Knyga: Patti Smith "Angelų duona"

 

Patti Smith. „Angelų duona“ – Vilnius: Kitos knygos, 2026. – p. 272.

 
„Keliauju kaip Gogolis, karieta į tamsą, tik man vienai težinomą, į stikliniame buteliuke tyvuliuojančią rašalo juodumą (p. 264)“.
 
Sveiki, skaitytojai!
 
Su Patti Smith (g. 1946) kūryba susipažinau tada, kai Kitos knygos išleido jos bene garsiausią atsiminimų knygą Tiesiog vaikai (Kitos knygos, 2017). Kurį laiką buvo įtartinai tylu, turint galvoje, kad Lietuvoje Tiesiog vaikai buvo fenomenaliai pastebėta knyga ir daug kur įtraukta į geriausių metų skaitytų kūrinių sąrašus, tačiau 2025 metų pabaigoje ta pati leidykla driokstelėjo perleisdama vienu metu Tiesiog vaikai ir pristatydama netgi du naujus Patti Smith kūrinius: Angelų duona (angl. Bread of Angels) ir Traukinys M. Angelų duoną į lietuvių kalba žaibiškai išvertė Emilija Visockaitė, turint galvoje, kad originaliosios autobiografinės prozos knygos pristatymas įvyko tų pačių metų lapkričio 4 dieną. Kaip leidykla spėjo viską sutvarkyti? Sunku supaisyti, bet gal buvo rankraštinį variantą įsigijusi versti anksčiau?
 
Pačiai Patti Smith beveik 80 metų ir ji vis dar puiki, tą galėjau įsitikinti žiūrėdamas vaizdo pokalbį su Audriumi Ožalu, kuriame jau garbaus amžiaus rašytoja ir dainininkė Smith buvo susižavėjusi, kad jos kūrybą vertina ir tiek daug dėmesio skiria tokia maža šalis kaip Lietuva. Prižadėjo atvykti. Galimas daiktas, kad pažadas nėra tuščias, net P. Smith naršo po pasaulį skersai išilgai ir amžius nėra jokia kliūtis, tad visai nenustebčiau, jeigu kitų metų Knygų mugei pavyktų ją prisikalbinti. Vien dėl jos būtinai atvykčiau.
 
Šie meno skaitymo metai eseistiniai ir atsiminimų knygų skaitymo metai. Neseniai užbaigiau įspūdingai parašytu Lidios Yuknavitch memuarus Vandens chronologija, tad Patti SMith kaip tik prie šito žanro. Angelų duona, žinoma, jau kiek kitokia knyga, nei Tiesiog vaikai. Ji labiau asmeninė, sakyčiau, skirta apmąstyti savo gyvenimą kaip pasakojimą, įvertinti, įsivertinti ir galgi net išgyti. Negalėčiau pasakyti, kuri iš jų yra geresnė, paveikesnė ir nuostabesnė, tačiau tikriausiai taip jau būna, kad iš talentingo rašytojo knygų paprasčiausiai didžiausią įspūdį padaro pirmoji, kitos – atsekamos, jau atpažįstama maniera, pasakojimo polėkis, jautrumas arba noras šokiruoti. Panašiai ir su Angelų duona, kurią daugelis kritikų laiko bene jautriausia ir asmeniškiausi P. Smith knyga.
 
Autorė stebina nuo pat pirmųjų puslapių savo smarkiai poetizuotu pasakojimu. Įžanga parašyta kaip prozinis eilėraštis apie ranką, kuri kalbasi su rašytojos sąmone. Labai metaforiškai, niuansuotai jautriai ir įtaigiai. Sakyčiau, panašiu polėkiu šie memuarai ir baigiami, t. y. apmąstymai apie gyvenimą kaip apie eilėraštį, kaip apie meno kūrinį, kuris talpina Visatą. Šiuose rėmuose perteikiamas visas Patti Smith gyvenimas. Didelis jautrumas pasireiškia, kai rašytoja kalba apie vaikystę, tėvą, brolį, seserį, mamą ir sulankstomą žaliąją sofą, nuolatinius persikraustymus, tuberkuliozę ir kitas savo ligas. Nuostabą kaip skaitytojui kelia, kaip autorė visa tai prisimena ir transformuoja iš atminties. Aš pats jau savo vaikystės paveikslą sunkiai sudėliočiau, prireiktų nemažai fikcijos, galimas daiktas, kad autorė perteikdama to laikmečio epizodus galėjo kai ką ir prikurti, bet ar tai svarbu? Memuarai visada veikiami laiko ir iškraipomi atminties, jie niuansuoti, subjektyvus, daug kas vaikystėje, kas mums dabar atrodytų kaip tragedija, per atminties filtrą atrodo kaip natūralus ir daugeliu atžvilgiu nuostabus dalykas.
 
Autorė, priešingai nei Tiesiog vaikai knygoje, linkusi atskleisti save kaip itin principingą ir sąžiningą asmenybę. Epizodas apie vaikystėje pavogtą daiktelį iš sergančios mergaitės ir nežabotas kaltės jausmas ne iš piršto laužtas, nes jau tada Patti vienas iš pamatinių dalykų tampa sąžiningumas, kuris pasireiškia ir jai suaugus bei pradėjus menininkės bei dainininkės gyvenimą, kuris žadėjo ją padaryti tikra pankroko karaliene, tačiau ji nesivaikė populiarumo. „Because the Night“ sulaukė pasaulinio populiarumo. Užkopė iki tryliktos „Billboard“ sąrašo vietos, gal būtų pasiekusi ir daugiau, jei ne mano pasipriešinimas kai kuriems reklaminiams pasiūlymams. Atsisakiau žiopčioti pagal fonogramą Dicko Clarko laidoje per nacionalinę televiziją, o tai mums kainavo jo žadėtą pasisekimą. Neprisiverčiau sutikti, žiopčiojimas man atrodė veidmainystės viršūnė. Signalas netrukus pranyko iš topų; paaiškėjo, koks naivus buvo mano įsivaizdavimas, kad sėkmės sulauki vien dėl savo nuopelnų (p. 143)“.
 
Visgi Patti Smith patyrė ir šlovę, išleisdama savo debiutinį albumą Horses (1975), kurio nuotrauką viršeliui padarė Tiesiog vaikai pagrindinis veikėjas Robert Mapplethorpe, pastarasis tik retkarčiais pasirodo šiame pasakojime. Visgi didžiausias dėmesys ir meilė skirta vyrui Fredui Smithui (1948-1994), su kuriuo susituokusi ir susilaukusi vaikų ji pasitraukė iš aktyvaus dainininkės lauko, skirdama laiko rašymui ir gyvenimo buičiai, motinystei. Įsimintiniausias epizodas, kaip jiedu nusipirko laivą, kurį perdažę taip niekada ir neišplaukė, paliko jį savo namo kieme kaip griozdą. Tai simboliška, nes Fredas gan anksti miršta, miršta vienas po kito ir Patti artimieji, draugai ir tėvas, o tai tampa tam tikromis nutylėtomis pasakojimo vietomis. Autorė nėra linkusi aprašyti depresijos, tos tuštumos, neaprašo, kaip ji viena užaugino vaikus, nesiskundžia, nors tuo pačiu stebino, kiek daug dėmesio smulkmenoms ir buičiai ji skyrė savo vaikystės epizodui. 
 
Autorė net savo autobiografijoje šiek tiek mistifikuoja. Aišku, prisistato ne kaip kokia ragana, bet kaip kitokia, kuri turi nežabotą alkį menui ir intuityviai iš anksto nujaučia savo likimo posūkius. Ar tai tik retrospekcijos sukeltas „žinojimas“ iš rašančiosios perspektyvos, o gal iš tikrųjų ji tokia ir buvo – sunku pasakyti. „Kas aš esu? Dažnai klausdavau pati savęs. Savo šeimoje jaučiausi laiminga, bet vis tiek neapleido nuolatinis svetimumo jausmas. Kilo jis tikrai ne dėl meilės trūkumo. Alisa išieškojo visą Stebuklų šalį, o paskui ir Veidrodžio karalystę, vildamasi rasti atpažįstamą savo atvaizdą. Vis svarsčiau, kodėl išsiskiriu, ir išvaizda, ir charakteriu. Nemačiau savo veido bruožų kitų šeimos narių veiduose – dėl to sulaukdavau pašaipių pastabų iš kaimynų (p.47–48)“.

Patti Smith

 
Galiausiai skaitytojui tampa aišku, kad Angelų duona yra ne vien apie jos šeimą ir muzikinę beprotišką karjerą, apie troškimą rašyti ir kurti pasaulius, bet veikiau savęs naujos perkūrimą. Būdama itin jauna ji pagimdė dukrą ir atidavė įsivaikinti. Priešingai nei kiti dalykai, šis poelgis knygoje, matyt, pernelyg skaudus ir jis nėra apmąstomas ar kaip kitaip vertinamas, tačiau po daugel metų toji dukra ją susirado ir judvi atliko įvairius genetinius DNR tyrimus. Galiausiai paaiškėjo Patti SMith tikroji tapatybė, kuri iš esmės sugriovė, man regis, visa tai, ką ji žinojo apie save, bet vėlgi... intuityviai nujautė. Manau, kad Angelų duona yra terapinio pobūdžio persitvarkymo tekstas, kurio eilutėmis autorė bėga per savo gyvenimą, bet visur įspraudžia sau pačiai reikalingą naują tapatybės suvokimą, paaiškinimą. Tai sudėtingas savęs suvokimas, turint galvoje, kad knyga rašoma tokio amžiaus, kai paprastai visuomenėje tokie žmonės jau seniai būna nurašyti (nebent esi nemirtinga roko žvaigždė, aišku). Tekstas tarsi paliudija, kad nesvarbu, koks esi senas, viduje tebesi mažas vaikas, kuris laukia paaiškinimo ir savo tikrosios sąžiningos istorijos.
 
Žinau, kad dalis tikriausiai šią knygą skaitysite ar skaitėte dėl Patti Smith muzikinio indelio. Šioje knygoje, kaip ir Tiesiog vaikai, taip pat rasite nemažai užkulisių, kaip buvo sukurti garsieji Smith albumai, istorijų nuotrupos apie 7-9 dešimtmečio roko žvaigždes, prasilenkiančias Niujorko gatvėse, todėl pasiruoškite Google ir YouTube, nes, jeigu pavardžių srautas jums nieko nesakys, galėsite užpildyti spragas tiesiog pasidomėję apie kiekvieną plačiau, paklausę jų muzikos, nes tekstas tikrai plečia žinias. „Po koncerto į persirengimo kambarį atėjo Bobas Dylanas. Išgirdau tą su niekuo nesupainiojamą balsą: Ar čia yra poetų? Užlieta adrenalino netikėtai kovingai atšoviau: Nekenčiu poezijos. Turint galvoje, kiek daug jis man reiškė, ir nieko nėra nuostabiau nei pamatyti Bobo Dylanošypseną (p. 108)“. Pasakojimo kontekste kartą paminėtas pats Jonas Mekas, kurio pristatinėti mums tikrai jau neberiekia. Manau, autorė savo atsiminimų knygoje labai etiška, ji tik pradengia tą savo ir kartu ištisos epochos labirintą, tačiau nieko neaiškina, nesmerkia, nesistengia šokiruoti ar atskleisti kuo daugiau gėdingų ar skandalingų pažinotų asmenų gyvenimo detalių. Visa tai, manau, pasilieka už teksto arba kitų amžininkų parašytose knygose, tų, kurie už tai užsidirbo. Patti Smith išlieka principingai sau ištikima ir iš kitų nesipelno, dievaži, jai net nereikia rašytojo vaiduoklio, kuris už ją sudėtų jos gyvenimo naratyvą į knygą.
 
Iš vienos pusės Patti Smith kiek apolitiška, ji deklaruoja ne kritiką politikams ar sistemai, bet pati gyvena pagal savo politinius principus, tačiau net ir jai Rugsėjo 11-osios įvykiai bei anuometinio JAV prezidento George Bush agresyvi ir kerštinga politika buvo kokti ir nepriimtina, kelianti, tiesiogine to žodžio prasme, galvos skausmą. „Galvojau apie savo mamą, kurią kankindavo tokios migrenos, ir savo nepasitenkinimą, kai vaikystėje turėdavau ja rūpintis. Stengiausi mintimis persikelti kitur, atsitolinti nuo skausmo. Galvojau apie Virginią Woolf, kurią migrenų priepuoliai panardindavo į haliucinacijų verpetą, nenutylantį balsų chorą ir nenusakomą liūdesį. Mėgindama užsimiršti, ištisas valandas tamsoje mintyse kūriau ilgą eilėraštį (p. 221)“.
 
Autorei gyvenime gyvybiškai (net nepamenu, kas taip aistringai ir atvirai deklaruotų?) yra svarbus rašymo procesas. Viename interviu Patti Smith yra sakiusi, kad be muzikos gali gyventi, o be rašymo – nė dienos. Iš tikrųjų rašymas, man atrodo, autorei padeda save rekonstruoti, perkurti save ir tikrovę, tai labai svarbus įrankis ir ritualas, diktuojantis gyvenimo ritmo pajautą. Negaliu nepasidalyti viena ilgesne citata, nors knygoje daug ką galima išrašyti kaip eilėraščius: „Bet kam aš galėčiau rašyti? Gal į kitą amžių ar į ateitį, kai mūsų visų nebebus. Savo kartai, tiems paikiesiems. Laišką tiems, kurie lankė Biblijos mokyklą, kurie skaitė klasiką, kurie mokėsi vingiuoti plunksnakočiu, kurie rašė dailyraščiu, kurie niekino neprižiūrimi valandų valandas žaisdavo lauke, kurie užmigdavo miške ir į duženas susipjaustydavo pėdas, bet niekam nesakydavo. Laišką į tolimą ateitį, išnykusių gyvūnų, paukščių, vabzdžių šmėkloms, tuštiems aviliams, apsamanojusioms katedroms, pamirštoms žinioms. Mirsiu prisimindama jus, nes mes tuojau neteksim tiek daug, žengdami į laiką, kuriame stulbinanti holograma pakeis mišką, kur vaisiai teaugs ant radioaktyvių medžių. Kur nuniokoti mūsų laikų diktatorių atvaizdai drieksis mylios ilgio akvedukais ir pėsčiųjų takais. Rašau karvėms, besiganančioms ryškiai žaliuose laukuose. Rašau aukštiems kukurūzams ir raudoniems pomidorams, karantiems ant vešlaus raizginio. Rašau čiuožėjui, nepastebėtam, ant tirpstančio ledo tvenkinio. Rašau jūrai, žygiuojantiems veteranams, kadaise tokiems išdidiems. Stintų nerštui, dešrainiams prie ežero, zefyrams ant pagaliuko virš laužo. Nubrozdintiems keliams, musgaudžiams, riedučių rakteliams ir buteliukui mėlyno „Palikan“ rašalo ant mokinės stalo. <...> Aš esu atmintis. Aš esu triušis, kosmose skriejantis kimštas animacinis personažas (p. 258)“. Man regis, akivaizdi prancūzų poeto Arthur Rimbaud įtaka.
 
Ši skaidri Angelų duona knyga, šie poetizuoti prisiminimai jau nutvieksti gyvenimo saulėlydžio ir tai jaučiasi visoje knygoje. Jaučiasi, kad pasakotojai laikas yra baigtinis, tačiau autorė kažin kaip randa balansą tarp liūdesio ir džiaugsmo, tarp skurdo ir žinių bei geismo kurti privilegijos. Negriaudama ir neniokodama, bet perkurdama ir priimdama pasaulį tokį, koks jis yra, sakyčiau, Patti SMith mums kuria paguodžiančio gyvenimo viziją, kuri stengiasi sutaikyti gyvenimą su mirtimi, o gyvenime praleistos progos įvertinamos ne kaip pralaimėjimas, bet stoiškai tylus ir principingas laimėjimas, kurio dažnai niekas nemato. Jautrus ir poetiškas tekstas kaip vinilinė plokštelė, muzika prakalba apie gyvenimą, kuris yra... visoks. Puikus tekstas, geras vertimas, jautri ir sąžininga knyga, grąžinanti etišką santykį su savimi, atmintimi ir gyvenimu.
 
Maištinga Siela

Knyga: Britney Spears "Moteris manyje"

 Britney Spears. „Moteris manyje“ – Vilnius: Helios leidykla, 2024. – p. 280.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie lėtojo skaitymo prasmingumą daug yra kalbėjęs ir rašęs šviesaus atminimo Leonidas Donskis, tačiau, Dievas mato, kaip buvau pasiilgęs betarpiško ir greito skaitymo malonumą, kada tekstas tirpsta kaip koks HBO kokybiškas serialas. Dažniausiai ilgai skaitau knygas, dažniausiai jos sudėtingos ir reikalaujančios atidos, o ir gyvenime ne visada turiu laiko skaityti nuo ryto iki vakaro, todėl šis ilgasis savaitgalis leido prisiminti, kad galima knygą laikyti visą dieną rankoje ir jos nepaleisti. Daug kas stebėjosi, kad per Knygų mugę tiesiu taikiniu nuėjau ne prie „rimtos literatūros“, bet prie Britney Spears memuarų Moteris manyje (angl. The Woman in Me), kuri pernai buvo tikriausiai viena labiausiai skaitomų knygų pasaulyje. Ją skaitė žmonės parkuose, metro, sausakimšoje minioje ir net tiek, kurie paprastai knygų neskaito. Neslėpsiu, knygą suskaičiau su didžiausiu malonumu ir galiu pasakyti, kad tas greitasis skaitymas ne visada blogai.

 

Kodėl Britney Spears? Juk ji popso atlikėja, skandalistė ir, aišku, kad vaiduoklis rašytojas už ją parašė šią knygą, o ne ji pati. Kokia čia gi toji literatūra? Visgi pradėsiu iš toliau. Mano kartai, kuri augo tarp merginų, kurios demonstruodavo pilvo bambas su auskarais ir klausydavosi B. Spears dainų, o jaunimo žurnalai neapsieidavo be kokios nors B. Spears nuotraukos, galima sakyti, kad ji buvo kartos ikona. O aš kalbu ne apie Ameriką, o apie Lietuvą! Kokią įtaka B. Spears darė masinėje kultūros vartojimo sferoje sunku iš tikrųjų susumuoti, o jos gyvenimas per padidinamąjį paparacų stiklą kėlė ištisas diskusijas, todėl natūralu, kad įdomu paskaityti, koks iš tikrųjų vaizduojamas dainininkės gyvenimas.

 

Knyga parašyta itin lengvu stiliumi, nieko joje sudėtingo ar nesuprantamo nerasite, todėl tekstas slysta kaip geltonosios spaudos tekstas, tik kad autorė itin atvira. Ne kartą pagalvojau, kaip tie liudijimai apie sunkų gyvenimą su pikantiškomis detalėmis turi veikti atlikėjos sūnus, kuriems ir dedikuota šioji knyga.

 

Autobiografija nuosekliai pasakoja apie mažą mergytę, gyvenančią Luizianoje, atokioje bendruomenėje, kur didžiausią žodį lemia šeimos tėvas. Jau nuo pat pradžių B. Spears savo tėvą pristato kaip smurtautoją alkoholiką, kurį suformavo griežtas senelio auklėjimas ir žlungantis verslas. Dainininkė gyveno skurdžiai, motina ją vežiodavo po šalį, po įvairius konkursus, kol galiausiai jai pavyko pasirašyti sutartį su anuomet itin populiariu Peliuko Mikio klubo organizatoriais. Ten atlikėja susitiko su dainuojančiais ir vaidinančiais Justin Timberlake, Christina Aguilera, Ryan Gosling ir kitais, kurie kaip ir pati B. Spears, darys svaiginančias karjeras ir įtaką pop kultūrai. „Katą kartą per pižamų vakarėlį žaidėme žaidimą „Tiesą-drąsa“, ir kažkas matė Justinui iššūkį pabučiuoti mane. Jis pasilenkė ir mane pabučiavo, fone skambant Janet Jackson dainai (p. 44).“

 

Nemažai memuaruose autorė skiria dėmesio Justinui Timberlakui, su kuriuo karjeros sėkmingoje pradžioje ji draugavo. Knygoje atlikėja atvirauja, kad jiedu turėjo susilaukti kūdikio, tačiau teko namų sąlygomis, kad niekas nesužinotų, darytis abortą. Neįtikėtina, bet kol B. Spears raitėsi ant grindų nuo skausmo, Justinas brazgino jai gitara, kad skausmas apmažėtų. Galiausiai ji buvo palikta viena. Knygoje autorė puikiai atskleidžia viešojo gyvenimų lyčių nelygybę ir standartus. „Justinas ir Kevinas galėjo mylėtis su kuo nori ir rūkyti žolę kiek panorėję ir niekas jiems nė žodžio nesakė. O aš vieną kartą grįžau namo po naktinio pasilinksminimo klube, ir motina vos nesudraskė manęs į gabalus. Ėmiau bijoti ką nors daryti. Mano šeima tarsi paralyžiavo mane (p. 152).“ Ir išties būti įžymiai labai sudėtinga, tenka patirti daug purvo, ypač, jeigu esi moteris, nes blogiukus roko žvaigždes visi dievina, o B. Spears buvo pristatoma kaip toji pasileidėlė, kuri įskaudino Justiną, nors akivaizdu, jog memuaruose vaizduojama visiškai priešingai.

 

Tikriausiai daugelis prisimena po albumo Blackout išleidimo prasidėjusią Britney Spears dramą, kai ji nusiskuto plaukus. Tuo metu Amerikoje paparacų nužmoginta kultūra pasiekė apogėjų, už iškreiptą ir agresyvią Spears nuotrauką buvo žadama daug pinigų, paparacai tiesiog tuntais sekiodavo ir miegodavo prie jos namų, kai Kevinas, anuometinis jos vyras, pasiėmęs jų sūnus neleisdavo su jais pasimatyti. Tai širdį draskantys prisiminimai, kurie supriešina tai, kas vyksta asmeniniame atlikėjos gyvenime ir koks purvas drebiamas geltonojoje spaudoje. Negalėdama pamatyti savo vaikų, nesulaukusi šeimos pagalbos, psichiškai išsekinta koncertų, aišku, ji negalėjo būti miela ir besišypsanti nekaltoji. „Visi manė, kad tai juokinga. Pažiūrėkite, kokia ji beprotė! Net mano tėvai manęs gėdijosi. Tačiau niekas nesuprato, kad aš tiesiog išprotėjau iš sielvarto. Iš manęs buvo atimti vaikai (p. 154).“

Britney Spears

 

Būtent šios skyrybos su vyru ir atimta vaikų globa padėjo pamatus atlikėjos 13 metų vergystei ir nelaisvei. Pirmiausia tuo planingai ir sistemingai pasinaudojo Britney Spears tėvas, kuris dukrą uždarė į reabilitaciją, atskyrė nuo vaikų ir susitvarkė visiškos savo dukters kūno ir turtinę kontrolės dokumentus. Knygoje perteiktos tos siaubingos kontrolės situacijos, paremtos tėvo manipuliacijomis, šantažu ir psichologiniu smurtu, atrodo absurdiškai neteisėtos. Ką mano JAV teismai ir sistema? Ką jie iš tikrųjų veikia? Iš tikrųjų B. Spears, kaip knygoje ne karta teigė, jautėsi nebe žmogumi, nebe moterimi, o suvaikėjusi. Ji negalėjo gerti net kavos, o tėvas ją žemindamas vadino storule, versdavo sekinančiai dirbti be atostogų už galimybę tiesiog pamatyti savo vaikus.

 

„Nors maldavau teismo paskirti globėju bet kurį kitą žmogų – pirmasis gatvėje sutiktas praeivis būtų buvęs geresnis kandidatas – šios pareigos atiteko mano tėvui. Tam žmogui, dėl kurio vaikystėje verkdavau, kai teko važiuoti su juo automobiliu ir klausytis, kai jis kalba su savimi. Tačiau teismui buvo pasakyta, kad esu silpnaprotė, ir net nebuvo leista pačiai pasirinkti advokato (p. 173).“

 

Knygos pabaigoje aprašytos patirtys, kaip atlikėja dviem alinantiems mėnesiams buvo uždaryta į psichiatrinę, kai tuo tarpu jos motina, tėvas ir net surūgėlė sesuo Jamie Lynn Spears smaginosi už jos pinigus. Kai diena iš dienos prifarširuota ličio ir nesiorientuodama nei erdvėje, nei laike turėjo nuo ryto iki vakaro seansus pas nusamdytus psichologus, duoti kraują, matuoti spaudimą ir būti atskirtai nuo pasaulio, priverstinai lankyti anonimių alkoholikų susirinkimus, nors jai nebuvo leista gerti net kavos, o ką ten kalbėti apie svaigalus. Tos patirtys kraupios, patikėkite, ir jas galima cituoti išilgai ir skersai.

 

Žinote, kas labiausiai sukrečia? Kad iš esmės žiniasklaida ir viešasis gyvenimas visiškai neatitinka tikrovės. Atrodo šypsaisi, turi nesibaigiančius koncertus, tavo gyvenimą lydi komercinė sėkmė, o užgesus šviesom negali net porcijos ledų suvalgyti, nes tėvas tau draudžia, ir tampi kitų marionete, kuri net neturi savo mobiliojo telefono. Iš tikrųjų iš uždirbtų pinigų ir galios, kurią turėjo susikurti B. Spears, visiškai uzurpuoja josios šeima, paversdami ją tiesiog kvailele. Dainininkė sako: aš nesu buka, aš tiesiog per gera. Ir tai tikriausiai tiesa. Knygos pabaigoje atrodo, kad įvyksta tikras stebuklas, jog jai pavyksta atgauti nepriklausomybę. 13 metų praleistų neturint savo tapatybės visgi davė savo. Atlikėja prisipažįsta, kad bando atgauti susidomėjimą muzika, savo esmę, moteriškumą ir savikontrolę. Šiuo metu pasaulis gali pagaliau geriau suprasti tuos keistus B. Spears instagramo įrašus, netgi keliančius šiurpą, pavyzdžiui, šokis su peiliais arba noras vaikščioti nuolat nuogai. Juk buvo visi šie dalykai atimti, iškirpti iš gyvenimo.

 

Knyga be proto gerai ir įdomiai susiskaitė. Manau, ji patiks ir tiems, kurie nelabai nutuokia, kas toji Britney Spears, knyga veikia kaip kokia Taros Westover autobiografija Apšviestoji – panašus jausmas, kai skaitai ir stebiesi, koks sunkus ir baisus gali būti moters gyvenimas, kai neturi suvokimo, kaip kontroliuoti savo gyvenimą. Knygoje daug vienatvės, daug asmenybių, kuriuos, pvz., tokios kaip Madonna, darė autorės gyvenimui. Yra gražių ir šviesių gyvenimo momentų, tačiau visumoje Britney Spears gyvenimas nepavydėtinas, sakyčiau, netgi tragiškai baisus, tad klausimas lieka atviras: ar beįmanoma, jog atlikėja grįš prie kūrybos plačiosioms masėms, kai su ja buvo šitaip pasielgta? Ar įmanomas pats (su)gijimas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Brigitte Giraud "Gyvenk greitai"

 Brigitte Giraud. „Gyvenk greitai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p.192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka trumpos ir skaidrios knygos, kurias galima suskaityti per vieną vakarą ir dar ilgai apie jas galvoti. Apie jų paliktą emociją. Prancūzų rašytoja Brigitte Giraud (g. 1960) savo gimtinėje plačiai žinoma, tačiau tik 2022 metais pelnė garsiausią Prancūzijos literatūros premiją – Goncourt‘ų. Tiesą sakant, man ši knyga koreliuojasi su šiais metais skaityta ir neseniai Nobeliu įvertinta Annie Ernaux autofiksiniu romanu Įvykis (Baltos lankos, 2023). Abu romanus sieja autorių asmeniniai išgyvenimai, perpasakojami iš retrospektyvos, žvelgiant daug metų atgal į praeities įvykius. Apskritai tokios asmeninės patirtys, perskrodžiančios prancūzų praeities dešimtmečių tendencijas, šiuo metu labai madingos ir populiarios. Tokios knygos sulaukia labai daug dėmesio, tad Gyvenk greitai (pranc. Vivre vite) taip pat. Ją į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė.

 

Brigitte Giraud rašydama romaną remiasi savo asmeniniais patyrimais, įvykusiais 1999 metų birželio mėnesį, kai persikraustant į naujus namus motociklo avarijoje žuvo jos gyvenimo meilė, muzikos kritikas Klodas ir ji liko našle su augančiu vaiku. Pasakojimą nuo anų įvykių skiria du dešimtmečiai, tačiau skaitant akivaizdu – aštrus skausmas ir bandymai suvokti, kodėl tą lemtingą dieną sugriuvo gyvenimas, yra patys svarbiausi ir tikriausiai neatsakomi iki galo.

 

Autorė lyg detektyvė apmąsto namo pirkimo istoriją ir sudaro ištisą sąrašą, kas būtų nutikę, jeigu tą dieną nebūtų to ar ano atsitikę. Tai tarsi matrica, atskiras sudarytas įvykių žemėlapis, kuris lemia ir viso romano analitinę struktūrą. Kiekvienam įvykiui autorė skiria po tam tikrą apmąstymo skyrelį, pastaruosiuose retsykiais „prasimuša“ tam tikras kaltinimas ir apgailestavimas. Iš vienos pusės, galima pagalvoti, kad knyga pikta, o autorė pernelyg giliai kapstosi po įvykių, kurių negalėjo pakeisti, tad atrodo, jog nuskyla ir motinai, ir broliui, ir net japonų motociklų gamybos kampanijai. Visų pirma, autorė atskleidžia, kaip jai ir Klodui anuomet buvo svarbu persikraustyti, kokia ji buvo apsėsta naujo namo pirkimu. „Man patiko mintis, kad į namus bus įeinama per sodą, kurį dar reikės įveisti. Viename kampe ketinau pastatyti pašiūrę dviračiui, nes tame geresniame pasaulyje įsivaizdavau save apsipirkti važiuojančią dviračiu, tokią tikrą miestietę, supercool, kuria planavau tapti. Tais laikais tokių dar niekas nevadino bohemiškais buržua (p. 53).“

 

Tikiu, kad prancūzai šią knygą perskaitys dar kitaip. Per du dešimtmečius jų socialiniai luomai, jeigu galima taip pavadinti, labai smarkiai pakito, kaip ir, beje, miestų kvartalai, vertybės, gyvenimo ir pragyvenimo kokybės supratimas. „... spekuliacija nekilnojamuoju turtu, pradėjusi sukti galvas devintojo dešimtmečio pabaigoje. Nuperki už 320 000 frankų, po dešimties metų parduodi už dvigubą sumą. Bingo. Mus supo smulkūs pasipūtę sukčiai, taigi, netgi jeigu ir dėjomės tuo neužsiimą, galiausiai išsitraukdavome skaičiuotuvą ir skaičiuodavomės apie kvadratinio metro kainą po remonto (p. 32).“ Tiesą sakant, šitas spekuliacinis naujų būstų supirkimas ir perpardavimas visai neseniai pačioje Lietuvoje sukėlė nepataisomą žalą, kad jau nebeįmanoma tiesiog paprastam žmogui nusipirkti nuosavo būsto nepardavus velniui sielos.

Brigitte Giraud

 

Pamenu 1999 metų saulės užtemimą, kada mes, dar būdami vaikai, nudeginę stiklą žiūrėjome vieną didžiausių Europoje matomų saulės užtemimų, jis, beje, minimas ir pačioje knygoje. Esama laikmečio, naujojo tūkstantmečio ženklų, kuriuos atpažins ir lietuviai skaitytojai. Visgi autorė nestokoja meilės Klodui ir po daugel metų. Pasakodama apie jį, negali išvengti muzikos, kuri pasakotojai tampa jungiamuoju elementu su prisiminimais. „Mano atminty išliko tas ypač neužmirštamas momentas, kai jis parėjo su pirmuoju Dominique A albumu „La Fossette“ ir liepė man nejudėti, kitaip tariant, atsisėsti virtuvėje ant mažos kanapos ir klausytis nieko nedarant (prisimenu tą paliepimą). Ir kaip lietėsi mūsų pečiai, kaip ieškojome vienas kito akimis, kai išgirdome pirmąsias „Le Courage Des Oiseaux“ gaidas, dainos, kuri tapo mūsų kodu, ir kaip ji tapo visos kartos simboliu (p.137).“ Man asmeniškai labai patinka tie muzikiniai saitai su prisiminimais, todėl skaitant galima pasijunti muziką, lengviau perprasti prisiminimų ir teksto ritmą, perprasti asociacijų nostalgiją, sklindančią iš pasakotojos tono. Beje, daug muzikos yra ir kitos prancūzų autorės Virginie Despentes trilogijoje Vernonas Subutexas. Tas, kas skaitė, žino, kaip aliuzija į muziką veikia tekstą ir skaitytoją.

 

Romane mane nustebino ir keletas visiškai atsitiktinių faktų, apie kuriuos nežinojau. Vienas iš jų – amerikiečių siaubo romanų karaliaus Stephen King avarija, kuri įvyko kelios dienos iki Klodo mirties. Autorė kelia prielaidą, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, jeigu rašytojas būtų žuvęs, Klodas būtų atkreipęs dėmesį ir kitaip važiavęs brolio motociklu, o gal išvis nesėdęs už vairo. Pasirodo, S. Kingas šią avariją visgi išgyveno ir iki šiol rašo, slogiam pasakotojos nusivylimui. Kitas dalykas – japonų motociklų kampanijos produktas, kuris pačioje Japonijoje buvo uždraustas, nes nesaugus, tačiau dėl tam tikros eksporto politikos šie nesaugūs modeliai vis dar buvo parduodami Europoje, su tokiu važiavo pats Klodas. „Panašiai buvo ir su „900 CBR“, mašina įšventintiesiems, bomba kamikadzėms. Uždrausta pas japonus, nenorėjusius atsidurti griovyje savo dažnai siauruose ir vingiuotuose keliuose (p. 99).“

 

Knygoje visgi daug savigraužos, autorė labiausiai kaltina save, kad išvyko į savo knygos pristatymą, o vakare, plepėdama su lesbiete drauge, taip ir nepaskambino savajam Klodui. Tie minimi jeigu aš, jeigu mama, jeigu Klodas, jeigu brolis... bando aprėpti tą skausmą, kuris pulsuoja iš puslapio į puslapį. Kas tokių klausimų nėra kėlęs, kai buvo arti savo mylimojo ar artimojo mirties? Kas išvengė kaltinimo ir savigraužos? Visgi tenka sutikti su Goncourto premijos komisija, kad knyga, nors ir apie baisius prisiminimus, visgi joje sušvinta ir pats gyvenimas, jo laikinai trapus grožis, kuris buvo kuriamas, juo buvo mėgaujamasi. Knygą labai rekomenduoju perskaityti per vakarą ar du, kad pajustumėte to gyvenimo greitį, aistrą, kuriais reikia džiaugtis kiekvieną dieną, nes juk niekada nežinai... Knyga toli gražu nėra stebuklas, bet džiaugiuosi, kad ji pabaigoje paliko nemažai emocijų. Mėgstu skaityti gulomis, prieš užmiegant. Tąkart, užvertus knygos paskutinį puslapį, mano akys neužsimerkė, jos užsižiūrėjo į lubas, ir galiu prisiekti, kad ką tik grįžau iš visai kito pasaulio, kuris vis dar neužsivėrė.

Dominique A – Le Courage Des Oiseaux

Dieu que cette histoire finit mal

On imagine jamais très bien

Qu'une histoire puisse finir si mal

Quand elle a commence si bien

 

On imagine pourtant très bien

Voir un jour les raisons d'aimer

Perdues quelque part dans le temps

Mille tristesses découlent de l'instant

 

Alors, qui sait ce qui nous passe en tête

Peut être

Finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Tourne ton dos contre mon dos

Que vois tu je ne te vois plus

Si c'est ainsi qu'on continue

Je ne donne pas cher de nos peaux

 

Parfois, qui sais ce qui nous passe en tête

Peut être finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Vladimir Nabokov "Kalbėk, atmintie"

 Vladimir Nabokov. „Kalbėk, atmintie“ – Vilnius: Jotema, 2021. – 352 p.

Sveiki,

Pastarieji metai, galima sakyti, lietuvių literatūros padangėje buvo Vladimir Nabokov (1899-1977) metai, nes pasirodė ne viena jo knyga lietuviškai. Iki tol XX amžiaus klasikas buvo bent jau Lietuvoje kurį laiką suvokiamas kaip skandalingai aptariamo romano Lolita autorius, kurį, kaip byloja pasakojimai, iš ugnies ištraukė būtent Nabokovo žmona ir pasauliui padovanojo šedevrą. Po knygos Žvelk į arlekinus, atrodo, apie Nabokovą nieko ir nebegirdėjome, kol leidyklos Jotema ir Rara nenusprendė prikelti šio puikaus rašytojo. Pernai skaitytas romanas Pninas netikėtai tapo vienu geriausiu pastarųjų metų skaitytų grožinės literatūros kūrinių su Laimanto Jonušio stulbinamu vertimu į lietuvių kalbą. Akivaizdu, kad versti Nabokovą nėra taip jau paprasta, to imasi tik prityrę vertėjai veteranai, todėl ir Vladimiro Nabokovo memuarai Kalbėk, atmintie (angl. Speak, Memory) taip pat pareikalavo nemenko vertėjos Rasos Drazdauskienės įdirbio.

Kalbėk, atmintie iš esmės turi keletą paties V. Nabokovo redaguotų versijų. Pirmasis variantas anglų kalba pasirodė 1951 metais, vėliau jau koreguotas ir papildytas 1967 metais, likus dešimtmečiui iki autoriaus mirties. Šįkart recenziją publikuoju be išsamios knygos turinio analizės, nes visko tikslingai aprėpti, ką aprėpė knygos autorius, tikriausiai neįmanoma, nes viskas daugiau ar mažiau taps tik knygos perfrazavimu.

Visgi noriu subjektyviai atsiliepti apie šią įspūdingai (kaip šedevrą) įvairiuose internetiniuose portaluose pristatomą knygą. Ji išties nelengva, nes joje autorius kalba keliais prasminiais klodais, kuriuose šiek tiek labiau literatūrą „paminkę“ skaitytojai beregint atpažins pasakotojo talentą. Memuaruose pasakojama apie paties V. Nabokovo vaikystę carinėje Rusijos imperijoje iki jaunystės dienų imigracijoje. Memuaruose nepaprastai svarbus istorinis-kultūrinis kontekstas ir esminiai politiniai pasaulio lūžiai. Skaitant galima justi du skirtingus pasakotojo pasaulius, vienas iš jų - iki 1917-ųjų Rusijos revoliucijos, kada politiškai ir turtine prasme susisluoksniavusi carinės Rusijos liaudis gyvena įprastą imperijos gyvenimą ir tą, kai į valdžią ateina bolševikai, nužudo carą, o kažkada pasiturintys aristokratai yra priversti bėgti iš šalies. Garsi ir turtinga Nabokovo giminė, apsupta prabangių vilų, dvarų, aristokratų ir auklių iš Prancūzijos, nušviečia XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios carinės Rusijos aristokratų gyvenimą.

Autorius laviruoja tarp individualizavimo ir istorinių faktų dokumentiškumo. Sakytume, autorius sudursto faktorafinį istoriko stilių su jam būdingu skvarbiu grožinės literatūros kalbėjimo polėkiu ir iš to išgauna kažin kokią savitą istorinės patirties versiją, kurią įdomu skaityti jau vien dėl to, kad mes ten negyvenome ir niekada nepatyrėme, ką reiškė būti tuo laikotarpiu aristokratu.

Vladimir Nabokov

Pasakojimas užburia nuo pat pirmojo sakinio: „Lopšys supasi virš bedugnės ir sveikas protas teigia, kad mūsų egzistencija nėra trumputis šviesos blyksnis tarp dviejų tamsos amžinybių. Jos abi panašios kaip dvynės, tačiau į priešgimtinę bedugnę žmogus dažniausiai žvelgia ramiau negu į tą, kurios linkui keliauja (apytikriai puspenkto tūkstančio širdies dūžių per valandą greičiu) p. 15.“

Skirtingu laikotarpiu ir šiek tiek skirtinga maniera parašyti skyriai buvo siūlomi ir publikuojami skirtinguose leidiniuose. Bandyti vakarų pasauliui papasakoti, ką reiškė Rusija iki revoliucijos ir ką reiškia būti rusų aristokratu bei ką reiškia būti rusu imigrantu vakaruose, nuolat jaučiama toji intencija. Bet dar ryškesnė pasakojimo intencija yra kruopštus savo asmeninės atminties nagrinėjimas, tikslios ir autentiškos detalės, išnyrančios netikėtais rakursais iš praeities, kurios stebina skaitytoją savo natūralumu ir taiklumu. Prisiminimai apie šeimos banketus, atostogas, aukles ir aristokratišką auklėjimą, griežtus mokytojus, jų tikslingai perteikti portretai stebina, nes prikelti iš atminties tampa kartu ir literatūriniais portretais. Vienas įsimintiniausių veikėjų mokytojos iš Prancūzijos vadinamos Madmuazelės paveikslas, kuri šitaip menkai tesuprasdama rusiškai, nuolat įsižeisdavo, kai to norėdavo ir pajusdavo, kad apie jos kraštus atsiliepia rusų aristokratai ne taip gerai, kaip jai atrodytų...

Knyga iš tikrųjų yra lėtojo skaitymo kūrinys, kur kiek chaotiška ir išdrikusi literatūrinė forma, perteikianti atminties klajojimo nenuoseklumą, iš tikrųjų imituoja asociatyvios atminties klajones ir veikimą. Knygoje sentimentalumas tampa ne trūkumu, o būdas perteikti rusų romantizmo dvasia persisunkusią vaikystės nostalgiją. Autorius nevengia išklysti iš individualios istorijos ir „paklajoti“ po giminės istorijas su tiksliomis datomis ir kontekstinių aristokratų vardais ir pavardėm, kurie istoriografams, manau, bus dar įdomesni. Kiekvienas skyrius turi savitą temą, savitą fabulą, savitą atminties dalį, kuri besijungianti su kitomis dalimis sukuria pasaulyje nesuprasto ruso tapatybės patirtį. Gal literatūra yra būdas perteikti tą rusizmo svetur nesuprantamumą ir pagaliau paaiškinti, kas yra toji pasaulyje kitur nesuprantama ruso dvasia? Jeigu ir yra būdas apie tai kalbėti, tai V. Nabokovas, sakyčiau, yra labai arti to.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Tara Westover "Apšviestoji"

Tara Westover. „Apšviestoji“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 456 p.

Sveiki, skaitytojai,

Memuarų daug neskaitau, tačiau beveik neabejojau, kad patiks literatūrine sensacija už Atlanto vadinama Tara Westover knyga Apšviestoji (angl. Educated: A Memoir) tais pačiais metais pasirodė originalo kalba, tų pačių metų gale jau turėjome lietuviškai. Žodžiu, einame su literatūriniu pasauliu išvien ir už tai tikriausiai turime būti dėkingi šios knygos vertėjai Aušrai Stanaitytei-Korsakienei.

Tiesą sakant, pirmieji 50 puslapių iškart nuvylė. Knyga tokia išgirta, kad ėmiau ir nuliūdau dėl knygos stiliaus, kuris absoliučiai atitinka populiariosios literatūros žanrą. Įtakos nusivylimui turėjo prieš tai skaityti gurmaniški ir rafinuoti kūriniai, kurie pasižymėjo ypač juslinga sakinių ir minties raiškos architektonika, o Apšviestoji parašyta tokiu tiksliu žurnalistiniu ir kartu pusiau buitiniu filosofiniu registru, nors pati rašytoja atgaliniame viršelyje pristatoma kaip mokslų daktarė. Lengva rašymo maniera iš esmės pasitarnavo turinio atskleidimui, kadangi po 50 puslapių istorijoje (ir mano paties skaityme) įvyko esminis lūžis – susitapatinama su pasakotoja ir pradedama gyventi asketišką mormonų gyvenimą.

Memuarai labiau primena fiktyvų romaną, nes toji beprotiška istorija iš tikrųjų atrodo neįtikėtinai beprotiška, kad net sunku patikėti, jog tai dar vyksta XX-XXI amžių sandūroje! Istorija prasideda nuo Taros, kuri pasakoja retrospektyviai savo vaikystės prisiminimus. Knyga padalyta į tris dalis ir pirmojoje pasakojama apie Westoverų šeimos gyvenimo ritmą prie Elnio kalno, Aidaho valstijoje. Tik iš pradžių šie prisiminimai atrodo pernelyg „civilizuoti“, vėliau pasakotojai tampant labiau apmąstančiai ir vertinančiai savo vaikystę iš laiko perspektyvos, atsiveria ištisa mormonų tikėjimo kasdienybės beprotybė.

Beprotybė, žinoma, mums, skaitytojams, kurie išugdyti visai kitokios kultūros, tačiau anuomet vaikas, nors ir nukritęs nuo aukštų platformų su perverta koja, susuktu ir negydomu kaklu, – jų pasaulyje atrodo kaip įprastinė Dievo kančios duotybė. Pirmieji skyriai labiausiai kontrastuoja dėl tėvų požiūrio į vaikų saugumą – homeopatiniai motinos gydymai, jos energetiniai sugebėjimai prieš Vakarų civilizacijos mediciną iš esmės yra ir mūsų, lietuvių kasdienybė, kai kalbame apie skiepus nuo Tymų ar moters apsisprendimą gimdyti namuose – tos pozicijos iš esmės skaldo visuomenę, tačiau knygoje kiekvienas tikriausiai „žvelgdamas“ į vaikų sužeidimus metalo laužyne, pritars, kad toks tėvų besąlygiškas pasitikėjimas dieviškąja valia, o ne sveiku protu, atrodo išties bauginančiai sektantiškas.

Viena iš centrinių pasakojimo figūrų – Taros tėvas, vienur vėliau įvardijamas kaip turįs bipolinį sutrikimą, o kitur – šizofreniją, bet kokiu atveju, jis religinis fanatikas, kuris prieš 2000-uosius ruošiasi pasaulio pabaigai, visur įžvelgia sąmokslo teorijas, iliuminatus ir regi Liuciferį. Svarbiausia, kai augi tokioje neginčytinai griežtoje patriarchalinėje izoliuotoje nuo pasaulio šeimoje, nepatiri tų sociologinių traumų, tiksliau – nesuvoki juos patiriantis. Tik apsišvietusi ir subrendusi rašytoja pagaliau, tik rašydama doktorantūros darbą, panyra į gilią traumuojančią depresiją, nes potrauminis smūgis per savivoką ateina tik sąmoningai įvertinus savo tapatybę ir šeiminius santykius. Beskaitydamas taip įsijausdavau į demonišką tėvo paveikslą, (o kai jis dar apdegė ir nė per nago juodymą nepasikeitė), dar įgavo ir pragaro liepsnų žymę – tiesiog Fredis Kriugeris, tačiau čia pat Tara savo tėvo neteisia, jam atleidžia už tai, koks jis yra.

Rašytoja Tara Westover

Iš centrinės patriarchalinės figūros pereinama prie Šono, vyresniojo Taros brolio, kuris itin svarbus tampa antrojoje knygos dalyje. Sadistinių polinkių Šonas ilgą laiką žiauriai elgiasi su savo merginomis mormonėmis ir žiauriai kankina sesę Tarą, o prieš tai vyresnėlę – Odrę. Šokiruojantis tėvų abejingumas. Tokių sadistinių dalykų, kaip, užlaužus ranką už nugaros, kišti sesers galvą į unitazą, aprašymai išties nepalieka skaitytojo abejingo. Galiausiai iš tų sadistinių scenų išaiškėja tas pats mormoninis patriarchalinis šeimos modelis, kada šeima yra ištisa nedaloma Valstybė, kurią valdo tėvas ir broliai, o moterys yra tik paklusnios. Moteriškumu, ištikimybe ir požiūriu į moters kūną spekuliuojama jau nuo pačios brendimo pradžios: „Kartą, kai man buvo penkiolika ir pradėjau tušu dažytis blakstienas bei teptis lūpas blizgiu, Šonas tėčiui pasakė, kad apie mane mieste sklinda nekokios kalbos ir kad esu įgijusi blogą vardą. <...> Šonas pareiškė, kad jokia paauglė nėra patikima ir kas iš savo patirties gali pasakyti, jog tos, kurios atrodo labai dievobaimingos, kartais būna pačios pasiučiausios (p. 276).“

Po daugel metų, jau Tarai studijuojant aukštojoje, ji nuolat grįš prie savo ištakų – šeimos. Šokiruojantis fatališkas religinis dvylipumas kaip vėžys įsimetęs į veidmainiškus ir sąlygotus tėvų bendravimo ir šeimos valdymo modelius. Užuot teikią aukai (savo dukrai!) pagalbą, jie gręžiasi į smurtautoją. „Tėvai pareiškė pateisinantys Šono sprendimą manęs atsižadėti. Tėtis pasakė, kad esu isteriška, kad svaidausi neapgalvotais kaltinimais, nors akivaizdu, kad mano atmintimi pasikliauti negalima. Mama pridūrė, kad iš tikrųjų grėsmę kelia mano pačios įniršis, o Šonas turi teisę ginti savo šeimą (p. 397).“ Stebina šeimos kulto valdžios ir požiūrio pasiskirstymas, o čia iš esmės galioja tas dažnai pas religingus žmones pasireiškiantis dvylipumas, kada mokoma doros ir atsakomybės, o apsisukus ant kito kulno, liejamas tas pats smerkimo mazutas.

Kitas knygos klodas stebina, tiesiogine to žodžio prasme, Taros apšvieta. Bemokslė, niekada nelankiusi jokios mokyklos, vien savo valios pastangomis ji tampa mokslų daktare. Šalia tų traumuojančių šeimos reikalų, tai skaitytojui atrodo tikrasis stebuklas. Švietimo ir žinių šviesa nutvieskia Tarą ir ją iš esmės pakeičia, ji nebegrįžta pas tėvus ir nebesileidžia palenkiama, tačiau besąlygiškai trokšta ryšio su jais – tai išties mane patį stebino, tas skausmingas moksliškasis Taros virsmas, susidūrimas su tapatybių skilimu, ištisu chaosu ir nauju pasaulio matavimu. Galiausiai ji pripažįsta, kad tėvas „ne demoną iš manęs norėjo išvaryti, o mane pačią (p. 413).“

Iš tikrųjų įstabi knyga, "prieinama" ir paskaitoma visiems skaitytojams dėl savo lengvo stiliaus, nesudėtingai, tačiau neįkainojamai brangias gyvenimiškas asmenines autorės patirtis reflektuojanti knyga. Manau, tokios knygos, kad ir kokios jos atrodo žiaurios, pripažinkime, kad jos truputį ir apie mus pačius. Jeigu staiga mūsų civilizacija susitrauktų iki Elnio kalno gyvenvietės, o visas likęs pasaulis būtų toks mormoniškai užslėgtas, mes taip pat patirtume kultūrinį, socialinį ir dvasinį šoką, kokį išgyveno Tara Westover, gaudama tą apsišvietimo dovaną. Iš tikrųjų nuostabi knyga, kuri išrovė mano skepticizmą ir po to taip greitai ėmiau „ryti“ puslapius, kad negalėjau atsistebėti. Apšviestoji – tai knyga apie švietimo galią ir skaudžios dvasinės, mentalinės transformacijos knyga, kuri kartu ir išpažintis, ir gyvenimo liudijimas, bet labiausiai ji mums, norėtųsi pasakyti, liudijanti atleidimo galią (ji ir liudija!), tačiau mano atmintyje tikriausiai istorija išliks kaip žiauri dviejų pasaulių prieštaravimų tragedija, kurioje Tara išplaukė kaip kačiukas iš skandinamo maišo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Patti Smith "Tiesiog vaikai"

Patti Smith. „Tiesiog vaikai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017 – 360 p.

Sveiki, skaitytojai.

Jeigu kas nors praeivių lietuvių paklausinėtų, kas yra tokia Patti Smith, vargu, ar atsirastų daug žinančių šią atlikėją. Bet jeigu paklaustų, kas yra Madonna ar Lady Gaga, tikriausiai, retas, kuris neatsakytų. Gal dėl to, kad tai ne Lady Gaga, o Patti Smith, šios knygos populiarumas Lietuvoje nėra tokio masto, koks jis tapo JAV, kai ši knyga pasirodė. Taigi roko ir alternatyviosios muzikos atlikėjos Patti Smith (g. 1946) knyga Tiesiog vaikai (angl. Just Kids) Lietuvoje tarp intelektualų ir bohemos tapo tikru bestseleriu, aptarinėjamu interneto platybėse. Kadangi šiemet daugiau skaitau dokumentinę prozą, šioji knyga, rekonstruojanti bohemišką 7 dešimtmečio Niujorką, tiesiog tapo privalomuoju kūriniu mano sąraše.

Prieš kelerius metus teko matyti dokumentinį filmą apie žymų Niujorko fotografą Robert Mapplethorpe (angl. Robert Mapplethorpe: Look at the Pictures, 2016), šiemet pasirodė ir vaidybinis filmas apie šį menininką. Tąkart šokiruojančiai buvo pristatyta jo sadomazochistinio stiliaus fotografijos darbų istorija, o Patti Smith tame dokumentiniame filme šmirinėjo tik kaip antraeilis personažas, rodos, labiau trukdantis, nei papildantis Roberto kūrybai. Nė pagalvoti negalėjau, kad po kelerių metų skaitysiu jos memuarus apie jųdviejų draugystę.

Knyga laikoma viena geriausių dokumentinės prozos pavyzdžių ir šiuo atveju prieštarauti negaliu, nes knyga užburianti. Net jeigu nesate apsišvietę ir nežinote daugelio dalykų apie Niujorko septinto-aštunto dešimtmečio bohemišką šio didmiesčio gyventojų gyvenimą, knyga vis vien paliks nemenką įspūdį. Knygoje daug pavardžių, įėjusių į istoriją, tad tenka pripažinti, kad nemaža dalis jų man nieko nesakė, nors džiaugiausi vien atpažinęs „The Doors“, Joaną Japlin, Joną Meką ir dar dalį tų dienų menininkų, kurie darė ir tebedaro didžiulę įtaką meno pasaulyje. Seksualinės revoliucijos ištiktame mieste, Vudstoko eros pradžioje, Vietnamo karo šešėlyje ir narkotikų liūnų gelmėje jaunoji menininkė Patti Smith aprašo savo sunkią kasdienybę Niujorke su tokia pakylėta ir uždegančiai sakralia dvasia, kad rodos, jog žodžiai skamba prasmingiau ir nuoširdžiau už pačios Biblijos pasakojimus.

Patti Smith

Tiesiog vaikų kompozicija nors ir fokusuojasi į vieno dešimtmečio pasakojimą, tačiau tai rėminės kompozicijos pasakojimas, kuris įrėmintas tarp Patti Smith vaikystės dvasinių potyrių ir 1989 metų Roberto Mappelethorpe mirties akimirkos. Iš esmės Patti Smith neslepia, kad Robertas buvo jos gyvenimo žmogus, daugiau nei vien tik mylimasis, knygoje, galima sakyti, pavyko autorei perteikti tai, kas vadinama Geothe‘s sielų giminyste. Tikriausiai skaitytojas gali numanyti, kad šis santykis nebuvo toks lengvas, daug skaudžių dalykų nutylėta paraštėse arba nublukinti laiko, mat jųdviejų draugystės metu Robertas atsiskleidė kaip homoseksualas ir autorė jo tapatybę priėmė, nors ir iki galo nesusitaikė.

Vaikiškos viltys, sudėtingas brandos etapas, bohemiška viešbučio „Chelsea“ aplinka, kurioje sukiojasi daugybę kylančių ir gęstančių menininkų. Šioje knygoje perteikta viskas taip, kad net paprasčiausi rankdarbiai, kad ir paprastos atvirutės kūrimas tampa kažin kokiu laikmečio tendencijas atskleidžiančiu reiškiniu. Retrospektyviai rekonstruodama laikmetį autorė sukuria iliuziją, kad pats skaitytojas kartu su ja gali išgyventi tą Niujorką, kurio niekada nebebus, pajausti jos asmeninę sėkmę bei nuosmukius, badą ir klestėjimą.

Visgi bohemos pasaulio retrospekcija nėra pagrindinė šios knygos rašymo priežastis, veikiau ji fokusuojama į autorės ryšio su nuo AIDS mirusio draugo Roberto apmąstymą. Autorė neslepia, kad ilgą laiką ieškojo tinkamo tono pradėti šį pasakojimą, gal dėl to, knyga išėjo tokia brandi, pavykusi ir aksominė, nes sukuriamas įspūdis, kad už sakinių tvyro kažkas, ko šitaip iš esmės siekė gėlių vaikai – dvasinė pagarba, besąlyginis noras priimti žmogų toks, koks jis yra. Tiesą sakant, jeigu dabar reiktų šią knygą su kažkuo palyginti, neturėčiau alternatyvų. Nesu tiek daug tokios literatūros skaitęs, tačiau patirtis skaitant Tiesiog vaikus puiki. Ypač knygai einant link pabaigos, kai veriasi turtingas ir nelengvas Patti Smith gyvenimiškasis patirties peizažas, jos kelionės į Prancūziją, gaudant savo asmeninę mūzą, apmąstant Arthur Rimbaud literatūrą ir savo grupės sukūrimo užkulisius, aiškėja Patti Smith giluminė filosofija, kuri susiformavo iš tos turtingos kultūrinės patirties.

Daug žinomų genijų tame laikotarpyje krito dėl vienatvės, mirė dėl alkoholio ir narkotikų, dėl to, kad jautėsi neįvertinti, o štai Patti Smith išgyveno tarsi per stebuklą, atsilaikiusi skauduliams ir pagundoms nugarmėti į liūną. Manau, tokia literatūra įkvepia gyventi, nepaisant nieko. Prisipažinsiu, kai užverčiau Tiesiog vaikų paskutinį puslapį, net ašarą nubraukiau. Vis sunkiau ir sunkiau mane pravirkdyti literatūra, bet Patti Smith vis dar priminė, kad yra tų nesukirbintų stygų manyje, dėl kurių ne gėda tiesiog būti vaiku ir pravirkti.

Jūsų Maištinga Siela