Dienos citata: Ingrida Šimonytė apie Remigijaus Žemaitaičio teismą ir kvailių sąmokslo teorijos

 

Sveikas,

 

Žemaitaitis nuteistas! Ir jeigu nebuvo itin didelio pagrindo už tai, kas protokole, esu tikras, kad jis kaip sukirmijęs žmogelis nusipelnė už visus likusius savo šaršalus, nesąmonės, neapykantą ir t. t. TODĖL! Žemaitaitį – šalin!

 

„Visi šitie „ereliai“ niekada dėl nieko nekalti ir niekada už nieką neatsakingi. Vos tik pakvimpa atsakomybe, visur tik „sąmokslas“ ir „politizavimas“, „puola“ konservatoriai, gėjai, žurnalistai, marsiečiai ar driežažmogiai. Toks jau dėsnis – kai kas nors melagis, tai ir bailys.“ Ingrida Šimonytė.

 

I. Šimonytė, vartodama posakį „Visi šitie „ereliai“ niekada dėl nieko nekalti ir niekada už nieką neatsakingi“, ironiškai kritikuoja tuos politikos veikėjus, kurie yra kupini puikybės, bet stokoja moralinės drąsos. Jos teigimu, vos tik iškyla atsakomybės klausimas dėl klaidų ar nesėkmių, tokie asmenys atsisako prisiimti kaltę ir vietoje to puola ieškoti išorinių priešų – pradedant konservatoriais ir gėjais, baigiant absurdiškais „marsiečiais ar driežažmogiais“ – kad paaiškintų savo problemas, vadindami bet kokią kritiką „sąmokslu“ ar „politizavimu“. Citatą apibendrina aštri išvada: „kai kas nors melagis, tai ir bailys“, nurodanti, kad nuolatinis melavimas apie situaciją ir atsakomybės vengimas yra neatsiejami bailaus charakterio bruožai. Žemaitaitis niekada nieko neatsiprašo, jis kaip gaidys vištidėje, vienas sau pats herojus ir dar... kokiame „Informaciniame klube“, kur susirinkusi bulviakasių nusiminusi darbo liaudies ieško Landsbergio šiferio...

 

Neturiu žodžių. Viskas taip ir yra.

 

Maištinga Siela

3I/ATLAS – NSO, atevių erdvėlaivis ar tarpžvaigždinė kometa, asteroidas? Ką sako mokslininkai ir ekstrasensai?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu spauda mirga nuo informacijos apie keistai judantį objektą 3I/ATLAS – tarpžvaigždinę kometą. Vis dažniau net labai rimtose žiniasklaidos portaluose drąsiai reiškiama hipotetinė prielaida, kad galbūt tai skrendantis ateivių erdvėlaivis. Kaip yra iš tikrųjų? Ką sako mokslininkai ir ekstrasensai?

 

Mokslinė 3I/ATLAS istorija

 

3I/ATLAS yra trečias atrastas tarpžvaigždinis objektas, prasiskverbęs pro Saulės sistemą. Jis buvo identifikuotas kaip kometa, o jo pavadinimas slepia kelis reikšmingus faktus: „3I“ reiškia „trečiasis tarpžvaigždinis“ („interstellar“), o „ATLAS“ – tai „Asteroid Terrestrial-impact Last Alert System“ (liet. Asteroidų ir žemės susidūrimų paskutiniojo pavojaus sistema), teleskopo, kuris pirmasis aptiko šį objektą 2025 m. liepos 1 d., pavadinimo akronimas. Teleskopas yra Čilėje, Río Hurtado mieste. Šio objekto neįprasta trajektorija iškart leido astronomams įtarti, kad jis atkeliavo iš už Saulės sistemos ribų.

 

Nuo pat 3I/ATLAS atradimo, mokslininkai stebi jį galingais teleskopais, tokiais kaip Hubble ir James Webb kosminis teleskopas. Jų duomenys atskleidė, kad tai yra itin sena kometa, kurios skersmuo siekia nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų. Nustatyta, kad kometa yra aktyvi, t. y. turi uodegą ir komą (dujų ir dulkių debesį), kas būdinga kometoms artėjant prie Saulės. Mokslininkai taip pat nustatė, kad joje yra anglies dioksido ledo ir vandens ledo santykis, kuris yra itin didelis – 8:1, o tai yra neįprasta mūsų Saulės sistemos kometoms.

 

Didelis žiniasklaidos dėmesys 3I/ATLAS objektui kilo dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, tai yra tik trečiasis kada nors aptiktas tarpžvaigždinis objektas po 1I/‘Oumuamua (2017 m.) ir 2I/Borisov (2019 m.), o tai jau savaime yra labai retas ir reikšmingas įvykis astronomijos pasaulyje. Antra, jo neįprastas elgesys ir didelis greitis paskatino kai kuriuos mokslininkus, įskaitant garsų astrofiziką Avi Loeb iš Harvardo universiteto, kelti teorijas, kad tai gali būti nežemiškos civilizacijos zondas. Nors dauguma mokslininkų, įskaitant Jacqueline McCleary iš Northeastern universiteto, tvirtina, kad visi įrodymai rodo, jog tai yra natūralus kosminis kūnas, šios spekuliacijos sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą.

 

3I/ATLAS pasižymi ne tik savo tarpžvaigždine kilme, bet ir itin dideliu greičiu – apie 210 000 km/h. Tai yra didžiausias greitis, kada nors užfiksuotas Saulės sistemą lankiusiam objektui. Mokslininkai mano, kad toks greitis rodo, jog kometa jau milijardus metų skrieja per kosmosą. Dėl šios priežasties 3I/ATLAS siūlo unikalią galimybę ištirti medžiagą iš kitų žvaigždžių sistemų, o tai gali padėti geriau suprasti, kaip susidaro planetinės sistemos kitose galaktikų dalyse.

Kometos apskaičiuota trajektorija.

 

Ekstrasensų ir regresinės hipnozės liudijimai

 

Moksliniam pasauliui diskutuojant apie 3I/ATLAS prigimtį ir kilmę, didelį rezonansą sukėlė ir įvairių ekstrasensų bei regresinės hipnozės specialistų teiginiai. Jų informacija, nors ir neturinti mokslinio pagrindo, pritraukė didelį visuomenės dėmesį ir sukėlė įvairių spekuliacijų. Šie asmenys teigia, kad 3I/ATLAS yra ne atsitiktinė kometa, o itin svarbus objektas, siunčiantis žinutes žmonijai ir turintis didelės įtakos mūsų sąmonei.

 

Vienas iš garsiausių šaltinių, kalbančių apie 3I/ATLAS, yra ekstrasensas, vadinantis save Bašaru (Bashar), kuris teigia, kad yra ateivis, kontaktuojantis su žmonėmis per kanalizaciją. Anot Bašaro, 3I/ATLAS yra ne tik fizinis objektas, bet ir „sąmoningas energijos laukas“, kurį sukūrė ir nukreipė pažengusi nežemiška civilizacija, kad atkreiptų mūsų dėmesį. Jis aiškina, kad ši kometa perduoda aukštesnio dažnio vibracijas, kurios padeda žmonijai pereiti į naują sąmonės lygį ir paspartina dvasinę evoliuciją.

 

Kitas įtakingas ekstrasensas, Daniel Scranton teigia, kad yra susijęs su devintuoju dimensionu, pateikia savo versiją. Jis tvirtina, kad 3I/ATLAS yra savotiškas „dvasinis katalizatorius“, padedantis žmonėms atsikratyti senų baimių ir negatyvių įsitikinimų. Anot jo, kometos atėjimas yra dalis didelio kosminio plano, kuris padės žmonijai pasiruošti kontaktui su kitomis civilizacijomis. Scrantonas pabrėžia, kad šis objektas yra „žinutė iš visatos“, raginanti žmones gyventi harmoningai ir atverti savo širdis naujoms galimybėms.

 

Regresinės hipnozės seansų metu gauta informacija taip pat papildo šias teorijas. Kai kurie specialistai, dirbantys su žmonėmis, teigiančiais, kad turi prisiminimų iš ankstesnių gyvenimų ar patirties su nežemiškomis būtybėmis, pateikia panašių įžvalgų. Viena iš populiarių teorijų yra ta, kad 3I/ATLAS yra savotiškas „sielos sodo“ šaltinis. Šis sodas, anot jų, aprūpina mūsų planetą dvasinėmis sėklomis ir informacija. Šios „sėklos“ yra tarsi koduoti impulsai, kurie aktyvuoja mūsų genetinę atmintį ir padeda mums prisiminti savo dvasinę prigimtį.

 

Vienas iš tokių šaltinių – dvasinė mokytoja Barbara Marciniak, kuri teigia, kad bendrauja su ateiviais, vadinamais Plejadiečiais. Anot jos, 3I/ATLAS nėra atsitiktinis kosminis kūnas, o „energijos kodas“, kurį Plejadiečiai ir kitos pažangios civilizacijos siunčia į Žemę, kad padėtų žmonėms atsidurti platesnėje kosminėje sąmonėje. Jų teigimu, kometa aktyvuoja Žemės energijos laukus ir skatina kolektyvinę evoliuciją. Marciniak pabrėžia, kad šis objektas veikia kaip „dvasinis žadintuvas“, raginantis žmones atsibusti iš baimės ir iliuzijų.

 

Dar vienas garsus ekstrasensas Michaelas Newtonas specializuojasi regresinėje hipnozėje ir teigia, kad jo klientai bendrauja su sielų pasauliu. Kai kurie iš jo klientų, hipnozės metu, pasakojo apie 3I/ATLAS kaip apie „atkuriamąją sielos energijos stotį“. Jų teigimu, šios kometos energija padeda sieloms, esančioms Žemėje, atgauti savo jėgas ir išvalyti neigiamas emocijas, kurios buvo sukauptos per ankstesnius gyvenimus. Anot jų, 3I/ATLAS energija veikia kaip savotiškas „kosminis filtras“, padedantis sieloms prisiminti savo kilmę ir gyvenimo misiją.

 

Astrologai taip pat įtraukė 3I/ATLAS į savo interpretacijas. Astrologė Pam Gregory, kuri garsėja savo giliu žinių apie planetų įtaką, teigia, kad 3I/ATLAS atėjimas sutampa su svarbiausiais Žemės energetiniais pokyčiais. Ji aiškina, kad ši kometa simbolizuoja naują erą, kurią ji vadina „sąmonės revoliucija“. Pasak jos, 3I/ATLAS energija atveria naujas galimybes žmonėms, norintiems pasiekti aukštesnį dvasinio supratimo lygį. Ji pabrėžia, kad kometa yra „likimo pasiuntinys“, raginantis mus priimti pokyčius ir atverti širdis.

 

Ekstrasensai ir regresinės hipnozės dalyviai teigia, kad 3I/ATLAS yra susijusi su mistinėmis ir dvasinėmis tradicijomis. Vieni teigia, kad kometa yra „šviesos laivas“, kuris neša su savimi senovinius simbolius ir energijas, padėsiančias žmonijai pasiekti „aukštesnįjį aš“. Kiti kalba apie tai, kad 3I/ATLAS yra tiesioginis ryšys su Paukščių Tako galaktikos centru ir kad ji atneša svarbią informaciją iš mūsų galaktikos protėvių. Jų teigimu, dvasinio ryšio su kometa užmezgimas gali padėti pasiekti aukštesnę sąmonę ir intuiciją.

 

Nors šie teiginiai nėra pripažinti mokslo, jie atspindi platesnį žmonių poreikį rasti gilesnę prasmę kosminiuose įvykiuose. 3I/ATLAS, tapusi ne tik astronominiu, bet ir kultūriniu fenomenu, skatina diskusijas apie tai, kas mes esame, iš kur atėjome ir kokia mūsų vieta visatoje. Ekstrasensų ir regresinės hipnozės atstovų pateiktos idėjos leidžia žmonėms jaustis labiau susietiems su kosmosu ir suteikia vilties, kad visata yra ne tik tuščia erdvė, bet ir sąmoningas organizmas, siunčiantis mums žinutes.

 

Maištinga Siela

 

Stounhendžas. Tikroji Stounhendžo istorija: faktai, mokslininkų tyrimai, paslaptys

 

Sveiki,

 

Stounhendžas tikriausiai yra vienas mistiškiausių Didžiosios Britanijos objektų, apipintas daugybe legendų, mokslinių ir sąmokslo teorijų. Šįkart žvilgsnis į šią išskirtinę vietovę, traukiantį ne tik turistų mases, bet ir televizijos bei kino kūrėjus dėmesį.

 

Oficialioji Stounhendžo istorija

 

Stounhendžo istorija – tai tūkstančius metų apimanti paslaptis, atskleidžianti neolito ir bronzos amžiaus žmonių inžinerinius bei astronominius gebėjimus. Šis legendinis statinys, esantis Salisburio lygumoje Anglijoje, buvo statomas keliais etapais, o jo paskirtis ir sukūrimo detalės iki šiol kelia daugybę diskusijų. Nors tikslūs statytojai lieka nežinomi, manoma, kad tai buvo įvairios priešistorinės bendruomenės, kurių tikslai su laiku keitėsi. Šiuolaikiniai mokslininkai, atlikę išsamius archeologinius ir geologinius tyrimus, pabrėžia, kad Stounhendžas buvo kuriamas kaip socialinis ir ritualinis centras, o jo statybai reikėjo milžiniškų pastangų ir gilios astronomijos žinių.

 

Pirmasis Stounhendžo statybų etapas prasidėjo apie 3100 m. pr. m. e., neolito amžiaus pabaigoje. Iš pradžių vietovėje buvo suformuotas didelis, apie 110 metrų skersmens, apvalus pylimas ir griovys, o viduje iškasta 56 duobės, žinomos kaip Aubrey duobės, pavadintos 17 a. archeologo John Aubrey vardu. Manoma, kad šiose duobėse galėjo stovėti mediniai stulpai arba, kaip rodo vėlesni tyrimai, jos galėjo būti naudojamos kremuotų palaikų laidojimui. Šis ankstyvasis etapas rodo, kad Stounhendžas nuo pat pradžių turėjo ir sakralinę, ir laidojimo paskirtį, o jo formavimas siejasi su to meto bendruomenių ritualais.

 

Antrasis etapas, prasidėjęs apie 2600 m. pr. m. e., yra turbūt pats įspūdingiausias. Šiuo metu buvo atvežti ir pastatyti pirmieji akmenys – vadinamieji „mėlynieji akmenys“ (angl. bluestones). Šie akmenys yra vulkaninės kilmės, ir geologiniai tyrimai patvirtina, kad jie buvo atgabenti iš Preseli kalvų Velse, esančių maždaug už 240 kilometrų. Kaip tokie masyvūs akmenys, sveriantys iki 4 tonų, buvo transportuoti per kalvas ir upes, tebėra viena didžiausių Stounhendžo paslapčių. Manoma, kad jie galėjo būti traukiami slidėmis, o galbūt plukdomi plaustais. Būtent šių akmenų atsiradimas rodo milžinišką statytojų ryžtą ir, tikėtina, religinę reikšmę.

 

Apie 2500 m. pr. m. e. prasidėjo pagrindinis Stounhendžo statybų etapas, kurio metu buvo pastatytas akmeninis ratas, žinomas šiandien. Buvo atvežti didžiuliai sarseno akmenys, sveriantys iki 50 tonų, iš Marlborough Downs vietovės, esančios už maždaug 30 kilometrų. Šie akmenys buvo išdėlioti dviem koncentriniais apskritimais, o viršuje uždėti horizontalūs akmenys – architravai. Komplekso centre buvo pastatyti penki trilithonai (trilitai) – pasagos formos konstrukcijos, sudarytos iš dviejų vertikalių akmenų su horizontaliu viršuje. Šios masyvios konstrukcijos ir preciziškas jų išdėstymas, suformavęs akmeninį kalendorių, leidžia manyti, kad Stounhendžas buvo naudojamas ne tik kaip religinis centras, bet ir kaip astronominė stebykla, skirta stebėti Saulės ir Mėnulio ciklus, ypač vasaros ir žiemos saulėgrįžą.

 

Mokslininkų tyrimai, atlikti per daugelį metų, patvirtina Stounhendžo astronominę paskirtį. Vasaros saulėgrįžos metu kylanti saulė apšviečia centrinę Stounhendžo dalį, o jos spinduliai krenta tiesiai ant Kulno akmens (angl. Heel Stone). Tai rodo ne tik puikų statytojų orientacijos pojūtį, bet ir gilias žinias apie dangaus kūnų judėjimą. Šis įvykis, tikėtina, buvo svarbi šventė ir ritualų dalis, galbūt susijusi su derliaus nuėmimu ar naujo gyvybės ciklo pradžia. Vėlesniais laikotarpiais Stounhendžas, nors ir mažiau naudojamas, neprarado savo reikšmės – jis tapo romėnų ir vėlesnių genčių apeigų vieta, o vėliau – mitų ir legendų šaltiniu. 1986 m. šis unikalus statinys buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pabrėžiant jo svarbą žmonijos istorijai.

 

Mokslininkai tyrę Stounhendžą.

 

(Ankstyvieji tyrinėtojai)

 

John Aubrey (XVII a.) buvo vienas pirmųjų, kurie akademiškai aprašė Stounhendžą. Nors jo teorija, kad statinį sukūrė druidai, vėliau buvo paneigta, jis pirmasis pastebėjo ir aprašė aplink statinį esančias duobes (dabar vadinamas Aubrey duobėmis), kurios vėliau tapo svarbiu tyrimų objektu. William Stukeley (XVIII a.) populiarino Aubrey teoriją apie druidus ir pirmasis atliko išsamius planus ir brėžinius, kurie padėjo ateities tyrėjams suprasti Stounhendžo struktūrą.

 

(Šiuolaikiniai tyrinėtojai)

 

Šiuolaikiniai tyrimai remiasi moksliniais metodais, tokiais kaip radiokarboninis datavimas, geologinė analizė ir archeologiniai kasinėjimai.

 

Mike'as Parkeris Pearsonas – vienas žymiausių šiuolaikinių Stounhendžo tyrėjų, vadovavęs „Stonehenge Riverside Project“. Jo tyrimai atskleidė, kad Stounhendžas buvo glaudžiai susijęs su mirties ir protėvių garbinimo kultu, o netoliese esantis Daringtono sienos (Durrington Walls) medinių stulpų ratas buvo gyvybės ir gyvenimo vieta. Timothy Darvillis ir Geoffrey Wainwrightas – 2008 m. atlikę kasinėjimus, jie iškėlė teoriją, kad Stounhendžas galėjo būti gydymo vieta, nes tikėjo, jog „mėlynieji akmenys“ turi gydomųjų savybių. Herbertas Thomasas – geologas, kuris dar XX a. pradžioje nustatė, kad „mėlynieji akmenys“ yra atgabenti iš Preseli kalvų Velso pietvakariuose. Šis atradimas tapo pagrindu tolimesniems tyrimams apie akmenų kilmę ir transportavimo būdus. Prof. Richardas Bevinsas (Aberistvito universitetas) – kartu su kitais mokslininkais, atlikęs geologinius tyrimus, padėjo patvirtinti ir patikslinti „mėlynųjų akmenų“ kilmės vietą Velse, naudodamas šiuolaikinius mineralų analizės metodus. Prof. Alex Bayliss – radiokarboninio datavimo ekspertė, kurios darbai padėjo nustatyti tikslias Stounhendžo statybos chronologijas, atskleisdami, kad paminklas buvo kuriamas keliais etapais per tūkstančius metų.

 

Netikėti nauji tyrimai apie akmenų kilmę

 

Tai sako tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama dviejų pagrindinių geologų – Dr. Robo Ixerio ir prof. Peterio Turnerio. Jų išsamūs tyrimai, atlikti su australų mokslininkų pagalba ir paskelbti prestižiniame žurnale „Nature“ bei „Journal of Archaeological Science“, leidžia daryti naujas prielaidas.

 

Jie, naudodami pažangius geologinius ir radiometrinius datavimo metodus, analizavo mineralų, esančių Stounhendžo „Aukuro akmenyje“, kilmę. Jų išvados ir argumentai remiasi konkrečiais moksliniais duomenimis, o ne spėlionėmis, todėl ši teorija yra labai pagrįsta ir pakeitė iki tol vyravusią nuomonę, kad akmuo atgabentas iš Velso.

 

Mokslininkų tyrimai, pagrįsti platųja tektonika ir radiometriniu datavimu, rodo, kad Stounhendžo „Aukuro akmuo“ yra kilęs iš šiaurės rytų Škotijos, o ne iš Velso, kaip buvo manyta anksčiau. Naudojant cirkono, rutilo ir apatito mineralus, esančius akmenyje, buvo nustatytas jų amžius, siekiantis net daugiau nei milijardą metų. Šie itin seni mineralai yra būdingi tik Laurentijai – senovinei žemyno masei, kuri dabar sudaro didžiąją dalį Šiaurės Amerikos ir Grenlandijos. Šiuolaikinės Škotijos uolienos, esančios į šiaurę nuo vadinamosios Iapetus Suture geologinės ribos, turi šių Laurentijos uolienų pėdsakų, o Anglijos ir Velso uolienos – ne. Ši išvada verčia daryti prielaidą, kad akmuo buvo atgabentas iš Orkney baseino (apimančio Orknio ir Šetlando salas bei Škotijos šiaurės rytus), esančio maždaug 750 km atstumu nuo Stounhendžo.

 

Straipsnyje taip pat svarstoma, kaip akmuo galėjo nukeliauti tokį didelį atstumą. Atmetama teorija, kad jį atgabeno ledynai, nes Salisburio lygumoje nėra ledyninės kilmės uolienų pėdsakų. Tai reiškia, kad jį atgabenti turėjo priešistoriniai žmonės – ar tai būtų sausumos, ar jūros keliu. Šis naujas atradimas meta iššūkį nusistovėjusioms archeologinėms teorijoms ir kelia naujų klausimų: kodėl ir kaip neolito amžiaus žmonės gabeno tokį didelį akmenį iš Škotijos į pietų Angliją. Šis atradimas yra ne tik geologijos, bet ir archeologijos proveržis.

 

Mitai, legendos, sąmokslo teorijos

 

Visiškai pagrįsta abejoti moksliniais tyrimais, nes, pasižiūrėkite, kaip daugmaž atrodė neolito laikų gyvenvietės ir žmonės. Ir jie, norite pasakyti, vilko prieš daugiau nei 3000 metų 10 ir 50 tonų akmeninius luitus savo rankytėmis, galimais prijaukintais arkliukais ir suręstais plaustais? Ar Jums neatrodo, kad mokslininkai kartais tauzydami savo teorijas patys tampa savo teorijų logikos įkaitais? Nenuostabu, kad internete pilna visokiausių teorijų apie nežemiškąją Stounhendžo atsiradimą.

 

Nors mokslas pamažu atskleidžia Stounhendžo paslaptis, šis paminklas per amžius apaugo įvairiausiais mitais, legendomis ir sąmokslo teorijomis, kurios dar labiau sustiprina jo mistišką aurą. Viena žinomiausių legendų yra susijusi su burtininku Merlinu, legendinio karaliaus Artūro patarėju. XII a. kronikininkas Geoffrey of Monmouthas aprašė, kad Merlinas stebuklingai perkėlė akmenis iš Airijos, kur jie anksčiau sudarė magišką „Milžinų šokį“, į Salisburio lygumą, siekdamas sukurti amžiną paminklą britų kilmingiesiems. Ši istorija, nors ir neturinti mokslinio pagrindo, padėjo populiarinti Stounhendžą ir pavertė jį nacionaliniu simboliu.

 

Kitas populiarus, nors ir paneigtas, mitas sieja Stounhendžą su druidais. XVIII a. antikvaras Williamas Stukeley, tyrinėdamas paminklą, manė, kad tai buvo druidų šventykla. Nors šiandien žinoma, kad Stounhendžas buvo pastatytas tūkstančius metų anksčiau, nei atsirado druidai, ši teorija vis dar gyvuoja populiariojoje kultūroje ir yra svarbi Naujojo amžiaus (angl. New Age) judėjimams. Šiuolaikiniai druidai vis dar renkasi prie Stounhendžo per vasaros saulėgrįžą, atlikdami savo ritualus ir pagerbdami šią senovinę vietą.

 

Be legendų, apie Stounhendžą sklando ir įvairios sąmokslo teorijos. Viena jų – kad akmenis pastatė ateiviai, panaudoję nežemiškas technologijas. Ši teorija atsirado dėl nežinojimo, kaip priešistoriniai žmonės galėjo transportuoti ir pastatyti tokius milžiniškus luitus. Kitose teorijose teigiama, kad Stounhendžas yra glaudžiai susijęs su legendiniu Atlantidos žemynu, o dar kitose – kad tai yra didžiulis energijos centras, stovintis ant vadinamųjų žemės linijų (angl. ley lines), kurios jungia senovines šventvietes ir perduoda Žemės energiją. Šios teorijos, nors ir nėra pagrįstos, rodo, kad žmonės vis dar ieško stebuklingų paaiškinimų, kai susiduria su sunkiai suvokiamais praeities inžineriniais stebuklais.

 

Stounhendžas kaip turistinis traukos objektas ir filmavimo aikštelė

 

Šiandien Stounhendžas yra viena populiariausių ir gausiausiai lankomų turistinių vietų Jungtinėje Karalystėje, kasmet pritraukianti per milijoną lankytojų.  Norint jį aplankyti, bilietus būtina įsigyti iš anksto, nes tai yra griežtai saugoma vieta, o lankytojų srautai reguliuojami. Lankytojai negali laisvai vaikščioti tarp akmenų, bet specialiai įrengtu taku gali apeiti visą statinį, išlaikydami saugų atstumą. Norintiems išsamiau susipažinti su Stounhendžo istorija ir tyrimais, įrengtas modernus lankytojų centras, kuriame veikia interaktyvios ekspozicijos.

 

Dėl savo unikalumo ir paslapties Stounhendžas tapo dažna filmų ir serialų lokacija. Tiesa, dėl griežtų apsaugos reikalavimų tikrasis statinys retai naudojamas filmuojant, todėl dažnai pasitelkiami maketai ar kompiuterinė grafika. Tarp žinomiausių filmų ir serialų, kuriuose buvo galima išvysti Stounhendžą, yra „King Arthur“ (2004), „Thor: The Dark World“ (2013), komedija „National Lampoon's European Vacation“ (1985), kurioje herojus netyčia nugriovė akmenis, taip pat kultinis serialas „Doctor Who“. Šis paminklas taip pat dažnai naudojamas įvairiuose dokumentiniuose filmuose apie archeologiją, istoriją ir nepaaiškinamus reiškinius.

 

Maištinga Siela

Didžioji Tartarija. Ar iš tirkųjų egzistavo Tartarijos valstybė?

 

Tartarijos žemėlapis 1570 m.

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar esate ką nors girdėję apie Tartariją? Per istorijas ir geografijos pamokas aš asmeniškai nieko, tarsi jos išvis nė nebūtų, nors tuo pačiu apie Aukso ordą, Mongolijos imperiją, Osmanų imperiją išties buvo atskiros temos, tačiau apie Tartariją, apie kurią ypač pastaruoju metu kalbama internete – nieko. Tiesa, Tartarija egzistavo, tačiau sąmokslo teorijos šalininkai turi dar ir kitokią versiją. Apie tai, kas iš tikro yra Tartarija ir kokią ją pripažįsta sąmokslo teoretikai, čia šiandien ir pakalbėsiu.

 

Kas yra Tartarija?

 

Tartarija yra istorinis terminas, kuris Europos kartografijoje ir raštuose buvo plačiai vartojamas nuo viduramžių iki maždaug XVIII amžiaus pabaigos. Šis terminas apibūdino didžiules ir dažnai menkai ištirtas Centrinės Azijos ir Sibiro sritis. Svarbu pabrėžti, kad Tartarija nebuvo vieninga valstybė, imperija ar politinis darinys šiuolaikine prasme, veikiau tai buvo bendras geografinis-kultūrinis pavadinimas, nurodantis regioną, apgyvendintą įvairių tiurkų, mongolų ir kitų klajoklių genčių. Europos keliautojai, kartografai ir istorikai, susidūrę su plačiomis stepėmis ir dykumomis, kuriose gyveno šios klajoklių gentys, bendrai jas vadino Tartarija, dažnai siedami su mongolų ir totorių invazijomis, kurios Viduramžiais pasiekė ir pačią Europą. Įvairiuose žemėlapiuose šios sritys būdavo skirstomos, pavyzdžiui, į Nepriklausomąją Tartariją Centrinėje Azijoje, Maskvėnų Tartariją Sibire (priklausančią carinei Rusijai) ir Kinijos Tartariją (dalis, esanti Kinijos imperijos įtakoje).

 

Didžioji Tartarija (Magna Tartaria)

 

Terminas „Didžioji Tartarija“ (lot. Magna Tartaria) buvo vartojamas norint pabrėžti milžinišką šio regiono mastą. Ji apėmė beveik visą Šiaurės Aziją – nuo Uralo kalnų iki Ramiojo vandenyno ir nuo Sibiro šiaurėje iki Centrinės Azijos pietuose. Nepaisant savo didžiulio geografinio ploto, ši sritis buvo retai apgyvendinta ir politiškai susiskaldžiusi, ją sudarė daugybė chanatų, genčių sąjungų ir klajoklių grupių, kurios retai kada veikė kaip vieninga jėga. Europos požiūriu, tai buvo paslaptingas, tolimas regionas, dažnai siejamas su barbarizmu ir klajoklių grėsme. Palaipsniui, plėtojantis geografinėms žinioms, vykstant kolonizacijai ir Rusijos imperijos ekspansijai į Sibirą, senasis terminas „Tartarija“ prarado savo aktualumą. Jis buvo pakeistas tikslesniais geografiniais ir politiniais pavadinimais, tokiais kaip Sibiras, Turkestanas, Mongolija ir kt. Iki XIX amžiaus „Tartarija“ jau buvo tapęs archajišku terminu, retai naudojamu rimtuose akademiniuose ar politiniuose kontekstuose.

 

Populiariausios sąmokslo teorijos apie Tartariją

 

Nors istorinė „Tartarija“ buvo tiesiog geografinis pavadinimas, pastaraisiais metais ji tapo itin populiari internetinėse pseudoistorijos ir sąmokslo teorijų erdvėse. Šios teorijos teigia, kad Tartarija buvo ne tik geografinis regionas, o itin pažangi, globali ir dominuojanti civilizacija, egzistavusi iki XIX amžiaus ir vėliau sąmoningai ištrinta iš istorijos.

Sankt Peterburgas yra žinomas dėl savo įspūdingos klasikinio stiliaus architektūros, plačių prospektų, didingų rūmų, cerkvių ir aikščių. Miestas buvo įkurtas Petro I 1703 metais pelkėtoje Nevos deltos vietoje ir sparčiai statomas per visą XVIII ir XIX amžių. Jo pastatai pasižymi prabangiais fasadais, kolonomis, kupolais ir ornamentais, primenančiais Senovės Romos ar Graikijos statybos tradicijas.

Sąmokslo teoretikai teigia, kad toks staigus ir didžiulis statybų mastas, ypač pelkėtoje vietovėje, yra neįtikėtinas, turint omenyje to meto technologijas. Jie kelia klausimą, kaip miestas galėjo „atsirasti iš nieko“ per kelis dešimtmečius ir kodėl jo architektūra atrodo tokia „tobula“ ir „senovinė“. Pasak jų, tai įrodo, kad šiuos pastatus statė ne Petras I ir vėlesni Rusijos carai, o kad jie yra Tartarijos civilizacijos palikimas, kurį tiesiog perėmė ir pritaikė Rusijos imperija. Teigiama, kad Peterburgo „įkūrimo“ istorija yra suklastota, siekiant nuslėpti tikrąją miesto, kaip Tartarijos metropolio, praeitį.

 

Pagrindinis šių teorijų teiginys yra tas, kad Tartarija buvo ne klajoklių regionas, o galinga, technologiškai pažangi imperija, dominavusi didelėje pasaulio dalyje. Jos šalininkai tvirtina, kad ši civilizacija turėjo nemokamos energijos technologijas, tokias kaip „eterio energija“ ar „atmosferos elektra“, taip pat oro transportą, pavyzdžiui, dirižablius ir skraidančias mašinas, ir buvo daug pažangesnė už bet kurią kitą tuo metu egzistavusią civilizaciją. Teigiama, kad ši pažangi civilizacija buvo sunaikinta, o jos pasiekimai nuslėpti nuo žmonijos.

 

Viena iš ryškiausių Tartarijos sąmokslo teorijos dalių yra vadinamasis „purvo potvynis“ (angl. mud flood). Sąmokslo šalininkai teigia, kad kažkada XVIII ar XIX amžiuje įvyko kataklizminis „purvo potvynis“, kuris užtvindė didelius miestus visame pasaulyje, užpildamas pirmuosius pastatų aukštus. Kaip įrodymą jie pateikia senų pastatų nuotraukas, kurių langai ar durys atrodo esantys po žeme, teigdami, kad tai yra buvę antrieji aukštai. Esą, šis potvynis sunaikino Tartarijos infrastruktūrą ir leido „giluminei valstybei“ ar tam tikrai elito grupei perimti valdžią ir nuslėpti tikrąją istoriją. Dažnai teigiama, kad daugybė didingų pastatų visame pasaulyje, ypač su klasikinėmis kolonomis ir kupolais, pavyzdžiui, kapitolijai, operos teatrai ar muziejai, iš tiesų yra Tartarijos palikimas, o ne XIX amžiaus architektūros kūriniai.

Sąmokslo teorijų, susijusių su Tartarija, šalininkai kartais bando sieti šią tariamą civilizaciją su milžinais, ar net "užmiršta" milžinų rasės egzistavimu. Tačiau tai yra dar viena spekuliacija, kuri neturi jokio patikimo mokslinio ar istorinio pagrindo. Kaip jau minėjau, visos sąmokslo teorijos apie "slaptąją Tartariją" ir jos elementus (įskaitant milžinus) yra pseudomokslinės ir prieštarauja patvirtintiems istoriniams bei moksliniams faktams. Daugelis laiko šią paplitusią fotografiją realia, tačiau galimas daiktas, kad ji suklastota.

Šių teorijų šalininkai taip pat mano, kad po Tartarijos žlugimo ar sunaikinimo buvo įvykdytas masinis istorijos perrašymas. Teigiama, kad valdančiosios jėgos, siekdamos nuslėpti Tartarijos egzistavimą ir jos technologijas, falsifikavo istorinius dokumentus, sukūrė „netikrą“ istoriją ir ištrynė visus įrodymus apie buvusią globalią imperiją. Šio sąmokslo tikslas, pasak jų, buvo išlaikyti žmoniją tamsoje ir kontroliuoti ją per ribotą energijos tiekimą bei technologijas. Į šias teorijas kartais įpinami ir kiti elementai, tokie kaip „pasaulinės parodos“ (Expo) kaip Tartarijos technologijų demonstracijos ar net „našlaičių namai“ kaip priemonė perkelti „purvo potvynį“ išgyvenusius vaikus, kurie žinojo apie tikrąją istoriją, ir „perauklėti“ juos.

 

Kodėl šios teorijos yra pseudomokslinės?

 

Svarbu pabrėžti, kad visos šios sąmokslo teorijos neturi jokio pagrindo patikimuose istoriniuose, archeologiniuose ar moksliniuose šaltiniuose. Jos remiasi atskirų detalių, ištrauktų iš konteksto, interpretacija, fotografijų klaidomis, kurias galima paaiškinti normaliais statybos metodais ar kintančiu grunto lygiu, ir visiškai ignoruoja tūkstančius metų kauptas žinias apie pasaulio istoriją, architektūrą, inžineriją ir kultūras. Nėra jokių geologinių įrodymų apie globalų „purvo potvynį“ XIX amžiuje – toks įvykis paliktų milžiniškus nuosėdų sluoksnius visame pasaulyje, kurie lengvai būtų nustatomi. Istoriniai šaltiniai iš daugybės nepriklausomų civilizacijų sutampa daugumoje pagrindinių įvykių ir neturi jokių užuominų apie tokią globalią imperiją ar jos sunaikinimą. Idėja apie paslėptas pažangias technologijas prasilenkia su fizikos dėsniais ir energijos tvermės principu, o jokių tokių technologijų veikimo principų nėra paaiškinta. Didingi pastatai, kuriuos sąmokslo teoretikai priskiria Tartarijai, yra gerai dokumentuoti statiniai su žinomais architektais, statybos datomis ir išsamiais statybos procesų aprašymais. Požeminės dalys yra normali statybos praktika (rūsiai, pamatai, grunto lygių skirtumai). Apibendrinant, istorinė Tartarija buvo geografinis terminas, o Didžioji Tartarija – tai jo milžiniško masto pabrėžimas. Sąmokslo teorijos apie „slaptąją Tartariją“ yra fantazijos, kurios neturi jokio realaus pagrindo ir yra paremtos spekuliacijomis bei faktų iškraipymu.

Apie Tartariją iš rašytinių šaltinių (skanas) 1600-1620 m.

 

Kokie tikri istoriniai šaltiniai ir mokslininkai mini Tartariją?

 

Istoriniai šaltiniai, istorikai ir keliautojai nuo viduramžių iki pat XVIII amžiaus plačiai minėjo ir aprašė regioną, kuris Europoje buvo žinomas kaip Tartarija. Šie aprašymai, nors dažnai fragmentiški ir kupini netikslumų dėl tolimų ir menkai ištirtų žemių, yra pagrindas mūsų supratimui apie šio termino vartojimą ir to meto geografines žinias.

 

Vienas ankstyviausių ir svarbiausių keliautojų, davusių Europai žinių apie šį regioną, buvo Markas Polas (Marco Polo, 1254–1324). Nors jo garsiojoje knygoje „Marko Polo kelionės“ (Il Milione) tiesiogiai neminima „Tartarija“ kaip valstybė, jis išsamiai aprašė Mongolų imperiją ir jos dideles teritorijas, kurios vėliau Europos kartografijoje ir tekstuose buvo priskirtos Tartarijos vardui. Polo kelionės po Kiniją (Chanbalyką) ir jo susitikimai su Kublajumi Chanu suteikė europiečiams beprecedenčių žinių apie Rytų Aziją ir Vidurinę Aziją, kuri buvo mongolų valdžioje.

 

Vėlesniuose viduramžiuose ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais, kai Europą pasiekė daugiau žinių apie Aziją, atsirado ir kitų keliautojų, kurių aprašymuose galima rasti užuominų apie Tartariją. Tarp jų verta paminėti:

 

Giovanni da Pian del Carpine (apie 1180–1252) – pranciškonų vienuolis, kuris 1245–1247 m. keliavo pas mongolus. Jo „Istorija apie mongolus“ (Historia Mongalorum) yra vienas iš pirmųjų išsamių Vakarų Europos aprašymų apie mongolų papročius, politiką ir teritorijas, tiesiogiai susijusias su vėlesne Tartarijos samprata.

 

Willem van Rubruck (apie 1220–1293) – kitas pranciškonų vienuolis, kuris keliavo pas mongolus 1253–1255 m. Jo aprašymai apie Aukso ordą ir kitas mongolų valdas taip pat prisidėjo prie Europos supratimo apie šias žemes, nors ir vartojant kitus terminus.

 

Apskritai, kalbant apie istorinius šaltinius, Tartarijos terminas dažniausiai pasirodydavo žemėlapiuose ir geografiniuose traktatuose. Nuo XV amžiaus išpopuliarėjęs spausdinimas leido plačiau platinti kartografinę informaciją. Žymiausi kartografai, kurie savo žemėlapiuose žymėjo Tartariją, buvo:

 

Abraham Ortelius (1527–1598) – garsus flamandų kartografas, kurio „Theatrum Orbis Terrarum“ (pirmasis modernus atlasas, išleistas 1570 m.) turėjo išsamų Azijos žemėlapį, kuriame „Tartaria“ užėmė didžiulę teritoriją.

 

Gerardus Mercator (1512–1594) – kitas įtakingas kartografas, kurio žemėlapiuose taip pat nuosekliai buvo žymima Tartarija, dažnai padalinta į smulkesnes sritis.

 

Įvairūs XVII ir XVIII amžiaus kartografai, tokie kaip Nicolas Sanson, Guillaume Delisle, Herman Moll, ir daugelis kitų, reguliariai vaizdavo Tartariją savo pasaulio ir Azijos žemėlapiuose. Šiuose žemėlapiuose Tartarija būdavo padalinta į „Nepriklausomąją Tartariją“, „Maskvėnų Tartariją“, „Kinijos Tartariją“ ir t.t., atspindint skirtingų Europos imperijų įtakos sritis ir žinių ribas.

 

Be keliautojų ir kartografų, apie Tartariją rašė ir įvairūs istorikai bei geografai, apibendrinę to meto žinias apie Aziją. Jų darbai dažnai rėmėsi jau minėtų keliautojų pasakojimais ir kitais pasiekiamais duomenimis. Šiuose tekstuose Tartarija buvo ne tik geografinis regionas, bet ir tam tikras kultūrinis-politinis erdvės apibrėžimas, siejamas su klajoklių gentimis ir jų karine galia.

 

Svarbu pabrėžti, kad šie šaltiniai Tartariją vaizdavo kaip geografinį pavadinimą dideliems Azijos plotams, o ne kaip vieningą ir globalią imperiją su pažangiomis technologijomis, kaip tai teigiama sąmokslo teorijose. Jie atspindėjo to meto Europos supratimą, kuris buvo pagrįstas ribotomis žiniomis ir dažnai kupinas mitų apie tolimus ir paslaptingus kraštus. Supratimas apie Tartariją keitėsi, plečiantis geografinėms žinioms ir gilėjant kontaktams su Azija, kol galiausiai šis terminas buvo pakeistas tikslesniais geografiniais ir politiniais pavadinimais.

Jūsų Maištinga Siela