Knyga: Dr. Kate Lister "Įdomioji sekso istorija"

 

Dr. Kate Lister. „Įdomioji sekso istorija“ – Vilnius: Alma littera, 2026. – 416 p.

 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Pastaruoju metu pradėjau nemažai skaityti populiariosios mokslinės literatūros ir viena iš jų –britų mokslininkės Kate Lister (g. 1981) neseniai į lietuvių kalbą išversta ir išleista knygą Įdomioji sekso istorija (angl. A Curious History of Sex), kuri originalo kalba pasirodė per patį karantiną – 2020 metais ir beregint susilaukė nemažai susidomėjimo. Į lietuvių kalbą šį veikalą išvertė Eglė Podčašinskienė, o išleido leidykla Alma littera. Seksas ir seksualiniai klausimai, manau, visada bus tas diskusinis socialinis laukas, dėl kurio susitarti netgi šiandien liberalioms visuomenės gana sudėtinga. Pastarieji penkeri metai JAV-ose ir tam tikrose Europos Sąjungos šalyse vėl parodė, kad prasidėjo seksualinis suvaržymas, puritoniškų ir radikalių politikų įtakon nusavinta žmogaus seksualinė įvairovė paversta gėdinimo, manipuliavimo bei „skaldyk ir valdyk“ įrankiu, nes niekas taip žmogaus nejaudina, nei žinojimas, kad yra teisingas ir neteisingas seksualumas bei jo išraiškos. Deja, autorė bando sugriauti šį mitą, analizuodama įvairiausiais aspektais žmonių seksualumą nuo Antikos laikų iki šių dienų.
 
Lietuvių kalboje nedaug turime knygų apie seksualumą. Viena ryškiausių pastarųjų laikų knyga Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos pasirodžiusi studija Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje (Baltos lankos, 2022). Apie vyrų seksualumą yra rašęs Artūras Tereškinas savo eseistiniuose leidiniuose bei moksliniame tyrime Vyrų pasaulis (Baltos lankos, 2011) bei Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties su autorių kolektyvu, tačiau seksualumas tebuvo viena iš dedamųjų turinio dalių. Į lietuvių kalbą daugiausia iš užsienio kalbos verčiama erotinio ir sekso pobūdžio literatūra, kuri anksčiau buvo pardavinėja kaip literatūra suaugusiems, o dabar priskiriama tiesiog prie higienos ir (savi)malonumo literatūros, pavartoma knygyne net paaugliams. Štai Dr. Kate Lister yra pripažinta istorikė, rašytoja ir tinkalaidžių kūrėja, universiteto dėstytoja, kurios pagrindinės veiklos sritys yra moterų teisės, seksualumo istorija ir seksualinio elgesio raida, tad ir jos Įdomioji sekso istorija iš esmės yra apie seksą kaip reiškinį.
 
Knyga nesudėtinga ir, tiesą sakant, labai nustebino, kad taip lengvai parašyta. Kai kada dvelkė tokiu populiariosios žurnalistikos stiliumi, kokį galima pasiskaityti Skaivos Jasevičiūtės tuštokuose straipsniuose ar žurnaluose panelėms apie pirmąsias sekso patirtis (visada stebėjausi, kad vyrukai jaunuoliai niekada tokių leidinių neturėjo, tad jų edukacija buvo Lietuvoje visada išskirtinai silpnesnė, atėjusi labiau iš prastos pornografijos, nei žurnalistinio pramoginio supažindinimo turinio). Įdomiojoje sekso istorijoje autorė apžvelgia tik jai įdomias ir svarbias temas ir kaip pati teigia: „Neįmanoma parašyti išsamios sekso istorijos. Nesu tikra, ar kam nors tai pavyks, nes nėra vienos sekso istorijos – jų daugybė (p. 333).“ Skaitant knygą, darosi akivaizdu, kad studija atskleidžia labiau pačios Dr. Kate Lister pažiūros ir žvilgsnį, o jeigu apie seksą būtų rašęs vyras, tada akcentai būtų sudėti visiškai kitokie.
 
Asmeniškai pačią studiją pervadinčiau į Įdomiąją vulvos istoriją, nes Įdomioji sekso istorija parašyta iš feministinės perspektyvos, tad visi skyriaus akcentai labiau yra, kaip pati autorė teigia, apie putytes, vulvas, makštis ir t. t. Tai moteriškoji sekso istorijos studija, kur apie varpas ir vyrų seksualumą rasite ne tiek ir daug, sakyčiau, veikiau tik kontekste tik tam, kad būtų atskleista, kaip vyrai naudojosi drausdami, nusižengdami, kurdami poeziją, dievindami moters seksualumą ir jį išnaudodami savo lytiškumui ir politikai įgalinti. Nepaisant to, vyrams, manau, vis tiek ši knyga bus įdomi, nes jame išties daug informacijos, labiausiai veikia istorinis diskursas, t. y. daugybė aliuzijų, nuorodų į tam tikras istorines asmenybes, epochas ir jų reiškinius. Knyga kaip koks kaleidoskopas, leidžia, pvz., apie Viduramžius mąstyti ne vien kaip apie sugėdintus žmones, kurie plakė save už geidulius, dėvėdami ašutines, bet kaip ir ištvirkusią liaudį, kur Kryžiaus žygio metu vyrai nešiojo po Europą lytiškai plintančias ligas.
 
Autorė knygą pradeda nuo etimologijos, iš kur kilo lytinių organų pavadinimai. Aišku, čia įdomiausia būtų skyrius lingvistams ir kalbotyros mokslo žmonėms. Kita vertus, knyga parašyta iš anglosaksų perspektyvos, todėl didelis dėmesys skirtas britiškai, amerikietiškai ir Vakarų Europos perspektyvai, todėl nieko čia nerasite apie seksualumą ar seksą tai, kas vyko, pvz., LDK ar Abiejų Tautų respublikoje. Autorės žiūros kampas išskirtinai anglosaksiškas, tačiau ji remiasi Antika, Vakarų civilizacijos ištakomis, tad retai kada „dėl egzotikos“ nuklysta į Aziją ar Afriką, kurių civilizacijos tampa labiau kontekstais atskleisti seksualumo ir sekso kultūros įvairovę.

Dr. Kate Lister

 
Kalbėdama apie seksualumą ir seksą bei kūną, autorė pabrėžia, kad Europoje, kur vyravo krikščionybė, pažiūras ir supratimą formavo dažnai ne tik mokslo žinių stygius, bet ir prietaringumas. Knygoje rasite tokių įdomių faktų kaip: „Dideli klitoriai visada buvo siejami su dideliu lytiniu potraukiu ir lesbianizmu, o XVIII amžiuje paplitęs neigiamas požiūris į masturbaciją paskatino naujas spėliones dėl „žąsies kaklo“ atsiradimo priežasčių – buvo manoma, kad tai yra pernelyg dažno trynimo (1938) pasekmė. 1771 metais mažai žinomas prancūzų gydytojas M. D. R. Bienville‘is išleido traktatą apie nimfomanijos pavojus (p. 64).“ Stebino, kad nuo pat Antikos laikų apie moterų lytinius organus spręsdavo mokslininkai ir daktarai vyrai, o jų įsitikinimai dažnai būdavo paremti religinio ir moralinio pobūdžio argumentais, tad dažnas siūlydavo pjaustyti klitorius, užsiimti makšties dušais, atsisakyti važinėti dviračiu ir pan. Autorė pateikia ne vieną šokiruojančią istoriją, remdamasi istoriniais išlikusiais Antikos, Viduramžių, Renesanso, Apšvietos ir Viktorijos laikų literatūra.
 
„Vadinamieji skaistybės pokyliai rengiami visoje Amerikoje. Tėvai lydi paaugles dukras į „pasimatymą“ – mergina pasižada išsaugoti nekaltybę iki santuokos, o tėvas, savo ruožtu, įsipareigoja ginti jos nekaltybę (matyt, su šratiniu šautuvu ar kokia nors signalizacija) <...> O 2017 metais Rusijos tyrimų komitetas ir sveikatos ministras Vladimiras Šuldiakovos sukėlė didžiulį pasipiktinimą liepęs gydytojams tikrinti moteriškos lyties moksleivių nekaltybę ir apie bet kokius mergytės plėvės pažeidimus pranešti valdžios institucijoms (p. 83).“ Šokiruoja ne tiek istoriniai absurdiški įstatymai, kurie buvo taikomi moterims, bet šių dienų tikrovė, pvz., Airijoje visai neseniai vyko išprievartavimo byla, kurioje teismas nusprendė, kad išprievartauta mergina pati kalta, nes ji vilkėjo siaurukes (stringus), o advokatas įrodė, kad siaurukės – tai požymis, kad mergina pati norėjo. Tai sukėlė didžiulį skandalą, apie kurį Lietuvoje nieko negirdėjau, jis net paskatino judėjimą nemažiau reikšmingą nei #metoo.
 
Arba toks visiškas šių dienų absurdas, kuris verčia kilstelėti antakius: „Kai kalba pasisuka apie seksą, mes nesąmoningai vertiname partnerio sveikatą pagal kvapą. 2013 metais Michaelas N. Phamas iškėlė teoriją, kad žmonės užsiima oraliniu seksu norėdami įvertinti poravimosi privilegiją ir galbūt pastebėti neištikimybės pėdsakus. Jis manė, kad atlikdamas kunilingą vyras pagal kvapą ir skonį stengiasi išsiaiškinti, ar ten nėra svetimos spermos. Mmm! (p. 218).“ Taip, autorė pateikia knygoje daug citatų, įskaitant ir nuteisto už homoseksualius santykius rašytojo Oscaro Wilde, ar psichoanalizės tėvo Z. Freudo mintis, Hipokrato ir kt. žinomų asmenybių. Knyga gausiai dokumentuota, o šokiruojantys ir stebinantys pačią autorę dokumentai, citatos nulydi tam tikri ironiški komentarai. Tai suteikia knygai tokio lengvumo, primena tinklalaidės apžvalgą su asmeniniais komentarais.
 
Knygoje galima aptikti ir visai retų užuominų, kurie vis dar stebina, pvz.: „Galbūt esate girdėję apie tai, kad naciai gamino sekso lėles, kad nebeleistų plisti jų karius kamavusiai sifilio epidemijai. Tai vadinamasis projektas „Model Borghild“. Istorija atrodo smagi, bet trūksta įrodymų, jai patvirtinti (p. 211).“
 
Knyga turi nepaprastai gerą poligrafiją – nesenstantį kokybišką popierių, patvarų knygos viršelį, o pats leidinys gana neblogai iliustruotas tiek sekso priemonėmis, tiek Viktorijos laikų erotinėmis ir pornografinėmis nuotraukomis, įrodančiomis, kad po morališkai suvaržyta parodomąja visuomene iš tikrųjų vyko įdomus seksualinis gyvenimas, dažnai baudžiamas ir apribotas įstatymais, paženklintas gėda ir lytiškai plintančiomis ligomis ar pavojingais ir nepageidautinais abortais. Įdomioji sekso istorija kartu tai ir didelė dovana tiems, kurie ieško išsamių nuorodų, nes knygos gale pateikiamas įspūdingas 80-90 puslapių apimantis literatūros sąrašas. Man asmeniškai šioji knyga įdomiausia buvo dėl istorinių-kultūrinių kontekstų, kurie išplėtė ir papildė bendrą suvokimą apie seksualumo pokyčius Vakarų kultūroje.
 
Maištinga Siela

Knyga: Martyn Rady "Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės"

 

Martyn Rady. „Nauja Vidurio Europos istorija“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 564.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Profesoriaus Martyn Rady (g. 1955) knyga Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės (angl. The Middle Kingdoms) tikriausiai tapo geriausia šios vasaros knyga. Buvau labai pasiilgęs negrožinės literatūros, bet tos populiariosios mokslinės, kuri visada mano asmeninėje galvoje padaro rezetą, savotišką žinių ir supratimo perkrovimą, po kurio pasaulio matymas tampa kitoks. Galima sakyti, kad M. Rady knyga man asmeniškai tokia ir buvo. Dabar sunku pasakyti, kodėl aš ją pasirinkau kaip vieną iš daugelio puikių per pastaruosius kelis metus išleistų istorinių knygų, gal pamasino pasirinkti socialiniuose tinkluose tam tikrų asmenų pasidalinimai ir geri komentarai, o gal tai, kad istorija plati, neskirta konkrečiai vienam kokiam istoriniam įvykiui, šaliai ar laikotarpiui. Štai Aušra Maldeikienė po mano komentaru rašė, kad ji šios knygos nesirinktų, nes jos sūnus sakė, kad neverta su ja gaišti laiką. Net suabejojau, kadangi jau buvau kaip tik pradėjęs knygą skaityti, tačiau ją užbaigiau su neslepiamu pasimėgavimu, nors ir teko daryti nemažas vasariškas pertraukas – suskaityti kitus tekstus, keliauti, o kelionėje negalėjau leisti tokio formato knygos, tad teko kuriam laikui įpusėjus palikti namie prie naktinio stalelio, šalia lovos.

 

Pats Martyn Rady yra žymus Didžiosios Britanijos istorikas, baigęs mokslus Londono universitete ir Vengrijos mokslų akademijoje. Didžiąją savo profesinės karjeros dalį jis praleido Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokykloje (SSEES), kur nuo 2004 m. ėjo Vidurio Europos istorijos profesoriaus pareigas, o 2015 m. jam buvo suteiktas Masaryko profesoriaus titulas. 2020 m. jis išėjo į pensiją ir tapo emeritu, tačiau toliau aktyviai rašo knygas plačiajai auditorijai, tokias kaip The Habsburgs: The Rise and Fall of a World Power (2020). Martynas Rady yra pripažintas Vidurio Europos istorijos ekspertas, ypač daug dėmesio skiriantis Vengrijos teisinei istorijai ir viduramžių lotynų tekstų vertimams, kas rodo jo aukštą erudicijos lygį. Nors kai kas painioja jo pavardę su Vengrijos kilminga šeima, jo paties kilmė yra britiška. Pats autorius gale knygos, padėkos skyriuje, teigė, kad labai nepasitikėjo rašydamas šią knygą, užtruko prisiversti net 20 metų, o didžiausią tekstų dalį parašė karantino metu, kai bibliotekos uždarytos, o pabaigė jau Rusijai puolus Ukrainą. Originalo kalba knyga pasirodė 2023 metais.

 

Kas ta Vidurio Europa? Knygos chronologiniame pasakojime sąvoka ir žinomos regiono periferinės ribos kažkiek kito, nes nuolat mainydavosi užgimstančių ir išnykstančių valstybių teritorijos. Mes, lietuviai, dažnai anksčiau sakydavome, kad esame post-sovietiniai, kitaip sakant, Pabaltijo Rytų bloko šalys, kurios integruojasi į ES. Kaip save apibrėžtume šiandien? Ar Lietuva yra Vidurio Europa, nepaisant to, kad netoli Vilniaus yra įkurtas geografinis Vidurio Europos lankytinas taškas? Manau, M. Rady Lietuvos niekada nelaikė Vidurio Europa, nelaiko ir dabar, tas akivaizdu skaitant jo tekstus. Trumpai tariant, Vidurio Europą apima Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, didelė dalis Rumunijos, Kroatija, Slovėnija, Austrija ir, žinoma, Vokietija. Šių šalių raidai autorius labiausiai ir skiria dėmesį, aišku, įterpdamas ir aplinkinių šalių istorijas, be kurių neįmanoma nupasakoti, kaip viskas vyko šiame regione.

 

Man, kaip skaitytojui lietuviui, buvo įdomu ne kartą aptikti Lietuvos paminėjimą įvairiuose kontekstuose, pvz. 22 skyriuje pavadinimu Kaip suraižyti Europos orangutangą: Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Įtarimo kėlė ne puikiojo Laimanto Jonušio vertimas į lietuvių kalbą, kiek, manau, paties profesoriaus M. Rady Lenkijos minėjimas tekstuose, kuriuose Lietuvos vardas buvo neminimas tarsi tyčia, o didesnė įtaka akcentuojama būtent lenkų. Pvz., Abiejų Tautų respublika kai kur įvardijama tik kaip Lenkija, tarsi Lietuvos svarbos nė nebūtų, nes Lenkija jau iki Liublino unijos buvo karalystė, vadinasi, tarsi svarbesnė ir po unijos. Ne visur tekstuose tai išlenda, tačiau visgi persvara pabrėžti Lenkiją akivaizdi. Po to supratau, kodėl taip yra. Autorių Lenkijos-Lietuvos istoriniais klausimais konsultavo ir jam lektūrą „padavinėjo“ draugas lenkas, tai išreikšta ir padėkoje, tad manau, kad knygoje Lietuva kontekste atrodytų kiek kitaip, jeigu tais pačiais istoriniais klausimais M. Rady būtų konsultavęs lietuvis. Bet nuo to knygą skaityti dar įdomiau! Nes gali suprasti ir mūsų lietuvių galimą susireikšminimą Viduramžių ar Renesanso laikotarpių Europos politikoje, kurioje šiaip ir iš istorijos elementarių pamokų, akivaizdu, kad brėžiama kur kas svarbesnė lietuvių įtaka, nei galbūt buvo tų laikotarpių politinėje arenoje. Kitaip sakant, įdomu suprasti, kaip pašalietis mato mus ir Europą ne per nacionalistinį filtrą.

 

Knygos anotacijoje pabrėžiama, kad knyga parašyta itin šmaikštu stiliumi, tačiau asmeniškai to šmaikštumo norėjosi daugiau, ypač pirmojoje knygos pusėje. Autorius, tiesa, įterpia ir citatų, bando ryškinti paradoksalius politinius sprendimus, absurdiškumą ir pažeria pikantiškų detalių, tačiau labai saikingai, visgi tekstas nėra istorinių anekdotų rinkinys, prisilaikoma ir mokslininko diskurso, todėl nepasakyčiau, kad knyga tampa pilna pikantiškų ir nežinomų istorinių detalių. Priešingai – daugelį dalykų jau žinojau iš kitur, tad daug kur autorius nenustebino, kaip nenustebino ir rašymo stilius, kurį pavadinčiau populiariąja moksline, t. y. panašiai toks, kokį galite aptikti kasmėnesiniuose itin spalvotuose istorijos populiarinimo žurnaluose, kokių turime savo spaudos lentynose lietuviškai.

 

Visgi ką man davė ši knyga? Geras istorijos pamirštas pamokas! Daug ką pasitikrinau iš naujo, ypač primirštus dalykus. Būta nemažai ir naujos medžiagos, kuri kiek kitaip, t. y. kitokiuose kontekstuose duodavo naujų suvokimų. Knygoje gausybė istorinių asmenybių, apie kurias visą vasarą domėjausi papildomai internete, netgi čia sukūriau ne vieną įrašą, nes buvo be galo įdomu. Kitaip sakant, Nauja Vidurio Europos istorija asmeniškai paskatino domėtis plačiau ir man toks lėtesnis skaitymas, kuris labiau primena istorinių žinių paklodės lopymas, labai patiko.

Martyn Rady

 

Aptikau ir kiek netikėtų autoriaus pateiktų žiūros perspektyvų, kokių paprastai lietuvių mokslininkų istoriniuose veikaluose neaptiksite, pavyzdžiui, štai kaip autorius perteikia mūsų senovės baltų prūsus, kurie, pripažinkime, dažnai pas mus istorijoje laikomi išdidūs, nes nepasidavė ilgai kryžiuočiams ir t. t. „Dauguma senųjų prūsų gyveno kaimeliuose, dažnai apjuostuose tvora, iškaišyta gyvūnų kaukolėmis atbaidyti piktoms dvasioms. Jie garbino girias bei ąžuolus ir įsivaizdavo dievus, kurie juos aplanko ugnies, perkūno, žalčių ir miško dvasių. Bet taip pat praktikavo žmonių aukojimą ir reikalaudavo, kad nukautų karių našlės pasikartų. Atlikdami mirties apeigas, laidodavo gyvus arklius arba paleisdavo ugnimi visą arklidę. Net užgrūdintus riterius, ką tik atvykusius į Prūsiją iš Šventosios Žemės mūšių laukų, sukrėtė tai, ką jie išvydo. Viename aprašyme Prūsija pabadinta „siaubų ir laukinių žemių šalimi. (p. 132-133).“

 

Pasidalysiu dar keliomis citatomis, kurios pikantiškai atskleidžia to meto įvairovę ir margumą, sugriauna savotišką asmeninį įsivaizdavimą. „Liuteris savaime autoritetu nepriblokšdavo – smulkaus sudėjimo, prakaulaus veido, įdubusiomis akimis. Judesiai buvo kampuoti, o žvilgsnis neramus, todėl atrodė apsėstas. Tad Cranachas portretuose jį pastambindavo, suteikdamas jam tvirtumo ir solidarumo, būdingo natūraliai apkūniems Saksonijos kunigaikščiams, su kuriais jis dažnai buvo rodomas portretuose, stovintis petys į petį <...> Cranachas iš Liuterio padarė prekės ženklą, bet ir Vitenbergą pavertė didžiausiu spausdinimo centru Šventojoje Romos imperijoje, o jo spaustuvininkus ir savo spaustuvę – turtingiausiais (p. 194).“ Kas išaiškėja apie Martyną Liuterį ir jo kultą? Ogi tai, ko paprastai nesužinosi iš istorijos pamokų ar perskaitęs Vikipediją: jeigu ne dailininkas ir jo spaustuvė, Liuteris su savo idėjomis galbūt nebūtų išvis prasimušęs ir pakeitęs Europą.

 

Naujiena buvo ir tai, kaip autorius akcentuoja Renesanso metu buvusią religinę toleranciją LDK ir Lenkijoje. Paprastai esame linkę kaltinti jėzuitus, kurie iš šių teritorijų pamažu niekingais būdais ėmė vyti protestantus, bet mokslininkas įžvelgia religinių karų XVII a. pradžią dėl visai kitos priežastis: „Religinės perskyros Vidurio Europoje visur aštrėjo, ir net anksčiau palyginti ramios vietos, kaip Krokuva ir Vilnius, neretai nugrimzdavo į chaosą. Bet nesantaiką įtvirtino ne kas kita kaip kalendorius. Pasirodė, kad labiau skaldo ne tai, kaip garbini Dievą, o kada tai darai (p. 229).“

 

Ne ką įdomiau perteikiamos ir XIX amžiaus tendencijos, kai visim tarsi apsėsti dėl romantizmo tautinių idėjų, ėmė ieškoti ir klasifikuoti pagal išvaizdą žmones, kas iš esmės taps ir XX a. rasiniu pagrindu pačiam Hitleriui iškelti fašistinę vokiečių idėją apie arijų rasę. „Skirtingų Vengrijos tautinių grupių kultūrų, charakterio ir fiziologijos palyginimai tapo daugybės globėjiškų ir rimtų mokslinių tyrimų objektu. Štai viename to meto tekste aiškinama, kad Transilvanijos rumunės yra „gležno sudėjimo, lieknos, smulkaus veido; dailios, bet greitai sensta, būna labai darbščios.“ Slovakai „paprasti, religingi, švelnūs, kuklūs ir ramūs, bet dažnas jų apgaulus, užsispyręs, o įsikarščiavęs puola vaidytis. (p. 383).“ Ta stereotipizacijos mada XIX a., ieškant ir išskiriant tautinį charakterį ir fizinius bruožus, padės dideliam rasizmui pamatus vėlyvaisiais laikais. Ir tam tikra prasme, žavu, kad knyga Naujo Vidurio Europos istorija nėra vien tik faktų perpasakojimas, autorius, sakyčiau, užčiuopia ir sujungia priežastis su vėlyvesnėmis pasekmėmis, galima susidaryti tą priežasčių žemėlapį, labiau suprasti įvykių sąsajas.

 

Būta ir tokių įdomybių, apie kurias taip pat bet kur iš istorijos šaltinių nesužinosi. Pavyzdžiui, vokiečių okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą Baltarusijoje ir Vilniuje: „Atradę baltarusius, 1945 m. įsteigė pirmąsias istorijoje baltarusiškas mokyklas, rėmė baltarusišką spaudą ir Vilniuje įkūrė nuolatinę liaudies kultūros ekspoziciją. Šiandien baltarusiai už savo tapatybės suvokimą iš dalies gali dėkoti vokiečių pirmeiviams, pasakiusiems jiems, kas jie yra, ir pateikusiems vienas iš pirmųjų istorijos pamokų (p. 404).“

 

Labai mane nustebino, kad Tarpukario nuodėmingas vokiečių gyvenimas – bordeliai, suvešėjusi kabareto kultūra, naktiniai lošimai, narkotikai, alkoholis ir seksas – vėliau buvo primetamas žydams, kas pamasino antisemitizmą ir vokiečių politikus puritonus krypti prie nacionalistinių ir fašistinių idėjų, t. y. kaltinti kitas tautas savo tautos ištvirkavimais. Štai kaip autorius apibūdina seksualumą ir pasikeitusį moters įvaizdį Vokietijoje ir Vidurio Europoje tarpukaryje. „Po Pirmojo pasaulinio karą į grožinę literatūrą ir filmus skverbėsi mirtinai pavojinga moteris gundytoja, vampyrė, nusikaltėlė, hipnotizuojanti šokėja, pedantė ir šnipė, žaidžianti vyrų nerimu dėl Naujosios moters, kurios ekonominis savarankiškumas kėlė iššūkių vyriškajai puikybei. Aiškindamiesi naujosios moters reiškinį ir jo padarinius vyrų psichologijai, režisieriai rėmėsi Sigmundu Freudu bei psichoanalizės mokslu ir moterų iškilimą vaizdavo atvirai seksualine prasme, derindami su vyrų galios netekimo, impotencijos ir kastracijos baime (p. 421-422).“

 

Žodžiu, knygoje prisižymėjau daugybę citatų ir idėjų, kurios man labai patiko, tad todėl man šioji knyga ir patiko. Ji struktūriškai nuosekli, nes autorius viename skyriuje apžvelgia politinę areną, o kitoje labiau skiria sockultūriniam pažinimui, pasaulėvokos pokyčiams, tad knyga ir lengva, ir šiek tiek šmaikšti, ir emocionali – bet tai ir yra populiariosios mokslinės lektūros požymis, kuris paskaitomas ne vien istoriją studijuojantiems žmonėms, bet ir vidutiniokams, kurie nori išprusti savarankiškai, turi šiokių tokių žinių ir supratimą. Naujos Vidurio Europos istorijos knygos pabaigoje rasite itin turtingą – apie 60 puslapių! – mokslinių veikalų sąrašą, kuriuo autorius rėmėsi rašydamas šią knygą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Michael Talbot "Holograminė visata"

 

Michael Talbot. „Holograminė visata“ – Kaunas: Luceo, 2020. – p, 302.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Šiuos metus pradėsiu nuo negrožinės literatūros, o nuo mokslinės, o gal kai kas pasakytų, kad knyga ir ezoterinė, tačiau akivaizdu, jog amerikiečių grožinės literatūros rašytojas ir kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot (1953-1992) savo veikale Holograminė visata (The Holographic Universe) bando sudurstyti mokslo ir dvasinių potyrių teorijas į visumą. Knyga originalo kalba apsirodė 1991 metais, autoriui iki mirties likus vos vieneriems metams. Nors iki tol literatūros pasaulyje Michael Talbot buvo žinomas kaip fantastinės literatūros kūrėjas, kuris rašė knygas apie vilkolakius ir kitus folklorinius dalykus, tačiau pasaulyje jis labiausiai išgarsėjo moksliniu veikalu Holograminė visata. Pastaroji Lietuvoje sulaukė net dviejų leidimų (2014, 2020), o išleido leidykla Luceo. Skaičiau naujesnįjį leidimą, kurį išvertė kitas vertėjas Aleksandras Tomskis.

Knyga pas mane pragulėjo (kaip jau įprasta) net kelerius metus, tad prieš pačias Kalėdas nusprendžiau grįžti prie to, kuo domėjausi anksčiau, t. y., kvantine fizika, Visatos sandaros paaiškinimu, minčių kontrole, manifestavimo ir savęs transformavimo galimybėmis. Visai neseniai puikiai susiskaitė Dr. Joe Dispenza kelios knygos, viena žinomesnių – Jūs esate placebas (Mijalba, 2023), kuri iš esmės antrina Michael Talbot knygai. Reiktų paminėti, kad pats Michael Talbot knygoje, nors ir mini savo asmeninius paranormalių reiškinių išgyvenimus, tačiau pats nieko naujo neištyrė, tik sudurstė įvairių mokslininkų šaltinius, rasdamas sąsajų tarp religijos, socialinių, kultūrinių atstovų ir mokslininkų teiginių, tiesa, jis įveda ir tam tikrus naujadarus, kurie tampa kvantinės fizikos mokslo dalimi.

Knyga išties paliekanti ne tik įspūdį, bet ir paveiki. Neprieštarauja, o tik papildo tuos tekstus ir knygas, kurias teko suskaityti. Pirmoji knygos dalis itin moksliška, paremta jau daug kam žinomais elementarių dalelių tyrinėjimais fizikoje. Apie tai pastaruoju metu daug aptinku, tačiau kažkodėl viešesnėje vietoje apie tai lyg sąmoningai nekalbama, netgi prislopinama, įskaitant ir mano buvusias fizikos pamokas. „Kitas nuostabus kvantinės fizikos atradimas skelbia, kad elektronas gali įgauti ir bangos savybių, ir dalelės savybių. Kai elektronas paliečia neveikiančio televizoriaus ekraną, fosforoscenciniame jo paviršiuje pasirodo mažytis šviesos taškelis. Tai rodo, kad elektronas šiuo atveju veikia kaip dalelė. Tačiau elektronas gali elgtis ir kaip energijos banga ir tada jos savybės yra visiškai kitokios. Materialios dalelės tokių savybių neturi. Pavyzdžiui, kai du bangos pavidalą įgavę elektronai susiduria, jie netgi sukuria interferencinę dėmę. Elektronai kaip kokios pasakų būtybės gali keisti savo formas (p. 45).“ Kitaip sakant, autorius vėliau teigia, kad visgi tas daleles, besikeičiančias iš bangų į formą turinčias, valdo stebėtojo sąmonė, o tai veda prie to, kad kiekvienas žmogus gali projektuoti savo tikrovę kaip kokią hologramą, nors ir pats su savo fiziniu apvalkalu tėra tik tos hologramos atspindys iš aukštesniųjų būties sferų.

Autorius pamažu atskleidžia, kad ne tik žmogaus kūnas, bet ir laikas bei erdvė yra hologramos padarinys, pateikia įvairių mokslinių argumentų, juos paantrindamas įvairiais istoriniuose šaltiniuose užfiksuotais įrašais. „Sen Medero kapinių stebuklų aprašymai leidžia daryti išvadą, kad daugumą stebuklų išgyvenusių žmonių buvo apėmusi isterija. O isterija, kaip rodo daugelio nepaprastų įvykių analizė, sužadina gilumines proto jėgas. Tos jėgos ir karštas tikėjimas savo ruoštu sukelia psichokinetinį efektą. Ta idėja nėra nauja. Apie tai trečiajame dešimtmetyje kalbėjo Harvardo universiteto psichologas Viliamas Makdugalas (William McDougall). Jis pasakė, kad religinius stebuklus sukelia kolektyvinė tikinčiojo proto jėga (p. 136).“ Kadangi dažniausiai keisti realybę turi mistikai, magai ir šiaip pavieniai žmonės, dažniausiai stebuklai pasireiškia susivienijus kolektyvinei sąmonei per intenciją ir tikėjimą. Galvodamas apie tai nepalioviau mąstyti apie, pavyzdžiui, kokias nors krepšinio varžybas, kai, atrodo, neįmanomai Lietuvai laimėti prieš JAV, bet įvyksta stebuklas. Galimas daiktas, vėlgi mintijau, kad Baltijos kelias, kuriame rankomis buvo susikabinę per milijoną gyventojų, taip pat turėjo lemiamos įtakos būsimiems istoriniams įvykiams. Kas žino, kaip ir kada pasireiškia būtent kolektyvinės sąmonės manifestacija?

Knygoje taip pat rasite ir įvairių mokslinių tyrimų, pavyzdžiui, apie asmenybės skilimą, kai viename kūne staiga gali gyventi kelios dešimtys asmenybių, kurie pasireiškę individo kūne keičia ir asmens kūno parametrus, įskaitant ir smegenų bangas, dažnius. Tai vienas iš įrodymų, kad fizinė tikrovė nėra jau tokia stabili ir ji yra veikiama kur kas stipriau iš dvasinio lygmens, nei mums gali pasirodyti. Taip pat nemažai pateikiama ataskaitų ir apibendrinamųjų tyrimų išvadų apie hipnoze tyrinėjančių praeitų gyvenimų įvykius. Autorius daro išvadą, kad laikas nėra linijinis ir kad šiuo metu viskas vyksta vienu metu, visai kaip Daniel Kwan ir Daniel Scheinert sukurtame filme Viskas iškart ir visur. Michael Talbot neatmeta galimybės, jog galima ne tik atgimti praeityje, bet įmanomos kelionės laike ir erdvėje dėl to, kad pačios elementariosios dalelės gali lygiai tokiais pat principais pasireikšti vienu metu bet kurioje Visatos dalyje. Tai neįtikėtina teorija, kuri iš dalies paaiškina mus ištinkantį deja vu jausmą arba keistus sutapimus, kuriuos sveiku protu kartais sutapimais negali pavadinti.

Michael Talbot

Viena įdomesnių teorijų tapo mitologinių būtybių išnykimas, kokius dažnai regėdavo mūsų protėviai, juos pakeitė NSO ir ateivių invazija, tarsi į mūsų kolektyvinę sąmonę būtų įrašyta nauja programa. Jeigu tiki, vadinasi, ir yra, nes projektuoji tikrovę. „Žakas Valė priduria, kad ateiviai dažnai elgiasi taip, kaip senovėje elgdavosi elfai, gnomai, fėjos, troliai ir kitos mitologinės būtybės. Sulig technine ir moksline visuomenės pažanga jos liovėsi egzistuoti, bet jų vieta neliko tuščia ir ją sąmonėje užėmė NSO. Mitologinės būtybės nemiršta, o tik keičia formas, sako Valė (p. 260).“

Be to, kad autoriui rūpi patekti klinikinės mirties ir sąmoningo išeidinėjimo iš kūno potyrių aprašymus, jis taip pat pateikia ir savotišką saviapgaulę, kad mes esame vien tik individualios laisvos būtybės, kurios tik pačios sprendžia savo likimą. Būta toks eksperimentas, kuriame žmonėms reikėjo žaibiškai išgirdus klausimą apsispręsti, paspaudus pasirinkimo variantą. „Tyrimo rezultatai buvo tokie: smegenys į stimulą sureaguoja po 0,0001 sekundės (tą parodo elektroencefalogramos pokyčiai), tiriamieji paspaudžia mygtuką po 0,1 sekundės, o sąmoningą sprendimą tai padaryti jie priima tik po 0,5 sekundės. Tai reiškia, kad žmogus sąmoningai nusprendžia atlikti veiksmą tada, kai veiksmas jau atliktas! <...> Jų smegenys sukūrė iliuziją, kad procesą valdo jos (p. 180).“ Išties neįtikėtina, bet kitą vertus, kai sakome, jog pasikliaujame Visata ir likimu, galima sakyti, kad leidžiame save vesti per holograminius patyrimus. Autorius toliau nagrinėja, ar visgi žmogus turi įtakos kurti ir valdyti savo gyvenimą ir, pasirodo, Talbot randa ne vieną argumentą, kad taip.

Visgi knygoje yra ir daugiau pavyzdžių ir įdomybių, kurie plečia tam tikrus suvokimus apie mus supantį pasaulį. Nuostabą kelia tik keli dalykai. Knyga rašyta maždaug 1990-1991 metais ir dalis mokslinės literatūros jau turėtų būti arba nusenusi, arba jau pasipildžiusi naujais tyrimais, juk praėjo jau trys dešimtmečiai, tačiau tiek mokslo populiarinimo žurnaluose, tiek kitur retai kur aptinku kokių nors platesnių tyrinėjimo išvadų, o ir apskritai kyla įspūdis, jog tai nėra mokslininkų bei jų mentorių labai itin mėgstama sritis ir finansuojami projektai. Manau, kad tai daroma iš dalies sąmoningai kvantinę fiziką marginalizuojant politiniais sumetimais.

Kitas labai mane šokiravęs dalykas yra tai, kad Michael Talbot, kuris atsidavusiai rašė šią knygą, kuris tikėjo minčių galia ir tai, jog galima minčių jėga pagydyti ne tik ligas, bet ir atsiauginti kaulus (tokių pavyzdžių su rentgeno nuotraukomis rasite knygoje), pats po metų nuo šios knygos išleidimo mirė nuo leukemijos. Vadinasi, knygoje surašyti dalykai, kuriais, tikiu, Talbot tikrai save gydė ir keitė, bet perkeisti negalėjo, mums sufleruoja, kad, nors ir galime save gydyti minčių galia, bet reiktų tą gerai pamatuoti? Klausimų daugiau, nei atsakymų, tačiau dabar pasikeitė kartos, mes kur kas labiau žinome apie minčių galią ir kolektyvinę sąmonę nei bet kada anksčiau. Knyga vis vien verčia mąstyti ir tyrinėti viską labai plačiai ir tai yra ne tik žavu, bet ir naudinga. Recenziją baigsiu citata, kuri, sakyčiau, visoje toje holograminėje Visatoje mums, žmonėms, rodo savitą evoliucijos būties kryptį ir apibendrina naujas žinias, atėjusias į žmonių kolektyvinę sąmonę.

„Šri Aurobindas sako: „Turime išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų, iš pasaulio ir idėjų spąstų... visa tai įkalina mūsų sielas formų nelaisvėje, o mes turime iš formų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo potyrio prie kito potyrio, nuo vieno nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik ribos formos, tik bandymai išreikšti tai, kas yra neišreiškiama (p. 250).“

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Agnė Kajackaitė "WO/MEN"

 Agnė Kajackaitė. „WO/MEN“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai ir lyčių stereotipų laužytojai,

 

Visiškai netikėjau, kad perskaitysiu Agnės Kajackaitės knygą WO/MEN, kurią išleido leidykla Baltos lankos, išvertė Laima Bezginaitė. Visų pirma, kad mano skaitymo racioną sudaro beveik išskirtinai tik grožinė literatūra, tačiau norėjosi sužinoti ką nors daugiau, o apie A. Kajackaitės knygą buvau šį bei tą girdėjęs iš viešosios spaudos, kurioje knyga pristatoma kaip unikalus tyrimas, pagrindžiantis ekonomikos elgsenos pavyzdžiais, jog iš esmės vyrai ir moterys, nors ir panašūs, visgi skiriasi. Knyga kaip tik turi panašią paantraštę: Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kai įprasta manyti? Taigi pati Agnė Kajackaitė, nors ir jauna, tačiau jau daug mačiusi ir išmaišiusi pasaulio, o šios knygos užuomazgos prasidėjo, kai ji su kolegomis vyrais pradėjo kalbėti apie biurų patalpų temperatūrą, nes mokslininkei šalta, o vyrukams toje pačioje patalpoje normalu. Gal dėl to, kad moterys jaučia kitaip temperatūrą? Vėliau knygoje esantys eksperimentai parodė moterų ir vyrų darbo našumą pagal temperatūrą, pasirodo, jog iš tikrųjų tai ne mitas...

 

Knygą sudaro devyni skyriai, kitaip sakant, autorė pasirenka devynis aspektus, pagal kuriuos nagrinėja lyčių skirtumus ir panašumus. Kuri lytis labiau linkusi rizikuoti, būti dosnesnė kitiems, kuri labiau konkurencinga, kas tiki sąmokslo teorijomis ir t. t., ir pan. Pradėsiu nuo to, kad jau nuo pat pratarmės autorė atsisako perdėto mokslinio stiliaus. Kažkur teko skaityti, kad rašydama knygą siekė ją perteikti taip, kad suprastų net autorės močiutė, todėl kažin kokio sudėtingo mokslinio veikalo nesitikėkite, nes knygą iš dalies gali perskaityti ir septintokas bei viską joje suprasti paraidžiui.

 

Iš vienos pusės toks šiek tiek infantilus rašymo dėsningumas glumina, nes autorė kiekvienam skyriui pasirinkusi aiškią pasakojimo strategiją, kuri galiausiai iš vieno skyriaus į kitą monotoniškai kartojasi. Pirmiausia pateikiamas asmeninis koks nors pavyzdys, dažniausiai susietas su seserimi dvyne ar šeimos nariais, vėliau nueinama prie to, kokie tyrimai buvo atliekami pasaulyje (nuorodas visas rasite knygos pabaigoje, jos gausios ir turtingos) ir galiausiai išdėstomi tų atliekamų tyrimų rezultatai. Klaikiausios buvo visgi knygos skyrelių pabaigose suformuluotos išvados, nes jos priminė Motiejaus Valančiaus literatūros ištarmes t. y. perdėta didaktika ir moralinis postringavimas: tiktai, vaikai, jūs šitaip nedarykite, kaip Jurgelis daro. „Akivaizdu, kodėl per menkas pasitikėjimas savimi gali tapti trūkumu. Jei nepakankamai tikėsime savimi, neteksime daug galimybių – nepretenduosime į darbo vietas, kurias iš tiesų galėtume gauti, ir nesileisime į nuotykius, kuriuos galėtume patirti. Perdėto pasitikėjimo savimi pavojai mažiau akivaizdūs (p. 94).“

Agnė Kajackaitė (nuotr. P. Peleckio)

 

Visgi nemaža dalis knygos buvo gan nuobodoka, nes pasirinkti aspektai pynėsi tarpusavyje ir buvo lengvai nuspėjami. Pavyzdžiui, akivaizdu, jeigu vyrai labiau linkę rizikuoti, kaip rodo tyrimai, tai faktas kaip blynas, kad jie yra ir konkurencingesni. Nemaža dalis sklandančių mitų, pavyzdžiui, apie tai, kad moterys labiau atsargios, o vyrai mėgsta konkuruoti, yra tipiniai lyčių folkloriniai stereotipai, pasirodo, ne iš piršto laužti. Eksperimentai, kuriuos pateikia autorė, būtent tai ir iliustruoja. Visgi, nepaisant tam tikrų niuansų, knygoje aptikau ir stebėtinai naujų ir negirdėtų dalykų, dėl ko, aišku, džiaugiuosi skaitęs knygą. Pavyzdžiui, apie pagalbą kitiems: „Paaiškėjo, kad kai „pagalbos teikimo situacijoje“ būdavo stebėtojų, vyrai pasisiūlydavo padėti daug dažniau nei moterys. Tačiau jei stebėtojų nebūdavo, vyrai ir moterys buvo panašiai paslaugūs. Vadinasi, kai suteikta pagalba galėdavo atrodyti heroiškai (kai stebėdavo aplinkiniai), vyrai būdavo paslaugesni nei moterys. Pasak JAV filosofo Erico Hofferio: „Be ryškaus publikos pripažinimo šlovės siekimo nebelieka (p. 76).“ Betgi akivaizdu, kad visuomenėje priimta tikėtis iš vyro, kad jis eidamas pro šalį padės panešti naują šaldytuvą. Elgseną formuoja ne tiek vidinis noras padėti, o įsipareigojimas kitų lūkesčiams t. y., tam, ko iš tavęs kaip vyro tikisi visuomenė. Iš vienos pusės gali pasirodyti tai kaip narciziškumas, heroizmo poreikis, o iš kitos uždėta našta būti ir elgtis taip, kaip reikalauja tavęs kaip iš lyties atstovo. Nelygu, kaip pažiūrėsi.

 

Arba apskritai istoriniai faktografiniai stebinantys dalykai, kurie šiandienos visuomenėje priimami ir suvokiami priešingai nei XX amžiaus pradžioje. „Jei norite rengti mažylį spalvotais drabužėliais, berniukui rinkitės rožinės, o mergaitei melsvos spalvos apdarus, ypač jei mėgstate vadovautis tradicijomis (p. 126).“ Lyčių stereotipai istoriškai dažnai kisdavo, pavyzdžiui, juk pėdkelnės pirmiausia buvo išrastos vyrams, o sijonus dažnai juosdavosi tiek vyrai, tiek moterys.

 

Mane labiausiai sudominęs skyrius visgi buvo apie sąmokslo teorijas. Turėjau klaidingą įsitikinimą, jog moterys yra naivesnės ir patiklesnės, linkusios labiau tikėti tai, kas pateikiama internetinėse platybėse. Aišku, tyrimui paimtos pačios populiariausios sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, apie COVID-19 skiepus ar „QAnon“ judėjimas prieš JAV vyriausybę, kurie, sakyčiau, internete retsykiais itin įtikinamai pateikiami. Nors pati autorė skeptiškai vertina bet kurią sąmokslo teoriją, tačiau visgi atlikti tyrimai rodo, jog visgi amerikiečiai vyrai yra labiau linkę tikėti tomis sąmokslo teorijomis, kurios susijusios su politika. Bet įdomu tai, kad kitose šalyse visgi šis lyčių pasiskirstymas nebuvo ryškus.

 

Visgi didžiausią klausimą bent man kėlė tyrimų eksperimentų metodika. Kiek ji yra tiksli ir iš tikrųjų apibendrina lyčių skirtumus ir panašumus? Tokie patys atlikti tyrimai su šimtais dalyvių kokioje Šveicarijoje gali rodyti vienus rezultatus, o Argentinoje visiškai kitokius, mat tam įtakos turi siaubingai daug faktorių, bet labiausiai kultūriniai aspektai. Jeigu visuomenėje moterys yra pripažinta kaip lygiavertė su vyrais, gausite vienokius rezultatus, jeigu moters statusas yra gimdyti ir gaminti valgį, gausite toje šalyje visiškai kitokius rezultatus, tad užmaukšlinti šių eksperimentų vieną bendrą šabloninį apibendrinimą ant kiekvienos kultūros ar šalies žmonių iš esmės neįmanoma. Ką tai rodo? Visgi grįžtu prie kitų autorių ištakų, kad vyro ir moters sąvokos yra socialinis konstruktas, atmetus kelis aiškiai fiziologiškai grindžiamus faktus, pavyzdžiui, temperatūros jutimą, manau, daugelis nagrinėjamų aspektų yra absoliučiai kultūriniai dirbtiniai dalykai, pagrįsti nusistovėjusiais lyčių elgsenos stereotipais. Iš vienos pusės Agnės Kajackaitės darbas didelis, nes ji surinko ir susistemino daugybę duomenų, o iš kitos tarsi ir paliudijo tai, ką ir taip intuityviai žinome.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yuval Noah Harari "Sapiens. Glausta žmonijos istorija"

Yuval Noah Harari. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai Lietuvoje pernai aptarinėjamų knygų tapo Kitos knygos leidyklos išleista Yuval Noah Harari (g. 1976) mokslinė knyga Sapiens. Glausta žmonijos istorija (angl. SAPIENS: A Brief History of Hamankind), kurią leidykla jau spėjo perleisti kiek kitokiu viršeliu ir Vilniaus knygų mugėje pristatys šios knygos tęsinį.

Paskaičius pirmuosius tris puslapius nesunkiai galima įvardyti šios knygos sėkmės receptą – intelektualios įžvalgos prieinamos masiniam skaitytojui – pramoginis sensacijos grįstas stilius pateikia gražiai supresuotas žinias ir refleksiją į visiems patogią dokumentinės mokslinės prozos suvyniotą popierėlį. Tai iš tikrųjų veikia ir nė kiek nevargina! Kam alinti skaitytoją absoliučiai sausa faktografija, jeigu galima visą žmonijos istoriją suspausti į 400 puslapių knygą?

Autorius pasirinko kelis pasakojimo strategines pozicijas – chronologiškai apžvelgti homo sapiens žmogaus rūšies evoliuciją nuo pat pirmųjų išlikusių šaltinių, netgi ne šaltinių, o veikiau archeologinių radinių iki mūsų dienų. Iš esmės knyga primena įdomiąją dokumentiką, kuri verčia aikčioti. Atgalinėje knygos viršelyje autoriaus įvardijamas kaip „akrobatas“ ir, tiesą sakant, su tuo sutikti neįmanoma. Jo pateikti pavyzdžiai kerta istorinius pjūvius, suranda paradoksalių pavyzdžių, peršokančių įvairias žmogaus vystymosi epochas, todėl tekstas be didesnės ir sudėtingesnės mokslinės terminologijos „prieinamas“ išklaususiems vidurinės mokyklos kursą. Tiesą sakant, knyga beveik kaip įdomiosios istorijos vadovėlis.

Nors daugelis dalykų knygoje yra žinomi, ji vis tiek teikia intelektualų skaitymo malonumą dėl autoriaus genėjimo konstruktyviai žvelgti į istoriją. Rasdamas įvairių sąsajų tarp pirmykštes bendruomenės ir kapitalizmo, tarp imperializmo ir senovės Egipto santvarkos, Y. N. Harari „sulopo“ ir užpildo konstruktyvumo principu žmonijos priežasčių ir pasekmių istorines žinias – būtent to tikriausiai trūksta mūsų mokyklose mokantis istorijos. Nieko nebus iš žmonijos, kuri suskaidę istoriją į atskirus įvykius ir „iškalę“ datas išeis be jokio aiškaus analitinio žvilgsnio į mūsų evoliuciją. Glausta žmonijos istorija yra savarankiškas kursas, kurį gali skaityti net dvyliktokas ar jau pagyvenęs žmogus, norėdamas tiesiog pasikrauto aiškesnio ir konstruktyvesnio suvokimo apie tai, kas mes esame ir kokios priežastys formavo, kad tokiais tapome.

Rašytojas Yuval Noah Harari.

Man kaip skaitytojui svarbu, kad autorius atskyrė kai kuriuos mūsų visuomenėje įsigalėjusius mitus apie tai, kas yra normalu, o kas nėra normalu. Jis atsiejo tai, kas duota gamtos, o kas suformuota dualisnės kultūros sampratos – to dažnas vidutinis homo sapiens šiandien nesugeba atšlieti: „Kultūra yra linkusi įrodinėti, kad draudžia tai, kas nenatūralu. Tačiau biologiniu požiūriu tokio dalyko, kaip nenatūralu, nėra. Natūralus yra absoliučiai visas galimybių spektras. Išties nenatūrali – tai gamtos dėsniams priešinga – elgsena tiesiog neįmanoma, todėl jos nereikia nė drausti. Jokia kultūra nesivargino vyrams gaminti organines medžiagas fotosintezės būdu, moterims – bėgti greičiau, nei sklinda šviesa, ar neigiamą krūvį turintiems elektronams traukti vienas kitą (p. 142)“ Iš esmės tai tinka viskam, ką kartais prieštarauja mūsų įsitikinimai dėl rasės, lytinės orientacijos ar lyčių standarto – tai kultūriniai parametrai, kuriuos dažnai mes formuojame kaip biologinius.

Vieni įdomiausių skyrių visgi buvo knygos pradžioje, kai autorius glaustai, bet išsamiai atskiria homo sapiens nuo kitų žmonių rūšių, kadangi domėtis žmonėmis iki žemės ūkio revoliucijos neteko itin daug. Vėliau įvairių revoliucijų pjūviais autorius apibendrina homo sapiens protinę evoliuciją, tačiau didžiausia ir įdomiausia išvada yra ta, kad homo sapiens išmoko per iliuzijos ir įsivaizdavimo prizmę sau meluoti, pradedant Dievu ir baigiant bankininkyste – visa tai yra melu grįstu teorija, bandant nusimesti priespaudą. Paprastais industriniais pavyzdžiais autorius atskleidžia, kokio „nuostabaus“ melo aukos yra mūsų dirbtina homo sapiens visuomenė ir kad nežinojimas bei įsivaizdavimas tapo kone pagrindiniu varikliu, lėmusiu tokį spartų per paskutiniuosius 500 metų homo sapiens technologijų ir mokslo evoliuciją.

Aptardamas mokslo raidą autorius net ir čia nepalieka konteksto, ypač politikos ir homo sapiens egocentrizmo, kuris smarkiai daro įtaką mokslo ir išradimo raidai. Daugelis mokslinių straipsnių ir filmų jau kadaise išplėtojo Y. N. Harari aprašomos žmonijos ateities pranašystes, ypač tą gerai daro (anti)utopiniai romanai, tačiau akivaizdu, kad DNR mokslo evoliucija slenka prie to, kad Sapiens taps nemirtingi. Čia autorius vėl neleidžia užmiršti, kad visgi vis dar netgi tampantys dievais, esame smarkiai priklausomi nuo aplinkos veiksnių, ypač Žemės planetos išteklių.

Sapiens. Glausta žmonijos istorija labiausiai stebina gebėjimu demaskuoti kai kada istoriniuose faktuose paklydusias esmines tiesas, pavyzdžiui, žmonijos laimės ir pasitenkinimo problematiką. Demaskuoja ir etikos bei moralės susiformavimo dvilypumą. Akivaizdu, kad po šios knygos viskas, ką homo sapiens turi šiandien, yra kūrybingu melu sukurta sistema, kurioje esame be pasirinkimo. Nežinia, ar tai teikia mums daugiau laimės, ar ne, tačiau tokios knygos, kurios palieka daugiau etinių ir moralinių klausimų nei atsakymų ir yra vertos grieko.

Jūsų Maištinga Siela