Filmas: "Bostono smaugėjas" ("Bostono smaugikas") / "Boston Strangler"

 

Sveiki,

 

Tęsiu detektyvinių filmų peržiūras ir šįkart mane ištiko šioks toks nusivylimas su Matt Ruskin režisuota drama „Bostono smaugėjas“ (gal tikslingiau versti „Bostono smaugikas“?) (angl. Boston Strangler) (2023). Istorija pasakoja apie tikrus įvykius, nutikusius Bostone maždaug XX amžiaus viduryje, kai paprasta dienraščio žurnalistė Loretta McLaughlin (aktorė Keira Knightley) atskleidė serijinio žudiko istoriją. Tiesą sakant, galima pasiguglinti tikrosios Lorettos fotografijas ir istoriją, kad palygintumėte su filmo medžiaga.

 

Šįkart nedetalizuosiu ir neatskleisiu filmo turinio, nes jis, tiesą sakant, labai klasikinis. Ambicinga ir vyrų įtakoje dirbanti Loretta iš esmės komplikuota asmenybė. Ji turi išlavintą intuiciją, puikiai valdo plunksną ir analitinį protą, bet kadangi ji yra moteris, todėl netinkama tyrimams. Kitais laikais ji būtų puiki detektyvė, tačiau Loretta gyvena vyrų valdomame pasaulyje, todėl vienas iš ryškesnių filmų akcentų ir yra feministinis braižas – moteris, peržengdama įprastas socialines normas, gali ir sugeba daugiau nei vietiniuose baruose alų gurkšnojantys aptingę policininkai. Šiaip iš tikrųjų tokia moters ir vyro pasaulio konfrontacija šių dienų kine yra jau įsigalėjusi ir jau daugel kam atsibodusi klišė, nes jau visi seniai pamatėme ir supratome tas maskulistines klaidas.

 

Kitą vertus, filmas labai tvarkingai „sukaltas“ pagal Holivudo vadovėlį. Scenos, kostiumai, aktoriai ir jų perteikimas nudailintais kadrais, pritemdintos niūrios spalvos veikia tikslingai pagal žanro kanonus. Šįkart kanonai, sakyčiau, netrukdo, o visai neblogai pasitarnauja filmo visumai. Visgi filmo turinys vienkryptis, kūrinio tikslas – remtis tikrovės istoriniais ir sensacingais dalykais bei kaip šilkvabaliams išverpti tai į patrauklią kino kalbą. Iš vienos pusės tai ir pavyksta, bet filmas vis tiek labai interpretuotas, o pagrindinė veikėja vaizduojama kaip didvyrė nuo pat pirmojo kadro. Nemanau, kad tai teisingas kelias, bet visgi tai filmas, skirtas labiau plačiajai rinkai, vadinasi, tiems, kuriems reikia didvyrių feminisčių.

 

Kalbant apie patį detektyvą, pati intriga labai klasikinė. Žurnalistė ir policija persekioja moteris žudantį psichopatą, kuris žudo pagal vieną braižą. Netikėtumų čionai didelių nebus, žurnalistei pavyksta nusikapstyti iki tiesos (kitaip nebūtų šio filmo), kuri nei šokiruoja, nei dar kaip nors kitaip paveikia žiūrovą. Aš galiu pateisinti šią gan plokščią istoriją tik kaip istoriškai vertingą medžiagą, kada sensacingai veikėja išgarsėja nušluostydama vyrukams nosis, kitaip šis filmas neveikia.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Silent Night"

 Sveiki,

 

Ką darytumėte, jeigu žinotumėte, kad Kalėdų dieną jus pasitiktų apokalipsė? Tai ne tie veikėjai, kurie klaustų šio klausimo filme „Tyli naktis“ (angl. Silent Night) (2021), nes jie mažų mažiausiai buki, pernelyg arogantiški ir ... komiški. Jau tiek daug filmų mačiau su tuo „Tyli naktis“ pavadinimu (turime netgi lietuvišką!), kad kaskart vis jie man kitokie, beveik nei žanriškai, nei tematiškai nesusieti. Po ilgų diskusijų dėl filmo „Nežiūrėk aukštyn“ vėl imama gvildenti aktuali humoro tema. Kas tas humoras? Kodėl vieniems juokinga, o kitiems ne? Galbūt, kad tas filmas dėl savo populiarumo pralaužė ilgus dešimtmečius „Vienas namuose“ nusistovėjusius komedijos stereotipus masiniam žiūrovui, o šis pamatęs kitokią pateiktį, jaučiasi sutrikęs, netgi nesupratęs, kad ir kokia man asmeniškai „Nežiūrėk aukštyn“ atrodė juokinga. Visgi britiškoji „Tyli naktis“ taip pat kunkuliuoja ir miksuoja žanrais. Filmas prasideda kaip draminė komedija, kai susirenka seni geri pažįstami, bendrauja savo lėkštais būdais, lepina savo atžalas ir visais atžvilgiais atrodo šiurkštūs, atgrasūs ir nemėgstami žmonės.

 

Režisierė nusprendė surizikuoti ir tose komedijos klišėse papasakoti kiek kitokią istoriją. Link susirinkusiųjų artėja apokaliptinis baisus radioaktyvus ir toksiškas audros štormas, todėl per šventę visi turi išgerti mirties piliulę, nes kitaip visi mirs ne tokia oria mirtimi, o baisiose kruvinose konvulsijose. Kas gi nebijo skausmo? Visi. Todėl banalūs pasišnekučiavimai (kaip panašu į amerikietiškas komedijas!) apie praeities pasidulkinimus ir išdavystes veda prie baisiosios tiesos: kaip tą piliulę sugirdyti savo vaikams? Kitą vertus, filmas toks netikroviškas, kad tas kontrastas tiesiog tampa arba filmo cinkeliu (tokiu pabrėžtinai eklektišku), todėl vieniems tai patiks, o kitiems atrodys totali nesąmonė. Jau vien ką reiškia tėvų ir vaikų santykiai, kurie primena paikas pamočių, įseserių ir tikrųjų biologinių vaikų santykius „Pelenės“ pasakose (įžūlūs besikeikiantys sūneliai ir išlepinta princesė dukrelė). Nusižudymo momentai taip pat komiškai perteikiami, nors suskamba itin dramatiškai, bet vėlgi, šiame filme veikia apgaulingai dviprasmiškai.

 

Kai kas yra pasakęs, kad jeigu nori parašyti gerą ir rimtą knygą apie gyvenimą, būtinai jame turi būti humoro. Paskutinieji filmai apie apokalipses (ar tai būtų „Tyli naktis“, ar „Nežiūrėk aukštyn“), savaip linksmai bandoma prabilti apie civilizacijos mirtį. Gal tai koks naujas naujametinių filmų bumas? Sunku pasakyti, tačiau žiūrisi keistai, bet nepasakyčiau, kad neįtraukiančiai. Visgi tai naujos kultūros perteikimo matas. Kas žino, gal po 50 metų per savo laidotuves organizuosime klounų cirką ar striptizo šokėjas(-us). Juokas juokais, bet pasaulyje tai jau vyksta! Mirsime, todėl apsimeskime, kad to neįvyks iki paskutinės akimirkos.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieša paslaptis" / "Official Secrets"

Sveiki,

Dar vienas filmas apie Rugsėjo 11-osios konspiracijas, kurios jau tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Šįkart pasilaikysiu nuomonę apie šiuos įvykius sau, tačiau tai, kas pasakojama filme „Vieša paslaptis“ (angl. Official Secrets) (2019) iš esmės tėra tik tų politinių sąmokslų ledkalnio viršūnė. Britų slaptosios žvalgybos vertėja iš kinų kalbos Katherina Gun, kuri gyvenime yra realus asmuo, 2003 metais paviešino slaptus JAV ir Britanijos dokumentus, kuriuose teigiama, kad vyriausybė nori daryti JT narėms spaudimą, neapsisprendusioms dėl karo su Iraku. Iš esmės karas yra neteisėtas ir tas dokumentas, apie kurį nepamenu, kad kada anais laikais būčiau girdėjęs, pasirodo, sukėlė nemažą skandalą ir demaskavo Bušo politinius kėslus. Kaip žinia, JAV vis tiek puolė Iraką...

Filmas suręstas gana gerai, įtikinama atmosfera ir aktorės Keiros Knightley vaidyba išties psichologiškai perteikia streso momentus. Čia sutinkame ne vieną britų kino žvaigždę, todėl filmas tik įdomesnis, nes vis norisi žiūrėti, kaip aktoriai „maudosi“ savo naujuose amplua. Pavykę ir trilerio momentai, vyriausybės reakcija į vertėjos ir jos sutuoktinio iš Artimųjų Rytų iš esmės nieko nestebina... Stebina tik pats filmo finalas, kai veikėja užlipa klaikiais laiptais į teismo salę ir teismo proceso baigtis, kuri ne pagal mano numatytą scenarijų...

Iš esmės filmas geras, gerai dokumentuotas, gerai pagalvotos visos detalės, todėl niekas į akis nekrito, tačiau, turėkime galvoje, kad istorija yra nuolat perrašoma, mes nebesame pajėgūs atsekti tikrosios tiesos, todėl visas tas filmas tėra tik realybės interpretacija, dar vienas politinis manevras meno pasaulyje. Paskutiniu metu itin daug smarkiai dokumentuotų konspiracijas atskleidžiančių filmų, jų visų net nespėju sužiūrėti, o daugelis iš jų pasiekia „Oskaro“ nominacijas. Iš esmės nė vienu filmu nesu nusivylęs, šiuo taip pat nesu nusivylęs, nes filmas yra „du viename“. Žiūrovas gauna vaidybinio britiškojo pramoginio džiaugsmo ir užpildo istorinių žinių spragas, todėl vien dėl to ir verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Svetimi namai" / "The Aftermath"

Sveiki,

Dar viena britų drama „Svetimi namai“ (angl. The Aftermath) (2019), kurį režisavo James Kent – tai jau antrasis man matytas jo filmas, kuris savo stilistika labai panašus į anksčiau jo nufilmuotą „Jaunystės pažadą“ (2014). „Svetimų namų“ istorijoje pasakojama apie dienas po Antrojo pasaulinio karo, kada pralaimėję vokiečiai atstatinėjo anglams ir kitiems, gaudami viso labo mažą davinį maisto. Į prabangius namus, kažkada priklaususius pasiturintiems vokiečiams, atvyksta britų pora, kuri iš gailesčio palieka senbuvius gyventi namų palėpėje, tačiau karo suformuotos priešpriešos netrunka įsivyrauti šiuose namuose...

Visais atžvilgiais filmas, sakyčiau, visai „nieko“, vizualiai žiūrimas, gražios erotinės scenos, estetinis neapykantos ir geidulio flirtas, puikiai ekrane žinomi aktoriai, atrodo, viskas daugiau ar mažiau tvarkinga ir su scenarijumi, bet vietomis imi ir netiki nei filmu, nei pačia istorija. Vis galvojau, iš kur gimsta istorijoje netikrumas? Ogi iš estetinio teatrališkumo, pavyzdžiui, tokios absurdiškos scenos, kurios na, pripažinkime, absoliučiai neatitinka realybės, kai vaikinukas demonstruoja paauglei savo kūną ir pasilenkęs pakelia žemes ir taria vos ne Hamleto vertus žodžius, kad tai jų sugriauto miesto ir žmonių pelenų dulkės. Camon! Na, kuris tau išbadėjęs ir išsekintas vaikinukas ims ir kalbės tokia kvaila poetizuota kilnia kalba ir dar darys tokius teatralizuotus judesius?!

Nenatūralumą mums iš esmės gožia ir slepia filmo estetiniai niuansai, nes režisierius puikiai žino, kad be teatro negyvumo filmas masėms nepatiktų, jis būtų kur kas niūresnis ir šiek tiek melodramatiškai tuščiaviduris. Taip, abi namų gyventojų pusės yra netekusios artimųjų (atvykėliai berniuko, vokiečių šeima motinos), tačiau atmetus Antrojo pasaulinio karo kontekstą, filmas absoliučiai taptų neįdomus, kone banali melodrama, kuri nepajėgtų sujaudinti padorios namų šeimininkės. Gerai, bet tai karinė melodrama ir toji neištikimybė jau užprogramuota vos tik veikėja įžengia į tuos namus ir nieko čia pernelyg šokiruojančio, viskas pagal dėsnius, netgi jei vaizduojami britų ir vokiečių santykiai – viskas itin tipiška, kad filmas lieka daugiau ar mažiau gražia vidutinybe.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koletė" / "Colette"

Sveiki,

Režisierius Wash Westmoreland ilgą laiką su ilgalaikiu savo partneriu Richard Glatzer kūrė kiną, tačiau 2015 metais po itin sėkmingo „Oskaru“ įvertinto filmo „Vis dar Elis“ (2014) režisierius mirė. Tai pirmasis Walsho darbas po partnerio mirties ir jis vis dar laiko aukštai iškeltą kartelę. Šįkart jis kuria istoriją apie realiai Prancūzijoje gyvenusią rašytoją „Koletė“ (angl. Colette), kuri buvo nominuota literatūriniam Nobeliui. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta Keira Knightley – tikriausiai geresnės kostiuminių dramų veteranės nerastume, nes jai šios rogės kaip antrieji namai dar nuo „Puikybė ir prietarai“, „Hercogienės“ bei „Anos Kareninos“ laikų.

Nors pati istorija turi LGBT indeksą, tačiau ji veikiau apie moters būvimą vyro šešėlyje. Ambicingo ir išlepinto vyro žmona Koletė rašo jo vardu puikius ir madingus to meto romanus ir šitaip šeima vargais ne galais išbrenda iš skolų, tačiau švaistūnas vyras, tvarkantis šeimos finansus, skatikų neskaičiuoja. Ne vieną dešimtį metų pragyvenusi su vyru, Koletė šalia turi meilužių moterų ir su jomis jaučiasi kur kas laimingesnė nei su vyru. Iš esmės šioji santuoka nėra jokia tragedija, abu sutuoktiniai žino apie vienas kito aistras ir tai toleruoja. Tokių porelių iš panašaus laikotarpio regime tikrai ne vieną panašiuose pasakojimuose.

Išties seniai bemačiau tokio tipažo kostiuminę drama, kažkaip anksčiau jų lyg ir kurdavo daugiau (o gal mano paties pasirinkimai tapo kitokie), tad buvau pasiilgęs panašių istorijų. Kitą vertus, kad ir kaip „Koletė“ kaip filmas beatrodytų geras, jis iš esmės itin tvarkingas, scenos ir kompozicija, kameros darbas ir visa kita atlikta pagal tam tikrus nuspėjamus dėsnius, dėl ko prarandamas režisūrinis individualumas. Pasigedau ir šiaip kitokios interpretacijos, dabar žiūrint juostą neapleido jausmas, kad jo pagrindinė užduotis atskleisti Koletę kaip tam tikrą neteisingumo užguitą moterį, o visi jos seksualiniai nuotykiai tėra tik pagardas, dėl ko bus įdomiau žiūrėti. Čia prisiminiau prieš kelerius metus matytą prancūzų filmą apie panašų laikotarpį „Šokėja“ (2016), kuriame irgi moteris mylinti moteris siekia savų tikslų meno sferoje ir tai kažkodėl suveikė, kadangi filme pasireiškia tam tikras režisūrinis nesumeluotas unikalumas, o „Koletėje“ to pasigedau. Bet nepaisant šabloniškumo, manau, filmas iš esmės yra vidutiniškai geras.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Everestas" / "Everest"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai ne aš vienas ilgai laukiau islandų režisieriaus Baltasar Kormakur naujausio filmo „Everestas“ (angl. Everest) (2015). Tiesą sakant, manęs nė kiek nebestebino pasirinkta išgyvenimo biografinė istorija, kuri 1996 metais sukėlė ištisą bangą diskusijų apie įvykusią tragediją, kopiant į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, dar kitaip vietinių vadina Džomulunga. Filmas jau spėjo nuaidėti per Lietuvos kino teatrus ir pasaulį, jį gerai įvertino tiek kino kritikai, tiek paprasti žiūrovai.

