Rodomi pranešimai su žymėmis Jason Clarke. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Jason Clarke. Rodyti visus pranešimus

2020 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Filmas: "Velnias visada šalia" / "The Devil All the Time"

Sveiki,

 

Pamaniau, kad laikas man pažiūrėti režisieriaus Antonio Campos filmą „Christine“ (2016), po to, kai pažiūrėjau jo patį naujausią darbą „Velnias visada šalia“ (angl. The Devil All the Time) (2020), kuriame nusifilmavo itin ryškios šių dienų Holivudo žvaigždės, pavyzdžiui, Mia Wasikowska ir Robert Pattinson. Filmas pastatytas pagal Donal Ray Pollock tuo pačiu pavadinimu romaną.

 

Istorija pasakoja kelių veikėjų susipynusius likimus po Antrojo pasaulinio karo ir apima kelis dešimtmečius, kol JAV vėl įsivelia į karą su Vietnamu. Dviejų karų įrėminta JAV kasdienybėje svarbiausiu mažų miestelėnu vilties šaltiniu tampa protestantų bažnyčia. Čia, kaip įprasta Amerikoje, išvysite ne vieną aistringą religinę ir smegenis plaunančią kalbą. Atrodo, kad vietiniai gyventojai lyg ir supranta pastorių dvylipumą ir sekmadieninius cirkus, tačiau vis tiek pasiduoda viešiems padlaižiavimams. Religiniu būdu auklėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Vilardas, išgyvenęs tikrą pragarą kare su japonais, vėl atsiverčia į religiją ir tampa aršiu ir grubiu religiniu fanatiku, verčiančiu savo sūnų irgi melstis. Šalia šios istorijos rutuliojasi ir kelios gretutinės – kekše dirbanti policijos pareigūno sesuo ieško laimės, tačiau susideda su serijiniu žudiku; už pastoriaus išteka religinga skaistuolė, tačiau ją netrukus miške kai kas nužudys... Visoms šioms istorijoms lemta vieną kitą papildyti, prasitęsti naujose veikėjų kartose kaip paskui žmoniją slenkantis atsikartojančio blogio šešėlio metafora.

 

Ten, kur religinis fanatizmas, būtinai slypės velnias. Tai lyg religinis šleifas besitęsiantis nuo pačių Kristaus laikų, nes ilgus šimtmečius religija buvo naudojama kaip valdžios forma. Tikriausiai ne vienas sutiks, kad Vatikanas yra ištisa velnio pragaro duobė, tačiau nereikia net konspiracinių teorijų, kad aklai patikėtume šio filmo detalėmis apie maniakus ir pedofilus pastorius, kurie per religijos uždangą paprastiems nusivylusiems, karų ir prietarų iškamuotiems žmonėms įdiegtų nuodėmės blogį. Akivaizdu, kad priartėjimas prie Dievo panašus kaip Salemo laikais, o Kristaus įvaizdžiu lengva manipuliuoti idėjiškai pavergtas sielas, todėl kartais atrodo, kad veikėjai yra tipiniai, iliustruojantys religijos praplautų smegenų zombius, kuriems lemta tiesiog susinaikinti patiems arba tapti aukomis. Pati istorijos kompozicija man patiko, ji daugiasiužetė, nors ir turi to banalokai hiperbolizuoto holivudinio trilerio atspalvio, pavyzdžiui, pornografines nuotraukas daranti kvaištelėjusi serijinių žudikų porelė koreliuojasi su egzaltuotai herojiškais Bonės ir Klaido įvaizdžiais.

 

Filme išlaikoma atmosfera, tačiau ties abejotina riba, jog viskas šiek tiek dirbtina, pavyzdžiui, policininkas aptinka sesers darytą pornografinę nuotrauką ir įsideda į kišenę, o toji nuotrauka būtinai suvaidins kokį nors lemiamą sprendimą. Ta prasme, filme detalės veikia literatūriniais atpažįstamais štampais ir tai stiprumo, dievaži, istorijai neprideda. Visgi visuminis vaizdas ir apraizgytas istorijų mazgas perteiktas gana plačiai. Po seanso galima susikomplektuoti ne vieną Biblijos mintį, kitaip sakant, pamokymą. Įdomūs žymių aktorių amplua ir siužetai, lėtoka įvykių eiga. Manau, ne vienam žiūrovui filmas patiks, nors jis toli gražu nėra originalus, tačiau kartais netgi holivudiniais siužetiniais trilerių vingiais galima sukalti neprastą istoriją.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2



Jūsų Maištinga Siela

2019 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Filmas: "Svetimi namai" / "The Aftermath"


Sveiki,

Dar viena britų drama „Svetimi namai“ (angl. The Aftermath) (2019), kurį režisavo James Kent – tai jau antrasis man matytas jo filmas, kuris savo stilistika labai panašus į anksčiau jo nufilmuotą „Jaunystės pažadą“ (2014). „Svetimų namų“ istorijoje pasakojama apie dienas po Antrojo pasaulinio karo, kada pralaimėję vokiečiai atstatinėjo anglams ir kitiems, gaudami viso labo mažą davinį maisto. Į prabangius namus, kažkada priklaususius pasiturintiems vokiečiams, atvyksta britų pora, kuri iš gailesčio palieka senbuvius gyventi namų palėpėje, tačiau karo suformuotos priešpriešos netrunka įsivyrauti šiuose namuose...

Visais atžvilgiais filmas, sakyčiau, visai „nieko“, vizualiai žiūrimas, gražios erotinės scenos, estetinis neapykantos ir geidulio flirtas, puikiai ekrane žinomi aktoriai, atrodo, viskas daugiau ar mažiau tvarkinga ir su scenarijumi, bet vietomis imi ir netiki nei filmu, nei pačia istorija. Vis galvojau, iš kur gimsta istorijoje netikrumas? Ogi iš estetinio teatrališkumo, pavyzdžiui, tokios absurdiškos scenos, kurios na, pripažinkime, absoliučiai neatitinka realybės, kai vaikinukas demonstruoja paauglei savo kūną ir pasilenkęs pakelia žemes ir taria vos ne Hamleto vertus žodžius, kad tai jų sugriauto miesto ir žmonių pelenų dulkės. Camon! Na, kuris tau išbadėjęs ir išsekintas vaikinukas ims ir kalbės tokia kvaila poetizuota kilnia kalba ir dar darys tokius teatralizuotus judesius?!

Nenatūralumą mums iš esmės gožia ir slepia filmo estetiniai niuansai, nes režisierius puikiai žino, kad be teatro negyvumo filmas masėms nepatiktų, jis būtų kur kas niūresnis ir šiek tiek melodramatiškai tuščiaviduris. Taip, abi namų gyventojų pusės yra netekusios artimųjų (atvykėliai berniuko, vokiečių šeima motinos), tačiau atmetus Antrojo pasaulinio karo kontekstą, filmas absoliučiai taptų neįdomus, kone banali melodrama, kuri nepajėgtų sujaudinti padorios namų šeimininkės. Gerai, bet tai karinė melodrama ir toji neištikimybė jau užprogramuota vos tik veikėja įžengia į tuos namus ir nieko čia pernelyg šokiruojančio, viskas pagal dėsnius, netgi jei vaizduojami britų ir vokiečių santykiai – viskas itin tipiška, kad filmas lieka daugiau ar mažiau gražia vidutinybe.

Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 43/100
IMDb:6.3


Jūsų Maištinga Siela

2019 m. kovo 4 d., pirmadienis

Filmas: "Pirmasis žmogus" / "First Man"


Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad šis įrašas nėra teisingas, nes viso filmo „Pirmasis žmogus“ (angl. First Man) (2018) taip ir nepamačiau. Kalbėti apie kūrinį visapusiškai negaliu, todėl, savaime aišku, kad jame objektyvumo tiek, kiek ant saulės paviršiaus randasi sniego, todėl šis įrašas veikiau man kaip asmeninė atmintinė, tačiau vis tiek galite skaityti, jeigu manote, kad verta.

Filmas apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, nusileidusį Mėnulyje. Jo vardas įrašytas į visus istorijos vadovėlius ir visi jiems plojo ne vieną dešimtmetį ir garbino kaip amerikiečių tautos didvyrį. Filmas yra apie jo gyvenimą ir skrydį į Mėnulį. Čia tiems, kurie nori suvokti, kaip žmogus ten atsidūrė ir kartu nugyventi atskiro žmogaus gyvenimą t. y. „patirti“ tą gyvenimą per kiną. Pagrindinė vaidmenį atliko Ryan Gosling – merginų numylėtinis aktorius, kuris, mano galva, yra sukūręs kur kas įdomesnių vaidmenų.

Visgi filmo teįstengiau pamatyti kokį pusvalandį, o paskui tiesiog supykino. Būna gyvenime momentų, kada tiesiog širdis nepriima labai gerai visų įvertinto filmo ir tu pabučiuok karvei į vieną gerą vietą – na nepriima toji širdis filmo ir viskas. Nuobodus per visą pilvą. Neilas netenka dukrelės ir vedinas netekties skausmo jis sunkiai dirba ir kovoja savo profesiniame fronte, kol tampa... didvyriu. Tas begėdiškas režisierių ir scenaristų ėjimas per netektį ir apkaišiojimas įvairiomis „stiprybėmis-vertybėmis“ herojų ir jo iškėlimas ant stalo tiesiog sekina. Paskutiniuoju metu tokie dirbtino herojaus sukūrimo filmai, matyt, kad nebe man. Tiesiog nebetikiu ir... nebeįdomu.

Tiesa, visgi kyštelsiu trigrašį ir pasakysiu, kad amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę Mėnulyje, bent jau pirmasis žmogus 1969 m. tikrai nebuvo Neilas Armstrongas. Visa tai yra istorinė klastotė, kuri maskuojama ir plokščiosios žemės teoretikai (iš dalies ir aš toks esu) puikiai atskleidžia dokumentiniuose filmuose, kad visa tai nufilmuota tiesiog dykumoje – visas tas „realus“ nusileidimas tėra didvyriška imitacija pakurstyti žmoniją tikėjimui. Žinoma, šioji skandalingoji dokumentika yra persekiojama ir dozuojama internete, bet tas, kas ieško, tas ir randa. 1969 metais žmonės su Armstrongu niekada nebuvo nusileidę Mėnulyje, o filmuota medžiaga neva iš Mėnulio dabar prieinama praktiškai visiems ir ten matosi ir lynai prie aktorių, ir atšvaitai, ir kitas mėšlas. Sunku patikėti, kad tiek dešimtmečių žmonės didžiuojasi istoriniu „feiku“. Taigi tai viena iš priežasčių, kodėl atmečiau tą filmą, nes juk Neilas Armstrongas joks astronautas, jis tėra tik NASA marionetė aktorius kaip ir daugelis viešai deklaruojamų skrydžių į kosmosą, kaip antai Apollo 13. Todėl filmo biografiškumas (kaip tikriausiai daugelis amerikietiškojo kino) tėra tik vienas didelis fiktyvus masalas patenkinti netikrą istoriją. Kaip galiu tikėti N. Armstrongo asmenine istorija, kai žinau tiesą?

Dabar galvoju, jeigu žmonėms įbruko, kad su folija aplankstyta skalbimo mašina nusileido Mėnulyje žmonės, ką jie dar yra suklastoję? Kad ir kaip ten bebūtų, visus istorijos vadovėlius ir faktus, kuriuos bruka, mes turėtume net nesimokyti, nes ten tėra tik melas. Žinau, kad čia rasis daug skeptikų, tačiau atsibuskite, žmonės – mano informaciją galima lengvai patikrinti netgi YouTube kanale yra lietuviškai apie tai informacijos, pavyzdžiui, linksmas ČIA ir rimtesnis video ČIA.

Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb:7.4


Jūsų Maištinga Siela

2019 m. vasario 4 d., pirmadienis

Filmas: "Vinčesterio košmaras" / "Winchester"


Sveiki,

Kaip siaubo filmų žanro mėgėjas nuo pat vaikystės, vos tik pamatęs kokią nors reklamą apie vaiduoklių apsėstus namus, sukirba jį kuo greičiau pamatyti. Tik po to įsijungia racionalus protas, kad su siaubo žanru dažniausiai ateina prėskumas arba totalus nusivylimas, tačiau vis tiek žiūriu, kad ir kas jame bevaidintų, kad ir kokį nevykusį IMDb reitingą jis beturėtų... Panašiai ir su siaubo filmu „Vinčesterio košmaras“ (angl. Winchester) (2018), kuris, kaip teigia anotacijos, realiai bando atpasakoti tai, kas dėjosi San Franciske 1906 metais. Pasirodo, toks namas, primenantis keistą lėlių namų architektūrą su gotikiniais Viktorijos epochos puošmenomis, iš tikrųjų egzistuoja ir ten – jau įprasta – iš tikrųjų vaidenasi.

Žinoma, šią biografinę juostą sunku laikyti apskritai biografine, nors ir analizuoti dokumentai, dienoraščiai, liudijimai, tačiau pati pasakojimo struktūra ir istorija yra tokia pasakinė ir pertransformuota vaidybiniam scenarijui, kad, bent jau man, sunku susieti turinį su realiais įvykiais.

Filmas išties labai patrauklus, labai mėgstu gotikinį Viktorijos laikų atmosferą, prisodrintą kaip siaubo seriale „Pigios siaubo istorijos“, tačiau, kad filmas būtų išties vykęs, turi būti puikiai pateikta istorija. „Vinčesterio košmaras“ turėjo puikią medžiagą, tačiau viskas prašapo klišių jūroje. Jau vien pirmieji kadrai, prieš rodant pagrindinių aktorių vardų užrašus, kai motina su žvake maklinėja tamsiais namo koridoriais rėkdama kaip nevisprotė Henrio vardą – verčia sukti akis iš gėdos. Kalta ant to paties priekalo kalama kreiva klišinė pasaga ir receptūra nieko nesiskiria nuo vidutinių štampinių filmų. Vėliau filme visa tai pasitvirtina – vengiama bet kokių originalių sprendimų, nes paprasčiausiai filmas skirtas rinkai, „patenkinti“ niekaip nepasitenkinančiai masinei miniai. Štai siaubo religinis filmas „Motina!“, kuris absoliučiai pasižymi crazy pateikimu ir idėja, išties nubloškia ir sumakaluoja smegenis, nes filmas neužsakytas papasakoti namo istoriją siaubo žanro rėmuose, todėl jis masėms ir nepatiko, nes „Motina!“ stipru, nes filmas verčia mąstyti, diskutuoti, ieškoti idėjinio pateisinimo, o „Vinčesterio košmaras“... lieka parodomasis filmas, kuris galėjo būti skyrelyje „įdomioji dokumentika“, kurios minios į kino teatrus paprasčiausiai neina žiūrėti, nes, na, skamba pernelyg išsilavinusiai ir pramogų nemėgstančiai auditorijai.

Apskritai kalbant, filmas klišių lipdinys, tačiau vieną jis iš tikrųjų užburiantį dalyką turi. Tai namo atmosfera, tie gražūs mediniai baldai, kostiumai, laikmečio detalės, šukuosenos ir netgi tas bendravimo teatralizuotas etiketas. Viskas plaukia kaip puikių atmosferinių vaizdinių upelis, kuriame smagu turkštis, bet, Dievas mato, kaip blogai, kai filmai tampa užsakomaisiais ir netenka originalių sprendimų ir režisieriai dėl didelių užmokesčių tiesiog suka tokias juostas. Nepaisant, kad filmas vertas vos galbūt patenkinamo ketverto, pridedu pusantro balus už tai, kad visgi mėgavausi tais vaizdiniais.

Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 28/100
IMDb: 5.4

Anonsas:


Čia trumpas dokumentinis supažindinimas su realiai pastatytu namu ir jo istorija:


Jūsų Maištinga Siela

2015 m. spalio 28 d., trečiadienis

Filmas: "Everestas" / "Everest"




Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai ne aš vienas ilgai laukiau islandų režisieriaus Baltasar Kormakur naujausio filmo „Everestas“ (angl. Everest) (2015). Tiesą sakant, manęs nė kiek nebestebino pasirinkta išgyvenimo biografinė istorija, kuri 1996 metais sukėlė ištisą bangą diskusijų apie įvykusią tragediją, kopiant į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, dar kitaip vietinių vadina Džomulunga. Filmas jau spėjo nuaidėti per Lietuvos kino teatrus ir pasaulį, jį gerai įvertino tiek kino kritikai, tiek paprasti žiūrovai.

Viena iš populiarumo priežasčių tikrai nebuvo islandiška režisieriaus pavardė, kuri galbūt buvo labiau žinoma užkietėjusiems kino gurmanams, bet veikiau ištisa virtinė vienų ryškiausių nūdienos aktorių, kurie sutiko atlikti netgi visai menkus antraeilius vaidmenis, kad tik nusifilmuotų šiame filme. Filmas išties geras – scenarijumi, aktoriais ir, žinoma, neprasta režisūra. Šaltis, vėjas, noras pasiekti viršūnę išties stebina. Stebina ir tai, kad veikėjai nelabai žino, kodėl jie kopia į Everestą, kai kurie nutyli, kai kurie tiesiog nebeturi gyvenime aiškaus tikslo ir vienintelė jų kelionė žemėje lieka kopimas.

Žinoma, filmas ganėtinai komercinis ir visai ne dėl didžiulės reklaminės kampanijos, bet pati režisūra dvelkia amerikietiška produkcija – tokio braižo istorijų kino istorijoje galima priskaičiuoti ne vieną dešimtį ir visi jie daugiau ar mažiau verti žiūrėjimo. Tai šalta, atšiauri ir tragiška istorija, kuria labai lengva patikėti, kadrai įtikina, filmuota taip pat gana ekstremaliomis sąlygomis, – žodžiu, režisierius tikrai susipažinęs su išlikusių gyvųjų liudijimais, memuarais ir kuo įtaigiau stengėsi mums perteikti alpinistų tragediją. Vienas jautriausių momentų filme būna žmogaus apsisprendimas likti kalno papėdėje, kai ryšio susisiekimo prietaisais žmonės atsisveikina su mylimaisiais – tai tiesiog sunkiai suvokiama, jog taip būta iš tikrųjų... Šiaip filmas vertas neblogo vakaro.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 7.3


Jūsų Maištinga Siela

2012 m. gruodžio 21 d., penktadienis

Filmas: "Virš įstatymo" / "Lawless"



Sveiki visi,

Šiais metais Kanų kino festivalyje debiutavo apokalipsinės dramos „Kelias“ kūrėjo naujausia režisieriaus John Hillcat kriminalinė drama „Virš įstatymo“ (Lawless) (2012 m.). Šiaip iškart užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad šio filmo visai net neketinau žiūrėti, nes visokiausi gangsteriai kine manęs toli gražu nežavi, tačiau iš šio režisieriaus galima tikėtis ir staigmenų, net jei filmas apie gangsterius. Nepamenu net kokią paskutinę dramą mačiau šia tema... Ar tik nebus 2009 metų pristatyta gangsterinė drama „Visuomenės priešais“ su J. Depp  ir M. Cotillard? Tąkart filmas pasirodė „visai nieko“, bet ryškesnių įspūdžių taip ir neišsaugojau...

„Virš įstatymo“ – tai be jokios abejonės mane kažkiek nustebinęs filmas – gerąja prasme, nes joje atradau visus išsiilgtus gero filmo elementus. Žinote, kai režisierius talentingas, o scenarijus nebanalus ir nevienkryptis apie įsimylėjėlius, tai jau šis tas išeina. Šįkart tai pusiau istorinė drama apie tris brolius Sauso įstatymo eroje Amerikoje, kai pjaunasi valstybės pareigūnai su nepaklusniais kaimo pilstuko gamintojais ir platintojais. Tai laikai, kai nesilaikyti įstatymo yra garbinga, o korumpuotoji valstybė tampa ne tik provincijos, bet ir visos šalies priešu. Žinote, iš pradžių kiek mane nervino per platus istorinis kontekstas, personažai murzinais veidais mainėsi, vežiojo stiklainiuose degtinę, kažkas įvažiuodavo, pašaudydavo – ir nesupranti, kada megsis siužetinė linija (o gal jau mezgasi?), nes istorinis kontekstas per daug jau ryškiai iš pradžių pasirodo piešiamas, tačiau tik įpusėjus juostai, supranti, kad viskas gražiai susigula į priežasčių ir pasekmių pradalges. 

O šiaip tai pakankamai gerai realizuota realiai egzistavusių brolių gyvenimo istorija ir jų nemirtingumo legenda. Čia viskas kaip ir paprasta: blogiukai prieš geruosius, paraleliai mezgasi (ir ačiū Dievui, kad ne pagrindinės!) pašalinės meilės istorijos. Pakankamai žinomi aktoriai neleidžia nesistebėti naujaisiais amplua, man asmeniškai įtikinamiausias buvo kietasis brolis Fosteris (aktr. Tom Hardy), nors pagrindinis vairas buvo patikėtas jaunėliui broliui Džekui (aktr. Shia LaBeouf), kurio asmenybė istorijos eigoje labiausiai evoliucionuoja ir tas virsmas, naujo žmogaus atsiradimas bailio kailyje yra vienas iš ryškiausių ir įtikinamiausių filmo arkliukų. Žinoma, stiprus scenarijus ir operatoriaus darbas bei režisūriniai niuansai gal nėra tokie kitoniški ir išskirtiniai kaip filme „Kelias“, tačiau pakankamai įtraukiantys ir nenuobodūs, kaip tikėjausi filmo pradžioje.

Šiaip filmas pakankamai vyriškas, tačiau tinka ir moterims. Filmo finalas gal kiek „netikėtai tikėtas“ – nemirtingumo mito patvirtinimas ir kartu paneigimas, truputį netikėtas ir malonus sprendimas, mano akimis.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 7.3



Jūsų Maištinga Siela

2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Filmas: "Pasitikėjimas" / "Trust"


Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Pasitikėjimas“ (Trust) (2010 m.). „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer imasi režisieriaus amato. Na, jau seniai ketinau pažiūrėti šį filmą, intrigavo pedofilijos tema ir va, neseniai aptikau titruotą lietuviškai, tai nutariau nedelsiant ir pažiūrėti. Iš tikrųjų prisipažinsiu, kad iš filmo tikėjausi kažko daugiau, tikėjausi didesnės įtampos, kitokio kalbėjimo šia tema, nes vietomis man priminė vidutinę amerikiečių melodramą – popieriaus taršymai, kolionės, nesutarimai, susitaikymai. Praktiškai vien tik susitikimas su apgaulinguoju pedofilu ir buvo intrigos kulminacija, o visas tas maniakiškas tėvo keršto troškulys man priminė Lietuvoje visų žmonių susitriedimą dėl Kedžio bylos ir žymiosios mergaitės. 

Filmas dviprasmiškas, jį galima žiūrėti kaip didaktinę priemonę – kaip elgtis ir kaip nesielgti atsitikus panašiems dalykams. Kita filmo pusė – tai emocinis pasipiktinimas į jūsų emocinį rezervą, tai kylantis perdėtas šleikštulys ir teisingumo troškulys, kas dabar ir vyksta Lietuvoje – masiška neapykanta pedofilams, pamirštant aplinkinį gerumą vieni kitiems. Filmas skrupulingai atpasakojo pedofilijos padarinius – nesantaika, pykčiai, ašaros, paguoda, gaudynės ir visa serija nuspėjamų grandininių psichologinių reakcijų. Man asmeniškai nieko tame filmo nėra šokiruojančio, įtampos neišlaikė ir kažkaip viskas subanalėjo – tapo kažkoks populistinis siužetas su vidutinišku realizavimu bei opia visuomenine problematika, todėl filmui įsibėgėjus pradėjo darytis nuobodoka, pasijuto ištęstumo efektas. Nepajutau to emocinio efekto, kurio taip norėjosi, nepajutau dvasinio sukrėtimo herojų gyvenimuose, kažkoks kalbėjimas apie kalbėjimą ir nepaisant to, tikiu, kad tokios tematikos filmai vienaip ar kitaip sukrečia žmones. Bet be problemos bylinėjimo ir demonstratyvaus noro atkartoti gyvenimo sopulius klišinėje raiškoje filmą padaro tik didaktiniu, tinkančiu rodyti mokykloms, tačiau meninės vertės labai pristokota.

Mano įvertinimas: 7/10 
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 7.0


Jūsų Maištinga Siela