Klaipėdos dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Karolio
Maiskio pastatytą paaugėjusiems vaikams, paaugliams ir iš esmės visai
šeimai skirtą spektaklį „Ką sakai?“ mačiau gal prieš kelis mėnesius, bet
vis nebuvo ūpo pasidalyti įspūdžiais, o po to ir pamiršau apie jį. Ne, ne dėl
to, kad spektaklis būtų prastas ar nepavykęs, priešingai – būtų mano laikais
kas nors atvedę jį pasižiūrėti, kai man buvo 12-13 metų! Teatras nuostabi
šventė, pramoga ir emocijų įkrova, tad šiomis dienomis, pats galvodamas apie
susikalbėjimo su pasauliu problemas, prisiminiau spektaklį „Ką sakai?“
Stebėtinai gerai ir suprantamai parašyta dramaturgija,
kuri iš esmės nėra novatoriška, tačiau aktuali jaunimui, kuris patiria hormonų
diktuojamas problemas. Pagrindinė veikėja Ema (aktorė Samanta Pinaitytė), patiria
permainingą dieną. Nuo pat ryto išlipusi ne ta koja iš lovos ji ima elgtis
atgrasiai, nesusikalba ne tik su broliu (aktorius Jonas Baranauskas), bet ir su
tėčiu (aktorius Vaidas Jočys) bei mama (aktorė Sigutė Gaudušytė). Emai atrodo,
kad jos niekas nesupranta, tačiau problema yra ta, kad ji pati kitų negirdi. Scenarijus
pakrypsta siurrealistine linkme, kai Ema pradeda tiesiogine to žodžio prasme
suprasti žmonių kalbos, ji aiškiai girdi kalbą, bet jos nebesupranta ir pamažu
ima suvokti, ką reiškia, kai negali išgirsti kito žmogaus. Pasakojime atsiranda
ir mistinė bevardė būtybė, repertuare pavadinta Keistuole (aktorė Renata
Idzelytė), kuri vienintelė gali susikalbėti su Ema ir atverti jai skaudžią
suvokimo tiesą...
Spektaklis apie paaugliškąjį ego, kai atrodo, jog
pasaulis tau kažką skolingas, o tu jam nieko, kad visi turi tave girdėti ir
suprasti, o tu tarsi kitų ne. Tai vienos dienos pamoka. Spektaklis dinamiškas,
vietomis išties juokingas, margas ir spalvingas. Patiko ir scenografija, kai
kurie aktoriai atlieka po kelis vaidmenis, pavyzdžiui, Sigutė Gaudušytė atliko
ir mamos, ir fizinio lavinimo mokytojos vaidmenis (padariusios 50 000 žingsnių!)
arba Vaidas Jočys, kuris buvo ir tėvas, ir autobuso vairuotojas. Aišku, absoliučiai
sukonstruotas pagal populiariuosius Holivudo kino variantus iš animacinių ir
vaidybinių filmų šeimai principus: aiški užuomazga, probleminė linija,
kulminacija ir įprastinė happy end atomazga. Nepaisant struktūrinio nuspėjamumo
ir kitų niuansų, klaipėdiečiai vėl pasistengė, kad šiaip jau elementarūs
dalykai būtų išreikšti visiems suprantama masinio žiūrovo kalba, todėl pjesės
realizuotos ištarmės nesudėtingos, įsimenančios ir pritaikytos, sakyčiau, bet
kurio amžiaus grupės žiūrovui. Puiku, kad Klaipėdos dramos teatras pritraukia
ir jaunąjį žiūrovą, augina jį sudėtingesniems projektams, o tai, sakyčiau,
labai svarbu, nes teatrai turės ateityje savąjį žiūrovą.
Kai ištinka teatro badas, tada eini į tokius
spektaklius, į kuriuos nė nenumanei, kad kada nors eisi. Nepamenu, kada
paskutinį kartą buvau vaikams skirtame spektaklyje, tad, žiūrėdamas į Klaipėdos
dramos teatro repertuarą, pasirinkau tai, kas dar nematyta. O nematyta buvo
2021 metais gruodį įvykusi premjera „Sniego karalienė“, kurį pagal Hanso
Christiano Andersono pasaką su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė
režisierius Paulius Tamolė. Maniausi, kad šį spektaklį pažiūrėsiu su
kokiais nors mokytojų atitemtais paaugliais, kurie vis maigys savo pritemdytus išmaniuosius,
negalėdami nusėdėti, tačiau viskas dar kitaip – susirinko daugybė mažamečių,
tėvelių ir mamyčių, tad pagalvojau: blogiau jau būti negali, nes jie tuoj
pradės ožiuotis, spektaklį gadins...
Nieko panašaus! Pasirodo, į spektaklius eina padorūs
tėvai su jau kultūriškai išauklėtais, dėmesį išlaikančiais vaikais, kurie visas
dvi valandas sekė „Sniego karalienės“ pasakojimą. Buvau nustebintas, bet kitaip
ir negalėjo būti: lenk medį, kol jaunas. Kitaip sakant, kiek pačios kultūros ir
supratimo turi patys tėvai, tiek vaikai tai atspindi, tad iš esmės per visą
spektaklį nė vienas vaikas nesiožiavo, neapsiverkė ir necyptelėjo.
O spektaklį „Sniego karalienę“ labai smagiai pats
sužiūrėjau! Režisierius Paulius Tamolė laikosi klasikinės pasakos struktūros,
suskaidęs pasakojimą į 7 fragmentus. Pasakojimo centre – Kajus (aktorius Jonas
Baranauskas) ir mergaitė Gerda (aktorė Samanta Pinaitytė), kurie žaisdami
patiria puikią vaikystę, tačiau vieną dieną Kajus atsiduria šaltos ir
negailestingos Sniego karalienės akiratyje ir iš jos gauna bučinį bei
veidrodžio šukę, kuri pakeičia Kajų, t. y. jis netenka šiltumo, žaismingumo ir
atminties, nebegali žaisti, nebeatsako Gerdai, o galiausiai dingsta. Gerda
leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę ieškoti Kajaus, ji sutinka kalbantį varną, rūmuose
aplanko princą ir princesę, galų gale ir pavojingus plėšikus, rožių raganą ir raguotuosius
pakalikus, senę šamanę suomę, kol galiausiai jai pavyksta surasti Kajų ir jį
atkerėti...
Labai smagiai susižiūrėjo, tad galiu įsivaizduoti,
kaip turėjo patikti vaikams, kurie turi lakią vaizduotę ir lengvai geba susitapatinti
su šios pasakos personažais. Smagu, kad šioje šiaip jau tragiškoje istorijoje
P. Tamolė randa komiškų pasakojimų elementų. Pavyzdžiui, aktorius Vaidas Jočys
sukuria itin komišką ir prajuokinantį varnos personažą, Renata Idzelytė –
dvilypę plėšikę, kuri ir atšiauri, ir kartu labai gailestinga. Visoje pjesėje
veikia trys kipšiukai, kurie kalba bendratimis, primena niekšelius grinčus,
nes visuomet stengiasi ką nors iškrėsti pikto, sugadinti. Smagu buvo pamatyti labai
retai scenoje matomą aktorę Reginą Arbačiauskaitę, kuri atliko Gerdos močiutės
vaidmenį. O jau kokio grožio ir šaltumo Eglės Jackaitės sukurta Sniego
karalienė...
Išties manau, kad „Sniego karalienė“ labai klasiška,
išlaiko pasakos atmosferą ir šventinę nuotaiką, juolab kad rodomas šventiniu
periodu. Patiko, kad režisierius nenuėjo itin moderniais teatros sprendimais,
prifarširuodamas instaliacijų, šviesų efektų, priešingai – sukūrė klasikinį
variantą, kuris iš esmės kviečia apmąstyti draugystės vertę. Kaip pats
režisierius sako: „Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp
šeimos narių, draugų, artimųjų. Kodėl kartais taip atsitinka, kad mūsų širdys
ima ir pavirsta ledo gabalėliu?“ Tik gerumu galima kitą „užkrėsti“ gerumu, tik
šypsena gali kitą irgi priversti nusišypsoti. Galų gale, tą ir parodo personažė
Gerda, kuri ištirpdo Sniego karalienės kerus.
Labai gražios ir gausios bei dinamiškai
besikeičiančios dekoracijos! Scenografija išties apgalvota, masyvi. Labai graži
Sniego karalienės suknelė (čia tikriausiai reikia liaupsių pasakyti kostiumų
dailininkei Kristinai Voytsekhovskayai). Nesigailiu žiūrėjęs su kitais vaikais,
buvo išties smagu susitapatinti, vėl pamatyti puikiai žinomus aktorius
kitokiuose amplua ir gerai praleisti laiką. Išėjęs pagalvojau: nors spektaklis
ir skirtas vaikams, galima jį kuo puikiausiai žiūrėti ir suaugusiems, nes H.
Ch. Andersono pasakos gana universalios ir aktualios šiandien.
Tęsiasi mano dar vienas teatro sezonas ir šįkart mano
žvilgsnis į jaunos režisierės Lauros Kutkaitės režisuotą dramą „Milena“,
kurios premjera įvyko 2025 metų rugsėjo 12 dieną. Spektaklio medžiaga labai
įdomi, nes ji paremta išlikusiais literatūros klasiko, žinomo labiausiai už „Metamorfozę“
ir romaną „Procesas“, rašytojo Franzo Kafkos laiškais mylimajai Milenai
Jesenskai (1896-1944). M. Jesenska – čekų žurnalistė, rašytoja, vertėja,
rezistencijos kovotoja, itin spalvinga asmenybė, pasižymėjusi liberaliu ir
nepriklausomu gyvenimu. Turėdama vyrą, ji tuo pačiu mezgė ne vieną romaną,
jautė simpatiją ir F. Kafkai. Deja, jos pačios laiškai Kafkai nėra išlikę ir
kažin, ar jie būtų publikuoti, nes anuomet ištekėjusios moters ir Kafkos
romanas nebūtų viešai toleruojamas, o šiandien ši medžiaga tampa ne vienam
įkvėpimo šaltiniu.
Nenoriu sakyti „moteriškas spektaklis“, bet jis toks
yra, todėl verta pamatyti visiems vyrams, nes erotikos ir spalvų išties
nemažai. „Rašyti laiškus – tai mylėtis su šmėklomis“ – ši citata iš F. Kafkos
laiško tampa pagrindiniu moliu visam spektakliui ir jo tekstūrai. Medžiagos nėra
itin daug, todėl didžiąją spektaklio dalį užpildo šešių besimainančių Milenų
flirtuojantys ir infantilūs žaidimai, pokštai. Kitaip sakant, režisierė su
aktorėmis kuria tą šmėklų pasaulį, pajungdamos iš dalies burleskos šou
elementus ir dainavimą. Įdomu tai, kad viso labo F. Kafka buvo pametęs galvą
dėl Milenos, tačiau jiedu susitiko tik du kartus. Ar tai buvo tikra meilė? Bandoma
išsiaiškinti pačiais įvairiausiais būdais. Gal net neišsiaiškinti, o kiek vis kitokiomis
formomis užduoti šį klausimą.
Šešias Milenas suvaidina žymiausios Klaipėdos dramos
teatro aktorės: Toma Gailiūtė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta
Pinaitytė, Justina Vanžodytė. Kviestinė aktorė iš Vilniaus – Aistė Zabotkaitė. Scenoje
jos mainosi, perteikia biografinius Milenos koliažus, o dalis scenų
juodai-baltai nufilmuota ir rodomos kaip filmas. Reikšmingiausiu atskaitos
tašku tampa – pirmasis Milenos ir Kafkos susitikimas, rankos paspaudimas. Milena
ne tik Milena, bet Milena veikia ir kaip pats Kafka, jo moteriškoji ir
jautrioji perspektyva. Tie laiškai, tiksliau jų nuotrupos tampa analizės medžiaga.
Milenos skaito Kafkos laiškus, juos iliustruoja mizanscenomis ir etiudais, tad
čia nemažai erotikos, patetikos ir humoro. Tiesą sakant, apskritai Kafkos ir
Milenos tariama meilė primena priklausomybę ar ligą, iš šių dienų žiūrint, tai
labai infantilūs santykiai, kone paaugliški ir labai jautrūs. Ar toks ir buvo
Kafka? Ar tokia gudri laputaitė buvo ir pati Milena?
Tai bandoma išanalizuoti pasitelkiant TV laidos „Laiškų
džiazas“ intarpą, kai laidos vedėja Eglė Jackaitė, kuriai prisistatinėti
nereikia, kalbina psichologę, kuri po eilutę ir žodį narsto Kafkos žodelius. Apskritai
toji scena pavykusi, juokinga, bet iš esmės ji kalba kur kas daugiau: visuomenė
narsto privačius gyvenimus, juos analizuoja, vertina ir net teisia, nesuvokdama
visų niuansų ir kontekstų. Apskritai šioji scena nušviečia mūsų paviršutinišką
supratimą apie Kafkos ir Milenos meilę, kaip, beje, apie viską gyvenime, t. y.
kaip žiniasklaida ar kiti informacijos kanalai leidžia mums susikurti tariamą
tiesą ir žinojimą apie visiškai mums svetimus žmones. Beje, nuostabi aktorių
vokiška tartis, kuri išjuokia paties vertimo principą, nes vertėjai ir
redaktoriai išverčia ir sukuria jau savo interpretacijas, kuria naujus gyvenimus,
didvyrius ir monstrus, tad „sugedęs telefonas“ veikia ir kaip parodija, ir kaip
tiesos išsakymo būdas.
Kaip vieną svarbiausių spektaklio elementų išskirčiau vaikiškų
žaidimų elementus. Spektaklis pasideda žodžių žaidimu, viena iš Milenų bando
įspėti, kas ji tokia yra (ant kaktos priklijuotas žodis „mergaitė“),
panaudojamas žaidybinis TV formatas, „sugedęs telefonas“, kuris perteikia
infantilišką ir veržlią Milenos asmenybės pusę. Stebino šios asmenybės likimas –
Milena Jesenska miršta ne kur kitur, o koncentracijos stovykloje 1944 metais,
ilgą laiką po įvairius kalėjimus nacių kalinama kaip rezistencinė kovotoja. Tai
rodo esant ne tik infantilią asmenybę, bet ir ryžtingą, teisingą ir nebijančią
pasipriešinti blogiui.
Po spektaklio galima
parašyti Milenai arba bet kuriai iš vaidinusių Mileną aktorių. Įrengta pašto
dėžutė Klaipėdos dramos teatro fojė. Šalia – kultūrą ginantis plakatas, skirtas
ginti nuo Remigijaus Žemaitaičio ir jo „Nemuno aušros“ skverbimosi į kultūrą.
Tiesa, po spektaklio aktorės kreipėsi į žiūrovus palaikyti kultūrą ir
menininkus (daugiau jau matysite pateiktame įraše).
Svarbiu spektaklio motyvu tampa redakcija, t. y.
Milenos laiškų tvarkymas, vertimas į mūsų kalbą, o tiksliau – į viešumos galimas
pateiktis. Šitaip išvengiama vientisa ir aiški interpretacija, spektaklis tampa
procesu, kaip tam tikri biografijos kūrėjai (redaktoriai?) bando sutvarkyti
privačių žmonių gyvenimus viešajam sektoriui be pačių veikėjų sutikimo – iš čia,
sakyčiau, ir kyla visuomenės ir individo įtampa. Esama ir kafkiškų sapniškų
motyvų: ekrane rodomos Milenos surrealistiškai juda mišku, plaukia laivu –
iliustruoja psichofizines froidiškas Milenos jausmų būsenas. Neapibrėžtumas tampa
svarbia spektaklio atmosferos dalis, kuri tarsi paantrina spektaklio mintį, kad
neįmanoma apčiuopti tikrosios Milenos, ji nepagaunama, nesuveržiama ir
neapibendrinama, nors čia pat pamatus sudeda aiškūs ir neginčijami biografiniai
faktai, dėl kurių vis tiek žiūrovas gali susidaryti asmens gyvenimo išklotinę. Kitaip
sakant, pats spektaklis irgi veikia kaip žaidimas, kaip bangavimas tarp faktų
ir baltųjų dėmių, tarp to, kas gali apibrėžti Mileną, o kas ne.
Spektaklyje viena iš Milenų bent kelis kartus
paklausia, o tai kokius narkotikus Milena vartojo? Akivaizdu, kad meilę. Nebūtinai
vyrams, apskritai savo gyvenimui, jo teikiamiems vyrams, madai, prabangai,
teisingumui... Sirgti ir būti priklausomai nuo gebėjimo kurti savo likimą kaip
laisvai to meto visuomenės moteriai.
Patiko man šis spektaklis. Tiesą sakant, nieko
pernelyg nesitikėjau, nes buvau jau girdėjęs visokių atsiliepimų, bet
asmeniškai man patiko ir pastatymas, ir medžiaga. Po spektaklio jaučiuosi „užlopęs“
dar vieną spragą apie Kafkos gyvenimą ir jo santykius, dar labiau supratęs
tariamai žinomus gyvenimus, amžiną probleminį santykį tarp individo ir
visuomenės, iš to santykio kylančias įtampas. Tiesa, šiame spektaklyje „Oskarą“
duočiau aktorei Tomai Gailiūtei už įspūdingai bauginančios mokytojos charakterį
(„Ką?!!! Ar mane sapnavai?!!!)
Kai atrodo, kad geriau šį sezoną Klaipėdos dramos teatre
nieko nebepamatysiu, staiga įvyksta stebuklas su režisieriaus Dmitry Krymov
spektakliu „Fragmentas“, kurį jis parašė ir sukūrė, remdamasis
Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentu apie Olgą. Šį rudenį mačiau kitą jo spektaklį,
pastatytą irgi su Klaipėdos dramos aktoriais, „Requiem“ ir jis man nelabai
patiko, lyginant su „Fragmentu“. Jau iš dviejų matytų spektaklių galima
įžvelgti savitą režisūrinį stilių, režisierius mėgsta perkurti ir sulieti
fragmentuotas skirtingas pjesių medžiagas, „apauginti“ savo vizija, moderninti,
dekonstruoti.
Spektaklis „Fragmentas“ turi išskirtinę scenografiją,
kuri vienu metu atrodo tokia socialiai lokali – seniai remonto nemačiusi
laiptinė su senoviniu liftu. Pirmojoje scenoje daug pasikartojimo, niekas
beveik nekalba, atrodo susvetimėję, prasilenkiantys veikėjai abejingi vieni
kitiems, kol jų nesuvienija gaisras. Gaisras labai svarbus Čechovo „Trijų
seserų“ pjesėje, tai griaunančioji stichija, kuri iš esmės sugriauna ir Olgos
gyvenimą, kuri tampa Samanta Pinaityte. Tiesą sakant, vienu momentu išardoma
spektaklio čechoviška atmosfera ir veikėjai tampa aktorių prototipais ir po
didžiojo gaisro, kuris sudrebina visą salę, atsiranda suskilęs pasaulis.
Aktoriai sėdasi griuvėsiuose žiūrėti seno karinio filmo apie meilę, o Samanta,
Olgos aktorė, bando susivokti savo gyvenime, bet viskas, ką ji gali, tik
mėgautis aukos pozicija, bet dar labiau mėgaujasi susirinkę kolegos, kad gali
padėti demonstruodami dirbtinį altruizmą ir empatiją.
Nors iš spektaklio „Fragmentas“ galėtum tikėtis kaip
iš „Requiem“ dar daugiau susiskaidymo ir atskirų novelių-etiudų dustinį, visgi šis
„Fragmentas“ išsirutuliojo į vientisą teatrinį sumanymą, kuris duoda žiūrovui
ir jausmų, ir apmąstymų. Įspūdingai perteikta gaisro scena, kuri nušluoja
turtus, vyšnių sodus ir gyvenimus, atrodė, kad scenoje iš tikrųjų vyko gaisras!
Klaipėdos dramos teatro scenoje tokio sumišimo dar neteko matyti... Ir staiga
iš nebylaus pirmosios spektaklio dalies, kada sudūžta veikėjų gyvenimai, ateina
parodijuoti pasiplepėjimai, mūsų visuomenės paviršutiniškumas. Moteris,
valganti vynuoges ir išgyvenanti, kad negali padovanoti nuo gaisro
nukentėjusiems savo rūbo, nes, mat, jis turi skylę. Rūkanti elegantiška moteris
su juoda skrybėle, įkūnijančią pačią mirtį ir čechovišką ramybę (galima gerti
arbatą arba ramiai sėdėti ir rūkyti, kol liepsnoja gyvenimai). Manau,
spektakliui pavyko įvairiais štrichais perteikti mūsų gyvenimo trapumą ir
retsykiais pernelyg didelį paviršutiniškumą – nelabai režisierius temiškai
pabėgęs nuo Čechovo?
Šįkart aktorių kolektyvas dirbo itin smagiai ir
atsidavęs, labai susikalbėjo scenoje ir veikė nepaprastai darniai keldami
šurmulį, chaosą, liedami ašaras. Toji scena su filmu gal kiek truputį pasirodė
ištęsta, nors ir pateisinama. Pabaigoje aktoriai užtraukia prancūziškai,
norėdami padėti Samantai išgyti, pralinksminti, tačiau Samanta vis verkia, ji
tampa gerų kolektyvinio „draugų“ sukurta karikatūra, nes kažin, ar begalima
toliau gyventi kaip anksčiau, kai viltys ir likimai sudužę ir sudegę.
Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir
vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos
režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“.
Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų
kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl
sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria
perskaitę ir išmanantys.
Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip
jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš
kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti
aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog
čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg
visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra
labai gerai!
Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią
porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys.
Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam
atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį
linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela
stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo
nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas
dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...
Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus
dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be
moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos
teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į
tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus
tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius
utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda
ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo
kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose
išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš
pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą
imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti
savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo
kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas
schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas –
tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi
kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.
Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go
ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes
(žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus,
reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai
neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius
nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis,
jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo
tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame
savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai.
Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai
amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors
spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas
jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje
dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras,
ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi,
veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris
(kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į
kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs
reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba
buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai
klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.
Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika.
Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai
slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto
su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko
norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras
rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis
jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad
bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad
jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu
jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime
ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti
mums?
Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano
Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes
tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti),
galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos
nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė
žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad
sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas,
kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui,
susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas
spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir
vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio
metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi
pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir
apsakymą?
Šį rudenį savo spektaklių seriją pradedu nuo Klaipėdos
dramos teatro spektaklio „Requiem“, kurį pastatė Dmitry Krymov su
lietuvių aktoriais. Tiesą sakant, nebuvau matęs nei šio spektaklio, nei „Fragmento“,
kurį režisierius taip pat pastatė su Klaipėdos dramos aktoriais, todėl
nežinojau, ko iš tikrųjų reikia tikėtis.
Spektaklis sąlyginai neilgas, vos pusantros valandos,
vietas gavau pirmoje vietoje ir po ilgos darbo dienos tikėjausi nemenkos
įtraukties, kad „nusiplautų“ visa toji kasdienybė. Spektaklis parengtas pagal
japonų rašytojo Haruki Murakami romaną „Kafka pakrantėje“. Jį skaičiau prieš
kokius ketverius ar penkerius metus ir man romanas, kad ir patiko, tačiau Murakamio
literatūra plačiau nesusidomėjau ir nusprendžiau, kad tai paskutinis šansas
šiam rašytojui. Režisierius pasiima tam tikrus romano motyvus, t. y. varganą
vaikų mokytoją, kuri atsakinga už grupės vaikų mirtis ryžių kalno dauboje. Atrodo,
medžiaga sudėtingai psichologiška, nes istorija scenoje prasideda nuo to, kaip
mokytoja apklausiama tardytojo.
Aktorė Samanta Pinaitytė labai stengiasi perteikti
sutrikusios, išsiblaškiusios, didelį šoką ir to šoko neigimą išgyvenančią
mokytoją. Tardymas trunka didžiąją dalį šios scenos ir žiūrovas yra „panardinamas“
į bandymus suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Naudojami vietoj vaikų simboliniai
pliušiniai žaislai. Pamaniau, kad pernelyg banalu juos visur tampyti, mėtyti,
skandinti, tačiau finalinėje scenoje pasirodę persirengę aktoriai pagal tuo
pačius žaislus sukelia nemažą efektą, jog įmanoma išdidinti ir priartinti šiaip
jau scenoje banaliai atrodančius dalykus ir padaryti virsmo stebuklą. Scenografija
apskritai efektingai šiame spektaklyje tvarkoma, ką vien jau reiškia tas
maksimalių išbandymų reikalaujantis aktorei Dignai Kulionytei vandens
cisternas, kuriame ji nuskęsta vaidindama Ofeliją iš Šekspyro „Hamleto“. O tasai
didžiulis medis, į kurį įsipainioja parašiutininkas? Taip pat.
Jeigu su scenografija viskas aišku ir pateisinama, tai
scenarijus, tenka pripažinti, nepavykęs. Nepatiko ir neįtiko man ir mano
kolegai pjesės siužetiniai fragmentų durtiniai, jie atrodė eklektiški,
besilaikantys dėl trapios gimusių, mirštamų ir negimusių veikėjų vaikų minties,
tačiau kažkas pernelyg sutrūkinėję. Visiškai nepatikęs intarpas apie
besikeikiantį rusiškai vyrą, kuris baisiausiais 10 minučių rėkia, kaip užmušiąs
parašiutininką, o po to su meile ir nuostaba traukia žaislus, skalbimo mašiną
ir pasakoja savo Mašai, kaip visa tai praturtins jų ir jų vaikų gyvenimus. Nelabai
tinkama ir Ofelijos scena: kol leidžiamas vanduo, Hamletas bando prisiminti, ar
iš tikrųjų Ofeliją mylėjo ir jai ką nors dovanojo, žadėjo. Scena ištęsta iki negalėjimo,
veikėjai nesusikalba (čia ir buvo tokia idėja), tačiau kam tiek pastangų dėti
tokiai paprastai minčiai? Žiūrovas paliktas tik stebėti ir laukti, kad toji
Ofelija kuo greičiau nuskęstų.
Patiko pats spektaklio finalas, jis vizualiai ir
emociškai apjungia pirmąjį pasakojimo skyrių, tačiau spektaklio visuma labai
fragmentiškai sumišusi, besijungianti idėja tampa mikro padrikų novelių,
literatūrinių idėjų ir ištraukų hibridiškas chaosas, kuris nesukuria žiūrovui
vientiso emocinio išgyvenimo, todėl spektaklis kelia daugiau ne diskusijas ir
prasmių paieškas, kiek bandymą po jo suvokti, ar tikrai viskas gerai su
scenarijumi? Spektaklis neprovokavo, bet bandė emociškai išsakyti geresniojo
pasaulio ateinančioms ir esančioms vaikų kartoms poreikį, atsakomybės svarbą, pasaulis kaip gėrio ir blogio
scena, atsiprašymas, kad ankstesnės kartos nepasirūpino pasaulio tobulumu,
tačiau „sutrupintas“ scenarijus į kaleidoskopą pavirto vaizdeliais ir etiudais,
bet ne Klaipėdos dramos teatro premjeriniu numeriu, kuriuo galėtų didžiuotis.