Viena iš populiarumo priežasčių tikrai nebuvo islandiška režisieriaus pavardė, kuri galbūt buvo labiau žinoma užkietėjusiems kino gurmanams, bet veikiau ištisa virtinė vienų ryškiausių nūdienos aktorių, kurie sutiko atlikti netgi visai menkus antraeilius vaidmenis, kad tik nusifilmuotų šiame filme. Filmas išties geras – scenarijumi, aktoriais ir, žinoma, neprasta režisūra. Šaltis, vėjas, noras pasiekti viršūnę išties stebina. Stebina ir tai, kad veikėjai nelabai žino, kodėl jie kopia į Everestą, kai kurie nutyli, kai kurie tiesiog nebeturi gyvenime aiškaus tikslo ir vienintelė jų kelionė žemėje lieka kopimas.

Žinoma, filmas ganėtinai komercinis ir visai ne dėl didžiulės reklaminės kampanijos, bet pati režisūra dvelkia amerikietiška produkcija – tokio braižo istorijų kino istorijoje galima priskaičiuoti ne vieną dešimtį ir visi jie daugiau ar mažiau verti žiūrėjimo. Tai šalta, atšiauri ir tragiška istorija, kuria labai lengva patikėti, kadrai įtikina, filmuota taip pat gana ekstremaliomis sąlygomis, – žodžiu, režisierius tikrai susipažinęs su išlikusių gyvųjų liudijimais, memuarais ir kuo įtaigiau stengėsi mums perteikti alpinistų tragediją. Vienas jautriausių momentų filme būna žmogaus apsisprendimas likti kalno papėdėje, kai ryšio susisiekimo prietaisais žmonės atsisveikina su mylimaisiais – tai tiesiog sunkiai suvokiama, jog taip būta iš tikrųjų... Šiaip filmas vertas neblogo vakaro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užstrigusi paauglystėje" / "Laggies"

Sveiki,

Režisierė Lynn Shelton jau tarp kino kritikų yra sulaukusi gerų atsiliepimų, todėl toliau tęsia savo kino tradiciją. Filmas „Užstrigusi paauglystėje“ (angl. Laggies) (2014) tikriausiai pernelyg neturėjo nustebinti, jeigu kas nors matė nors vieną šios režisierės darbą.

Neaušindamas srėbtuvės pasakysiu, kad filmas patiko, paliko lengvumo įspūdį. Sukaltas gana nebanaliai, simpatiški dialogai, bet už vis labiausiai patiko Keira Knightley kuriamas personažas – niekaip negalinti subręsti ir suaugti moteris, kurios elgesys ir visa pasaulėžiūra liko mokyklos baigimo dieną. Draugės jau ištekėjusios, laukiasi vaikų, o ji beviltiškai kamuojasi su gyvenimo nemylimu draugu, bėga nuo vestuvių ir nežino, ko nori... Infantilumas yra svarbiausias personažo bruožas, atsakomybės stoka, tikslų neturėjimas merginą nubloškia į visai kitus gyvenimo krantus, kur ji pamažu įgyja tokios patirties, kad ima spręsti svarbius savo gyvenimo klausimus. 

Filmas toli gražu nėra įspūdingas, režisūriniu atžvilgiu jis gana paprastas, be didesnio biudžeto, bet visgi kažko turi. Gal dėl to, kad režisierei buvo svarbus šitoks žmogaus tipas, kada veikėjas pamažu moksi priimti sprendimus ir nešti atsakomybę. Tėvelio dukrelė atkartoja tėvo klaidas ir išmoksta nieko nebesmerkti. Šįkart manęs neerzino net Chloe Grace Moretz, kurios dažniausiai negaliu pakęsti, Keira buvo kaip niekad „ne lėlės“ pavidalu ir tokia natūrali, kad jos net gražuole nebesinorėjo vadinti ir pagaliau galėjau įvertinti ir patvirtinti seną tiesą, kad ji tiesiog gera aktorė.

Šiaip filmas tikrai neprastas, tinkanti paauglių, jaunimo auditorijai, tėvams, auginantiems vaikus, bet iš esmės filmas neturi specifinio žiūrovo, kaip neprastas meninis kūrinys, jis tinka visiems. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaizduotės žaidimas" / "The Imitation Game"

Sveiki, kino žiūrovai ir puslapio skaitytojai,

Su filmu „Visko teorija“ įžengiau į „oskarinių“ filmų peržiūras, kurios jau antru seansu mane labai nustebino gerąja to žodžio prasme. Filmas „Vaizduotės žaidimas“ (angl. The Imitation Game) (2014) – tai antroji britų biografinė drama apie mokslo genijų per 2014 metus. Biografinės dramos kaip visada „ant bangos“ ir po „Visko teorijos“, šis filmas dar labiau mane nustebino ir, tiesą sakant, pakerėjo. 

Tai pirmasis norvegų režisieriaus Morten Tyldum matytas filmas su bene garsiausiais britų aktoriais. Pradėsiu galbūt visų pirma nuo liaupsių – puikiai parinkta medžiaga, puikus scenarijus, atmosfera, vaidyba, įdomi žmogaus charakteristika, intriguojanti biografija ir faktai, faktai, faktai, kurie filmo pabaigoje sukala paskutines vinis į žiūrovo emocinį karstą. Aišku, didžiausios mano pagyros aktoriui Benedict Cumberbatch, kuris šiame filme buvo tikrų tikriausias stebuklas – plieninė organika, charakterio subtilumai, fizinė ir dvasinė energetika, stoiškumas. Aišku, pati Alan Turing asmenybė savaime duoda labai daug medžiagos ir žavesio – užslaptintas mokslo genijus, sutrumpinęs Antrąjį pasaulinį karą dviem metams, išgelbėjęs milijonus gyvybių, galgi net visą Pasaulį nuo Hitlerio beprotybės, nulaužęs Enigmos kodą. Ir tuo pačiu filme jo asmeninis gyvenimas gana komplikuotas – jis neturi draugų, yra homoseksualus, tiesmukas, turi daug bendravimo kompleksų. Šiek tiek netgi šokiruoja seksualinė tapatybė, kuri dar A. Turingui esant gyvam, visuomenėje buvo suvokiama kaip nusikalstamas dalykas, todėl veikėjas patrauktas teisman, jam vietoj kalėjimo skiriama cheminė kastracija, kuri palaužia veikėją visomis prasmėmis ir priveda iki savižudybės...

Kadras iš filmo "Vaizduotės žaidimas".

Tokia ta mūsų XX amžiaus genijų dalis – daugelis homoseksualai, niekinami, įžeidinėjami, o nepaisant jų tapatybės, dėl jų pastangų gi šiandienos pasaulis yra toks, koks yra ir kažin, kaip atrodytų viskas, jeigu savu laiku A. Turing nebūtų realizavęs savų idėjų... Antro plano aktoriai Keira Knightley atrodė gerai, išties gerai, jos harmoningas būvimas itin pasitarnavo enigmos kodo laužymui, ji atrodė kaip visada nepaprastai žavi ir gal net kiek per graži, palyginus su realiąja Joan Clarke, bet gi negalima nuolat jos kaltinti būvimo pernelyg gražiai, aktorė turi parako ir, atrodo, šįkart kritikai nuo jos nenusigręžė ir po filmų „Puikybė ir prietarai“ bei „Atpirkimas“ aktorė vėl sulaukė pripažinimo, nors, sakyčiau, ji kur kas man įspūdingiau pasirodė filme „Pavojingas metodas“. Smagu vėl sutikti antrajame plane puikųjį Matthew Goode – labai mėgstu jo būvimą kine, jis kažkoks talismanas, skleidžiantis įdomiai patrauklią energetiką, todėl jį kaip aktorių labai lengva įsiminti.

Apskritai galiu pasakyti, kad tai įspūdingas filmas. Patiko kiek labiau nei „Visko teorija“, bet anas filmas labai geras ir vertas akies. Šiaip esu sužavėtas kaip po filmo „Nuostabus protas“ (2001). Gal ir iš tikrųjų genijais gimstama ir jie sunkiai pritampa prie mūsų visuomenėje, todėl yra nuolat ujami ir mušami už savo kitoniškumą? Paradoksaliausia, kad jie pasitarnauja visuomenės labui kur kas labiau nei tas, kuris yra vidutinis agresorius. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela