Klaipėdos dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Karolio
Maiskio pastatytą paaugėjusiems vaikams, paaugliams ir iš esmės visai
šeimai skirtą spektaklį „Ką sakai?“ mačiau gal prieš kelis mėnesius, bet
vis nebuvo ūpo pasidalyti įspūdžiais, o po to ir pamiršau apie jį. Ne, ne dėl
to, kad spektaklis būtų prastas ar nepavykęs, priešingai – būtų mano laikais
kas nors atvedę jį pasižiūrėti, kai man buvo 12-13 metų! Teatras nuostabi
šventė, pramoga ir emocijų įkrova, tad šiomis dienomis, pats galvodamas apie
susikalbėjimo su pasauliu problemas, prisiminiau spektaklį „Ką sakai?“
Stebėtinai gerai ir suprantamai parašyta dramaturgija,
kuri iš esmės nėra novatoriška, tačiau aktuali jaunimui, kuris patiria hormonų
diktuojamas problemas. Pagrindinė veikėja Ema (aktorė Samanta Pinaitytė), patiria
permainingą dieną. Nuo pat ryto išlipusi ne ta koja iš lovos ji ima elgtis
atgrasiai, nesusikalba ne tik su broliu (aktorius Jonas Baranauskas), bet ir su
tėčiu (aktorius Vaidas Jočys) bei mama (aktorė Sigutė Gaudušytė). Emai atrodo,
kad jos niekas nesupranta, tačiau problema yra ta, kad ji pati kitų negirdi. Scenarijus
pakrypsta siurrealistine linkme, kai Ema pradeda tiesiogine to žodžio prasme
suprasti žmonių kalbos, ji aiškiai girdi kalbą, bet jos nebesupranta ir pamažu
ima suvokti, ką reiškia, kai negali išgirsti kito žmogaus. Pasakojime atsiranda
ir mistinė bevardė būtybė, repertuare pavadinta Keistuole (aktorė Renata
Idzelytė), kuri vienintelė gali susikalbėti su Ema ir atverti jai skaudžią
suvokimo tiesą...
Spektaklis apie paaugliškąjį ego, kai atrodo, jog
pasaulis tau kažką skolingas, o tu jam nieko, kad visi turi tave girdėti ir
suprasti, o tu tarsi kitų ne. Tai vienos dienos pamoka. Spektaklis dinamiškas,
vietomis išties juokingas, margas ir spalvingas. Patiko ir scenografija, kai
kurie aktoriai atlieka po kelis vaidmenis, pavyzdžiui, Sigutė Gaudušytė atliko
ir mamos, ir fizinio lavinimo mokytojos vaidmenis (padariusios 50 000 žingsnių!)
arba Vaidas Jočys, kuris buvo ir tėvas, ir autobuso vairuotojas. Aišku, absoliučiai
sukonstruotas pagal populiariuosius Holivudo kino variantus iš animacinių ir
vaidybinių filmų šeimai principus: aiški užuomazga, probleminė linija,
kulminacija ir įprastinė happy end atomazga. Nepaisant struktūrinio nuspėjamumo
ir kitų niuansų, klaipėdiečiai vėl pasistengė, kad šiaip jau elementarūs
dalykai būtų išreikšti visiems suprantama masinio žiūrovo kalba, todėl pjesės
realizuotos ištarmės nesudėtingos, įsimenančios ir pritaikytos, sakyčiau, bet
kurio amžiaus grupės žiūrovui. Puiku, kad Klaipėdos dramos teatras pritraukia
ir jaunąjį žiūrovą, augina jį sudėtingesniems projektams, o tai, sakyčiau,
labai svarbu, nes teatrai turės ateityje savąjį žiūrovą.
2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804),
didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini
šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu,
iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai
netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas.
Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras
Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau
apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė,
tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo
kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir
rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir
visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo
pasaulio.
Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju
metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin
pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių
režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors
galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius
žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės
kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“,
„Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus
dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja
Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir
pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis
išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent...
Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.
Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781
metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija,
tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė
konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo
suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto
kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką
mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną
dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo,
realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią
puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji
viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame
negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo
pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais
vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa
moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.
Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius
Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar
smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė
antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas
šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės
pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir
išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje
bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip
retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes
iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“
(1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir
perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis
nubėgo šiurpas pagaugais.
Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus
mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir
ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto,
tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie
galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu
apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir
nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“
Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto
kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę
labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis
prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro
supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas.
Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras
devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų,
su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.
Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo
ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą
tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą
kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau
man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo
laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo.
Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus,
lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje
dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir
iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo
rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu
būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui
ir apskritai teatrui?
Kaip
gyvenime, taip ir teatre yra geriausia, kad nieko nesitiki ir neturi lūkesčių,
o tave ima ir nustebina. Panašiai šįkart nutiko su Klaipėdos Pilies teatro
režisieriaus Alvydo Vizgirdos režisuota vieno veiksmo drama „Pasaulių
susidūrimai“ pagal vokiečių dramaturgės, teatrologės ir televizijos laidų
vedėjos Theos Dorn (tikrasis vardas Christiane Scherer, g. 1970 m.) pjesę „Marleni“
(2000), kurioje vaizduojamas dviejų kino ikonų Marlene Dietrich ir Leni
Riefenstahl susitikimas. Jeigu apie Dietrich šį bei tą žinojau, tai apie Leni
Riefenstahl po spektaklio reikėjo labiau apsišviesti.
Tenka
paminėti, kad Thea Dorn, kurdama pjesę, remiasi išmone, tad toks pokalbis ir
bendravimas, koks vaizduojamas dramaturgijoje, neturi tiesioginių sąsajų. Visgi
radau informaciją, kad šios dvi ikonos jaunystėje Veimaro Respublikos Berlyne sukosi
tuose pačiuose menininkų sluoksniuose. Egzistuoja net garsi 1928 m. nuotrauka
iš Berlyno spaudos vakarėlio, kuriame jos abi užfiksuotos kartu su aktore Anna
May Wong. Tačiau jos niekada nebuvo artimos – greičiau priešingai, jos jautė
profesinę konkurenciją.
Abi
ikonos gyveno sudėtingus ir itin skirtingus gyvenimus. Lūžis įvyko 1930 m., kai
abi pretendavo į pagrindinį vaidmenį kultiniame filme „Žydrasis angelas“.
Režisierius Josefas von Sternbergas pasirinko Marlenę Dietrich, kuri po šio
filmo tapo pasauline žvaigžde ir išvyko į Holivudą. Leni Riefenstahl liko
Vokietijoje ir pasirinko visiškai kitą kelią – tapo pagrindine nacių režimo
propagandinio kino kūrėja.Marlene Dietrich kategoriškai
atsisakė bendradarbiauti su naciais, priėmė JAV pilietybę ir karo metu dainavo
sąjungininkų kariams fronto linijose. Leni Riefenstahl sukūrė garsiausius nacių
filmus (pvz., „Valios triumfas“) ir visą likusį gyvenimą (mirė sulaukusi
101-erių) bandė teisintis, kad buvo tik „apolitiška menininkė“. Šie skirtingi
pasirinkimai labai svarbūs, kadangi pasakojime jie žymi tarp moterių esančią
moralinę įtampą.
Visgi
pjesė kuriama labai tikroviškai, panaudojant žinomas detales apie šias
asmenybes, pavyzdžiui, Maria Riva, Marlenos dukros teigimu, vyresniame amžiuje,
kai M. Dietrich tapo prikaustyta prie lovos ir kentė nuo lėtinio alkoholizmo
bei inkstų nepakankamumo, šlapimo nelaikymo problema iš tikrųjų egzistavo.
Dukra aprašė, kad Marlene atsisakydavo naudotis šiuolaikinėmis higienos
priemonėmis ar kviestis slauges, todėl bute tvyrojo nemalonus kvapas, o ji pati
naudojo rankšluosčius ar kitas improvizuotas priemones. O štai L. Riefenstahl
buvo neįtikėtinai tvirto charakterio. Ji laimėjo daugiau nei 50 bylų prieš
žurnalistus ir istorikus, kurie bandė ją apkaltinti tiesioginiu
bendradarbiavimu su nacių nusikaltimais. Kiekvieną kartą, kai kas nors ją
pavadindavo „nacių režimo dalimi“, ji paduodavo į teismą už šmeižtą ir
dažniausiai laimėdavo dėl įrodymų trūkumo apie jos tiesioginį dalyvavimą
priimant politinius sprendimus. Visos šios detalės pasireiškia A. Vizgirdos
pjesėje.
Marlene Dietrich (kairėje) ir Leni Riefenstahl (dešinėje).
„Pasaulių
susidūrimai“ – tai duetinis spektaklis. Šįkart pasirinkta, kad ikonų vaidmenis
atlieka vyrai. Marlenos – po pertraukos vėl į teatrą, sakyčiau, triumfuojančiai
sugrįžęs aktorius Donatas Švirėnas, o Leni – Aurimas Pintulis. Šis pasirinkimas
tik dar labiau paaštrina moterų sunkią dalią kino industrijoje šalia dominuojančių
vyrų. Kas gali geriau suprasti moteris, jeigu ne vyrai, kurie pabando pabūti
tomis moterimis? Idėja pasiteisino! Žinoma, kad Aurimas Pintulis, paties Donato
draugas dar nuo aktorinio studijų laikų, puikiai vaidino Leni vaidmenį, bet ką
scenoje išdarinėjo pats Donatas Švirėnas – reikia pamatyti. Tai išskirtinis vaidmuo,
leidžiantis Donatui išnaudoti savo androgeniškumą, plastiškumą ir panašumą su
Marlenos įvaizdžiu. Įdomu, kad pati Marlena buvo viena pirmųjų moterų Holivude,
kuri išdrįso viešai dėvėti vyrišką fraką, cilindrą ir kelnes. Jos įvaizdis buvo
persunktas „vamp“ stiliaus ir vyriškos jėgos derinimo – tai buvo itin stiprus
androgeniškumo pavyzdys, tapęs jos vizitine kortele.
Šokis,
plastika, pozavimas ir trafaretiškumas šįkart nepaprastai tiko dramatiškam ir
šiek tiek komiškam šių moterų susitikimui, kurio istorija sukasi apie tariamą Leni
troškimą nufilmuoti sėkmingą filmą su Marlene, kuri jau nebenori filmuotis.
Ilgas įkalbinėjimas tampa disputu ir ginču apie tai, ką reiškia būti visuomenės
smerkiamai moteriai, kuri nelabai turėjo iš ko rinktis patriarchaliniame pasaulyje.
Čia kaip simbolis viso to – didžiulis falas, kuris pastatomas spektaklio metu,
nes iš esmės kalbama apie tai, ką reiškia būti moterimi, atsisakiusiai
įprastinio moters gyvenimo. Nors iš pradžių atrodė, kad tai bus ikonų dvikova,
tačiau spektaklis tampa išpažintimi apie prievartą, seksą ir politiką bei
pažiūras. Labai išmoningai sukurta dramaturgija, nuostabūs dialogai, kurie
paįvairinami žemosios kultūros juokeliais apie „antrą galą“, bet tik tam, kad
atskleistų, jog žmonės pernelyg sureikšminę lyčių stereotipus, tampa tuo, kas
tarp kojų, įkaitais. Apskritai man „Pasaulių susidūrimai“ pasakoja apie ikonas,
pranokusias patriarchatą, bet neišvengusios asmeninių tragedijų, žinomumo duoklę,
kurią jos sumokėjo, kad būtų garbinamos nacių arba likusio pasaulio.
Aktoriams
reikėjo nemažai paanalizuoti šių moterų biografijas ir psichiką, nes iš esmės
šioje šiek tiek erotinėje provokacijoje atsiveria nemažai egzistencinio
absurdo, bet labiausiai – galimybė svajoti per šias ikonas. Nepaprastai man
patiko spektaklio pabaiga, toji neįmanomybė, tariamos tiesos neatstatymas, kai „seserys“
Marlena ir Leni parskrenda į Berlyną ir jas keikia rudieji ir raudonieji. Pats tas
faktas, kad lengviau ištverti visuomenę ir pasaulį, kai esi ne viena(s), o su
likimo palydovu iš to paties lizdo, yra lengviau. Apie draugystę, kuri galėjo
būti, tačiau nebuvo.
Šlapimu
atliktos apeigos su žiūrovais tampa nauja tikėjimo ikonomis bažnyčia, tikėjimu,
jog menu galima naiviai tverti kitus pasaulius vien iš to, kad norisi juos
kurti, tačiau mes gi nesame naivūs, žinome, kad kiekvienas progresyvus kūrinys
reikalauja ir tam tikros aukos, o dažniausiai ji yra visuomenės dalies
pasmerkimas. Tokia pirmeivių ir progresą darančių žmonių dalia. Aišku, spektaklis
paliečia nemažai kitų svarbių temų, pavyzdžiui, veikėjų istorinė atsakomybė, moralė
ar laisvė kurti, galia ir konkurencija, didybė ir fizinis sunykimas, šlovės
kaina ir kūrybinis nuovargis, alkoholizmas ir savivertė. Tai aistringai sukurtas
spektaklis, panašus į ritminį tango, dviejų ikonų šokį, kurį sukuria Švirėnas
ir Pintulis. Spektaklis nustebino, įtraukė, buvo žinias ir suvokimą plečianti
medžiaga, kuri praturtino mano pavasarinį savaitgalį.
„Daugeliui
žmonių patinka būti mirusiais. Bet jie nėra mirę iš tikrųjų. Jie tiesiog
traukiasi nuo gyvenimo. Jie sėdi ant atsarginių suolelio, o pro juos praeina
vienintelis jų gyvenimo čempionatas. Laikrodis skaičiuoja ketvirčius, o jie
tiesiog stebi.“Colin Higgins „Haroldas ir Modė“.
Savaitės
viduryje turėjau malonumą pasimėgauti atvežtu „Teatro kranto“ sukurtu
spektakliu „Haroldas ir Modė“, kurį režisavo Rita Urbonavičiūtė. Tiesą
sakant, nieko apie Vilniaus „Teatro krantą“ nesu girdėjęs. Nieko nuostabaus,
nes jis oficialiai įsikūrė Žvejų g. 2 tik 2023 metais, bet jau turi šiokį tokį
pluoštą spektaklių. Kiek nustebau paėmęs skrajutę prieš pat spektaklį –
paskutinį, nes kitų nebeliko. Į akis krito pastangos ir aplaidumas, neprofesionalumas.
Norėjosi susipažinti su aktoriais ir režisiere, bet skrajutėje (atspausdintoje
ant paprasto popieriaus nekokybiškais dažais) net nebuvo vardų, tik pavardės,
todėl pasiguglink, žmogau.
Beje,
labai nuoširdžiai reklamuojamas pačioje programoje „Teatro krantas“, bet nė
sakinio apie tai, kad „Haroldas ir Modė“ yra ne pačių autorystė, bet priklauso žymiam
amerikiečių dramaturgui ir scenaristui Colin Higgins (1941-1988). C. Higgins
– įdomi asmenybė, reiktų atskiro įrašo apie jį. Jis nugyveno audringą ir be
proto kūrybingą gyvenimą, o mirė tragiškai nuo tuo metu siautėjančio AIDS,
sulaukęs 47 metų. Neslėpė savo homoseksualumo ir aistros gyvenimui kaip ir,
beje, ir Modė, pagrindinė pjesės „Haroldas ir Modė“ veikėja aštuoniasdešimtmetė,
buvusi grafienė. Pjesė, taip jau autoriui nutiko, buvo ne pirminis sumanymas, o
adaptacija, perkuriant idėją pirmiausia pritaikytam tuo pačiu pavadinimu 1971
metų filmui, kurį režisavo Hal Ashby.
Įdomu
tai, kad šią pjesę yra stačiusi legendinė Dalia Tamulevičiūtė Jaunimo teatre, o Ritos
Urbonavičiūtės versija su „Teatro krantu“ įvyko visai neseniai – 2026 sausio mėnesį,
bet, kaip suprantu, tai yra ankstesnio pastatymo su Užupio teatru perstatymas,
pasikviečiant dalį prie ankstesnio pastatymo buvusių aktorių, tad premjera įvykusi
kaip ir seniau. Skrajutėje ir internete nurodoma trukmė 3.30 valandos (kai kur,
kad bus dvi pertraukos – gal tai ankstesniojo pastatymo variantas?), tačiau įvyko
tik viena pertrauka, tad net su visa pertrauka spektaklis truko kone visa
valanda trumpiau. Šituos dalykus, siūlyčiau, išspręsti, nors jie kosmetiniai,
tačiau man, kaip nuolat besilankančiam teatre, kuris ieško tikslios
informacijos, tai sukėlė didelę nuostabą, nes juk iki profesionalesnio varianto
reikia tiek nedaug.
Pats
spektaklis man patiko! Tiesa, ne iš karto, nes pirmiausia jį norisi lyginti su
pačiais didžiausiais teatro kokybės standartais, nes, jeigu spektaklis
gastroliuoja po Lietuvą, jis savaime turi turėti nemenką kokybę. Istorija apie
devyniolikmečio Haroldo ir aštuoniasdešimtmetės Modės meilę yra graži ir
neišsipildžiusi idilė. Tai XX amžiaus istorija, dabar nelabai įsivaizduoju, kad
motina savo devyniolikmečiui sūnui ruoštų pasimatymus (juk tai geriausiu atveju
dvyliktokas!), kad jis užmegztų santykius. Motina spektaklyje išties per daug
tikisi iš nerimto ir pokštaujančio Haroldo, tačiau būtent pokštauti ir gyventi
nevaržomam be kaltės jausmo jį pamokina buvusi grafienė Modė. Jis ją įsimyli,
bet ne kaip seksualinę partnerę, o jos sielą, kuri nepavaldi socialiniams
standartams ir atliepia paties Haroldo polėkį.
Modė,
kurią suvaidino aktorė Lina Urbona, išties įdėjo nemažai pastangų. Visoje dramaturgijoje
Modė tik iš dalies atrodo kuoktelėjusi, bet visas jos gyvenimo skaudulys ir sunkumai
atsiskleidžia tik subtiliomis užuominomis, atveriant seną nuotraukų ir
smulkmeniškų daiktų dėžutę (man tai viena gražiausių ir jautriausių viso
spektaklio momentų). Galiausiai Haroldas įsimyli, man regis, ne tiek pačią Modę,
kiek per ją transliuojamą laisvo žmogaus idėją, galimybę gyventi svajonėmis,
kvailai ir dėl to nesikrimsti. Modės namai iškraustomi, ji prie kapinių niekaip
negali pasodinti medelio, galų gale iš zoologijos sodo ji pavogė ruonį, kad šis
negyventų purvinoje mažoje erdvėje, ją vaikosi pareigūnas, ji išjuokiama ir
teisiama visuomenės, tačiau Modė nė neketina keistis. Modė – Mažojo princo
archetipas, ji tyra, bet tas tyrumas, žiūrovai supranta, ateina iš gyvenimo karčių
patyrimų ir skriaudos, galiausiai suvokimo, kad gyvenimas per trumpas prisitaikyti
ir įtikti, aukojant savastį. Kaip minėjau, ji netekusi grafienės titulo, yra
buvusi koncentracijos stovykloje, o žmones, kuriuos mylėjo, visi jau mirę.
Nesunku jau pirmojoje spektaklio dalyje suprasti, jog standartus laužanti
Haroldo ir Modės draugystė veda prie atsisveikinimo su šiuo pasauliu... Nors santykiai
pristatomi kaip meilės, tačiau spektaklyje jie įgyja mokinio ir mokytojos
dėmenį.
Tačiau
spektaklis nėra liūdnas. Daug komiškų situacijų sukuria kunigas bei motinos
personažas ir į namus kviečiamos merginos ir moterys, kurios žaižaruoja gerokai
hiperbolizuotu humoru, kad tampa animuotomis personažėmis, bet užtat, kaip
pagyvina visą spektaklį! Salėje žiūrovai tiesiog kvatojo be paliovos. Labiausiai
neįtikina jaunojo daktaro konsultanto vaidmuo. Net nežinau, kuris aktorius
atliko šį vaidmenį, tačiau personažą, kuris konsultuoja Haroldą ir po to
nusiplėšia kostiumą, kad pademonstruotų gražų ir jauną torsą, norėdamas
suvilioti savo kliento motiną, turėtų atrodyti solidesnis, o ne vaikėzas. Man
regis, veikėjas, nors ir trafaretinis, jis nelabai tinka visame kontekste ir
atrodo labai jau mokyklinio lygmens vaidybos variante, kai nebelieka iš ko
rinktis. Štai Haroldo vaidmens atlikėjasArtūras Vasnecovas atrodo
kur kas stabilesnis, nes jo veikėjas patiria esminį lūžį, virsmą, todėl
spektaklis gali su juo perteikti dinamiką.
Scenografija
nėra sudėtinga, didžiausias akcentas buvo visgi pakabintas hamakas,
suprojektuotas į žiūrovus tarsi šypsena. Iš esmės kaip paguodžianti šypsena, simbolizuojanti
Haroldo ir Modės santykių filosofiją: neprisileisk liūdesio, rask kiekviename
savo gyvenimo kelyje džiaugsmą. Išties tas paprastumas labai visame spektaklyje
jaudina. Tai klasikinis teatro variantas, kuris nepasiduoda dažnai į teatrą
besibraunančiai modernybei ir technologijoms. „Teatro krantas“ su šiuo
spektakliu renkasi būti ištikimai teatro tradicijai, kur juokas, tragedija ir atvirumas
eina išvien, kalbama apie elementarius dalykus. Galiausiai spektaklis yra apie
įsitikinimus ir stereotipus, kuriems kasdien esame pavaldūs, susireikšminę savo
dirbtinai dėl socialinių normų sukurtų problemų burbuluose. Spektaklyje
nuskamba jautri frazė, kurią ištaria Modė, netiksliai perfrazuojant būtų: „Haroldai,
liūdniausia yra tai, kad mes gyvename senstančiuose kūnuose, bet iš tikrųjų
viduje mes tebesame jauni.“
Spektaklis,
sakyčiau, pavykęs. Jis suteikia emociją. Mintis aiški ir, sakyčiau, klasikinė. Atrastas
pramoginio ir gyvenimo filosofijos derinys. Po spektaklio dar kurį laiką
galėsite pagyventi su „Haroldo ir Modės“ palikta atmosfera, laidotuvių hipnotizuojančia
procesija, saulėgrąžomis, skambančiais muzikos takeliais (įdomu būtų sužinoti
jų pavadinimus). Tai nėra provokatyvus spektaklis, jis labiausiai tiks ir
patiks tiems, kurie prijaučia klasikinio teatro variantui, o filosofinės idėjos
perteiktos Mažojo princo „sufasuotais“ simboliais ir žaismingais dialogais. Bus
jautru ir juokinga, bet išlavinusio ir intelektualesnio teatro gerbėjams, kurie beregint atpažįsta mėgėjiškas pastangas ir profesionalumą, šis spektaklis pasirodys per prastas.
Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad
garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal
tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje
2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau
daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos
nacionalinio dramos teatro aktoriais.
Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių
lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš
paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais
Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek,
sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu
tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir
Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros
mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją
atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris
po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės
namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą
momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai
prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų.
Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.
Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti –
tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas
dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę,
nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto
ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“
parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie
jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas
norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau,
klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie
vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir
kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo
aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti
reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė,
perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik
infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis.
Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė.
Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“,
subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno
ponia.
Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“,
stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra
„Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis
paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso –
techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes
dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į
destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip
pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau,
kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio
pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas.
Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti
žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos
reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato
Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš
mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir
tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai
sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko,
norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias
dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart
Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje
destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad
žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.
Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi
pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką
visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir
„Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“
socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo
žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba
nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas
pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet
gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir
pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas
panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to nemiegojo ištisą parą,
tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.
Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės
motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks
perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone
nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad
nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau
ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad
atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame
džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto
išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“
paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam
tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas
atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės
ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis
susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.
Po man patikusio režisierės
Gabrielės Tuminaitės pastatyto spektaklio „Marti“ suskubau pažiūrėti
progai pasitaikius jos kito pastatyto spektaklio pagal Juozo Tumo-Vaižganto
apysaką „Dėdės ir dėdienės“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
Priešingai nei anuomet „Marti“, „Dėdės ir dėdienės“ spektakliui likau gana
atsainus. Tiesą sakant, statyti lietuvių rašytojų klasikų kūrinius – nuostabi idėja.
Spektakliai jau skaičiuoja dešimtmečius, juos gali pasižiūrėti naujosios kartos
ir palyginti su kūriniais, kuriuos paprastai mokiniai skaito būdami
mokykliniame suole. Teko ir man skaityti Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, tad ir
medžiagą įsivaizdavau kiek kitaip, todėl buvo smalsu pamatyti, kaip Tuminaitė
visa tai perteiks teatro scenoje.
Spektaklis pasižymi
jautrumu be įspūdingų teatrinių triukų. Pasakotojas (aktorius Arvydas Dapšys) kurį
laiką mums pasakoja Lietuvos kaimo provincijos gyvenimo istoriją, gurkšnoja
vandenį ir vyną, sudeda išties jautriai parašytus Vaižganto apysakos akcentus. Svarbiausi
klasikiniai dalykai – žmonių likimai ir jaunystė, kurie perauga į netikėtus lemtingus
sprendimus, padiktuotus tiek tradicinių lietuvių kultūros niuansų, tiek
instinktyvių jaunų žmonių pasiryžimu arba nepasiryžimu kurti asmeninę laimę,
nepaisant nei aplinkos, nei socialinės nelygybės. Priešingai nei Žemaitė,
Vaižgantui kūrinyje svarbūs humaniškoji didaktika, gerojo lietuvio tautinė
tapatybė. Kas yra lietuvis? Kiekvienas tikriausiai tiek šiandien, tiek anuomet
(Vaižganto laikais, kai 1920-1921 metais rašė šį kūrinį) lietuvio tautinį
charakterį apibūdintų savaip, bet dažnai akcentuotume lietuvio darbštumo
aspektą. Darbo liaudis „padaro“ darbo žmogų, o darbas žmogų puošia – iš čia
ateina šviesieji tautiniai darbo klasės folkloriniai motyvai, formuojami ne tik
Vaižganto šioje apysakoje, bet ir epopėjoje „Pragiedruliai“ (jau vien ko vertas
vaizdelis, kai Napalys darbus dirba).
Dėmesio centre – darbštuolė
ir puiki grybautoja Severiutė (aktorė Agnė Šataitė) ir Mykoliukas (mano matytame
sąstate vaidino aktorius Vainius Sodeika), kurie nuo mažens augę greta pagaliau
suvokia, kad yra pasikeitę, pradeda vienas kitą traukti ir, atrodo, kad Severijai
Mykoliukas skirtasis, tačiau ją į žmonas paima kur kas vyresnis Geišė Rapolas,
o Mykoliukas nesipriešina lemčiai, priešingai – paskutinįkart sugroja per savo
mylimosios Severiutės vestuves kaip smuikininkas. Iš tikrųjų spektaklis
ganėtinai kitoks, akcentai sudėti kitokie ir tai, matyt, tikslingas režisierės
sumanymas vaizduoti ne kaimo pastumdėlį, negalintį galia ir protu prilygti
Geišei, o vaizduoti kaip pačių veikėjų apsisprendimą eiti savo kitokiu keliu. Visai
kaip Šekspyro dramoje „Romeo ir Džuljeta“, kurioje paaugliai pasipriešina tiek
Kapulečiams, tiek Motekiams, jų patriarchams ir nusprendžia iš meilės kurti
savo gyvenimą pabėgę pas Merkucijų. Atrodo, kad Severiutė ir Mykoliukas turi
visas galimybes priešintis ir jie tikrai vienas kitam sutverti, tačiau nutinka panašiai
kaip pas Žemaitę: mergina paklūsta stipresniojo vyro valiai ir išteka už
turtingesnio ir „saugesnio varianto“.
Man visada Vaižganto „Dėdės
ir dėdienės“ kūrinys būdavo ir apie vyriškumo sampratą, pagrįstą patirtimi,
gudrumu, valia ir stereotipais. Būtent spektaklyje man pristigo Mykoliukui
skirtos dramaturgijos akcentavimo. Kas gi yra tas Mykoliukas, jeigu ne tarp
visų užaugęs vyras, kurį visi laiko ne vyru, o pasiuntinuku, lyg būtų koksai už
mergą ūkyje? Jo nesipriešinimas ir vidinė šviesa, kuri padeda
nesudramatinti nelaimingos meilės, leidžia jam mylėti Severiutę, tapusią jo
dėdiene, ir išsaugoti gėrį. Vaižgantas, žinoma, idealizuoja ir kaip daugelyje
savo kūrinių jis besąlygiškai tiki žmogaus prigimtine galia būti ir gyventi
dorai vien iš dvasios peno ir svajonių, kurios nesuluošina, o šaltomis ir
jautriomis akimirkomis pripildo žmogaus sielą taurumu, kuri tampa Mykoliuko
laisvės kaina („kada noriu, tada dirbu, kada nenoriu, nedirbu“). Tai gana
netipiška, bet, matyt, toks Mykoliuko charakteris buvo kurtas iš asmeninių Vaižganto
patirčių, t. y. kad galima mylėti platoniškai ir nesikankinti. Režisierė
renkasi kitokį kelią, ji atsisako vaižgantiško nuolankumo idealizavimo, vietoj
to pabrėžia vidinį maištą ir tragišką žmogaus pastangą išlikti savimi
pasaulyje, kuriame jausmams tiesiog nėra vietos. Tą labiausiai, sakyčiau,
perteikė spektaklio pabaigoje aktorė Agnė Šataitė. Ji, beje, už šį vaidmenį
pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
Visgi man patinka tų senų
klasikinių kūrinių sugrąžinimas į sceną, esu senosios, jau galima sakyti
nunykusios kaimiškosios kultūros mėgėjas. Tikriausiai esu šiek tiek
senamadiškas, nes man gražu, kaip Tuminaitė stengiasi tuose XX a. pirmosios
pusės kūriniuose atrasti nepakitusias jungtis su mūsų socialine tikrove, ta
pastanga neleidžia nugrimzti į klojimo teatro išraiškas ir plokščias potekstes.
Nuo iliustratyvių knygos veikėjų scenoje režisierė „užaugina“ veikėjus į gyvus
ir dramatiškus. Panašiai, kaip sakė literatūrologas Ragimantas Tamošaitis: „Nepaprastai
gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su
primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis
išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais.
Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja,
įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto
vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“
Gal tai ir nebuvo pats
geriausias ir įsimintiniausias spektaklis matytas šį sezoną, iš jo išėjau šiek
tiek sumišęs, nes didžioji spektaklio dalis buvo gana statiška, primenanti
teatralizuotą aktorių skaitymą su iliustratyviais pasibėgiojimais po sceną, kol
režisierė veikėjams leidžia pamažu įgauti formą, struktūrą, charakterį – gal tai
ir teisingas kelias, einant per Vaižganto kūrybinių dirbtuvių techniką (ar tai
teisingiausias teatro scenoje?), bet būtent pabaigos akordas, Severijos beviltiškas
klyksmas ir Mykoliuko nutilusi skripkelė palieka žiūrovus be žado. Gaila tik
vieno, kad visas emocinis smūgis sutausotas ir paliktas spektaklio pabaigoje.
Buvau vedinas smalsumo pamatyti režisierės Ievos
Stundžytės režisuotą spektaklį „Akvariumas“ su Atviro Rato teatru. Man
apskritai tai nauja patirtis, nes Atviro Rato teatro spektaklių niekada nebuvau
matęs. Pasirodo, tai dar 2006 metais aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio
studentų grupės įkurtas teatras, kuris šiemet pasitiks jau savo dvidešimtmetį –
puiki proga švęsti! Bet visgi į „Akvariumą“ ėjau dėl to, kad labai seniai buvau
matęs 2004 metų režisieriaus Mike Nichols pagal dramaturgo Patrick Marber 1997
metais parašytą pjesę pastatytą filmą „Closer“ (lietuviškai „Arčiau“). Filmas anuomet
man paliko įspūdį ir vienas iš tų gerųjų šio filmo sudedamųjų, žinoma, buvo
scenarijus. Šiaip reiktų tą filmą man pažiūrėti iš naujo, manau, atrasčiau praleistų,
užmirštų dalykų. Vis galvojau, kaip Ievai Stundžytei pavyko perteikti šią pjesę
ir net galbūt ją kiek kitaip interpretuoti, juk keičiamas net kūrinio
pavadinimas.
Spektaklis man patiko, nors ir nebuvo didelis
stebuklas, tiesiog leido ramiai ir intymiai mėgautis keturių veikėjų (Alicijos,
Anos, Deno ir Lario) intymiais santykiais. Spektaklyje žmonių santykius ir
gyvenimus įrėmina akvariumo filosofinė metaforinė koncepcija, kuri sako, kad,
jeigu į akvariumą suleisi nepažinęs skirtingas žuvis, jos gali viena kitą
suėsti, nugaišinti, todėl reikia labai gerai pažinti žuvis, kaip, beje, ir
žmones, kad žinotum, ką gali gyvenime prisileisti, o ko ne. Istorija ir
šmaikšti, ir tragiška.
Veikėjai seksualiai eksperimentuoja, flirtuoja,
keičiasi poromis ir visaip kitaip tenkina savo įgeidžius. Spektaklis, nežinau,
ar dramaturgijoje tai labai atsispindi, bet Ievos Stundžytės versijoje pasirodė
iš esmės apie... pasidulkinimą. Žinau, kad medžiaga ne vien apie „tai“, čia
daug įeina sudedamųjų, ypač sudėtinga Alicijos (Elis) istorija, tačiau veikėjų
keturkampių karuselė komiškai absurdiška ir ji niuansuota kaip dominuojanti
siužetinė linija. Iš esmės „Akvariumas“ tampa ne apie santykių ir tariamo akvariumo
sudėtingumą, rūšių įvairovę, bet apie vieną ir tą patį kūniškąjį geismą. Vyrai
nori tratintis, moterys nori dulkintis, visi visiems meluoja, tačiau atėjus laikui
visi išpažįsta besąlygiškai savo paklydimus ir aistras, nebijodami likti vieni –
žodžiu, galvojau, ar nebūtų paprasčiau visai ketveriukei savo rate įsiteisinti
kokią poligamiją ir tos socialinės tapatybių įtampos nebūtų tokios dramatiškos?
Galvojau apie scenografiją, kaip tie du dideli projektoriais
sukurti akvariumai, virstantys stambiu planu rodomais veikėjų egzemplioriais
(savotiškų žmonių rūšių išklotinėmis) veikia scenoje. Tai tarsi metaforinė
paskaita, netiesioginė charakterių studija. Daug ką išsprendžia įvestas sąlygiškumas,
kai veikėjai ant vienos sofos gali vaidinti skirtingus veiksmus, scenas,
laikus, vieni kitiems netrukdydami, neapsunkindami sudėtingais dinamiškais mizanscenų
perėjimas. Aktoriai su patirtimi, labai graži artikuliacija ir įtikinami vyrų aktorių
veikėjų vaidmenys (Giedrius Kiela ir Matas Pranskevičius).
Visgi spektaklis per dramaturgiją „griebia“ toliau:
kas nutinka, kai geismas ir aistra patenkinami? Ar lieka vietos megztis
ilgalaikiams santykiams? Ar žmonėms reikia prigimtinai nuolat kurstyti savo
aistras naujomis patirtimis, naujais flirtu grįstais santykiais, kad būtų
palaikoma seksualinė energija ir jaudinanti nuotykių dvasia? Atsitiktinumas,
nesuplanuoti pasimatymai veikėjus masina keistis, meluoti, tačiau ar įmanomas
sąžiningumas sau ir įsipareigojusiajam? Nors pjesė originalo pavadinime
vadinasi „Arčiau“, bet būtent tas arčiau yra tik kvietimas žiūrovui
žvilgtelėti į tai, kas iš esmės nebesuartinama, nes kūniškumas patenkinamas per
seksualinius santykius, o vienatvė tarp veikėjų didėja ir ji praktiškai
neužpildoma.
Visgi ko galbūt dar labiau norėjosi? Ne tiek netikėtų režisūrinių
akcentų, scenografinių sprendimų (nors svarbūs ir jie), kiek režisierės
sukurtos netikėtos interpretacijos, naujo žiūros taško į P. Marbero pjesę, kuri
leistų įvairiau ir įdomiau pamąstyti, aktualizuoti šią medžiagą. Dabar įspūdis,
kad viskas atlikta saugiai, gerai ir dėl to klausimų nekyla. Kartą pamatyti rekomenduočiau,
o filmą, jei dar nematėte, patausoti po spektaklio.
„Mes gyvename pasaulyje, kuriame
televizorius tapo langu į realybę, bet tas langas yra kreivas veidrodis.“
Kažkada buvau įsigijęs bilietą į Klaipėdos dramos
spektaklį „Kai kurios erelių rūšys“, kurį pagal lenkų dramaturgo Domano
Nowakowskio pjesę pastatė aktorius ir režisierius Igoris Reklaitis. Deja,
anuokart taip ir nepavyko nueiti į spektaklį, tačiau džiaugiuosi tą padaręs po
metų, kai tik vėl pasitaikė palankus metas pamatyti.
„Kai kurios erelių rūšys“ – 2003 metais parašyta
Nowokowskio pjesė, kurioje nagrinėjama televizijos ir žiniasklaidos įtaka
šiuolaikiniam žmogui bei manipuliacijos vertybėmis, pateikdamas tai per dviejų
skirtingų kartų ir pasaulėžiūrų veikėjų (Pepės ir Kuku) dialogą. Ką aš pats
atsimenu iš 2003 metų? Lietuva ir Lenkija tuo metu po referendumo ruošėsi stoti
į Europos Sąjungą, o mūsų televiziją tiesiog masiškai uzurpavo įvairūs realybės
šou. Puikiai pamenu, kaip šimtai tūkstančių lietuvių, pirmąkart perėmę
vakarietiškos televizijos modelį, stebėjo „Akvariumą“ ir „Barą“, t. y. keliems mėnesiams
uždarytus atrinktus kandidatus, kurie žaibiškai tapdavo žinomiausiais žmonėmis,
kitaip sakant, tikromis žvaigždėmis. Antroji tų realybės šou bangą pakeitė
talentų šou „Kelias į žvaigždes“ bei „Dangus“ sezonai. Manau, kad Lenkijoje
viskas vyko labai panašiai, tad autorius, matydamas, kaip jaunas ir naiviai mąstantis
žmogus nori išgarsėti, vairuoti puikų automobilį ir būti populiarus, stengėsi visaip
patekti į tą „lengvos sėkmės“ traukinį...
Galima sakyti, kad Kuku (aktorius Jonas Baranauskas) yra
būtent toks, kuris atvykęs iš provincijos bando tapti žvaigžde, manipuliatyviai
vakarėlio metu prisijungęs prie buvusio TV žvaigždės (dabar alkoholiko) Pepes
(aktorius Igoris Reklaitis). Kuriozas ir komizmas tame, kad Pepe nieko apie Kuku
nežino, bet jie kartu atsibunda vienoje lovoje, tad bando susivokti, kas aną
naktį įvyko. Prasideda ilgas pagiringas pokalbis, kurio metu toliau tęsiama
manipuliacija. Greitai išryškėja Kuku perdėtas naivumas ir Pepe gyvenimiškas
apmaudas. Kuku ambicingas ir energija trykštantis vyrukas, kuris iš esmės
neįvertina, ką gali televizija padaryti su žmogumi, neįvertina ir intelektualo
Pepe liūdesio ir nusivylimo populiarumu ir žinomumu, nes jis vadovaujasi ta
nuostata, kad „man taip tikrai nenutiks“.
Scenoje vyksta keletas komiškų dalykų. Kol gvildenama,
kas naktį iš tikrųjų tarp jų nutiko lovoje, Pepe jam bando kalnais, ereliais ir
balionais paaiškinti, kas nutinka, kai gyvenimas nuvilia, kai naivumą ir neišpildytus
lūkesčius keičia nusivylimas ir apmaudas. Galimas daiktas, Kuku yra Pepe
jaunystės atšvaitas, jis atpažįsta save jame ir jį bando „paprotinti“, tačiau
greitai suvokia, kad kiekvienam individui reikia savosios patirties, savo
erelio skrydžio, o jo paties gyvenimas jau eina į pabaigą. Scenoje mėtomas
brangiausias Pepe daiktas – parašyta pjesė „Kai kurios erelių rūšys“, kuri dar
galėtų jį išgelbėti kaip potencialų dramaturgą, įkvėpti naujam kūrybiniam
etapui, bet praeities nusivylimai Pepę suformavo kaip kritišką ir racionaliai vertinančią
asmenybę, ko visiškai, galima sakyti, neturi bebaimis naivuolis Kuku. Iš
tikrųjų šiame pokalbyje išryškėja romantiko ir realisto sandūra, galima
įžvelgti ir tam tikrus tėvo ir sūnaus kolizijos modelius.
Scenografija iliustruoja 2003-ųjų realybės šou
atmosferą. Šviesos ribomis aptvertas kambarys, daug ekranų, kamera iliustruoja,
kad veikėjai, kurie lyg ir susitikę buitinėmis sąlygomis imituoja realybės šou,
kad vaidinimas tęsiasi ir gyvenime, kad veikia įsitikinimai ir šablonai, jau daug
metų nesikeičiantys tiek gyvenime, tiek dramaturgijoje. Galvojau apie tą
laikotarpį ir tai, kaip jau pasaulis yra pasikeitęs. Anuomet visi norėjo būti
realybės šou žvaigždėmis, nė nesuvokę, kokią kainą tektų sumokėti už žinomumą. Šlovė
gali sutraiškyti, nes ji atveria visas duris į pagundas ir nuopuolį. Šiandien mes
nebetikime realybė šou, jie daugeliui praėjusio amžiaus atgyvena, nuobodūs,
atsikartojantys, pamasinti dirbtinokai sukeltais ir išpūstais skandalais. Mes kraustomės
ant influencerių kušečių, kalbamės valandų valandas dalydamiesi savo traumomis
ir svajojame apie peržiūras ir kad galbūt mus pakvies kitas žymus influenceris.
Bet ar tai ne tas pats turinys, tik kiek pakitusi laikmečio modernesnė forma,
kurią vaizduoja „Kai kurių erelių rūšys“ spektaklis?
Man patiko aktorių Jono Baranausko ir Igorio Reklaičio
duetas, jie abu, būdami skirtingų kartų, perteikia tą kontrastinę kartų sąveiką,
iliustruodami egzistencinį nusivylimą komiškais sprendimais, rasdami balansą
tarp jautrumo ir absurdo. Baranauskui pavyko perteikti naiviai „užzombinto“
Kuku manierą, kurio kalbėseną, veiksmus ir elgseną suformavo lengvabūdiška nuotykių
ir pramogų televizija, o senasis Pepe – taip pat turi „televizinių randų“, jis
veteranas, intelektualinis „diktatorius“, kuris žino pavojus, t. y. produktas,
kas lieka, kai televizija išnaudojusi asmenybę „išspjauna“ iš savo eterio. Nors
pjesė, kaip minėjau, parašyta 2003 m., šiandien ji skamba dar aštriau dėl
socialinių tinklų ir melagienų paplitimo. Spektaklis parodo, kad žmogus,
praradęs kritinį mąstymą, tampa tik lėle kieno nors kito rankose. Smagus,
lengvas, komiškas ir... graudus. Subalansuotas.
Nors mėgstu teatrą, tačiau vengiu monospektaklių. Turiu
kažin kokių nerašytų įsitikinimų, kad monospektakliai būna pernelyg nuobodūs, juose
mažai dinamikos, provokacijos. Turiu įtarimų, kad jie arba terapinio pobūdžio,
arba paskata supažindinti kuo didesnę auditoriją su kokia nors specifine
medžiaga, dramaturgu ir pan. Galima sakyti, kad Eglės Jackaitės ir Oskaro
Koršunovo kartu statytas ir kurtas spektaklis „Šventoji“ patvirtino
tuos įtarimus, tačiau spektaklyje nutiko ir itin jautrių, mane asmeniškai (manau,
ir daugelį kitų) sujaudinusių momentų.
Visgi traukiau į šį spektaklį, nes prieš daug metų
buvau skaitęs šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija
Egiptietė“. Kokio grožio ir sakralumo tekstas! Nežinau, ar lietuvių
literatūroje yra kas nors panašaus į šią knygą parašyta. Sakyčiau, gal Jurgos
Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, bet ji jau emociškai visiškai kitokia. Taigi literatūrinė
medžiaga man buvo žinoma, todėl galvojau, kaip Koršunovui pavyks visa tai
perteikti scenoje.
Įpusėjus spektakliui, nejučia pajutau, kad spektaklis
ne visai „koršunoviškas“, prie jo kur kas labiau, mano akimis, prisidėjo aktorė
Eglė Jackaitė, kuri ne tik vaidino scenoje, bet kaip po to sakė, ilgai ieškojo,
kaip šią istoriją papasakoti scenoje, o Oskaras Koršunovas atsirado jos kelyje
tik tada, kai ji pasijuto bekurdama įstrigusi kūrybiniuose ieškojimuose. Taigi,
Koršunovas atrakino tam tikras svarbias aktorei ir režisierei kūrybines
jungtis, susijusias su jos pačios asmenine patirtimi. Iš tikrųjų labai
nustebau, kad spektakliui pasibaigus aktorė vėl prisėdo ir ėmė laisvai kalbėti
apie savo skaudžius gyvenimo potyrius, tarsi būtų psichoanalitiko kabinete.
Nuėję į spektaklį sužinosite apie aktorės sudėtingą vaikystę, santykį su motina
ir dar kitų dalykų, kurie net atvirame interviu paprastai yra nutylimi. Visgi toji
gyvenimiška Jackaitės patirtis tampa ir viso monospektaklio moliu, filtru,
todėl iš esmės ir autoterapiniu darbu. Juk tai galinga kūrybinė patirtis!
Kaip ir maniau, spektaklis sulipdytas iš tam tikrų Marijos
Egiptietės etiudų, įrėmintų ne Romos imperijos laikų scenografija, kai pradėjo
plisti krikščionybė, ko galbūt reikalautų romano autentiškumas, bet sovietmečio
buitis: išgerti buteliai, seni veidrodžiai, stalas ir kėdė, nudrengti kilimai
ir tas sovietmečio prabangos ir skurdo derinys, atspindintis tikriausiai pačios
Eglės Jackaitės vaikystę ir jaunystės dienas. Tekstas dubliuoja Jasukaitytės romano
sukurtą veikėją su Jackaitės asmeniu ir visa tai tampa būdu aktorei kalbėti
apie savo tam tikrus prisiminimus apie motiną. Jasukaitytės pasakojime motina
mušama, nėščia ir beteisė, kaip, beje, ir mažametė Marija, kurią tėvas
pardavinėja kaip prostitutę vyrams. Istorijoje susidvejina nusidėjėlės ir
šventosios įvaizdžiai. Ar gali būti nusidėjėlė gėdinama, bauginama ir teisiama,
jeigu mergaitės/moters likimą nulemia net ne jos pasirinkimai, bet būtent tų religinių
dviveidžių smurtautojų ir išnaudotojų sprendimai? Apskritai tiek romanas, tiek
spektaklis bando dekriminalizuoti nusidėjėlės archetipą, atskleisti iš to
kylančius lyčių stereotipus, įsigalėjusius dvigubus jų standartus. Ar tikrai santykiaujanti
moteris iš bado yra didesnė nusidėjėlė, nei atskirą šeimą turintis ir už seksą
mokantis vyras? Šie gajūs dvigubi standartai, kaip vėliau po spektaklio dalijosi
Eglė Jackaitė, tebėra ir šiandien.
Taip mąsto daugelis aukų, smerkdamos kitas aukas, nes
toks modelis ir požiūris tampa „natūraliu“ vertinimu šablonu. Kiek gi reikėjo
laiko vien JAV-ose, kol moterys viena kitą palaikydamos prabilo apie ilgus
dešimtmečius besitęsiantį seksualinį žeminimą ir priekabiavimą, kol atsirado #metoo
judėjimas? Šiandien matome mirusio magnato Jeffrey Epstein nutekintus laiškus
ir dokumentus, linksniuojamos ten paminėtos Lietuvos moterys, tačiau retas
straipsnis bando pasakyti, kad galbūt jos nėra susitepusios, nusidėjėlės bet...
galbūt aukos?
Visgi spektaklio turinį papildo tam tikri
scenografiniai sprendimai. Nežinau, kiek laiko žiūrėjau į aktorę, o kiek į jos
stambiu planu už nugaros priartintą nespalvotą tiesioginę transliaciją, kurioje
kur kas labiau išryškėja psichoterapinės išpažinties įspūdis. Besidauginanti šventoji,
kalbanti savo skaudžią istoriją poetizuota Jasukaitytės kalba, tampa gydymo
terapijos dalyvė, sakyčiau, reikalinga pačiai aktorei. Po pabaigos, eidamas per
vasario gruodą namo, dar ilgai galvojau apie susmūgiavusius atviros aktorės
žodžius: koks nuostabus teatras, kai gali kaskart užlipti taip ant scenos,
drąsiai ir bebaimiškai paneigti nusidėjėlės archetipą ir tokiu būdų atsiveriant
sveikti, o savo gyvenimą paversti ne tik spektakliu, bet ir itin suasmenintu
terapiniu performansu, gydančiąja išpažintimi.
Pirmuoju iškart po
Naujųjų metų sutikimo spektakliu tapo Gabrielės
Tuminaitės režisuota drama „Marti“
pagal rašytojos klasikės Žemaitės apsakymą (dramaturgė Paulina Pukytė). Klasikų
klasika. Spektaklis buvo rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, o
premjera įvykusi, pasirodo, dar prieš karantininius laikus – 2018 metų rudenį,
tad spektakliui jau 8 metai ir jį vis parodo, tačiau iki šiolei neteko jo
pamatyti.
Kur dingo mūsų mergaitės,
kurios svajojo tapti laimingomis moterimis? Ir kuo jos tapo... Siužetas
išlaikytas kaip ir garsiojo apsakymo, beveik niekas nepakeista, tik įvestas
paguodžiantis naujas veikėjas – šviesi blondinė, Katrės sielos prototipas, primenantis
V. Hugo „Vargdienius“, kai galų gale jau kadaise nuo skurdo mirusi Fantine
pasirodo kaip dvasios šviesa veikėjui Jeanui Valjeanui. Katrė turi iliuzijų,
svajonių, ko sakyčiau, Žemaitė savo originaliame tekste nepavaizdavo, bet buvo
galima numatyti. Aktorė Agnė Šataitė, perteikdama Katrės dvasią, potencialą,
svajones užtraukia... anglišką country stiliaus dainą, atskirdama
realistinį tikrovės moters paveikslą nuo darbinio arklio ir taip
perteikdama savotišką katrių su panašiais likimais visame pasaulyje
solidarumą.
Režisierė pabrėžtinai
interviu teigė, kad nesistengė tapyti varganos kaimo buities, kurią taip
hiperbolizuodama dėl ironijos darė pati Žemaitė, rašydama apsakymą. Vietoj to –
stadiono griuvėsiai, tačiau man asmeniškai tai nevalingai asocijavosi su Vilniaus
Šeškinėje, prie „Akropolio“, nebaigtu šio tūkstantmečio sostinės vilkinamu projektu
– nacionaliniu stadionu, kuris tapo šiokiu tokiu valstybingumo simboliu,
spektaklyje – Vingių šeimos apsileidimu, žemos moralinės kultūros ir
prastuomenės simboliu. Visgi laiptai kaip griuvėsiai tampa tamsuolių Vingių
namais, pečiumi, pasigulinėjimo vieta. Didelis ir netikėtas Driežų Katrės
šeimos kontrastas tarp Vingių. Aprengti miestietiškai, išsilaikę ir padorūs,
tačiau savo gerąją ir darbščiąją dukrą vis tiek parduoda už sandorį, Katrės
tėvų neveiksmingumas, kurio nelabai apsakyme matydavome, spektaklyje tampa itin
ryškiu: tėvai, atsakingi už savo dukters laimę ir likimą, ją įstūmė į Vingių kiemo
purvynę. Puikų Driežų išvaizda slepia patriarchalines moterų likimo sutartis,
spektaklyje Katrės tėvai tampa aklaisiais siaubūnais, budeliais, jie stumia
dukrą nuo savęs, apdovanodami nenutrūkstamais priežodžiais, patarlėmis,
tuščiais ir neveikiančiais patarimais.
Vingienė konkuruoja su
Katre dėl tariamos namų galios, šeimininkavimo (mano matytoje versijoje
Vingienę suvaidino Eglė Mikulionytė, sakyčiau, ją įsivaizdavau dar labiau
tiesmukiškesnę, nei aktorė ją perteikė; įdomu būtų pamatyti versiją su Egle
Gabrėnaite). Deja, Vingienei šios pozicijos tėra tik įsakinėjimo erdve, atsvara
nuolat smurtu grasinančiam vyrui, o realius darbus ir atsakomybę prisiima
naujoji marti, iš savęs pareikalaudama didžiulių psichinių ir fizinių pastangų.
Ir čia nei Žemaitė, nei Tuminaitė neanalizuoja motyvacijos: kodėl Katrė šitaip „tamposi“?
Manau, šiuolaikinė (galimai ir anų laikų) moteris gerbdama save būtų seniai
palikusi šiuos namus, bet tik ne Katrė, kuri užuot maištavusi, save „sudegina“,
tapdama darbo įrankiu. Kad ir kaip bepažiūrėsi, savo noru. Ir tai tikriausiai
yra teisinga, nes kalbame apie XIX a. pačią pabaigą ir susitaikyti, kad esi
kitų, ypač priklausoma nuo vyrų susitarimo, nes santuoka yra politinis aktas. Matyt,
pasireiškia ir Katrės išugdytas padorumas ir darbštumas, kuriuo ji buvo jau
pagarsėjusi gyvendama su tėvais. Sutvarkyti kiemą, namus, patalynę ir atrodyti
gerai – jai įprasta, nes tai Katrės savastis, tad „sutvarkyti Vingius“ irgi yra
pastangų reikalaujantis darbas. Didelį psichologinį vaidmenį nuveikia „pletkininkės“
kaimo moterys, kurios negailestingos Vingių šeimai ir iš dalies pačiai Katrei,
nes marčia yra veikiama išorinio pasaulio, jai svarbi reputacija, kuriai
palaikyti reikia didelių pastangų, perfekcionizmo.
Scenoje realiąją Katrę
suvaidino aktorė Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė.
Aš po šio spektaklio ją įsimylėjau! Kaip menininkę. Labai organiška
išmoterinimo ir galiausiai išžmoginimo transformacija. Pasirodžiusi kaip
miestietė ant paaukštintų kulniukų, galiausiai Katrė tampa vis labiau
suvargusi, arši, sužvėrėjusi, nes plakamas arklys ir tas tampa bailus ir
agresyvus, tačiau nuo prievolių nepabėga. Iš naujo pergalvojau Katrės
archetipą: ar ji pati kalta dėl išsekimo, ar ji norėjo pakeisti Vingių Joną,
sutvarkyti Vingių namus ir juos perkeisti? Ko iš tikrųjų taip save alindama ir
stengdamasi Katrė norėjo? Šie klausimai, žinoma, kyla iš šių dienų
perspektyvos.
Sutikčiau su Paulinos
Pukytės pasakymu: „Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume,
nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri
slegia veikėjus.“ Iš tikrųjų mes regime toksišką senąjį nesuromantizuotą
lietuvių kaimiškąjį pasaulį su visais arkliais, arielkomis, traumų paveiktais
veikėjais, kurie negydomi, nesusivokę sergantys, tampa savitos ydingos kultūros
sistemos dalyviais ir tuo pačiu prižiūrėtojais. Centre – neišsilavinę ir tingūs
Vingiai palaiko proto ir moralės skurdą, nekelia sau jokių siekių, tačiau
puikiai moka pavarinėti martelę, kuri atėjusi iš šviesesnio pasaulio. Taip
jau būna, kad kuo žmogus labiau juodesnis, tamsesnis, tuo jis iš šalies labiau
stūgauja ant progresuojančių, nes šviesa visada pavojinga tamsai – tai instinktyvi
ir nesąmoninga gynyba. Šių dienų Lietuvos visuomenėje, man regis, labai panašu:
užteršti mūsų socialiniai tinklai nuolatos besiskundžiančiųjų komentarais,
kuriuose įžeidimai, homofobija, patyčios, trykštantis cinizmas tampa nekentėjų progresyviuosius
puolanti armija, patys gyvenime nenuveikę nieko, kas nors per nago juodymą pagerintų
visų gyvenimą. Viską, ką šiandien Lietuvoje turime geriausio, yra ne tų piktų
prie š... tupinčių komentatorių, o progresyvių žmonių nuopelnas. Deja, Katrei
nepavyksta savo alinančiu pavyzdžiu pakeisti Vingių, galiausiai ji pati iš
esmės susinaikina, nes vienas kare niekada nesi karys.
Manau, spektaklis pavyko
klasiškai jautrus, netoli nutolstantis nuo Žemaitės apsakymo „Marti“. Jame puikiai
atpažįstamas siužetas, priežastys, senojo lietuviško pobaudžiavinio kaimo
tikrovė, kurioje puikiai prisitaikę mužikai sunaikino ne vieną tokią Kaitrę, o
su jomis ir galimybę apsišviesti į voratinkliais apėjusius namus jų atnešta
prometėjiška šviesa.
Drąsiai rekomenduočiau ir
vyresniųjų mokyklų mokiniams, kurie galėtų lyginti pastatymą su apsakymu.
