Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela 

Spektaklis "Dėdės ir dėdienės", režisierė Gabrielė Tuminaitė, valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Sveiki, teatro žmonės ir skaitytojai!

 

Po man patikusio režisierės Gabrielės Tuminaitės pastatyto spektaklio „Marti“ suskubau pažiūrėti progai pasitaikius jos kito pastatyto spektaklio pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Priešingai nei anuomet „Marti“, „Dėdės ir dėdienės“ spektakliui likau gana atsainus. Tiesą sakant, statyti lietuvių rašytojų klasikų kūrinius – nuostabi idėja. Spektakliai jau skaičiuoja dešimtmečius, juos gali pasižiūrėti naujosios kartos ir palyginti su kūriniais, kuriuos paprastai mokiniai skaito būdami mokykliniame suole. Teko ir man skaityti Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, tad ir medžiagą įsivaizdavau kiek kitaip, todėl buvo smalsu pamatyti, kaip Tuminaitė visa tai perteiks teatro scenoje.

Spektaklis pasižymi jautrumu be įspūdingų teatrinių triukų. Pasakotojas (aktorius Arvydas Dapšys) kurį laiką mums pasakoja Lietuvos kaimo provincijos gyvenimo istoriją, gurkšnoja vandenį ir vyną, sudeda išties jautriai parašytus Vaižganto apysakos akcentus. Svarbiausi klasikiniai dalykai – žmonių likimai ir jaunystė, kurie perauga į netikėtus lemtingus sprendimus, padiktuotus tiek tradicinių lietuvių kultūros niuansų, tiek instinktyvių jaunų žmonių pasiryžimu arba nepasiryžimu kurti asmeninę laimę, nepaisant nei aplinkos, nei socialinės nelygybės. Priešingai nei Žemaitė, Vaižgantui kūrinyje svarbūs humaniškoji didaktika, gerojo lietuvio tautinė tapatybė. Kas yra lietuvis? Kiekvienas tikriausiai tiek šiandien, tiek anuomet (Vaižganto laikais, kai 1920-1921 metais rašė šį kūrinį) lietuvio tautinį charakterį apibūdintų savaip, bet dažnai akcentuotume lietuvio darbštumo aspektą. Darbo liaudis „padaro“ darbo žmogų, o darbas žmogų puošia – iš čia ateina šviesieji tautiniai darbo klasės folkloriniai motyvai, formuojami ne tik Vaižganto šioje apysakoje, bet ir epopėjoje „Pragiedruliai“ (jau vien ko vertas vaizdelis, kai Napalys darbus dirba).

Dėmesio centre – darbštuolė ir puiki grybautoja Severiutė (aktorė Agnė Šataitė) ir Mykoliukas (mano matytame sąstate vaidino aktorius Vainius Sodeika), kurie nuo mažens augę greta pagaliau suvokia, kad yra pasikeitę, pradeda vienas kitą traukti ir, atrodo, kad Severijai Mykoliukas skirtasis, tačiau ją į žmonas paima kur kas vyresnis Geišė Rapolas, o Mykoliukas nesipriešina lemčiai, priešingai – paskutinįkart sugroja per savo mylimosios Severiutės vestuves kaip smuikininkas. Iš tikrųjų spektaklis ganėtinai kitoks, akcentai sudėti kitokie ir tai, matyt, tikslingas režisierės sumanymas vaizduoti ne kaimo pastumdėlį, negalintį galia ir protu prilygti Geišei, o vaizduoti kaip pačių veikėjų apsisprendimą eiti savo kitokiu keliu. Visai kaip Šekspyro dramoje „Romeo ir Džuljeta“, kurioje paaugliai pasipriešina tiek Kapulečiams, tiek Motekiams, jų patriarchams ir nusprendžia iš meilės kurti savo gyvenimą pabėgę pas Merkucijų. Atrodo, kad Severiutė ir Mykoliukas turi visas galimybes priešintis ir jie tikrai vienas kitam sutverti, tačiau nutinka panašiai kaip pas Žemaitę: mergina paklūsta stipresniojo vyro valiai ir išteka už turtingesnio ir „saugesnio varianto“.

Man visada Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ kūrinys būdavo ir apie vyriškumo sampratą, pagrįstą patirtimi, gudrumu, valia ir stereotipais. Būtent spektaklyje man pristigo Mykoliukui skirtos dramaturgijos akcentavimo. Kas gi yra tas Mykoliukas, jeigu ne tarp visų užaugęs vyras, kurį visi laiko ne vyru, o pasiuntinuku, lyg būtų koksai už mergą ūkyje? Jo nesipriešinimas ir vidinė šviesa, kuri padeda nesudramatinti nelaimingos meilės, leidžia jam mylėti Severiutę, tapusią jo dėdiene, ir išsaugoti gėrį. Vaižgantas, žinoma, idealizuoja ir kaip daugelyje savo kūrinių jis besąlygiškai tiki žmogaus prigimtine galia būti ir gyventi dorai vien iš dvasios peno ir svajonių, kurios nesuluošina, o šaltomis ir jautriomis akimirkomis pripildo žmogaus sielą taurumu, kuri tampa Mykoliuko laisvės kaina („kada noriu, tada dirbu, kada nenoriu, nedirbu“). Tai gana netipiška, bet, matyt, toks Mykoliuko charakteris buvo kurtas iš asmeninių Vaižganto patirčių, t. y. kad galima mylėti platoniškai ir nesikankinti. Režisierė renkasi kitokį kelią, ji atsisako vaižgantiško nuolankumo idealizavimo, vietoj to pabrėžia vidinį maištą ir tragišką žmogaus pastangą išlikti savimi pasaulyje, kuriame jausmams tiesiog nėra vietos. Tą labiausiai, sakyčiau, perteikė spektaklio pabaigoje aktorė Agnė Šataitė. Ji, beje, už šį vaidmenį pelnė „Auksinį scenos kryžių“.

Visgi man patinka tų senų klasikinių kūrinių sugrąžinimas į sceną, esu senosios, jau galima sakyti nunykusios kaimiškosios kultūros mėgėjas. Tikriausiai esu šiek tiek senamadiškas, nes man gražu, kaip Tuminaitė stengiasi tuose XX a. pirmosios pusės kūriniuose atrasti nepakitusias jungtis su mūsų socialine tikrove, ta pastanga neleidžia nugrimzti į klojimo teatro išraiškas ir plokščias potekstes. Nuo iliustratyvių knygos veikėjų scenoje režisierė „užaugina“ veikėjus į gyvus ir dramatiškus. Panašiai, kaip sakė literatūrologas Ragimantas Tamošaitis: „Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais. Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“

Gal tai ir nebuvo pats geriausias ir įsimintiniausias spektaklis matytas šį sezoną, iš jo išėjau šiek tiek sumišęs, nes didžioji spektaklio dalis buvo gana statiška, primenanti teatralizuotą aktorių skaitymą su iliustratyviais pasibėgiojimais po sceną, kol režisierė veikėjams leidžia pamažu įgauti formą, struktūrą, charakterį – gal tai ir teisingas kelias, einant per Vaižganto kūrybinių dirbtuvių techniką (ar tai teisingiausias teatro scenoje?), bet būtent pabaigos akordas, Severijos beviltiškas klyksmas ir Mykoliuko nutilusi skripkelė palieka žiūrovus be žado. Gaila tik vieno, kad visas emocinis smūgis sutausotas ir paliktas spektaklio pabaigoje.

Maištinga Siela

Spektaklis "Marti", režisierė Gabrielė Tuminaitė, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

Pirmuoju iškart po Naujųjų metų sutikimo spektakliu tapo Gabrielės Tuminaitės režisuota drama „Marti“ pagal rašytojos klasikės Žemaitės apsakymą (dramaturgė Paulina Pukytė). Klasikų klasika. Spektaklis buvo rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, o premjera įvykusi, pasirodo, dar prieš karantininius laikus – 2018 metų rudenį, tad spektakliui jau 8 metai ir jį vis parodo, tačiau iki šiolei neteko jo pamatyti.

Kur dingo mūsų mergaitės, kurios svajojo tapti laimingomis moterimis? Ir kuo jos tapo... Siužetas išlaikytas kaip ir garsiojo apsakymo, beveik niekas nepakeista, tik įvestas paguodžiantis naujas veikėjas – šviesi blondinė, Katrės sielos prototipas, primenantis V. Hugo „Vargdienius“, kai galų gale jau kadaise nuo skurdo mirusi Fantine pasirodo kaip dvasios šviesa veikėjui Jeanui Valjeanui. Katrė turi iliuzijų, svajonių, ko sakyčiau, Žemaitė savo originaliame tekste nepavaizdavo, bet buvo galima numatyti. Aktorė Agnė Šataitė, perteikdama Katrės dvasią, potencialą, svajones užtraukia... anglišką country stiliaus dainą, atskirdama realistinį tikrovės moters paveikslą nuo darbinio arklio ir taip perteikdama savotišką katrių su panašiais likimais visame pasaulyje solidarumą.

Režisierė pabrėžtinai interviu teigė, kad nesistengė tapyti varganos kaimo buities, kurią taip hiperbolizuodama dėl ironijos darė pati Žemaitė, rašydama apsakymą. Vietoj to – stadiono griuvėsiai, tačiau man asmeniškai tai nevalingai asocijavosi su Vilniaus Šeškinėje, prie „Akropolio“, nebaigtu šio tūkstantmečio sostinės vilkinamu projektu – nacionaliniu stadionu, kuris tapo šiokiu tokiu valstybingumo simboliu, spektaklyje – Vingių šeimos apsileidimu, žemos moralinės kultūros ir prastuomenės simboliu. Visgi laiptai kaip griuvėsiai tampa tamsuolių Vingių namais, pečiumi, pasigulinėjimo vieta. Didelis ir netikėtas Driežų Katrės šeimos kontrastas tarp Vingių. Aprengti miestietiškai, išsilaikę ir padorūs, tačiau savo gerąją ir darbščiąją dukrą vis tiek parduoda už sandorį, Katrės tėvų neveiksmingumas, kurio nelabai apsakyme matydavome, spektaklyje tampa itin ryškiu: tėvai, atsakingi už savo dukters laimę ir likimą, ją įstūmė į Vingių kiemo purvynę. Puikų Driežų išvaizda slepia patriarchalines moterų likimo sutartis, spektaklyje Katrės tėvai tampa aklaisiais siaubūnais, budeliais, jie stumia dukrą nuo savęs, apdovanodami nenutrūkstamais priežodžiais, patarlėmis, tuščiais ir neveikiančiais patarimais.

Vingienė konkuruoja su Katre dėl tariamos namų galios, šeimininkavimo (mano matytoje versijoje Vingienę suvaidino Eglė Mikulionytė, sakyčiau, ją įsivaizdavau dar labiau tiesmukiškesnę, nei aktorė ją perteikė; įdomu būtų pamatyti versiją su Egle Gabrėnaite). Deja, Vingienei šios pozicijos tėra tik įsakinėjimo erdve, atsvara nuolat smurtu grasinančiam vyrui, o realius darbus ir atsakomybę prisiima naujoji marti, iš savęs pareikalaudama didžiulių psichinių ir fizinių pastangų. Ir čia nei Žemaitė, nei Tuminaitė neanalizuoja motyvacijos: kodėl Katrė šitaip „tamposi“? Manau, šiuolaikinė (galimai ir anų laikų) moteris gerbdama save būtų seniai palikusi šiuos namus, bet tik ne Katrė, kuri užuot maištavusi, save „sudegina“, tapdama darbo įrankiu. Kad ir kaip bepažiūrėsi, savo noru. Ir tai tikriausiai yra teisinga, nes kalbame apie XIX a. pačią pabaigą ir susitaikyti, kad esi kitų, ypač priklausoma nuo vyrų susitarimo, nes santuoka yra politinis aktas. Matyt, pasireiškia ir Katrės išugdytas padorumas ir darbštumas, kuriuo ji buvo jau pagarsėjusi gyvendama su tėvais. Sutvarkyti kiemą, namus, patalynę ir atrodyti gerai – jai įprasta, nes tai Katrės savastis, tad „sutvarkyti Vingius“ irgi yra pastangų reikalaujantis darbas. Didelį psichologinį vaidmenį nuveikia „pletkininkės“ kaimo moterys, kurios negailestingos Vingių šeimai ir iš dalies pačiai Katrei, nes marčia yra veikiama išorinio pasaulio, jai svarbi reputacija, kuriai palaikyti reikia didelių pastangų, perfekcionizmo.

Scenoje realiąją Katrę suvaidino aktorė Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Aš po šio spektaklio ją įsimylėjau! Kaip menininkę. Labai organiška išmoterinimo ir galiausiai išžmoginimo transformacija. Pasirodžiusi kaip miestietė ant paaukštintų kulniukų, galiausiai Katrė tampa vis labiau suvargusi, arši, sužvėrėjusi, nes plakamas arklys ir tas tampa bailus ir agresyvus, tačiau nuo prievolių nepabėga. Iš naujo pergalvojau Katrės archetipą: ar ji pati kalta dėl išsekimo, ar ji norėjo pakeisti Vingių Joną, sutvarkyti Vingių namus ir juos perkeisti? Ko iš tikrųjų taip save alindama ir stengdamasi Katrė norėjo? Šie klausimai, žinoma, kyla iš šių dienų perspektyvos.

Sutikčiau su Paulinos Pukytės pasakymu: „Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume, nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri slegia veikėjus.“ Iš tikrųjų mes regime toksišką senąjį nesuromantizuotą lietuvių kaimiškąjį pasaulį su visais arkliais, arielkomis, traumų paveiktais veikėjais, kurie negydomi, nesusivokę sergantys, tampa savitos ydingos kultūros sistemos dalyviais ir tuo pačiu prižiūrėtojais. Centre – neišsilavinę ir tingūs Vingiai palaiko proto ir moralės skurdą, nekelia sau jokių siekių, tačiau puikiai moka pavarinėti martelę, kuri atėjusi iš šviesesnio pasaulio. Taip jau būna, kad kuo žmogus labiau juodesnis, tamsesnis, tuo jis iš šalies labiau stūgauja ant progresuojančių, nes šviesa visada pavojinga tamsai – tai instinktyvi ir nesąmoninga gynyba. Šių dienų Lietuvos visuomenėje, man regis, labai panašu: užteršti mūsų socialiniai tinklai nuolatos besiskundžiančiųjų komentarais, kuriuose įžeidimai, homofobija, patyčios, trykštantis cinizmas tampa nekentėjų progresyviuosius puolanti armija, patys gyvenime nenuveikę nieko, kas nors per nago juodymą pagerintų visų gyvenimą. Viską, ką šiandien Lietuvoje turime geriausio, yra ne tų piktų prie š... tupinčių komentatorių, o progresyvių žmonių nuopelnas. Deja, Katrei nepavyksta savo alinančiu pavyzdžiu pakeisti Vingių, galiausiai ji pati iš esmės susinaikina, nes vienas kare niekada nesi karys.

Manau, spektaklis pavyko klasiškai jautrus, netoli nutolstantis nuo Žemaitės apsakymo „Marti“. Jame puikiai atpažįstamas siužetas, priežastys, senojo lietuviško pobaudžiavinio kaimo tikrovė, kurioje puikiai prisitaikę mužikai sunaikino ne vieną tokią Kaitrę, o su jomis ir galimybę apsišviesti į voratinkliais apėjusius namus jų atnešta prometėjiška šviesa.

Drąsiai rekomenduočiau ir vyresniųjų mokyklų mokiniams, kurie galėtų lyginti pastatymą su apsakymu.

Maištinga Siela  

Spektaklis "Maskaradas", režisierius Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki,

 

Nesvarbu, kas ką besakytų apie režisierių Rimą Tuminą (1952-2024), manau, kad jis nusipelnė didelės pagarbos. Bandau prisiminti, kada Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre mačiau jo pastatytą dramą „Trys seserys“ pagal A. Čechovo pjesę. Vėliau „Vyšnių sodas“... Mėgstu senąją rusų dramaturgiją ir jos Romantizmo idėjomis ir tragedijomis nugairintas istorijas, kurios kelia kažin kokį keistai nusakomą jausmą. Tiesa, nebuvau matęs Michailo Lermontovo (1814-1841) pjesės „Maskaradas“ Tumino pastatymą. Jo kuris laikas nerodė, jis vėlei suburtas pagerbti neseniai Anapilin iškeliavusį šviesaus atminimo režisierių Rimą Tuminą.

 

„Maskarado“ premjera įvyko 1997 metais. Taigi dar buvau visai, galima sakyti, vaikas ir teatras toli gražu nerūpėjo, prieš 28 metus. Turėjau pirmai progai pasitaikius būtinai pamatyti šį pastatymą, turint galvoje, kad mėgstu „aukso amžiaus“ rusų dramaturgiją.

 

Michailas Jurjevičius Lermontovas buvo vienas ryškiausių ir tragiškiausių rusų literatūros genijų, palikęs gilų pėdsaką po ankstyvos mirties dvikovoje, būdamas vos 26-erių metų. Jo trumpas gyvenimas buvo paženklintas vienatvės, maišto, aistrų ir nusivylimo, kurie atsispindėjo jo kūryboje, darant jį rusų romantizmo simboliu ir „nereikalingo žmogaus“ temos pradininku literatūroje. Lermontovo dramaturgija, nors ne tokia gausi kaip poezija ir proza, yra itin svarbi: svarbiausias ir žinomiausias jo dramaturginis kūrinys yra 1835 m. parašyta, bet cenzūros ilgai neleista statyti drama „Maskaradas“ (rus. „Маскарад“), pagal kurį R. Tuminas ir pastatė spektaklį.

 

Šis Lermontovo darbas yra aštri ir pesimistinė to meto Peterburgo aukštuomenės kritika, kurioje dominuoja tragedijos ir keršto motyvai, o pagrindinis herojus Jevgenijus Arbeninas, yra sudėtinga, ciniška, bet aistringa asmenybė, atspindinti romantiškąjį maištininką. Esminiai Lermontovo dramaturgijos bruožai yra psichologizmas, gilus žmogaus sielos susvetimėjimo ir nusivylimo perteikimas, o kompozicijai būdingas dinamiškumas ir aštrūs konfliktai, ypač tarp žmogaus asmenybės ir supuvusios visuomenės normų. Jo kūryba iš esmės apima XIX a. pradžios Rusijos inteligentijos dvasinį ir moralinį sąstingį, kas leidžia Lermontovą laikyti ne tik puikiu poetu, bet ir įžvalgiu dramaturgu, sugebėjusiu perteikti epochos dramą.

 

Taigi Rimas Tuminas imasi „Maskarado“, parodomosios visuomenės temos, kur aiškiai galioja primesti lūkesčiai, standartai, tačiau Romantizmo epochos jausenų apimti veikėjai vis vien ryžtasi mirtinai rizikuoti, kad patenkintų ne tik lošimo, bet ir meilės aistras. Jau nebe pirmos jaunystės Arberinas (aktorius Arvydas Dapšys) puikus ir prityręs lošėjas labai pavydi savo jaunutės ir gležnos žmonos Ninos (aktorė Indrė Patkauskaitė), kuri dalyvaudama maskarade, siautulingame kaulių pokylyje ir kaip kokia Pelenė kurpaitę pameta apyrankę, kurią gauna aistringas ir gašlokas kunigaikštis (aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis). Galiausiai Arbeninas klaidingai išsiaiškina aplinkybes ir kaltina savo žmoną neištikimybe, kol galiausiai ją visiškai išsekina... Pjesės medžiaga Romantizmo idėjų hiperbolizuota, naivi, šiek tiek atsekamas folklorinis pasakų motyvas. Sakyčiau, spektaklio medžiaga nesudėtinga, jeigu nagrinėsime vien Romantizmo perspektyvą. Kvaila būtų savo žmoną nuvaryti į kapus dėl nepagrįstų įtarinėjimų, tačiau, matyt, Lermontovui rūpėjo aistringos ir pavydžios sielos vaizdavimas, kada „atsijungęs“ racionalus protas leidžia savintis moteris kaip trofėjus.

 

Scenos pirmojoje dalyje regime moters baltą skulptūrą, tam tikrą sustingimą, negyvumą, skulptūra, kuri lyg ir estetiškai išstatyta visuomeninei parodai grožėtis parku. Galų gale šią skulptūrą keičia Arbenino mylimoji Nina. Sakyčiau, nors netinka šiam laikotarpiui, bet spektaklis gana feministinės perspektyvos; jis iš esmės atskleidžia vargingą moters padėtį valdyti savo likimą, nes yra priklausoma nuo savo vyro nuotaikų ir požiūrių svyravimų. Veiksmas vyksta žiemą, nuo veikėjų ir dekoracijų nuolat byra sniegas, jis kelia ir kalėdines, ir nesibaigiančios šventės nuotaiką, tačiau subalansuota ir su pjesėje esančia tragedija – tai užprogramuota visoje istorijoje nuo pat pradžių. Tarnas pašaukia žuvį, tačiau nemoka pasinaudoti jos laime (aliuzija į „lydekai paliepus – man panorėjus“), o štai pasiturintys ir nuožmūs vyrai nesugeba šios žuvies pasigauti, netgi priešingai – jie negyvėlį įmeta į eketę ir tai, kas nebefunkcionalu lošėjų ir lėbautojų karnavalinėje kultūroje iš esmės yra pašalinama, nes... Sėkmė yra fortūna kekšė ir ji rusiškame Romantizme yra lemties faktorius.

 

Juk visas spektaklis yra kaip ir Čechovo dramaturgijoje apie lūkesčius ir idealus, kurie galiausiai apdovanoja ir nuvilia. Tai tam tikras XIX a. būties kodas, kurį gerai suvokė „aukso amžiaus“ rusų dramaturgai. Svarbus naratyvo dėmuo scenoje tampa maskarado kultūrinis elementas, t. y. žmonių minia, kuri eina, šoka, juokiasi kaip vientisas kūnas, kol švenčia iliuzijas ir idealus, tol kvaitulys, tačiau visada šventė baigiasi ir stoja lemtinga akimirka, kada žmogus susiduria su tuo, kad lūkesčiai neišsipildo, šventė ir tėra iliuzija, kad gyvenimas yra gražus, tol kol šventi ir myli.

 

Nepaisant to, kad mane asmeniškai stebino Lermontovo pjesės infantilus siužetinis lygmuo (apyrankė ir pavydas nulemia gyvenimą – kvailiau ir klasiškiau nė nesugalvosi!), tačiau Rimas Tuminas iš šios istorijos išgauna jausmą ne vien apie prabėgusią epochą ir naivumą, visuomenės moralinį pagedimą, bet ir filosofinę jaukią gelmę, jog ir mes šiandien, kad ir kokie bebūtume pragmatiški, išmanytume technologijas, būtume racionalūs, planingi ir atkaklūs, pamatuojantys savo galimybes, karjeristai, vis tiek dar tikime ta aukso žuvimi po ledu, manome, kad būna, jog fortūna atsisuka ir be pastangų, būna, kad gyvenimas iš tikrųjų dovanoja kartais ilgas svaiginančias šventes, kurios sugriauna santuokos iliuziją, subyra netvirti ryšiai ir tuo pat metu padovanoja naujas aistras ir meilę, šventėje pradedami nauji vaikai... Išties tas sningantis stebuklas jautrus, skambant armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano valso garsams, jautiesi ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu.

 

Po spektaklio jaučiausi įdomiai. Vis klausiau, kodėl spektaklis manęs neabstulbino. Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, tačiau leido tarsi užsukti į kažin kokios senos epochos namus, atpažinti tam tikrus dabarties parodomosios visuomenės ženklus. Tai atmosferinis, lyrinis ir klasikinio braižo spektaklis, kuriame Rimas Tuminas pademonstruoja savo klasišką rusišką Romantizmą savaip, scenoje kurdamas baltos ir juodos spalvos kontrastus, juodą dangų ir baltą sniegą, juodaskvernius ilgo plato veikėjus ir gulbės baltumo sukneles vilkinčias naivuoles – ir visa tai primena neišsipildžiusią folklorinę pasaką, stiklo sniego rutulį, kuris panardina į pasakojimus, kuriems jaučius didelį prielankumą.

 

Maištinga Siela 

Spektaklis "Dviese sūpuoklėse", režisierius Ulanbek Baialiev, Vilniaus Mažasis teatras

 Sveiki,

 

Prieš karantino epochą pastatyti spektakliai vis dar labai populiarūs! Nustebino, kad susirinko visa salė, bilietai buvo jau kadaise išpirkti Mažajame Vilniaus teatre, kur spalio pabaigoje buvo rodomas režisieriaus Ulanbek Baialiev pagal dramaturgo William Gibson pjesę „Dviese sūpuoklėse“ sukurtas spektaklis. Spektaklio premjera vyko 2017 metais ir, kaip matau iš internetinių duomenų, jis iki šiol gan populiarus ir mėgstamas žiūrovų.

 

Tiesą sakant, man patinka Vilniaus Mažasis teatras. Šviesaus atminimo Rimas Tuminas nuveikė išties įspūdingų darbų, tačiau padovanoti tokį teatrą Vilniui (o ir kartu visai Lietuvai) yra neįkainojama dovana. Teatras, kuris jau 3 dešimtmečius gyvuoja ir užaugino ne vieną kartą yra tikrai reikšmingas, apie tai mąsčiau gerdamas „Fanta“ per ilgąją pertrauką ir apžiūrinėdamas VMT aktorių įspūdingas fotografijas, kurios, bent jau man, sukėtė nepaprastą pasididžiavimą mūsų teatru ir laimę, jog ir aš čia šiandien stoviu ir galiu visu tuo mėgautis.

 

Grįžtant prie spektaklio „Dviese sūpuoklėse“, kuris, kaip girdėjau prie rūbinės, daugeliui patiko itin gerą įspūdį, noriu pratęsti savo įspūdžius. Tai klasikinio stiliaus pastatymo spektaklis, kuriame nėra jokių apčiuopiamų šiuolaikinių teatro triukų, viskas pagal tuminišką koncepciją, nors spektaklį statė Baialievas. Klasikinėje istorijoje veikia tik aktorių duetas, t. y. aktorė Indrė Patkauskaitė, kuri atlieka Gitelos vaidmenį, ir aktorius Mantas Vaitiekūnas, kuris vaidina Džerį. Spektaklio medžiaga iš XX amžiaus ir ji gana komiška, gali kiek priminti buitines „Vedęs ir turi vaikų“ arba „Mano mieloji Liuse“ kultinių amerikietiškų serialų viražus, kurie, kaip ir šis spektaklis, paremti lyčių atstovų nesusikalbėjimais ir vaidmenimis.

Gitela svajoja būti garsi balerina, tačiau akivaizdu, kad ji naivi ir nesubrendusi vidutinybė. Džeris po santuokinės krizės bando išbristi iš skurdo ir susirasti darbą, tačiau nėra iki galo išsiskyręs, bet užmezga familiarius santykius su Gitela. Bėga laikas ir susigyvenusi pora bando kurti santykius, tačiau praeities šešėliai, ypač Džerio žmona, vis sugriauna tariamą naujosios poros idilę.

 

Salė padalytą į dvi dalis. Vienoje pusėje – baltas ir šviesus moteriškas kambarys, o kitoje – pilkas ir tamsus Džerio namų kampas. Iš tikrųjų viskas šiame spektaklyje paremta vyriškų ir moteriškų įvaizdžių klišėmis iš XX amžiaus. Džerio filosofija ir problemos itin „vyriškos“, o Gitelos itin „moteriškos“, aišku, dabar nebeatitiktų šio laikmečio standartų, tačiau spektaklio klišiškumas šiandien veikia savaip – primena, kokiuose socialinių lyčių vaidmenų spąstuose tebėra kai kurie žmonės. Komedija derinama su liūdnais lyčių stereotipų problemomis. Liūdniausias atrodo Džeris, kuris turi užkalti pinigus ir išlaikyti namus ir tai tampa vienu kertiniu šio spektaklio probleminiu lauku. Aišku, daug ką atperka šmaikštūs dialogai, kurie primena situacinių komedijų pasikalbėjimus, tokius galėjai pamatyti ir seriale „Draugai“, todėl spektaklis popsiškesnio teatro žiūrovui, kuris nekelia spektakliui originalesnių lūkesčių kartelis, manau, tikrai turėtų patikti.

 

Dvi valandas spektaklį turi atlaikyti aktoriai Patkauskaitė ir Vaitiekūnas ir jie su šiais vaidmenimis yra jau susigyvenę, pasitiki vienas kitu, smagu į juos žiūrėti. Man spektaklis patiko, nors jis nėra joks šedevras, tačiau režisieriui, manau, pavyko atstovauti Vilniaus Mažojo teatro klasikinį komedijos variantą – neperspaustai, bet arti karikatūros perteikti vyrų ir moterų santykių tragišką žaismingumą. Man iš esmės tai kartu spektaklis ir apie žmogaus egoizmą, galiausiai istorijoje kiekvienas iš veikėjų grįžta į tuos ritminius spazminius ritualus, kokie buvo spektaklio pradžioje ir ruošiasi naujiems meilės ir gyvenimo iššūkiams, atrodo, taip nieko ir neišmokę, nepadarę išvadų, nes juos veikia socialiniai, kultūriniai ir lyčių nustatyti mechaniniai vaidmenys, iš kurių mes kiekvienas, kol priklausome sociumui, negalime galutinai išsisukti, pasikeisti, todėl belieka tik kartoti, bristi į tą pačią upę ir tikėtis geresnio varianto. Nors spektaklis komiškas, jo tikrasis turinys ir prasmė gana liūdni, nes suponuoja apie mūsų sizifiškas pastangas kurti ant vienų sūpynių duetinį laimės viziją, bet dažnai tiesiog esame pernelyg įkalinti kitų aplinkybių ir savojo ego, kad mums pavyktų įsisūpuoti dviese tolygiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poetas"

 Sveiki,

 

Tiesą sakant, nesu didelis lietuviško kino entuziastas ir dažniausiai vieną kitą juostą pasižiūriu tik dėl to, kad žinočiau, kas dedasi mūsų kino padangėje ir turėčiau šiokios tokios medžiagos darbe, kuri būtų naudinga. Vienas iš tokių pasirinkimų tapo Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio režisuotas filmas „Poetas“ (2022), kuris, sakyčiau, pačiu laiku po lentelių ir paminklų griūties Vilniuje pasirodė ir leido kiek kitaip pasižiūrėti į sovietmečio kolaboravusius menininkus.

 

Nėra ko čia slėpti, filmas remiasi garsaus sovietmečio literato Kosto Kubilinsko biografija, mat šis, norėdamas išsilaikyti meno pasaulyje ir užsitikrinti ateitį, kad jo kūryba būtų leidžiama, kolaboravo su saugumiečiais ir teikė tam tikrą informaciją apie lietuvių partizanus. Tiesą sakant, nesu išmanantis K. Kubilinsko biografiją, nežinau, kaip ir kas tiksliai ten buvo, kiek „Poete“ yra autentiškai tikslių niuansų, bet filmas, kaip suprantu, sudurstytas ne tik iš tikro rašytojo realijų, bet ir kitų analogiškų pasakojimų.

 

Nesistengsiu atpasakoti siužeto, jis gana tiksliai perteiktas trumpose anotacijose. Visgi bendras filmo vaizdinys gana toks edukacinio pobūdžio. Galbūt dėl to, kad mano pati nuostata žiūrint buvo iš edukacinių paskatų, tačiau filmą vertinu labiau kaip mokomąją medžiagą. Jau ne vienoje recenzijoje ir apžvalgoje paminėta, kad filmas netradicinis lietuviško kino lauke tuo, kad mes pagaliau nusimetėme herojaus kaukę ir pagrindinis veikėjas yra savotiškas antiherojus. Jis iš vienos pusės jautrus menininkas, turintis ne tik kūrybinių ambicijų, bet ir ateities kūrimo planų su mažo miestelio mokyklos bibliotekininke Jule. Pastaroji yra ryšininkė ir palaiko miške partizanų judėjimą. Kostas, slaptas užverbuotas agentas ilgą laiką filme atrodo nuoširdžiai atgailaujantis ir perėjęs į lietuvių pusę, tačiau saugumiečiai galiausiai jį vis tiek prispaudžia.

 

Filme keliami moraliniai klausimai apie asmens išdavystę tiek žmonių, tiek pačios Lietuvos atžvilgiu. Kostas renkasi pagal aplinkybes, patirdamas didelį smurtą ir spaudimą, kas jam svarbiausia, nors, tiesą sakant, abejonių aktoriaus Donato Želvio kuriamame personaže irgi netrūksta. Toji pasirinkimo intriga išlieka iki filmo pabaigos ir ji vaizduoja toli gražu ne pačius maloniausius mūsų istorijos veikėjų pasirinkimus. Visumoje filmo perteikta gili sovietizacija, plaunamų smegenų, parsidavėlių ir integruotų skundikų Lietuva tarp tų atsidavėlių kovotojų, tad sistemos laikmečio atmosfera šiame filme, sakyčiau, atkurta įtikinamai ir pavykusiai. Neturiu priekaištų ir dėl vaidybos, ypač pagirčiau Donatą Želvį, tačiau visumoje filmas kažin koks panoraminis. Pasirinkta antiherojinė pozicija yra geriau nei sukalti filmai mūsų didvyriams, nes tai kelia daugiau mąstymo ir atvirų visuomeniškų klausimų, tačiau nepasakyčiau, kad man filmas koks ypatingas ar sukrečiantis. Tai visgi tvarkingas, iš vadovėlio perteiktas pasakojimas be didesnės avantiūros ar režisūrinių bei siužetinių sprendimų, todėl atrodo, jog filmo kūrėjai visgi apgalvojo, jog kūrinys turėtų išlikti masiniu ir lengvai žiūrimu reikalu – žodžiu, neduok Dieve, per sunkus ar nepakeliamas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyventi vasarą" / "Summer Survivors"

Sveiki,

Per paskutiniuosius penkerius metus tikriausiai mačiau vos kelis lietuviškus filmus, kurie visuotinai buvo labai išgirti, tačiau mane gerokai nuvylė. Nešneku apie tuos filmus, kurie prifarširuoti anekdotinių situacijų, kalbu apie meninę vertę turinčius, tad ir visų pamėgtas „Šventasis“ tuokart manęs nė kiek nejaudino. Šįkart grįžau prie lietuviško kino su nauja viltimi ir pažiūrėjau Marijos Kavtarazės filmą „Išgyventi vasarą“ (2018), kuris apskritai įvardijamas kaip vienas geriausių lietuviško naujojo kino pavyzdžių.

Istorija jau nebe nauja – teko panašių kelioninių tipažo filmų apie vėžiu sergančius, šiaip bepročius, sutrikusius ar invalido vežimėlyje sėdinčius žmones, kurie leidžiasi su nepažįstamais į kelionę ir akimirkai patiria kitą realybės jausmą, galgi net vienintelį gyvenime pasispardymą. Galima sakyti, kad „Išgyventi vasarą“ turi visus tuos šabloninio siužetinius akcentus. Keliaujanti ketveriukė tai juokiasi, tai dainuoja, tai bando vienas nuo kito pabėgti į savo įsivaizduojamą problemų pasaulį ir akylesnis kino žiūrovas jaučia režisierės akcentus, kad jie visgi yra tokie pat, kokie dažnai pasitaiko laikantis intrigos, vyksmo, kulminacijos ir atomazgos elementus. Netgi tas sustojimas šalikėlėje, kai veikėjus „nuplauna“ lietus, kai atrodo, jog visiems jau stogas nuvažiavo, irgi yra tos kino ritmikos pamatuotas strateginis kadras, kuris pernelyg vietoje ir pernelyg tvarkingas, atitinkantis visus šabloninio kino niuansus, bet...

Bet filmas vis tiek labai geras! Kodėl? Visų pirma dėl pačios atmosferos. Galgi filmo siužetas nėra pats geriausias ir tvirčiausias, tačiau jo realizacija išties pavykusi: justi melancholija, gyvenimo gėrio ilgesys, reti pokštai ir vaikiškos depresuojančiųjų išdaigos... Bet labiausiai mane veikė tas kilometražas Vilnius-Klaipėda-Palanga, kada keliauji autostrada, žinai visas stoteles, radijo stotis, tualetus, visus užsnūdimus ir apsikeitimus vietoje – tas mikro gyvenimas autostradoje toks intymus, visi tie lūžinėjantys pokalbiai apie prasmę ir priešingai – banalybes. Štai tokio kino, kuris iš esmės kasdieniškai galėtų pakalbėti apie žmogaus vidinius neramumus, apie tai, kad pasaulis platus ir gyvenimas atviras, tačiau nėra prasmės, jeigu žmoguje esti atskirtis, problemų akivaras...

Puikus aktorių darbas. Išties trijulė aktorių (Paulius Markevičius, Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė) buvo verti šių kadrų! Ypatingai negalėjau atplėšti nuo vitališko P. Markevičiaus vaidmens, kurio hiperkatyvios nuotaikos greitai mainosi su prislėgtomis ir todėl išgaunamas nuostabus sutrikusio vaikino būdas, kuris ir fiziškai, ir dvasiškai Pauliui labai tiko. Iš esmės tai nuo „Ekskursantės“ laikų tikriausiai vienintelis geras lietuviškas filmas, kuris leido galvoti pirmąkart ne apie lietuviško vaidybinio filmo trūkumus, o pasijausti vienu iš tų netobulų veikėjų, kurių pilna Lietuva ir pilnas pasaulis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:8.2

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis"

Sveiki, kino žiūrovai,

2017 metų Lietuvos metų filmu išrinkta juosta „Šventasis“ (2017) jau seniai kirbino mano smalsumą, nors paskutiniu metu buvau tiek nusivylęs lietuvišku kinu, kad praktiškai net nebenoriu jo žiūrėti ir jokia komercija manęs nebeatviliodavo į kino salę. „Šventasis“ turėjo tą šansą, tačiau po jo tikriausiai ir vėl ilgai nebežiūrėsiu „rimtojo“ lietuviško kino. Tuoj paaiškinsiu kodėl.

Filmo medžiaga – absoliučiai šiuolaikiška ir artima mums, lietuviams, kurie išgyveno ekonominę krizę, kuri davė išbandymą ne vien per piniginę ir darbą, bet ir gerokai ištampė psichinę būklę, santykius su šeima ir apskritai leido permąstyti savivertę. Visi šie aspektai „nagrinėjami“ „Šventasis“ juostoje, kur pagrindinis aktorius Marius Repšys, primenantis fūros vairuotoją, kovoja su egzistencine krize ir ieško vietos po saule, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. Visa tai padaryta konservatyviai „tyliai“, be kokių įvardijimų, tiesiog kamerai sekant veikėjo veiksmus. Tai dažniausiai suveikia ir gurmano vaizduotę pripildo kažin kokios egzistencinės pajautos, užuojautos, palieka apmąstymų, tačiau „Šventasis“ nejaudino nors tu ką. Absoliučiai nesugraudino, neprivertė įsijausti, o ką aš daryčiau, kaip aš jausčiausi, kaip aš elgčiausi toje pilkoje atmosferoje ir toje tikėjimo keistoje parabolėje ties vidine žmogaus krize. Nejaudino ir Mariaus Repšio įvertinta vaidyba.

Gal filmas padarė daugiau nei galiu pasakyti? Jis demaskavo abejingumą šiai temai? Galbūt. Tačiau kodėl kiti filmai geba sujaudinti, o „Šventasis“ pasirodė skurdaus pilko miražo ir vietomis keliantis žiovulį? Negaliu pasakyti, kad režisierius prastas, tiesiog, mano akimis, filmui trūko paprasčiausios dvasios, kibirkšties, kuria patikėčiau, kad iš tikrųjų veikėjas malasi šūdiname krizių pasaulyje.

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela