Sveiki, mieli skaitytojai!
Pirmuoju iškart po
Naujųjų metų sutikimo spektakliu tapo Gabrielės
Tuminaitės režisuota drama „Marti“
pagal rašytojos klasikės Žemaitės apsakymą (dramaturgė Paulina Pukytė). Klasikų
klasika. Spektaklis buvo rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, o
premjera įvykusi, pasirodo, dar prieš karantininius laikus – 2018 metų rudenį,
tad spektakliui jau 8 metai ir jį vis parodo, tačiau iki šiolei neteko jo
pamatyti.
Kur dingo mūsų mergaitės,
kurios svajojo tapti laimingomis moterimis? Ir kuo jos tapo... Siužetas
išlaikytas kaip ir garsiojo apsakymo, beveik niekas nepakeista, tik įvestas
paguodžiantis naujas veikėjas – šviesi blondinė, Katrės sielos prototipas, primenantis
V. Hugo „Vargdienius“, kai galų gale jau kadaise nuo skurdo mirusi Fantine
pasirodo kaip dvasios šviesa veikėjui Jeanui Valjeanui. Katrė turi iliuzijų,
svajonių, ko sakyčiau, Žemaitė savo originaliame tekste nepavaizdavo, bet buvo
galima numatyti. Aktorė Agnė Šataitė, perteikdama Katrės dvasią, potencialą,
svajones užtraukia... anglišką country stiliaus dainą, atskirdama
realistinį tikrovės moters paveikslą nuo darbinio arklio ir taip
perteikdama savotišką katrių su panašiais likimais visame pasaulyje
solidarumą.
Režisierė pabrėžtinai
interviu teigė, kad nesistengė tapyti varganos kaimo buities, kurią taip
hiperbolizuodama dėl ironijos darė pati Žemaitė, rašydama apsakymą. Vietoj to –
stadiono griuvėsiai, tačiau man asmeniškai tai nevalingai asocijavosi su Vilniaus
Šeškinėje, prie „Akropolio“, nebaigtu šio tūkstantmečio sostinės vilkinamu projektu
– nacionaliniu stadionu, kuris tapo šiokiu tokiu valstybingumo simboliu,
spektaklyje – Vingių šeimos apsileidimu, žemos moralinės kultūros ir
prastuomenės simboliu. Visgi laiptai kaip griuvėsiai tampa tamsuolių Vingių
namais, pečiumi, pasigulinėjimo vieta. Didelis ir netikėtas Driežų Katrės
šeimos kontrastas tarp Vingių. Aprengti miestietiškai, išsilaikę ir padorūs,
tačiau savo gerąją ir darbščiąją dukrą vis tiek parduoda už sandorį, Katrės
tėvų neveiksmingumas, kurio nelabai apsakyme matydavome, spektaklyje tampa itin
ryškiu: tėvai, atsakingi už savo dukters laimę ir likimą, ją įstūmė į Vingių kiemo
purvynę. Puikų Driežų išvaizda slepia patriarchalines moterų likimo sutartis,
spektaklyje Katrės tėvai tampa aklaisiais siaubūnais, budeliais, jie stumia
dukrą nuo savęs, apdovanodami nenutrūkstamais priežodžiais, patarlėmis,
tuščiais ir neveikiančiais patarimais.
Vingienė konkuruoja su
Katre dėl tariamos namų galios, šeimininkavimo (mano matytoje versijoje
Vingienę suvaidino Eglė Mikulionytė, sakyčiau, ją įsivaizdavau dar labiau
tiesmukiškesnę, nei aktorė ją perteikė; įdomu būtų pamatyti versiją su Egle
Gabrėnaite). Deja, Vingienei šios pozicijos tėra tik įsakinėjimo erdve, atsvara
nuolat smurtu grasinančiam vyrui, o realius darbus ir atsakomybę prisiima
naujoji marti, iš savęs pareikalaudama didžiulių psichinių ir fizinių pastangų.
Ir čia nei Žemaitė, nei Tuminaitė neanalizuoja motyvacijos: kodėl Katrė šitaip „tamposi“?
Manau, šiuolaikinė (galimai ir anų laikų) moteris gerbdama save būtų seniai
palikusi šiuos namus, bet tik ne Katrė, kuri užuot maištavusi, save „sudegina“,
tapdama darbo įrankiu. Kad ir kaip bepažiūrėsi, savo noru. Ir tai tikriausiai
yra teisinga, nes kalbame apie XIX a. pačią pabaigą ir susitaikyti, kad esi
kitų, ypač priklausoma nuo vyrų susitarimo, nes santuoka yra politinis aktas. Matyt,
pasireiškia ir Katrės išugdytas padorumas ir darbštumas, kuriuo ji buvo jau
pagarsėjusi gyvendama su tėvais. Sutvarkyti kiemą, namus, patalynę ir atrodyti
gerai – jai įprasta, nes tai Katrės savastis, tad „sutvarkyti Vingius“ irgi yra
pastangų reikalaujantis darbas. Didelį psichologinį vaidmenį nuveikia „pletkininkės“
kaimo moterys, kurios negailestingos Vingių šeimai ir iš dalies pačiai Katrei,
nes marčia yra veikiama išorinio pasaulio, jai svarbi reputacija, kuriai
palaikyti reikia didelių pastangų, perfekcionizmo.
Scenoje realiąją Katrę
suvaidino aktorė Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė.
Aš po šio spektaklio ją įsimylėjau! Kaip menininkę. Labai organiška
išmoterinimo ir galiausiai išžmoginimo transformacija. Pasirodžiusi kaip
miestietė ant paaukštintų kulniukų, galiausiai Katrė tampa vis labiau
suvargusi, arši, sužvėrėjusi, nes plakamas arklys ir tas tampa bailus ir
agresyvus, tačiau nuo prievolių nepabėga. Iš naujo pergalvojau Katrės
archetipą: ar ji pati kalta dėl išsekimo, ar ji norėjo pakeisti Vingių Joną,
sutvarkyti Vingių namus ir juos perkeisti? Ko iš tikrųjų taip save alindama ir
stengdamasi Katrė norėjo? Šie klausimai, žinoma, kyla iš šių dienų
perspektyvos.
Sutikčiau su Paulinos
Pukytės pasakymu: „Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume,
nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri
slegia veikėjus.“ Iš tikrųjų mes regime toksišką senąjį nesuromantizuotą
lietuvių kaimiškąjį pasaulį su visais arkliais, arielkomis, traumų paveiktais
veikėjais, kurie negydomi, nesusivokę sergantys, tampa savitos ydingos kultūros
sistemos dalyviais ir tuo pačiu prižiūrėtojais. Centre – neišsilavinę ir tingūs
Vingiai palaiko proto ir moralės skurdą, nekelia sau jokių siekių, tačiau
puikiai moka pavarinėti martelę, kuri atėjusi iš šviesesnio pasaulio. Taip
jau būna, kad kuo žmogus labiau juodesnis, tamsesnis, tuo jis iš šalies labiau
stūgauja ant progresuojančių, nes šviesa visada pavojinga tamsai – tai instinktyvi
ir nesąmoninga gynyba. Šių dienų Lietuvos visuomenėje, man regis, labai panašu:
užteršti mūsų socialiniai tinklai nuolatos besiskundžiančiųjų komentarais,
kuriuose įžeidimai, homofobija, patyčios, trykštantis cinizmas tampa nekentėjų progresyviuosius
puolanti armija, patys gyvenime nenuveikę nieko, kas nors per nago juodymą pagerintų
visų gyvenimą. Viską, ką šiandien Lietuvoje turime geriausio, yra ne tų piktų
prie š... tupinčių komentatorių, o progresyvių žmonių nuopelnas. Deja, Katrei
nepavyksta savo alinančiu pavyzdžiu pakeisti Vingių, galiausiai ji pati iš
esmės susinaikina, nes vienas kare niekada nesi karys.
Manau, spektaklis pavyko
klasiškai jautrus, netoli nutolstantis nuo Žemaitės apsakymo „Marti“. Jame puikiai
atpažįstamas siužetas, priežastys, senojo lietuviško pobaudžiavinio kaimo
tikrovė, kurioje puikiai prisitaikę mužikai sunaikino ne vieną tokią Kaitrę, o
su jomis ir galimybę apsišviesti į voratinkliais apėjusius namus jų atnešta
prometėjiška šviesa.
Drąsiai rekomenduočiau ir
vyresniųjų mokyklų mokiniams, kurie galėtų lyginti pastatymą su apsakymu.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą