Spektaklis "Mane vadina Kalendorium", režisierius Elmārs Seņkovs, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki,

Džiaugiuosi, kad pavyko patekti būtent į premjerinį spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre variantą, kurį režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs pagal savo tautiečio Andris Kalnozols romaną „Kalendārs mani sauc“, kuris Latvijoje pasirodė 2020 metais ir greit tapo vienu skaitomiausiu šalies kūriniu sensacija. Prieš kelerius metus romaną į lietuvių kalbą Laimantas Jonušys, o išleido leidykla „Odilė“. Labai gerai, kad spėjau prieš premjerą perskaityti kūrinį, tad galėjau spektaklį vertinti iš literatūrinės adaptacijos perspektyvos. Premjeroje svečiavosi nemažai svečių, o po premjeros pabaigos, aidint gausiems aplodismentams, šalia aktorių lipo režisierius su asistentais ir iš Latvijos atvykęs pats romano autorius Andris Kalnozols.

Tiesą sakant, iš spektaklio nieko labai rimto nesitikėjau, nes romaną buvo persiskaitęs gana lengvai ir suprantamai, tad ir iš spektaklio tikėjausi Latvijos provincijos miestelio istorijos, kurios centre vaizduojamas autizmą turintis ir nervinius priepuolius patiriantis Oskaras. Visgi spektaklis tapo įtraukiančiu reginiu, kuris su dvejomis pertraukomis tęsėsi daugiau nei 4 valandas, o režisierius, adaptuodamas knygos medžiagą šiam spektakliui, buvo neįtikėtinai atidus ir jautrus romano siužetiniams niuansams, sakyčiau, beveik nieko neatsisakė, kruopščiai ir nuosekliai adaptavo pasakojimo etapus, kurių struktūra susideda iš pasakotojo Oskaro, kuris mums scenoje skaito savo vienerių metų dienoraščių įrašus ir dalyvauja kasdienėse istorijose.

Istorija tokia pat kaip ir romane: Oskaras įsižiūri miestelyje gražuolę merginą, kurios baidosi, nes bijo jausmų, nesuvokia, kaip reiktų megzti santykius su mergina, kuri patinka. Kadangi jis nežino josios vardo, išmoksta visus vardadienius, tikėdamasis, kad viename iš kalendoriaus lapelių yra ir tos gražuolės vardas. Senučiukė motina išgyvena dėl Oskaro, nes jaučia, kad greitai mirs, Oskaras taip pat stengiasi keisti savo gyvenimą, todėl vis labiau atsiskiria nuo namų ir pradeda gyventi aguročius auginančios girtuoklės Janinos namuose, lankosi apleistoje ligoninėje, renka gatvėje pamestus pinigus, tampa detektyvu ir bando motinai pastatyti su senukais ir balso stygų netekusiu Otto spektaklį ir bent kiek pakeisti pasaulį į gerą.

Šiek tiek spektaklio pradžioje abejojau dėl scenografijos – miesto aikštelė su sunkvežimiais, bet netrukus jie tampa ir bažnyčia, ir mažais namukais, kuriuose Oskaras lankosi. Juos lengvai kaip lėlių namelius galima pervežti iš vienos vietos į kitą ir padaryti dinamiškas rokiruotes. Iš tikrųjų įspūdinga ir pripučiamo atrakciono su vienaragiu scena, gražiosios merginos nusileidimo scena, naktinių klubų-šokio aikštelės, garso takeliai. Kiek netikėta, kad mano mėgstamą Latvijos himną panaudojo Naujųjų metų sutiktuvėms paminėti, kai visi geria, vemia, linksminasi ir girti šlitinėja – to tokio nacionalinio pašiepimo norėjosi ir daugiau, nes jis išties kėlė ekspresyvią nuotaiką.

Visgi spektaklis jautrus ir jis toli „nepabėga“ nuo mūsų kasdienybės, kuri gal ir pakitusi, tačiau spektaklyje daug kam atpažįstama, nes visi žinome daugiau ar mažiau, koks yra tas gyvenimas provincijose. Labiausiai stebina Oskaro, tyro ir nuoširdaus žmogaus pastangos veikti dorai ir kiek naiviai šiame pasaulyje, kai visi turi kaukes, stereotipus, įsitikinimus. Oskarui sudėtinga laviruoti tokiame pasaulyje, tačiau būtent jo kitoniškumas, kurį iškart suvokia ir jaučia gyventojai, tampa tolerancijos aspektu. Dažniausiai apie Oskaro kitoniškumą nekalbama, neakcentuojama, nesmerkiama, todėl vyrukas retsykiais spektaklyje, atrodo, priimamas besąlygiškai, nors jo ankstesnės patirtys byloja, kad klinikose ir mokykloje jam nebuvo taip lengva. Spektaklis, sakyčiau, remiasi į klasikinio teatro vyksmą, kuriame vėlei svarbūs tampa pirminiai dalykai: siužetas, istorijos prasmingumas ir asmeninė veikėjo drama, o ne ekspresija, naujos pažiūros, erdvės, užpildytos novatoriškomis technologijomis, kurios dažnai spektaklį padaro ekspresyviai šaltą ir negyvą, tai „Mane vadina Kalendorium“, sakyčiau, vėl sugrąžina prie gyvo ir nuoširdaus pasakojimo, kuriame aktoriai iš tikrųjų kuria gyvus veikėjus, kas, kad sukarikatūrintus, bet atpažįstamus, įdomius, kur aktoriai iš tikrųjų nebevaidina dekoracijų ar alegorijų, o gali pasireikšti kaip aktoriai.

Būtent šis spektaklis išsiskirs, be jokios abejonės, ir įsimintinais vaidmenimis. Ryškiausias iš jų, žinoma, yra aktorius Džiugas Grinys, kuris šiuo metu itin išgyvena kaip aktorius profesinį pakylėjimą (jau vien ką rodo jo pasirodymas filme „Pietinia kronika“) bei kituose spektakliuose. Sakyčiau, teatre, kiek esu jį matęs, Oskaro vaidmuo jam yra sudėtingiausias, įdomiausias ir kol kas, sakyčiau, itin daug jėgų reikalaujantis vaidmuo. Ir jį jis atliko labai puikiai, nustebčiau labai, jeigu tai nebus jo „Scenos kryžius“, nes vaidmuo sudėtingas tiek dėl sceninio judesio, tiek kalbėjimo, tiek emocinės įtampos. Aktorius retsykiais net buvo šlapias nuo dinamikos, vaikščiojimo ir staigių scenos pokyčiu, tad ir fizine prasme Griniui reikėjo daug padirbėti. Neįmanoma paminėti Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Dariaus Meškausko ir jo karikatūriškos, bet įsimenamos Janinos, kuri salei ir man teikė ir juoko, ir graudulio. Labai geras pasirinkimas, kad Janinos vaidmuo buvo patikėtas ne moteriai, o būtent jam (kaip ir anuomet „Mamos Drąsos“ vaidmuo). Visas Klaipėdos dramos teatro žvaigždynas gavo antraeilius vaidmenis ir užpildė sceną įvairiais pasirodymais, kadangi jie mane jau kaip žiūrovą lydi dešimt metų, tad smagu juos matyti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, spektaklis, kuris, mano galva, pagal savo medžiagą turėjo būti vidutinis, sakyčiau, dėl atidumo ir jautrumo Oskaro asmens sudėtingumui ir aktorių žiūrovui padovanoja keturių valandų jautrų, gyvą ir humanišką žvilgsnį į žmogaus gyvenimą, kuriame svarbiausias prasminis akcentas tampa žmogaus gerumas kitiems. Oskaras, nesivaikydamas egoistinių įsitikinimų, galvodamas apie žmones be jam priimtinų amžiaus, ligų, lyties, profesijų, priklausomybių kategorijos skirstymų, leidžia kurti besąlyginius ryšius ir primena mums, atėjusiems pasipuošusiems į teatrą, į kurį galbūt dalis negali ateiti pasižiūrėti, kad egzistuoja betarpiškas prigimtinis žmogaus modelis, daug paprastesnis ir tyresnis, nei tas, kokį mes regime apipintą socialinių sluoksnio voratinklio ir įvairiais įsivaizduojamais statusais. Režisieriui kažin kaip labiau, sakyčiau, pavyko išvengti nei pačiam rašytojui, holivudinio braižo ir heroizmo, tad teatrinis Oskaro aktoriaus Džiugo Grinio sukurtas veikėjas tampa ne herojumi, o simboliniu priminimu apie mus, svajojančius ir besivaikančios paprastos gyvenimiškosios laimės, kuri atsiranda tik tada, kai dalyvauji kolektyviniame gyvenime ir padedi kitiems, bet svarbiausia, kad tave priimtų toks, koks esi. Spektaklis labai patiko.

Maištinga Siela

Knyga: Andris Kalnozols "Mane vadina Kalendorium"

 

Andris Kalnozols. „Mane vadina Kalendorium“ – Vilnius: Odilė, 2022. – p. 328.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Leidyklos Odilė išleistą ir vertėjo Laimanto Jonušio išverstą latvių romaną Mane vadina Kalendorium (lat. Kalendars mani sauc), kurį parašė latvis Andris Kalnozols (g. 1983), tikriausiai, kad nebūčiau net skaitęs, nes knyga prasmego mano namų bibliotekos lentynoje, kai tik ją įsigijau, tačiau vasario mėnesį ruošiuosi žiūrėti Klaipėdos dramos teatro pastatymą pagal šį kūrinį, o režisierius daug kam žinomas latvis Elmārs Seņkovs. Šįkart nutariau pasidaryti namų darbus ir prieš pasineriant į spektaklį perskaityti šį kūrinį, apie kurį prieš keletą metų, kai tik knyga išėjo lietuviškai, puikiai socialiniuose tinkluose pasisakė daugelis žymių skaitytojų, tuokart ir profesorė Viktorija Daujotytė, sakydama, kad latviai turi puikų romaną.

 

Knyga puikiu ir išskirtiniu dizainu – alyvinis viršelis, kurį atsivertus pasitinka akinanti ryški rožinė spalva, primena išties kažkuo senuosius kalendorius, kokius leisdavo sovietmečiu, t. y. su visais patarimais, kaip ką sėti, arti, kirsti, megzti. Tik šįkart kalendoriumi tampa pagrindinis veikėjas Oskaras, kuris visus metus kiekvieną dieną rašo dienoraštį į darbo kalendoriaus eilutes, skirtas darbams pasižymėti. Oskaras ypatingas tuo, kad jis nepaprastas žmogus, o turi sindromą, tikėtina, kad didelio spektro autizmą, todėl elgiasi kitaip, nei aplinkiniai. Oskarą visi pravardžiuoja Kalendoriumi, kadangi Latvijos miestelyje, kur jis gyvena, yra viso labo 10 tūkstančių gyventojų ir daugelis Oskarą žino iš to, kad jis kitoks ir moka kiekvienos dienos vardadienius mintinai. Jis niekada nesuklysta. Daugelis Oskaro veiksmų yra inertiški, pasikartojantys ir cikliški, tačiau jam romane pavyksta ne kartą priimti ir nestandartinius sprendimus, kurie turi lemiamos įtakos jam, jo senutei motinai bei miestelio gyventojams.

 

Romano struktūra matematinė, ji struktūruota pagal kalendorines dienas ir savaites. Kiekviena savaitė turi 7 Oskaro įrašus (su specialiu savaitės žodžiu-raktažodžiu), lakoniškus, perteikiančius kasdienybę ir vykstančius pokyčius, išreikštus ir neišreiškiamus, tarp nutylėjimų pasilikusias veikėjo būsenas, jausmus, mintijimo prasmes. Primintų dienoraščio žanrą, nors yra ir cituojamų profesoriaus iš Rygos Otto laiškų fragmentų, su kuriuo Oskaras kurį laiką susirašinėja iš miestelio bibliotekos. Kaip bežiūrėsi, bet stilistiškai sakiniai naivoki, trumpi ir kapoti, bandantys išreikšti kitokio žmogaus kalbėsenos algoritmo logiką ir nuo pat pirmųjų Oskaro įrašų tas juntama ir tęsiasi visą romaną. Kitaip sakant, veikėjo kitoniškumas rašytojui A. Kalnozolui padeda konstruoti romano teksto kalbinį kodą, kuris nesudėtingas, pateisintas ir lengvai skaitomas, bet paradoksaliai veikiantis, nes kuo paprasčiau pasakoma, tuo daugiau atsiveria gyvenimiškosios tiesos.

 

Kaip bepažiūrėsi, tačiau rašytojo žvilgsnis krypsta į latvių provincijos skaudulius, kurie primena pirmuosius dešimtmečius po Nepriklausomybės. Girtuoklystė ir prasmės praradimas, sudužusių likimų, nelaimingų meilių ir traumuotų žmonių skausmas, malšinamas priklausomybėmis, tampa socialinė problema. Man regis, kad lietuviškuose kaimuose pamažu ši problema apnykusi, nebe tokia opi, kokia buvo prieš du dešimtmečius, nes kartos pasikeitė, atsikėlė nauji gyventojai, kurie rekonstravę sodybas suturistino kraštą, pristatė pirtelių, prikasė tvenkinukų, pradeda kurti ramų nuo didmiesčio atitolusį (bet neužmirštą) savo kampelį. Man regis, kad Andris Kalnozols vis dar vaizduoja aną postsovietinio paveldo kaimą, kita vertus, Oskaro aplinkoje išskirtinai seni žmonės (mama, Janina, Otto, Leninas ir kiti senoliai, kurie nusprendžia prisidėti prie Oskaro statomo spektaklio apleistoje vietos ligoninėje). Visi ženklai byloja apie aną prarastą pasaulį: motina prie mirties slenksčio, uždaryta sovietinė ligoninė, senolis pravarde Leninas vis dar su nostalgija mena sovietinius laikus ir karą, likę senoliai, kurių jaunystė ir gyvastis prabėgo sovietmečiu, ir jie tapo pamiršti, vieniši...

 

Atrodo, kad romano kontekstas turėtų būti liūdnas, bet taip nėra. Nors alkoholio ir atsiveriančių istorijų tikrai netrūksta, bet autorius randa šviesą, kuria atstumtųjų socialinius ryšius, teikia vilties, kad, jeigu labai nori, viskas yra įmanoma. Oskaro kasdienį ritmą vieną dieną pakeičia įsimylėjimas. Kadangi jis bijosi miestelyje gyvenančios gražuolės, bijo sužinoti ir jos vardą, atidengti meilės paslaptį, todėl instinktyviai, kaip auksinė žuvelė pasikeitus vandens temperatūrai, keičia savo trajektoriją. Netrukus jis susipažįsta su aguročius auginančia vietos girtuokle Janina Neimane, autorius tarsi kuria iš jų komišką porą, primenančią Don Kichotą ir Sančą Pansą. „Arvydui jau turbūt taip pat žinoma tiesa, kad mes drauge degraduojame. Ji labai daug geria ir šėlsta, ir aš bijau, kad su tokiu gyvenimo būdu gali ilgai neištempti. Ir jeigu išvis ji numirs, aš jos ilgėsiuosi. Ir tas bus toks ilgesys, kai nieko nebegalima sulaukti. Būsiu amžinas žvalgas. O Janina Neimanė yra tankistas (p. 60).“ Vėliau sužinome, kodėl Neimanė apsėsta aguročiais, visas tas derlius iš vienos kadaise jos mirusio vyro rastos sėklelės kišenėje. Šitaip dramatiškai suvokiama skausmingos meilės tąsa, įsipareigojimas kiek įmanoma gyventi dauginant sėklas kaip atminimą.

Andris Kalnozols

 

Viena iš gražiausių Oskaro savybių yra naivus tikėjimas, kad yra taip, kaip jis nori. Tai puikiai atsiskleidžia per tapatybę, kurią Oskaras per visą romaną pakeičia ne kartą. „Neoficialiai aš galiu būti kas tik noriu. Pavyzdžiui, praeitą savaitę kurį laiką aš iš tiesų buvau detektyvas, nes užsiėmiau šnipinėjimu ir apsimetinėjau. Ir dar aš rimtai tebesvarstau dramaturgo ir režisieriaus amatą. O vakar galvojau apie daržininkystę. Dar anksčiau esu dirbęs geležų kraustytoju ir spintų nešiotoju. Esu įkūręs vieną labdaros organizaciją ir gatvėse ieškojęs pinigų (p. 222).“ Ypatingai veikiančios smegenys ir pasaulio suvokimas Oskarui leidžia neturėti išankstinių nusistatymų, nėra įprastinio vertinimo, bet kartu jis suvokia ir žmogiškojo orumo būtinybę. „Kodėl aš išvis tai pradėjau? Tiesiog noriu, kad kai kas galėtų pavalgyti sriubos be pinigų. Ir viskas. Bet nenoriu, kad tai būtų labdara. Noriu, kad tai būtų normalu. Pavalgyti sriubos yra normalu (p. 79).“

 

Mokykloje kentęs patyčias ir užgauliojimus suaugęs Oskaras stoja senukų pusėn, apleidžia kunigo Arvydo bažnyčią ir imasi statyti spektaklį, kuris sutelkia žmones į bendruomenę. Neatimsi vieno – knyga turi didaktinio polėkio, koksai dažnai panašus Holivudo sukurtuose filmuose. Knyga lyginama su Winston Groom knyga Forestas Gampas, pagal kurį pastatytas itin didelės sėkmės sulaukęs Roberto Zemeckio filmas, kuriame vaidina Tomas Hanksas. Nors knygos neskaičiau, tačiau Oskaras išties primena Forestą iš filmo, atpažįstama nesavanaudiška logika, inertiški elgsenos modeliai, pvz., Oskaras palaidojęs mamą susiruošia į gyvenimo kelionę, jam reikia eiti pėsčiomis į Romą, nes ėjimas yra vienintelis būdas susivokti, kas per pastaruosius metus įvyko, kuo jis tapo, nes tik būdamas atskirtyje nuo draugų ir artimųjų gali permąstyti save. Panašiai Forestas Gampas elgiasi ir filme, kai šis pradeda bėgti per Amerikos valstijas ir niekaip negali sustoti, kol neateina toji mintis, kad laikas sustoti.

 

Man regis, Andris Kalnozols iš esmės rekonstruoja Forestą Gampą į latviškos provincijos socialinę terpę, padaro kartu ir mums, lietuviams skaitytojams, artimesnį, nors galbūt autorius tokio tikslo net neturėjo. Dėmesys jautrioms ir pažeidžiamoms socialinėms grupėms, įskaitant ir tokius kaip Oskaras, leidžia kalbėti apie tai, kad ištisos senolių kartos negavo jokios psichologinės pagalbos ir jie visą savo gyvenimą turėjo vieni patys nugyventi su savimi tokiais, kokie jie yra, įkalinti savo vienatvės, traumų, skausmo. Oskaras tampa tam tikra prasme socialinės grupės vienijančiu terapeutu, pats to nežinodamas, pasikliaudamas savo vidine laimės ir gerumo samprata bei logika. Galiausiai, kaip V. Daujotytė ir sakė: „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs.“ Galiausiai įpusėjus skaityti knygą, tampa aišku, kad daugiau ar mažiau mes patys turėtume lygiuotis į Oskaro gyvenimo sampratą, jis yra tas teisingo socialinio elgesio ir pilietiškumo pavyzdys ir normalesnių už jį, kažin ar yra.

 

Maištinga Siela

Latviešu literatūra lietuviešu valodā, grāmatas / Latvių literatūra lietuviškai, vertimai, knygos

 

Sveiki,

 

Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje, tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.

 

Laima Muktupavela „Kilpa“. Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių. Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.

 

Māra Zālīte „Penki pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu, jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos istorija ir kultūra.

 

Nora Ikstena „Motinos pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių. Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos pienas“.

 

Andris Kalnozols „Mane vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.

***

 

Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi, iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši kritiķu un lasītāju atzinību.

 

Māra Zālīte "Pieci pirksti". Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta ar Latvijas vēsturi un kultūru.

 

Nora Ikstena "Mātes piens". Šis rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika. Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes piens".

 

Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.

 

Maištinga Siela