Šiuolaikinė latvių literatūra: svarbiausi, įdomiausi ir geriausi šiuolaikiniai Latvijos rašytojai (Nuo Nora Iksmena iki Dace Rukšāne)

 

Sveiki!

 

Mažai, galima sakyti, net per mažai skaitau asmeniškai latvių literatūros. Bet gal dėl to, kad ne itin ir lietuvių autorių? Sudėtinga pasakyti. Pastaruoju metu vis labiau domina itin kokybiška eseistika, dokumentinė proza ir įdomioji populiarioji mokslinė, tačiau noriu vis vien pristatyti 7 garsiausius šiuolaikinius latvių rašytojus.

 

Nora Ikstena (1969-2026)

 

Tai viena ryškiausių šiuolaikinės Latvijos literatūros balsų, kurios kūryba pasižymi gebėjimu subtiliai apjungti istorinę atmintį su intymiais asmeninio gyvenimo išgyvenimais. Jos garsiausias romanas „Motinos pienas“ yra tapęs tikru literatūriniu įvykiu, kuriame autorė per motinos ir dukters santykius atveria sudėtingą sovietinės okupacijos laikotarpio atmosferą, psichologinę prievartą ir bandymus išsaugoti orumą.

 

Autorės literatūrinis stilius dažnai apibūdinamas kaip poetiškas, tačiau kartu labai tikslus ir psichologiškai gilus. Be „Motinos pieno“, svarbūs jos kūriniai yra „Dzīves svinēšana“ (Gyvenimo šventimas), kuriame nagrinėjama mirties, atminties ir egzistencijos prasmė. Jos temos dažniausiai sukasi aplink moteriškumo, kartų konfliktų ir istorinių traumų įveiką.

 

Jānis Joņevs (g. 1980 m.)

 

Šis autorius debiutavo itin garsiai – jo romanas „Jelgava 94“ tapo kultiniu kūriniu, kuriuo jis meistriškai įamžino dešimtojo dešimtmečio Latvijos jaunimo subkultūras ir tapatybės paieškas. Knyga pasakoja apie paauglio bandymą tapti „alternatyviu“, „ne tokiu kaip visi“, ir tai daro su itin taiklia ironija, nostalgija bei autentišku, žargonu prisotintu stiliumi.

 

Jo literatūra pasižymi aštriu socialiniu stebėjimu ir gebėjimu atskleisti jaunystės maksimalizmo bei nusivylimo virsmus. Be minėto romano, jis aktyviai rašo esė ir apsakymus, kuriuose dažnai dekonstruoja moderniosios visuomenės mitus. Pagrindinės jo temos – subkultūros, muzika, tapatybės formavimasis posovietinėje aplinkoje ir individo kova su pilkąja masė.

 

Andra Neiburga (1957–2019)

 

Tai viena intelektualiausių ir rafinuočiausių latvių prozininkių, kurios kūryba pasižymi ypatingu dėmesiu kalbos estetikai ir giliu žmogaus būties analizavimu. Jos apsakymų rinkiniai, tokie kaip „Stum, stum“, yra laikomi šiuolaikinės latvių novelistikos viršūnėmis, kuriose autorė geba iš labai paprastų, kasdieniškų situacijų sukurti egzistencinio svorio turinčius tekstus.

 

Neiburgos proza yra „tęstinė“ ir intelektuali – ji nagrinėja santykių sudėtingumą, moters vaidmenį visuomenėje bei kasdienybės tragizmą. Jos kūriniuose nėra didingų įvykių, tačiau yra labai preciziškas vidinių būsenų fiksavimas. Pagrindinės jos temos – šeimyniniai ryšiai, kūrybinės kančios, moters savivoka ir buities bei metafizikos dermė.

 

Inga Gaile (g. 1976 m.)

 

Tai itin universali ir pilietiškai angažuota kūrėja, sėkmingai dirbanti poezijos, prozos ir dramaturgijos srityse. Jos kūryba dažnai yra drąsi, provokuojanti ir nukreipta į opias socialines problemas – nelygybę, patriarchalinės visuomenės palikimą bei istorines neteisybes. Jos istoriniai romanai, pavyzdžiui, „Stikla bērni“ (Stiklo vaikai), meistriškai derina detektyvinį siužetą su gilia socialine kritika.

 

Gailės tekstai išsiskiria tiesmukumu ir aštriu, kartais net brutaliu realizmu, kuris kartu yra prisodrintas empatijos skriaudžiamiesiems. Pagrindinės jos temos – moterų teisės, istoriografijos revizija, socialinė atskirtis ir atsakomybė už savo praeitį bei dabartį. Ji yra viena tų autorių, kurių literatūra tiesiogiai dalyvauja visuomeniniame dialoge.

 

Andris Akmentiņš (g. 1969 m.)

 

Šis autorius pripažinimą pelnė kaip meistriškas istorinio pasakojimo kūrėjas, gebantis prikelti praeitį su stulbinančiu detalumu. Jo romanas „Skolotāji“ (Mokytojai) yra ryškus pavyzdys, kaip galima rašyti apie sudėtingą istorinį laikotarpį, išlaikant įtraukiantį siužetą ir psichologinį personažų gylį. Jo proza yra klasikinės struktūros, tačiau su moderniu požiūriu į istorijos interpretaciją.

 

Akmentiņš ypač domisi tuo, kaip didieji istoriniai lūžiai paveikia eilinį žmogų ir jo kasdienybę. Jo kūrybos temos sukasi aplink nacionalinį identitetą, mokytojo bei kūrėjo atsakomybę istoriniame kontekste ir ryšį tarp praeities tragedijų bei dabartinės tikrovės. Tai autorius, siekiantis sujungti dokumentiką su literatūrine vaizduote.

 

Dace Rukšāne (g. 1969 m.)

 

Autorė, kuri išgarsėjo savo atvirumu ir drąsa kalbėti apie tai, kas latvių literatūroje ilgą laiką buvo laikoma tabu – intymius santykius, moterų seksualumą ir asmeninės laisvės ribas. Jos romanas „Romāns par meitenēm“ (Romanas apie mergaites) tapo tikru skandalu ir bestseleriu, nes atvirai nagrinėjo moterų draugystę, aistrą ir ieškojimus.

 

Rukšānės proza pasižymi dinamika, tikroviškais dialogais ir gebėjimu sukurti stiprius, komplikuotus personažus. Jos temos – meilė kaip išlaisvinanti arba griaunanti jėga, socialiniai vaidmenys ir asmeninė tapatybė šiuolaikiniame pasaulyje. Ji nevengia analizuoti sudėtingų moralinių dilemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis žmogus savo asmeniniame kelyje.

 

Zigmunds Skujiņš (g. 1926 m.)

 

Nors tai yra vyresnės kartos latvių literatūros klasikas, jo įtaka šiuolaikiniam literatūriniam procesui išlieka milžiniška. Jo kūryboje susipina epinis pasakojimo stilius su filosofinėmis įžvalgomis apie Latvijos ir Europos istoriją. Tokie kūriniai kaip „Gulta ar zelta malu“ (Lova su auksiniu kraštu) parodo jo gebėjimą aprėpti platų laikmetį ir sukurti kompleksiškus charakterius.

 

Skujiņš literatūroje dažnai tyrinėja „mažųjų“ žmonių likimus didžiųjų istorinių kataklizmų fone. Jo temos – istorinė atmintis, žmogaus orumas, gimtojo krašto reikšmė ir laiko tėkmė. Būdamas neprilygstamas stiliaus meistras, jis iki šiol išlieka pavyzdžiu jauniems rašytojams, kaip kurti literatūrą, kuri yra kartu ir nacionalinė, ir universali.

 

Maištinga Siela

Knyga: Andris Kalnozols "Mane vadina Kalendorium"

 

Andris Kalnozols. „Mane vadina Kalendorium“ – Vilnius: Odilė, 2022. – p. 328.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Leidyklos Odilė išleistą ir vertėjo Laimanto Jonušio išverstą latvių romaną Mane vadina Kalendorium (lat. Kalendars mani sauc), kurį parašė latvis Andris Kalnozols (g. 1983), tikriausiai, kad nebūčiau net skaitęs, nes knyga prasmego mano namų bibliotekos lentynoje, kai tik ją įsigijau, tačiau vasario mėnesį ruošiuosi žiūrėti Klaipėdos dramos teatro pastatymą pagal šį kūrinį, o režisierius daug kam žinomas latvis Elmārs Seņkovs. Šįkart nutariau pasidaryti namų darbus ir prieš pasineriant į spektaklį perskaityti šį kūrinį, apie kurį prieš keletą metų, kai tik knyga išėjo lietuviškai, puikiai socialiniuose tinkluose pasisakė daugelis žymių skaitytojų, tuokart ir profesorė Viktorija Daujotytė, sakydama, kad latviai turi puikų romaną.

 

Knyga puikiu ir išskirtiniu dizainu – alyvinis viršelis, kurį atsivertus pasitinka akinanti ryški rožinė spalva, primena išties kažkuo senuosius kalendorius, kokius leisdavo sovietmečiu, t. y. su visais patarimais, kaip ką sėti, arti, kirsti, megzti. Tik šįkart kalendoriumi tampa pagrindinis veikėjas Oskaras, kuris visus metus kiekvieną dieną rašo dienoraštį į darbo kalendoriaus eilutes, skirtas darbams pasižymėti. Oskaras ypatingas tuo, kad jis nepaprastas žmogus, o turi sindromą, tikėtina, kad didelio spektro autizmą, todėl elgiasi kitaip, nei aplinkiniai. Oskarą visi pravardžiuoja Kalendoriumi, kadangi Latvijos miestelyje, kur jis gyvena, yra viso labo 10 tūkstančių gyventojų ir daugelis Oskarą žino iš to, kad jis kitoks ir moka kiekvienos dienos vardadienius mintinai. Jis niekada nesuklysta. Daugelis Oskaro veiksmų yra inertiški, pasikartojantys ir cikliški, tačiau jam romane pavyksta ne kartą priimti ir nestandartinius sprendimus, kurie turi lemiamos įtakos jam, jo senutei motinai bei miestelio gyventojams.

 

Romano struktūra matematinė, ji struktūruota pagal kalendorines dienas ir savaites. Kiekviena savaitė turi 7 Oskaro įrašus (su specialiu savaitės žodžiu-raktažodžiu), lakoniškus, perteikiančius kasdienybę ir vykstančius pokyčius, išreikštus ir neišreiškiamus, tarp nutylėjimų pasilikusias veikėjo būsenas, jausmus, mintijimo prasmes. Primintų dienoraščio žanrą, nors yra ir cituojamų profesoriaus iš Rygos Otto laiškų fragmentų, su kuriuo Oskaras kurį laiką susirašinėja iš miestelio bibliotekos. Kaip bežiūrėsi, bet stilistiškai sakiniai naivoki, trumpi ir kapoti, bandantys išreikšti kitokio žmogaus kalbėsenos algoritmo logiką ir nuo pat pirmųjų Oskaro įrašų tas juntama ir tęsiasi visą romaną. Kitaip sakant, veikėjo kitoniškumas rašytojui A. Kalnozolui padeda konstruoti romano teksto kalbinį kodą, kuris nesudėtingas, pateisintas ir lengvai skaitomas, bet paradoksaliai veikiantis, nes kuo paprasčiau pasakoma, tuo daugiau atsiveria gyvenimiškosios tiesos.

 

Kaip bepažiūrėsi, tačiau rašytojo žvilgsnis krypsta į latvių provincijos skaudulius, kurie primena pirmuosius dešimtmečius po Nepriklausomybės. Girtuoklystė ir prasmės praradimas, sudužusių likimų, nelaimingų meilių ir traumuotų žmonių skausmas, malšinamas priklausomybėmis, tampa socialinė problema. Man regis, kad lietuviškuose kaimuose pamažu ši problema apnykusi, nebe tokia opi, kokia buvo prieš du dešimtmečius, nes kartos pasikeitė, atsikėlė nauji gyventojai, kurie rekonstravę sodybas suturistino kraštą, pristatė pirtelių, prikasė tvenkinukų, pradeda kurti ramų nuo didmiesčio atitolusį (bet neužmirštą) savo kampelį. Man regis, kad Andris Kalnozols vis dar vaizduoja aną postsovietinio paveldo kaimą, kita vertus, Oskaro aplinkoje išskirtinai seni žmonės (mama, Janina, Otto, Leninas ir kiti senoliai, kurie nusprendžia prisidėti prie Oskaro statomo spektaklio apleistoje vietos ligoninėje). Visi ženklai byloja apie aną prarastą pasaulį: motina prie mirties slenksčio, uždaryta sovietinė ligoninė, senolis pravarde Leninas vis dar su nostalgija mena sovietinius laikus ir karą, likę senoliai, kurių jaunystė ir gyvastis prabėgo sovietmečiu, ir jie tapo pamiršti, vieniši...

 

Atrodo, kad romano kontekstas turėtų būti liūdnas, bet taip nėra. Nors alkoholio ir atsiveriančių istorijų tikrai netrūksta, bet autorius randa šviesą, kuria atstumtųjų socialinius ryšius, teikia vilties, kad, jeigu labai nori, viskas yra įmanoma. Oskaro kasdienį ritmą vieną dieną pakeičia įsimylėjimas. Kadangi jis bijosi miestelyje gyvenančios gražuolės, bijo sužinoti ir jos vardą, atidengti meilės paslaptį, todėl instinktyviai, kaip auksinė žuvelė pasikeitus vandens temperatūrai, keičia savo trajektoriją. Netrukus jis susipažįsta su aguročius auginančia vietos girtuokle Janina Neimane, autorius tarsi kuria iš jų komišką porą, primenančią Don Kichotą ir Sančą Pansą. „Arvydui jau turbūt taip pat žinoma tiesa, kad mes drauge degraduojame. Ji labai daug geria ir šėlsta, ir aš bijau, kad su tokiu gyvenimo būdu gali ilgai neištempti. Ir jeigu išvis ji numirs, aš jos ilgėsiuosi. Ir tas bus toks ilgesys, kai nieko nebegalima sulaukti. Būsiu amžinas žvalgas. O Janina Neimanė yra tankistas (p. 60).“ Vėliau sužinome, kodėl Neimanė apsėsta aguročiais, visas tas derlius iš vienos kadaise jos mirusio vyro rastos sėklelės kišenėje. Šitaip dramatiškai suvokiama skausmingos meilės tąsa, įsipareigojimas kiek įmanoma gyventi dauginant sėklas kaip atminimą.

Andris Kalnozols

 

Viena iš gražiausių Oskaro savybių yra naivus tikėjimas, kad yra taip, kaip jis nori. Tai puikiai atsiskleidžia per tapatybę, kurią Oskaras per visą romaną pakeičia ne kartą. „Neoficialiai aš galiu būti kas tik noriu. Pavyzdžiui, praeitą savaitę kurį laiką aš iš tiesų buvau detektyvas, nes užsiėmiau šnipinėjimu ir apsimetinėjau. Ir dar aš rimtai tebesvarstau dramaturgo ir režisieriaus amatą. O vakar galvojau apie daržininkystę. Dar anksčiau esu dirbęs geležų kraustytoju ir spintų nešiotoju. Esu įkūręs vieną labdaros organizaciją ir gatvėse ieškojęs pinigų (p. 222).“ Ypatingai veikiančios smegenys ir pasaulio suvokimas Oskarui leidžia neturėti išankstinių nusistatymų, nėra įprastinio vertinimo, bet kartu jis suvokia ir žmogiškojo orumo būtinybę. „Kodėl aš išvis tai pradėjau? Tiesiog noriu, kad kai kas galėtų pavalgyti sriubos be pinigų. Ir viskas. Bet nenoriu, kad tai būtų labdara. Noriu, kad tai būtų normalu. Pavalgyti sriubos yra normalu (p. 79).“

 

Mokykloje kentęs patyčias ir užgauliojimus suaugęs Oskaras stoja senukų pusėn, apleidžia kunigo Arvydo bažnyčią ir imasi statyti spektaklį, kuris sutelkia žmones į bendruomenę. Neatimsi vieno – knyga turi didaktinio polėkio, koksai dažnai panašus Holivudo sukurtuose filmuose. Knyga lyginama su Winston Groom knyga Forestas Gampas, pagal kurį pastatytas itin didelės sėkmės sulaukęs Roberto Zemeckio filmas, kuriame vaidina Tomas Hanksas. Nors knygos neskaičiau, tačiau Oskaras išties primena Forestą iš filmo, atpažįstama nesavanaudiška logika, inertiški elgsenos modeliai, pvz., Oskaras palaidojęs mamą susiruošia į gyvenimo kelionę, jam reikia eiti pėsčiomis į Romą, nes ėjimas yra vienintelis būdas susivokti, kas per pastaruosius metus įvyko, kuo jis tapo, nes tik būdamas atskirtyje nuo draugų ir artimųjų gali permąstyti save. Panašiai Forestas Gampas elgiasi ir filme, kai šis pradeda bėgti per Amerikos valstijas ir niekaip negali sustoti, kol neateina toji mintis, kad laikas sustoti.

 

Man regis, Andris Kalnozols iš esmės rekonstruoja Forestą Gampą į latviškos provincijos socialinę terpę, padaro kartu ir mums, lietuviams skaitytojams, artimesnį, nors galbūt autorius tokio tikslo net neturėjo. Dėmesys jautrioms ir pažeidžiamoms socialinėms grupėms, įskaitant ir tokius kaip Oskaras, leidžia kalbėti apie tai, kad ištisos senolių kartos negavo jokios psichologinės pagalbos ir jie visą savo gyvenimą turėjo vieni patys nugyventi su savimi tokiais, kokie jie yra, įkalinti savo vienatvės, traumų, skausmo. Oskaras tampa tam tikra prasme socialinės grupės vienijančiu terapeutu, pats to nežinodamas, pasikliaudamas savo vidine laimės ir gerumo samprata bei logika. Galiausiai, kaip V. Daujotytė ir sakė: „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs.“ Galiausiai įpusėjus skaityti knygą, tampa aišku, kad daugiau ar mažiau mes patys turėtume lygiuotis į Oskaro gyvenimo sampratą, jis yra tas teisingo socialinio elgesio ir pilietiškumo pavyzdys ir normalesnių už jį, kažin ar yra.

 

Maištinga Siela

Latviešu literatūra lietuviešu valodā, grāmatas / Latvių literatūra lietuviškai, vertimai, knygos

 

Sveiki,

 

Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje, tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.

 

Laima Muktupavela „Kilpa“. Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių. Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.

 

Māra Zālīte „Penki pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu, jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos istorija ir kultūra.

 

Nora Ikstena „Motinos pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių. Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos pienas“.

 

Andris Kalnozols „Mane vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.

***

 

Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi, iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši kritiķu un lasītāju atzinību.

 

Māra Zālīte "Pieci pirksti". Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta ar Latvijas vēsturi un kultūru.

 

Nora Ikstena "Mātes piens". Šis rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika. Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes piens".

 

Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.

 

Maištinga Siela