Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Subtilus" / "American Horror Story: Delicate" (12 sezonas / season 12)

 

Sveiki,

Pirmoji mintis, kurią norisi užrašyti pabaigus žiūrėti 12 frančizės „Amerikietiška siaubo istorija: Subtilus“ (angl. American Horror Story: Delicate) yra tai, jog serialui labai nesiseka ir jis išgyvena kūrybinę krizę. Ir iš dalies tai visai nekalti serialo kūrėjai, jiems, atrodo, fantazijos idėjoms nestinga, tačiau pernai prasidėjęs aktorių gildijos streikas dėl atlyginimų, į kurį įsitraukė ryškiausios Holivudo žvaigždės, gerokai pakoregavo ne tik serialų, bet ir filmų filmavimo reikalus, todėl „Subtilus“ arba „Delikatus“ sezonas tapo išdraskytu, nes pirmosios 5 šio sezono serijos pasirodė 2023 metais, o likusios 4 buvo nufilmuotos vėliau ir parodytos 2024 metų kovo-gegužės mėnesiais, todėl tokio visuminio šio sezono žemėlapį, žiūrėjusiems su beveik pusmečio pertrūkiu, teko susidėlioti sezono emocinį foną iš atminties. Ir visgi tai rekordiškai mažai turintis serijų sezonas, tiek dar turėjo „1984-ieji“, kuris buvo, mano akimis, vienas prasčiausių.

Seriale beveik nebeliko senbuvių aktorių iš pirmųjų sezonų. Viską atsveria Emmos Roberts sugrįžimas iš motinystės atostogų, jai ir buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Tiesa, seriale pasirodo pavieniai senbuviai, pavyzdžiui, Denis O‘Hara, tačiau labai mažose scenose, atrodo, „dėl kvapo“. Kitą vertus, šiame sezone pasirodė viešosios nuomonės formuotoja Kim Kardashian, kurios įsitraukimas iš pradžių buvo gan atvirai kritikuojamas, bet žinokite, toli gražu Kim nebuvo medinė, o jos egzotiška išvaizda ir pajauta vaidmeniui išties labai tiko – nustebsite patys, priešingai nei kažkuriame sezone pakviesta Naomi Campbell, kuri vos vebleno tekstą. Šiaip ar taip net pati Lady Gaga turi būti dėkinga AHS projektui, nes jis jai atvėrė kelią į kiną. Taip pat seriale užtikrintai atrodo ir supermodelis, o nuo šiol jau ir ne vieną vaidmenį sukūrusi Cara Delevingne. Švysteli ir visiškai nauji projekto veidai: Annabelle Dexter-Jones ir Matt Czuchry.

Šis sezonas ypatingas tuo, jog Ryan Murphy ir Brad Falchuk pirmąkart rėmėsi net ne amerikietiškomis tikromis ar folklorinėmis istorijomis, bet Danielle Valentine parašytu romanu „Delicate Condition“. Pastarasis, kai buvo scenarijui pritaikytas, net nebuvo dar išleistas, tai nutiko tik 2023, kuriant pirmuosius epizodus. Ar tai rodo, jog autoriai jau galutinai išsikvėpė? Sunku pasakyti, nors R. Murphy teigė, jog turėtų sugrįžti apjungtųjų sezonų „Prieglobstis“ (Coven) sezonas su „Apokalipse“. Žiūrėsime, kaip čia dabar bus, nes kitas sezonas nusimato net ne šiemet, o 2025 metais.

Grįžtant prie „Subtilumo“, noriu pasakyti, kad sezonas įsivažiuoja lėtai. Pirmieji epizodai atrodo prislopinti ir nuobodoki. Pagrindinė veikėja – Ana Marija Alkot yra aktorė, kuri trokšta su vyru susilaukti kūdikio, todėl ji kreipiasi į vaisingumo kliniką, kad apvaisintų. Jau nuo pat pirmųjų apsilankymų klinikoje Ana ima matyti keistus ženklus: keistai vilkinčios moterys išlenda iš kampo, juodvarnių atsitrenkimai, nesusipratimai darbe. Ana yra karjeristė, ji trokšta „Oskaro“, o jos vadybininkė jai padeda su visais darbais, bet netrukus po apvaisinimo Ana ima jaustis vis prasčiau, o nuolat iškylančios haliucinacijos veda ne tik ją, bet ir jos vyrą iš proto.

Aišku, jog kūdikis nėra normalus. Ką Ana iš tikrųjų savyje nešioja, kol žiūrovas žiūri, sunku pasakyti, nes scenos prifarširuotos siaubą keliančių simbolių, pavyzdžiui, vorai, jų tinklai, vudu lėlės ir kt. O dar namuose atsiradusi slaugė-tvarkytoja tokia įtartina, kad pamažu atrodo, jog Ana apskritai šiame visuomenėje yra svetimkūnis. Tiesą sakant, Emmos Robers sukurta Ana visą sezoną erzino iki pat galo, nes blaškosi, yra sutrikusi ir beveik nieko nesiima kaip normali protaujanti moteris. Amžinai nutįsęs veidelis, koktus sutrikimas ir bandymas būti normalia atrodo neįdomus ir varginantis. Kita vertus, sezone vyksta ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, žiūrovui pateikiama mistifikuota feminisčių kulto idėja, kurios, kaip jau įprasta komikso lygio serialams ir filmams, „gelbsti pasaulį“. Tik kaip? Ogi žiaurumu, kerštingumu ir negailestingumu, kitaip sakant, nukreipdamos savo vizionierišką pyktį į vyrų giminę, sudievindamos vaikus ir nėštumus, tačiau tuo pat metu kraugeriškai atlikdamos kraujo ir žudynių ritualus. Tokie eklektiški „pasaulio gelbėjimo“ motyvai manęs niekada neįtikina: tai ko verta gyvybė, jeigu ji čia pat ta pačia ranka sunaikinama? Tiesiog trūksta logikos.

Ypač abejotinas paskutinis sezono epizodas, kada nukrinta kaukės ir paaiškėja viskas, kaip yra iš tikrųjų. Motinos žudo savo vaikus, vaikai savo tėvus, smaginamasi be didesnio gailesčio ar humanizmo. Viskas nelogiška ir eklektiška, kad truputį atrodo, jog paskutinis epizodas, kurio trukmė rekordiškai maža (vos 31 minutė!), nufilmuota paskubomis, pateikiant kuo daugiau netikėtų veikėjų sprendimų (panašiai kaip „Sostų karuose“), tačiau tie sprendimai teatralizuoti, keistoki ir paliekantys keistų klišių, susijusių su motinystės instinktų siaubu. Sezonas išvis, priešingai nei „Niujorkas“, skirtas radikaliajam feminizmo siaubui įprasminti. Moteris tampa mama be lytinio akto, pasiima karjerą (pelno „Oskarą“) ir dar lieka viena. Visas savarankios ir šiuolaikinės moters sąranga.

Taip, nors sezonas „sukaltas“ pagal knygą, visgi čia švysteli istorinių įvykių grandinėlės, pavyzdžiui, kaip R. Polanskis septinto dešimtmečio pabaigoje filmuoja „Rozmari kudikį“. Ten pasirodo nesenstančios kraugerės vaidilutės, kurios atlieka, kaip jos teigia, savo misiją. Man patinka, kaip serialo kūrėjai randa sąsajų su kultūriniais kontekstais ir perteikia bendrojoje istorijoje, visgi sezonas man pasirodė labai vidutiniškas. Trūksta didesnio mindfucko ir meilės bei dvasios, kokią galėjome jausti pirmuosiuose AHS sezonuose. Viskas atrodo šiek tiek paskubomis, šaltai ir abejingai.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas" / "American Horror Story: NYC" (11 sezonas / season 11)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet Brad Falchuk ir Ryan Murphy pristatė jau 11 „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ (angl. American Horror Story: NYC) sezoną, kuris skirtas Niujorke devintame dešimtmetyje susiformavusiai LGBTQ bendruomenei. Tiesa, serialo antologijos reitingas dėsningai važiuoja žemyn ir šio sezono žiūrimumas rekordiškai mažas, tačiau serialas bando iš FX televizijos kapituliuoti ir į Hulu platformą, todėl dėsninga, jog praėjus tiek laiko nuo pirmojo sezono daugelis serijas visgi pažiūri platformose, o ne per televiziją.

 

Šiame sezone beveik nebeliko serialo aktorių senbuvių. Sarah Paulson ir Evan Peters po dešimties metų pirmąkart nepasirodo šioje antologijoje. Ir neatsitiktinai, nes aktoriai pluša ties kitais R. Murphy serialo projektais, tačiau čia išvysite jau nuo antologijos vidurio prisijungusių aktorių pasirodymus, o ir juos jau galima vadinti tikrais AHS serialo veteranais: Denis O‘Hare, Billie Lourd, Leslie Grossman ir kt. Visgi šis sezonas apie gėjų bendruomenę, todėl ir aktorių komanda daugiau vyriška.

 

Istorija apima visą devintą dešimtmetį, didžiausia jos dalis vaizduoja Niujorką šio dešimtmečio pradžioje, o istorijos centre detektyvas-policininkas Patrikas. Jis, žinoma, gėjus, tačiau dirba policininku, todėl negali atsiskleisti. Jis turėjo ir žmoną, kuri tebėra jį labai įsimylėjusi, bet jau kuris laikas gyvena su savo partneriu žurnalistu Džino. Niujorke prasideda serijinio žudiko išpuoliai prieš gėjus, tad Džino ir Patrikas nėra abejingi šiems įvykiams, nors čia ir yra didysis paradoksas – nusikaltimai prieš gėjus nėra tokio paties masto, kaip prieš heteroseksualius asmenis, todėl policija gana abejingai ima tirti šiuos nusikaltimus. Tai iš esmės lokali ir izoliuota bendruomenė, kuri gyvena savo atskiruose kvartaluose (kaip getuose), turi savo kultūrą, naktinius klubus ir pirtis, o viešojoje erdvėje apie LGBTQ vis dar kalbama labai abejingai ir dažniausiai tik dėl kriminalinių nusikaltimų.

 

Iš pažiūros serialo kūrėjai šįkart kuria detektyvinę siaubo istoriją apie žudiką, kuris parodomas gana greit t. y. sezono pradžioje. Tai nesveikas aukštas vyrukas, kuris manosi yra kūrėjas, todėl iš įvairių lavono dalių konstruoja savo įsivaizduojamą tobulą frankenšteiną. Ši istorijos linija man asmeniškai primine Larso von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Šalia šios istorijos rutuliojamos kelios santykių linijos, persipynusios tarpusavyje, kas, savaime aišku, parodo, kokia glaudi buvo LGBTQ bendruomenė tuo metu. Talentingas jaunas BDSM erotinių aktų fotografas palieka į narkotikus ir šiurkščius sekso žaidimus įklimpusį mylimąjį ir įsimyli kuklų vaikiną. Pastarieji taip pat susidomi žmogžudystėmis Niujorke ir savaip tarpininkauja su Džino žiniasklaida.

 

Nuo pat pirmosios serijos pasirodo kaukėtas paslaptingasis raumenų kalnas, kuris žudo gėjus. Tai antrasis žudikas, nes seriale persipynę keli žudikai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos. Greitai suvokiame, jog paslaptingasis raumenų kalnas turi kažin kokių antgamtinių galių, galgi yra antžmogis ar vaiduoklis, turint galvoje, kad ankstesniuose antologijos sezonuose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai dažnai vienoje erdvėje egzistuoja kaip tikrovė. Galiausiai sezono pabaigoje ima ryškėti kaukėtojo vyro idėja – tai AIDS virusas, perduodamas lytiniu būdu, lėtai žudantis visą bendruomenę. Jeigu lietuvių ir kitų tautų folklore mirtis vaizduojama kaip skeletas su dalgiu, kuri šienauja gyvybes, tai gėjų bendruomenėje mirties forma tampa fetišistiniais rūbais aprengtas raumenų kalnas. Neatsitiktinai pasiriktas toks įvaizdis, nes LGBTQ vyrai dažnai suvokiami kaip neatitinkantys vyriškų standartų, todėl šitoks vyriško kūno kaip esminis skiriamasis bruožas (perteklinis raumenų turėjimas) yra atsakas heteroseksualams.

 

Devintojo dešimtmečio pradžioje prasideda AIDS epidemija, kuri anuomet vadinta „gėjų maru“. Kai kurie neslėpdami džiaugėsi, jog būtent ši liga įsisuko į šią bendruomenę ir net buvo sakančių, jog tai Dievo bausmė už neteisingą seksualinę pakraipą. Gausiai ir aistringai santykiaujantys vyrukai seriale dažnai išvyksta poilsiauti į vadinamą Ugnies salą, atskirą smėlėtą pakrantę vien tik gėjams, kur orgijos ir linksmybės, narkotikai ir atviras seksas yra tikrovės kasdienybė. Visgi toks meilės apsikeitimas labai greitai leidžia plisti AIDS virusui, apie kurį mažai anuomet buvo žinoma, o vaistų anuomet nebuvo, todėl žiūrėdami į tuos laisvės ir malonumų ištroškusius veikėjus iš tikrųjų jau žinome, jog jų venomis teka užnuodytas kraujas, kuris vieną po kito tuos gėjus kaip museles pasiglemš mirties. Galiausiai mirę gėjai vaizduojami su ragais, R. Murphy tokiu būdu paženklindamas juos kaip AIDS aukas (tą matome ir ant pagrindinio AHS sezono plakato, nes virusas ateina per mirštančius elnius, kuriuos ima tyrinėti daktarė Barbara, seriale kaip viena pirmųjų bandanti ištirti šią klastingą ligą).

 

Kaip žinia, nuo AIDS mirs ir vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų atlikėjų, QUEEN pagrindinis vokalistas Freddie Mercury, pirmoji super pasaulinis modelis Gia ir dar daug žymių žmonių, tačiau, kaip seriale subtiliai parodoma, kadangi AIDS pirmiausia pakirdo LGBTQ bendruomenę, o ne kurią nors kitą, būtent dėl to farmacininkai ir mokslininkai nesistengė greitai ištirti užkrato ir sukurti vaistų. Kaip žinia, AIDS nėra vien tik homoseksualų reikalas, netrukus šis užkratas paplito visur, ypač palietė narkomanus, kurie naudojosi tais pačiais švirkštais.

 

Apžvelgiant sezono stilistiką, net nekyla abejonių, jog autoriai labai gerai pažįsta dešimtmečio kultūrines detales. Niujorkas vis dar atrodo nepaliestas bohemos miestas, kur senoviniai metro ir dingstanti elektra yra normalus reiškinys, o žmonės vis dar turi laiko po darbų gerti baruose ir rengti vakarėlius, kuriuose muzika vis dar sklinda iš vinilinių plokštelių, o prisiskambinus laidiniu telefonu galima palikti garso įrašą juostelėje. Orgijos, tamsūs miesto užkaboriai, kova už savo laisvę ir seksualumą, dainuojanti senstanti diva, kuri bando išsaugoti savo naktinį klubo-pirties verslą, būrėja lesbietė... Išties pavyko sukurti šiuo sezonu atskirą pasaulį, kuris įprasmina jau istorijon nuėjusią LGBTQ bendruomenės epochą. Tai šis sezonas, sakyčiau, serialo kūrėjams, kurie ir šiaip niekada nesibodi sezonuose vaizduoti „gėjiškų dalykų“ šįkart užsimojo šia tema kaip reikiant, todėl tai R. Murphy ir jo draugo itin asmeniškas sezonas, kuris įprasmina AIDS devinto-dešimto dešimtmečių aukas.

 

Hiperbolizuotas šiurkštus seksas ir fetišas šiame sezone yra homoseksualų vienas svarbiausių savitumo bruožų. Būdami dėl orientacijos nelygiaverčiai iš esmės jie yra priversti būti tik tuo, kuo juos laiko visuomenė t. y. ir jų tapatybės savastis ir bendravimo freak forma, kuri yra santykių dalis, niuansuota per turėjimą daug partnerių, trumpalaikių santykių ir vienatvė dėl negalėjimo įprasminti gyvenimo per giminės tąsą. Kitą vertus, heteroseksualams tai taip pat nebuvo šventas laikotarpis, nes jau ėjo pamažu seksualinės revoliucijos, hipių ir disco lengvumas į pabaigą. BDSM, narvai, plakimas, įvairūs sekso žaislai, kuriuos vėliau perims ir heteroseksualų svingerių ir uždarų teminių sekso vakarėlių bendruomenės tuo metu gėjams buvo reikalinga ne tik pasitenkinimui, bet ir tam tikra prasme pajusti hierarchiją savo bendruomenės rėmuose.  

 

Kalbant apie serialo naratyvą, jis man kiek chaotiškas ir nėra kažin kuo itin įspūdingas. Tikėjausi augiau mindfuckingų, daugiau įdomesnių naratyve staigmenų, netikėtumo, sudėtingesnių charakterių. Nors sezonas tamsus, LGBTQ kultūriškai tirštas, labiausiai istorijos prasme nuvylė paskutinės dvi serijos, kurios perteiktos haliucinacinėmis spalvomis, merdint ir vienas po kito mirštant to meto draugams, mylimiesiems, priešams... Bendruomenės saulėlydis, kurių pagrindinis siaubas tampa akistata su mirtimi: pasivaikščiojimai ligoninės koridoriais, laidotuvių ceremonijos, kapo duobės ir, atrodo, per šias dvi serijas nieko nevyksta, ko šiaip būtų galima tikėtis iš AHS. Nelabai įtikino ir tikrojo žudiko istorija, kuris, kaip įprasta iracionaliems filmams ir serialams, vos ne viena ranka gali įveikti visus jį persekiojančius žmones.

 

Šis sezonas nėra nei itin įspūdingas, nei labai prastas. Manau, kūrėjams pavyko realizuoti svarbiausia – laukinį devinto dešimtmečio Niujorką LGBTQ bendruomenei ir, aišku, didįjį šio dešimtmečio siaubą – AIDS. Sezonas pilnas apgalvotų detalių, gėjiškos kultūros atributų, tačiau viskas perteikta su tam tikra melancholija praėjusiam laikui ir mirusiai epochai kartu su jo žmonėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuryk" / "Swallow"

Sveiki,

Tęsiu iššūkį 18 gerų filmų iki „Kino pavasario“. Penktasis filmas.

 

Šįkart nutolau nuo festivalinių filmų ir pasirinkau kiek kitokį „Nuryk“ (angl. Swallow) (2019) – tai amerikiečių mistinė drama apie jauną pastojusią moterį, kuri pradeda ryti nevalgomus dalykus: metalinius segiklius, stiklo rutuliukus ir t. t. Tai išties keistas sutrikimas, o kadangi man filmai apie spichuojančius žmones su keistomis pasireiškusiomis anomalijomis tinka ir patinka, nusprendžiau kaip tik pažiūrėti to, ko dar kine, kiek pamenu, nebuvau matęs.

 

Nuo pat pradžių apima įspūdis, kad filmas nufilmuotas preciziškai gerai, tačiau su juo vis tiek kažkas negerai, nes pati istorija nejaudina. Kiek įpusėjus siužetui, tampa aišku, kad filmas tiesiog negyvas konstruktas, kuris su realybe neturi nieko bendra. Nepaisant gražių dekoracijų, spalvų, apgalvotų mizanscenų, kuriose pagrindinė aktorė Halley Bennett atrodo gerai perteikdama sustingusios, sutrikusios, kone bauginančiai surobotėjusios jaunos namų šeimininkės. Visgi filmas kaip lėlių namelis, preciziškai dekoratyvus. Jauna veikėja sužino, kad pastojo, laiką leidžia turtingo sutuoktinio namuose, skaudžiai reaguoja į bet kokias jai pasakytas pastabas, jaučiasi nesuprasta ir neįvertinta... Žodžiu, mes turime lyg ir praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio namų šeimininkę, kuriai ribos ir elgesys yra nubrėžtos. O štai sutuoktinis primena priešingą šiuolaikinį tipažą: seksualus XXI amžiaus prisižiūrintis kiek narciziškas vyrukas, kuris dirba ir linksminasi su savo vyriška kompanija...

 

Žiūrėjau į tą keistai nederančią šaltą porą ir nesupratau tų negyvų, netikrų santykių. Juk tą porą ideologiškai skiria daugiau nei 60 metų lyčių elgsenos standartų epocha! Kas juos sieja? Dar keistesni uošviai, kurie maniakiškai dievina savo sūnų ir anytą laiko pagarbia tik dėl to, kad ji yra kaip inkubatorius naujai gyvybei. Vos ne kažkoks „Tarnaičių pasakojimo“ pasaulis. O juk dar slapta pagrindinės veikėjos istorija apie jos atsiradimą, kurią atskleidžia savo psichoterapeutei...

 

Filmas lėtas, vietomis išties ta patologija baugina, tačiau iš kitos pusės kelia šypsnį artimųjų elgesys. Sutuoktinis valosi dantis, ruošiasi į sporto klubą ir užuot pasirūpinęs savo „mylimos“ žmonos psichine sveikata ir saugumu, nusamdo apsauginį iš Sirijos... Toks kažkoks tarantiniškai butaforinis pasaulis, tik neturi šis pasakojimas kibirkšties. Žiūrovas laikomas ant vieno intrigos pavadžio: ar pavyks dar ką nors veikėjai praryti? Visa kitą, net jos asmeninė istorija, tiesą sakant, nejaudina, nes viso to buvo galima ir tikėtis. Tiesą sakant, filmas ne itin patiko. Suprantu tą psichologizuotą „lėlių namelio“ vaizdavimo principą, bet kai kurių vaidybinių elementų ir mizanscenų statyba kelia dideles abejones, nes plika akimi krenta kaip dirbtinė, netikra ir tai tikriausiai vietomis turėjo veikti kaip sutrikusios sąmonės fiksuojama bauginančiai pakitusi tikrovė, tačiau nepasakyčiau, kad įtikinamai pavyko.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėlyvas vakaras" / "Late Night"

Sveiki,

Kaip pasiilgau komedijų! Tiesiog gero juoko ir tonuso kine, kai galima be priežasties juoktis. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau pradedu vertinti šį žanrą kaip gydomojo poveikio turintį kiną. Aišku, reiktų truputį susirūpinti turiniu, kad nesuplokštėtum kaip plekšnė, tačiau tai nutinka gana retai, nes komedija retas svečias. Paskutinįkart tikriausiai gerą komediją mačiau suomių filmą „Aurora“ (2019) Scanoramos festivalyje. Panašius gerus ir pozityvius jausmus sukėlė filmas „Vėlyvas vakaras“ (angl. Late Night) (2019), kurioje pasakojama apie TV šou vedėjos televizinės karjeros saulėlydį...

Iš tikrųjų siužetiškai filmas nėra įmantrus, jis remiasi klasikine Holivudine proporcija: populiarioje įmonėje įsidarbina kompetencijų neturinti darbuotoja, kuri dėl savo vidinės charizmos ir netakto pridaro iš pradžių sau bėdos, o vėliau išsprendžia visas problemas. Taip, filmas turi viską, ką turi visos „Bjauriojo ančiuko“, bjaurios asistentės istorijos. Kitą vertus, filmas labai priminė kultinę knygos ekranizaciją „Ir velnias dėvi Pradą“ (2006), kuriame Meryl Streep atliko gana analogišką Emmos Thompson vaidmenį – šiurkščios, savimi susirūpinusios ir su kitais prastais besielgiančios galingos moters tipažą. Antra vertus, Karetinos vaidmenį atlikusi E. Thompson kur kas atviresnė ir gyvesnė, kadangi ji siužetiškai gniuždoma, išaiškėja jos meilės romanai, jos netgi šiek tiek gaila...

Auksiniam gaubliui už šį vaidmenį nominuota Emma Thompson yra vienas iš tų rodiklių, kada gana vidutiniškoje ir kiek pabodusioje „ofisinio“ stiliaus komedijoje veikėjas gali „pražysti“ gyviau: kiek charizmatiškai perspaustas, tačiau būtent dėl to šarmingumo ir įdomus žiūrovui. Jau nekalbėsiu apie pozityvų filmo tonusą, apie tų juokelių efektingumą, nes šįkart esu dėl komedijos bado savo gyvenime itin šališkas, tačiau, kiek kalbėjau su pažįstamais, jiems ši komedija irgi žiūrėjosi gana neblogai. Žinoma, ne šedevras, bet tikrai ne prasčiausias reikalas kine.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teisėjas" / "The Judge"

Sveiki,

Nežinau, kiek laiko vis galvojau pažiūrėti filmą „Teisėjas“ (angl. The Judge) (2014), tačiau vis atbaidydavo tos baisios ištraukos apie teismų sales, kurios, rodos, vis ne šiandien ir ne šiandien mane vilioja pažiūrėti. Galiausiai įveikiau tą barjerą ir, pagalvojau, kad filmas apie tėvų ir sūnų santykius bus typ-top. Regis, David Dobkin, kūręs iki tol lengvo komedijinio žanro filmus, išdrįso sėkmingai nusižengti ir sukurti tiesiog gerą filmą.

Filmas apie tėvus ir sūnus pasakoja apie teisėjo tėvo ir advokato sūnaus pozicijas. Iš esmės viską labai gerai perteikia pats scenarijus, kuris turi gana gerą dvisluoksnę pasakojimo struktūrą: pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, atpirkimą ir atleidimą čia dirbtinai teismo salėje ir kitu rakursu, kur kas jautriau, gyvenimiškoje tėvo ir sūnaus konfrontacijoje. Filmas, sakyčiau, labai amerikietiško braižo, kažin kokių išskirtinių ar įmantrių režisūrinių sprendimų nesitikėkite, nes pasakojimo maniera primena kiek C. Eastwood‘o filmus, kur svarbiausia atskleisti aptrupėjusius tarpasmeninius šeimos narių santykius. Kad ir kaip režisūra atrodytų neišskirti, žavi tikriausiai pati istorija, kuri nebanali ir tarp gyvenimiškos patirties, dešimto dešimtmečio Holivudo maniera sukryžminta su teismo salių terminologija išgauna filmo gelmę.

Žinoma, didžiausias filmo akcentas aktorių duetas – Robert Downey Jr., atlikęs advokato vaidmenį ir „Oskarą“ už šį antraplanį vaidmenį pelnęs Robert Duvall, kuriam šiandien jau 86 metai. Abu aktoriai gavo išties įsimenančius vaidmenis, kur pasireikšti charakteringai „vietos“ į valias. Iš esmės neįspūdingas filmas kažin kaip virsta tiesiog gerai sukalta pamokančia istorija be didesnių didaktinių krešulių. Senoji geroji Holivudinė maniera nė kiek neerzina, bet aktorių duetas atperka bet kokias pretenzijas dėl režisūrinio novatoriškumo trūkumo, o probėgšmais prasiveržęs humoras leidžia tiesiog mėgautis gyvenimiška ironija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras" / "American Horror Story: Roanoke" (6 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu absoliučiai nebeturiu laiko žiūrėti serialų, o ir nebesinori, tačiau „Amerikietiška siaubo istorija“ buvo tas serialas, kuris kažkada sugrąžino mano susidomėjimą apskritai serialais, todėl šio šedevro negaliu praleisti nė už jokius pinigus. Sakydamas „šedevras“ turiu galvoje gal kokius pirmuosius keturis sezonus, nes akivaizdu, kad „Viešbutis“ – penktasis sezonas patyrė kūrybinį nuosmukį – tos pačios idėjos, ta pati estetika, mažai eksperimento, daugiau sekso ir kraujo. Tiesą sakant, penktasis sezonas šiek tiek nuvylė ne tik mane vieną, bet ir daugelį žiūrovų, todėl tikėtis iš šeštojo sezono galėjome jau bet ko. Ypač dar didesnio nuosmukio. 

Taigi šeštasis sezonas oficialiai vadinasi „Amerikietiška siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras“ (angl. American horror Story: My Roanoke Nightmare), tačiau kūrybines šio sezono sumanymus serialo kūrėjai kantriai slėpė iki pat sezono premjeros rugsėjo 14 dieną. Anksčiau likus iki premjeros keliems mėnesiams būdavo atskleidžiama tema, tačiau šįkart bendru susitarimu tarp FX kanalo ir netgi pačių aktorių tyčia buvo vilkinama. Žinoma, tai dėl reklamos, bet tai iš tikrųjų tampė pačių aistringiausių šio serialo gerbėjų nervus. Daugelis gerbėjų jau seniai ėmė spėlioti, kokia galėtų būti šeštojo sezono tema, netgi internete pasklido gausybė netikrų gandų, kuriais serialo kūrėjai pasinaudojo dar labiau glumindami žiūrovus: jie sukūrė 26 mini anonsus su jų spėlioniėmis (ateiviai, užburtos pilys, kukurūzų vaikai ir t. t.). Galite žvilgtelėti į šiuos daug žadančius anonsus:

Visgi nė vienas iš šių anonsų nepasitvirtino ir tai šiek tiek lyg ir nuvylė, nes idėjų būta išties gerų. Taigi šeštasis sezonas pasakoja apie paslaptingą realiai dingusią Roanoke koloniją, kuri buvo siųsta iš Anglijos karalienės Elžbietos pirmosios laikais. Koloniją sudarė 116 Naujojo pasaulio žmonių, kurie, pasiekę Šiaurės Karolinos salą Roanoke, įsikūrė ir tiesiog visi paslaptingai dingo... Istoriniai šaltiniai vėliau šiuos naujakurius pavadins tiesiog „Dingusia kolonija“. Tiesą sakant, kai sužinojau, jog šios istorijos imasi serialo kūrėjai beveik net neabejojau, kad sezonas bus nuostabus, nes asmeniškai norėjau, kad būtų apie senovę, Viduramžius su daug gerų kostiumų, grimo ir paslaptingomis pilimis, tačiau akivaizdu, kad kūrėjai pasuko visai kitokiu keliu ir Dingusioji kolonija labiau tapo tik vaiduokliniu kontekstu nei pačios istorijos branduoliu. Savaime aišku kodėl, nes istorinių žinių apie šią koloniją praktiškai nėra, todėl kūrėjai fokusavosi į šiuos laikus ir pasakojo mūsų dienų istoriją Roanoke žemėse. 

Apie Dingusią koloniją kūrėjai taip pat šykščiai pasakoja, labiau fokusuodamiesi į vietos indėnų šamaninę kultūrą. Lady Gaga pelniusi iš ankstesniojo sezono „Auksinį gaublį“ šįkart sukūrė itin nykų ir sunkiai įsimenamą vietos raganos-kerėtojos vaidmenį. Kur kas ryškesnė šįkart buvo aktorės Kathy Bates Mėsininkės vaidmuo, kuri užkerėta raganos tapo visos vaiduokliškosios kolonijos galva. Žinoma, kūrėjai vėl naudoja įvairiausią simboliką – Raudonasis mėnulis, paukščiai, įvairūs satanistiniai simboliai ir t. t. Viskas veikia kaip ir ankstesniuose sezonuose, tačiau akivaizdu, kad atsisakyta tos grakščios estetikos, kurios būta ankstesniuose sezonuose, kai personažai sadistiškai rūkydavo cigarus, taisydavosi plaukus, o šalia kentėdavo mirtininkas. Nebeliko švytavimo ir blizgėjimo, ciniško sadizmo ir tai visai suprantama, nes šioji stilistika gerokai pasirodė nuobodi penktame sezone, todėl kūrėjai išdrįso surizikuoti ir absoliučiai keisti ne tik vaizdavimo principą, bet iš esmės ir pasakojimo būdą. 

 Naujasis siaubo namas man priminė 3 sezono raganų namus.

 Sarah Paulson trumpam vėlei sugrįžo į Lanos Winter vaidmenį.

 Kamera aukos rankose...

 Dingusios kolonijos gyventojai. Mėsininkė su sūnumi.

 "Šešios pėdos po žeme" žvaigždė Francis Conroy po kelių sezonų pertraukos vėl švystelėjo trumpame vaidmenyje.

 Ryan Murphy su savo atradimais. Jessica Lange patvirtino, kad jau niekada nebegrįš prie "Amerikietiškos siaubo istorijos", tačiau ją netrukus išvysime kitame R. Murphy seriale.

 Lee vaidmenį sukūrė "Tikro kraujo" aktorė A. Porter.

 Šelbė su vyru.

 Evan Peters šįkart sukūrė kiek kitokį vaidmenį, nors jie visada ir yra kitokie, tačiau pirmąkart LGBT tematikos.

 Sunkiai beatpažįstama Lady Gaga.

 Aktorė Lily Rabe antrosios Šelbės vaidmenyje.

Šįkart pasitelkta dokumentika, todėl pirmosios serijos sudaro tokį įspūdį, kad serialo kūrėjai grįžo prie tradicinių siaubo elementų, kokius iš dalies galėjome išvysti pirmajame sezone apie vaiduoklių namą. R. Murphy prasitarė, kad nemaža šio sezono idėjų tiesiog buvo nepanaudotos pirmajam sezonui. Ir tai jaučiasi: apleistas senas nuošalus namas, jame gyvenančios dvasios ir t. t., tačiau dokumentika pirmosiose 5 serijose leidžia koncentruotis į ramų pasakojimą, bet akivaizdu, kad serialo kūrėjai netrukus pateiks staigmeną. Daugelis žiūrovų tiesiog pradėjo piktintis, kai dokumentikos aktoriai ėmė dubliuotis su istorijos aktoriais ir dėl to, cituoju: „gavosi visiška nesąmonė“. Manau, tas, kuris pratęs prie įprasto linijinio pasakojimo ir skurdesnių siaubo filmo siužetų, tam gali nepatikti įmantresnė ir įdomesnė pasakojimo struktūra. Dubliuoti ir viską apversti aukštyn kojomis „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ yra įprasta, todėl manęs nenustebino tas malonus chaosas, nes kur kas sezonas skurdžiau atrodytų pasakojęs tik pirmosios istorijos planą. Manau, nederėtų piktintis, kad kūrėjai pradėjo „pjauti grybą“, nes tokios šio serialo žaidimo taisyklės: stebinti, šiek tiek sujaukti, kad viskas būtų nenuspėjama. Ir todėl man šis serialas tuo ir patinka!

Grįžtant prie aktorių, šiame sezone vėl išvystame jau žinomus šio serialo aktorius, kurie vėlei sukuria įdomius vaidmenis, tačiau šįkart nei ankstesniuose sezonuose taip ir nebuvo blykstelėjimo, nuojautos, kad vienas ar kitas aktorius gali pelnyti Emmy ar Auksinį gaublį, nes pats dokumentinis žanras neleido sužaižaruoti kai kuriems personažams. Bene labiausiai mane nustebino nauja atėjusi aktorė Adina Porter, kuri tikriausiai labiau žinoma iš serialo „Tikras kraujas“, kur atliko alkoholikės katalikės vaidmenį. Sezono pabaigoje ji išties driokstelėjo su įtaigiu vaidmeniu kaip kadaise aktorė Sarah Paulson antrame sezone atlikusi Lanos Winter vaidmenį. Beje, šiame sezone ji taip pat epizodiškai vėl pasirodo Lanos vaidmenyje. Tiesą sakant, Sarah Paulson ir yra tikroji „Amerikietiškos siaubo istorijos“ žvaigždė. Pasitraukus po ketvirtojo sezono aktorei Jessica Lange, kuri buvo šio projekto siela, akivaizdu, kad ji dabar tapo pirmo ryškumo žvaigžde. Ir išties, ji nuostabi! Prie šio projekto prisijungė aktorius Cuba Gooding Jr., kuris kartu su Sarah Paulson pasirodė paraleliniame projekte „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Apskritai kalbant, seriale trūko kažkokios ugnies, visur lakstantys aktoriai su kameromis baisiai jau nuvalkiota raiškos priemonė iš prastų siaubo filmų, kurių kasmet po „Bleiro raganos“ pasirodymo prikepama tiek, kad net nebeįdomu į juos žiūrėti. Serialo kūrėjai smarkiai rizikavo pasirinkdami šį taip jau nuvilianti būdą, tačiau pasilikti ten, kur buvo „Viešbutyje“, manau, irgi nebegalėjo...

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad šis serialas jau niekada nebebus toks įdomus ir originalus, koks jis buvo pirmuosiuose trijuose sezonuose. Šįkart buvo smarkiai rizikuota ir šis rizikavimas, mano akimis, yra teigiamas dalykas, nes tai netikėta, tai įdomu, bet kartu pykdė gerokai nuvalkiota „kamera aukos rankoje“ pasakojimo maniera, nes įtaką padarė prasti siaubo filmai. Vis dar puikūs aktoriai, vis dar neįtikėtinai žiaurios sadistinės scenos, už tradicinių seksualinių tabu „išeinantys“ personažai, viena kitą užklojančios istorijos, daugiasluoksnis pasakojimas laikmečiais ir ankstesnių sezonų panaudotos detalės – tai vis dar ta pati „Amerikietiška siaubo istorija“, kurios daugelis nebemėgsta, bet vis tiek žiūri, nes ji vis dar gali šį bei tą pasiūlyti. Taip, tai nėra mano mėgstamiausias sezonas, kai kada, tiesą sakant, net buvo nuobodoka žiūrėti, tačiau žiūrėti galima pakankamai įtraukiančiai. Juolab kad šiame sezone nuo pat pirmųjų serijų galima pajusti klasikinio siaubo kino dvasią. Šis sezonas smarkiai kitoks ir šis pokytis tikrai geras, o ir pats serialo formatas patyrė pokyčių – serijos kone trumpesnės dešimčia minučių, o pačių serijų beliko viso labo tik 10. Bet šiam sezonui tiek ir užteko.

P. S. Jau girdėjau gandus, kad serialo kūrėjai bandys grįžti prie trečiojo sezono raganų temos, bet ar nebeliko paranormalių reiškinių temų? Vampyrai? Zombiai? Ateiviai? Kas žino, kas žino, nes kol kas tai tik gandai, bet turiu nuojautą, kad nebedaug beliko „Amerikietiško siaubo istorijos“ sezonų.

Jūsų Maištinga Siela