Filmas: "Ties virimo riba" / "Boiling Point"

 

Sveiki,

Pažiūrėjęs Kino pavasaryje rekomenduojamą britų režisieriaus Philip Barantini filmą „Ties virimo riba“ (angl. Boiling Point) (2021), visgi pamaniau, kad su metais mane nustebinti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Visai ne dėl to, kad filmas kažin kuo prastas (visai ne), bet dėl to, kad pernelyg būsiu įsisiurbęs kino, tampu sau išrankus, tad stengsiuosi šiek tiek vadovautis sveiku protu, ne vien subjektyviais pastebėjimais.

Tiesą sakant, įtemptas draminis trileris „Ties virimo riba“ apie virtuvės užkulisius man jau nuo pat pradžių sufleravo, kokio masto ir kokio braižo tai bus filmas. Tiesą sakant, ko tikėjausi, tą ir gavau. Iš vienos pusės, jeigu siužetiniai vingiai iš pažiūros atrodo nenuspėjami, vis tik viso filmo koncepcija akivaizdi vos tik pradėjus žiūrėti, kai pagrindinis veikėjas Endžis įžengia į restoraną, kur jis dirba šefu. Netrunka išaiškėti ir dvi Endžio problemos – miego trūkumas, bėdos dėl gyvenamosios vietos bei santykių spragos su sūnumi. Darbo ir šeimos derinimas seniai nėra vien tik mamų karjerisčių problema. Galiausiai filmas mus panardina į „eilinę dieną“ virtuvėje, kur tvyro tam tikra hierarchija, savita darbo atsakomybės architektonika, kuri nebūtinai priklauso nuo darbo atsidavimo, bet ir nuo kaip tyčia užsispyrusių ir žeminti linkusių klientų.

Visgi visas filmas pamažu, kaip pavadinimas ir sufleruoja, kaista tarsi vanduo. Įtampos vis daugėja, nes į restoraną užsuka garsūs maisto kritikai, šalia kito stalelio sužadėtuves surengti norėjęs vaikinas merginą galiausiai išveža dėl prasidėjusios alergijos į ligoninę. Žodžiu, nuolatinė įtampa, greitas darbas, darbiniai santykiai ir intrigos – visko, ko tikėjausi, tą ir gavau.

Galiausiai filmo pabaigoje beveik akivaizdžiai atspėtas koziris – Endžis priklausomas nuo vaistų-narkotikų, nes kasdien nebegali pakelti nei streso, nei tos aukštai iškeltos virtuvės šefo kartelės, nes klaidos, kurias jis kasdien vis daro nepataisomas, rodo akivaizdų perdegimą. Iš esmės filmas įtraukė, man patiko jo ritmiška atmosfera, augantis greitis, gyvi aktoriai, perteikiantys šnekamąją (nesuliteratūrintą!) kalbą, ilgas vienu ypu nufilmuotas kadras, tačiau viską turinio atžvilgiu daugiau ar mažiau buvau matęs realybės privaidintame šou su virėju Ramziu TV laidoje „Pragaro virtuvė“ (šiaip nerekomenduoju, baisiai nuobodus reikalas). Praktiškai labai panašiomis virtuvės stresinėmis nuotaikomis grįstas filmas, kuris veikia kaip psichologinis trileris, kuriame didžiausias priešas tampa pats su stresu, emocijomis nesusitvarkantis perdegęs žmogus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.5

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koletė" / "Colette"

Sveiki,

Režisierius Wash Westmoreland ilgą laiką su ilgalaikiu savo partneriu Richard Glatzer kūrė kiną, tačiau 2015 metais po itin sėkmingo „Oskaru“ įvertinto filmo „Vis dar Elis“ (2014) režisierius mirė. Tai pirmasis Walsho darbas po partnerio mirties ir jis vis dar laiko aukštai iškeltą kartelę. Šįkart jis kuria istoriją apie realiai Prancūzijoje gyvenusią rašytoją „Koletė“ (angl. Colette), kuri buvo nominuota literatūriniam Nobeliui. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta Keira Knightley – tikriausiai geresnės kostiuminių dramų veteranės nerastume, nes jai šios rogės kaip antrieji namai dar nuo „Puikybė ir prietarai“, „Hercogienės“ bei „Anos Kareninos“ laikų.

Nors pati istorija turi LGBT indeksą, tačiau ji veikiau apie moters būvimą vyro šešėlyje. Ambicingo ir išlepinto vyro žmona Koletė rašo jo vardu puikius ir madingus to meto romanus ir šitaip šeima vargais ne galais išbrenda iš skolų, tačiau švaistūnas vyras, tvarkantis šeimos finansus, skatikų neskaičiuoja. Ne vieną dešimtį metų pragyvenusi su vyru, Koletė šalia turi meilužių moterų ir su jomis jaučiasi kur kas laimingesnė nei su vyru. Iš esmės šioji santuoka nėra jokia tragedija, abu sutuoktiniai žino apie vienas kito aistras ir tai toleruoja. Tokių porelių iš panašaus laikotarpio regime tikrai ne vieną panašiuose pasakojimuose.

Išties seniai bemačiau tokio tipažo kostiuminę drama, kažkaip anksčiau jų lyg ir kurdavo daugiau (o gal mano paties pasirinkimai tapo kitokie), tad buvau pasiilgęs panašių istorijų. Kitą vertus, kad ir kaip „Koletė“ kaip filmas beatrodytų geras, jis iš esmės itin tvarkingas, scenos ir kompozicija, kameros darbas ir visa kita atlikta pagal tam tikrus nuspėjamus dėsnius, dėl ko prarandamas režisūrinis individualumas. Pasigedau ir šiaip kitokios interpretacijos, dabar žiūrint juostą neapleido jausmas, kad jo pagrindinė užduotis atskleisti Koletę kaip tam tikrą neteisingumo užguitą moterį, o visi jos seksualiniai nuotykiai tėra tik pagardas, dėl ko bus įdomiau žiūrėti. Čia prisiminiau prieš kelerius metus matytą prancūzų filmą apie panašų laikotarpį „Šokėja“ (2016), kuriame irgi moteris mylinti moteris siekia savų tikslų meno sferoje ir tai kažkodėl suveikė, kadangi filme pasireiškia tam tikras režisūrinis nesumeluotas unikalumas, o „Koletėje“ to pasigedau. Bet nepaisant šabloniškumo, manau, filmas iš esmės yra vidutiniškai geras.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela