Knyga: Svetlana Aleksijevič "Paskutinieji liudytojai"

Svetlana Aleksijevič. „Paskutinieji liudytojai“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Per literatūros ir istorijos pamokas mokytojai mums pasakojo, o mes sėdėjome ir mezgėme armijai puskojines, pirštines, kapšiukus. Mezgėme ir mokėmės eilėraščius. Choru kartojome Puškiną. Laukėme karo pabaigos, tai buvo tokia svajonė, kad mudvi su mama net bijojome apie ją kalbėti (p. 128).“

Kaip kalbėti apie karą? Tikriausiai iš šalies neįmanoma, reikia žvelgti iš ten dalyvavusiųjų ar mačiusiųjų žmonių perspektyvos. Visa kita bus tik bandymas imituoti, nupiešti karo jausmą. Baltarusių dokumentinės prozos autorė, literatūros Nobelio laureatė Svetlana Aleksijevič (g. 1948) puikiai žino, kokį svarų ir svarbų žodį turi gyvo žmogaus liudijimas. Autorė paskutiniuoju metu Lietuvoje labai išgarsėjo dėl knygos Černobylio malda, kuri smarkiai koreliavo su prieš kelerius metus itin populiariu britų serialu Černobylis, tad Alma littera leidyklai teko pakartoti knygos tiražą.

Kol kas kitos S. Aleksijevič knygos, mano akimis, nelabai atrastos. Tam priežasčių yra įvairiausių, bet labiausiai dėl to, kad jos nesisieja su masiniu meno ir informacijos vartojimu. Mano paties trečioji jos perskaityta knyga vadinasi Paskutinieji liudytojai (1985), kuriame autorė kalbina, įrašinėja ir po to perteikia liudijimus tų vaikų, kurie buvo netikėtai užklupti Antrojo pasaulinio karo. Tai 4-16 metų vaikų ir paauglių liudijimai, atspindintys to laikmečio ne tik istorinius kontekstus, bet ir augančio žmogaus dvasinius parametrus, mentalitetą, požiūrį į šeimą, savisaugą, traumas. Karas iš vaikų atėmė viską, kas tik įmanoma, kartais atrodo, kad liko tik kažin koks kerštas, kai vaikas prašosi į frontą, kad galėtų atkeršyti už sugriautus namus, nužudytus tėvus. Beviltiškumas ir bejėgystė.

S. Aleksijevič nėra saldi ir maloni autorė. Daugelis internete ją tarsi bando kritikuoti, kad ją emociškai sunku skaityti, todėl neįveikia, negali skaitytojai susidoroti su kylančiomis emocijomis. Tačiau tai tik stiprios ir paveikios prozos liudijimas ir pažeidžiamo skaitytojo santykis, skaitytojo, kuris negeba susidoroti su realybės liudijimais. Paskutinieji liudytojai šįkart skaitėsi itin ramiai, nebe taip, kaip pirmosios dvi knygos (Laikas iš antrų rankų, Cinko berniukai), nes absoliučiai žinau, ko galima tikėtis iš knygos ir kokį emocinį užtaisą šioji proza paliks.

Autorė daugiausia kalbina Minske ir Baltarusijos regione gyvenusius vaikus, nurodo jų apytikrį amžių, kai juos užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kai kurie liudijimai, ypač knygos pradžioje, atrodo gana nuoseklūs, tiesą sakant, bent mane kaip skaitytoją, net nešokiravo: vaiko prisiminimai, kai kurie sentimentalūs apie žaidimus ir mokyklos laikus, kuriuos atėmė karas. Vėliau liudijimai pamažu niūrėja, ima aštrėti, netgi kelia graudulį, siaubą, jog vaikas visą tai patyrė, išgyveno ir tebegyvena ir gyvens visą likusį gyvenimą su tais įvykiais. Pavyzdžiui, kaip vaikai žiemą vietoj rogučių čiuožinėdavo užsilipę ant sušalusių vokiečių lavonų. Tiesą sakant, net šiurpas nukrečia, turint galvoje, kad dabar prie lavono net baisu prisiliesti, esame religingų įsitikinimų ir pagarbos bei prietarų paveikti, o anuomet mirtis buvo toks dažnas „svečias“, kaip žvyrkelyje besimėtantys akmenukai – kasdienybė.

„Nieko, ką turėjome, neišliko, suradome miške kareiviškų šalmų ir juose virėme. Vokiečių šalmai buvo dideli, kaip puodai. Maitinomės iš miško. Uogauti ir grybauti buvo baisu. Buvo likę daug vokiečių aviganių šunų, jie puldavo žmones, sudraskydavo mažus vaikus. Juk jie buvo pripratinti prie žmogienos, žmogaus kraujo (p. 85).“

Svetlana Aleksijevič

Dažniausiai karą kine regime kaip frontinį, kai kareiviai atlieka operacijas, vykdo strategiją, (ne)veltui žūva. S. Aleksijevič žvilgsnis krypsta į tuos civilius, pasilikusius namuose kovoti nematomo karo, kurį galėtume pavadinti išlikimo karu. Vienas įsimintiniausių liudijimų knygoje buvo apie išbadėjusią moterį, kuri iš koncentracijos stovyklos per tvorą perdavė nepažįstamiesiems savo vaiką – tas vaikas viską dar prisimena! Vaiką slapta prisiima globoti daugiavaikė šeima, kuri rizikuoja viskuo, ką turi. Po karo motina juos susiranda ir parklupusi ant kelių kieme bučiuoja savo vaiko gelbėtojams kojas. Neįtikėtina išgyvenimo istorija, bylojanti apie nenuperkamą, nesuvaidintą bendražmogiškumą ir humanizmą, atvirą širdį, peržengiančią bet kokius tautinius įsitikinimus, kalbos, rasės ir politinius skirtumus. Ant šitokių besąlygiškų santykių, pasiaukojimo laikosi pasaulis, kai žmonės išdrįsta aukotis dėl nepažįstamųjų, nes jaučia ne vien moralinę pareigą, o mato kiekviename žmoguje save, mato žmoniją kaip vienį, kaip savo nedalomus vaikus, kurie vienodai yra vertingi. Tai sukrečia netgi labiau už vaikų pasidarytas rogutes iš vokiečių lavonų, kadangi karo kontekste žmonės gali sužvėrėti, užsisklęsti, o tokie pavyzdžiai liudija karo kontekste šviesiąją žmogaus prigimties pusę.

„Tik pradeda bombarduoti, mama gulasi ant mūsų: „Jeigu užmuš, tai kartu. Arba mane vieną...“ Pirmas užmuštas, kurį pamačiau, buvo mažas berniukas. Jis gulėjo ir žiūrėjo į viršų, o aš jį žadinau. Žadinau... Negalėjau suprasti, kad jis negyvas. Turėjau gabaliuką cukraus, vis kaičiojau jam tą gabaliuką cukraus, kad jis tik atsistotų. O jis neatsistojo... Bombarduoja, o sesuo man šnibžda: „Liausis bombarduoti, ir aš klausysiu mamos. Visada jos klausysiu.“ Ir tikrai, po karo Toma buvo labai paklusni. Mama prisimindavo, kad iki karo vadino ją pramuštgalve. O mūsų mažasis Tolikas... Jis prieš karą gerai vaikščiojo, gerai kalbėjo. O čia jis nustojo kalbėti ir visą laiką svarstėsi už galvos. Mačiau, kaip pražilo mano sesuo. Ji turėjo ilgus ilgus juodus plaukus, jie pabalo. Per vieną naktį... (p. 215-216).“

Kai jau skaičiau paskutinį knygos tekstą, apie paskutines seseris, kurios jaučia pareigą byloti tiesą apie karą, nes yra paskutinės ir daugiau už jų nebėra jokios kartos, kuri visa tai prisimins, man, kaip skaitytojui, užgniaužė gerklę. Pravirkau kūkčiojimu. Daugelis galbūt net nepajus, sakys, kad per sentimentalu, neįmanoma viso to įsivaizduoti, susitapatinti... Jautresni, manau, pajaus tą beprotybę, apėmusią žmoniją, pajaus tą didžiulio blogio paliktą skriaudą, kuri kaip žymė, pati skaudžiausia ir baisiausia, žyminti savigriova ir visko netekimu kolektyvinėje žmonijos sąmonėje ir emocinėje plotmėje. Tas žodis, susijungiantis iš daugybės knygoje esančių balsų, tampa polifonine kančios, raudos ir kartu – neįtikėtina! – viltingai bylojančios apie žmonijos galią išlikti netgi tada, kai viskas iš tavęs karo peiliu išpjaunama, amputuojama, nužmoginama. Kaip visada, nepaprasta literatūrinė patirtis. Užvertus knygą, tampi kažin kokiu šventu, beveik kunigu, kuris išklausė išpažinčių, prisilietė prie sakralios bendros kančios, kuri tampa ne tik tų liudijančių žmonių skausmu, bet nuo šiol sąlyginai ir skaitytojų skausmu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Patti Smith "Tiesiog vaikai"

Patti Smith. „Tiesiog vaikai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017 – 360 p.

Sveiki, skaitytojai.

Jeigu kas nors praeivių lietuvių paklausinėtų, kas yra tokia Patti Smith, vargu, ar atsirastų daug žinančių šią atlikėją. Bet jeigu paklaustų, kas yra Madonna ar Lady Gaga, tikriausiai, retas, kuris neatsakytų. Gal dėl to, kad tai ne Lady Gaga, o Patti Smith, šios knygos populiarumas Lietuvoje nėra tokio masto, koks jis tapo JAV, kai ši knyga pasirodė. Taigi roko ir alternatyviosios muzikos atlikėjos Patti Smith (g. 1946) knyga Tiesiog vaikai (angl. Just Kids) Lietuvoje tarp intelektualų ir bohemos tapo tikru bestseleriu, aptarinėjamu interneto platybėse. Kadangi šiemet daugiau skaitau dokumentinę prozą, šioji knyga, rekonstruojanti bohemišką 7 dešimtmečio Niujorką, tiesiog tapo privalomuoju kūriniu mano sąraše.

Prieš kelerius metus teko matyti dokumentinį filmą apie žymų Niujorko fotografą Robert Mapplethorpe (angl. Robert Mapplethorpe: Look at the Pictures, 2016), šiemet pasirodė ir vaidybinis filmas apie šį menininką. Tąkart šokiruojančiai buvo pristatyta jo sadomazochistinio stiliaus fotografijos darbų istorija, o Patti Smith tame dokumentiniame filme šmirinėjo tik kaip antraeilis personažas, rodos, labiau trukdantis, nei papildantis Roberto kūrybai. Nė pagalvoti negalėjau, kad po kelerių metų skaitysiu jos memuarus apie jųdviejų draugystę.

Knyga laikoma viena geriausių dokumentinės prozos pavyzdžių ir šiuo atveju prieštarauti negaliu, nes knyga užburianti. Net jeigu nesate apsišvietę ir nežinote daugelio dalykų apie Niujorko septinto-aštunto dešimtmečio bohemišką šio didmiesčio gyventojų gyvenimą, knyga vis vien paliks nemenką įspūdį. Knygoje daug pavardžių, įėjusių į istoriją, tad tenka pripažinti, kad nemaža dalis jų man nieko nesakė, nors džiaugiausi vien atpažinęs „The Doors“, Joaną Japlin, Joną Meką ir dar dalį tų dienų menininkų, kurie darė ir tebedaro didžiulę įtaką meno pasaulyje. Seksualinės revoliucijos ištiktame mieste, Vudstoko eros pradžioje, Vietnamo karo šešėlyje ir narkotikų liūnų gelmėje jaunoji menininkė Patti Smith aprašo savo sunkią kasdienybę Niujorke su tokia pakylėta ir uždegančiai sakralia dvasia, kad rodos, jog žodžiai skamba prasmingiau ir nuoširdžiau už pačios Biblijos pasakojimus.

Patti Smith

Tiesiog vaikų kompozicija nors ir fokusuojasi į vieno dešimtmečio pasakojimą, tačiau tai rėminės kompozicijos pasakojimas, kuris įrėmintas tarp Patti Smith vaikystės dvasinių potyrių ir 1989 metų Roberto Mappelethorpe mirties akimirkos. Iš esmės Patti Smith neslepia, kad Robertas buvo jos gyvenimo žmogus, daugiau nei vien tik mylimasis, knygoje, galima sakyti, pavyko autorei perteikti tai, kas vadinama Geothe‘s sielų giminyste. Tikriausiai skaitytojas gali numanyti, kad šis santykis nebuvo toks lengvas, daug skaudžių dalykų nutylėta paraštėse arba nublukinti laiko, mat jųdviejų draugystės metu Robertas atsiskleidė kaip homoseksualas ir autorė jo tapatybę priėmė, nors ir iki galo nesusitaikė.

Vaikiškos viltys, sudėtingas brandos etapas, bohemiška viešbučio „Chelsea“ aplinka, kurioje sukiojasi daugybę kylančių ir gęstančių menininkų. Šioje knygoje perteikta viskas taip, kad net paprasčiausi rankdarbiai, kad ir paprastos atvirutės kūrimas tampa kažin kokiu laikmečio tendencijas atskleidžiančiu reiškiniu. Retrospektyviai rekonstruodama laikmetį autorė sukuria iliuziją, kad pats skaitytojas kartu su ja gali išgyventi tą Niujorką, kurio niekada nebebus, pajausti jos asmeninę sėkmę bei nuosmukius, badą ir klestėjimą.

Visgi bohemos pasaulio retrospekcija nėra pagrindinė šios knygos rašymo priežastis, veikiau ji fokusuojama į autorės ryšio su nuo AIDS mirusio draugo Roberto apmąstymą. Autorė neslepia, kad ilgą laiką ieškojo tinkamo tono pradėti šį pasakojimą, gal dėl to, knyga išėjo tokia brandi, pavykusi ir aksominė, nes sukuriamas įspūdis, kad už sakinių tvyro kažkas, ko šitaip iš esmės siekė gėlių vaikai – dvasinė pagarba, besąlyginis noras priimti žmogų toks, koks jis yra. Tiesą sakant, jeigu dabar reiktų šią knygą su kažkuo palyginti, neturėčiau alternatyvų. Nesu tiek daug tokios literatūros skaitęs, tačiau patirtis skaitant Tiesiog vaikus puiki. Ypač knygai einant link pabaigos, kai veriasi turtingas ir nelengvas Patti Smith gyvenimiškasis patirties peizažas, jos kelionės į Prancūziją, gaudant savo asmeninę mūzą, apmąstant Arthur Rimbaud literatūrą ir savo grupės sukūrimo užkulisius, aiškėja Patti Smith giluminė filosofija, kuri susiformavo iš tos turtingos kultūrinės patirties.

Daug žinomų genijų tame laikotarpyje krito dėl vienatvės, mirė dėl alkoholio ir narkotikų, dėl to, kad jautėsi neįvertinti, o štai Patti Smith išgyveno tarsi per stebuklą, atsilaikiusi skauduliams ir pagundoms nugarmėti į liūną. Manau, tokia literatūra įkvepia gyventi, nepaisant nieko. Prisipažinsiu, kai užverčiau Tiesiog vaikų paskutinį puslapį, net ašarą nubraukiau. Vis sunkiau ir sunkiau mane pravirkdyti literatūra, bet Patti Smith vis dar priminė, kad yra tų nesukirbintų stygų manyje, dėl kurių ne gėda tiesiog būti vaiku ir pravirkti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yuval Noah Harari "Sapiens. Glausta žmonijos istorija"

Yuval Noah Harari. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai Lietuvoje pernai aptarinėjamų knygų tapo Kitos knygos leidyklos išleista Yuval Noah Harari (g. 1976) mokslinė knyga Sapiens. Glausta žmonijos istorija (angl. SAPIENS: A Brief History of Hamankind), kurią leidykla jau spėjo perleisti kiek kitokiu viršeliu ir Vilniaus knygų mugėje pristatys šios knygos tęsinį.

Paskaičius pirmuosius tris puslapius nesunkiai galima įvardyti šios knygos sėkmės receptą – intelektualios įžvalgos prieinamos masiniam skaitytojui – pramoginis sensacijos grįstas stilius pateikia gražiai supresuotas žinias ir refleksiją į visiems patogią dokumentinės mokslinės prozos suvyniotą popierėlį. Tai iš tikrųjų veikia ir nė kiek nevargina! Kam alinti skaitytoją absoliučiai sausa faktografija, jeigu galima visą žmonijos istoriją suspausti į 400 puslapių knygą?

Autorius pasirinko kelis pasakojimo strategines pozicijas – chronologiškai apžvelgti homo sapiens žmogaus rūšies evoliuciją nuo pat pirmųjų išlikusių šaltinių, netgi ne šaltinių, o veikiau archeologinių radinių iki mūsų dienų. Iš esmės knyga primena įdomiąją dokumentiką, kuri verčia aikčioti. Atgalinėje knygos viršelyje autoriaus įvardijamas kaip „akrobatas“ ir, tiesą sakant, su tuo sutikti neįmanoma. Jo pateikti pavyzdžiai kerta istorinius pjūvius, suranda paradoksalių pavyzdžių, peršokančių įvairias žmogaus vystymosi epochas, todėl tekstas be didesnės ir sudėtingesnės mokslinės terminologijos „prieinamas“ išklaususiems vidurinės mokyklos kursą. Tiesą sakant, knyga beveik kaip įdomiosios istorijos vadovėlis.

Nors daugelis dalykų knygoje yra žinomi, ji vis tiek teikia intelektualų skaitymo malonumą dėl autoriaus genėjimo konstruktyviai žvelgti į istoriją. Rasdamas įvairių sąsajų tarp pirmykštes bendruomenės ir kapitalizmo, tarp imperializmo ir senovės Egipto santvarkos, Y. N. Harari „sulopo“ ir užpildo konstruktyvumo principu žmonijos priežasčių ir pasekmių istorines žinias – būtent to tikriausiai trūksta mūsų mokyklose mokantis istorijos. Nieko nebus iš žmonijos, kuri suskaidę istoriją į atskirus įvykius ir „iškalę“ datas išeis be jokio aiškaus analitinio žvilgsnio į mūsų evoliuciją. Glausta žmonijos istorija yra savarankiškas kursas, kurį gali skaityti net dvyliktokas ar jau pagyvenęs žmogus, norėdamas tiesiog pasikrauto aiškesnio ir konstruktyvesnio suvokimo apie tai, kas mes esame ir kokios priežastys formavo, kad tokiais tapome.

Rašytojas Yuval Noah Harari.

Man kaip skaitytojui svarbu, kad autorius atskyrė kai kuriuos mūsų visuomenėje įsigalėjusius mitus apie tai, kas yra normalu, o kas nėra normalu. Jis atsiejo tai, kas duota gamtos, o kas suformuota dualisnės kultūros sampratos – to dažnas vidutinis homo sapiens šiandien nesugeba atšlieti: „Kultūra yra linkusi įrodinėti, kad draudžia tai, kas nenatūralu. Tačiau biologiniu požiūriu tokio dalyko, kaip nenatūralu, nėra. Natūralus yra absoliučiai visas galimybių spektras. Išties nenatūrali – tai gamtos dėsniams priešinga – elgsena tiesiog neįmanoma, todėl jos nereikia nė drausti. Jokia kultūra nesivargino vyrams gaminti organines medžiagas fotosintezės būdu, moterims – bėgti greičiau, nei sklinda šviesa, ar neigiamą krūvį turintiems elektronams traukti vienas kitą (p. 142)“ Iš esmės tai tinka viskam, ką kartais prieštarauja mūsų įsitikinimai dėl rasės, lytinės orientacijos ar lyčių standarto – tai kultūriniai parametrai, kuriuos dažnai mes formuojame kaip biologinius.

Vieni įdomiausių skyrių visgi buvo knygos pradžioje, kai autorius glaustai, bet išsamiai atskiria homo sapiens nuo kitų žmonių rūšių, kadangi domėtis žmonėmis iki žemės ūkio revoliucijos neteko itin daug. Vėliau įvairių revoliucijų pjūviais autorius apibendrina homo sapiens protinę evoliuciją, tačiau didžiausia ir įdomiausia išvada yra ta, kad homo sapiens išmoko per iliuzijos ir įsivaizdavimo prizmę sau meluoti, pradedant Dievu ir baigiant bankininkyste – visa tai yra melu grįstu teorija, bandant nusimesti priespaudą. Paprastais industriniais pavyzdžiais autorius atskleidžia, kokio „nuostabaus“ melo aukos yra mūsų dirbtina homo sapiens visuomenė ir kad nežinojimas bei įsivaizdavimas tapo kone pagrindiniu varikliu, lėmusiu tokį spartų per paskutiniuosius 500 metų homo sapiens technologijų ir mokslo evoliuciją.

Aptardamas mokslo raidą autorius net ir čia nepalieka konteksto, ypač politikos ir homo sapiens egocentrizmo, kuris smarkiai daro įtaką mokslo ir išradimo raidai. Daugelis mokslinių straipsnių ir filmų jau kadaise išplėtojo Y. N. Harari aprašomos žmonijos ateities pranašystes, ypač tą gerai daro (anti)utopiniai romanai, tačiau akivaizdu, kad DNR mokslo evoliucija slenka prie to, kad Sapiens taps nemirtingi. Čia autorius vėl neleidžia užmiršti, kad visgi vis dar netgi tampantys dievais, esame smarkiai priklausomi nuo aplinkos veiksnių, ypač Žemės planetos išteklių.

Sapiens. Glausta žmonijos istorija labiausiai stebina gebėjimu demaskuoti kai kada istoriniuose faktuose paklydusias esmines tiesas, pavyzdžiui, žmonijos laimės ir pasitenkinimo problematiką. Demaskuoja ir etikos bei moralės susiformavimo dvilypumą. Akivaizdu, kad po šios knygos viskas, ką homo sapiens turi šiandien, yra kūrybingu melu sukurta sistema, kurioje esame be pasirinkimo. Nežinia, ar tai teikia mums daugiau laimės, ar ne, tačiau tokios knygos, kurios palieka daugiau etinių ir moralinių klausimų nei atsakymų ir yra vertos grieko.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Svetlana Aleksijevič "Cinko berniukai"

Svetlana Aleksijevič. „Cinko berniukai“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – 288 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Regis, mano naujieji pažadais šiems metams pildosi. Skiriu dėmesį dokumentinei grožinei literatūrai ir norėjosi itin stipriai pradėti naujus kalendorinius skaitymo metus, tad pasirinkau mane prieš daugiau nei metus sukrėtusią baltarusių autorę Svetlaną Aleksijevič, kurios knyga Laikas iš antrų rankų tąkart padarė tokį poveikį mano supratimui apie socializmą ir apskritai apie visuomenės valdymą-pavergimą, kad ilgai negalėjau imti į rankas autorės (per)leistų kitų knygų, tačiau laikas praeina ir vėl norisi kažko aštraus, kažko itin paveikiai sukrečiančio, tad pasirinkau jos dokumentinę apysaką Cinko berniukai.

Šįkart buvau pasiruošęs ir žinojau, ko tikėtis. Nuo pat pirmųjų puslapių apėmė tas dokumentinės prozos pojūtis – viskas gyva, viskas tikra, žodis nesumeluotas. Cinko berniukai – tai koliažinis pasakojimas, susidedantis kaip ir visos autorės knygos iš gyvų žmonių liudijimų, šįkart ji įrašinėjo pokalbius su tais, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Afganistano kare, kuris vyko beveik per visą devintą dešimtmetį. Šis gėdingas karas į istoriją įėjo kaip bereikšmis, propagandiniu „kuru“ pakurstytas sovietinis gestas pasauliui: štai, mes galingi ir galime visus nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Kaip ir ankstesnėje knygoje, taip ir Cinko berniukuose stebina autorės išgautas polifoninis skambesys, daugybę susipriešinusių, pasimetusių savo vertybėse ir valdžios įteigtose realybės labirintuose persipynusių likimų. Tokios knygos provokuoja, leidžia piktintis, „tampo“ nervus ir išplečia mūsų absurdišką pasaulio matymą – tokias knygas labai mėgstu.

Neįtikėtini karą išgyvenusiųjų liudijimai supurto, pradedant pačių rusų tarpusavių požiūriu į saviškius ir afganus, tiek į mirtį, gyvenimą, šeimą. Šį karą regėję, kaip ir amerikiečiai iš po Vietnamo, pilni nuoskaudos, kad buvo apgauti, išsiųsti į nežinią, kai draugo palaikus su jo žarnomis rinkdavo į kibirą ir supildavo į cinkuotą karstą ir siųsdavo motinoms – žodžiu, klaiku. Tarp išgyvenusiųjų aidi ir motinų liudijimai, kurie sumišę su įteiktomis „didvyrių“ sūnaus įvaizdžiais bei nekaltųjų žudymu – du propagandiniai klaidingos informacijos iškreipti pasauliai, o viską priimti turi visko netekusi motinos širdis. Taip nepakeliama. Knygoje skamba tiesa kaip šūviai, tačiau kalbantieji tos tiesios širdimi nepripažįsta, bet jų žodžiai išduoda ir padaro bendrą pokalbių prasmių jungtį, kuriame lyg nuotrauka išryškėja tvirtas melo pasaulis.

Gal dėl to vėliau autorė buvo paduota į teismą ir teisiama už neva faktų iškraipymą. Tos pačios motinos vėliau spjaudė į Svetlaną (tą rodo bene 50 puslapių pabaigos tekstas apie teismo procesą dėl šios knygos). Šie kaltinimai pratęsia neišsemiamą ir nei protu, nei širdimi nepriimamą tiesą, kad sūnūs irgi buvo aukos. Visų pirma aukos valdžios, kuri vertė aukotis, antra – rusiškojo mito, kad reikia ginti tėvynę, nors jokio agresoriaus nėra. Tie žiaurūs karo aprašymai, sunku juos su kuo nors palyginti, tai tik atskiras „aleksijeviškas“ dokumentinis žanras, gyvas liudijimas, kuriame atsiskleidžia tiesa kiekvieno suluošintoje kalboje, įvairiuose jo psichofiziniuose veiksmuose, frazių pasikartojimuose, trūkčiojimuose, minčių šokinėjime, siunčiamuose prakeiksmuose... Visa tai jų žodžiuose be maskuotės, kurie byloja apie dvasios suluošinimą, nebegrįžtamai nurašytą gyvenimą į bereikšmes egzistencijos paraštes. Neišsemiama ir protu nepamatuojama trauma, kuri verčia išgyvenusius nemiegoti, sapnuoti košmarus, nebeleidžia sukurti „normalios“ šeimos, gyventi be alkoholio, nebeleidžia apčiuopti gyvenimo prasmės. Tai sukrečia.

Rašytoja Svetlana Aleksijevič.

Nepaisant sunkių išgyvenimų, gyvenimas tęsiasi. Koks jis kontrastingas, kai idealai žlunga ir jų vis griebiamasi kaip šiaudo, nes melo iliuzijoje lengviau gyventi. Ypač juntamas atotrūkis, kad karo veteranai nesusikalba su kitomis kartomis: „Mano aštuoniolikmetis pusbrolis nenori eiti į kariuomenę. „Vykdyti kažkieno kvailus įsakymus? Virsti žudiku?“ Į mano kovinius apdovanojimus jis žiūri kreivai... O man apmirdavo širdis, kai senelis apsivilkdavo savo paradinį švarką su ordinais ir medaliais. Kol mes tenai kariavom, pasaulis pasikeitė (p. 192)“.

Šioji „Afganistano karių karta“ šviečiasi suluošinta propagandos. Jie turėjo savo stabus ir didvyrius iš praeities, genami garbės beveik dar visai vaikai, jie norėjo pateisinti to sukurto didybės melo, kad ir jie gali tapti tautos herojais, kaip kadaise tie, kurie dalyvavo Didžiajame Tėvynės kare. Tačiau heroizmas, pasirodo, tampa vienu svarbiausiu melo formų, per kurį galima lengvai valdyti romantinį žmogų. Eiti ir mirti negalvojant, nes tėvynė liepė, nes tai garbinga...

Tačiau kare viskas kitaip ir tų baisybių šioje knygoje apstu. Pirmuosius 50 puslapių perskaičiau neatgaudamas kvapo, vėliau viskas pamažu atbunka ir „slenkant“ tekstu link pabaigos tampi tarp tų liudijimų kažin koks užsigrūdinęs, netgi nuobodžiaujantis: ak, dar vienas liudijimas, ir dar vienas... Staiga viskas ima vienodėti, visų skausmas panašėti. Tad „prikabinti“ teismo liudijimai iš S. Aleksijevič bylos iš tikrųjų vertė vėl pabusti iš liūdnojo letargo ir iš naujo apmąstyti bergždžio heroizmo galią, kuria dabar užkrečiami tiek lietuviai „patriotai“, tiek už mūsų sienos Rusijoje esantys broliai. Knyga liudija, kad reikia atsargiai su istorija, nevalia jos pamiršti, nuolat reikia permąstyti, bet mes silpni, mes pasiduodame idealams ir idėjoms, mus pernelyg lengva įvilkti į uniformą, „prišerti“ gražių idealų ir išsiųsti į frontą.

Vienas giliausių ir labiausiai apibendrinančių Cinko berniukų ištraukų esti knygos gale, kai Svetlana Aleksijevič teismo pabaigos žodyje kreipiasi į ją puolančiuosius – šitą, pamaniau, atsišviesiu ir visur cituosiu! Savo kalboje, kur tampa Cinko berniukų išvadomis, ji įprasmina esminį klausimą, į kurį tikriausiai neatsakys niekas: kas mes, žmonės, esame, kad mes taip galime žiauriai elgtis? Kas jis – tas žmogus?

Nejučia prisiminiau paskutinio liudytojo sakinį: „Supratau, kad apie mus visi taip galvoja: pilnomis burnomis kraujo dar kalba... (p. 217). Tas kraujas mūsų. Jis nuo karo persineša visiems: kaip pagieža, kaltė, atsakas, atstūmimas, bet kokia reakcija... Mes visi susitepę, sujungti tuo krauju. Perskaitęs knygą pagalvojau tą patį, ką ir tąkart, kai pabaigiau S. Aleksijevič Laikas iš antrų rankų: „Ši knyga turi būti mokykloje vietoj istorijos vadovėlio“. Sukrečianti. Gyva. Neleidžianti pamiršti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Svetlana Aleksijevič "Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griūvėsių"

Svetlana Aleksijevič. „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“. – Vilnius: Kitos knygos, 2016.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

2015 metų Nobelios premijos laureatė baltarusė Svetlana Aleksijevič buvo beveik nežinoma lietuvių skaitytojams. Po premijos paskelbimo greitai perleista ciklo Utopijos balsų knyga Černobylio malda, kuri jau guli mano knygų lentynoje, bet kol kas reikia jėgų suvokti tai, ką perskaičiau naujausioje ir jau paskutinėje A. Alekcijevič ciklo knygoje Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių. 

Dokumentinės literatūros žanras yra nuostabus tuo, kad viskas jame autentiška ir jautriai gyva, ko, rodos, kartais nepavyksta sukurti net itin talentingam rašytojui. Itin tikslaus ir realaus gyvenimo literatūroje. Trisdešimt metų autorė važinėjo po Sovietų Sąjungą ir kalbino įvairaus likimo žmones, kurių žodžiai, patirtys ir atmintys sugulė į penkias knygas. Tiesą sakant, sunku nusakyti tą jausmą, kada vos pradėjus skaityti pirmąjį skyrių, jau drėko akys ir keitėsi apskritai suvokimas apie Homo Sovieticus kartos žmones. Pamenu: tą patį vakarą pribėgau prie facebook ir parašiau, kad ši knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių. Va, iš tokios knygos turėtume mes mokytis istorijos, priežasties ir pasekmių istorijos, neprarandant emocinio intelekto.

Kad knyga puiki, unikali ir ją verta turėti savo namuose, aš tikriausiai šito nebekartosiu. Knyga sukrečianti. Knyga „nuginkluojanti“. Knyga, kuri liepia užsičiaupti ir paklausyti. Įsiklausyti. Sakyčiau, autorei pavyko kitų žmonių balsais parodyti didingą žmogiškosios valdžios mechanizmą. Smagu, kad knyga visgi išėjo ne žurnalistinė, o literatūriškai „įvilkta“ ir primeninanti išpažintį. Mes esame itin veikiami interesų, politinių srovių ir įsitikinimų, kad netgi sunku įvertinti ne tik nūdienos visuomeninius reiškinius, o ką jau sakyti apie ištisą epochą, ant kurios pamatų tenka gyventi. S. Aleksijevič kalbinami žmonės itin skirtingi, tačiau jų kalba, mintys daug ką pasako apie Homo Sovieticus sielą. Vieni palaiko socializmą, kai kurie nori, kad grįžtų Stalinas ir išpjudytų visus turtinguosius, dar kai kurie jaučia nuoskaudą dėl tremčių, bado, tardymo, šnipinėjimų... Tarp dviejų epochų, žmonių begalinis nusivylimas po pertvarkos 1991 metais. Kartais atrodo, jeigu tie kalbinami žmonės stovėtų greta, jie vieni kitus kirviu užkapotų dėl savo įsitikinimų. Šitaip sukiršinti ir stigmomis pažymėta tauta, kuri visą šimtmetį vien tik kariavo arba ruošėsi karui.

 Rašytoja Svetlana Aleksijevič.

Dažnam lietuviui tikriausiai nė į galvą nebešautų, kad reiktų grąžinti sovietų valdžią, na, nebent tiems seniesiems, kurie su nostalgija mena kolūkius ir dabar skursta dėl menkos pensijos. Tie gal. Knygoje akivaizdu, kad žmonės taip pat pasiskirstę kartomis, kurie didįjį pralaimėjimą patyrė po Sovietų Sąjungos griūties ir tie, kurie kentėjo sovietiniais metais. Labiausiai šokiruoja kai kurių žmonių įsitikinimai, kad prie sovietinės valdžios buvo geriau. Liudija tie, kurie buvo kankinami ir tardomi, mat, buvo orūs ir socialiai lygūs. Tau į burną farširuoja išmatas, bet orumo tu neprarandi, nes tavyje pasėti idealai ir socializmo idėja. Iš šalies atrodo netgi nesuprantama, kaip epochos laikas gali šitaip iškreipti žmonių ne tik savivertę, bet gyvenimo bei gyvybės reikšmę: numirti kare tampa šventė, o išlikti gyvam – gėda visai giminei. Šiandienos skaitytojas į epochos masinės sąmonės vertinimus gali pasižiūrėti kaip į nenormalius dalykus, kaip į carinę atgyveną, bet viskas dar gyva, dar prieš 50 metų visa tai buvo netgi Lietuvoje. Niekas dar nepamiršta.

Skaitant knygą, susidaro įspūdis, kad visi žmonės, kurie trokšta Stalino ir botago, iš esmės trokšta palaidoti savo nusivylimą, trokšta galingos idėjos ir Rusijos, nes tik tokioje valdžioje žmonės jautėsi užtikrinti, bet negi jie jau pamiršo virtuvės pasikalbėjimus ir persekiojamus? Jie ilgėsi garbės, orumo ir Pažadėtosios žemės, todėl tiek daug atsiranda agresijos ir nacionalizmo, noro sugrąžinti tai, kas jau pražuvo. Dabartinė Putino ir Lukašenkos politika smarkiai laikosi tos krypties ir savo politikos pusės patraukia visus „nostalgininkus“. 

Knyga žavi savo polifonija, daugiasluoksniškumu. Visas susiskaldžiusių žmonių balsas suteka į vieną teksto lauką, kuris atveria neįtikėtiną epochos paveikslą, kurio centre – rusų tauta, paprastas žmogus, veikiamas šitiek negandų, politikos, nusivylimų, „plaunamų smegenų“ ir kitų baisių dalykų, galiausiai atsiveria jo žmogiškoji prigimtis. Ir gera, ir bloga prigimtis. Istorijų paraštės laiko atžvilgiu labai plačios: nuo carinės Rusijos griūties iki masinio protesto Minske 2010 metais. Viena mergina pasakoja, kaip tie patys žmonės, su kuriais ji važiuoja metro, kitą dieną stoja į kitą barikados pusę ir besijuokiantys kankina ir žemina žmonės. Mūsų sūnūs ir dukros. Užtenka tik idėjos ir net brolis, ir tas gali tapti žiauriu savo sesers budeliu. Pabaigoje S. Aleksijevič pasako iki tol neįvardytą knygoje mintį, kad su idėjomis reikia kovoti kaip su blogiu. Idėja yra kartais blogosios žmogiškosios prigimties jėga ir ją reikia tramdyti.

„Laikas iš antrų rankų“ – tai knyga ne tik apie rusus, bet apie visus, kurie penkiasdešimt metų gyveno po Stalino saule, kurie godžiai tikėjo idealais, tuo, kas sakoma ir po to didžiulis lūžis ne tik ekonomikoje, bet ir kiekvienoje Homo Sovieticus sąmonėje, kuris nepažinojo laisvės ir nežino iki šiol, ką su ja daryti. Ir tikriausiai to tikėjimo reikia dabarties žmogui, bet kaip padaryti, kad idėja netaptų monstru, ryjančiu savo paties vaikus? Tokiu monstru, koks jis tapo socializmo epochoje. Labai stipri knyga, iš kurios verta pasimokyti ne tik apie socializmo epochą, bet apie tai, kas apskritai yra žmogus ir kaip jis veikia laikmetyje.

Jūsų Maištinga Siela