Knyga: Dr. Joe Dispenza "Atsisakykite įpročio būti savimi: kaip nusimesti seną protą ir susikurti naują"

D. Joe Dispenza. „Atsikratykite įpročio būti savimi: kaip numesti seną protą ir atkurti naują“ – Kaunas: Mijalba, 2014. – 336 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po paskutinės ezoterinės knygos E. Tolle Šios akimirkos jėga, nusprendžiau, kad vėlei noriu perskaityti ką nors labai įkvepiančio ir šįkart pasirinkau Dr. Joe Dispenzos knygą Atsikratykite įpročio būti savimi (angl. Breaking the habito of being yourself). Tikriausiai tokios knygos su pretenzingais pavadinimais visokiausių patarimų knygų lentynose, kaip reiktų gyventi (ir nekrušti sau smegenų, proto, kaip pasiųsti šefą ir bla bla bla) yra tiek daug, kad nieko nenustebins ir šitoks pavadinimas, kuris lyg ir prieštarautų apskritai šiuolaikiniam švietimui, kuris skatina kaip tik būti savimi. Toli gražu autorius nėra joks revoliucionierius ir neskatina atsisakyti savęs, veikiau savęs atsisakymą šioje knygoje galėtume pakeisti kitokią sąvoka – savęs perprogramavimu, o dar tiksliau – pakeisti savo tam tikras asmenybes netenkinančias dalis, kad pagerėtų gyvenimo kokybė.

Tiesą sakant, skaitydamas šią knygą prisižymėjau tiek visokiausių citatų, kad dabar būtų sunku sustruktūruoti visą šios knygos turinį, tad pabandysiu vadovautis knygoje pateiktu turiniu. Pirmiausia autorius pradžioje smarkiai teorizuoja, tačiau priešingai nei E. Tolle, jis remiasi fizikos mokslo atradimais. Pats J. Dispenza pagal specialybę nėra joks ezoterikas ar magas, o tuo labiau savęs neskelbia kokiu nors dvasiniu mokytoju. Jis yra neurologas, kurio didžiausia aistra yra nagrinėti smegenų procesus, kuriuos galima išmatuoti ne tik dvasiškai, bet ir moksliniais prietaisais. J. Dispenza apskritai atstovauja mokslo pasauliui, tačiau jo knygoje pateikiamos įžvalgos absoliučiai neprieštarauja, o, sakyčiau, papildo E. Tolle ir kitų dvasinio lygmens tyrinėtojų teoriją ir praktiką.

Taigi vadovaudamasis moksliniais tyrimais pirmuosiuose skyriuose autorius pateikia kvantinį dėsnį, kuris mane asmeniškai gerokai nustebina. Kodėl? Iki tol įvairiuose ezoteriniuose leidiniuose tai vadinama „visatos dėsniu“, kaip mintis gali pritraukti energiją, kad ji materializuotųsi. Visa tai mes linkę suvokti kaip stebuklą, o štai J. Dispenza tyrinėja kvantinės fizikos dėsniais atsirandančios materialiosios visatos dėsnį. Pasirodo, atomai geba atsirasti iš neišreikštos visatos lygmens, šitaip susikuria šis realybės planas. Tyrinėdamas visatos principus, autorius daro prielaidą, jog iš šį realybės lygmenį galime išreikšti minties ir ketinimo energija, vadinasi, esame kaip elektromagnetiniais impulsais veikiantis kompiuteris, kuris geba šioje realybėje kurti sau ne tik daiktus, bet ir aplinkybes. Galiausiai kvantinio lauko „atsiradimo iš niekur“ autorius perkelia į žmogaus fizinį lygmenį, kadangi smegenys veikia panašiu principu ir jis daro prielaidą, kad kiekvienas iš mūsų yra pajėgus išsiveržti iš žemų vibracijų (kas vėlgi neprieštarauja jokioms kitoms dvasinėms teorijoms!) ir perkurti realybės dėsnius, savo likimą ir net asmenybę.

Autorius išskiria tris svarbiausius dalykus, kurie, anot jo, labiausiai trukdo suvokti kvantinio lauko mechanizmą: laikas, kūnas ir aplinka. Įtikėję savo ribotumu ir įklimpę į negatyvias emocijas, mes vis murkdomės skausmo, kančios ir ribotumo realybės variante. „Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku pasikeisti. Net jei sąmoningasis protas gyvena dabartyje, pasąmonę neretai valdo praeitis. Tam tikri praeities išgyvenimai vis verčia mus reaguoti fiziologiškai ir mes nedaug skiriamės nuo minėtų šunų. <...> Nuotaika yra cheminių medžiagų nulemtas būties būvis, užsitęsusių emocinių reakcijų pasekmė. Tam tikri jūsų aplinkos veiksniai – šiuo atveju padavėjo nesugebėjimas patenkinti jūsų poreikių ir keli kiti smulkūs nusivylimai – sukelia emocinę reakciją (p. 110)“.

Dr. Joe Dispenza

Autorius teigia, kad mūsų ląstelės yra veikiamos tų pačių medžiagų, todėl savaime vibruoja į aplinką tą dažnį, kad gautų vėl tų pačių medžiagų, vadinasi, gyvenime sąlygos formuosis labai panašios, kad kūnas būtų pamaitintas, pavyzdžiui, pasipiktinimu, pykčiu, liūdesiu ir pan. Štai kodėl taip sunku žmonėms keistis, nes neužtenka vien tik loginio apsisprendimo keistis, kūnas provokuos panašias situacijas, nes jis prie tų emocijų pripratęs kaip prie kokaino. Kas įdomiausia, kad autorius siūlo meditacijos praktinį metodą pamažu, mažomis dozėmis kelti dažnį, nurimti, susilygiuoti su emocijomis ir protu. Savaiminis pozityvus mąstymas, anot autoriaus, yra niekinis, jeigu jis neiššaukia savijautos, būsenos. Mes galime mąstyti pozityviai dieną naktį, tačiau jeigu neigsime liūdnas emocijas, nesusilygiuosime, nieko iš to pozityvaus mąstymo nebus. Meditacija yra tiesiausias kelias į būsenos, mąstymo sujungimą į naują patyrimo kokybę, savitą gydymo procesą.

„Dabartinis meditacijos modelis toks: jums tereikia priimti sau, kas toks nenorite būti, kol taip gerai pažinsite senąjį aš ir su juo susijusias mintis, elgseną bei emocijas, jog sutraukysite nervinių ląstelių grandines ir nustosite siuntę genams įprastus signalus. Tada pradėsite reguliariai mąstyti, koks žmogus norite būti. Taip sukursite naujus neuronų tinklus, prie kurių kūnas ilgainiui pripras ir nauja būsena taps jūsų antruoju prigimimu. Štai ir pasikeitėte (p. 195).“

Kad viskas būtų taip lengva, kaip sako autorius, tačiau pats iš patirties žinau, kad reikia labai didelio įdirbio, laiko, valios dirbti su savimi, kad bent kiek pasikeistų ne tik asmenybė, bet ir gyvenimo aplinkybės, tačiau tai įmanoma. Tam tikros įvairios meditacijos ir dvasinės praktikos, seminarai labai priartina prie trokštamos gyvenimo kokybės, aukštesniųjų dažnių.

Knygoje autorius taip pat pateikia nemažai schemų, smegenų brėžinių, įvairiausių sąvokų, kurie aprėpia įvairius sąmonės ir pasąmonės lygius, todėl knygą nėra sudėtinga skaityti, o jeigu dar turite šiek tiek žinių bei praktikos, manau, veikalą sugraušite kaip obuolį. Paskutiniuose skyriuose autorius pateikia meditacijos praktikų, savo internetiniame puslapyje nurodo garso įrašus, nuoseklų meditacijos pakopų grafiką, kuriuo vadovaudamiesi galite pagerinti savo fizinę ir dvasinę savijautą.

Iš esmės, kaip ir visuose tokio žanro knygose, čia prieisite išvadą, kad ne aplinka lemia žmogaus laimę ir būsenas, o pats žmogus, kad nuo jo minties ir emocijos priklauso jo gyvenimo versija. Kai jums sako: „aš susikūriau naują savo paties versiją“, daugelis, tikriausiai, nusijuokiate. Ir nusijuokia jūsų ribotas protas, o net ne jūs, nes susilygiavę jūs iš tikrųjų viename fiziniame lygmenyje kuriate naujas neuronų jungtis, kurios atsakingos ne tik už naują būseną, bet ir kitokios realybės pajautimą, matymą. Bet palaukite, jeigu nuo mūsų pastangų priklauso kurti save iš vidaus ir projektuoti šią realybę tarsi tai būtų kaip filme „Matrica“, vadinasi, mes visi esame šiek tiek dievai, o tai absoliučiai neprieštarauja nei krikščionybei, kuri sako, kad esame Dievo atvaizdas, nei budizmui, kuris sako, kad visa tai, ką regime, tėra apgaulinga Maja, iliuzija ir mes iš tikrųjų miegame. Taigi, tai knyga, kuri vėl ir vėl patvirtina, kad viskas susieta ir viskas įmanoma.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yuval Noah Harari "Sapiens. Glausta žmonijos istorija"

Yuval Noah Harari. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai Lietuvoje pernai aptarinėjamų knygų tapo Kitos knygos leidyklos išleista Yuval Noah Harari (g. 1976) mokslinė knyga Sapiens. Glausta žmonijos istorija (angl. SAPIENS: A Brief History of Hamankind), kurią leidykla jau spėjo perleisti kiek kitokiu viršeliu ir Vilniaus knygų mugėje pristatys šios knygos tęsinį.

Paskaičius pirmuosius tris puslapius nesunkiai galima įvardyti šios knygos sėkmės receptą – intelektualios įžvalgos prieinamos masiniam skaitytojui – pramoginis sensacijos grįstas stilius pateikia gražiai supresuotas žinias ir refleksiją į visiems patogią dokumentinės mokslinės prozos suvyniotą popierėlį. Tai iš tikrųjų veikia ir nė kiek nevargina! Kam alinti skaitytoją absoliučiai sausa faktografija, jeigu galima visą žmonijos istoriją suspausti į 400 puslapių knygą?

Autorius pasirinko kelis pasakojimo strategines pozicijas – chronologiškai apžvelgti homo sapiens žmogaus rūšies evoliuciją nuo pat pirmųjų išlikusių šaltinių, netgi ne šaltinių, o veikiau archeologinių radinių iki mūsų dienų. Iš esmės knyga primena įdomiąją dokumentiką, kuri verčia aikčioti. Atgalinėje knygos viršelyje autoriaus įvardijamas kaip „akrobatas“ ir, tiesą sakant, su tuo sutikti neįmanoma. Jo pateikti pavyzdžiai kerta istorinius pjūvius, suranda paradoksalių pavyzdžių, peršokančių įvairias žmogaus vystymosi epochas, todėl tekstas be didesnės ir sudėtingesnės mokslinės terminologijos „prieinamas“ išklaususiems vidurinės mokyklos kursą. Tiesą sakant, knyga beveik kaip įdomiosios istorijos vadovėlis.

Nors daugelis dalykų knygoje yra žinomi, ji vis tiek teikia intelektualų skaitymo malonumą dėl autoriaus genėjimo konstruktyviai žvelgti į istoriją. Rasdamas įvairių sąsajų tarp pirmykštes bendruomenės ir kapitalizmo, tarp imperializmo ir senovės Egipto santvarkos, Y. N. Harari „sulopo“ ir užpildo konstruktyvumo principu žmonijos priežasčių ir pasekmių istorines žinias – būtent to tikriausiai trūksta mūsų mokyklose mokantis istorijos. Nieko nebus iš žmonijos, kuri suskaidę istoriją į atskirus įvykius ir „iškalę“ datas išeis be jokio aiškaus analitinio žvilgsnio į mūsų evoliuciją. Glausta žmonijos istorija yra savarankiškas kursas, kurį gali skaityti net dvyliktokas ar jau pagyvenęs žmogus, norėdamas tiesiog pasikrauto aiškesnio ir konstruktyvesnio suvokimo apie tai, kas mes esame ir kokios priežastys formavo, kad tokiais tapome.

Rašytojas Yuval Noah Harari.

Man kaip skaitytojui svarbu, kad autorius atskyrė kai kuriuos mūsų visuomenėje įsigalėjusius mitus apie tai, kas yra normalu, o kas nėra normalu. Jis atsiejo tai, kas duota gamtos, o kas suformuota dualisnės kultūros sampratos – to dažnas vidutinis homo sapiens šiandien nesugeba atšlieti: „Kultūra yra linkusi įrodinėti, kad draudžia tai, kas nenatūralu. Tačiau biologiniu požiūriu tokio dalyko, kaip nenatūralu, nėra. Natūralus yra absoliučiai visas galimybių spektras. Išties nenatūrali – tai gamtos dėsniams priešinga – elgsena tiesiog neįmanoma, todėl jos nereikia nė drausti. Jokia kultūra nesivargino vyrams gaminti organines medžiagas fotosintezės būdu, moterims – bėgti greičiau, nei sklinda šviesa, ar neigiamą krūvį turintiems elektronams traukti vienas kitą (p. 142)“ Iš esmės tai tinka viskam, ką kartais prieštarauja mūsų įsitikinimai dėl rasės, lytinės orientacijos ar lyčių standarto – tai kultūriniai parametrai, kuriuos dažnai mes formuojame kaip biologinius.

Vieni įdomiausių skyrių visgi buvo knygos pradžioje, kai autorius glaustai, bet išsamiai atskiria homo sapiens nuo kitų žmonių rūšių, kadangi domėtis žmonėmis iki žemės ūkio revoliucijos neteko itin daug. Vėliau įvairių revoliucijų pjūviais autorius apibendrina homo sapiens protinę evoliuciją, tačiau didžiausia ir įdomiausia išvada yra ta, kad homo sapiens išmoko per iliuzijos ir įsivaizdavimo prizmę sau meluoti, pradedant Dievu ir baigiant bankininkyste – visa tai yra melu grįstu teorija, bandant nusimesti priespaudą. Paprastais industriniais pavyzdžiais autorius atskleidžia, kokio „nuostabaus“ melo aukos yra mūsų dirbtina homo sapiens visuomenė ir kad nežinojimas bei įsivaizdavimas tapo kone pagrindiniu varikliu, lėmusiu tokį spartų per paskutiniuosius 500 metų homo sapiens technologijų ir mokslo evoliuciją.

Aptardamas mokslo raidą autorius net ir čia nepalieka konteksto, ypač politikos ir homo sapiens egocentrizmo, kuris smarkiai daro įtaką mokslo ir išradimo raidai. Daugelis mokslinių straipsnių ir filmų jau kadaise išplėtojo Y. N. Harari aprašomos žmonijos ateities pranašystes, ypač tą gerai daro (anti)utopiniai romanai, tačiau akivaizdu, kad DNR mokslo evoliucija slenka prie to, kad Sapiens taps nemirtingi. Čia autorius vėl neleidžia užmiršti, kad visgi vis dar netgi tampantys dievais, esame smarkiai priklausomi nuo aplinkos veiksnių, ypač Žemės planetos išteklių.

Sapiens. Glausta žmonijos istorija labiausiai stebina gebėjimu demaskuoti kai kada istoriniuose faktuose paklydusias esmines tiesas, pavyzdžiui, žmonijos laimės ir pasitenkinimo problematiką. Demaskuoja ir etikos bei moralės susiformavimo dvilypumą. Akivaizdu, kad po šios knygos viskas, ką homo sapiens turi šiandien, yra kūrybingu melu sukurta sistema, kurioje esame be pasirinkimo. Nežinia, ar tai teikia mums daugiau laimės, ar ne, tačiau tokios knygos, kurios palieka daugiau etinių ir moralinių klausimų nei atsakymų ir yra vertos grieko.

Jūsų Maištinga Siela