Knyga: Martyn Rady "Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės"

 

Martyn Rady. „Nauja Vidurio Europos istorija“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 564.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Profesoriaus Martyn Rady (g. 1955) knyga Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės (angl. The Middle Kingdoms) tikriausiai tapo geriausia šios vasaros knyga. Buvau labai pasiilgęs negrožinės literatūros, bet tos populiariosios mokslinės, kuri visada mano asmeninėje galvoje padaro rezetą, savotišką žinių ir supratimo perkrovimą, po kurio pasaulio matymas tampa kitoks. Galima sakyti, kad M. Rady knyga man asmeniškai tokia ir buvo. Dabar sunku pasakyti, kodėl aš ją pasirinkau kaip vieną iš daugelio puikių per pastaruosius kelis metus išleistų istorinių knygų, gal pamasino pasirinkti socialiniuose tinkluose tam tikrų asmenų pasidalinimai ir geri komentarai, o gal tai, kad istorija plati, neskirta konkrečiai vienam kokiam istoriniam įvykiui, šaliai ar laikotarpiui. Štai Aušra Maldeikienė po mano komentaru rašė, kad ji šios knygos nesirinktų, nes jos sūnus sakė, kad neverta su ja gaišti laiką. Net suabejojau, kadangi jau buvau kaip tik pradėjęs knygą skaityti, tačiau ją užbaigiau su neslepiamu pasimėgavimu, nors ir teko daryti nemažas vasariškas pertraukas – suskaityti kitus tekstus, keliauti, o kelionėje negalėjau leisti tokio formato knygos, tad teko kuriam laikui įpusėjus palikti namie prie naktinio stalelio, šalia lovos.

 

Pats Martyn Rady yra žymus Didžiosios Britanijos istorikas, baigęs mokslus Londono universitete ir Vengrijos mokslų akademijoje. Didžiąją savo profesinės karjeros dalį jis praleido Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokykloje (SSEES), kur nuo 2004 m. ėjo Vidurio Europos istorijos profesoriaus pareigas, o 2015 m. jam buvo suteiktas Masaryko profesoriaus titulas. 2020 m. jis išėjo į pensiją ir tapo emeritu, tačiau toliau aktyviai rašo knygas plačiajai auditorijai, tokias kaip The Habsburgs: The Rise and Fall of a World Power (2020). Martynas Rady yra pripažintas Vidurio Europos istorijos ekspertas, ypač daug dėmesio skiriantis Vengrijos teisinei istorijai ir viduramžių lotynų tekstų vertimams, kas rodo jo aukštą erudicijos lygį. Nors kai kas painioja jo pavardę su Vengrijos kilminga šeima, jo paties kilmė yra britiška. Pats autorius gale knygos, padėkos skyriuje, teigė, kad labai nepasitikėjo rašydamas šią knygą, užtruko prisiversti net 20 metų, o didžiausią tekstų dalį parašė karantino metu, kai bibliotekos uždarytos, o pabaigė jau Rusijai puolus Ukrainą. Originalo kalba knyga pasirodė 2023 metais.

 

Kas ta Vidurio Europa? Knygos chronologiniame pasakojime sąvoka ir žinomos regiono periferinės ribos kažkiek kito, nes nuolat mainydavosi užgimstančių ir išnykstančių valstybių teritorijos. Mes, lietuviai, dažnai anksčiau sakydavome, kad esame post-sovietiniai, kitaip sakant, Pabaltijo Rytų bloko šalys, kurios integruojasi į ES. Kaip save apibrėžtume šiandien? Ar Lietuva yra Vidurio Europa, nepaisant to, kad netoli Vilniaus yra įkurtas geografinis Vidurio Europos lankytinas taškas? Manau, M. Rady Lietuvos niekada nelaikė Vidurio Europa, nelaiko ir dabar, tas akivaizdu skaitant jo tekstus. Trumpai tariant, Vidurio Europą apima Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, didelė dalis Rumunijos, Kroatija, Slovėnija, Austrija ir, žinoma, Vokietija. Šių šalių raidai autorius labiausiai ir skiria dėmesį, aišku, įterpdamas ir aplinkinių šalių istorijas, be kurių neįmanoma nupasakoti, kaip viskas vyko šiame regione.

 

Man, kaip skaitytojui lietuviui, buvo įdomu ne kartą aptikti Lietuvos paminėjimą įvairiuose kontekstuose, pvz. 22 skyriuje pavadinimu Kaip suraižyti Europos orangutangą: Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Įtarimo kėlė ne puikiojo Laimanto Jonušio vertimas į lietuvių kalbą, kiek, manau, paties profesoriaus M. Rady Lenkijos minėjimas tekstuose, kuriuose Lietuvos vardas buvo neminimas tarsi tyčia, o didesnė įtaka akcentuojama būtent lenkų. Pvz., Abiejų Tautų respublika kai kur įvardijama tik kaip Lenkija, tarsi Lietuvos svarbos nė nebūtų, nes Lenkija jau iki Liublino unijos buvo karalystė, vadinasi, tarsi svarbesnė ir po unijos. Ne visur tekstuose tai išlenda, tačiau visgi persvara pabrėžti Lenkiją akivaizdi. Po to supratau, kodėl taip yra. Autorių Lenkijos-Lietuvos istoriniais klausimais konsultavo ir jam lektūrą „padavinėjo“ draugas lenkas, tai išreikšta ir padėkoje, tad manau, kad knygoje Lietuva kontekste atrodytų kiek kitaip, jeigu tais pačiais istoriniais klausimais M. Rady būtų konsultavęs lietuvis. Bet nuo to knygą skaityti dar įdomiau! Nes gali suprasti ir mūsų lietuvių galimą susireikšminimą Viduramžių ar Renesanso laikotarpių Europos politikoje, kurioje šiaip ir iš istorijos elementarių pamokų, akivaizdu, kad brėžiama kur kas svarbesnė lietuvių įtaka, nei galbūt buvo tų laikotarpių politinėje arenoje. Kitaip sakant, įdomu suprasti, kaip pašalietis mato mus ir Europą ne per nacionalistinį filtrą.

 

Knygos anotacijoje pabrėžiama, kad knyga parašyta itin šmaikštu stiliumi, tačiau asmeniškai to šmaikštumo norėjosi daugiau, ypač pirmojoje knygos pusėje. Autorius, tiesa, įterpia ir citatų, bando ryškinti paradoksalius politinius sprendimus, absurdiškumą ir pažeria pikantiškų detalių, tačiau labai saikingai, visgi tekstas nėra istorinių anekdotų rinkinys, prisilaikoma ir mokslininko diskurso, todėl nepasakyčiau, kad knyga tampa pilna pikantiškų ir nežinomų istorinių detalių. Priešingai – daugelį dalykų jau žinojau iš kitur, tad daug kur autorius nenustebino, kaip nenustebino ir rašymo stilius, kurį pavadinčiau populiariąja moksline, t. y. panašiai toks, kokį galite aptikti kasmėnesiniuose itin spalvotuose istorijos populiarinimo žurnaluose, kokių turime savo spaudos lentynose lietuviškai.

 

Visgi ką man davė ši knyga? Geras istorijos pamirštas pamokas! Daug ką pasitikrinau iš naujo, ypač primirštus dalykus. Būta nemažai ir naujos medžiagos, kuri kiek kitaip, t. y. kitokiuose kontekstuose duodavo naujų suvokimų. Knygoje gausybė istorinių asmenybių, apie kurias visą vasarą domėjausi papildomai internete, netgi čia sukūriau ne vieną įrašą, nes buvo be galo įdomu. Kitaip sakant, Nauja Vidurio Europos istorija asmeniškai paskatino domėtis plačiau ir man toks lėtesnis skaitymas, kuris labiau primena istorinių žinių paklodės lopymas, labai patiko.

Martyn Rady

 

Aptikau ir kiek netikėtų autoriaus pateiktų žiūros perspektyvų, kokių paprastai lietuvių mokslininkų istoriniuose veikaluose neaptiksite, pavyzdžiui, štai kaip autorius perteikia mūsų senovės baltų prūsus, kurie, pripažinkime, dažnai pas mus istorijoje laikomi išdidūs, nes nepasidavė ilgai kryžiuočiams ir t. t. „Dauguma senųjų prūsų gyveno kaimeliuose, dažnai apjuostuose tvora, iškaišyta gyvūnų kaukolėmis atbaidyti piktoms dvasioms. Jie garbino girias bei ąžuolus ir įsivaizdavo dievus, kurie juos aplanko ugnies, perkūno, žalčių ir miško dvasių. Bet taip pat praktikavo žmonių aukojimą ir reikalaudavo, kad nukautų karių našlės pasikartų. Atlikdami mirties apeigas, laidodavo gyvus arklius arba paleisdavo ugnimi visą arklidę. Net užgrūdintus riterius, ką tik atvykusius į Prūsiją iš Šventosios Žemės mūšių laukų, sukrėtė tai, ką jie išvydo. Viename aprašyme Prūsija pabadinta „siaubų ir laukinių žemių šalimi. (p. 132-133).“

 

Pasidalysiu dar keliomis citatomis, kurios pikantiškai atskleidžia to meto įvairovę ir margumą, sugriauna savotišką asmeninį įsivaizdavimą. „Liuteris savaime autoritetu nepriblokšdavo – smulkaus sudėjimo, prakaulaus veido, įdubusiomis akimis. Judesiai buvo kampuoti, o žvilgsnis neramus, todėl atrodė apsėstas. Tad Cranachas portretuose jį pastambindavo, suteikdamas jam tvirtumo ir solidarumo, būdingo natūraliai apkūniems Saksonijos kunigaikščiams, su kuriais jis dažnai buvo rodomas portretuose, stovintis petys į petį <...> Cranachas iš Liuterio padarė prekės ženklą, bet ir Vitenbergą pavertė didžiausiu spausdinimo centru Šventojoje Romos imperijoje, o jo spaustuvininkus ir savo spaustuvę – turtingiausiais (p. 194).“ Kas išaiškėja apie Martyną Liuterį ir jo kultą? Ogi tai, ko paprastai nesužinosi iš istorijos pamokų ar perskaitęs Vikipediją: jeigu ne dailininkas ir jo spaustuvė, Liuteris su savo idėjomis galbūt nebūtų išvis prasimušęs ir pakeitęs Europą.

 

Naujiena buvo ir tai, kaip autorius akcentuoja Renesanso metu buvusią religinę toleranciją LDK ir Lenkijoje. Paprastai esame linkę kaltinti jėzuitus, kurie iš šių teritorijų pamažu niekingais būdais ėmė vyti protestantus, bet mokslininkas įžvelgia religinių karų XVII a. pradžią dėl visai kitos priežastis: „Religinės perskyros Vidurio Europoje visur aštrėjo, ir net anksčiau palyginti ramios vietos, kaip Krokuva ir Vilnius, neretai nugrimzdavo į chaosą. Bet nesantaiką įtvirtino ne kas kita kaip kalendorius. Pasirodė, kad labiau skaldo ne tai, kaip garbini Dievą, o kada tai darai (p. 229).“

 

Ne ką įdomiau perteikiamos ir XIX amžiaus tendencijos, kai visim tarsi apsėsti dėl romantizmo tautinių idėjų, ėmė ieškoti ir klasifikuoti pagal išvaizdą žmones, kas iš esmės taps ir XX a. rasiniu pagrindu pačiam Hitleriui iškelti fašistinę vokiečių idėją apie arijų rasę. „Skirtingų Vengrijos tautinių grupių kultūrų, charakterio ir fiziologijos palyginimai tapo daugybės globėjiškų ir rimtų mokslinių tyrimų objektu. Štai viename to meto tekste aiškinama, kad Transilvanijos rumunės yra „gležno sudėjimo, lieknos, smulkaus veido; dailios, bet greitai sensta, būna labai darbščios.“ Slovakai „paprasti, religingi, švelnūs, kuklūs ir ramūs, bet dažnas jų apgaulus, užsispyręs, o įsikarščiavęs puola vaidytis. (p. 383).“ Ta stereotipizacijos mada XIX a., ieškant ir išskiriant tautinį charakterį ir fizinius bruožus, padės dideliam rasizmui pamatus vėlyvaisiais laikais. Ir tam tikra prasme, žavu, kad knyga Naujo Vidurio Europos istorija nėra vien tik faktų perpasakojimas, autorius, sakyčiau, užčiuopia ir sujungia priežastis su vėlyvesnėmis pasekmėmis, galima susidaryti tą priežasčių žemėlapį, labiau suprasti įvykių sąsajas.

 

Būta ir tokių įdomybių, apie kurias taip pat bet kur iš istorijos šaltinių nesužinosi. Pavyzdžiui, vokiečių okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą Baltarusijoje ir Vilniuje: „Atradę baltarusius, 1945 m. įsteigė pirmąsias istorijoje baltarusiškas mokyklas, rėmė baltarusišką spaudą ir Vilniuje įkūrė nuolatinę liaudies kultūros ekspoziciją. Šiandien baltarusiai už savo tapatybės suvokimą iš dalies gali dėkoti vokiečių pirmeiviams, pasakiusiems jiems, kas jie yra, ir pateikusiems vienas iš pirmųjų istorijos pamokų (p. 404).“

 

Labai mane nustebino, kad Tarpukario nuodėmingas vokiečių gyvenimas – bordeliai, suvešėjusi kabareto kultūra, naktiniai lošimai, narkotikai, alkoholis ir seksas – vėliau buvo primetamas žydams, kas pamasino antisemitizmą ir vokiečių politikus puritonus krypti prie nacionalistinių ir fašistinių idėjų, t. y. kaltinti kitas tautas savo tautos ištvirkavimais. Štai kaip autorius apibūdina seksualumą ir pasikeitusį moters įvaizdį Vokietijoje ir Vidurio Europoje tarpukaryje. „Po Pirmojo pasaulinio karą į grožinę literatūrą ir filmus skverbėsi mirtinai pavojinga moteris gundytoja, vampyrė, nusikaltėlė, hipnotizuojanti šokėja, pedantė ir šnipė, žaidžianti vyrų nerimu dėl Naujosios moters, kurios ekonominis savarankiškumas kėlė iššūkių vyriškajai puikybei. Aiškindamiesi naujosios moters reiškinį ir jo padarinius vyrų psichologijai, režisieriai rėmėsi Sigmundu Freudu bei psichoanalizės mokslu ir moterų iškilimą vaizdavo atvirai seksualine prasme, derindami su vyrų galios netekimo, impotencijos ir kastracijos baime (p. 421-422).“

 

Žodžiu, knygoje prisižymėjau daugybę citatų ir idėjų, kurios man labai patiko, tad todėl man šioji knyga ir patiko. Ji struktūriškai nuosekli, nes autorius viename skyriuje apžvelgia politinę areną, o kitoje labiau skiria sockultūriniam pažinimui, pasaulėvokos pokyčiams, tad knyga ir lengva, ir šiek tiek šmaikšti, ir emocionali – bet tai ir yra populiariosios mokslinės lektūros požymis, kuris paskaitomas ne vien istoriją studijuojantiems žmonėms, bet ir vidutiniokams, kurie nori išprusti savarankiškai, turi šiokių tokių žinių ir supratimą. Naujos Vidurio Europos istorijos knygos pabaigoje rasite itin turtingą – apie 60 puslapių! – mokslinių veikalų sąrašą, kuriuo autorius rėmėsi rašydamas šią knygą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Andris Kalnozols "Mane vadina Kalendorium"

 

Andris Kalnozols. „Mane vadina Kalendorium“ – Vilnius: Odilė, 2022. – p. 328.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Leidyklos Odilė išleistą ir vertėjo Laimanto Jonušio išverstą latvių romaną Mane vadina Kalendorium (lat. Kalendars mani sauc), kurį parašė latvis Andris Kalnozols (g. 1983), tikriausiai, kad nebūčiau net skaitęs, nes knyga prasmego mano namų bibliotekos lentynoje, kai tik ją įsigijau, tačiau vasario mėnesį ruošiuosi žiūrėti Klaipėdos dramos teatro pastatymą pagal šį kūrinį, o režisierius daug kam žinomas latvis Elmārs Seņkovs. Šįkart nutariau pasidaryti namų darbus ir prieš pasineriant į spektaklį perskaityti šį kūrinį, apie kurį prieš keletą metų, kai tik knyga išėjo lietuviškai, puikiai socialiniuose tinkluose pasisakė daugelis žymių skaitytojų, tuokart ir profesorė Viktorija Daujotytė, sakydama, kad latviai turi puikų romaną.

 

Knyga puikiu ir išskirtiniu dizainu – alyvinis viršelis, kurį atsivertus pasitinka akinanti ryški rožinė spalva, primena išties kažkuo senuosius kalendorius, kokius leisdavo sovietmečiu, t. y. su visais patarimais, kaip ką sėti, arti, kirsti, megzti. Tik šįkart kalendoriumi tampa pagrindinis veikėjas Oskaras, kuris visus metus kiekvieną dieną rašo dienoraštį į darbo kalendoriaus eilutes, skirtas darbams pasižymėti. Oskaras ypatingas tuo, kad jis nepaprastas žmogus, o turi sindromą, tikėtina, kad didelio spektro autizmą, todėl elgiasi kitaip, nei aplinkiniai. Oskarą visi pravardžiuoja Kalendoriumi, kadangi Latvijos miestelyje, kur jis gyvena, yra viso labo 10 tūkstančių gyventojų ir daugelis Oskarą žino iš to, kad jis kitoks ir moka kiekvienos dienos vardadienius mintinai. Jis niekada nesuklysta. Daugelis Oskaro veiksmų yra inertiški, pasikartojantys ir cikliški, tačiau jam romane pavyksta ne kartą priimti ir nestandartinius sprendimus, kurie turi lemiamos įtakos jam, jo senutei motinai bei miestelio gyventojams.

 

Romano struktūra matematinė, ji struktūruota pagal kalendorines dienas ir savaites. Kiekviena savaitė turi 7 Oskaro įrašus (su specialiu savaitės žodžiu-raktažodžiu), lakoniškus, perteikiančius kasdienybę ir vykstančius pokyčius, išreikštus ir neišreiškiamus, tarp nutylėjimų pasilikusias veikėjo būsenas, jausmus, mintijimo prasmes. Primintų dienoraščio žanrą, nors yra ir cituojamų profesoriaus iš Rygos Otto laiškų fragmentų, su kuriuo Oskaras kurį laiką susirašinėja iš miestelio bibliotekos. Kaip bežiūrėsi, bet stilistiškai sakiniai naivoki, trumpi ir kapoti, bandantys išreikšti kitokio žmogaus kalbėsenos algoritmo logiką ir nuo pat pirmųjų Oskaro įrašų tas juntama ir tęsiasi visą romaną. Kitaip sakant, veikėjo kitoniškumas rašytojui A. Kalnozolui padeda konstruoti romano teksto kalbinį kodą, kuris nesudėtingas, pateisintas ir lengvai skaitomas, bet paradoksaliai veikiantis, nes kuo paprasčiau pasakoma, tuo daugiau atsiveria gyvenimiškosios tiesos.

 

Kaip bepažiūrėsi, tačiau rašytojo žvilgsnis krypsta į latvių provincijos skaudulius, kurie primena pirmuosius dešimtmečius po Nepriklausomybės. Girtuoklystė ir prasmės praradimas, sudužusių likimų, nelaimingų meilių ir traumuotų žmonių skausmas, malšinamas priklausomybėmis, tampa socialinė problema. Man regis, kad lietuviškuose kaimuose pamažu ši problema apnykusi, nebe tokia opi, kokia buvo prieš du dešimtmečius, nes kartos pasikeitė, atsikėlė nauji gyventojai, kurie rekonstravę sodybas suturistino kraštą, pristatė pirtelių, prikasė tvenkinukų, pradeda kurti ramų nuo didmiesčio atitolusį (bet neužmirštą) savo kampelį. Man regis, kad Andris Kalnozols vis dar vaizduoja aną postsovietinio paveldo kaimą, kita vertus, Oskaro aplinkoje išskirtinai seni žmonės (mama, Janina, Otto, Leninas ir kiti senoliai, kurie nusprendžia prisidėti prie Oskaro statomo spektaklio apleistoje vietos ligoninėje). Visi ženklai byloja apie aną prarastą pasaulį: motina prie mirties slenksčio, uždaryta sovietinė ligoninė, senolis pravarde Leninas vis dar su nostalgija mena sovietinius laikus ir karą, likę senoliai, kurių jaunystė ir gyvastis prabėgo sovietmečiu, ir jie tapo pamiršti, vieniši...

 

Atrodo, kad romano kontekstas turėtų būti liūdnas, bet taip nėra. Nors alkoholio ir atsiveriančių istorijų tikrai netrūksta, bet autorius randa šviesą, kuria atstumtųjų socialinius ryšius, teikia vilties, kad, jeigu labai nori, viskas yra įmanoma. Oskaro kasdienį ritmą vieną dieną pakeičia įsimylėjimas. Kadangi jis bijosi miestelyje gyvenančios gražuolės, bijo sužinoti ir jos vardą, atidengti meilės paslaptį, todėl instinktyviai, kaip auksinė žuvelė pasikeitus vandens temperatūrai, keičia savo trajektoriją. Netrukus jis susipažįsta su aguročius auginančia vietos girtuokle Janina Neimane, autorius tarsi kuria iš jų komišką porą, primenančią Don Kichotą ir Sančą Pansą. „Arvydui jau turbūt taip pat žinoma tiesa, kad mes drauge degraduojame. Ji labai daug geria ir šėlsta, ir aš bijau, kad su tokiu gyvenimo būdu gali ilgai neištempti. Ir jeigu išvis ji numirs, aš jos ilgėsiuosi. Ir tas bus toks ilgesys, kai nieko nebegalima sulaukti. Būsiu amžinas žvalgas. O Janina Neimanė yra tankistas (p. 60).“ Vėliau sužinome, kodėl Neimanė apsėsta aguročiais, visas tas derlius iš vienos kadaise jos mirusio vyro rastos sėklelės kišenėje. Šitaip dramatiškai suvokiama skausmingos meilės tąsa, įsipareigojimas kiek įmanoma gyventi dauginant sėklas kaip atminimą.

Andris Kalnozols

 

Viena iš gražiausių Oskaro savybių yra naivus tikėjimas, kad yra taip, kaip jis nori. Tai puikiai atsiskleidžia per tapatybę, kurią Oskaras per visą romaną pakeičia ne kartą. „Neoficialiai aš galiu būti kas tik noriu. Pavyzdžiui, praeitą savaitę kurį laiką aš iš tiesų buvau detektyvas, nes užsiėmiau šnipinėjimu ir apsimetinėjau. Ir dar aš rimtai tebesvarstau dramaturgo ir režisieriaus amatą. O vakar galvojau apie daržininkystę. Dar anksčiau esu dirbęs geležų kraustytoju ir spintų nešiotoju. Esu įkūręs vieną labdaros organizaciją ir gatvėse ieškojęs pinigų (p. 222).“ Ypatingai veikiančios smegenys ir pasaulio suvokimas Oskarui leidžia neturėti išankstinių nusistatymų, nėra įprastinio vertinimo, bet kartu jis suvokia ir žmogiškojo orumo būtinybę. „Kodėl aš išvis tai pradėjau? Tiesiog noriu, kad kai kas galėtų pavalgyti sriubos be pinigų. Ir viskas. Bet nenoriu, kad tai būtų labdara. Noriu, kad tai būtų normalu. Pavalgyti sriubos yra normalu (p. 79).“

 

Mokykloje kentęs patyčias ir užgauliojimus suaugęs Oskaras stoja senukų pusėn, apleidžia kunigo Arvydo bažnyčią ir imasi statyti spektaklį, kuris sutelkia žmones į bendruomenę. Neatimsi vieno – knyga turi didaktinio polėkio, koksai dažnai panašus Holivudo sukurtuose filmuose. Knyga lyginama su Winston Groom knyga Forestas Gampas, pagal kurį pastatytas itin didelės sėkmės sulaukęs Roberto Zemeckio filmas, kuriame vaidina Tomas Hanksas. Nors knygos neskaičiau, tačiau Oskaras išties primena Forestą iš filmo, atpažįstama nesavanaudiška logika, inertiški elgsenos modeliai, pvz., Oskaras palaidojęs mamą susiruošia į gyvenimo kelionę, jam reikia eiti pėsčiomis į Romą, nes ėjimas yra vienintelis būdas susivokti, kas per pastaruosius metus įvyko, kuo jis tapo, nes tik būdamas atskirtyje nuo draugų ir artimųjų gali permąstyti save. Panašiai Forestas Gampas elgiasi ir filme, kai šis pradeda bėgti per Amerikos valstijas ir niekaip negali sustoti, kol neateina toji mintis, kad laikas sustoti.

 

Man regis, Andris Kalnozols iš esmės rekonstruoja Forestą Gampą į latviškos provincijos socialinę terpę, padaro kartu ir mums, lietuviams skaitytojams, artimesnį, nors galbūt autorius tokio tikslo net neturėjo. Dėmesys jautrioms ir pažeidžiamoms socialinėms grupėms, įskaitant ir tokius kaip Oskaras, leidžia kalbėti apie tai, kad ištisos senolių kartos negavo jokios psichologinės pagalbos ir jie visą savo gyvenimą turėjo vieni patys nugyventi su savimi tokiais, kokie jie yra, įkalinti savo vienatvės, traumų, skausmo. Oskaras tampa tam tikra prasme socialinės grupės vienijančiu terapeutu, pats to nežinodamas, pasikliaudamas savo vidine laimės ir gerumo samprata bei logika. Galiausiai, kaip V. Daujotytė ir sakė: „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs.“ Galiausiai įpusėjus skaityti knygą, tampa aišku, kad daugiau ar mažiau mes patys turėtume lygiuotis į Oskaro gyvenimo sampratą, jis yra tas teisingo socialinio elgesio ir pilietiškumo pavyzdys ir normalesnių už jį, kažin ar yra.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: vertėjas Laimantas Jonušys apie Pasaulinės literatūros bibliotekos knygų seriją

 

Sveiki,

 

Šios citatos tikriausiai nebūtų, jeigu nebūčiau aptikęs įrašo Monikos Bertašiūtės-Čiužienės facebooko profilyje pasidalytu straipsniu, kuriame autorė kalbino puikų vertėją Laimantą Jonušį apie 1986 metais pradėtą leidyklos „Vagos“ leisti knygų seriją „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Šių knygų apstu beveik kiekvienuose namuose, kuriuose mokslo ir žodžio laisvės svarba buvo suprantamas dalykas. Kai kas tas knygas rinko vien dėl to, kad pasistatytų gražiai savo sekcijoje. Apie tai daugiau galite pasiskaityti pačiame interviu ČIA.

 

Visgi pats anuomet nuo konteinerio šių knygų parsivilkau du didelius maišus. Visiškai neskaitytų, galbūt (kaip įtariu) net nė karto neatverstų. Toje serijoje ir „Tuštybių mugė“, ir antikinės komedijos ir tragedijos, beveik visa F. Kafkos kūryba, W. Faulknerio, O. Wildo ir dar daug kitų autorių. Man tik žinote, kas įdomu šioje citatoje? Knygos, kuri necenzūruota, troško beveik visi, ne tik kaip kūrinio, bet kaip ir galimybę turėti tą laisvesnį, propagandos nesudrumstą žodį arti savęs.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vladimir Nabokov "Pninas"

 Vladimir Naboko. „Pninas“ – Vilnius: Rara, 2020. – p. 180.

Sveiki,

Šių metų vasaros skaitymus pradėjau su leidyklos Rara dar pernai išleista pirmąją serijos knyga. Rusų rašytojas Vladimir Nabokov (1899-1977) lietuviams tikriausiai labiausiai žinomas dėl romano Lolita, kurį, kaip pasakojama, iš ugnies ištraukė rašytojo žmona. Dėl neįprastos pagyvenusio profesoriaus potraukio paauglei Lolitai knyga buvo ir skandalinga, ir geidžiama. Romanas Pninas (angl. Pinin), laikomas vienu geriausiu V. Nabokovo kūrinių, iki šiol nebuvo išverstas lietuviškai, tai padarė daugeliui puikiai žinomas ir vertinamas vertėjas Laimantas Jonušys.

Lyginant su kadaise skaityta mąslia ir klampia Lolita, Pninas atrodo kur kas taupesnis, platesnis, įdomesnis ne tik dėl temų, bet ir kintančios pasakojimo perspektyvos. Pninas kur kas dinamiškesnis ir gilesnio teminio spektro kūrinys. Romane pasakojama apie pagyvenusį literatūros profesorių Timofejų Pniną, kuris vyksta traukiniu skaityti pranešimo į konferenciją, tačiau dar nežino, kad atsidūrė ne tame traukinyje ir jam teks netrukus išlipti visiškai nežinomoje vietoje ir laukti kito traukinio. Pasakotojas nuolat pirmajame skyriuje nupasakoja Pnino išvaizdą ir per detales „nukeliauja“ į tam tikrus Pnino biografinius štrichus. Ką mes sužinome apie Pniną? Kad jis emigrantas, kuris negali sugrįžti (kaip ir daugelis to meto XX amžiaus vidurio rusų intelektualų) į geležine uždanga atsitvėrusią Rusiją.

Pninas gyvena Amerikoje, kurį laiką dirbo Europoje, jo biografiniai faktai tekste pralekia kaip greitasis traukinys – vėliau jie kitokiu lygmeniu plėtojami kituose skyriuose ir taip per visą knygą susilipdome tai, kas iš tikrųjų yra Pninas ir kodėl jis toks pniniškas. Terminas pniniškumas tikriausiai tinka ne vien tik intelektualiam emigrantui, bet ir visiems, kurie tranzuoja iš konservatyvios rusiškos kultūros į atsainią ir liberalią vakarietišką. Jau vien tas faktas, kad Pninas sėdi ne tame traukinyje, o vėliau turi problemų su savo lagaminu, kuriame yra svarbi medžiaga konferencijai, ir taip, kaip atsainiai amerikiečiai be atsakomybės naštos paima jo lagaminą, trikdo patį skaitytoją: negi iš tikrųjų pradėjome skaityti knygą apie patiktų profesorių, kuris negali perprasti amerikiečių? Pninas visa savo esybe yra rusas, jo tautinė tapatybė reiškiasi tiek kalbiniu akcentu, tiek bendravimo kultūra, tiek vertybėmis. Veikėjas nuolatos atsiduria dviprasmiškose situacijose, jaučiamas prisitaikėliškumas, kuris yra būtinas, norint įsilieti į intelektualų būrį. Kaip vėliau sužinome, Pninas turi ir nemažai žmonių, kurie jo nemėgsta arba tyčiojasi iš jo kalbėsenos ir manierų.

„Pninas į „Pušyną“ vyko pirmą kartą, bet aš ten buvau ir anksčiau. Emigrantų rusų – liberalų ir intelektualų, išvykusių iš Rusijos apie 1920 metus, – ten knibždėte knibždėdavo. Juos matydavai visuose dėmėtos paunksmės vietelėse: sėdinčius ant kaimiškų suoliukų, aptarinėjančių emigracijos rašytojų – Buniną, Aldanovą, Siriną; gulinčius pakibusius hamakuose su rusakalbio laikraščio sekmadienio numeriu... (p. 108). Viena svarbiausių Pnino temų – rusų emigrantų gyvenimas Amerikoje, bandymai išlaikyti savo kultūrinę savastį ir prisitaikyti prie kitos kultūros. Romane išryškėjo rusų emigrantų bendruomenės pastangos: pirmoji Pnino emigrantų karta, kuriai vis dar reikia susitikti su kitais rusais, į kuriuos galėtų vis dar kreiptis tėvavardžiais, gestikuliuoti kaip rusai ir mąstyti kaip rusai. Tai trapiai ir nykstančiai bendruomenei yra skirtas visas skyrius, kuriame išryškėja ir jau antrosios kartos, jau niekada negyvenusios Rusijoje kultūrinis nesitapatinimas: „Atrodė, kad „Pušyne“ jie gyvena visai kitoje fizinėje ir psichologinėje plotmėje negu jų tėvai: kartkarčiais iš savosios plotmės pereina į mūsiškę per kažkokius tarpinio matmens raibulius – ką nors atšauna į geranorišką rusišką pokštą ar patarimu išreikštą susirūpinimą, laikosi visada apatiškai (tad tėvam atrodo, kad pagimdė kažkokią elfų padermę)... (p. 109).“

Vladimir Nabokov

Timofejus Pninas – sudėtingo likimo žmogus, kuris dėl kultūros prisitaikymo ir imitavimo atrodo retsykiais komiškas, pavyzdžiui, bando nusipirkti Džeko Londono knygą, kurią anuomet skaitė Rusijoje, tačiau Amerikoje jos negali rasti. Taip pat jo graudi pirmoji meilė, kuri papuolė į koncentracijos stovyklą ir tapo medicininio eksperimento auka, kelia širdgėlą ir tuo pačiu drastiškus pasirinkimus tarp skirtingo temperamentų moterų. Galiausiai jis įsimyli rusų emigrantę ir prastą poetę Lizą, su kuria užmezga santykius ir beatodairiškai trokšta jai laimės, bet ji pasirenka kitą vyrą. Galiausiai Pninas po daugel metų ima rūpintis jau užaugusiu Lizos sūnumi Viktoru ir savaip realizuoja tėviškus instinktus, tačiau nepažinodamas Viktoro, vėlgi patenka į komiškas situacijas...

Galiausiai Pninas atleidžiamas iš dėstytojo darbo. Šią žinią jis sužino per savo rengtą vakarėlį amerikietiškiems intelektualams draugams ir pažįstamiems. V. Nabokovas itin skausmingai per punšo dubenį ir taures, trapius su stiklu susijusias metaforas atskleidžia Pnino gyvenimo tragediją. Galiausiai finalinėje scenoje sužinome, kas šios istorijos pasakotojas. Jis – Lizos poezijos vertintojas ir Pnino pažįstamas dar iš Rusijos laikų, tačiau Pninas neigia, kad jis kada nors Rusijoje jį pažinojo. Apskritai per šio pasakotojo perspektyvą atsiveria neigiančio, slapukaujančio Pnino charakteristika, todėl, kad ir kaip mums atrodytų, kad pasakotojas viską žino apie Pniną, iš tikrųjų jis tik įtaigiai svarsto ir daro tam tikras prielaidas iš gana skurdžių Pnino biografinių faktų. Koks tas Pninas iš tikrųjų sunku tiksliai pasakyti, galime tik interpretuoti ir įsivaizduoti jį esantį vienokį ar kitokį.

Viena svarbiausių šios puikios istorijos sąrangos dalių – teksto stilius. Jis itin jautriai „išgaląstas“, poetiškas ir labai puikiai išverstas į lietuvių kalbą. Ilgi, sudėtingi sakiniai liejasi kaip muzika ir čia reiktų padėkoti L. Jonušio vertėjo meistriškumui. Autorius šiame kūrinyje randa itin gerą tragikomedijos balansą, kai Pnino gyvenimas bei jo komiškos situacijos atsiskleidžia esant jį neapdairų ir patiklų žmogelį, tačiau už viso to atsiskleidžia ir emigranto traumos. Autoriui be jokių hiperbolizuotų emigranto likimo įvykių per kasdienes situacijas pavyksta išausti taikliai poetišką pasakojimą, skambantį už paties teksto. Iš tikrųjų esu labai sužavėtas tokiu turtingų sakinių sklandumu ir autoriaus jautrumu ir dėmesingumu savo veikėjui.

Nors tekstas vien tik apie intelektualą Pniną, bet iš dalies šioji knyga apie „atskilusius“ nuo motinos Rusijos XX amžiaus pirmosios pusės rusų intelektualus, emigrantų sunkią dalią, visų pirma psichologinę traumą. Mes vis girdime, kokius sunkius fizinius darbus Amerikoje dirbo mūsų lietuvių inteligentija, prisiminkime angliakasius, skerdyklas ar tą patį Antaną Škėmą, lietuvių besikuriančias Čikagoje bendruomenes, lygiai panašiai tą išgyveno ir rusų pabėgėliai ir emigrantai. Skaitant Pniną tampa aišku, kad V. Nabokovas savo kailiu patyrė šį kultūrinį tranzitą, jis gerai žino, ką reiškia universitetinė intelektualų aplinka (pats Veleslio universitete 7 metus dėstė), ką reiškia dėstyti svetimoje kultūrinėje aplinkoje, todėl nuolat man šiame pasakojime aidi ir tam tikri autoriaus biografiniai motyvai.

Bet kokiu atveju, šioji istorija turtinga istoriniais kontekstais, rusų klasikų literatūros intertekstualumu bei sockultūriniais klodais. Ką reiškia būti rusu ne tarp rusų, manau, labiausiai gali tą pasakyti pats savu kailiu patyręs savotišką dalią, bet be tapatybės išsaugojimo šiame romane taip pat svarbi ir atminties bei prisiminimų tema. Kiek žmogui reikia atsiminti savo gyvenimą Rusijoje, į kurią negali grįžti, kiek galima (reikia?) prisiminti ten pasilikusius žmones – gyvus ir jau mirusius, – kad išlaikytum savastį, bet kartu nebūtum sunaikintas tų prisiminimų keliamų nostalgijos ir sielvarto? Tik bandant surasti aukso vidurį, bandant nuolat būti dvasiniame balanse tarp to, kas yra čia ir dabar, ir kas nutiko praeityje.

Jūsų Maištinga Siela     

Knyga: Philip Roth "Kiekvienas žmogus"

Philip Roth. „Kiekvienas žmogus“ – Vilnius: Vaga, 2019 – 144 p.

Amerikiečių rašytojas Philip Roth (1933-2018) man puikiai pažįstamas iš paauglystės laikų, kada gavęs lietuviškai Rasos Drazdauskienės išverstą knygą Amerikietiška pastoralė, kultinėje Alma litteros knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, maniausi, kad prisėsiu ir perskaitysiu kaip Salman Rushdie Vidurnakčio vaikus, tačiau po 70 puslapių teksto supratau, jog būsiu save naktimis nualinęs S. Rushdie stebuklingu romanu ir pernelyg greitai kibęs į Philip Roth, todėl atidėjau Amerikietišką pastoralę į šoną visiems laikams. Tebeturiu lentynoje tą knygą, tikiu, kad šiandien su malonumu ją netgi įveikčiau, tačiau prieš trejetą metų teko Kino pavasaryje matyti ekranizaciją, kuri man patiko, tik, deja, jau nebepaskatino skaityti pačios knygos...

Šiemet Vagos leidykla pristatė kitą rašytojo romaną, kur kas patogesnės apimties, pavadinimu Kiekvienas žmogus (angl. Everyman), o jį išvertė mano mėgstamas, šiaip jau suvokiamas kaip elitinės literatūros vertėjas Laimantas Jonušys. Tai paskutinis Philip Roth romanas, parašytas 2006 metais, po kurio autorius iki pat savo mirties daugiau nieko neparašė. Romanas, kaip ir tikėjausi, skamba kaip savotiškas requiem, mąslus gyvenimą apibendrinantis kūrinys, paskutinis pasispardymas, jeigu dar gražiau – paskutinė rašytojo gulbės giesmė. Nežinia, kiek šiame PEN/Faulkner premija apdovanotame kūrinyje yra autobiografiškumo, tačiau gyvenimiškos išminties, atlaidumo praeities įvykiams tikrai yra nemažai.

Istorija aprėpia visą vieno vyruko, žydų kilmės (tai nuolat pasikartojantis Ph. Roth romanų motyvas) vyruko gyvenimą, pradedant jo pirmuoju apsilankymu ligoninėje, kai jam dar esant mažam berniukui išoperuojama išvarža ir baigiant jau esant visai senukui, kai jis vyksta į dar vieną operaciją. Nors istorijos pradžia prasideda per pagrindinio veikėjo laidotuves, didžiąją gyvenimo dalį veikėjas pasakoja pats savo gyvenimo istoriją, kuri, kaip jau galite numatyti, paženklinta amerikietiškosios kultūros ir netobulo, nuolat savo kūniškiems įgeidžiams tarnaujančio vyro klystkeliais.

Esminiai istorijos pjūviai, ženklinantys veikėjo gyvenimo pokyčius, yra operacijos ir besikeičiančios gyvenimo moterys. Per moteris – mamą ir tris buvusias žmonas – jis papasakoja savo ligos istoriją, o per ligos istoriją ir destruktyvius santykius su aplinkiniais. Tai gana kinematrografiškas pasakojimas, kuris nuteikia itin amerikietiško, holivudinio pasakojimo polėkiui, kokį galime regėti, tarkim, žiūrėdami Forestą Gampą ar skaitydami John Irvingo romanus. XX amžiaus Amerika, Didžiosios depresijos laikotarpis, privatus žydiškas tėvo verslas taisyti ir pardavinėti laikrodžius bei papuošalus, brutalus ir mačistinis vyro pasaulis, atskirtas nuo švelnaus ir nuolankaus moters pasaulio, kuris veikiau randasi prie puodo, vyro ligonio lovos ir skirtas vaikų auklėjimui. Neapleido jausmas, kad tokią istoriją būtų nesunku ekranizuoti, tačiau padaryti filmą ypatingą, kokį rašytojas padaro Kiekvienas žmogus kūrinį, būtų išties nelengva užduotis.

Philip Roth

Tik iš pažiūros atrodo, kad pagrindinio veikėjo problema yra ligos ir neištikimybė. Atrodo, kad veikėjas velka užprogramuotą likimo naštą paklusti savo seksualiniams įgeidžiams ir net atrodo, kad jį todėl likimas ir baudžia ligomis. Priešingai nei jo brolis Hovis, kuris sukūrė visiškai sėkmingo, idealaus amerikiečio gyvenimą. Kurį laiką tarp brolių atvyravę puikūs santykiai tampa iškreipti nesėkmių: „Pats paauglystėje turėdamas dailininko talentą ir vienintelį vertą dėmesio fizinį gebėjimą – gerai plaukti, – Hovį mylėjo nesidrovėdamas ir visur juo sekdavo. Bet dabar jo nekentė ir jam pavydėjo, buvo persmelktas pavydo nuodo, mintyse beveik stojo prieš jį apimtas įniršio, nes jėgai, su kuria Hovis ėjo per gyvenimą, nėra buvę jokių kliūčių (79-80 p.).“ Kaip ligos ir sveikatos trūkumas gali sugadinti brolių santykius – kiek netikėtas Ph. Roth pavyzdys, kad ne visada turtuose glūdi šeiminių santykių pražūtis.

Pirmojoje knygos dalyje labiau pasakojimas šviesus, netgi atrodo, kad pasakotoją nelabai ir jaudina gyvenimo negandos, kurios tebuvo smagus nuotykis. Dvelkia ir subtiliu humoru, pavyzdžiui, „Testamento rašymas – geriausia senėjimo, o gal net mirimo dalis, pats rašymas, o paskui atnaujinimas, koregavimas ir rūpestingai apgalvotas perrašymas (p. 53)“. Vėliau pasakotojo tonas įgauna tam tikro gyvenimo kartėlio, išpažinties ir apgailestavimo polėkio, kadangi artėdamas prie senatvės įvykių, pasakotojas ima apgailestauti, kad gyvenimas toks trumpas ir jis padarė tiek mažai. Iš esmės tai knyga, kuri absoliučiai ramiai nuteikia tiems žmogaus gyvenimo tarpsniais, apie kuriuos mes jau esame girdėję, skaitę ir matę filmuose – nieko naujo nepasiūlo. Prisiminiau vokiečių rašytojo Robert Seethaler irgi mažos apimties romaną Visas gyvenimas, kuriame autorius irgi aprėpia visus vieno žmogaus gyvenimo tarpsnius, tačiau tam jis pasitelkia ypatingą laikmetį, ekspertinius asketiškuosius gyvenimo buities ir filosofijos matmenis, o Ph. Roth lieka ištikimas tradiciniam nuosekliam pasakojimui.

Galiausiai amerikietiška imigrantų šeimos istorija tampa universali ir tinkanti kiekvienam iš mūsų, nes pasakotojas apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, susidūrimą su savo prigimtimi klysti, tarnauti aistroms, sąmoningai ir nesąmoningai kurti ir griauti santykius, o galiausiai tai romanas apie žmogaus mirtingumą, susidūrimą su išnykimo akistata. Gal dėl to šis romanas labai patiks ir paprastų istorijų skaitytojams, ir skaitytojams gurmanams, nes teksto raiškos ir turinio atžvilgiu Kiekvienas žmogus yra universali knyga, o tokios visada randa priebėgą prie skaitytojo. Tokias knygas vadinu išpažintinėmis, gal net pernelyg sąžiningai parašytomis, nesvarbu, kad jos ne autobiografiškos, tačiau nesunku už teksto kulisių pajusti, kad autoriui ji buvo svarbi, kaip gali ji tapti svarbiu kiekvienam iš mūsų trumpalaikiškumo liudijimu. Galiausiai visa, kas esame, buvome ir būsime, tėra tik mūsų prisiminimai apie santykius, štai veikėjas skambina vienam draugui, kuris miršta nuo prostatos vėžio, pastarasis sako: „Gana ilgai apie tai kalbėjau, o dabar turiu parašyti. Viską, ką patyriau tame versle. Jeigu sugebėsiu parašyti atsiminimus, būsiu pasakęs žmonėms, kas aš esu. Jeigu sugebėsiu, mirsiu su šypsena veide (p. 119).“

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Edward St Aubyn "Patrikas Melrouzas"

Esward St Aubyn. „Patrikas Melrouzas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 448 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas rimčiausių šios vasaros pabaigos verstinės literatūros grynuolių yra britų rašytojo Edward St Aubyn (g. 1960) romanų trilogija Patrikas Melrouzas (angl. Patrick Melrose), kurį sudaro trys romanai Tiek to (1992), Bloga žinia (1992), Šiek tiek vilties (1994). Po to sekė ir dar keli romanai tęsiniai, o Motinos pienas (2005) buvo nominuotas net Man Booker premijai. Į lietuvių kalbą trilogiją išvertė vienas mano mėgstamiausių rimtosios literatūros vertėjų Laimantas Jonušys. Britanijoje ši trilogija jau tapo šiuolaikinės literatūros klasika, pagal jį pastatytas penkių dalių serialas, kuriame nusifilmavo visiems puikiai žinomas aktorius Benedict Cumberbatch.

Sumurtas, arogancija, traumos, seksas, pinigai... Tokius dalykus mes dažniausiai regime kokiuose nors prabangiuose britų ar amerikiečių filmuose, kur dažniausiai vyksta kokie nors kriminaliniai įvykiai, tačiau verstinėje grožinėje literatūroje aristokratų, „mėlynojo kraujo“ turinčių turčių gyvenimo bjaurastis retai prasibrauna iki mūsų skaitomų romanų. Romanas pasižymi sodriu ir įtikinamu pasakojimu, kuris pagrįstas paties autoriaus biografiniais faktais.

Pats rašytojas, kaip ir jo knygos prototipas Patrikas Melrouzas, gimė pasiturinčiojo aristokratiškoje šeimoje, kurio tėvai gyveno tai Londone, tai Prancūzijos viloje. Pats rašytojas taip pat, kaip teigia, yra patyręs iš savo tėvo seksualinę prievartą, kai jam buvo 5–8 metai, todėl vėliau baigęs psichoterapeuto mokslus, metęs heroiną, jis išanalizavo savo gyvenimą ir autentiškas patirtis perteikė šių romanų cikle.

Mums, skaitytojams, dažniausiai užgintas britų aristokratijos gyvenimas, nelabai žinome, kas iš tikrųjų vyksta jo „gelmėse“ ir kasdieniniame gyvenime. Rašytojas atskleidžia tamsų, niūrų, arogancijos, apkalbų ir dviveidiškumo kupiną aristokratų gyvenimą šeštame-septintame-aštuntame dešimtmečiuose, kada aristokratija iš esmės ėmė patirti dekadansą, moralinį ir prestižinį nuosmukį, kurį pamasino dvasinės krizės ir nesibaigiantis alkoholis, narkotikai bei švaistūniškas gyvenimas.

Iš tikrųjų autoriui pavyko sukurti lokalios visuomenės kupolą, tam tikrą turtingųjų atskirtų nuo likusio pasaulio visuomenės modelį, kurių gyvenimai dažnai sukasi apie pasimatymus, pobūvius ir narkotikus. Pirmoji trilogijos dalis vadinasi Tiek to, kuri skirta Patriko Melrouzo vaikystės traumai atskleisti. Būtent pirmoji romano dalis mane labiausiai ir paveikė – Patriko tėvo Deivido požiūris į savo atžalą, iš kartos į kartą kaip skiepas perduodamas blogio, (bet aristokratiško auklėjimo!) užkratas – tėvas smurtu auklėja vaiką, siaubingai elgiasi su žmona ir t. t., nes būtent patį Deividą šitaip auklėjo jo paties tėvas. „Vaikai yra silpni ir nemokšiški miniatiūriniai suaugusieji, ir juos reikia visaip akinti taisyti savo silpnumą ir nemokšiškumą. Kaip ir didysis zulų karalius Čaka, kuris savo karius versdavo įtrypti dygliuotus krūmus į žemę, kad sukietintų padus, nors kai kuriems tuo metu tokios treniruotės tikriausiai nepatiko, jis buvo pasiryžęs sukietinti savo sūnaus nusivylimo nuospaudas, kad išgydytų įgūdį atsiriboti. O ir ką gi daugiau gali jam pasiūlyti? (p. 67).“ Tam tikri socialiniai elgsenos modeliai yra perteikiami kaip tradiciniai aristokratijos požymiai: jeigu išgyvenau aš ir tapau tokiu „nuostabiu“, vadinasi, ir mano sūnus turi tai patirti, kad taptų mano įpėdiniu.

Pirmoji romano dalis pulsuoja seksualiniai nukrypimais. Nepaisant, kad tėvas prievartauja Patriką tarp visų tuo nuostabiai trapių ir prabangių vilos gobelenų, vazų, senovinių lovų ir t.t., bet dar vaizduojami ir psichiškai pakrikę Deivido ir jo žmonos santykiai, kurie atmiežti sadistiniais ir mazochistiniais elgesio būdais, todėl tiek daug visokiausių tablečių, streso ir toksiškų santykių niuansų. Figų valgymas nuo žemės ir nuolankumas tik iš dalies gali priminti Penkiasdešimt pilkų atspalvių, tačiau jie pagrįsti iš kartos į kartą perduodamais elgesio šablonais, traumomis, patriarchalinės brutalios šeimos modeliais.

Vienas esminių aristokratijos požymių yra perdėtas cinizmo demonstravimas ramioje aplinkoje, siekiant diskusijos būdu kuo labiau vienas kitą pažeminti, reiškiant rafinuotai ir šaltai kuo dagiau paniekos, pvz., Bridžita klausia, ar Deividas pritaria mirties bausmei, o jis atsako: „Ne, nes tai nustojo būti viešas renginys. Aštuonioliktame amžiuje korimas būdavo tikrai gera dienos iškyla (p 123)“. Kas vidurinėje klasėje suprantama kaip blogos tonas, aristokratijoje tai tampa galios rodiklis; kuo daugiau arogancijos ir pasipūtimo, tuo atrodai labiau aristokratiškas ir vertas pagarbos. Tą suponuoja moterys, kurios dažniausiai bando per lovą ir santuoką įsilieti į aristokratų gyvenimą, atmesdamos bet kokias savo moralines nuostatas.

Edward St Aubyn

Prabangios aristokratiškos aplinkos įspūdį sustiprina rašytojo gebėjimas perteikti hedonistinės prabangos elementus. Gurmaniškas požiūris į prabangą ir pasimėgavimą unikaliais dalykais yra neatsiejama turtuolių kasdienybė, pavyzdžiui, geriant kad ir brangų vyną: „Jis jautė, kaip ilgi gysloti vynmedžio ūgliai tempia jį į sunkų paraudonavusį dirvožemį. Per gomurį nuvilnijo geležies ir akmens, žemės ir lietaus prieskoniai, viliojantys lyg krentančios žvaigždės. Butelyje seniai suvystyti pojūčiai dabar išsivyniojo kaip pavogto paveikslo drobė (p. 176).“

Antroji romano dalis Bloga žinia yra apie 22 metų Patriką, kuris sužino, jog mirė tėvas, todėl reikia sutvarkyti laidojimo reikalus. Šioji romano dalis skiriasi savo emociniu valentingumu, Patrikas paniręs į gilią depresiją, vartoja ir nuolat galvoja apie narkotikus, važinėja po Niujorką, nuolat rizikuodamas savo gyvybe. Akivaizdu, jog šioji romano dalis fokusuojasi ties veikėjo asmenybės bedugne, norą sumaišyti skausmą su malonumu – visa tai kilo iš nemeilės, tėvo prievartos ir motinos šaltumo, todėl Patrikas stengiasi visa tai „užlopyti“ narkotikais. Teksto sodrumas! Nesunku patikėti, kad pats autorius gerai išmano narkotikus ir jų poveikį, amžiną jų troškulį, sukeltą euforiją ir čia pat nepasakomą alkį, narkotikų sukeltus baisius padarinius... Šioji romano dalis nuolat man priminė F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, kada Raskolnikovas ištiktas potrauminio šoko ir kaltės jausmo vaikšto gatvėmis ir dreba dėl kiekvienos aplinkos detalės, kuri galėtų jį išduoti nusikaltus. Panašiu emociniu užtaisu ir „užaštrintais“ psichiniais elgsenos modeliais bei būsenomis perteiktas absoliučiai sutrikusio ir dvasiškai sužlugdyto, nuolat savo silpnumą pateisinančio vyruko subyrėjęs gyvenimas.

Trečioji romano dalis Šiek tiek vilties vaizduoja Patriką trisdešimties. Romanas labiau fokusuojasi į Sonio rengiamą kaimišką pobūvį, į kurį ateina ir Patrikas, ir princesė Margaret ir veikėjai iš ankstesnių romano dalių. Fragmentiškame pasakojimo koliaže kaip niekad veriasi aristokratiškos bendravimo manieros, cinizmas, nuolatinis noras pažeminti. Ypatingai didelį įspūdį paliko princesės Margaret ir ambasadoriaus bendravimas, kada princesė liepia ambasadoriui išvalyti nuo padažo jos suknelę. Vėlgi turime nuolankiojo ir sadistės elgesio modelį, kuris suponuoja, koks visgi svarbus pasiskirstymas tarp aristokratijos galios ir valdžios galimybėmis: aristokratas aristokratui nelygu.

Tai esminis Patriko gyvenimo lūžis, kadangi šis jau išsivadavęs iš narkotikų, tačiau didžiausia staigmena buvo toji, kad jis pamažu išsivaduoja iš tėvo paliktų traumų. Ir vėlgi autorius remiasi aristokratų dvilypumu. Pavyzdžiui, Ana vienu metu kritikuoja vakarėlį: „Jėzau, kokia nyki kompanija. Tau neatrodo, kad juos laiko užšaldytus kaip tipinių vaidmenų atlikėjus ir atitirpdo didelėms progoms? (p. 434)“ Ir čia pat po cinizmo kauke prasiskverbia žmogiškumas, kaltės jausmas, kuris kaip antitezė tame puikybės pokylyje: „Daug metų jaučiau kaltę, kad nieko nepadariau, kai vieną vakarą per vieną iš tų baisingų pobūvių, kuriuos rengdavo tavo tėvai, tu laukei ant laiptų, ir aš pasakiau, kad pakviesiu mamą, bet man nepavyko... (p. 434)“.

Būti aristokratu reiškia priimti tam tikrą elgesio modelį, iš kartos į kartą perduodamą naštą, kuri arba sunaikina tave, arba paverčia „mėlynuoju“ t. y. šaltu ciniku. Visoje šioje trilogijoje esti viskas, kas man geroje literatūroje patinka: intelektualus ir rafinuotai sukaltas tekstas, kuris atskleidžia žmogaus dvilypumą, socialinių vaidmenų ir žmogiškosios prigimties prieštarą, kuri kelia ir šypsnį, ir siaubą. Stiprus literatūros perlas, kuris retai leidžia dirstelėti į taip siekiamą (arba bent pasvajojamą) visuomenės grietinėlę, kurioje galioja saviti elgesio modeliai ir visavertiškumo rodikliai, kurie mums, dirbančiųjų vidutiniokų klasei, dažnais atvejais atrodo moraliai iškrypę, o juos demonstruojantys veikėjai verti begalinės užuojautos.

Jūsų Maištinga Siela    

Knyga: Graham Swift "Vandenų žemė"

Graham Swift. „Vandenų žemė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 368 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nors didžiąją dalį skaitinių skiriu būtent pačioms naujausioms knygoms, tačiau būna ir tokių knygų, kurios kaip perkūnas iš giedro dangaus ima ir pačios įkrenta į rankas. Panašiai nutiko perskaičius šiemet išleistą Graham Swift romaną Motinų sekmadienis, kuri niekaip neišėjo man iš galvos, tad ėmiau ieškoti, ką mes dar turime šio puikaus britų autoriaus išleisto lietuviškai. Ir štai aptikau paties Laimanto Jonušio prieš dešimtmetį išverstą romaną Vandenų žemė (angl. Waterland), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 1983 metais ir yra įtrauktas net į britų mokyklinę programą.

Perskaitęs Vandenų žemę, supratau, kad netikėtai atradau dar vieną metų autorių. Kartais taip būna, kad perskaitai knygą ir supranti, kokia ji gera, puiki, unikali, tačiau nekirba net mintis pasižvalgyti kažko iš to paties autoriaus. Retesnėmis progomis knyga pažadina itin didelį smalsumą. Tokių autorių kūriniai sako: ieškok netoli, o toje pačioje rašytojo kūrybos vagoje ir tu surasti literatūrinę tiesą ir absoliutų skaitymo malonumą. Taip atradau tokius kultinius autorius kaip J. M. Coetzee, Salman Rushdie, G. M. Marquez, Margaret Atwood ir kt. Nuo šiol prie šio sąrašo priskiriu ir Graham Swift.

Vandenų žemė man asmeniškai yra knyga šedevras. Visiškai nepiktnaudžiauju savo vertinimu, kadangi daug tokių epitetų knygoms negaliu priskirti, tačiau Vandenų žemė išties ypatingas kūrinys. Romanas lyginamas su prancūzų rašytojo Philippe Claudel Pilkosios sielos. Tam tikrų pasakojimo manieros panašumų yra, įtariu, kad Pilkosios sielos apskritai labiau „prieinamas“ skaitytojui, kadangi pasakojimo tonusas lengvesnis, o ir struktūra nėra tokia sudėtinga, kokia Vandenų žemė.

Istorija pasakoja apie Didžiojoje Britanijoje esančią rytuose lygumą, kurioje žmonės nuo seno „atsiėminėjo“ sausumą iš vandenų ir dirbo, gyveno, mylėjo ir konfliktavo. Pagrindinis veikėjas istorijos mokytojas daugiabriaunę savo kelių kartų giminės istoriją pasakoja savo mokiniams. Per savo giminės patirtis jis mokiniams pateikia dalines teorines išvadas apie žmogaus gyvenimo laukinę prigimtį.  Charakteriuose, veikėjų veiksmuose skendinti išmintis suteikia teksto prasmei gylio ir sudaro atspindžio efektą – tai pasakojimas pačiame pasakojime.

Iš tikrųjų mėgstu G. Swiftą už jo mokėjimą rafinuotai valdyti pasakojimą, tokia ypatingai mąslia ir kiek lėtoka pasakojimo vystymo strategija. Jo pasakojimas pasižymi filosofija, neatsiejama nuo žmogaus vaizdavimo buitiškojoje tėkmėje, kurioje išryškinami vertybiniai aspektai, tam tikri įsitikinimų prieštaravimai. Kaip ir Motinų sekmadienyje, taip ir šiame romane, autorius kuria subtilią įtampos augimo įspūdį, tarsi per ploną ledą instinktyviai veda prie numanomos tragedijos ir tikriausiai nesumeluosiu pasakydamas, kad pats vedimas, pasakojimo ritmas yra kur kas įdomesnis už pačios tragedijos atskleidimą.

Sujungdamas detektyvinę istoriją apie berniuko mirtį vandenyse, šeimos kraujomaišos tragediją ir itin įtikinamai perteikdamas vandenų bei vietos žmonių savitos kultūros paženklintą mentalinę ir pasaulėvokos atmosferą, G. Swift sukuria tankų ir mąslų epinį pasakojimą. Kas įdomiausia, neapsiribodamas natūralistiniais vaizdiniais, autorius švelniai, kaip poringėse, mistifikuoja. Tai nėra grynasis magiškasis realizmas, veikiau tai (vėlgi kaip ir Motinų sekmadienyje), autorius čiuopia neapčiuopiamą atminties veikimo mechanizmą, kuris iš esmės pas žmones linkęs iškreipti praeities įvykius.

Iš darbo atleidžiamas istorijos mokytojas vietoj Prancūzijos revoliucijos dėsto savo giminės evoliucijos istoriją, primenančią išpažinties istoriją, tačiau neatitinkančią bendrąją mokymo programą. Tai naujojo mokymo metodika – mes negalime daugiau pasakyti apie Prancūzijos revoliuciją, nei mums pasakė apie ją vadovėliai, kadangi neturime empirinio pagrindo, o štai mokytojas pasakoja autentišką patirtį ir galiausiai filosofiškai veda prie tų pačių, kaip ir revoliucijos įvykiai, išvadų, kad istorija ir tos istorijos kūrėjai visada grįžta atgal ir kartoja tas pačias klaidas. Įspūdingai paraleliai papasakota ungurių tyrinėjimo istorija, aprėpianti kelis šimtmečius, toji istorija vėlgi susisieja su paraleliai plėtojamu klausimu „kodėl?“ ir troškimu pakeisti pasaulį revoliucijomis, dėl ko atsiranda naujosios mokinių kartos ir atleidžiamo mokytojo žiūros ir vertinimo konfliktas.

Graham Swift

„O kai istorija nežlugdo savęs ir nespendžia sau spąstų tokiu ypatingai atviru būdu, ji sukuria tą vylingą troškimą grįžti atgal. Ji pagimdo tą benkartą, bet išpaikintą – Nostalgiją. Kaip mes ilgimės – kaip jūs galite ilgėtis vieną dieną, jei tokia diena ateis, – sugrįžti į tą laiką, kai istorija dar nebuvo mūsų pasiglemžusi, kai reikalai nebuvo pakrypę į blogą pusę. Kaip mes ilgimės netgi to auksinio liepos vakaro, kai reikalai jau buvo pakrypę bloga linkme, bet dar nebuvo taip blogai, kaip bus. Kaip mes trokštame rojaus. Motinos pieno. Atitraukti įvykių užsklandą, užkritusią tarp mūsų ir Aukso amžiaus (p. 144).“

Vienas esminių knygos problematinių temų yra tėvų ir vaikų santykiai, kartų konfliktai, tačiau jie atskleidžiami daugiabriaunėmis kiek netradicinėmis prieigomis. Netgi panaudojant šalies pramonės revoliuciją – besikeičiančio pasaulio technika prieš rankų darbo žmones, imperialistinė valstybė prieš demokratinę vartotojišką pokarinę visuomenę – žmones nuolat drasko netvarus ir besikeičiantis pasaulis. Pasakojimo dinamika, laiko šuoliai, įrėminti atskirų supriešinamų kontekstų, kuriuose integruotos žinios enciklopediniais pasažais beletristinio teksto formose įgalina erudicinio teksto sodrumą.

Kodėl linksmybių skleidimas pavirto Pažangos Idėja? Ir kodėl žemių sausinimas rytiniame Fenlende susipynė su Didžiosios Britanijos imperija? Todėl, kad nustatyti zenitą – tai nustatyti tašką, nuo kurio prasideda nuosmukis. Todėl, kad linksmybės niekada nekuria istorijos. Todėl, kad jeigu pastatai sceną, turi parodyti ir spektaklį. Todėl, kad visada turi būti – neneikite, kad visada turi būti, – ateitis (p. 100)“.

Daug dėmesio šįkart skiriama apskritai pedagogikos sampratai. Klausimas, kodėl turime mokėti savo istoriją ir kokią ją iš tikrųjų turime iš tikrųjų yra bendrojo lavinimo probleminis klausimas, kuris knygoje atrodo pagrindiniam veikėjui itin asmeniškas, bet kūrinio visumoje kelia apskritai mokymo problemą. Tą nesunkiai galima susieti su mūsų išbalansuota, nekryptingą, politikų išdarkytą, „išmėsinėtą“ ir iš esmės nebeveiksnią lietuvių švietimo sistemą. „Švietimas yra ne tai, kad tuščios galvos laukia, kada bus pripildytos, ir ne tai, kad išsipūtę mokytojai leidžia šiltas dujas. Tai yra mokytojo ir mokinio priešprieša. Tai, kas nušviečia tarp pirmojo atkaklumo ir antrojo atsparos. Tai ilgos ir sunkios grumtynės su gamtiniu pasipriešinimu (nes gamta niekada nenori mokytis...) (p. 245).“

Knygoje nemažai lytiškumo klausymų, ypač, kai pasakojama apie paauglių išdykavimus prie upės, kurie iš pradžių atrodo kaip nekalti vaikystės žaidimai, tačiau po jais slepiasi seksualinių traumų visuma – abortas, nevaisingumas, sugriauti gyvenimai. Ryškių charakterių galerija, alaus daryklos istorija, stichinių nelaimių kalendorius, pagal kurį gyvena vietos gyventojai, gyventojų prietaringumas, gaisų ir vaiduoklių mistika suteikia pasakojimui vitražinių spalvų ir įspūdžio, kad šiame nekasdieniniame sudėtingame pasakojime viskas yra išgaubta ir iškreipta apgaulingosios pasakotojo atminties, kuri nepatvari ir negali sudėlioti stangraus ir vienalyčio pasakojimo struktūros, todėl yra priversta klajoti po praeities kapinyną, bandant sukurpti pasakotojo tapatybės raidos istoriją.

Didelė ir ambicinga knyga, kuri pateisina gurmaniško skaitytojų lūkesčius. Knyga, prie kurios neprieis ir neperskaitys bet kas, tačiau savo kokybe – pasakojimo technika ir prasmių visuma – iš tikrųjų primena, kaip anotacijoje teigiama, atskirą civilizacijos salą. Vis beskaitydamas prisimindavau gausybę stiprių pasakojimų, tarp kurių sušmėžuodavo – dabar net man pačiam keista – Vaižganto Pragiedruliai. Tam tikrų epinių ir etnografinių bei ryškių personažų visuma sukuria įtaigų jau realiai nebeatkartojamą pasaulį, kuriam jaučiame nostalgiją t. y. apie pasaulį, kuris buvo ir kurio jokiais būdais nebesusigrąžinsi. Priešingai nei Vaižgantas, Graham Swift visą istoriją – man tuo net sunku patikėti – sukūrė tose vietose net negyvenęs, vien iš savo bendrojo išprusimo. Vis viliuosi, kad kas nors išvers ir pristatys G. Swifto Booker premija apdovanotą romaną Last Orders (1996), na, o man vis dar liko neskaitytas lietuviškai išverstas Į dienos šviesą, kurį galbūt patausosiu šių metų pabaigai. Šiaip ar taip įspūdingas rašytojas ir įspūdingas romanas.

Jūsų Maištinga Siela