Spektaklis "Nojaus arka", režisierius Jokūbas Brazys, Klaipėdos dramos teatras

 Sveiki, mielieji!

 

Kasmet man rugsėjis yra ne tik rudens pradžia, šiokia tokia perkrova, bet ir naujasis teatro sezonas, vadinasi, nauji ir nematyti spektakliai, premjeros ir praleistos progos aną sezoną, anksčiau nepamatyti teatro darbai. Galima sakyti, kad teatro režisieriaus Jokūbo Brazio pernai pristatytas spektaklis „Nojaus arka“ man išsprūdo net du kartus. Turėjau bilietus, tačiau taip gyvenime susiklostė, kad nepavyko nei į vieną pasirodymą nueiti. Tad trečias kartas nemelavo. Pjesės pastatymas, kai tik praėjo premjera, beregint susilaukė kontraversiškų vertinimų, netgi aštrių kai kurių visuomenės veikėjų pasisakymų, kad J. Brazys pastatė kažin kokį nedorą, bereikšmį ir vien perversijas vaizduojantį spektaklį be turinio. Knietėjo savo akimis įsitikinti, ar tikrai jau taip blogai viskas su ta „Nojaus arka“? Juolab, kad kitas J. Brazio spektaklis – „Storas sąsiuvinis“ pagal Agotos Kristof pirmąją trilogijos dalį, man labai patiko.

 

Spektaklis pastatytas pagal Elijaus Martynenko kūrinį ir, kaip jau teigiama informacinėje brošiūroje, čia nereiktų tikėtis Senojo Testamento perpasakojimo. Veikiau, kaip teigiama, šiuolaikinė „Nojaus arka“ – tai istorija apie išritualintą, pažeistą, pažeidžiamą ir netekusį gyvastingumo šiuolaikinį gyvenimą – apie tai visas spektaklis. Spektaklis nedaugžodžiauja, praktiškai mažakalbė pjesės medžiaga, kurios visą turinį užpildo besijungiančių etiudų koliažas, kalbantis apie gyvulišką žmogaus prigimtį. Dėmesio centre – azijietiškas laivo krovininis konteineris, skirtas pervežti krovinius, šiuo atveju, pačius gyvulius, pastarasis imituoja biblijinį Nojaus laivą, tačiau nieko švento ar romantiško, to, ką galima apčiuopti Biblijos pasakojime, čia nerasime. Nes krovininis konteineris – tai praktiška talpykla, tai vartojimo ir ekonomikos simbolis ir jame besidauginanti šventa, nesuteršta gyvybė iš esmės tėra tik produktas, skirtas suvartoti. Apsirijimas prie stalo ar gyvulių skerdimas, kuris kadaise turėjo sakralią ritualinę potekstę, šiandien, kai fermose apvaisinama milijonai karvių ir kiaulių (tiek pat paskerdžiama žmonijos poreikiams), skausmas, atjauta ir dėkingumas nieko nebereiškia.

 

Senajame Testamente ištariama: „Dauginkitės!“. Turima galvoje giminės pratęsimą, giminės, kuri turi nešti ne vien besaikį dauginimąsi, bet ir atsakomybės prasmę, kad toji nauja gyvybė, išgyvenusi tvaną, suteiktų naujo pasaulio vertybinį pamatą. Šis niuansas spektaklyje itin įdomus, nes jis sumišęs su sekso malonumu ir narciziškumu. Besimasturbuojanti pora visais įmanomais būdais bando susilaukti moliusko geldoje gyvybės, ap(si)vaisinti, tačiau kartu jie susireikšminę ir susirūpinę malonumo potyriais. Kita vertus, nevaisingumo ir šiuolaikinės demografinės problemos, seksualumo įvairovė atvėrė susirūpinimą ne šeimos išsaugojimu, vaikais, bet orgazmo potyriu – seksualinė energija nukreipta į save patį. Apskritai viso spektaklio epicentras yra lytiškumas ir seksualumas bei iš ten ateinančios problemos. Rituališkai pastojanti karvė-moteris yra apvaisinama, tačiau tą patį nori patirti ir homoseksualus, moterį imituojantis vyras, išgyvenantis savo vidinius seksualinius geidulius. Jis išjuokiamas scenoje už neprodukavimą ir yra paliekamas besimurgdyti priešgimdyviniuose nuleistuose vandenyse, kristi ir šokti savo švento Vito šokio. Geresnės simbolikos apie žmogaus prigimtį ir nesugalvosi...

 

Spektaklyje žaidžiama kaukėmis ir fetišais. Vienas ryškiausių pasirodymų – iš japonų kultūros atėjęs ir paauglius, ir jaunuolius užvaldęs troškimas būti fursona ir turėti savo fursuitus, t. y. gyvūnus iš anime žanro imituojančius kostiumus, naujas tapatybes, kurios leidžia pabėgti iš slegiančio sociumo ir būti gyvūnais (vėlgi kalbama apie prasiveržiantį žmogaus prigimtį!), kuris skausmingai kartu naikina asmenybę, bet kartu spektaklyje prakalba apie poreikį būti tikru. Apie žiaurumo ir švelnumo nesuderinamumą, sumišimą, šių dalykų nebeatskyrimą. Mes tampame herojais be heroizmo, prisidengę Betmano kostiumais, slėpdamiesi nuo savęs ir savo silpnybių, bet kartu esame linkę į hiperbolizuotas savianalizės terapijas, būname vieni kitiems žiaurūs ir sunarciziškėję vartotojų pasaulyje, kuriame negali būti numalšintas nei fizinis, nei dvasinis alkiai, kitaip sakant, tampame savuose krovininiuose konteineriuose izoliuoti. Veikėjai užsideda šiukšlių maišus, jie dūsta, krenta kai kurie negyvi, nes nuo savo paties emocinio burbulo tiesiog miršta be deguonies ir laisvės, tad belieka elgtis su savimi kaip elgiamasi su gyvuliu skerdykloje – jį paskirti be pagarbos ir ritualų beprasmei mirčiai, kuri spektaklyje irgi tampa tam tikra rinkos ekonomine preke – raudoni kompiuterinius supermarijo primenantys dekoracijų perstumdytajai, lavonų ir šiukšlių surinkėjai dėl to turi darbo!

 

Visas spektaklis byloja apie vien šiuolaikinį žmogų ir Dievo trūkumą. Netekę tikėjimo ir pasinėrę į narciziškumą, jie praranda bendruomeniškumą, vadinasi, ir dialogą, ir galimybę daugintis, ir atjausti. Apie tai rašo ir šiuolaikinis filosofas Byung-Chul Han savo filosofinėje eseistikoje „Apie ritualų nunykimą“ (Kitos knygos, 2025), kurio idėjas labai taikliai iliustruoja Jokūbas Brazys savo spektaklyje. Šventumo praradimas skandina civilizaciją kančioje, nes šventumas yra paniekinamas. Nyčę perfrazuojant, tai Dievo mirties metas, autoritetų griūtis. Vienoje scenoje geltonus lietpalčius vilkintys gyventojai greitai persirengia pranašais ir ima tyčiotis iš tų, kurie tokiais pat negali tapti, o kai tampa visi pranašais, pradeda toliau tyčiotis vieni iš kitų. Normalumo, lygiateisiškumo kultas ir prisitaikėliškumo sindromas išstumia galimybę turėti moralinį vedlį, naują pranašą, nes bet kokios pastangos vienyti yra naikinamos, sumenkinamos. „Kas laimės?! Kas laimės?! Gargždų „Banga“!“– vienu metu byloja apie prasmingą susivienijimo ir bendruomeniškumo poreikį, o iš kitos – kalba apie mūsų vienybės paviršutiniškumą (Olimpinės žaidynės, krepšinis ir t. t.), nukreiptą iš esmės į netikrą vienybės sugestiją, kuri greitai atslūgsta kaip suvartotos emocijos, konkurencingumo ir kovos prieš KITĄ euforijai išblėsus, tada praeina vienybės iliuzija.

 

Kaip minėjau, tai nėra klasikinis naratyvinis teatras. Tai nepatogių etiudų koliažas, besijungiančių apie šiuolaikines skaudžias žmonijos problemas. Spektaklyje – simbolių ir metaforų barokas, jų tiek daug, kad žiūrovui tarp viso to iš pirmo žvilgsnio seksualinio smurto, frustracijos ir socialinių nepatogių kaukių reikia įžvelgti šiuolaikybės kritikos dėmenis, nepamesti prasmių naratyvą. Tingesnis žiūrovas gali nemąstyti, pasiduoti tik aštriems provokuojantiems vaizdiniams, tapti besišaipančių iš aktorių sukurtų simbolių heitinimo bendraautoriumi.

 

Juk teatras atneša patį gyvenimą, o kai kurie į teatrą nori ateiti pabėgdami nuo to pasaulio. „Nojaus arka“ tarsi sako, kad neišdegs: atėjote pasižiūrėti į gyvenimą, tad žiūrėkite atidžiai! Man spektaklis buvo suprantamas, įdomūs teatriniai sprendimai. Iš pradžių galvojau, kad režisierius pernelyg mažai pasakoja, pernelyg viską fragmentuoja, o kūrybinę energiją iššvaisto perdėtiems simboliams ir scenografijos pompastikai, pvz., ilgą laiką veikėjai pakuoja skerdyklos aukurą, skamba benzininis pjūklas ar kitoje scenoje – iš įvairių pusių bandoma papūsti slidininko plastmasę: kyla klausimas, ar tikrai tai buvo būtina tiek ilgai tęsti šias scenas ir ar šie sumanymai iš tikrųjų labai jau veikia visoje spektaklio sąrangoje? Ne visas spektaklio jungtis pateisinčiau, pasijuto šiek tiek duobių: simbolis dėl simbolio, barokas dėl baroko. Visgi visumoje spektaklis kur kas intelektualinis, nei tikėjausi, jis verčia nuolat ieškoti pateisinimo ir analizuoti simbolius, prasmes. Juk ir patys suprantate, kad teatrai nestatytų spektaklio vien tam, kad aktoriai pasitenkintų vaidindami smurtą ir degradaciją. Visgi išsiilgusiems spektaklio, kuriame vaizduojamas pats žmogus ir jo asmenybės pakitimai, jo atradimai ir tikrumas, „Nojaus arka“ gali visai nepatikti. Tai gana abstraktus idėjinis spektaklis, kuriame veikėjai veikia kaip organizmas, patys jie tampa sąlygotais veikėjais-simboliais, neteikiančiais nei užuojautos, nei vilties, kad šios kančios kada nors Žemėje pasibaigs. Bet ar pasaulyje kada nors kančia buvo pasibaigusi? Tikriausiai, kad ne.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Sniego karalienė", režisierius Paulius Tamolė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kai ištinka teatro badas, tada eini į tokius spektaklius, į kuriuos nė nenumanei, kad kada nors eisi. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau vaikams skirtame spektaklyje, tad, žiūrėdamas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą, pasirinkau tai, kas dar nematyta. O nematyta buvo 2021 metais gruodį įvykusi premjera „Sniego karalienė“, kurį pagal Hanso Christiano Andersono pasaką su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Paulius Tamolė. Maniausi, kad šį spektaklį pažiūrėsiu su kokiais nors mokytojų atitemtais paaugliais, kurie vis maigys savo pritemdytus išmaniuosius, negalėdami nusėdėti, tačiau viskas dar kitaip – susirinko daugybė mažamečių, tėvelių ir mamyčių, tad pagalvojau: blogiau jau būti negali, nes jie tuoj pradės ožiuotis, spektaklį gadins...

 

Nieko panašaus! Pasirodo, į spektaklius eina padorūs tėvai su jau kultūriškai išauklėtais, dėmesį išlaikančiais vaikais, kurie visas dvi valandas sekė „Sniego karalienės“ pasakojimą. Buvau nustebintas, bet kitaip ir negalėjo būti: lenk medį, kol jaunas. Kitaip sakant, kiek pačios kultūros ir supratimo turi patys tėvai, tiek vaikai tai atspindi, tad iš esmės per visą spektaklį nė vienas vaikas nesiožiavo, neapsiverkė ir necyptelėjo.

 

O spektaklį „Sniego karalienę“ labai smagiai pats sužiūrėjau! Režisierius Paulius Tamolė laikosi klasikinės pasakos struktūros, suskaidęs pasakojimą į 7 fragmentus. Pasakojimo centre – Kajus (aktorius Jonas Baranauskas) ir mergaitė Gerda (aktorė Samanta Pinaitytė), kurie žaisdami patiria puikią vaikystę, tačiau vieną dieną Kajus atsiduria šaltos ir negailestingos Sniego karalienės akiratyje ir iš jos gauna bučinį bei veidrodžio šukę, kuri pakeičia Kajų, t. y. jis netenka šiltumo, žaismingumo ir atminties, nebegali žaisti, nebeatsako Gerdai, o galiausiai dingsta. Gerda leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę ieškoti Kajaus, ji sutinka kalbantį varną, rūmuose aplanko princą ir princesę, galų gale ir pavojingus plėšikus, rožių raganą ir raguotuosius pakalikus, senę šamanę suomę, kol galiausiai jai pavyksta surasti Kajų ir jį atkerėti...

 

Labai smagiai susižiūrėjo, tad galiu įsivaizduoti, kaip turėjo patikti vaikams, kurie turi lakią vaizduotę ir lengvai geba susitapatinti su šios pasakos personažais. Smagu, kad šioje šiaip jau tragiškoje istorijoje P. Tamolė randa komiškų pasakojimų elementų. Pavyzdžiui, aktorius Vaidas Jočys sukuria itin komišką ir prajuokinantį varnos personažą, Renata Idzelytė – dvilypę plėšikę, kuri ir atšiauri, ir kartu labai gailestinga. Visoje pjesėje veikia trys kipšiukai, kurie kalba bendratimis, primena niekšelius grinčus, nes visuomet stengiasi ką nors iškrėsti pikto, sugadinti. Smagu buvo pamatyti labai retai scenoje matomą aktorę Reginą Arbačiauskaitę, kuri atliko Gerdos močiutės vaidmenį. O jau kokio grožio ir šaltumo Eglės Jackaitės sukurta Sniego karalienė...

 

Išties manau, kad „Sniego karalienė“ labai klasiška, išlaiko pasakos atmosferą ir šventinę nuotaiką, juolab kad rodomas šventiniu periodu. Patiko, kad režisierius nenuėjo itin moderniais teatros sprendimais, prifarširuodamas instaliacijų, šviesų efektų, priešingai – sukūrė klasikinį variantą, kuris iš esmės kviečia apmąstyti draugystės vertę. Kaip pats režisierius sako: „Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp šeimos narių, draugų, artimųjų. Kodėl kartais taip atsitinka, kad mūsų širdys ima ir pavirsta ledo gabalėliu?“ Tik gerumu galima kitą „užkrėsti“ gerumu, tik šypsena gali kitą irgi priversti nusišypsoti. Galų gale, tą ir parodo personažė Gerda, kuri ištirpdo Sniego karalienės kerus.

 

Labai gražios ir gausios bei dinamiškai besikeičiančios dekoracijos! Scenografija išties apgalvota, masyvi. Labai graži Sniego karalienės suknelė (čia tikriausiai reikia liaupsių pasakyti kostiumų dailininkei Kristinai Voytsekhovskayai). Nesigailiu žiūrėjęs su kitais vaikais, buvo išties smagu susitapatinti, vėl pamatyti puikiai žinomus aktorius kitokiuose amplua ir gerai praleisti laiką. Išėjęs pagalvojau: nors spektaklis ir skirtas vaikams, galima jį kuo puikiausiai žiūrėti ir suaugusiems, nes H. Ch. Andersono pasakos gana universalios ir aktualios šiandien.

 

Maištinga Siela

Spektaklis: „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz)

 Sveiki,

Teko išeiti su šypsena iš Klaipėdos dramos teatro, kuriame mačiau režisierės Agata Duda-Gracz pastatytą įspūdingą dviejų valandų trukmės spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Kitaip sakant, apie garsų italų baroko laikotarpio dailininką Michelangelo Caravaggio (1571-1610), kuris nugyveno audringą ir intriguojantį gyventoją, tokį, kokį nugyveno ir kiti žymūs renesanso ar baroko dailininkai, kurių biografijos apipintos legendomis.

Tiesą sakant, prieš keletą mėnesių perskaičiau meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“, kuriame autorius vaizduoja Karavadžą žaidžiantį tenisą, pastarasis mačas išprovokuos žmogžudystę ir nulems vieno geriausio ir įdomiausio to meto dailininko pabėgimą iš miesto. Visgi rašytojas visiškai kitokiais rakursais perteikia Karavadžo temperamentą (beje, rekomenduoju paskaityti, nes labai įdomiai ir išmoningai parašyta knyga). Režisierė, aišku, remiasi visiškai kitais šaltiniais. Scenoje perteikia Karavadžą (aktorius skusta galva, kuris neatitinka absoliučiai klasikinio dailininko italo, pastarasis dažniausiai vaizduojamas vešliomis juodomis garbanomis), bet ne esmė, visgi įspūdingiausia šio spektaklio dalis – ekspresija ir gebėjimas pasakojant biografinius Karavadžo štrichus perteikti stacionariai jo sukurtus pačius garsiausius paveikslus.

Dailininkas ne tiek jau daug paliko paveikslų, tačiau įėjo į istoriją kaip juodos ir baltos šviesos kontrasto paveiksluose naudotoju, todėl jo didelė dalis paveikslų, žinoma, nutapytų religinėmis temomis, nes užsakovai buvo bažnyčia, tad darbai primena ekspresyvius nušvytimo momentus tam tikrose kančios, euforijos, misterijos, apsireiškimo ar žudymo scenose. Galimas daiktas, kad Karavadžas sukūrė ir krikščioniškų šventųjų štampus, ir pirmiausia pagalvoję, kaip galėjo atrodyti šventieji, mes esame veikiami Karavadžo klasikos.

Grįžtant prie įspūdingo spektaklio, kuris gan sunkokai, tikriausiai, žiūrėtųsi tiems, kurie apie Karavadžą nieko nežino. Todėl labai rekomenduoju atlikti prieš spektaklį savo namų darbus, paguglinti esminę informaciją apie dailininką, pasižiūrėti jo dailės paveikslų, patyrinėti jo dailės darbų temas, raišką, nes po to daug ką atpažinsite spektaklyje ir suprasite scenografijos esmę: dailininko bandymas tapti genialiu ir pripažintu dailininku, kokie buvo pirmtakai iš renesanso, Karavadžą veda į bohemijos pasaulį. Spektaklyje vaizduojama jo liguista meilė prostitutei Lenai, kuri tampa jo įkvėpimo šaltiniu tapant Šv. Mergelę Mariją. Kitą vertus, režisierė tą kontrastą labai ekspresyviai išnaudoja, nors pats Karavadžas buvo, sakyčiau, labiau homoseksualas, nevengė vyriškos erotikos, kuri įkvėpė tapyti šventuosius vyrus.

Keletas Karavadžo paveikslų reprodukcijų religinėmis temomis, kurias galite pamatyti šiame spektaklyje.

Spektaklis skirtas N-18, aktoriai drąsiai kai kuriose scenose vaidina absoliučiai nuogi, manieringai imituoja savo homoerotiška maniera renesanso ir baroko dailės minkštą ir nenatūralią pozą dailėje. Iš esmės tai veikia pačiame spektaklyje ir kaip parodija, ir kaip ironija, iš kitos pusės deklaruoja to meto dailės kanonus. Kontrastų, kurie kuria ironiją, esama ir daugiau, pavyzdžiui, išjuokiamas veidmainiškas katalikų bažnyčios kardinolų pasaulis, popiežius vaizduojamas kaip šuns galva, apsupta gudrių ir įtakingų patarėjų, pilkųjų kardinolų, pastarieji lankosi viešnamiuose ir po pasidulkinimo duoda išrišimą savo nuodėmingosioms. Karavadžas kaip tikras dailininkas visada priklausė to meto bohemiškam skurdžiam luomui, tad įdomu, kad geriausios jo paveikslų idėjos kilo ne spoksant Da Vinčio darbus, o kokios smuklės kertėje. Scenoje svarbi prieblanda, apšvietimas, kuris imituoja Karavadžo paveikslų spalvas, tamsa slepia išvirkusią ir dažnai viešai pozuojama katalikų netikrą vertybių pozą, todėl visas spektaklis pulsuoja šventųjų ir lengvabūdžių orgijomis, kurios iš esmės yra beveik tapačios, tik vieni turi galią ir turtus, o kiti yra priversti išgyventi mekendami avimis.

Man įspūdingiausiai perteiktas spektaklio finalas, kuriame Karavadžo teismas sutampa su genialumo savotišku suvokimu ir pripažinimu. Jo galvoje gimę modeliai, paveikslo fragmentai, paveikti renesanso ir antikos pozų, tampa ir jo teisėjas, ir jo sąžinės gynėjais. Spektaklį lydį nuolat ekspresyvi muzika, kuri paryškina pulsuojančias orgijas ir tamsų dramatizmą, beje, nustebau, kad šis garso takelis yra išleistas vinilo pavidalu ir galima įsigyti už 25 eurus. Prieš eidamas į spektaklį nieko pernelyg nesitikėjau, tačiau likau maloniai nustebintas, ne kartą pravėriau burną nuo perteikto paveikslų misterijos. Intelektualu, ekspresyvu, meniška.

Mano įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela 

Spektaklis: "Mūsų klasė" režisierius Oskaras Koršunovas

 Sveiki,

Labiausiai pasaulyje nuo 2009 metų pasirodymo Londono teatre statoma lenkų pjesė yra Tadeusz Slobodzianek „Mūsų klasė“. Įspūdinga medžiaga apie prieš Antrąjį pasaulinį karą besimokančius vienoje klasėje vaikus. Pusė klasės – žydai, kita – lenkai. Besipešdami ir visaip kitaip bežaisdami ir augdami, jie nežino, kad iš esmės ruošiasi karui. Jų likimai Lenkijos provincijoje susiklosto tragiškai. Kas galėjo patikėti, kad vieni klasiokai slėps savo žydus klasiokus palėpėse, o kiti juos su malonu žudys ir degins...

Į lietuvių kalbą pjesę išvertė Rolandas Rastauskas, o spektaklį, trunkantį pusketvirtos valandos, pastatė žymusis mūsų teatro korifėjus Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Sunku apsakyti tą sukeltą gyvenimo įspūdį, kai istorinės aplinkybės lemia mūsų įsitikinimus ir veiksmus. Apie ką šis spektaklis? Tiek daug aspektų į jį sueina. Teatras gyvybingas tuo, kad jis aštrus, aktualus, iškeliantis klausimus ir nemoralizuojantis. Eilinįkart įsitikinau, kad Koršunovas yra provokatorius – žavus mūsų teatro genijus, o jo „Mūsų klasės“ versija infantiliai nekalta, tačiau monstriška. Pleškinami žydai, dekoracijos virstančios liepsnojančiu pastatu, vestuvių stalu ir žydų antkapiais, už Atlanto atskriejantys Abraomo laiškai...

Ar bereikia mums siaubo filmo „Pjūklas“  ar „Skerdynių Teksase“, kai turime tokią istorinę medžiagą? Kraupu, kai pjesės medžiaga atspindi istorinius gyvus procesus, kuriuos dabarties protas suvokia, bet sunkiai priima. Prikimštos lėlės ir gyvi aktoriai, kurie varijuoja tarp teatro ir marionečių iš tikrųjų simboliškai byloja diskriminacijos baisumus ir šiomis dienomis, kai suskaldytoje Lietuvoje „intelektualai“ oponentus vadina buduliais ir „nelietuviais“ ir patys pila patyčių mazutą. Toks jausmas, kad vėl gyvename panašiuose laikuose, kai dažnas vakceris persekios antivakserį, o kai kurie nepasiskiepijusius arba šeimos maršistus slėps palėpėje – arba priešingai.

Išeidamas iš spektaklio prisiminiau legendą apie Babelio bokštą, kai siekdami dangaus buvome nubausti senojo dievo, kuris suskaldė žmones į 72 skirtingas kalbas, kad jie negalėtų susikalbėti. Nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo nemažai laiko, tačiau vis dar nesusikalbame tragedijos kalba, vis dar sutartinai kolektyviškai neatpažįstame vieni kitų kaip unikalių žmonių ir vis dairomės skirtybių tarsi priešų ir metui atėjus, visada gniaužiame kišenėje akmenį, kurį sviesime į klasioką, kitaip sakant, į kitą žmogų už tai, kad patikėjome atskirties iliuzija.

Jūsų Maištinga Siela