Spektaklis "Katė ant įkaitusio skardinio stogo", režisierius Christian Weise, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VMT)

 

Sveiki, skaitytojai,

Naujametiniu spektakliu šiemet man tapo vokiečių režisieriaus Christian Weise Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pastatytas pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee Williams (1911-1983) pjesę spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (angl. Cat on a Hot Tin Roof, 1955). Dramaturgo gyvenimas nebuvo lengvas, jis gimė konservatyvioje pietų Misisipėje, šeimoje, kuri jo nesuprato. Tėvas alkoholikas, o motina neurotiška, todėl anksti susidomėjo teatru ir literatūra, kol galiausiai baigė scenarijaus rašymo mokslus universitete. Pats T. Williamsas buvo homoseksualas, tuo metu nelabai to slėpė nuo itin homofobiškos JAV visuomenės, bet niekur viešai to ir nedeklaravo. Ilgametis jo vadybininkas ir mylimasis Frankas Merlo buvo jo gyvenimo partneris nuo 1947 metų iki Merlo mirties 1963, po kurios dramaturgas paniro į gilią depresiją. Visos jo gyvenimo temos ir potyriai daugiau ar mažiau atsispindi pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, kurioje analizuojama šeimos psichologinė įtampa. Tiesa, autorius už šią pjesę pelnė Pulitzerio premiją.

Pjesėje vaizduojama Briko ir Megės nelaiminga santuoka. Jiedu negali susilaukti vaikų, o Brikas nuolatos geria alkoholį, atkaklioji Megė stengiasi jį suvilioti, nepasiduoti liūdesiui ir depresijai. Tuo pačiu metu Briko broliui Guperiui sekasi tarsi iš pypkės, jo žmona vaisinga, jis turi vaikų ir atrodo įgyvendina visus sėkmingo ir „tikro“ vyro socialines sąlygas, tačiau Tėtušio, kurio paskutinioji ne už kalnų, prielankumo jis negauna. Tėtušis susidomėjęs tik Briku, kuriam nerūpi palikimas, nes jis skendi liūdesyje. Galiausiai sužinome, jog Brikas labiausiai liūdi dėl to, kad iš gyvenimo išėjo jo sporto komandos kapitonas ir geriausias bičiulis, su kuriuo neva pati Megė turėjo romaną. Nors pjesėje nė karto tiesiogiai neparodoma homoseksualioji meilės pusė, tačiau visa scenografija ir Briko išvaizda byloja apie homoseksualiosios meilės apraiškas.

Pagrindiniai veikėjai panašūs į kates, kitaip sakant, tai viena didelė kačių šeimyna, nors pirminėje pjesėje vaizduojama konservatyvi pietinė XX a. JAV šeima, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis – plantacijų verslas, tačiau vokiečių režisierius Ch. Wiese šeimą scenoje pateikia dviprasmiškai. Iš vienos pusės matome kačių toteminį metaforizuotą šeimos modelį, todėl aktoriai scenoje vaizduojami kaip pseudokatės, dažnai su randais, tyčia sudriskusiais po kovų su nagais rūbais, o pasviręs scenografinis pasaulis, garmantis žemyn, eina kaip šeimos likimo ir išlikimo parabolė. Bet ar galima išlikti neigime ir socialiniuose vaidmenyse sveiku dvasiškai?

Iš vienos pusės šiandien pjesė neatrodo itin sudėtinga. Jau daug vandens nutekėjo nuo 1955 metų, kada tik subtiliai per metaforas ir simbolius galėjai kalbėti apie kitokios meilės trūkumą. Nors homofobinės problemos niekur nedingo, tačiau sociume susikūrusios įvairios aktyvios bendruomenės gali tapti užuovėja daugeliui žmonių. Spektaklyje atviriausiai utriruotos klasikinės šeimos prievolės. Šeimą valdo patriarchatas, čionai vėl turime tėvo ir sūnaus konfliktą, lūkesčius, savotišką nesusikalbėjimą ir maištą, spaudimas turėti santuoką ir vaikų, kad viskas būtų pratęsta kaip ir pridera. Brikui tas nerūpi, jis guli prie šaldytuvo lūžusia koja, kuri reiškia nutrūkusius jo santykius su mylimuoju ir iš esmės gyvenimo prasme, jis vilki rožinį moterišką erotinį apatinį kostiumėlį, makabriškai vaikšto ant aukštakulnių ir kaip tik paryškiną savo vidinį kitoniškumą, nors patys šeimos nariai nemato ir to nekomentuoja, bet visi tarsi įtaria. Iš esmės tai gėjiškas manieringumas, kurį reikėjo XX amžiuje slėpti, tačiau žiūrovams nuo scenos jis kaip tik hiperbolizuotai ir groteskiškai paryškintas.

Kaip bežiūrėsime, visas spektaklis tyčia primena lėlių namelį, jis karikatūrinis ir veikėjai primena animacinius šaržus. Didelis bravo scenografijai ir kostiumams, jie iš tikrųjų labai išskirtiniai ir padeda visai istorijai išsiskleisti. Stilistiškai man priminė net amerikiečių kino režisieriaus Tim Burton filmų „Todas Svynis“, „Valbalų sultys“ ar animacinio filmo „Mirusi nuotaka“ stilistinius elementus, bet jie kaip ir filmuose, taip ir šiame spektaklyje, atrodo labai šaržuotai, todėl komiškai. Didžiausia drama kyla iš Briko vidinio skausmo ir jo alkoholizmo, kurio jis nenori nei sau, nei kitiems paaiškinti.

Reiktų paminėti, jog spektaklį lydi gyvos muzikos intarpai, kuriuos atlieka Ignas Kasikauskas (būgnai), Žygimantas Juozas Bačkus (gitara), taip pat dainuoja aktorė Teklė Baroti (Megė) ir, žinoma, didžiausi aplodismentai aktoriui ir dainininkui Šarūnui Januškevičiui (Brikui), kuris ne tik visą spektaklį laviravo ant aukštakulnių (nors jau šiais laikais tuo niekuo nebenustebinsi), tačiau nustebino jo atsidavimas šiam vaidmeniui. Kadangi spektaklį mačiau iš parterio priekio, mačiau jo didžiulį įsijautimą tiek dainuojant, tiek vaidinant (išvirpino lūžusią koją visą spektaklį), o po viso spektaklio mačiau, kad reikėjo jam dar ir emociškai atsigauti. Taip pat reiktų pagirti Ilonos Kvietkutės (Motušės) komišką kostiumą ir pasirodymą.

Šiaip spektaklio turinys manęs asmeniškai nenustebino, tačiau suprantu jo pastatymo principus, sąsajas su dabartine Lietuva, bandant aktualizuoti pjesės medžiagą postsovietinėje mūsų visuomenėje, kur dar tiek daug įsitikinimų ir stereotipų. Šis spektaklis gan muzikalus, gera Šarūno Januškevičiaus parengtis, nustebino tvirtas LGBTQ jo šokis, kuris labiausiai išreiškė Briko prigimtį, bet labiausiai spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ stebino savo vizualizacijos ir scenografijos principais, kurie sujungia žmonių-kačių šeimos hierarchinius socialinius santykius į vientisą atmosferinį burbulą, kuriame individualūs dvasiniai išgyvenimai slopinami turto dalybomis, lūkesčiais, lyčių vaidmenų stereotipais, todėl žmogus gydosi vienas taip, kaip išmano, nes gijimui nėra palikta nei erdvės, nei atjautos.

Štai vienoje recenzijoje Ramunė Balevičiūtė teigė, kad spektaklis nepateisino žiūrovo lūkesčių, nes neįvyksta „spragt“ pačiam žiūrovui, o pjesė lieka tolima ir neidentifikuojama, žodžiu, nematome mes joje savęs. Sakyčiau, kad sutinku tik iš dalies. Nemato tie, kurie nėra patyrę analogiškų situacijų, nereflektuoja, pavyzdžiui, alkoholizmo ar homofobijos problemų mūsų visuomenėje, tačiau pjesės pabaiga išties nutrūksta nieko nepalikusi ir nieko neišsprendusi tarsi muilo operos pirmasis sezonas. Brikas, nors tariamai patiria „spragt“, tačiau kas tas iš tikrųjų galvoje esantis „spragt“, argi ne išsilaisvinimas iš kančios kaip kad A. Škėmos veikėjui Garšvai, kuris patiria savo zoori, sąmonės užtemimą, todėl nebelieka kančios, nebelieka asmenybės, todėl pjesėje čia ir dedamas taškas, nes pereinama juodžiausios egzistencijos naktis, po kurios galima statyti gyvenimą iš naujo arba tapti J. Phoenix sukurtu Džokeriu.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Dviese sūpuoklėse", režisierius Ulanbek Baialiev, Vilniaus Mažasis teatras

 Sveiki,

 

Prieš karantino epochą pastatyti spektakliai vis dar labai populiarūs! Nustebino, kad susirinko visa salė, bilietai buvo jau kadaise išpirkti Mažajame Vilniaus teatre, kur spalio pabaigoje buvo rodomas režisieriaus Ulanbek Baialiev pagal dramaturgo William Gibson pjesę „Dviese sūpuoklėse“ sukurtas spektaklis. Spektaklio premjera vyko 2017 metais ir, kaip matau iš internetinių duomenų, jis iki šiol gan populiarus ir mėgstamas žiūrovų.

 

Tiesą sakant, man patinka Vilniaus Mažasis teatras. Šviesaus atminimo Rimas Tuminas nuveikė išties įspūdingų darbų, tačiau padovanoti tokį teatrą Vilniui (o ir kartu visai Lietuvai) yra neįkainojama dovana. Teatras, kuris jau 3 dešimtmečius gyvuoja ir užaugino ne vieną kartą yra tikrai reikšmingas, apie tai mąsčiau gerdamas „Fanta“ per ilgąją pertrauką ir apžiūrinėdamas VMT aktorių įspūdingas fotografijas, kurios, bent jau man, sukėtė nepaprastą pasididžiavimą mūsų teatru ir laimę, jog ir aš čia šiandien stoviu ir galiu visu tuo mėgautis.

 

Grįžtant prie spektaklio „Dviese sūpuoklėse“, kuris, kaip girdėjau prie rūbinės, daugeliui patiko itin gerą įspūdį, noriu pratęsti savo įspūdžius. Tai klasikinio stiliaus pastatymo spektaklis, kuriame nėra jokių apčiuopiamų šiuolaikinių teatro triukų, viskas pagal tuminišką koncepciją, nors spektaklį statė Baialievas. Klasikinėje istorijoje veikia tik aktorių duetas, t. y. aktorė Indrė Patkauskaitė, kuri atlieka Gitelos vaidmenį, ir aktorius Mantas Vaitiekūnas, kuris vaidina Džerį. Spektaklio medžiaga iš XX amžiaus ir ji gana komiška, gali kiek priminti buitines „Vedęs ir turi vaikų“ arba „Mano mieloji Liuse“ kultinių amerikietiškų serialų viražus, kurie, kaip ir šis spektaklis, paremti lyčių atstovų nesusikalbėjimais ir vaidmenimis.

Gitela svajoja būti garsi balerina, tačiau akivaizdu, kad ji naivi ir nesubrendusi vidutinybė. Džeris po santuokinės krizės bando išbristi iš skurdo ir susirasti darbą, tačiau nėra iki galo išsiskyręs, bet užmezga familiarius santykius su Gitela. Bėga laikas ir susigyvenusi pora bando kurti santykius, tačiau praeities šešėliai, ypač Džerio žmona, vis sugriauna tariamą naujosios poros idilę.

 

Salė padalytą į dvi dalis. Vienoje pusėje – baltas ir šviesus moteriškas kambarys, o kitoje – pilkas ir tamsus Džerio namų kampas. Iš tikrųjų viskas šiame spektaklyje paremta vyriškų ir moteriškų įvaizdžių klišėmis iš XX amžiaus. Džerio filosofija ir problemos itin „vyriškos“, o Gitelos itin „moteriškos“, aišku, dabar nebeatitiktų šio laikmečio standartų, tačiau spektaklio klišiškumas šiandien veikia savaip – primena, kokiuose socialinių lyčių vaidmenų spąstuose tebėra kai kurie žmonės. Komedija derinama su liūdnais lyčių stereotipų problemomis. Liūdniausias atrodo Džeris, kuris turi užkalti pinigus ir išlaikyti namus ir tai tampa vienu kertiniu šio spektaklio probleminiu lauku. Aišku, daug ką atperka šmaikštūs dialogai, kurie primena situacinių komedijų pasikalbėjimus, tokius galėjai pamatyti ir seriale „Draugai“, todėl spektaklis popsiškesnio teatro žiūrovui, kuris nekelia spektakliui originalesnių lūkesčių kartelis, manau, tikrai turėtų patikti.

 

Dvi valandas spektaklį turi atlaikyti aktoriai Patkauskaitė ir Vaitiekūnas ir jie su šiais vaidmenimis yra jau susigyvenę, pasitiki vienas kitu, smagu į juos žiūrėti. Man spektaklis patiko, nors jis nėra joks šedevras, tačiau režisieriui, manau, pavyko atstovauti Vilniaus Mažojo teatro klasikinį komedijos variantą – neperspaustai, bet arti karikatūros perteikti vyrų ir moterų santykių tragišką žaismingumą. Man iš esmės tai kartu spektaklis ir apie žmogaus egoizmą, galiausiai istorijoje kiekvienas iš veikėjų grįžta į tuos ritminius spazminius ritualus, kokie buvo spektaklio pradžioje ir ruošiasi naujiems meilės ir gyvenimo iššūkiams, atrodo, taip nieko ir neišmokę, nepadarę išvadų, nes juos veikia socialiniai, kultūriniai ir lyčių nustatyti mechaniniai vaidmenys, iš kurių mes kiekvienas, kol priklausome sociumui, negalime galutinai išsisukti, pasikeisti, todėl belieka tik kartoti, bristi į tą pačią upę ir tikėtis geresnio varianto. Nors spektaklis komiškas, jo tikrasis turinys ir prasmė gana liūdni, nes suponuoja apie mūsų sizifiškas pastangas kurti ant vienų sūpynių duetinį laimės viziją, bet dažnai tiesiog esame pernelyg įkalinti kitų aplinkybių ir savojo ego, kad mums pavyktų įsisūpuoti dviese tolygiai.

 

Jūsų Maištinga Siela