Spektaklis "Milena", režisierė Laura Kutkaitė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiasi mano dar vienas teatro sezonas ir šįkart mano žvilgsnis į jaunos režisierės Lauros Kutkaitės režisuotą dramą „Milena“, kurios premjera įvyko 2025 metų rugsėjo 12 dieną. Spektaklio medžiaga labai įdomi, nes ji paremta išlikusiais literatūros klasiko, žinomo labiausiai už „Metamorfozę“ ir romaną „Procesas“, rašytojo Franzo Kafkos laiškais mylimajai Milenai Jesenskai (1896-1944). M. Jesenska – čekų žurnalistė, rašytoja, vertėja, rezistencijos kovotoja, itin spalvinga asmenybė, pasižymėjusi liberaliu ir nepriklausomu gyvenimu. Turėdama vyrą, ji tuo pačiu mezgė ne vieną romaną, jautė simpatiją ir F. Kafkai. Deja, jos pačios laiškai Kafkai nėra išlikę ir kažin, ar jie būtų publikuoti, nes anuomet ištekėjusios moters ir Kafkos romanas nebūtų viešai toleruojamas, o šiandien ši medžiaga tampa ne vienam įkvėpimo šaltiniu.

 

Nenoriu sakyti „moteriškas spektaklis“, bet jis toks yra, todėl verta pamatyti visiems vyrams, nes erotikos ir spalvų išties nemažai. „Rašyti laiškus – tai mylėtis su šmėklomis“ – ši citata iš F. Kafkos laiško tampa pagrindiniu moliu visam spektakliui ir jo tekstūrai. Medžiagos nėra itin daug, todėl didžiąją spektaklio dalį užpildo šešių besimainančių Milenų flirtuojantys ir infantilūs žaidimai, pokštai. Kitaip sakant, režisierė su aktorėmis kuria tą šmėklų pasaulį, pajungdamos iš dalies burleskos šou elementus ir dainavimą. Įdomu tai, kad viso labo F. Kafka buvo pametęs galvą dėl Milenos, tačiau jiedu susitiko tik du kartus. Ar tai buvo tikra meilė? Bandoma išsiaiškinti pačiais įvairiausiais būdais. Gal net neišsiaiškinti, o kiek vis kitokiomis formomis užduoti šį klausimą.

 

Šešias Milenas suvaidina žymiausios Klaipėdos dramos teatro aktorės: Toma Gailiūtė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė. Kviestinė aktorė iš Vilniaus – Aistė Zabotkaitė. Scenoje jos mainosi, perteikia biografinius Milenos koliažus, o dalis scenų juodai-baltai nufilmuota ir rodomos kaip filmas. Reikšmingiausiu atskaitos tašku tampa – pirmasis Milenos ir Kafkos susitikimas, rankos paspaudimas. Milena ne tik Milena, bet Milena veikia ir kaip pats Kafka, jo moteriškoji ir jautrioji perspektyva. Tie laiškai, tiksliau jų nuotrupos tampa analizės medžiaga. Milenos skaito Kafkos laiškus, juos iliustruoja mizanscenomis ir etiudais, tad čia nemažai erotikos, patetikos ir humoro. Tiesą sakant, apskritai Kafkos ir Milenos tariama meilė primena priklausomybę ar ligą, iš šių dienų žiūrint, tai labai infantilūs santykiai, kone paaugliški ir labai jautrūs. Ar toks ir buvo Kafka? Ar tokia gudri laputaitė buvo ir pati Milena?

 

Tai bandoma išanalizuoti pasitelkiant TV laidos „Laiškų džiazas“ intarpą, kai laidos vedėja Eglė Jackaitė, kuriai prisistatinėti nereikia, kalbina psichologę, kuri po eilutę ir žodį narsto Kafkos žodelius. Apskritai toji scena pavykusi, juokinga, bet iš esmės ji kalba kur kas daugiau: visuomenė narsto privačius gyvenimus, juos analizuoja, vertina ir net teisia, nesuvokdama visų niuansų ir kontekstų. Apskritai šioji scena nušviečia mūsų paviršutinišką supratimą apie Kafkos ir Milenos meilę, kaip, beje, apie viską gyvenime, t. y. kaip žiniasklaida ar kiti informacijos kanalai leidžia mums susikurti tariamą tiesą ir žinojimą apie visiškai mums svetimus žmones. Beje, nuostabi aktorių vokiška tartis, kuri išjuokia paties vertimo principą, nes vertėjai ir redaktoriai išverčia ir sukuria jau savo interpretacijas, kuria naujus gyvenimus, didvyrius ir monstrus, tad „sugedęs telefonas“ veikia ir kaip parodija, ir kaip tiesos išsakymo būdas.

 

Kaip vieną svarbiausių spektaklio elementų išskirčiau vaikiškų žaidimų elementus. Spektaklis pasideda žodžių žaidimu, viena iš Milenų bando įspėti, kas ji tokia yra (ant kaktos priklijuotas žodis „mergaitė“), panaudojamas žaidybinis TV formatas, „sugedęs telefonas“, kuris perteikia infantilišką ir veržlią Milenos asmenybės pusę. Stebino šios asmenybės likimas – Milena Jesenska miršta ne kur kitur, o koncentracijos stovykloje 1944 metais, ilgą laiką po įvairius kalėjimus nacių kalinama kaip rezistencinė kovotoja. Tai rodo esant ne tik infantilią asmenybę, bet ir ryžtingą, teisingą ir nebijančią pasipriešinti blogiui.

Po spektaklio galima parašyti Milenai arba bet kuriai iš vaidinusių Mileną aktorių. Įrengta pašto dėžutė Klaipėdos dramos teatro fojė. Šalia – kultūrą ginantis plakatas, skirtas ginti nuo Remigijaus Žemaitaičio ir jo „Nemuno aušros“ skverbimosi į kultūrą. Tiesa, po spektaklio aktorės kreipėsi į žiūrovus palaikyti kultūrą ir menininkus (daugiau jau matysite pateiktame įraše).

Svarbiu spektaklio motyvu tampa redakcija, t. y. Milenos laiškų tvarkymas, vertimas į mūsų kalbą, o tiksliau – į viešumos galimas pateiktis. Šitaip išvengiama vientisa ir aiški interpretacija, spektaklis tampa procesu, kaip tam tikri biografijos kūrėjai (redaktoriai?) bando sutvarkyti privačių žmonių gyvenimus viešajam sektoriui be pačių veikėjų sutikimo – iš čia, sakyčiau, ir kyla visuomenės ir individo įtampa. Esama ir kafkiškų sapniškų motyvų: ekrane rodomos Milenos surrealistiškai juda mišku, plaukia laivu – iliustruoja psichofizines froidiškas Milenos jausmų būsenas. Neapibrėžtumas tampa svarbia spektaklio atmosferos dalis, kuri tarsi paantrina spektaklio mintį, kad neįmanoma apčiuopti tikrosios Milenos, ji nepagaunama, nesuveržiama ir neapibendrinama, nors čia pat pamatus sudeda aiškūs ir neginčijami biografiniai faktai, dėl kurių vis tiek žiūrovas gali susidaryti asmens gyvenimo išklotinę. Kitaip sakant, pats spektaklis irgi veikia kaip žaidimas, kaip bangavimas tarp faktų ir baltųjų dėmių, tarp to, kas gali apibrėžti Mileną, o kas ne.

 

Spektaklyje viena iš Milenų bent kelis kartus paklausia, o tai kokius narkotikus Milena vartojo? Akivaizdu, kad meilę. Nebūtinai vyrams, apskritai savo gyvenimui, jo teikiamiems vyrams, madai, prabangai, teisingumui... Sirgti ir būti priklausomai nuo gebėjimo kurti savo likimą kaip laisvai to meto visuomenės moteriai.

 

Patiko man šis spektaklis. Tiesą sakant, nieko pernelyg nesitikėjau, nes buvau jau girdėjęs visokių atsiliepimų, bet asmeniškai man patiko ir pastatymas, ir medžiaga. Po spektaklio jaučiuosi „užlopęs“ dar vieną spragą apie Kafkos gyvenimą ir jo santykius, dar labiau supratęs tariamai žinomus gyvenimus, amžiną probleminį santykį tarp individo ir visuomenės, iš to santykio kylančias įtampas. Tiesa, šiame spektaklyje „Oskarą“ duočiau aktorei Tomai Gailiūtei už įspūdingai bauginančios mokytojos charakterį („Ką?!!! Ar mane sapnavai?!!!)

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Mane vadina Kalendorium", režisierius Elmārs Seņkovs, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki,

Džiaugiuosi, kad pavyko patekti būtent į premjerinį spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre variantą, kurį režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs pagal savo tautiečio Andris Kalnozols romaną „Kalendārs mani sauc“, kuris Latvijoje pasirodė 2020 metais ir greit tapo vienu skaitomiausiu šalies kūriniu sensacija. Prieš kelerius metus romaną į lietuvių kalbą Laimantas Jonušys, o išleido leidykla „Odilė“. Labai gerai, kad spėjau prieš premjerą perskaityti kūrinį, tad galėjau spektaklį vertinti iš literatūrinės adaptacijos perspektyvos. Premjeroje svečiavosi nemažai svečių, o po premjeros pabaigos, aidint gausiems aplodismentams, šalia aktorių lipo režisierius su asistentais ir iš Latvijos atvykęs pats romano autorius Andris Kalnozols.

Tiesą sakant, iš spektaklio nieko labai rimto nesitikėjau, nes romaną buvo persiskaitęs gana lengvai ir suprantamai, tad ir iš spektaklio tikėjausi Latvijos provincijos miestelio istorijos, kurios centre vaizduojamas autizmą turintis ir nervinius priepuolius patiriantis Oskaras. Visgi spektaklis tapo įtraukiančiu reginiu, kuris su dvejomis pertraukomis tęsėsi daugiau nei 4 valandas, o režisierius, adaptuodamas knygos medžiagą šiam spektakliui, buvo neįtikėtinai atidus ir jautrus romano siužetiniams niuansams, sakyčiau, beveik nieko neatsisakė, kruopščiai ir nuosekliai adaptavo pasakojimo etapus, kurių struktūra susideda iš pasakotojo Oskaro, kuris mums scenoje skaito savo vienerių metų dienoraščių įrašus ir dalyvauja kasdienėse istorijose.

Istorija tokia pat kaip ir romane: Oskaras įsižiūri miestelyje gražuolę merginą, kurios baidosi, nes bijo jausmų, nesuvokia, kaip reiktų megzti santykius su mergina, kuri patinka. Kadangi jis nežino josios vardo, išmoksta visus vardadienius, tikėdamasis, kad viename iš kalendoriaus lapelių yra ir tos gražuolės vardas. Senučiukė motina išgyvena dėl Oskaro, nes jaučia, kad greitai mirs, Oskaras taip pat stengiasi keisti savo gyvenimą, todėl vis labiau atsiskiria nuo namų ir pradeda gyventi aguročius auginančios girtuoklės Janinos namuose, lankosi apleistoje ligoninėje, renka gatvėje pamestus pinigus, tampa detektyvu ir bando motinai pastatyti su senukais ir balso stygų netekusiu Otto spektaklį ir bent kiek pakeisti pasaulį į gerą.

Šiek tiek spektaklio pradžioje abejojau dėl scenografijos – miesto aikštelė su sunkvežimiais, bet netrukus jie tampa ir bažnyčia, ir mažais namukais, kuriuose Oskaras lankosi. Juos lengvai kaip lėlių namelius galima pervežti iš vienos vietos į kitą ir padaryti dinamiškas rokiruotes. Iš tikrųjų įspūdinga ir pripučiamo atrakciono su vienaragiu scena, gražiosios merginos nusileidimo scena, naktinių klubų-šokio aikštelės, garso takeliai. Kiek netikėta, kad mano mėgstamą Latvijos himną panaudojo Naujųjų metų sutiktuvėms paminėti, kai visi geria, vemia, linksminasi ir girti šlitinėja – to tokio nacionalinio pašiepimo norėjosi ir daugiau, nes jis išties kėlė ekspresyvią nuotaiką.

Visgi spektaklis jautrus ir jis toli „nepabėga“ nuo mūsų kasdienybės, kuri gal ir pakitusi, tačiau spektaklyje daug kam atpažįstama, nes visi žinome daugiau ar mažiau, koks yra tas gyvenimas provincijose. Labiausiai stebina Oskaro, tyro ir nuoširdaus žmogaus pastangos veikti dorai ir kiek naiviai šiame pasaulyje, kai visi turi kaukes, stereotipus, įsitikinimus. Oskarui sudėtinga laviruoti tokiame pasaulyje, tačiau būtent jo kitoniškumas, kurį iškart suvokia ir jaučia gyventojai, tampa tolerancijos aspektu. Dažniausiai apie Oskaro kitoniškumą nekalbama, neakcentuojama, nesmerkiama, todėl vyrukas retsykiais spektaklyje, atrodo, priimamas besąlygiškai, nors jo ankstesnės patirtys byloja, kad klinikose ir mokykloje jam nebuvo taip lengva. Spektaklis, sakyčiau, remiasi į klasikinio teatro vyksmą, kuriame vėlei svarbūs tampa pirminiai dalykai: siužetas, istorijos prasmingumas ir asmeninė veikėjo drama, o ne ekspresija, naujos pažiūros, erdvės, užpildytos novatoriškomis technologijomis, kurios dažnai spektaklį padaro ekspresyviai šaltą ir negyvą, tai „Mane vadina Kalendorium“, sakyčiau, vėl sugrąžina prie gyvo ir nuoširdaus pasakojimo, kuriame aktoriai iš tikrųjų kuria gyvus veikėjus, kas, kad sukarikatūrintus, bet atpažįstamus, įdomius, kur aktoriai iš tikrųjų nebevaidina dekoracijų ar alegorijų, o gali pasireikšti kaip aktoriai.

Būtent šis spektaklis išsiskirs, be jokios abejonės, ir įsimintinais vaidmenimis. Ryškiausias iš jų, žinoma, yra aktorius Džiugas Grinys, kuris šiuo metu itin išgyvena kaip aktorius profesinį pakylėjimą (jau vien ką rodo jo pasirodymas filme „Pietinia kronika“) bei kituose spektakliuose. Sakyčiau, teatre, kiek esu jį matęs, Oskaro vaidmuo jam yra sudėtingiausias, įdomiausias ir kol kas, sakyčiau, itin daug jėgų reikalaujantis vaidmuo. Ir jį jis atliko labai puikiai, nustebčiau labai, jeigu tai nebus jo „Scenos kryžius“, nes vaidmuo sudėtingas tiek dėl sceninio judesio, tiek kalbėjimo, tiek emocinės įtampos. Aktorius retsykiais net buvo šlapias nuo dinamikos, vaikščiojimo ir staigių scenos pokyčiu, tad ir fizine prasme Griniui reikėjo daug padirbėti. Neįmanoma paminėti Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Dariaus Meškausko ir jo karikatūriškos, bet įsimenamos Janinos, kuri salei ir man teikė ir juoko, ir graudulio. Labai geras pasirinkimas, kad Janinos vaidmuo buvo patikėtas ne moteriai, o būtent jam (kaip ir anuomet „Mamos Drąsos“ vaidmuo). Visas Klaipėdos dramos teatro žvaigždynas gavo antraeilius vaidmenis ir užpildė sceną įvairiais pasirodymais, kadangi jie mane jau kaip žiūrovą lydi dešimt metų, tad smagu juos matyti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, spektaklis, kuris, mano galva, pagal savo medžiagą turėjo būti vidutinis, sakyčiau, dėl atidumo ir jautrumo Oskaro asmens sudėtingumui ir aktorių žiūrovui padovanoja keturių valandų jautrų, gyvą ir humanišką žvilgsnį į žmogaus gyvenimą, kuriame svarbiausias prasminis akcentas tampa žmogaus gerumas kitiems. Oskaras, nesivaikydamas egoistinių įsitikinimų, galvodamas apie žmones be jam priimtinų amžiaus, ligų, lyties, profesijų, priklausomybių kategorijos skirstymų, leidžia kurti besąlyginius ryšius ir primena mums, atėjusiems pasipuošusiems į teatrą, į kurį galbūt dalis negali ateiti pasižiūrėti, kad egzistuoja betarpiškas prigimtinis žmogaus modelis, daug paprastesnis ir tyresnis, nei tas, kokį mes regime apipintą socialinių sluoksnio voratinklio ir įvairiais įsivaizduojamais statusais. Režisieriui kažin kaip labiau, sakyčiau, pavyko išvengti nei pačiam rašytojui, holivudinio braižo ir heroizmo, tad teatrinis Oskaro aktoriaus Džiugo Grinio sukurtas veikėjas tampa ne herojumi, o simboliniu priminimu apie mus, svajojančius ir besivaikančios paprastos gyvenimiškosios laimės, kuri atsiranda tik tada, kai dalyvauji kolektyviniame gyvenime ir padedi kitiems, bet svarbiausia, kad tave priimtų toks, koks esi. Spektaklis labai patiko.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: aktorė Justina Vanžodytė apie kino aktoriaus mokslus

 

Sveiki,

 

„Turi mokėti greitai įsiminti ir reaguoti. Ši praktika tikrai padėjo sutvirtinti profesinį stuburą. Paaiškinimas labai paprastas – jei esi profesionalė, turi mokėti greitai dirbti ir turi turėti puikų balansą tarp emocijų bei technikos. Net įvardijama perskyra emotional acting („emocinė vaidyba“) ir technical acting („techninė vaidyba“). Jei emocinė pusė susijusi su vaidmens ruošimu, personažo psichologija, tai techninė pusė aprėpia tokius dalykus, kaip gebėjimą operatyviai įeiti ir išeiti iš tam tikros emocinės personažo būsenos, tiksliai ją atkurti prieš kamerą daug kartų, gebėti greitai save įjungti, prisitaikyti. Pradėjau daug labiau gerbti kino aktorius – jie nepaprastai gerai turi mokėti valdyti save.“ Justina Vanžodytė

 

Kas nėra bent kartą svajojęs tapti kino aktoriumi, atlikti triukus arba graudulingai verkti į kamerą? Justina Vanžodytė, Klaipėdos dramos teatro aktorė neseniai mokėsi JAV pagreitintuose kino aktorystės kursuose ir dalijasi savo patirtimi straipsnyje „Kursai prestižinėje Niujorko kino akademijoje Justinai Vanžodytei tapo tikra dovana“.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Sugrįžimas", režisierius Naubertas Jasinskas

 

Sveiki,

 

Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“. Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria perskaitę ir išmanantys.

 

Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra labai gerai!

 

Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys. Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...

 

Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas – tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.

 

Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes (žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus, reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis, jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai. Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras, ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi, veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris (kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.

 

Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika. Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti mums?

 

Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti), galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas, kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui, susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir apsakymą?

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Demonai", režisierius Darius Rabašauskas, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, teatro žiūrovai ir skaitytojai,

 

Dar 2020 metų pradžioje t. y., prieš 3 metus įvyko režisieriaus Dariaus Rabašausko pastatyto pagal švedų dramaturgo Lars Norén pjesę „Demonai“ spektaklio premjera. Džiaugiuosi, jog šio rudens sezono teatro mano asmeninis atidarymas, galima sakyti, įvyko būtent su šiuo spektakliu. Kiek pavyks, tiek čia aprašysiu dar nematytus spektaklius, pasidalysiu savo asmeniniais pastebėjimais, apmąstymais, pamatymais.

 

Švedų dramaturgas Lars Norén savo gimtojoje šalyje labai vertinamas, jo dramos, iš vienos pusės atrodo lyg ir čechoviškai paprastos, remiasi į artimojo rato (šeimos, sutuoktinių, kaimynų ir kt.) santykių problemas, o iš kitos, (tikriausiai jau nuo režisieriaus interpretacijos priklauso) dramų medžiaga gali tapti epochos reiškinių apibendrinimu. Galima sakyti, kad „Demonai“ būtent toks ir yra. Tai pirmoji dramaturgo pjesė, pastatyta Lietuvoje.

 

Neslėpsiu, kad spektaklio pradžia buvo labai abejotina, netgi nuobodi, tad teko skeptiškai sukryžiuoti ant krūtinės rankas ir laukti pabaigos. Su kolega juokavome, kad tai viena nuobodžiausių šiais metais matytų spektaklio pradžių, nes įdomu pasidaro tada, kada veikėjai atkemša pirmąjį alkoholio butelį. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet tai tiesa. Girto žmogaus sąmonė dažniau pasako kur kas daugiau, nei blaivaus.

 

Istorija pasakoja apie sutuoktinių bevaikę porą, kurių visos dienos vienodos, o savaitgalio vakarai užpilami draugų kompanijoje alkoholiu. Frankas (aktorius Jonas Baranauskas) ir Katarina (aktorė Toma Gailiūtė) gyvena itin toksiškuose santykiuose. Jie vienas kitą tiesiog ryja, trokšdami sudirginti save iš vidaus, patirti švelnumą, meilę, rūpestį, bet jų lūkesčiai primesti vienas kitam yra nepatenkinami, todėl to, ko negalima gauti paprastais civilizuotais būdais, bandoma išspausti smurto (psichologiniu ir fiziniu) būdu. Nelaimingesnės santuokos reiktų paieškoti.

 

Aišku, jų santykių destrukcija smarkiai hiperbolizuota, utriruota, ryškinant toksiškų santykių prieraišumą kaip savasties būtinybę. Veikėjai supranta, kad jie nelaimingi, tačiau negali vienas be kito. Iš esmės tai remiasi toksiškų santykių kopriklausomybe, kada vienas be kito veikėjai negali, todėl kiekvienas jų pokalbis, kuriuose bandoma sužadinti vienas kitam aistrą (o iš tikrųjų švelnumą) baigiasi pykčio priepuoliais ir daiktų vienas į kitą mėtymu. Ir visa tai vyksta jų betoninių spalvų bute, hermetiškoje erdvėje, kur neįmanoma „nuleisti“ psichologinio garo ir viskas pasmerkta rūgti ir troškintis uždarame puode. Kitą vertus, veikėjai nesupranta arba nenori pripažinti, jog jiems reikia išorinės pagalbos, jie neturi valios rinktis, tad veikia iš inercijos ir net nesupranta, kad yra ir smurtautojai, ir aukos vienu metu.

 

Tas vakaras, kuris vaizduojamas spektaklyje, Frankui yra ypatingas, nes neseniai mirė jo motina, o jos pelenus jis parsivežė namo. Rytoj laukia laidotuvės, tačiau neatrodo, jog Frankas tam kaip nors ypatingai ruoštųsi, jis ir toliau geria, rengia pobūvį, įsileidžia savo kaimynus ir elgiasi įprastai pagal algoritmą, nes mirties ir netekties faktą reikia slėpti, apgauti save, tačiau net išgėrinėjant Frankui „prasimuša“ prisiminimai apie mamą. Kaimynė Jena (aktorė Justina Vanžodytė) Franką veikia dvejopai. Iš vienos pusės Jena jam seksualinis subjektas, jaučia jai trauką, tačiau iš kitos pusės būtent ilgėdamasis moteriško švelnumo, kurį tikriausiai gaudavo iš motinos, jis gretinasi prie Jenos tarsi prie savo tikrosios motinos.

 

Toksinis algoritmas veikia Franką visokeriopai, tą galima įsitikinti, kai jis patalpoje lieka vienas su Jenos vyru, kurį bando seksualiai gašliai ir toksiškai provokuoti. Vadinasi, su žmona taip įsigalėję santykių vaidmenys pas Franką prasiveržia visame kame, kad ir su kuo jis bendrautų, jis ieško vienintelio seksualumo provokacijomis grįsto modelio, nesirinkdamas lyties. Tad tie iš pirmo žvilgsnio juokingi homoerotiniai Franko pasireiškimai susiveda į vieną į tą patį demonišką elgsenos šabloną.

 

Taigi veikėjai visi įstrigę ne tik savo butuose, bet ir elgsenos voratinkliuose. Jų tapatybės ir santykiai vieni su kitais dusina, o išsivadavimą jie mato per alkoholį ir galimus neištikimybės kelius. Jie iš visų jėgų nori patirti gyvenimo lengvumą ir prasmę, tačiau besilaisvindami ir išeidami apgirtę iš kasdieninių vaidmenų patiria tik dar didesnę beprasmybę ir tuštumą. Jenos vyras net neįstengia patirti erekcijos, kai pasitaiko proga išdulkinti ilgai geistą kaimynę Katariną, nes priartėjus prie aistros akimirkos, pasirodo, jog aistros nėra, ji tampa tik aistra, kai jos negali pasiekti ir įgyvendinti. Iš esmės veikėjai valdomi demonų, kitaip sakant, savo toksiškų santykių priklausomybių ir iliuzijų, tad ir spektaklio simbolinė scena, kai sutuoktinių pora save vinimi prikala vienas kitą prie grindų ir iš esmės pasmerkia save toliau laikytis šio gyvenimo diskurso.

 

Veikėjų bute atremtas prancūzų dailininko Edourd Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija papildo, savaip atkartoja ir iliustruoja spektaklio personažų vakaronę ant žaliai tarsi žolės išklotos kiliminės dangos. Veikėjai mato save paveiksle ir paveikslo veikėjai „mato“ savo gyvus prototipus, tačiau jie vieni kitų neidentifikuoja pagal panašumus, gyvieji nesuvokia savo diagnozės. Aišku, svarbiausiu spektaklio akcentu ir simboliu tampa apvali akies formos kėdė, kuri demoniškai iš salės stebi tiek veikėjus, tiek pačius žiūrovus, pastaroji akis sustiprina įspūdį, kad veikėjai negali ištrūkti nei iš buto, nei iš savo baisių santykių, nes iš esmės yra valdomi aukštesniosios jėgos tarsi lėlių namelyje.

 

Seilę varvinti spektaklio metu gali ir melomanai, stebėdami, kaip veikėjai keičia vinilines plokšteles. Dienraščiui diena.lt režisierius D.Rabašauskas atsakė: „Tai darbinės plokštelės. Su kompozitoriumi norėjome, kad spektaklis būtų gyvas, kad muzika ne atsirastų jo pabaigoje, o inspiruotų mus repeticijų metu. Man įdomu gyvybė teatre – ji dar ekstremalesnė, kai aktorių būsena scenoje ekstremali, o muzika susijusi ir su šia būsena, ir su spektaklio tema.“

 

Aš per tiek metų jau esu įsimylėjęs tuos Klaipėdos dramos aktorius. Šįkart pagrindinius vaidmenis sukūrė man puikiai žinomi Vaidas Jočys, Justina Vanžodytė, Toma Gailiūtė ir Jonas Baranauskas. Visi be išimties yra puikūs, „atidirbę“ savo. Manau, spektaklis pavyko. Jis nėra kažin koks novatoriškas ar toks, ko nebūtume matę ir jau gyvenime supratę, sakyčiau, pjesė perteikta klasikiniu naratyviniu būdu t. y. aiški užuomazga, kulminacija, kurią kaitina išgėrinėjimai ir rūkimai, ir galiausiai vakarėlio atomazga – totalus nusibaigimas, kai Frankas save pusnuogį išsitrina motinos pelenais, trokšdamas iš gyvenimo atjautos ir nepatirto švelnumo, savito grįžimo į motinos įsčias. Spektaklis „išlipa“ ir iš savo betoninio buto, žiūrovui paliekami atviri klausimai: kuo gyvena šiuolaikinė jauna šeima, koks šeimos likimas, kodėl vaikai tampa našta ir paprasčiau yra gyventi dėl savęs?

Trumpa ištrauka iš repeticijų:

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Varovai" (rež. Elmārs Seņkovs)

 

Sveiki,

Tikri kino gurmanai tikriausiai anuomet, prieš dešimtmetį, nepraleido danų režisieriaus Thomas Vinterberg sukurto šokiruojančio, socialiai konfliktiškai įelektrinto ir nepatogaus filmo „Medžioklė“ (dan. Jagten) (2012) adaptuotą specialiai kinui pagal D. Farre to paties pavadinimo pjesę. 2021 metų rudenį Klaipėdos dramos teatre vyko šios pjesės premjera pavadinimu „Varovai“, o medžiagą režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs (g. 1984), dirbdamas su Klaipėdos dramos aktoriais.

Taip jau nutiko, kad į premjerą pavėlavau net dvejus metus, tačiau nesigailiu, nes šie metai man turtingi nematytais spektakliais. Taigi patekau ne tik į „Varovus“, bet ir į savitą beveik pusvalandžio trukmės Klaipėdos dramos teatro apdovanojimus, rengiamus jau septintus metus iš eilės. „Mūza“ apdovanojimą įsteigė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, šiemet pagrindinius apdovanojimus paskyrusi geriausiems (nežinau, kokiu principu dalijamos šios statulėlės, tikriausiai, kad kaskart gautų vis kiti negavę aktoriai – nežinau). Justina Vanžodytė ir Darius Meškauskas pelnė „Mūzos“ pagrindinius apdovanojimus. Taip pat mecenato papildomus prizus gavo renginio vedėja Digna Kulionytė, taip pat mecenatai apdovanojo Vaidą Jočį, Renatą Idzelytę ir Nijolę Sabulytę. Išties labai sujaudino Justinos Vanžodytės kalba apie tai, kaip svarbu bet kuriam menininkui paliudyti, jog jis eina tinkama linkme ir tokie apdovanojimai labai padeda jaustis tvirčiau.

Spektaklis „Varovai“ pasakoja apie mažo miestelio pradinių klasių mokytoją Luką, kuris po pusmečio darbo yra apkaltinamas pedofilija, mat maža mergaitė, pamačiusi iš klasioko pornografiją, jos turinį sutapatino su Luku, mat šis jai suteikė saugumą, to, ko negali suteikti šiurkštūs ir nuolat besipykstantys jos tėvai. Bendruomenė be teismo labai greitai pasmerkia Luką, nors šis nekaltas. Iš esmės pati pjesės medžiaga aprėpia labai daug psichologinių elgsenos niuansų, socialinio teisingumo ir brutalumo aspektus, etikečių klijavimo, išnaudojimo, kaltės, sąžinės ir šeimos pamato, auklėjimo problemas.

Anuomet mane sujaudinęs filmas šiame spektaklyje tapo šiek tiek karikatūrinis, ypač silpna pasirodė spektaklio pradžia ir pirmoji jos pusė. Be įtampos, infantili, tarsi atsitiktinė, nesuveržta, pernelyg lengvais tonais užpildyta komedijos niuansais apie senstelėjusią direktorę, kuri įsižiūrėjo Luką. Nesu tikras ir dėl scenografijos visumos, aktoriai, kurie slankioja, gulinėja suoliukais įrėmintuose kraštuose iš esmės lyg ir veikia kaip dekoracijos, bet jų veiksmingumas atrodo bejėgiškas, negyvas. Neblogai atrodo viduryje scenos slankiojantis namo karkasas (visą laiką nepalioviau galvoti, kaip jis ten slankioja, kaip valdomas), funkcionuoja ir kaip pirtis, ir kaip namai, ir kaip bažnyčia, ir kaip nusikaltimo vieta, ir kaip mokykla. Panaudota ir daug sąlygotų dalykų, pvz., mėlynos medžiagos audeklas kaip ežeras ir t. t.

Kalbant apie medžiagos perteikimą, atrodo, kad latvių režisierius sušvelnino (vis nepaliauju lyginti su filmu, kuris daug tamsesnis, ekspresyvesnis ir nepatogesnis, nors tai mano klaida, kad lyginu), bet kartu tenka suvokti, jog tai bandymas naujai pasižiūrėti ir perteikti šią pjesę. Buvo vykusių scenų, pavyzdžiui, šeiminis konfliktas, kai motina, besigraužianti, jog jos dukra meluoja, nes jai artimesnis Lukas, nei ji kaip mama, smaigsto iškarpytus angelus, todėl Eglės Barauskaitės atliktas vaidmuo šįkart visoje spektaklio visumoje atrodė labiausiai įtikinamas. Iš vienos pusės personažė suvokia, kad dukra Klara meluoja, tačiau paaukoja Luką, nes jam pavydi dukters prieraišumo ir dėl to kenčia.

Visumoje spektaklis turėjo tapti apie aštrų ir aršų mažos visuomenės susidorojimą su doru žmogumi, kuriam užklijuota pedofilo etiketė, kaip seni ir geri draugai nusigręžia, užuot bandydami suprasti ir išsiaiškinti, ir turėjo parodyti, kokia plonytė riba yra tarp bičiulystės ir smerkimo, o tai yra kasdienis mūsų visuomenės atšvaitas, tačiau spektaklio įtampa ir nepatogumas, kurio tikėjausi, praslydo. (Tiesa, teatras niekada nieko neprivalo, tačiau utriruodami tas pjesėje išsakytas problemas rimčiau ir ritmingiau, būtų spektaklį pakylėję į kitą lygį). Gal geltonus pokemonus primenantys į sceną suvesti vaikai su spalvotomis ausinėmis atrodė ir nekaltai, tačiau jie kartu kaip negyvi, idėjos, simboliai, užuominos, invaziniai ateiviai į šią žmonių bendruomenę, kuri prislopino jautrumą ir visą spektaklį pavertė į kažką kitą. Gal į fragmentuotų scenų kaleidoskopą, su skirtingai emocijas veikiančiais pasakojimais, besigrumiančiais tarp socialinio jautrumo ir ne itin sėkmingai parinktais teatrinio pastatymo sprendimais. Visgi tai vienas silpnesnių Klaipėdos dramos teatro spektaklių matytų šį sezoną.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Storas sąsiuvinis" (režisierius Jokūbas Brazys)

 

Sveiki,

Man tikriausiai buvo penkiolika ar keturiolika, kai perskaičiau vengrų rašytojos Agotos Kristof (1935-2011) romaną „Storas sąsiuvinis“ (Vertė Stasė Banionytė, Alma littera, 2004). Pamenu, jog vaikščiojau apsvaigęs po šio romano ir kurį laiką tai buvo pati geriausia kada nors perskaityta knyga, todėl iki šiol menu šį kūrinį kaip vieną paveikiausių ir įsimintiniausių kūrinių, padariusių įtaką mano jaunoms dienoms apie geros literatūros suvokimą. Negalėjau nepasižiūrėti pagal šią nuostabią knygą pastatytą Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį tuo pačiu pavadinimu.

Iš tikrųjų romaną sudaro trys dalys, spektaklis pastatytas pagal pirmąją trilogijos dalį, kuri vaizduoja dvynių Luko (akt. Saulius Ambrozaitis) ir Klauso (akt. Džiugas Grinys) vaikystę karo metais pas močiutę. Motina nebegalėdama bombarduojame mieste išlaikyti dvynius, juos palieka kaime pas visų nekenčiamą senelę, vietinių vadinama ragana. Senelė dvynius vadina kalės vaikais ir, tiesą sakant, nelabai jais rūpinasi, nesirūpina ir savo higiena, avi kareiviškus batus, o vakarais panirsta į alkoholio liūną. Lukas ir Klausas miega virtuvėje ant suolo, kuris šiame spektaklyje atlieka ir žaidimų svarstyklių-sūpynių funkciją. Kaip palikimą dvyniai po laiptais slepia tėvo paliktą žodyną, Bibliją ir rašomą savo dienoraštį, storą sąsiuvinį. Galiausiai kalės vaikų nekenčia ne tik senelė, bet ir vietos gyventojai, todėl ujami jie nusprendžia prisijaukinti skriaudas kaip savaime suprantamą dalyką ir imasi sudėtingų sadistinių išgyvenimo pamokų t. y. atsisakyti būti jautriems švelnumui, mokosi vienas kitą talžydami ir pjaustydami iškęsti skausmą ir t. t. Galiausiai karo metais dvyniai sutinka ir Kiškio lūpą, mergaitę, kuri užsiiminėja prostitucija, kad išgyventų. Berniukai su ja susidraugauja, padeda iš kunigo, kuris pasinaudojo Kiškio lūpa, išpešti pinigų. Galiausiai patys yra sugundomi kunigo šeimininkės glamonių ir ištvirkinami.

Karo metai yra negailestingi, atsiradusi motina nebegali prikalbinti dvynių vykti su ja į miestą. Berniukai padeda persikelti tėvui per sieną ir bėgti nuo jį persekiojančio karo, tačiau šis pabėgimas tampa lemtingu įvykiu šiaip jau niekada neišskiriamiems dvyniams. Beveik 4 valandų (su pertrauka) spektaklyje papasakota baisi dvynių vaikystė neprailgo. Stebino beveik viskas. Nors žinojau puikiai šią istoriją, tačiau vos išvydęs scenografiją, kurią sukūrė Marius Nekrošius, iškart supratau, kad bus gerai. Pavaizduota virtuvė ir laiptai į antrą aukštą išmoningai viso spektaklio metu įvairiai išnaudojami. Vienu metu tie laiptai tampa ir dvynių slaptaviete, ir keliu į Rojų, ir takeliu į kapines... Kaip jau įprasta lietuviškame teatre, visada atsiranda koks nors scenoje simbolinis veikėjas, kuris ne tik užpildo sceną, bet ir pranašauja, iliustruoja veikėjus ir jų ištiksiančią lemtį. Šiuo atveju juo tapo šuo, su kuriuo Kiškio lūpa santykiavo. Šuo dažnai pasirodo kaip šuo, o dar dažniau baskerviliškai pranašauja žiūrovams tas prasmes, kurias reikia suprasti.

Nors premjera turėjo įvykti dar pernai, tačiau dėl aktoriaus traumos ji buvo nukeliama į šį sezoną. Apskritai norėčiau pagirti aktorių kolektyvą. Du berniokiškos išvaizdos aktoriai išties gerai perteikė Luko ir Klauso vaikystės metus. Sužibo ir antraplaniai aktoriai. Močiutė, kurią perteikė aktorė Alina Mikitavičiūtė, motiną Toma Gailiūtė, karininką Linas Lukošius, gėjų paštininką Jonas Viršilas, istorišką sadistą policininką Karolis Maiskis, tėvą Liudas Vyšniauskas, klebono šeimininkę Justina Vanžodytė, bet labiausiai ir jautriausiai stebino aktorės Dignos Kulionytės jautriai ir infantiliai perteiktas tragiškas Kiškio lūpos paveikslas, kuris bent jau pačiame romane nebuvo toks itin ryškus, koks perteiktas šiame spektaklyje. Krauju pertvinkusi patalynė, A4 baltų lapų šnaresys ar didžiulis gėlių vazonas, išardomas liftas-traukinio vagonas, vonia, obuoliai – viskas perteikta jau lyg ir visai suprantamais simboliais, bet šiame spektaklyje vis vien veikia jautriais teatriniais potėpiais.

Tiesą sakant, medžiaga jau nebe nauja, tad vis dar savęs klausiau (nes romanas suskaitytas, matyta ir kino ekranizacija), ką naujo dar galėčiau suprasti iš šios istorijos? Čia prisiminiau kanadiečių rašytojos Anne Carson novatorišką knygą „Raudonos autobiografiją“, kurioje išsakoma mintis, jog reikia mokytis savo bjaurumo. Sadistinės pratybos perkeičia dvynius ir jų vertybes, jie tampa kažin kokie bejausmiai, eliminuoja iš savęs tai, be ko paprastas žmogus negali išgyventi: švelnumą, jautrumą, žmogiškumą, atjautą, supratingumą. Vaikai patekę į žiauraus pasaulio terpę nusižmogina, nes nužmogėti yra paprasčiau, nei kentėti. Vaikai – civilizacijos tąsa, jiems būtina patirti geriausius dalykus, kad užaugtų žmonėmis (čia kaip perduoti iš kartos į kartą Prometėjo ugnį), tačiau Luko ir Klauso gyvenimas pažeistas, sutrūkinėjęs ir pilnas tamsos. Taigi, ar žiaurumu paženklinta vaikystė ir išmokta nemeilė šiuos berniukus išgelbsti? Ar įmanoma nuo atšiaurumo apsisaugoti atšiaurumu ir išlikti? Manding, akivaizdu, jog tos nužmoginimo pratybos užaugino naujus monstrus, per kuriuos ir toliau plis blogis. Vienu metu berniukų gaila, kitą vertus, žiūrovas supranta, kad besimokydami civilizacijos bjaurumo, berniukai patys tampa aplinkinio pasaulio atspindžiais.

Mano įvertinimas 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz)

 Sveiki,

Teko išeiti su šypsena iš Klaipėdos dramos teatro, kuriame mačiau režisierės Agata Duda-Gracz pastatytą įspūdingą dviejų valandų trukmės spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Kitaip sakant, apie garsų italų baroko laikotarpio dailininką Michelangelo Caravaggio (1571-1610), kuris nugyveno audringą ir intriguojantį gyventoją, tokį, kokį nugyveno ir kiti žymūs renesanso ar baroko dailininkai, kurių biografijos apipintos legendomis.

Tiesą sakant, prieš keletą mėnesių perskaičiau meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“, kuriame autorius vaizduoja Karavadžą žaidžiantį tenisą, pastarasis mačas išprovokuos žmogžudystę ir nulems vieno geriausio ir įdomiausio to meto dailininko pabėgimą iš miesto. Visgi rašytojas visiškai kitokiais rakursais perteikia Karavadžo temperamentą (beje, rekomenduoju paskaityti, nes labai įdomiai ir išmoningai parašyta knyga). Režisierė, aišku, remiasi visiškai kitais šaltiniais. Scenoje perteikia Karavadžą (aktorius skusta galva, kuris neatitinka absoliučiai klasikinio dailininko italo, pastarasis dažniausiai vaizduojamas vešliomis juodomis garbanomis), bet ne esmė, visgi įspūdingiausia šio spektaklio dalis – ekspresija ir gebėjimas pasakojant biografinius Karavadžo štrichus perteikti stacionariai jo sukurtus pačius garsiausius paveikslus.

Dailininkas ne tiek jau daug paliko paveikslų, tačiau įėjo į istoriją kaip juodos ir baltos šviesos kontrasto paveiksluose naudotoju, todėl jo didelė dalis paveikslų, žinoma, nutapytų religinėmis temomis, nes užsakovai buvo bažnyčia, tad darbai primena ekspresyvius nušvytimo momentus tam tikrose kančios, euforijos, misterijos, apsireiškimo ar žudymo scenose. Galimas daiktas, kad Karavadžas sukūrė ir krikščioniškų šventųjų štampus, ir pirmiausia pagalvoję, kaip galėjo atrodyti šventieji, mes esame veikiami Karavadžo klasikos.

Grįžtant prie įspūdingo spektaklio, kuris gan sunkokai, tikriausiai, žiūrėtųsi tiems, kurie apie Karavadžą nieko nežino. Todėl labai rekomenduoju atlikti prieš spektaklį savo namų darbus, paguglinti esminę informaciją apie dailininką, pasižiūrėti jo dailės paveikslų, patyrinėti jo dailės darbų temas, raišką, nes po to daug ką atpažinsite spektaklyje ir suprasite scenografijos esmę: dailininko bandymas tapti genialiu ir pripažintu dailininku, kokie buvo pirmtakai iš renesanso, Karavadžą veda į bohemijos pasaulį. Spektaklyje vaizduojama jo liguista meilė prostitutei Lenai, kuri tampa jo įkvėpimo šaltiniu tapant Šv. Mergelę Mariją. Kitą vertus, režisierė tą kontrastą labai ekspresyviai išnaudoja, nors pats Karavadžas buvo, sakyčiau, labiau homoseksualas, nevengė vyriškos erotikos, kuri įkvėpė tapyti šventuosius vyrus.

Keletas Karavadžo paveikslų reprodukcijų religinėmis temomis, kurias galite pamatyti šiame spektaklyje.

Spektaklis skirtas N-18, aktoriai drąsiai kai kuriose scenose vaidina absoliučiai nuogi, manieringai imituoja savo homoerotiška maniera renesanso ir baroko dailės minkštą ir nenatūralią pozą dailėje. Iš esmės tai veikia pačiame spektaklyje ir kaip parodija, ir kaip ironija, iš kitos pusės deklaruoja to meto dailės kanonus. Kontrastų, kurie kuria ironiją, esama ir daugiau, pavyzdžiui, išjuokiamas veidmainiškas katalikų bažnyčios kardinolų pasaulis, popiežius vaizduojamas kaip šuns galva, apsupta gudrių ir įtakingų patarėjų, pilkųjų kardinolų, pastarieji lankosi viešnamiuose ir po pasidulkinimo duoda išrišimą savo nuodėmingosioms. Karavadžas kaip tikras dailininkas visada priklausė to meto bohemiškam skurdžiam luomui, tad įdomu, kad geriausios jo paveikslų idėjos kilo ne spoksant Da Vinčio darbus, o kokios smuklės kertėje. Scenoje svarbi prieblanda, apšvietimas, kuris imituoja Karavadžo paveikslų spalvas, tamsa slepia išvirkusią ir dažnai viešai pozuojama katalikų netikrą vertybių pozą, todėl visas spektaklis pulsuoja šventųjų ir lengvabūdžių orgijomis, kurios iš esmės yra beveik tapačios, tik vieni turi galią ir turtus, o kiti yra priversti išgyventi mekendami avimis.

Man įspūdingiausiai perteiktas spektaklio finalas, kuriame Karavadžo teismas sutampa su genialumo savotišku suvokimu ir pripažinimu. Jo galvoje gimę modeliai, paveikslo fragmentai, paveikti renesanso ir antikos pozų, tampa ir jo teisėjas, ir jo sąžinės gynėjais. Spektaklį lydį nuolat ekspresyvi muzika, kuri paryškina pulsuojančias orgijas ir tamsų dramatizmą, beje, nustebau, kad šis garso takelis yra išleistas vinilo pavidalu ir galima įsigyti už 25 eurus. Prieš eidamas į spektaklį nieko pernelyg nesitikėjau, tačiau likau maloniai nustebintas, ne kartą pravėriau burną nuo perteikto paveikslų misterijos. Intelektualu, ekspresyvu, meniška.

Mano įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela 

Spektaklis: "Mūsų klasė" režisierius Oskaras Koršunovas

 Sveiki,

Labiausiai pasaulyje nuo 2009 metų pasirodymo Londono teatre statoma lenkų pjesė yra Tadeusz Slobodzianek „Mūsų klasė“. Įspūdinga medžiaga apie prieš Antrąjį pasaulinį karą besimokančius vienoje klasėje vaikus. Pusė klasės – žydai, kita – lenkai. Besipešdami ir visaip kitaip bežaisdami ir augdami, jie nežino, kad iš esmės ruošiasi karui. Jų likimai Lenkijos provincijoje susiklosto tragiškai. Kas galėjo patikėti, kad vieni klasiokai slėps savo žydus klasiokus palėpėse, o kiti juos su malonu žudys ir degins...

Į lietuvių kalbą pjesę išvertė Rolandas Rastauskas, o spektaklį, trunkantį pusketvirtos valandos, pastatė žymusis mūsų teatro korifėjus Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Sunku apsakyti tą sukeltą gyvenimo įspūdį, kai istorinės aplinkybės lemia mūsų įsitikinimus ir veiksmus. Apie ką šis spektaklis? Tiek daug aspektų į jį sueina. Teatras gyvybingas tuo, kad jis aštrus, aktualus, iškeliantis klausimus ir nemoralizuojantis. Eilinįkart įsitikinau, kad Koršunovas yra provokatorius – žavus mūsų teatro genijus, o jo „Mūsų klasės“ versija infantiliai nekalta, tačiau monstriška. Pleškinami žydai, dekoracijos virstančios liepsnojančiu pastatu, vestuvių stalu ir žydų antkapiais, už Atlanto atskriejantys Abraomo laiškai...

Ar bereikia mums siaubo filmo „Pjūklas“  ar „Skerdynių Teksase“, kai turime tokią istorinę medžiagą? Kraupu, kai pjesės medžiaga atspindi istorinius gyvus procesus, kuriuos dabarties protas suvokia, bet sunkiai priima. Prikimštos lėlės ir gyvi aktoriai, kurie varijuoja tarp teatro ir marionečių iš tikrųjų simboliškai byloja diskriminacijos baisumus ir šiomis dienomis, kai suskaldytoje Lietuvoje „intelektualai“ oponentus vadina buduliais ir „nelietuviais“ ir patys pila patyčių mazutą. Toks jausmas, kad vėl gyvename panašiuose laikuose, kai dažnas vakceris persekios antivakserį, o kai kurie nepasiskiepijusius arba šeimos maršistus slėps palėpėje – arba priešingai.

Išeidamas iš spektaklio prisiminiau legendą apie Babelio bokštą, kai siekdami dangaus buvome nubausti senojo dievo, kuris suskaldė žmones į 72 skirtingas kalbas, kad jie negalėtų susikalbėti. Nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo nemažai laiko, tačiau vis dar nesusikalbame tragedijos kalba, vis dar sutartinai kolektyviškai neatpažįstame vieni kitų kaip unikalių žmonių ir vis dairomės skirtybių tarsi priešų ir metui atėjus, visada gniaužiame kišenėje akmenį, kurį sviesime į klasioką, kitaip sakant, į kitą žmogų už tai, kad patikėjome atskirties iliuzija.

Jūsų Maištinga Siela