Plejadiečiai (Plejadžių žvaigždžių ateivių civilizacija): bruožai, NSO, telepatinės žinios, Holivudiniai filmai, "Žiedų valdovas" ir įvaizdžiai populairiojoje kultūroje

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiuolaikinėje interneto kultūroje ir ezoteriniuose forumuose plejadiečiai pristatomi kaip viena pažangiausių nežemiškų civilizacijų, kilusių iš Plejadžių žvaigždžių spiečiaus Tauro žvaigždyne. Jie dažnai vadinami mūsų kosminiais broliais arba dvasiniais mokytojais, kurių pagrindinė misija yra padėti žmonijai evoliucionuoti ir pasiekti aukštesnį sąmonės lygį. Populiariojoje mitologijoje teigiama, kad ši civilizacija pasižymi itin aukšta vibracija ir taikiu būdu, todėl jie laikomi savotiškais galaktikos diplomatais, siekiančiais skleisti meilės, harmonijos ir vienybės idėjas visatoje.

 

Vienas ryškiausių plejadiečių bruožų yra jų neįtikėtinas fizinis panašumas į žmones, dėl kurio jie priskiriami vadinamajai šiaurietiško tipo ateivių grupei. Aprašymuose jie vaizduojami kaip aukšti, grakštūs ir itin patrauklūs subjektai, pasižymintys šviesia oda, skvarbiomis mėlynomis ar auksinėmis akimis bei ilgais, dažniausiai baltais arba šviesiais plaukais. Dėl tokios išvaizdos jie dažnai lyginami su angelais ar senovės skandinavų dievybėmis, o jų buvimas šalia, pasak kontaktų patirtis aprašančių žmonių, sukelia gilios ramybės ir besąlygiškos meilės pojūtį.

 

Interneto kultūroje gajus įsitikinimas, kad plejadiečiai ir žmonės turi bendrą genetinį protėvį, todėl mūsų rūšys yra biologiškai ir dvasiškai susijusios. Kai kurios teorijos teigia, kad būtent plejadiečiai prisidėjo prie žmogaus DNR formavimo ankstyvosiose civilizacijose, todėl jie jaučia atsakomybę už mūsų planetos likimą. Šis ryšys paaiškina, kodėl jie tariamai bendrauja su žmonėmis per sapnus, meditacijas ar tiesioginius telepatijos seansus, perduodami žinutes apie būtinybę saugoti gamtą ir atsisakyti karinių konfliktų.

 

Kitaip nei agresyvūs ateiviai, kurie mokslinėje fantastikoje dažnai siekia užkariauti Žemę, plejadiečiai apibūdinami kaip pasyvūs stebėtojai ir gidai. Jie nesikiša į žmogaus laisvą valią ir nenaudoja jėgos, o veikia labiau kaip subtilūs įkvėpėjai, skatinantys mus patiems atrasti savo dvasinį potencialą. Jų technologinė pažanga, pasak teorijų šalininkų, yra neatsiejama nuo jų dvasinio tyrumo, todėl jų erdvėlaiviai dažnai apibūdinami kaip šviesos objektai, galintys keliauti ne tik per erdvę, bet ir per skirtingas dimensijas.

 

Apie plejadiečių gyvenimo būdą jų tėvynėje žinoma iš gausių „kanalizavimo“ seansų metu gautų pranešimų, kuriuose piešiamas utopinis vaizdas. Tikima, kad jų visuomenėje neegzistuoja pinigai, ligos ar hierarchinė valdžia, o visa jų egzistencija remiasi bendruomeniškumu ir kūryba. Jie tariamai gyvena tūkstančius metų, nes jų kūnai nėra tokie tankūs kaip mūsų, o jų aplinkoje vyrauja kristalinės struktūros, aukštos technologijos ir nuolatinis ryšys su kosmine energija.

 

Galutinis plejadiečių įvaizdis interneto folkloro kontekste yra vilties simbolis, atspindintis žmonijos troškimą rasti saugią vietą beribėje visatoje. Nors mokslo bendruomenė neturi jokių įrodymų apie jų egzistavimą, ši legenda išlieka gyvybinga kaip moderni pasaka apie geresnį rytojų. Plejadiečiai tarnauja kaip veidrodis, kuriame matome tai, kuo patys norėtume tapti – taiki, išmintinga ir gamtoje bei technologijose pusiausvyrą atradusi civilizacija.

 

PLEJADIEČIŲ APRAIŠKOS POPULIARIOJOJE KULTŪROJE: NUO HOLIVUDO, „ŽIEDŲ VALDOVO“ IKI EZOTERIKOS IR TELEPATŲ

 

Šiuolaikinės ufologijos ir ezoterikos pasaulyje plejadiečių fenomenas yra neatsiejamas nuo kelių pagrindinių asmenybių, kurių pasakojimai tapo pamatu visam „žvaigždžių sėklų“ (starseeds) judėjimui, teigiančiam, kad daugelis žmonių sielų iš tiesų yra kilusios iš tolimų galaktikų. Ryškiausia ir bene kontroversiškiausia figūra šiame kontekste yra šveicaras Billy Meieris, kuris dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pradėjo viešinti stulbinančią medžiagą – tūkstančius nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuose, jo tvirtinimu, užfiksuoti plejadiečių erdvėlaiviai, paties Meierio vadinti „Plejaran“ laivais. Šis žmogus teigė palaikantis tiesioginį, fizinį ryšį su plejadiečių moterimi Semjase, kuri jam perdavė išsamias žinias apie jų civilizacijos istoriją, technologinę pažangą bei dvasinius dėsnius. Nors skeptikai ir vaizdo analizės ekspertai Meierio pateiktus įrodymus dažnai vadina sumaniomis klastotėmis, jo sukurta naratyvinė sistema apie plejadiečių dvasinius mokymus tapo neginčijamu subkultūros pagrindu, suformavusiu pirmąjį nuoseklų šios nežemiškos rasės portretą.

 

Plejadiečių mitologijos plėtra pasiekė naują lygmenį per Barbarą Marciniak, vieną įtakingiausių pasaulio „kanalizuotojų“ (channelers), kurios knygos, ypač bestseleris „Aušros nešėjai“ (Bringers of the Dawn), tapo dvasiniu gidu tūkstančiams ieškotojų. Marciniak teigia telepatiškai priimanti informaciją iš jungtinės plejadiečių grupės, kuri save pristato kaip mūsų dvasinius protėvius, grįžusius iš ateities laiko linijų. Jos darbuose plėtojama teorija, kad žmonija išgyvena „didįjį nubudimą“, kurio metu plejadiečiai padeda mums transformuoti savo sąmonę ir netgi biologiškai pakeisti DNR struktūrą, taip išsilaisvinant iš riboto materialaus suvokimo. Šią dvasinę estetiką į moderniąją interneto erdvę perkėlė Alaje iš Plejadžių – populiarus YouTube turinio kūrėjas, kuris save pristato kaip tiesioginį plejadiečių civilizacijos įsikūnijimą Žemėje. Jo vaizdo įrašai, pasižymintys ryškiomis vizualizacijomis ir meditacine muzika, orientuoti į meilės energijos sklaidą, čakrų valymą bei kolektyvinį pasiruošimą kosminiams virsmams, o jo skelbiamas mokymas sulaukė milijonų peržiūrų, galutinai įtvirtindamas plejadiečių, kaip šviesių ir grakščių būtybių, vaizdinį skaitmeninėje kultūroje.

 

Plejadiečių įvaizdis, nors ir retai tiesiogiai įvardijamas, giliai persmelkė Holivudo kiną ir plačiąją popkultūrą per tam tikrus vizualinius archetipus. Aukštų, šviesių, eteriškų ir begaline išmintimi spinduliuojančių ateivių įvaizdis tapo atsvara klasikiniams, baimę keliantiems monstrams. Steveno Spielbergo 1977 metų šedevras „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ padėjo pamatus šiam posūkiui: nors pabaigoje pasirodančios būtybės fiziškai smulkios, jų skleidžiamas švytėjimas ir taikus, muzikinis bendravimas suformavo „gerųjų ateivių“ koncepciją, kuri vėliau organiškai susiliejo su plejadiečių mitu. Ši estetika, pasižyminti ilgais baltais plaukais ir idealiai simetriškais veido bruožais, pastebima net ir tuose kūriniuose, kurie tiesiogiai nesusiję su ufologija. Pavyzdžiui, filme „Betmenas ir Robin“ ar J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ ekranizacijose matomi elfai vizualiai beveik idealiai atitinka plejadiečių aprašymus, o ezoterinėse bendruomenėse dažnai keliama hipotezė, kad senovės legendos apie pasakiškas būtybes ir elfus kilo būtent iš ankstyvųjų kontaktų su šia kosmine rase.

 

Galiausiai plejadiečių tema rado savo vietą mokslo populiarinimo ir spekuliatyviosios dokumentikos žanre, kur tokie serialai kaip „Senovės ateiviai“ skiria ištisus epizodus Plejadžių žvaigždžių spiečiui analizuoti. Čia tyrinėjami senovės majų, čerokių indėnų bei egiptiečių mitai, kuriuose „septynios seserys“ nuolat minima kaip dievybių kilmės vieta ar dangaus namai, kuriuose gyvena kūrėjai. Populiariojoje kultūroje plejadiečiai galutinai įsitvirtino kaip „kosminiai tėvai“ – saugus ir malonus simbolis, kuris, priešingai nei bauginantys „pilkieji“ ateiviai, asocijuojasi su dvasine apsauga ir ramybe. Jų vaizdavimas naudojant nacionalinius elementus, pavyzdžiui, lietuvių, latvių ar estų tautinius motyvus ir vėliavų spalvas, tik dar labiau sustiprina idėją, kad ši kosminė civilizacija nėra svetima, o atvirkščiai – ji yra artima kiekvienos tautos šaknims, veikianti kaip universalus vienybės ir aukštesnio žmogiškojo potencialo simbolis.

 

PLEJADIEČIŲ PRANAŠYSTĖS

 

Plejadiečių pranašystės ir vizijos apie Žemės ateitį dažniausiai perduodamos per vadinamuosius „kanalizavimo“ (channeling) seansus, kurių metu pasirinkti asmenys tampa energetiniais laidininkais, transliuojančiais aukšto dažnio informaciją iš Plejadžių spiečiaus į mūsų materialų pasaulį. Esminė šių pranašysčių ašis yra vadinamasis „Didysis poslinkis“ arba planetos perėjimas iš trečiosios į penktąją dimensiją. Plejadiečiai per savo tarpininkus, tokius kaip Barbara Marciniak ar bendruomenė „The Pleiadians“, nuolat kartoja, kad mūsų Saulės sistema šiuo metu kerta itin galingą fotonų juostą – intensyvios šviesos ir energijos ruožą kosmose. Pasak jų, šis procesas negrįžtamai pakeis žmogaus biologiją, pažadins tūkstančius metų slopintą „šešėlinę“ DNR ir leis žmonijai susigrąžinti telepatinius gebėjimus bei tiesioginį ryšį su visatos kūrybinėmis jėgomis.

 

Šios žinutės taip pat turi stiprų įspėjamąjį atspalvį, ypač susijusį su ekologine pusiausvyra ir technologijų kontrole. Plejadiečių pranašystėse dažnai minima, kad Žemė yra gyva būtybė – Gaja, kuri pati aktyviai valosi nuo negatyvios energijos, todėl artimiausiame dešimtmetyje gali padažnėti gamtos kataklizmų, kurie tėra senosios sistemos griūties ženklai. Per tokius kontaktus kaip Billy Meieris buvo perduotos detalios prognozės apie galimus politinius lūžius, dirbtinio intelekto keliamą grėsmę žmogaus individualumui ir būtinybę grįžti prie tvarios egzistencijos. Jie pabrėžia, kad ateitis nėra griežtai nulemta, o priklauso nuo kolektyvinės žmonijos sąmonės: jei pasirinksime meilės ir atsakomybės kelią, išvengsime destruktyvių scenarijų ir įžengsime į aukso amžių, kur technologijos tarnaus dvasiniam augimui, o ne priespaudai.

 

Informacijos perdavimo būdas yra itin specifinis ir remiasi vibraciniu rezonansu. Plejadiečiai neteikia pirmenybės fiziniams raštams, o mieliau naudoja „šviesos kodus“ ir geometrines formas, kurios perduodamos per vaizdinius, sapnus ar staigius intuityvius suvokimus. Žmonės, teigiantys esantys šių žinių priėmėjai, pasakoja, kad sesijų metu jie jaučia intensyvų karštį ar dilgčiojimą stubure, o informacija jų galvose atsiranda ne kaip atskiri žodžiai, o kaip vientisi duomenų paketai, kuriuos vėliau tenka „išpakuoti“ ir išversti į žmonių kalbas. Dažnai tokios sesijos vyksta viešai, kur „kanalizuotojas“ kalba pakitusiu balsu ar ritmu, teigdamas, kad jo kūnu naudojasi plejadiečių kolektyvinė sąmonė, siekianti tiesiogiai kreiptis į susirinkusią auditoriją ir suteikti jai energetinį palaikymą.

 

Galiausiai visos šios pranašystės susiveda į vieną pagrindinę žinutę – baimės pabaigą. Plejadiečiai teigia, kad tūkstančius metų žmonija buvo laikoma „dažnių kalėjime“, kuriame dominavo baimė, kontrolė ir skaidymas, tačiau dabar šis šydas plyšta. Jų pranašystės žada, kad pasibaigus šiam transformacijos laikotarpiui, Žemė taps „gyvąja biblioteka“ ir kosminiu centru, kuriame skirtingos galaktikos rasės galės laisvai keistis žiniomis. Nors daugeliui šios prognozės skamba kaip mokslinė fantastika, plejadiečių šalininkams tai yra konkretus veiksmų planas, skatinantis kasdienybėje rinktis aukštesnę vibraciją, rūpintis savo aplinka ir ruoštis neišvengiamam susitikimui su kosmine šeima.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Holivudas" / "Hollywood" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Amerikiečių televizinių projektų korifėjus Ryan Murphy geriausiai pasaulyje išgarsėjęs tokiais projektais kaip „Choras“ ir antologija „Amerikietiška siaubo istorija“ prieš karantiną pristatė naujausią savo šalutinį projektą 7 serijų mini serialą „Holivudas“ (angl. Hollywood). Paskutiniaisiais metais Ryan Murphy glaudžiai bendradarbiaudamas su kitais scenaristais sukūrė ne vieną šalutinį projektą, kuris patraukė žiūrovų dėmesį. Tai dviejų sezonų „Klyksmo karalienės“ ir „Politikai“. Vieno sezono serialas „Dvikova“ bei „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, kuri itin koreliuoja su „Amerikietiška siaubo istorija“, pastarieji sezonai tikriausiai bus atidėti metams dėl karantino atidėtų filmavimo darbų.

Prisipažinsiu, kad tai, ką padaro R. Murphy su televiziniais serialais yra unikalu, jo braižas atpažįstamas kaip savitas, charakteringas, truputį teatrališkai manieringas, tačiau sodrus, todėl žiūrėdamas jo projektus visada patenki į sąlygišką tikrovę, kuri veikia kaip šabloniškas literatūrinis žanras, sukuria pusiau realios, pusiau pasakiškos tikrovės įspūdį. Ypatinga stiliaus sudedamoji būna ypatingi, sodrūs, spalvingi aktorių atliekami vaidmenys, todėl R. Murphy aktoriai dažnai būna nominuojami Emmy ir Auksiniuose gaubliuose.

Jeigu reiktų surasti artimiausią ir labiausiai panašų „Holivudui“ projektą, sakyčiau, tai būtų Holivudo 1950-ųjų metų aukso amžiaus atspindintis dešimtmetis ir TV serialas „Dvikova“, kur įspūdingus vaidmenis anuomet atliko Jassica Lange (suvaidinusi Joan Craford) ir Susan Sarandon (suvaidinusią Bette Davis), kurios kovėsi ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir gyvenime dėl mylimųjų. Būtent toji atmosfera, sakyčiau, arčiausiai „Holivudo“ – šešto dešimtmečio dekoracijos, rūbai, svajonės apie nepasiekiamą Holivudą, kai vyrukai merginas iš tikrųjų tempdavosi į kino sales, kad galėtų platoniškai mylėti savo dievaičius...

Šiandien Holivudas labai prieštaringa vieta. Esti konspiracijos teorijų, kad tai viena nuodėmingiausių pasaulyje vietų, kur klesti pedofilijos klanai, satanizmas ir kiti baisūs dalykai, kurie pasakoji nekomerciniuose dokumentiniuose filmuose. Šiandien Holivudas demonizuojamas ir toli gražu nebeprimena trokštamos vietos, o ir kine, tai ką vadiname „holivudine kliše“, atrodo, kad kaip galinga industrija, siūlanti ir diktuojanti kino (ir ne tik) madas, ima pamažu nusibosti. Įdomu tai, kad nuo 2022 metų „Oskarų“ ceremonijoje jau bus privaloma nominuoti (nori to ar ne) juodaodžius aktorius, LGBTQ asmenis ir kitos rasės atstovus – žodžiu, „Oskarai“, jeigu ir dabar buvo linksniuojami kaip politiškas reikalas, jis bus privalomas dėl lygybės absoliučiai politizuotas. Labai įdomu, kad dabar vykstantys Amerikoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje protestai už lygybę smarkiai siejasi su serialu „Holivudas“ idėja.

1950-ųjų vasarą pagrindinis veikėjas Jack Castello (aktr. David Corenswet) atvyksta į Holivudą, kad taptų aktoriumi, nes tokia jo svajonė, jis turi dvynukų besilaukiančią žmoną, tačiau jis dar nežino, kad Holivude, kad taptum pastebėtas, reikia ne išvaizdos, o pažinčių ir kartais su kai kuo permiegoti... Galiausiai istorija ima suktis apie juodaodį scenaristą, iš Filipinų kilusį režisierių, kurio juodaodė žmona, atlikinėdama komiškas tarnaičių vaidmenis, bando gauti kitokį vaidmenį, ir gėjų drovų svajotoją, kuris bando patekti į Holivudą. Visi jie starto finiše, visi jie konkurentai, bet gražiausioji serialo dalis, kad konkurencija juos suveda į draugystę. Tuomet atmosfera labai nepalanki spalvotiesiems, jie politiškai atstumiami, jie atlieka tik antraeilius vaidmenis, nes tokia ne tik politika, bet ir kompanijų nuostata – įtikti liaudžiai, gesinti protestus.

Daugelis veikėjų turi savo tikruosius prototipus.

Galiausiai „Holivudas“ pasiūlo alternatyvų projektą, puikų scenarijų „Megė“ (pasirodo, tai iš tikrųjų tokia egzistavusi mergina, kuri iš troškimo būti aktore kažkada nusižudė, internete galima rasti jos nuotraukų), kurį parašo spalvotasis gėjus Arčis. Likimas taip suklosto aplinkybes, kad šis scenarijus realizuojamas itin skandalingai ir peržengia visas ano laiko ribas, taigi realiai R. Murphy išklysta iš realumo ir dabarties tendencijas, spalvotojų ir LGBT pripažinimą kino rinkoje perkelia į 1950-uosius. Atrodo nerealiai, tarsi pasakoje, todėl „Holivudas“ tampa tarsi paties kūrėjo politiniu protestu: tai istorija kaip Holivudą, koks jis galėjo būti, bet niekada nebuvo. Holivudas visada buvo kur kas sudėtingesnis, tamsesnis, negailestingesnis, nei vaizduojama seriale. Turint galvoje, kad po Antrojo pasaulinio karo čia buvo iš žydų koncentracijos stovyklų atgabenti tos pačios drapanos ir naudojamos kaip dekoracijos – jokio etiketo ar moralės čia niekada nebuvo, net šeštame dešimtmetyje tai buvo biznis, verslas, industrija.

R. Murphy siūlo alternatyvią pasaką, svajonę, kuri vos paženklinta to meto nostalginiais atributais, spalvingais charakteriais. Čia veši prostitucija, tarp įvairiausių amžiaus žmonių ir lyčių, dažnai homoseksualių asmenų. Degalinėje įsirengęs tam tikrą žigolo imperiją Ernie West realiame gyvenime turi savo egzistavusį prototipą, kaip ir daugelis kitų šiame seriale esančių asmenybių, tačiau R. Murphy juos gerokai transformuoja, pakeičia tam tikrus įvykius, kurie derėtų prie bendro serialo sumanymo. Visas tas seksas, gėjų nuogybės, permiegojimai, interesai ir įtakų kovos perteiktos holivudine 1950-ųjų maniera, serialas apie Holivudo užkulisius tampa Holivudo fasadu – tai tam tikra idėja, meilės išraiška šiai industrijai, todėl net moralinės dilemos, prostitucija šiame seriale atrodo netgi žavingai, priimtinos, smagios kaip holivudinių veikėjų gyvenimai, tačiau su realiomis intrigomis nelabai ką turi bendra.

Neanalizuosiu bendrų veikėjų, nes jų yra daug, kiekvienas atlieka ir įkūnija tam tikru laikotarpiu sužibusias žvaigždes. Pavyzdžiui, finalinėje scenoje veikėja Camila Washington kaip juodaodė pelno „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, tačiau tikrasis Holivude poslinkis, jeigu gerai pamenu, įvyko tada, kai aktorė Halle Berry 2002 metais „Oskarą“ pelno už filmą „Monstrų puota“. Projektas, kuris statomas šiame seriale, realiai atspindi sunkų ir ilgą politiškai ir kūrybiškai nueitą kelią iki šių dienų, pastarasis talpinamas į vienerius metus per projektą „Megė“. Kam to reikėjo? Ogi tam, kad parodytų, jog visus tuos ilgus metus Holivudas tylėjo, jis padlaižiavo, ignoravo, kai galėjo veikti kaip proveržis, kaip laisvas pažiūras formuojanti industrija, prisidedant prie lygybės ir žmonių teisių. Deja, 1950-aisiais nieko realiai panašaus nevyko, todėl tas R. Murphy idealizuotas proveržio perkėlimas tampa subtiliu kaltinimu už ilgą Holivudo imperijos tylėjimą ir netgi LGBTQ, moterų, azijiečių, juodaodžių engimą, kad žiūrėdamas paskutines serijas negalėjau patikėti, jog serialas pasirodė pačiu tinkamiausiu metu, kai JAV dedasi tokie įvykiai, kurie susieti su serialo politine idėja.

Neapsigaukite, nors visos serialo potekstės veda į lygybę, nors jame labai daug LGBTQ (pats Ryan Murphy atviras gėjus), serialas iš esmės atspindi auksinio amžiaus holivudinę manierą, jis nostalgiškai švytintis, kartu žaismingas, žėrintis, bet tuo pačiu labai liūdnas, jame daug neteisybės, kas, man atrodo, tėra tik žiupsnelis tikrojo Holivudo. Visgi R. Murphy ir neįtikėtinai simpatiškų aktorių komanda mums padovanoja stebuklingą pasakos reginį, leidžia pasvajoti, jog visi tie dabarties įvykiai, jeigu jie per lemtingą atsitiktinumą būtų nutikę 1950-aisiais, visą pasaulio politika, žmonių mentalitetas būtų buvę kitokie. Ypač šių dienų kontekste, kai kraštutinių politinių pažiūrų lenkų kandidatas į prezidentus praneša išdidžiai, kad LGBT propaganda yra blogiau už komunizmą. Atsiprašau... Grįžkime į 1950-uosius ir galbūt transformuokime bent savo galvoje trūkstamas žinias, jog propaganda ir atsiklausti kaimyno, ar galiu būti laimingas su tos pačios lyties asmeniu ar juodaode, atrodo mažų mažiausiai absurdiškas reikalas. Kodėl? Kodėl? Kodėl tai svarbu? Serialas iš dalies visa tai ir paaiškina. Kad žmonės galėtų būti orūs.

Anonsas:

>

Jūsų Maištinga Siela

Šokiruojantis vaizdo klipas: netikras pop muzikos pasaulis ir Holivudas - klonai, užhipnotizuotos įžymybės, viešai prarandančios kontrolę

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti šiuo keistu paparacių užfiksuotų vaizdo klipų montažu, kurį tikriausiai padarė labai išmintingas žmogus ir tikriausiai ne vien tam, kad suglumintų ar kaip nors kitaip paklaidintų žmones. Iš tikrųjų šių vaizdo klipų ištraukas esu matęs ir seniau, bet tik dabar netyčia mane pasiekė šis ilgo siužeto montažas apie tai, kad viskas, ką regite populiariojoje kultūroje (ypač iš Holivudo) iš esmės yra propaganda. Vaizdo klipe matysite žinių vedėjų ir tokių garsenybių kaip Beyonce, Winona Ryder, Hillary Clinton, Britney Spears, Lady Gaga ir kitų neadekvatų ir sveiku protu nepaaiškinamą elgesį.

Apie tai, kad pasaulyje jau sukurta daugybę klonų, kad garsenybės yra užhipnotizuotos – kaip manote, kodėl taip liūdnai savo gyvenimus baigė Whitney Houston, Amy Winehouse ir Michael Jackson? – informacijos jau randasi pamažu ir lietuviškai. O kaip politikos atstovai marionetės? Iš didelio noro tarnauti valdžiai? Baisiausia iš visko, ką mačiau vaizdo klipuose, atrodo buvusi demokratų kandidatė į prezidentus Hillary Clinton, kuri absoliučiai veikia kaip lėlė robotas (siužete slapta užfiksuota, kaip ją vos ne lanksto į automobilį) ir atrodo absoliučiai net neužhipnotizuotas žmogus, o kažkoks plastiko gabalas. Šitokia „netyčiukų“ ir „prigautukų“ vaizdinių kratinys leidžia iš esmės permąstyti viską, ką regime kine ir per TV.

Manoma, kad dabartinis Holivudas, kuriame tiek daug pedofilijos, sekso ir netgi yra valdomi kitokios padermės, ateivių rūšies, iš esmės yra šeštajame dešimtmetyje kurto MK-Ultra projekto padarinys. Šiame projekte buvo atliekami įvairūs bandymai su žmonėmis. Bent įdomumo dėlei pasižiūrėkite, kas vyksta. Vėliau yra klipas, kurį sukūrė Robertas Mackevičius, paaiškindamas, kas yra kas... Vėlgi, kaip tuose „X-failuose“: tiesa slypi kažkur anapus.

P. S. Tikiuosi, kad nebūsiu apkaltintas naivumu, jeigu tai nebūtų plačiai pasklidę ir viešai kalbama, manau, net nesiryžčiau remtis vienu ar tik keliais šaltiniais.

Roberto Mackevičiaus klipas

Jūsų Maištinga Siela