Filmas: "Babilonas" / "Babylon"

 Sveiki,

 

Kartais taip gera ir linksma grįžti į komercinį didįjį kiną, kad net sukyla apmaudas, kai jis pasibaigia. Trijų valandų  karnavalinis epas „Babilonas“ (angl. Babylon) (2022), kurį režisavo „Atkirtis“ (2014) bei „Kalifornijos svajos“ (2016) režisierius Damien Chazelle, buvo vienas ryškiausių šios vasaros mano matytų filmų. Tai labai kruopštus ir gerai apgalvojantis režisierius, kuris kuria didingus vaizdus, tad peno žiūrovui po vienodai atriekiama tiek estetiniu, tiek filmo turinio prasme. Nors taip ir nepamėgau to muilino miuziklo „Kalifornijos svajos“, manau, kad visgi „Babilonas“ vienas silpniausių režisieriaus darbų, kurį sužiūrėjau iki galo beveik, atrodo, nemirksėdamas, nes nei minutės neprailgo. Kaip koks miniatiūrinis pakvaišęs tarantiniškų spalvų serialas.

 

Vis galvoju, ar įmanoma perteikti senojo Holivudo dvasią ir atmosferą kaip nors tikroviškiau? Pastaruoju metu režisieriai kalbėdami apie šią epochą pasitelkia būtent to meto kino elementus, todėl jie tokie netikroviški. „Babilonas“ taip pat nėra tikroviškas, nors gerai „įsūdytas“ į trečiojo dešimtmečio kino rėmus, kada nebyliojo kino saulėlydyje užgimsta ir garsinis kinas, o su juo pamažu ir dideli moraliniai standartai. Viename beprotiškame vakarėlyje svajoklė Nelė gauna pasiūlymą suvaidinti nebyliajame kine, po kurio labai greitai išgarsėja kaip moralinių standartų neatitinkančią aktorę. Šalia šios istorijos plėtojama ir senstelėjusio aktoriaus Džeko karjeros pabaiga, nes jis kinui tampa per senas, iš kino išgujama ir azijietė... Atrodo, kad Holivudas kratosi to, kas nepatogu, ir ropščiasi į baltaodžių jaunų ir seksualių aktorių standartus. Sunku patikėti, kad visgi pirmiau Holivudas išgyveno tolerancijos laikotarpį, o po to stereotipų stagnaciją. Taigi šioje terpėje dinamiškai pavaizduoti veikėjai „malasi“ bandydami išlaikyti savo populiarumą, svaigindamiesi ir makabriškai žiūrėdami į mirštančius antraeilius aktorius.

 

Čionai, aišku, pasakojama ir Menio bei Nelės meilės istorija, kuri iš dalies primena Boni ir Klaido siužetinį braižą, režisierius nepraleidžia progos paryškinti Holivudo juodąją svaiginimosi kainą: alkoholis, lošimai, išsekimas nuo narkotikų ir kažkokiuose pusrūsiuose auginami freak žmonių hibridai, kurie koreliuoja su juodojo Holivudo konspiracinėmis teorijomis. Jeigu Ryan Murphy savo mini serialą „Holivudas“ kūrė viziją, koks galėjo tapti progresyvus, tai šis režisierius perteikia viską, kodėl jis tokiu netapo. Filmas nevelka į šviesią optimistinę pusę, o juostos idėja yra labai paprasta: atsargiai su holivudinėm svajonėm, nes neįgyvendinti troškimai labai nuvilia, netgi gali atimti gyvybę ir visiškai sužlugdyti, nes šiaip ar taip Holivudą valdė kelių žmonių galingas patriarchatas, ir, jeigu jiems neįtinki, gali dėtis kilpą ant kaklo arba grįžti į savo gyvenimėlį. Daug pavojingų, įtampų, nuostabos keliančių situacijų, daug gašlumo, prabangos ir muzikos fiesta tvoskiantis filmas buvo tikra atgaiva, o aktorė Margot Robbie buvo neįtikėtinai pašėlusi, nors, kaip pati teigė, būtent šis vaidmuo jos gyvenime buvo pats sunkiausias. Nepaisant to, filmas labai pavykęs, bet tikiu, kad ne visiems įtiks.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmasis žmogus" / "First Man"

Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad šis įrašas nėra teisingas, nes viso filmo „Pirmasis žmogus“ (angl. First Man) (2018) taip ir nepamačiau. Kalbėti apie kūrinį visapusiškai negaliu, todėl, savaime aišku, kad jame objektyvumo tiek, kiek ant saulės paviršiaus randasi sniego, todėl šis įrašas veikiau man kaip asmeninė atmintinė, tačiau vis tiek galite skaityti, jeigu manote, kad verta.

Filmas apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, nusileidusį Mėnulyje. Jo vardas įrašytas į visus istorijos vadovėlius ir visi jiems plojo ne vieną dešimtmetį ir garbino kaip amerikiečių tautos didvyrį. Filmas yra apie jo gyvenimą ir skrydį į Mėnulį. Čia tiems, kurie nori suvokti, kaip žmogus ten atsidūrė ir kartu nugyventi atskiro žmogaus gyvenimą t. y. „patirti“ tą gyvenimą per kiną. Pagrindinė vaidmenį atliko Ryan Gosling – merginų numylėtinis aktorius, kuris, mano galva, yra sukūręs kur kas įdomesnių vaidmenų.

Visgi filmo teįstengiau pamatyti kokį pusvalandį, o paskui tiesiog supykino. Būna gyvenime momentų, kada tiesiog širdis nepriima labai gerai visų įvertinto filmo ir tu pabučiuok karvei į vieną gerą vietą – na nepriima toji širdis filmo ir viskas. Nuobodus per visą pilvą. Neilas netenka dukrelės ir vedinas netekties skausmo jis sunkiai dirba ir kovoja savo profesiniame fronte, kol tampa... didvyriu. Tas begėdiškas režisierių ir scenaristų ėjimas per netektį ir apkaišiojimas įvairiomis „stiprybėmis-vertybėmis“ herojų ir jo iškėlimas ant stalo tiesiog sekina. Paskutiniuoju metu tokie dirbtino herojaus sukūrimo filmai, matyt, kad nebe man. Tiesiog nebetikiu ir... nebeįdomu.

Tiesa, visgi kyštelsiu trigrašį ir pasakysiu, kad amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę Mėnulyje, bent jau pirmasis žmogus 1969 m. tikrai nebuvo Neilas Armstrongas. Visa tai yra istorinė klastotė, kuri maskuojama ir plokščiosios žemės teoretikai (iš dalies ir aš toks esu) puikiai atskleidžia dokumentiniuose filmuose, kad visa tai nufilmuota tiesiog dykumoje – visas tas „realus“ nusileidimas tėra didvyriška imitacija pakurstyti žmoniją tikėjimui. Žinoma, šioji skandalingoji dokumentika yra persekiojama ir dozuojama internete, bet tas, kas ieško, tas ir randa. 1969 metais žmonės su Armstrongu niekada nebuvo nusileidę Mėnulyje, o filmuota medžiaga neva iš Mėnulio dabar prieinama praktiškai visiems ir ten matosi ir lynai prie aktorių, ir atšvaitai, ir kitas mėšlas. Sunku patikėti, kad tiek dešimtmečių žmonės didžiuojasi istoriniu „feiku“. Taigi tai viena iš priežasčių, kodėl atmečiau tą filmą, nes juk Neilas Armstrongas joks astronautas, jis tėra tik NASA marionetė aktorius kaip ir daugelis viešai deklaruojamų skrydžių į kosmosą, kaip antai Apollo 13. Todėl filmo biografiškumas (kaip tikriausiai daugelis amerikietiškojo kino) tėra tik vienas didelis fiktyvus masalas patenkinti netikrą istoriją. Kaip galiu tikėti N. Armstrongo asmenine istorija, kai žinau tiesą?

Dabar galvoju, jeigu žmonėms įbruko, kad su folija aplankstyta skalbimo mašina nusileido Mėnulyje žmonės, ką jie dar yra suklastoję? Kad ir kaip ten bebūtų, visus istorijos vadovėlius ir faktus, kuriuos bruka, mes turėtume net nesimokyti, nes ten tėra tik melas. Žinau, kad čia rasis daug skeptikų, tačiau atsibuskite, žmonės – mano informaciją galima lengvai patikrinti netgi YouTube kanale yra lietuviškai apie tai informacijos, pavyzdžiui, linksmas ČIA ir rimtesnis video ČIA.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalifornijos svajos" / "La La Land"

Sveiki, skaitytojai,

Kad mane kur... Šitiek vilčių, pamačius šedevrinį režisieriaus Damien Chazelle filmą „Atkirtis“, kuris prikaustė ir leido prakaituoti dėl emocinės įtampos, ir staiga tiek žadantis „Kalifornijos svajos“ (angl. La la Land) (2016) tiesiog pribloškė savo paviršutiniškumu. Galvoju, kad panašiai buvo ir tada, kai visi alpėjo dėl filmo „Artistas“, kuris atgaivino nebyliojo kino nostalgiją, taip šiemet su „Kalifornijos svajomis“ – šokio miuziklo dešimtmečio nostalgijos persunkti amerikiečiai ir kino kritikai nusprendė vienareikšmiškai – tai vienas geriausių metų kino kūrinių, o aš jiems ir visam pasauliui – jūs tikriausiai juokaujate?

Filmas absoliučiai vienplanis ir lėkštas siužetiškai: super talentinga aktorė, kuriai nuolat nesiseka aktorių atrankose, o dar čia į ją su kava atsitrenkia eilinis mulkis, atvykęs į Holivudą irgi ieškoti laimės, staiga įsimyli, bet... NUOBODU. Tiesiog nykus standartinis siužetas apie karjeros siekimą ir pasirinkimą tarp sėkmės ir meilės, o dar visa tai Holivude – tiesiog banaliau nebūna! Net prisiminiau W. Aleno „Aukštuomenės klubą“ (2016), kuris sukaltas panašiu siužetu, tik ten charakteriai įdomesni.

Taip, sutinku, idėja atgaivinti tai, kas sena – čia jau amžinai pataikysi į dešimtuką ir visiems patiksi, visi kadrų perėjimai, detalės, dialogai, judesiai ir net filmavimo rakursai liudija, kaip stulbinamai stengtasi atkurti jau mirusios kino epochos vaizdinius ir sužadinti žiūrovų jusles. Dievaži, režisieriui tai ir pavyko, tik kaip aš nemėgstu tų lėkštų vienplanių siužetų, kad norisi tiesiog užknarkti po penkiolikos minučių. Margas karnavalinis filmas tik retais momentais sublyksėdavo ir manyje kažką sužadindavo, tačiau visumoje tie reti atvejai prieš banalias scenas man pasirodė neverti tokios šlovės, kokios susilaukė „Kalifornijos svajos“. Šis filmas manęs nepaveikė kaip kadaise „Artistas“ ir šiek tiek gaila, kad originalių scenarijų ir vertų charakterių filmai nesulaukia tiek dėmesio, kiek šis lėkštoko siužeto margumynas. Vienas didelis gėris šiame filme – aktorė Emma Stone, kuri iš esmės taip žėrėjo, kad vien dėl jos negalėjau atplėšti akių. O ką ten darė Ryan Gosling? Talentingasis dramų aktorius? Nežinau, aš praktiškai jo nemačiau, galėjo režisierius iškirpti kažką iš kartono ir tai būtų mažai kuo skyręsi nuo Ryano.

Apskritai kalbant, filmas mane šiek tiek nuvylė. Tikėjausi skrydžio, nenutrūkstamos pulsacijos, o gavau tiesiog klišėmis sukaltą gana siauro ir paprasto siužetėlio pasakojimą, kurio dirbtinių stiklelių margumyne tebuvo vienintelis briliantas – Emma Stone. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atkirtis" / "Whiplash"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart trumpai apie filmą „Atkirtis“ (angl. Whiplash) (2014), kuris sulaukė gausybės puikių įvertinimų. Tai pirmasis Damien Chazelle ilgametražis filmas. Na, šiam debiutuojančiam režisieriui jau ne kartą teko dirbti prie muzikinių dramų, todėl blykstelėjęs talentas neturėtų pernelyg nustebinti, kiek gali nustebinti pats filmas.

Neaušindamas savo klavišų pasakysiu: Filmas man labai patiko! Puiki istorija! Iš tikrųjų turiu kažkokią fobiją filmams, kurie vaizduoja muzikos pasaulį ir muzikos svarbą žmogui, esu ne vienu nusivylęs, todėl su ganėtinu skepticizmu ėmiausi žiūrėti šios juostos, bet viskas išblėso per penkias minutes, nuo pat pirmosios scenos, kai mušant pirmakursiui būgnus, į salę įžengia aktoriaus J. K. Simmons sukurtas personažas. Ir viskas. Emocinė įtampa, prikausto dėmesį, nors, rodos, lyg ir nieko kažko neįmanoma nevyksta. Vėliau stebint piktojo dėstytojo elgesys su savo mokiniais-vergais, vis kirbėjo mintis, kodėl taip svarbu būti geriausiojo rankose, kai dabartinis jaunimas, mąstant realiai, pasiųstų tokį „nepedagogišką“ tipą ant kelių raidžių ir dingtų tarpduryje su iškeltu viduriniuoju pirštu. Filmas apie autoritetus ir žmogaus motyvaciją. Apie žmogaus galimybių paribius. Įtraukiantis. Emocionaliai provokuojantis ir dramatiškai įtemptas.

Filmas, kuris palieka ant odos emocijas, tikriausiai yra mano paties labiausiai vertinamas. Net nebesigilinu, ar aktoriai gavo gerus apdovanojimus, nesikišu į diskusijas, kodėl vienas ar kitas negavo nominacijos, kokie vertintojai nekompetentingi – visa tai nesvarbu. Yra medžiaga. Yra vaidyba. Yra idėja. Yra emocija. Neužvilkinta. Stipru, nors ir plyksteli keliose vietose režisūrinis-scenarinis sentimentalumas, bet visa tai atrodo nereikšminga prieš viso filmo emocinį svorį. Šiaip, žinokite, dešimtukais nesišvaistau, jeigu ką.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela