Hey!
Hubris (iš senovės graikų
k. hybris) yra viena iš antikinės kultūros sąvokų, reiškianti nežabotą
puikybę, perdėtą pasitikėjimą savimi ir įžūlumą, kuris priverčia žmogų
peržengti savo mirtingojo ribas. Ši sąvoka nebuvo tik asmeninė charakterio yda;
senovės graikams tai buvo nusikaltimas prieš kosminę tvarką ir dievų valią. Tai
būsena, kai herojus, pasiekęs savo galios ar sėkmės viršūnę, praranda saiko
pojūtį ir nusprendžia, kad jo paties intelektas ar jėga yra aukščiau už
dėsnius, kuriems paklūsta visas likęs pasaulis.
Antikos pasaulėžiūroje hubris veikė per griežtą
priežasties ir pasekmės grandinę, kurią literatūrologai dažnai vadina
tragiškąja triada. Pirmasis etapas – pati puikybė (hybris), gimstanti iš sėkmės
pertekliaus. Ją lydi dvasinis apakimas (atė), kai dievai atima iš žmogaus
protą, neleisdami jam pastebėti savo klaidų. Galiausiai šis procesas
neišvengiamai pasibaigia bausme (nemesis) – dieviškuoju teisingumu, kuris
sugrąžina pusiausvyrą sunaikindamas įžūlųjį herojų. Šis modelis tapo klasikinės
graikų tragedijos pamatu, mokančiu žiūrovą nuolankumo ir baimės prieš
nenuspėjamą likimą.
Literatūroje hubris reikšmė yra fundamentali, nes ji
tampa pagrindiniu tragiškojo herojaus žlugimo varikliu. Tokie personažai kaip
Ikaras, pakilęs per aukštai į saulę, ar karalius Oidipas, manęs, kad savo protą
gali pergudrauti pranašystę, iliustruoja, kad net patys tauriausi ketinimai,
apnuodyti puikybės, veda į katastrofą. Per šią sąvoką literatūra tyrinėja
žmogaus trapumą ir ironišką tiesą: didžiausia žmogaus stiprybė dažnai tampa jo
didžiausio pralaimėjimo priežastimi, jei ji nėra suvaldoma etinės atsakomybės.
Be literatūrinės reikšmės, ši sąvoka atlieka ir
svarbią socialinę bei filosofinę funkciją, primindama apie būtinybę paisyti
ribų. Antikos politikoje hubris buvo suvokiamas kaip tiesioginė grėsmė
bendruomenei, nes vieno asmens arogancija galėjo užtraukti dievų rūstybę visam
miestui. Tai skatino sophrosyne – išmintingo santūrumo ir saiko –
kultivavimą. Taigi, hubris analizė padėjo formuoti vakarietišką teisingumo
supratimą, kuriame galia privalo būti derinama su nuolankumu ir pripažinimu,
kad žmogus nėra visagalis visatos valdovas.
Šiuolaikiniame kontekste hubris reikšmė išlieka itin
aktuali, ypač analizuojant mokslo, technologijų ir ekologijos krizes. Kai
kalbame apie besaikį gamtos išteklių eikvojimą ar nevaldomą dirbtinio intelekto
vystymą, mes kalbame apie modernųjį hubris – tikėjimą, kad technologinė galia
leidžia mums manipuliuoti pasauliu be jokių pasekmių. Ši sąvoka šiandien
tarnauja kaip perspėjimas, kad pasikartojanti istorinė schema išlieka
nekintanti: bet koks bandymas „žaisti dievą“ anksčiau ar vėliau susiduria su
gamtos ar visuomenės reakcija, kurią galima vadinti šiuolaikine nemesis forma.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą