Spektaklis "Mane vadina Kalendorium", režisierius Elmārs Seņkovs, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki,

Džiaugiuosi, kad pavyko patekti būtent į premjerinį spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre variantą, kurį režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs pagal savo tautiečio Andris Kalnozols romaną „Kalendārs mani sauc“, kuris Latvijoje pasirodė 2020 metais ir greit tapo vienu skaitomiausiu šalies kūriniu sensacija. Prieš kelerius metus romaną į lietuvių kalbą Laimantas Jonušys, o išleido leidykla „Odilė“. Labai gerai, kad spėjau prieš premjerą perskaityti kūrinį, tad galėjau spektaklį vertinti iš literatūrinės adaptacijos perspektyvos. Premjeroje svečiavosi nemažai svečių, o po premjeros pabaigos, aidint gausiems aplodismentams, šalia aktorių lipo režisierius su asistentais ir iš Latvijos atvykęs pats romano autorius Andris Kalnozols.

Tiesą sakant, iš spektaklio nieko labai rimto nesitikėjau, nes romaną buvo persiskaitęs gana lengvai ir suprantamai, tad ir iš spektaklio tikėjausi Latvijos provincijos miestelio istorijos, kurios centre vaizduojamas autizmą turintis ir nervinius priepuolius patiriantis Oskaras. Visgi spektaklis tapo įtraukiančiu reginiu, kuris su dvejomis pertraukomis tęsėsi daugiau nei 4 valandas, o režisierius, adaptuodamas knygos medžiagą šiam spektakliui, buvo neįtikėtinai atidus ir jautrus romano siužetiniams niuansams, sakyčiau, beveik nieko neatsisakė, kruopščiai ir nuosekliai adaptavo pasakojimo etapus, kurių struktūra susideda iš pasakotojo Oskaro, kuris mums scenoje skaito savo vienerių metų dienoraščių įrašus ir dalyvauja kasdienėse istorijose.

Istorija tokia pat kaip ir romane: Oskaras įsižiūri miestelyje gražuolę merginą, kurios baidosi, nes bijo jausmų, nesuvokia, kaip reiktų megzti santykius su mergina, kuri patinka. Kadangi jis nežino josios vardo, išmoksta visus vardadienius, tikėdamasis, kad viename iš kalendoriaus lapelių yra ir tos gražuolės vardas. Senučiukė motina išgyvena dėl Oskaro, nes jaučia, kad greitai mirs, Oskaras taip pat stengiasi keisti savo gyvenimą, todėl vis labiau atsiskiria nuo namų ir pradeda gyventi aguročius auginančios girtuoklės Janinos namuose, lankosi apleistoje ligoninėje, renka gatvėje pamestus pinigus, tampa detektyvu ir bando motinai pastatyti su senukais ir balso stygų netekusiu Otto spektaklį ir bent kiek pakeisti pasaulį į gerą.

Šiek tiek spektaklio pradžioje abejojau dėl scenografijos – miesto aikštelė su sunkvežimiais, bet netrukus jie tampa ir bažnyčia, ir mažais namukais, kuriuose Oskaras lankosi. Juos lengvai kaip lėlių namelius galima pervežti iš vienos vietos į kitą ir padaryti dinamiškas rokiruotes. Iš tikrųjų įspūdinga ir pripučiamo atrakciono su vienaragiu scena, gražiosios merginos nusileidimo scena, naktinių klubų-šokio aikštelės, garso takeliai. Kiek netikėta, kad mano mėgstamą Latvijos himną panaudojo Naujųjų metų sutiktuvėms paminėti, kai visi geria, vemia, linksminasi ir girti šlitinėja – to tokio nacionalinio pašiepimo norėjosi ir daugiau, nes jis išties kėlė ekspresyvią nuotaiką.

Visgi spektaklis jautrus ir jis toli „nepabėga“ nuo mūsų kasdienybės, kuri gal ir pakitusi, tačiau spektaklyje daug kam atpažįstama, nes visi žinome daugiau ar mažiau, koks yra tas gyvenimas provincijose. Labiausiai stebina Oskaro, tyro ir nuoširdaus žmogaus pastangos veikti dorai ir kiek naiviai šiame pasaulyje, kai visi turi kaukes, stereotipus, įsitikinimus. Oskarui sudėtinga laviruoti tokiame pasaulyje, tačiau būtent jo kitoniškumas, kurį iškart suvokia ir jaučia gyventojai, tampa tolerancijos aspektu. Dažniausiai apie Oskaro kitoniškumą nekalbama, neakcentuojama, nesmerkiama, todėl vyrukas retsykiais spektaklyje, atrodo, priimamas besąlygiškai, nors jo ankstesnės patirtys byloja, kad klinikose ir mokykloje jam nebuvo taip lengva. Spektaklis, sakyčiau, remiasi į klasikinio teatro vyksmą, kuriame vėlei svarbūs tampa pirminiai dalykai: siužetas, istorijos prasmingumas ir asmeninė veikėjo drama, o ne ekspresija, naujos pažiūros, erdvės, užpildytos novatoriškomis technologijomis, kurios dažnai spektaklį padaro ekspresyviai šaltą ir negyvą, tai „Mane vadina Kalendorium“, sakyčiau, vėl sugrąžina prie gyvo ir nuoširdaus pasakojimo, kuriame aktoriai iš tikrųjų kuria gyvus veikėjus, kas, kad sukarikatūrintus, bet atpažįstamus, įdomius, kur aktoriai iš tikrųjų nebevaidina dekoracijų ar alegorijų, o gali pasireikšti kaip aktoriai.

Būtent šis spektaklis išsiskirs, be jokios abejonės, ir įsimintinais vaidmenimis. Ryškiausias iš jų, žinoma, yra aktorius Džiugas Grinys, kuris šiuo metu itin išgyvena kaip aktorius profesinį pakylėjimą (jau vien ką rodo jo pasirodymas filme „Pietinia kronika“) bei kituose spektakliuose. Sakyčiau, teatre, kiek esu jį matęs, Oskaro vaidmuo jam yra sudėtingiausias, įdomiausias ir kol kas, sakyčiau, itin daug jėgų reikalaujantis vaidmuo. Ir jį jis atliko labai puikiai, nustebčiau labai, jeigu tai nebus jo „Scenos kryžius“, nes vaidmuo sudėtingas tiek dėl sceninio judesio, tiek kalbėjimo, tiek emocinės įtampos. Aktorius retsykiais net buvo šlapias nuo dinamikos, vaikščiojimo ir staigių scenos pokyčiu, tad ir fizine prasme Griniui reikėjo daug padirbėti. Neįmanoma paminėti Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Dariaus Meškausko ir jo karikatūriškos, bet įsimenamos Janinos, kuri salei ir man teikė ir juoko, ir graudulio. Labai geras pasirinkimas, kad Janinos vaidmuo buvo patikėtas ne moteriai, o būtent jam (kaip ir anuomet „Mamos Drąsos“ vaidmuo). Visas Klaipėdos dramos teatro žvaigždynas gavo antraeilius vaidmenis ir užpildė sceną įvairiais pasirodymais, kadangi jie mane jau kaip žiūrovą lydi dešimt metų, tad smagu juos matyti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, spektaklis, kuris, mano galva, pagal savo medžiagą turėjo būti vidutinis, sakyčiau, dėl atidumo ir jautrumo Oskaro asmens sudėtingumui ir aktorių žiūrovui padovanoja keturių valandų jautrų, gyvą ir humanišką žvilgsnį į žmogaus gyvenimą, kuriame svarbiausias prasminis akcentas tampa žmogaus gerumas kitiems. Oskaras, nesivaikydamas egoistinių įsitikinimų, galvodamas apie žmones be jam priimtinų amžiaus, ligų, lyties, profesijų, priklausomybių kategorijos skirstymų, leidžia kurti besąlyginius ryšius ir primena mums, atėjusiems pasipuošusiems į teatrą, į kurį galbūt dalis negali ateiti pasižiūrėti, kad egzistuoja betarpiškas prigimtinis žmogaus modelis, daug paprastesnis ir tyresnis, nei tas, kokį mes regime apipintą socialinių sluoksnio voratinklio ir įvairiais įsivaizduojamais statusais. Režisieriui kažin kaip labiau, sakyčiau, pavyko išvengti nei pačiam rašytojui, holivudinio braižo ir heroizmo, tad teatrinis Oskaro aktoriaus Džiugo Grinio sukurtas veikėjas tampa ne herojumi, o simboliniu priminimu apie mus, svajojančius ir besivaikančios paprastos gyvenimiškosios laimės, kuri atsiranda tik tada, kai dalyvauji kolektyviniame gyvenime ir padedi kitiems, bet svarbiausia, kad tave priimtų toks, koks esi. Spektaklis labai patiko.

Maištinga Siela