Filmas: "Nuryk" / "Swallow"

Sveiki,

Tęsiu iššūkį 18 gerų filmų iki „Kino pavasario“. Penktasis filmas.

 

Šįkart nutolau nuo festivalinių filmų ir pasirinkau kiek kitokį „Nuryk“ (angl. Swallow) (2019) – tai amerikiečių mistinė drama apie jauną pastojusią moterį, kuri pradeda ryti nevalgomus dalykus: metalinius segiklius, stiklo rutuliukus ir t. t. Tai išties keistas sutrikimas, o kadangi man filmai apie spichuojančius žmones su keistomis pasireiškusiomis anomalijomis tinka ir patinka, nusprendžiau kaip tik pažiūrėti to, ko dar kine, kiek pamenu, nebuvau matęs.

 

Nuo pat pradžių apima įspūdis, kad filmas nufilmuotas preciziškai gerai, tačiau su juo vis tiek kažkas negerai, nes pati istorija nejaudina. Kiek įpusėjus siužetui, tampa aišku, kad filmas tiesiog negyvas konstruktas, kuris su realybe neturi nieko bendra. Nepaisant gražių dekoracijų, spalvų, apgalvotų mizanscenų, kuriose pagrindinė aktorė Halley Bennett atrodo gerai perteikdama sustingusios, sutrikusios, kone bauginančiai surobotėjusios jaunos namų šeimininkės. Visgi filmas kaip lėlių namelis, preciziškai dekoratyvus. Jauna veikėja sužino, kad pastojo, laiką leidžia turtingo sutuoktinio namuose, skaudžiai reaguoja į bet kokias jai pasakytas pastabas, jaučiasi nesuprasta ir neįvertinta... Žodžiu, mes turime lyg ir praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio namų šeimininkę, kuriai ribos ir elgesys yra nubrėžtos. O štai sutuoktinis primena priešingą šiuolaikinį tipažą: seksualus XXI amžiaus prisižiūrintis kiek narciziškas vyrukas, kuris dirba ir linksminasi su savo vyriška kompanija...

 

Žiūrėjau į tą keistai nederančią šaltą porą ir nesupratau tų negyvų, netikrų santykių. Juk tą porą ideologiškai skiria daugiau nei 60 metų lyčių elgsenos standartų epocha! Kas juos sieja? Dar keistesni uošviai, kurie maniakiškai dievina savo sūnų ir anytą laiko pagarbia tik dėl to, kad ji yra kaip inkubatorius naujai gyvybei. Vos ne kažkoks „Tarnaičių pasakojimo“ pasaulis. O juk dar slapta pagrindinės veikėjos istorija apie jos atsiradimą, kurią atskleidžia savo psichoterapeutei...

 

Filmas lėtas, vietomis išties ta patologija baugina, tačiau iš kitos pusės kelia šypsnį artimųjų elgesys. Sutuoktinis valosi dantis, ruošiasi į sporto klubą ir užuot pasirūpinęs savo „mylimos“ žmonos psichine sveikata ir saugumu, nusamdo apsauginį iš Sirijos... Toks kažkoks tarantiniškai butaforinis pasaulis, tik neturi šis pasakojimas kibirkšties. Žiūrovas laikomas ant vieno intrigos pavadžio: ar pavyks dar ką nors veikėjai praryti? Visa kitą, net jos asmeninė istorija, tiesą sakant, nejaudina, nes viso to buvo galima ir tikėtis. Tiesą sakant, filmas ne itin patiko. Suprantu tą psichologizuotą „lėlių namelio“ vaizdavimo principą, bet kai kurių vaidybinių elementų ir mizanscenų statyba kelia dideles abejones, nes plika akimi krenta kaip dirbtinė, netikra ir tai tikriausiai vietomis turėjo veikti kaip sutrikusios sąmonės fiksuojama bauginančiai pakitusi tikrovė, tačiau nepasakyčiau, kad įtikinamai pavyko.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milžinas" / "Colossal"

Sveiki,

Vienas beprotiškiausių filmų, kuriuos paskutiniu metu teko matyti scenarijaus atžvilgiu tikriausiai yra ispanų režisieriaus Nacho Vigalongo komedijinė fantastinė drama „Milžinas“ (angl. Colossal) (2014), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Anne Hathaway ir lietuvių kilmės Jason Sudeikis. Tiesa, jeigu ne Anne Hathaway pavardė, tikriausiai šio filmo niekada sveiku protu nebūčiau žiūrėjęs: atbaido net reklaminė afiša! Tačiau nieko nėra kino pasaulyje geriau už tai, kas kardinaliai pakeičia mano nuomonę.

N. Vigalongo man nepatiko su savo siaubo trileriu „Žirklės“, tačiau „Milžinas“ – visai kas kita. Iš pažiūros scenarijus lyg ir bukas, neįtikėtinai naivus: žaibas pakeičia vaikų gyvenimus ir žaidimų aikštelė staiga tampa nesuvokiamai transformuojanti jau suaugusių žmonių kūnus į pabaisas Seule. Tai išties beprotiška, nes iš pažiūros atrodo netipiška, netgi idėjiškai nevykusiai, tačiau patobulėjusi režisieriaus akis ir ranka sukuria išties įtraukiantį dvisluoksnį pasakojimą: girtaujantys suaugusieji, mušdamiesi vaikų žaidimo aikštelėje, sukelia drugio efektą ir kitoje pasaulio pusėje jie tampa iš rūko išnyrančiomis godziloms prilygstančiomis pabaisomis... Kas vienoje plotmėje atrodo kasdieniškai banalu ir netgi graudu, tas kitoje pasaulio pusėje tampa katastrofiniu reiškiniu. Tas nuo nesvarbaus iki svarbaus balansavimas sukuria keistą atmosferinį filmo audinį, dėl ko jis man labai patiko, kitam žiūrovui, galiu drąsiai teigti, atrodys iš serijos „didesnės nesąmonės nesu matęs“.

Dėl netipinio scenarijaus, dėl to, kad filme nėra tobulų ir gerų personažų, visi kažkiek amoralūs, girtaujantys, pykstantys, netekę vilčių... Gal ir teisinga tokiems nors kartą kine patikėti pasaulio gelbėtojo vaidmenį, atsisakant didvyriškumo patoso ir apsiribojant vaikų žaidimo aikštelės principais. Lengvas, bet toli gražu neprastas filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atkirtis" / "Whiplash"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart trumpai apie filmą „Atkirtis“ (angl. Whiplash) (2014), kuris sulaukė gausybės puikių įvertinimų. Tai pirmasis Damien Chazelle ilgametražis filmas. Na, šiam debiutuojančiam režisieriui jau ne kartą teko dirbti prie muzikinių dramų, todėl blykstelėjęs talentas neturėtų pernelyg nustebinti, kiek gali nustebinti pats filmas.

Neaušindamas savo klavišų pasakysiu: Filmas man labai patiko! Puiki istorija! Iš tikrųjų turiu kažkokią fobiją filmams, kurie vaizduoja muzikos pasaulį ir muzikos svarbą žmogui, esu ne vienu nusivylęs, todėl su ganėtinu skepticizmu ėmiausi žiūrėti šios juostos, bet viskas išblėso per penkias minutes, nuo pat pirmosios scenos, kai mušant pirmakursiui būgnus, į salę įžengia aktoriaus J. K. Simmons sukurtas personažas. Ir viskas. Emocinė įtampa, prikausto dėmesį, nors, rodos, lyg ir nieko kažko neįmanoma nevyksta. Vėliau stebint piktojo dėstytojo elgesys su savo mokiniais-vergais, vis kirbėjo mintis, kodėl taip svarbu būti geriausiojo rankose, kai dabartinis jaunimas, mąstant realiai, pasiųstų tokį „nepedagogišką“ tipą ant kelių raidžių ir dingtų tarpduryje su iškeltu viduriniuoju pirštu. Filmas apie autoritetus ir žmogaus motyvaciją. Apie žmogaus galimybių paribius. Įtraukiantis. Emocionaliai provokuojantis ir dramatiškai įtemptas.

Filmas, kuris palieka ant odos emocijas, tikriausiai yra mano paties labiausiai vertinamas. Net nebesigilinu, ar aktoriai gavo gerus apdovanojimus, nesikišu į diskusijas, kodėl vienas ar kitas negavo nominacijos, kokie vertintojai nekompetentingi – visa tai nesvarbu. Yra medžiaga. Yra vaidyba. Yra idėja. Yra emocija. Neužvilkinta. Stipru, nors ir plyksteli keliose vietose režisūrinis-scenarinis sentimentalumas, bet visa tai atrodo nereikšminga prieš viso filmo emocinį svorį. Šiaip, žinokite, dešimtukais nesišvaistau, jeigu ką.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela