Kas tik nežino „Paveldėtas“
ir „Saulės kultas“ režisieriaus Ari Aster? Būsiu vienas iš tų, kurie laukė
trečiojo režisieriaus filmo „Visos Bo baimės“ (angl. Beau Is
Afraid) (2023). Trijų valandų pasakojime aktoriaus Joaquin Phoenix
veikėjas Bo, tikriausiai pažodžiui išvertus Gražusis, keliauja aplankyti savo motinos,
iš pradžių gyvos, o po to jau ir mirusios. Kelionė trunka, atrodo, visą
amžinybę, tačiau tik būdas režisieriui papasakoti žmogiškosios tragikomedijos
istoriją, kurioje galime atpažinti patys save.
Bo – sutraumuotas vidutinio
amžiaus vyras, kuris turi psichologinių problemų. Jo protas patologiškai iškreipia
tikrovės vaizdinius, o jiems slopinti terapeutas gydytojas išrašė stiprius vaistus.
Tiesa, neaišku, ar jie labiau slopina, ar plečia tas haliucinacijas, tačiau Bo
gyvena siaubingame žudynių, narkomanų, prostitučių kvartale, arba bent jau jam
taip atrodo. Jį nuolat persekioja demonai, jis nebejaučia natūralios laiko
tėkmės, o žmonės gali tapti visai nebe žmonės, o proto ir vaizduotės sukurtomis
projekcijomis. Galiausiai režisierius konstruoja Bo kelionę kaip Dantės ir
Vergilijaus kelionę per devynis pragaro ratus, tačiau tai tampa Bo vaikystės,
jaunystės, dabarties ir senatvės chaotiška tekstūra, kurią dar iliustruoja ir
absoliutūs sąmonės užtemimai, animaciniai ir makabriškos komedijos intarpai ir,
atrodo, visiški nonsensui būdingi simboliai, pavyzdžiui, teatras miške, kuris
aiškiai iliustruoja vaikystės pasakų ir mokyklinės scenos nuotrupas. Žodžiu,
režisierius konstruoja realybę ne visiškai beprotiškai, bet analizuodamas, kaip
galėtų veikti palaužto psichinio ligonio matymas, sudurstydamas iš veikėjo paaugliškos
nesėkmingos pirmosios meilės bei valdingos ir kontroliuoti mėgstančios motinos.
Filmas yra totali
beprotybė, pakrikusios sąmonės vaizdinio koliažas, kuris žiūrovą pritrenkia
savo originaliais ir netikėtais sprendiniais bei nuolat kintančia dinamine
ekspresija. Atrodo, kad myžnius Bo absoliučiai bevalis, jis keliauja ir nuolat
verkšlena. Nors jis ir sutrikęs bei pakrikęs, seniai manęs neerzino toks
besąlygiškas veikėjo zyzimas ir pasidavimas tų vaizdinių spaudimui. Atrodo, kad
jis net nesistengia suprasti ir kovoti. Iš vienos pusės tai pateisinama, nes
filmas idėjinis, už visų simbolių ir net veikėjo veiksmų yra kita reikšmė. Filmas
nepalieka abejingo, netgi jeigu jis jums absoliučiai nepatiks, jūs jį
prisiminsite, jeigu pažiūrėsite iki galo. Visgi lyginant, kad ir su „Saulės
kultu“, „Visos Bo baimės“ atrodo šiek tiek ištęstas, viduryje filmo ištinka
kažkokia didelė pauzinė duobė, kuri verčia dirsčioti į laikrodį. Gal per
daug užsiboksuota su pagrindinio veikėjo melancholija ir prislėgimu, kažkaip
vietomis norėjosi ne tik veikėjo plūduriavimo nekintančioje emocinėje padėtyje,
bet ir kažkokio kitokio vyksmo, galgi daug ką būtų išsprendę juostos
sutrumpinimas. Nepaisant visko, filmas man patiko, nes jis kėlė dvejopus
jausmus. Gal tai ne mėgstamiausias visuminis režisieriaus darbas, tačiau
išlaiko savo keistumą, siaubo filmo naujo braižo būsimą klasiką.
Draugas sako, kiek galima
žiūrėti tavo festivalinius pilkus ir sudėtingus filmas, tai bent per Kalėdas ką
nors ryškaus ir spalvingo? Negalėjau nesutikti, jog per Kalėdas norisi kažko
paprasto ir spalvingo, todėl sutikau su pasiūlymų pasižiūrėti režisieriaus Paul
Feig fantastinę dramą „Gėrio ir blogio mokykla“ (angl. The School for
Good and Evil) (2022), sukurtą pagal populiarią knygų seriją, kuri, kiek
mačiau, yra išversta ir į lietuvių kalbą. Ši serija skirta paaugliams ir
jaunimui, bet pažiūrėjęs filmą, pagalvojau, kažin, ar filmas sulauks tęsinių. Turint
galvoje, kad ekranizaciją negailestingai supeikė kino kritikai, o daugelis
žiūrovų šią juostą taip pat vertino gana abejingai.
Šiaip labai mėgstu
nuotaikingus Paul Feig filmus. Manau, kad jo komedijos „Vienas šūvis. Dvi kulkos“,
„Sunokusios pamergės“, „Ji – šnipė“ yra vieni geriausių masinės komedijos
pavyzdžių, po kurių tikrai pamenu spazmus skruostuose ir pilve. Visgi
ekranizacija, kuri turi atitikti itin saikingus komedijos niuansus, šiam režisieriui
sekėsi kur kas sudėtingiau. Filmas pasakoja apie dvi viduramžio laikų kaimo
atstumtas paneles, kurios patenka į stebuklingą pasaulį ir yra „patupdytos“ į
skirtingų koledžų mokyklas. Žodžiu, vienas koledžas yra gėrio pradui ugdyti, o
kitas blogiui. Ir šitaip 200 metų konkuruoja šios pusiausvyros. Atsidūrusios
skirtingose barikados pusėse Sofija ir Agata ne tik negali ištrūkti iš šio
pasaulio, bet netrukus supras, jog jos dar ir pradeda konkuruoti.
Filmas absoliučiai
laikosi ant klišių ir standartų apie gėrio ir blogio sampratą. Jaunų panelių
ambicijos ir pasiaukojimai, pirmosios simpatijos ir kova su pro sienas
besiskverbiančiu blogiu tik užvirtina jau kine ir jaunimo literatūroje
įsigalėjusias schemas apie burtų ir kerėjimo mokyklas. Žinoma, arčiausiai būtų
Hario Poterio prototipas. „Gėrio ir blogio mokyklos“ veikėjai disnėjiški,
įkūnijantys pernelyg susintetintas vertybines idėjas, todėl viskas dvelkia
nenatūralumu. Tai tarsi dviejų pelenių kova, pripažįstant savo klaidas ir ydas,
kurioms, žinoma, žadama įveikti visus sunkumus. Šiaip filmas labai spalvingas,
karnavališkos rezoliucijos, kuri vizualiai puošni, nors, atrodo, neišdirbta iki
galo. Filmas, primenantis kai kada net čekų pasakas, o kai kada „Drakonų kovas“
– visko jame daug, tačiau karikatūriška, neindividualizuojant sudėtingų veikėjų
pasirinkimų iš žmogiškosios perspektyvos, o labiau taikant į pamokymą šeimoms iš
tribūnos. Šiaip kokioms šventėms, pvz., Kalėdoms namų fone, manau, gali visai
neblogai palaikyti spalvingą dvasią, tačiau įtariu, kad pati knyga parašyta pagal
pernelyg įsigalėjusius fantastinės literatūros standartus.
Šiemet Brad Falchuk ir Ryan
Murphy pristatė jau 11 „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ (angl.
American Horror Story: NYC) sezoną, kuris skirtas Niujorke
devintame dešimtmetyje susiformavusiai LGBTQ bendruomenei. Tiesa, serialo
antologijos reitingas dėsningai važiuoja žemyn ir šio sezono žiūrimumas
rekordiškai mažas, tačiau serialas bando iš FX televizijos kapituliuoti ir į Hulu
platformą, todėl dėsninga, jog praėjus tiek laiko nuo pirmojo sezono daugelis
serijas visgi pažiūri platformose, o ne per televiziją.
Šiame sezone beveik
nebeliko serialo aktorių senbuvių. Sarah Paulson ir Evan Peters po dešimties
metų pirmąkart nepasirodo šioje antologijoje. Ir neatsitiktinai, nes aktoriai
pluša ties kitais R. Murphy serialo projektais, tačiau čia išvysite jau nuo
antologijos vidurio prisijungusių aktorių pasirodymus, o ir juos jau galima
vadinti tikrais AHS serialo veteranais: Denis O‘Hare, Billie Lourd, Leslie
Grossman ir kt. Visgi šis sezonas apie gėjų bendruomenę, todėl ir aktorių
komanda daugiau vyriška.
Istorija apima visą
devintą dešimtmetį, didžiausia jos dalis vaizduoja Niujorką šio dešimtmečio
pradžioje, o istorijos centre detektyvas-policininkas Patrikas. Jis, žinoma,
gėjus, tačiau dirba policininku, todėl negali atsiskleisti. Jis turėjo ir žmoną,
kuri tebėra jį labai įsimylėjusi, bet jau kuris laikas gyvena su savo partneriu
žurnalistu Džino. Niujorke prasideda serijinio žudiko išpuoliai prieš gėjus, tad
Džino ir Patrikas nėra abejingi šiems įvykiams, nors čia ir yra didysis paradoksas
– nusikaltimai prieš gėjus nėra tokio paties masto, kaip prieš heteroseksualius
asmenis, todėl policija gana abejingai ima tirti šiuos nusikaltimus. Tai iš
esmės lokali ir izoliuota bendruomenė, kuri gyvena savo atskiruose kvartaluose
(kaip getuose), turi savo kultūrą, naktinius klubus ir pirtis, o viešojoje
erdvėje apie LGBTQ vis dar kalbama labai abejingai ir dažniausiai tik dėl
kriminalinių nusikaltimų.
Iš pažiūros serialo
kūrėjai šįkart kuria detektyvinę siaubo istoriją apie žudiką, kuris parodomas
gana greit t. y. sezono pradžioje. Tai nesveikas aukštas vyrukas, kuris manosi
yra kūrėjas, todėl iš įvairių lavono dalių konstruoja savo įsivaizduojamą
tobulą frankenšteiną. Ši istorijos linija man asmeniškai primine Larso
von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Šalia šios istorijos rutuliojamos
kelios santykių linijos, persipynusios tarpusavyje, kas, savaime aišku, parodo,
kokia glaudi buvo LGBTQ bendruomenė tuo metu. Talentingas jaunas BDSM erotinių
aktų fotografas palieka į narkotikus ir šiurkščius sekso žaidimus įklimpusį
mylimąjį ir įsimyli kuklų vaikiną. Pastarieji taip pat susidomi žmogžudystėmis
Niujorke ir savaip tarpininkauja su Džino žiniasklaida.
Nuo pat pirmosios serijos
pasirodo kaukėtas paslaptingasis raumenų kalnas, kuris žudo gėjus. Tai antrasis
žudikas, nes seriale persipynę keli žudikai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos.
Greitai suvokiame, jog paslaptingasis raumenų kalnas turi kažin kokių
antgamtinių galių, galgi yra antžmogis ar vaiduoklis, turint galvoje, kad ankstesniuose
antologijos sezonuose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai dažnai vienoje erdvėje egzistuoja
kaip tikrovė. Galiausiai sezono pabaigoje ima ryškėti kaukėtojo vyro idėja –
tai AIDS virusas, perduodamas lytiniu būdu, lėtai žudantis visą bendruomenę. Jeigu
lietuvių ir kitų tautų folklore mirtis vaizduojama kaip skeletas su dalgiu,
kuri šienauja gyvybes, tai gėjų bendruomenėje mirties forma tampa
fetišistiniais rūbais aprengtas raumenų kalnas. Neatsitiktinai pasiriktas toks
įvaizdis, nes LGBTQ vyrai dažnai suvokiami kaip neatitinkantys vyriškų
standartų, todėl šitoks vyriško kūno kaip esminis skiriamasis bruožas
(perteklinis raumenų turėjimas) yra atsakas heteroseksualams.
Devintojo dešimtmečio
pradžioje prasideda AIDS epidemija, kuri anuomet vadinta „gėjų maru“. Kai kurie
neslėpdami džiaugėsi, jog būtent ši liga įsisuko į šią bendruomenę ir net buvo
sakančių, jog tai Dievo bausmė už neteisingą seksualinę pakraipą. Gausiai ir
aistringai santykiaujantys vyrukai seriale dažnai išvyksta poilsiauti į
vadinamą Ugnies salą, atskirą smėlėtą pakrantę vien tik gėjams, kur orgijos ir
linksmybės, narkotikai ir atviras seksas yra tikrovės kasdienybė. Visgi toks
meilės apsikeitimas labai greitai leidžia plisti AIDS virusui, apie kurį mažai
anuomet buvo žinoma, o vaistų anuomet nebuvo, todėl žiūrėdami į tuos laisvės ir
malonumų ištroškusius veikėjus iš tikrųjų jau žinome, jog jų venomis teka
užnuodytas kraujas, kuris vieną po kito tuos gėjus kaip museles pasiglemš
mirties. Galiausiai mirę gėjai vaizduojami su ragais, R. Murphy tokiu būdu
paženklindamas juos kaip AIDS aukas (tą matome ir ant pagrindinio AHS sezono
plakato, nes virusas ateina per mirštančius elnius, kuriuos ima tyrinėti
daktarė Barbara, seriale kaip viena pirmųjų bandanti ištirti šią klastingą ligą).
Kaip žinia, nuo AIDS mirs
ir vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų atlikėjų, QUEEN pagrindinis
vokalistas Freddie Mercury, pirmoji super pasaulinis modelis Gia ir dar daug
žymių žmonių, tačiau, kaip seriale subtiliai parodoma, kadangi AIDS pirmiausia
pakirdo LGBTQ bendruomenę, o ne kurią nors kitą, būtent dėl to farmacininkai ir
mokslininkai nesistengė greitai ištirti užkrato ir sukurti vaistų. Kaip žinia,
AIDS nėra vien tik homoseksualų reikalas, netrukus šis užkratas paplito visur,
ypač palietė narkomanus, kurie naudojosi tais pačiais švirkštais.
Apžvelgiant sezono
stilistiką, net nekyla abejonių, jog autoriai labai gerai pažįsta dešimtmečio
kultūrines detales. Niujorkas vis dar atrodo nepaliestas bohemos miestas, kur
senoviniai metro ir dingstanti elektra yra normalus reiškinys, o žmonės vis dar
turi laiko po darbų gerti baruose ir rengti vakarėlius, kuriuose muzika vis dar
sklinda iš vinilinių plokštelių, o prisiskambinus laidiniu telefonu galima
palikti garso įrašą juostelėje. Orgijos, tamsūs miesto užkaboriai, kova už savo
laisvę ir seksualumą, dainuojanti senstanti diva, kuri bando išsaugoti savo naktinį
klubo-pirties verslą, būrėja lesbietė... Išties pavyko sukurti šiuo sezonu
atskirą pasaulį, kuris įprasmina jau istorijon nuėjusią LGBTQ bendruomenės
epochą. Tai šis sezonas, sakyčiau, serialo kūrėjams, kurie ir šiaip niekada
nesibodi sezonuose vaizduoti „gėjiškų dalykų“ šįkart užsimojo šia tema kaip
reikiant, todėl tai R. Murphy ir jo draugo itin asmeniškas sezonas, kuris
įprasmina AIDS devinto-dešimto dešimtmečių aukas.
Hiperbolizuotas šiurkštus
seksas ir fetišas šiame sezone yra homoseksualų vienas svarbiausių savitumo
bruožų. Būdami dėl orientacijos nelygiaverčiai iš esmės jie yra priversti būti
tik tuo, kuo juos laiko visuomenė t. y. ir jų tapatybės savastis ir bendravimo freak
forma, kuri yra santykių dalis, niuansuota per turėjimą daug partnerių,
trumpalaikių santykių ir vienatvė dėl negalėjimo įprasminti gyvenimo per
giminės tąsą. Kitą vertus, heteroseksualams tai taip pat nebuvo šventas laikotarpis,
nes jau ėjo pamažu seksualinės revoliucijos, hipių ir disco lengvumas į
pabaigą. BDSM, narvai, plakimas, įvairūs sekso žaislai, kuriuos vėliau perims
ir heteroseksualų svingerių ir uždarų teminių sekso vakarėlių bendruomenės tuo
metu gėjams buvo reikalinga ne tik pasitenkinimui, bet ir tam tikra prasme
pajusti hierarchiją savo bendruomenės rėmuose.
Kalbant apie serialo
naratyvą, jis man kiek chaotiškas ir nėra kažin kuo itin įspūdingas. Tikėjausi augiau
mindfuckingų, daugiau įdomesnių naratyve staigmenų, netikėtumo, sudėtingesnių
charakterių. Nors sezonas tamsus, LGBTQ kultūriškai tirštas, labiausiai
istorijos prasme nuvylė paskutinės dvi serijos, kurios perteiktos haliucinacinėmis
spalvomis, merdint ir vienas po kito mirštant to meto draugams, mylimiesiems,
priešams... Bendruomenės saulėlydis, kurių pagrindinis siaubas tampa akistata
su mirtimi: pasivaikščiojimai ligoninės koridoriais, laidotuvių ceremonijos,
kapo duobės ir, atrodo, per šias dvi serijas nieko nevyksta, ko šiaip būtų
galima tikėtis iš AHS. Nelabai įtikino ir tikrojo žudiko istorija, kuris, kaip
įprasta iracionaliems filmams ir serialams, vos ne viena ranka gali įveikti
visus jį persekiojančius žmones.
Šis sezonas nėra nei itin
įspūdingas, nei labai prastas. Manau, kūrėjams pavyko realizuoti svarbiausia – laukinį
devinto dešimtmečio Niujorką LGBTQ bendruomenei ir, aišku, didįjį šio
dešimtmečio siaubą – AIDS. Sezonas pilnas apgalvotų detalių, gėjiškos kultūros
atributų, tačiau viskas perteikta su tam tikra melancholija praėjusiam laikui
ir mirusiai epochai kartu su jo žmonėmis.
Kai artėja svarbiausios metų
šventės, kurias mėgsta tie, kurie net savo gimtadienio negali pakęsti, norisi
kažko, kas pakeltų ūpą. Komedijos meistrą Paul Feig laikai vienu juokingiausių pastarųjų
dešimtmečių komedijos žanro kūrėjo. Jau ko vertas jo kultinis serialas „Biuras“
ar tokie filmų hitai, nuo kurių plyšo skruostai „Dvi kulkos, vienas šūvis“
(2013), „Sunokusios pamergės“ (2011) ar „Ji – šnipė“ (2015). Vienas naujesnių
režisieriaus darbų – duoklė kalėdinio kino tradicijai „Paskutinės Kalėdos“
(angl. Last Christmas) (2019), kurį įkvėpė labai garsus pop muzikos
atlikėjas George Michael. Jo dainos nuolat skamba šiame filme, pagal jo „Last
Christmas“ frazes ir sukurtas alternatyvus šio filmo siužetas, kurį parašė
legendinė britų aktorė Emma Thompson. Beje, aktorė už scenarijaus rašymą yra
pelniusi „Oskarą“, ji čia atlieka paliegusios depresyvios motinos iš buvusios Jugoslavijos
vaidmenį.
Filmas absoliutus kalėdinis
hitas, tik gal ne toks linksmas, kokio tikėjausi. Atsižvelgiant, kaip
režisierius geba parodijuoti, šis filmas atrodo pernelyg sąžiningas ir
holivudiškai dirbtinai nuoširdus – viso, ko reikia šeimai prie televizijos
ekranų. Depresiją serganti, išgerianti ir į vienadienius sekso santykius
linkusi veikėja, dirbanti kalėdinių suvenyrų parduotuvėje, susitinka azijietį vaikiną
Tomą Vebsterį, tačiau jų santykiai klostosi kaip kokiame romantiškame
Brodvėjaus miuzikle. Galiausiai tampa aišku, kad čia kažkas ne taip ir
optimizmo nestokojantis vaikinas arba pats serga depresija, arba turi kažkokią
labai didelę paslaptį... Viso filmo gražumas galiausiai yra finalinėje tiesos
pateikime, kurią daugmaž jau galima numatyti įpusėjus filmui. Tai ne tas Happy
End filmas, bet savotiškas stebuklingas kalėdinis apsireiškimas, kuris
pakelia nuotaiką, gydo, verčia tiesiog švęsti gyvenimą, netgi tada, kai atrodo
viskas prisvilę...
Filmo „Sostų karų“ žvaigždutė
Emilia Clarke suvaidinta veikėja nepaprastai trapi, plačios šypsenos žmogus,
tiesiog elfiško naivumo mergina, kuri, manau, daug kam suteiks džiaugsmo. Kai
kurie dejuoja dėl „neteisingos“ pabaigos, bet negi viskas turi baigtis per
Kalėdas tarsi pasakoje ir iš serijos „Vienas namuose“? Visgi tai standartais,
klišėmis, perdėtu naivumu sukurtas filmas, toks, kokio ir norėjau!
Amerikiečių
televizinių projektų korifėjus Ryan Murphy geriausiai pasaulyje
išgarsėjęs tokiais projektais kaip „Choras“ ir antologija „Amerikietiška siaubo
istorija“ prieš karantiną pristatė naujausią savo šalutinį projektą 7 serijų
mini serialą „Holivudas“ (angl. Hollywood). Paskutiniaisiais
metais Ryan Murphy glaudžiai bendradarbiaudamas su kitais scenaristais sukūrė
ne vieną šalutinį projektą, kuris patraukė žiūrovų dėmesį. Tai dviejų sezonų „Klyksmo
karalienės“ ir „Politikai“. Vieno sezono serialas „Dvikova“ bei „Amerikietiška
nusikaltimo istorija“, kuri itin koreliuoja su „Amerikietiška siaubo istorija“,
pastarieji sezonai tikriausiai bus atidėti metams dėl karantino atidėtų filmavimo
darbų.
Prisipažinsiu,
kad tai, ką padaro R. Murphy su televiziniais serialais yra unikalu, jo braižas
atpažįstamas kaip savitas, charakteringas, truputį teatrališkai manieringas,
tačiau sodrus, todėl žiūrėdamas jo projektus visada patenki į sąlygišką
tikrovę, kuri veikia kaip šabloniškas literatūrinis žanras, sukuria pusiau
realios, pusiau pasakiškos tikrovės įspūdį. Ypatinga stiliaus sudedamoji būna
ypatingi, sodrūs, spalvingi aktorių atliekami vaidmenys, todėl R. Murphy
aktoriai dažnai būna nominuojami Emmy ir Auksiniuose gaubliuose.
Jeigu
reiktų surasti artimiausią ir labiausiai panašų „Holivudui“ projektą, sakyčiau,
tai būtų Holivudo 1950-ųjų metų aukso amžiaus atspindintis dešimtmetis ir TV
serialas „Dvikova“, kur įspūdingus vaidmenis anuomet atliko Jassica Lange
(suvaidinusi Joan Craford) ir Susan Sarandon (suvaidinusią Bette Davis), kurios
kovėsi ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir gyvenime dėl mylimųjų. Būtent toji
atmosfera, sakyčiau, arčiausiai „Holivudo“ – šešto dešimtmečio dekoracijos,
rūbai, svajonės apie nepasiekiamą Holivudą, kai vyrukai merginas iš tikrųjų
tempdavosi į kino sales, kad galėtų platoniškai mylėti savo dievaičius...
Šiandien
Holivudas labai prieštaringa vieta. Esti konspiracijos teorijų, kad tai viena
nuodėmingiausių pasaulyje vietų, kur klesti pedofilijos klanai, satanizmas ir
kiti baisūs dalykai, kurie pasakoji nekomerciniuose dokumentiniuose filmuose. Šiandien
Holivudas demonizuojamas ir toli gražu nebeprimena trokštamos vietos, o ir kine,
tai ką vadiname „holivudine kliše“, atrodo, kad kaip galinga industrija,
siūlanti ir diktuojanti kino (ir ne tik) madas, ima pamažu nusibosti. Įdomu
tai, kad nuo 2022 metų „Oskarų“ ceremonijoje jau bus privaloma nominuoti (nori
to ar ne) juodaodžius aktorius, LGBTQ asmenis ir kitos rasės atstovus – žodžiu,
„Oskarai“, jeigu ir dabar buvo linksniuojami kaip politiškas reikalas, jis bus
privalomas dėl lygybės absoliučiai politizuotas. Labai įdomu, kad dabar
vykstantys Amerikoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje protestai už lygybę
smarkiai siejasi su serialu „Holivudas“ idėja.
1950-ųjų
vasarą pagrindinis veikėjas Jack Castello (aktr. David Corenswet) atvyksta į
Holivudą, kad taptų aktoriumi, nes tokia jo svajonė, jis turi dvynukų
besilaukiančią žmoną, tačiau jis dar nežino, kad Holivude, kad taptum
pastebėtas, reikia ne išvaizdos, o pažinčių ir kartais su kai kuo permiegoti...
Galiausiai istorija ima suktis apie juodaodį scenaristą, iš Filipinų kilusį
režisierių, kurio juodaodė žmona, atlikinėdama komiškas tarnaičių vaidmenis,
bando gauti kitokį vaidmenį, ir gėjų drovų svajotoją, kuris bando patekti į
Holivudą. Visi jie starto finiše, visi jie konkurentai, bet gražiausioji
serialo dalis, kad konkurencija juos suveda į draugystę. Tuomet atmosfera labai
nepalanki spalvotiesiems, jie politiškai atstumiami, jie atlieka tik
antraeilius vaidmenis, nes tokia ne tik politika, bet ir kompanijų nuostata –
įtikti liaudžiai, gesinti protestus.
Daugelis veikėjų turi savo tikruosius prototipus.
Galiausiai
„Holivudas“ pasiūlo alternatyvų projektą, puikų scenarijų „Megė“ (pasirodo, tai
iš tikrųjų tokia egzistavusi mergina, kuri iš troškimo būti aktore kažkada
nusižudė, internete galima rasti jos nuotraukų), kurį parašo spalvotasis gėjus
Arčis. Likimas taip suklosto aplinkybes, kad šis scenarijus realizuojamas itin
skandalingai ir peržengia visas ano laiko ribas, taigi realiai R. Murphy
išklysta iš realumo ir dabarties tendencijas, spalvotojų ir LGBT pripažinimą
kino rinkoje perkelia į 1950-uosius. Atrodo nerealiai, tarsi pasakoje, todėl „Holivudas“
tampa tarsi paties kūrėjo politiniu protestu: tai istorija kaip Holivudą, koks
jis galėjo būti, bet niekada nebuvo. Holivudas visada buvo kur kas sudėtingesnis,
tamsesnis, negailestingesnis, nei vaizduojama seriale. Turint galvoje, kad po Antrojo
pasaulinio karo čia buvo iš žydų koncentracijos stovyklų atgabenti tos pačios
drapanos ir naudojamos kaip dekoracijos – jokio etiketo ar moralės čia niekada
nebuvo, net šeštame dešimtmetyje tai buvo biznis, verslas, industrija.
R. Murphy
siūlo alternatyvią pasaką, svajonę, kuri vos paženklinta to meto nostalginiais
atributais, spalvingais charakteriais. Čia veši prostitucija, tarp įvairiausių
amžiaus žmonių ir lyčių, dažnai homoseksualių asmenų. Degalinėje įsirengęs tam
tikrą žigolo imperiją Ernie West realiame gyvenime turi savo egzistavusį
prototipą, kaip ir daugelis kitų šiame seriale esančių asmenybių, tačiau R.
Murphy juos gerokai transformuoja, pakeičia tam tikrus įvykius, kurie derėtų
prie bendro serialo sumanymo. Visas tas seksas, gėjų nuogybės, permiegojimai,
interesai ir įtakų kovos perteiktos holivudine 1950-ųjų maniera, serialas apie
Holivudo užkulisius tampa Holivudo fasadu – tai tam tikra idėja, meilės
išraiška šiai industrijai, todėl net moralinės dilemos, prostitucija šiame
seriale atrodo netgi žavingai, priimtinos, smagios kaip holivudinių veikėjų
gyvenimai, tačiau su realiomis intrigomis nelabai ką turi bendra.
Neanalizuosiu
bendrų veikėjų, nes jų yra daug, kiekvienas atlieka ir įkūnija tam tikru
laikotarpiu sužibusias žvaigždes. Pavyzdžiui, finalinėje scenoje veikėja Camila
Washington kaip juodaodė pelno „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, tačiau tikrasis
Holivude poslinkis, jeigu gerai pamenu, įvyko tada, kai aktorė Halle Berry 2002
metais „Oskarą“ pelno už filmą „Monstrų puota“. Projektas, kuris statomas šiame
seriale, realiai atspindi sunkų ir ilgą politiškai ir kūrybiškai nueitą kelią
iki šių dienų, pastarasis talpinamas į vienerius metus per projektą „Megė“. Kam
to reikėjo? Ogi tam, kad parodytų, jog visus tuos ilgus metus Holivudas tylėjo,
jis padlaižiavo, ignoravo, kai galėjo veikti kaip proveržis, kaip laisvas
pažiūras formuojanti industrija, prisidedant prie lygybės ir žmonių teisių. Deja,
1950-aisiais nieko realiai panašaus nevyko, todėl tas R. Murphy idealizuotas
proveržio perkėlimas tampa subtiliu kaltinimu už ilgą Holivudo imperijos
tylėjimą ir netgi LGBTQ, moterų, azijiečių, juodaodžių engimą, kad žiūrėdamas
paskutines serijas negalėjau patikėti, jog serialas pasirodė pačiu tinkamiausiu
metu, kai JAV dedasi tokie įvykiai, kurie susieti su serialo politine idėja.
Neapsigaukite,
nors visos serialo potekstės veda į lygybę, nors jame labai daug LGBTQ (pats
Ryan Murphy atviras gėjus), serialas iš esmės atspindi auksinio amžiaus holivudinę
manierą, jis nostalgiškai švytintis, kartu žaismingas, žėrintis, bet tuo pačiu
labai liūdnas, jame daug neteisybės, kas, man atrodo, tėra tik žiupsnelis
tikrojo Holivudo. Visgi R. Murphy ir neįtikėtinai simpatiškų aktorių komanda
mums padovanoja stebuklingą pasakos reginį, leidžia pasvajoti, jog visi tie
dabarties įvykiai, jeigu jie per lemtingą atsitiktinumą būtų nutikę
1950-aisiais, visą pasaulio politika, žmonių mentalitetas būtų buvę kitokie.
Ypač šių dienų kontekste, kai kraštutinių politinių pažiūrų lenkų kandidatas į
prezidentus praneša išdidžiai, kad LGBT propaganda yra blogiau už komunizmą.
Atsiprašau... Grįžkime į 1950-uosius ir galbūt transformuokime bent savo
galvoje trūkstamas žinias, jog propaganda ir atsiklausti kaimyno, ar galiu būti
laimingas su tos pačios lyties asmeniu ar juodaode, atrodo mažų mažiausiai
absurdiškas reikalas. Kodėl? Kodėl? Kodėl tai svarbu? Serialas iš dalies visa
tai ir paaiškina. Kad žmonės galėtų būti orūs.
.png)
.png)
.png)
