Filmas: "Nuryk" / "Swallow"

Sveiki,

Tęsiu iššūkį 18 gerų filmų iki „Kino pavasario“. Penktasis filmas.

 

Šįkart nutolau nuo festivalinių filmų ir pasirinkau kiek kitokį „Nuryk“ (angl. Swallow) (2019) – tai amerikiečių mistinė drama apie jauną pastojusią moterį, kuri pradeda ryti nevalgomus dalykus: metalinius segiklius, stiklo rutuliukus ir t. t. Tai išties keistas sutrikimas, o kadangi man filmai apie spichuojančius žmones su keistomis pasireiškusiomis anomalijomis tinka ir patinka, nusprendžiau kaip tik pažiūrėti to, ko dar kine, kiek pamenu, nebuvau matęs.

 

Nuo pat pradžių apima įspūdis, kad filmas nufilmuotas preciziškai gerai, tačiau su juo vis tiek kažkas negerai, nes pati istorija nejaudina. Kiek įpusėjus siužetui, tampa aišku, kad filmas tiesiog negyvas konstruktas, kuris su realybe neturi nieko bendra. Nepaisant gražių dekoracijų, spalvų, apgalvotų mizanscenų, kuriose pagrindinė aktorė Halley Bennett atrodo gerai perteikdama sustingusios, sutrikusios, kone bauginančiai surobotėjusios jaunos namų šeimininkės. Visgi filmas kaip lėlių namelis, preciziškai dekoratyvus. Jauna veikėja sužino, kad pastojo, laiką leidžia turtingo sutuoktinio namuose, skaudžiai reaguoja į bet kokias jai pasakytas pastabas, jaučiasi nesuprasta ir neįvertinta... Žodžiu, mes turime lyg ir praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio namų šeimininkę, kuriai ribos ir elgesys yra nubrėžtos. O štai sutuoktinis primena priešingą šiuolaikinį tipažą: seksualus XXI amžiaus prisižiūrintis kiek narciziškas vyrukas, kuris dirba ir linksminasi su savo vyriška kompanija...

 

Žiūrėjau į tą keistai nederančią šaltą porą ir nesupratau tų negyvų, netikrų santykių. Juk tą porą ideologiškai skiria daugiau nei 60 metų lyčių elgsenos standartų epocha! Kas juos sieja? Dar keistesni uošviai, kurie maniakiškai dievina savo sūnų ir anytą laiko pagarbia tik dėl to, kad ji yra kaip inkubatorius naujai gyvybei. Vos ne kažkoks „Tarnaičių pasakojimo“ pasaulis. O juk dar slapta pagrindinės veikėjos istorija apie jos atsiradimą, kurią atskleidžia savo psichoterapeutei...

 

Filmas lėtas, vietomis išties ta patologija baugina, tačiau iš kitos pusės kelia šypsnį artimųjų elgesys. Sutuoktinis valosi dantis, ruošiasi į sporto klubą ir užuot pasirūpinęs savo „mylimos“ žmonos psichine sveikata ir saugumu, nusamdo apsauginį iš Sirijos... Toks kažkoks tarantiniškai butaforinis pasaulis, tik neturi šis pasakojimas kibirkšties. Žiūrovas laikomas ant vieno intrigos pavadžio: ar pavyks dar ką nors veikėjai praryti? Visa kitą, net jos asmeninė istorija, tiesą sakant, nejaudina, nes viso to buvo galima ir tikėtis. Tiesą sakant, filmas ne itin patiko. Suprantu tą psichologizuotą „lėlių namelio“ vaizdavimo principą, bet kai kurių vaidybinių elementų ir mizanscenų statyba kelia dideles abejones, nes plika akimi krenta kaip dirbtinė, netikra ir tai tikriausiai vietomis turėjo veikti kaip sutrikusios sąmonės fiksuojama bauginančiai pakitusi tikrovė, tačiau nepasakyčiau, kad įtikinamai pavyko.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnias visada šalia" / "The Devil All the Time"

Sveiki,

 

Pamaniau, kad laikas man pažiūrėti režisieriaus Antonio Campos filmą „Christine“ (2016), po to, kai pažiūrėjau jo patį naujausią darbą „Velnias visada šalia“ (angl. The Devil All the Time) (2020), kuriame nusifilmavo itin ryškios šių dienų Holivudo žvaigždės, pavyzdžiui, Mia Wasikowska ir Robert Pattinson. Filmas pastatytas pagal Donal Ray Pollock tuo pačiu pavadinimu romaną.

 

Istorija pasakoja kelių veikėjų susipynusius likimus po Antrojo pasaulinio karo ir apima kelis dešimtmečius, kol JAV vėl įsivelia į karą su Vietnamu. Dviejų karų įrėminta JAV kasdienybėje svarbiausiu mažų miestelėnu vilties šaltiniu tampa protestantų bažnyčia. Čia, kaip įprasta Amerikoje, išvysite ne vieną aistringą religinę ir smegenis plaunančią kalbą. Atrodo, kad vietiniai gyventojai lyg ir supranta pastorių dvylipumą ir sekmadieninius cirkus, tačiau vis tiek pasiduoda viešiems padlaižiavimams. Religiniu būdu auklėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Vilardas, išgyvenęs tikrą pragarą kare su japonais, vėl atsiverčia į religiją ir tampa aršiu ir grubiu religiniu fanatiku, verčiančiu savo sūnų irgi melstis. Šalia šios istorijos rutuliojasi ir kelios gretutinės – kekše dirbanti policijos pareigūno sesuo ieško laimės, tačiau susideda su serijiniu žudiku; už pastoriaus išteka religinga skaistuolė, tačiau ją netrukus miške kai kas nužudys... Visoms šioms istorijoms lemta vieną kitą papildyti, prasitęsti naujose veikėjų kartose kaip paskui žmoniją slenkantis atsikartojančio blogio šešėlio metafora.

 

Ten, kur religinis fanatizmas, būtinai slypės velnias. Tai lyg religinis šleifas besitęsiantis nuo pačių Kristaus laikų, nes ilgus šimtmečius religija buvo naudojama kaip valdžios forma. Tikriausiai ne vienas sutiks, kad Vatikanas yra ištisa velnio pragaro duobė, tačiau nereikia net konspiracinių teorijų, kad aklai patikėtume šio filmo detalėmis apie maniakus ir pedofilus pastorius, kurie per religijos uždangą paprastiems nusivylusiems, karų ir prietarų iškamuotiems žmonėms įdiegtų nuodėmės blogį. Akivaizdu, kad priartėjimas prie Dievo panašus kaip Salemo laikais, o Kristaus įvaizdžiu lengva manipuliuoti idėjiškai pavergtas sielas, todėl kartais atrodo, kad veikėjai yra tipiniai, iliustruojantys religijos praplautų smegenų zombius, kuriems lemta tiesiog susinaikinti patiems arba tapti aukomis. Pati istorijos kompozicija man patiko, ji daugiasiužetė, nors ir turi to banalokai hiperbolizuoto holivudinio trilerio atspalvio, pavyzdžiui, pornografines nuotraukas daranti kvaištelėjusi serijinių žudikų porelė koreliuojasi su egzaltuotai herojiškais Bonės ir Klaido įvaizdžiais.

 

Filme išlaikoma atmosfera, tačiau ties abejotina riba, jog viskas šiek tiek dirbtina, pavyzdžiui, policininkas aptinka sesers darytą pornografinę nuotrauką ir įsideda į kišenę, o toji nuotrauka būtinai suvaidins kokį nors lemiamą sprendimą. Ta prasme, filme detalės veikia literatūriniais atpažįstamais štampais ir tai stiprumo, dievaži, istorijai neprideda. Visgi visuminis vaizdas ir apraizgytas istorijų mazgas perteiktas gana plačiai. Po seanso galima susikomplektuoti ne vieną Biblijos mintį, kitaip sakant, pamokymą. Įdomūs žymių aktorių amplua ir siužetai, lėtoka įvykių eiga. Manau, ne vienam žiūrovui filmas patiks, nors jis toli gražu nėra originalus, tačiau kartais netgi holivudiniais siužetiniais trilerių vingiais galima sukalti neprastą istoriją.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina traukiny" / "The Girl on the Train"

Sveiki, skaitytojai,

Labai ilgai atidėliojau šį filmą, nes kilo visokiausių abejonių prisiskaičius komentarų ir recenzijų. Tačiau norisi vis grįžti prie psichologinio trilerio žanro, kurį esu jau kuris laikas apleidęs. Gal dėl to tokiomis šviesiomis akimis sužiūrėjau filmą „Mergina traukiny“ (angl. Girl on the Train) (2016), kuris sulaukė gana nemenko dėmesio ir neaplenkė mūsų kino teatrų. Na, filmas ekranizacija pagal to paties romano pavadinimą, kurį turime išsivertę į lietuvių kalbą. Po šio filmo skaityti kūrinį jau tikrai niekada nebenorėsiu, nors gal knyga ir pranoksta.

Iš esmės filmas prasideda gana tipiškai, kaip koks trileris vaizduoja sumišusios alkoholikės sąmonę ir veiksmus, viskas sukarpoma ir klijuojama padrikai. Tai iš esmės erzina, nes jau galima numanyti visą eigą, tačiau viskas gana pateikiama suprantamai ir kažkur matytai: moteris negalėjusi susilaukti kūdikio lyg pamišėlė trinasi aplink buvusio vyro namus. Aišku, lauk nelaimės ir, aišku, lauk tai, kad alkoholikė vienaip ar kitaip kažką atkas ir bus teisi, o ja niekas nepatikės, nes ji ir taip puolęs angelas. Nors veiksmų ir atoveiksmių grandinė jau aiški po pusvalandžio, kažkodėl šį filmą žiūrėti buvo vis tiek įdomu, nes kiek siužetiškai „išmėsinėtas“ ir sukonstruotas pasakojimas toli gražu ne pats prasčiausias – čia tikriausiai reiktų dėkoti knygos autorei.

Be mįslės įminimo, kas būdinga trileriui, viena stipriausių filmo pusių, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo aktorės Emily Blunt vaidyba, kuri šįkart atlieka pagrindinį alkoholikės Reičel vaidmenį. Įtikinama vaidyba ir vidutiniškas siužetas apie kūdikių praradimus ir sąmonės aptemimus lyg ir jau kažkur tikrai regėta, bet tikriausiai buvau pernelyg išsiilgęs tokių dramų, tai vertinsiu filmą kiek aukštėliau nei galbūt būčiau vertinęs trilerių srauto grūstyje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kabūm" / "Kaboom"

Sveiki, kino maniakai,

Šiandien noriu pakomentuoti amerikiečių režisieriaus Gregg Araki filmą „Kabūm“ (Kaboom) (2010 m.). Na, su šiuo režisieriumi jau susiduriu antrą kartą, prieš daug metų matytas filmas „Paslaptinga oda“ (2004) sulaukė ne tik kino kritikų liaupsių, bet ir mano asmeninio susižavėjimo. Na, o filmas „Kabūm“ išties nustebino režisieriaus nutolimu nuo draminės įtampos į romantinių komedijų – mistinių, fantastinių mikstūrą. Nors filmas sulaukė visokiausių atsiliepimų, jo premjera Kanų kino festivalyje nebuvo nepastebėta ir buvo apdovanota Queer auksine palmės šakele, kaip geriausias seksualinių mažumų filmas.

Man asmeniškai filmo pradžia atrodė išties tokia „paplaukusi“, nė ištolo nepriminė subtiliosios „Paslaptingos odos“ ir netgi priminė kvailai nepadorų „Amerikietišką pyragą“, kur pritvinkusios erotinės scenos, neturinčio nei estetinių niuansų, nei didesnės prasmės, vertė labai susirūpinti, ar filmą vertėtų žiūrėti toliau, bet žiūrėjau ir nepasigailėjau, nes filmas staiga peraugo į sunkiai įsivaizduojamą fantastinį svingavimą, kur erotinis ir lėkštas siužetas susikimba su paranormaliomis, fantastinėmis gijomis ir sukuria keistą atmosferą, kai patinka margas ir studentiškas seksualumas ir kartu visai čia pat tik iš pirmo žvilgsnio nederantys fantastiniai niuansai. Eklektiškumas čia stulbina savo lengvu eksperimentavimu, kad norisi žinoti, kaip pasibaigs šio režisieriaus slydi beprotybė...

Nors filmas ir erotiškas, bet jis man patiko savo kitoniškumu, balansuojančiu tarp absurdo ir romantinių komedijinių banalių filmukų. Filmas tarsi „Sekso taisyklių“ ir šokiruojančio „Shortbus“ plius „San Francisko raganų“ lygio fantastinių derinių hibridai, kurie tampa sintetiniai, netikroviški, bet kartu kažkuo žavūs.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela