Knyga: Benjamin Labatut "MANIAC'as"

 

Benjamin Labatut. „MANIAC‘as“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 344.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Nemenką literatūrinį praplėtimą prieš kelerius metus paliko Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) kūrinys Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022, vert. Alma Naujokaitienė), tad labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad toji pati leidykla išleis ir naujausią autoriaus kūrinį MANIAC‘as (angl. The MANIAC), kurį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Drazdauskienė ir kurį su malonumu perskaičiau, tad šiandien trumpai apžvelgsiu, kaip šioji knyga mane paveikė, į ką verta atkreipti dėmesį.

 

2023 metų vasarą kino pasaulį sudrebino Christopherio Nolano filmas Openheimeris, kurį tikriausiai ėjo pasižiūrėti net ir tie, kurie šiaip kino teatre labai retai lankosi. Apie atominės bombos išradėją Robertą Openheimerį, kurį kai kas vadina apokalipsės velnio kūrėju, matyt, tik vėliau suprato, kokį baisų ginklą jis kartu su Manheteno projekto mokslininkais sukūrė. Skaitydamas B. Labatuto naujausią romaną MANIAC‘ą tarsi vėlei iš dalies sugrįžau prie ano filmo, nes romanas vaizduoja vengrų kilmės žydo mokslininko Johno von Neumanno gyvenimą, pastarasis taip pat nemažai prisidėjo prie Manheteno projekto. Didžioji knygos dalis pasakoja apie jį. Šiaip romanas triptikas sudarytas iš trijų mokslininkų paveikslų ir toji trinarė romano struktūra pasiteisina, nes autorius dar labiau ir beprotiškiau plėtoja įprastines žmogaus protines ribas plečiančių XX amžiaus mokslininkų gyvenimus. Lakoniškiausias pasakojimas – pirmasis apie Einšteino draugą fiziką Paulį Ehrenfestą, kuris pajutęs vokiečių nacių agresiją ir baimindamasis ką gali jo nesveikam vaikui ir jam pačiam padaryti nacių veiksmai, vieną dieną pasiima pistoletą, nušauna sūnų ir pats nusižudo, suvokęs, kad pasaulio tvarka nebeatitinka logiškos priežasčių ir pasekmių eigos, vis labiau jį valdo sunkiai nesuvokiama iracionalumo jėga. Antrasis, kaip jau minėjau, svarbiausias pasakojimas skirtas von Neumannui, o trečiasis – Pietų Korėjos žaidimo go vunderkindui Lee Sedolo kovai su dirbtinio intelektu, kai šis priėmė iššūkį įveikti kompiuterinį algoritmą 2016-aisiais.

 

Man regis, kuo lakoniškiau pasakoja Benjamin Labatut, tuo jam labiau sekasi atskleisti paradoksus ir istorijas, kurios kelia nuostabą savo istoriniais sutapimais. Sunku knygą įvardyti romanu, jo stilius, sakyčiau, nors ir priklausytų grožinės literatūros kanonams, tačiau tai be jokios abejonės primena faktografinę eseistiką, kuri, kaip būdinga autoriaus stiliui, daug į visų vaizduojamų įvykių virtinę pridedama emocingos refleksijos, neretai įvykius ir pačias asmenybes misfitikuojant, suteikiant jiems nežabotos demoniškos arba dieviškosios galios, pabrėžiant jų antžmogiškumą. Labai panašiai autorius kuria ir vengro Johno von Neumanno paveikslą, šįkart išbandydamas polifoninę pasakojimo būdą, kuris tik sustiprina asmenybės kulto ir mito kūrimo idėją. Nuo pat jaunų dienų vunderkindas von Neumannas vaizduojamas kaip antžmogis, kuris neatitinka įprasto vaiko elgsenos, kai kas jį vadina velniu, kai kas ateiviu, tačiau tuo pačiu kai kurie pabrėžia jo primityvumą, bėgančias seiles ir nepaprastą protą matematikai ir jos abstrakcijai. Po Antrojo pasaulinio karo J. von Neumannas su šeima pabėga į JAV, kur jis prisideda prie Manheteno projekto, sukuria žaidimų matematinę aksiomą/teoriją bei pirmąjį kompiuterį, pavadinimu MANIAC. Pastarasis žymi technologijų lūžį ir pakloja pamatus iš esmės dirbtiniam intelektui.

 

„Vengrija buvo Austrijos-Vengrijos imperijos aruodas, dėl karo metų nepritekliaus kviečių kainos taip pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau paturtėjo. Todėl daugelis mūsų pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau praturtėjo. Todėl daugelis mūsų elgėsi taip, tarsi nieko ypatingo nevyktų. Žinau, tai gali nuskambėti kraupiai, bet užtat aš labai anksti sužinojau vieną paprastą žmogišką tiesą: galima šokti net tuo metu, kai velnias beldžiasi į duris. Aš juk taip ir dariau, daugelis mūsų taip darė. Ar mus galima dėl to kaltinti? Vengrija, kurioje gimiau, buvo belle epoque laikų plutokratija. Budapeštas – sparčiai augantis Europos miestas. Čia buvo šeši šimtai kavinių, pirmasis žemyne požeminis traukinys ir operos rūmai, galintys varžytis su Vienos (p. 71),“ – sako B. Labatuto sukurtu balsu pasakojanti Mariette Kovesi. Tos laikmečio stulbinančios detalės, kurių neperskaitysi jokiame istoriniame vadovėlyje labai veikia knygos intelektualųjį lygmenį, romanas MANIAC‘as staiga tampa ir glausta XX amžiaus Europos paradoksų istorija.

 

Vienas svarbiausių visos knygos idėjinių svertų yra racionalumo ir iracionalumo mąstymo ir pasaulio patyrimo ašis. Kas iš tikrųjų buvo toks von Neumannas? Apsėstas idėjų beprotis genijus ar tik žmogiškąsias ribas peržengiantis apreikštasis? Mokslininkas tikėjo, kad viską galima skaitmenizuoti, suvesti ir mąstyti matematine kalba, nors tuo pačiu kai kurie kolegos, kaip antai Oskaras Morgensternas, sako: „O žmonės nėra mūsų įsivaizduoti tobuli pokerio lošėjai. Jie kartais elgiasi visiškai neracionaliai, pasiduoda veikiami emocijų, jie pilni prietaringumų. Ir nors dėl to kyla nesuvaldomas chaosas, kurį regime aplink save, bet kartu tai ir malonė, tarsi keistas angelas, saugantis mus nuo pamišusių racionalumo sparnų (p. 146).“

 

Skaitydamas vis mąsčiau, ar anuomet tie mokslininkai, išradinėję vandenilio bombas ir išmėginę atomines ant Nagasakio ir Hirosimos iš tikrųjų jautęsi naujaisiais Prometėjais, ar šis suvokimas jau atėjo tik tada, kai Vyriausybė pasinaudojo mokslininkų protais ir išmetė juos į konteinerį? „Tad tai nebuvo tik karštligiškos skubos rungtynės, stengiantis aplenkti nacius (o paskui rusus, paskui kinus, ir taip toliau, ir panašiai iki pat pasaulio pabaigos), tai buvo džiaugsmas gebėti mąstyti apie tai, kas nesuvokiama, ir kurti neįmanomus dalykus, išsiveržti už visų žmogui nustatytų ribų, iki baltumo deginant Prometėjo dovaną (p. 148)“, – mąsto Eugene‘as Wigneris. Ar ne keista, kad mokslininkams teikė malonumą atrasti ir suvokti bombos galią, kuri iš esmės yra demoniška ir pražūtinga visai planetai?

 

Įdomu ir tai, kad autorius taip ir nesuteikia pačiam von Neumannui balso prabilti, apie jo prieštaringą asmenybę ir beprotiškas idėjas byloja kiti mokslininkai iš savo perspektyvos, taigi autoriui nemažai teko apie kiekvieną iš jų domėtis, suprasti jų pasakojimo toną, didybę, politines ir mokslines pažiūras. Taip pat apie von Neumanną byloja ir jo neurotikė antroji žmona Klara Dan: „Kalbant apie Johnnį niekad negalima tvirtai žinoti. Galų gale kai dievybė nusileidžia į Žemę, įvyksta ne džiugus dviejų priešybių susitikimas, palaiminga materijos ir dvasios sąjunga. Įvyksta išprievartavimas. Gyvybė pradedama smurtiniu būdu. Staigus įsiveržimas, smurtas, kurį vėliau privalu nuplauti aukomis, Johnniui susidomėjus biologija aš pradėjau ne juokais nerimauti ar fizika, dar tebebuvo nepaliesta logikos, valdoma keistų atsitiktinumo ir chaoso jėgų, kurių iki šiol nesugebame sutramdyti ir išnaudoti (p. 201).“

Benjamin Labatut

 

Nemažai minčių man paliko von Neumanno sukurtas literatūrinis ir istorinis portretas, apie jį, tiesą sakant, nebuvau beveik nieko girdėjęs, tačiau jo paskutinės gyvenimo dienos (miršta nuo vėžio 53 metų, Vyriausybės pareigūnų kratomas paskutines gyvenimo akimirkas elektra), tarsi bandant jo protą perkelti į kokią nors mašiną – jo mirtis taip pat tampa žento Fordo akimis tokia pat paslaptimi, kaip ir jo asmeninis gyvenimas.

 

Visiškai netikėtu tapo paskutinis triptikas apie Lee Sedolo, paslaptingo ir man beveik nežinomo žaidimo go pasaulio čempiono gyvenimą. Netgi tie, kurie nežino šio žaidimo, manau, nesudėtingai supras B. Labatuto perteikiamą žaidimo meninę sampratą. Lee iš tikrųjų metė iššūkį „AlphaGo“ dirbtinio intelekto mašinai ir prieš ją netikėtai vieną žaidimo etapą laimėjo ir tapo didvyriu. Šios varžybos buvo transliuojamos YouTube visame pasaulyje ir manau, kad tikrai panaršius galima rasti to čempionato įrašus ir pasižiūrėti, kaip visa tai atrodė. Žmogus prieš mašiną, kuri per kelias sekundes gali perskaičiuoti tūkstančius įvairiausių šio žaidimo variacijų pralošia žmogui, kuriam žaidimas yra ne vien tik matematika, logika ir strategija, bet ir menas, peržengiantis racionalumo ribas.

 

Rašytojas išmoningai perteikia žmogaus ir mašinos varžybas, brėžia daug pamąstymų keliančių klausimų apie protinių galių beribiškumą, žmonijos ateities viziją, kurioje tikriausiai racionalumas ir apskaičiavimai taps kur kas vertingesni už malonumą, kūrybą ir meną, nes toks apskaičiuotas tikrovės variantas bus saugumo garantas, bet ar tai mūsų pačių kaip laisvos valios žmonių neįkalina ir neįrėmina? Lee Sedolo iš go žaidimo profesionalų pasitraukė 2019 metais, sakydamas, kad nebegalime varžytis su mašinomis, kitaip sakant, su antžmogiais, nauja gyvybės protaujančia forma, kuri pranoksta mūsų galias, o menu ir intuicija grįstas go žaidimas su mašinomis tampa ne kas kita, o tikru mūšiu ir karu, kurį žmonės anksčiau ar vėliau visiškai pralaimės. Bet kas gi tas mašinas sukūrė, jeigu ne patys žmones? Paleidę algoritmus jie pratęsė von Neumanno viziją ir iš esmės skaičius privertė daugintis kaip kokias biologine būtybes. Šiandien, kai naudoju DI (dirbtinį intelektą), kol kas man parašo, kad negali manęs jis nei suprasti, nei užjausti, nes ši programa tėra tik algoritmų funkcija. Bet tai KOL KAS, kol kas nors nesistemins mano rašytinės kalbos į suvokimo algoritmą ir mano jausmais nepradės kas nors aiškesnis ir bedieviško manipuliuoti.

 

MANIAC‘as yra baugi ir pranašiška knyga, o Benjaminui Labatutui ir vėl pavyko pratęsti savomis literatūrinėmis atrastomis formomis apie mokslo pasaulio betarpišką pakvaišimą, kai tėra tik vienas žingsnis nuo genialumo iki visiškos tamsios beprotybės. Kai kas sako, kad mes su visais savo jausmais ir biologinėmis funkcijomis iš tikrųjų gyvename iliuzijoje, kitaip sakant, kompiuterio simuliakre ir neturime žalio supratimo apie savo tikrovę (panašiai kaip filme Matrica, 1999), gali būti, kad Labatutas irgi teisus, ir mes esame tik kokio MANIAC‘o sudėtingi pikseliai šioje tikrovėje, kuriems suteikta galimybė jausti skausmą ir euforiją, meilę ir baimę... Knyga, kuri palieka nuostabaus ir sudėtingo pasaulio vaizdinį, visai kaip anuomet Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir šiame kūrinyje rašytojas mus priartina prie naujo tikrovės koncepto. Sunku patikėti, kiek grožinė literatūra geba dekonstruoti ir naujai sukonstruoti idėjas, peržengiančias šiaip jau buitišką, primityvios politikos ir karo nesąmonių apgaubtą mūsų lėkštą tikrovę. Taip, Benjamin Labatut įsirašo į mano mėgstamiausių šiuolaikinių rašytojų Olimpą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Vladimir Nabokov "Kalbėk, atmintie"

 Vladimir Nabokov. „Kalbėk, atmintie“ – Vilnius: Jotema, 2021. – 352 p.

Sveiki,

Pastarieji metai, galima sakyti, lietuvių literatūros padangėje buvo Vladimir Nabokov (1899-1977) metai, nes pasirodė ne viena jo knyga lietuviškai. Iki tol XX amžiaus klasikas buvo bent jau Lietuvoje kurį laiką suvokiamas kaip skandalingai aptariamo romano Lolita autorius, kurį, kaip byloja pasakojimai, iš ugnies ištraukė būtent Nabokovo žmona ir pasauliui padovanojo šedevrą. Po knygos Žvelk į arlekinus, atrodo, apie Nabokovą nieko ir nebegirdėjome, kol leidyklos Jotema ir Rara nenusprendė prikelti šio puikaus rašytojo. Pernai skaitytas romanas Pninas netikėtai tapo vienu geriausiu pastarųjų metų skaitytų grožinės literatūros kūrinių su Laimanto Jonušio stulbinamu vertimu į lietuvių kalbą. Akivaizdu, kad versti Nabokovą nėra taip jau paprasta, to imasi tik prityrę vertėjai veteranai, todėl ir Vladimiro Nabokovo memuarai Kalbėk, atmintie (angl. Speak, Memory) taip pat pareikalavo nemenko vertėjos Rasos Drazdauskienės įdirbio.

Kalbėk, atmintie iš esmės turi keletą paties V. Nabokovo redaguotų versijų. Pirmasis variantas anglų kalba pasirodė 1951 metais, vėliau jau koreguotas ir papildytas 1967 metais, likus dešimtmečiui iki autoriaus mirties. Šįkart recenziją publikuoju be išsamios knygos turinio analizės, nes visko tikslingai aprėpti, ką aprėpė knygos autorius, tikriausiai neįmanoma, nes viskas daugiau ar mažiau taps tik knygos perfrazavimu.

Visgi noriu subjektyviai atsiliepti apie šią įspūdingai (kaip šedevrą) įvairiuose internetiniuose portaluose pristatomą knygą. Ji išties nelengva, nes joje autorius kalba keliais prasminiais klodais, kuriuose šiek tiek labiau literatūrą „paminkę“ skaitytojai beregint atpažins pasakotojo talentą. Memuaruose pasakojama apie paties V. Nabokovo vaikystę carinėje Rusijos imperijoje iki jaunystės dienų imigracijoje. Memuaruose nepaprastai svarbus istorinis-kultūrinis kontekstas ir esminiai politiniai pasaulio lūžiai. Skaitant galima justi du skirtingus pasakotojo pasaulius, vienas iš jų - iki 1917-ųjų Rusijos revoliucijos, kada politiškai ir turtine prasme susisluoksniavusi carinės Rusijos liaudis gyvena įprastą imperijos gyvenimą ir tą, kai į valdžią ateina bolševikai, nužudo carą, o kažkada pasiturintys aristokratai yra priversti bėgti iš šalies. Garsi ir turtinga Nabokovo giminė, apsupta prabangių vilų, dvarų, aristokratų ir auklių iš Prancūzijos, nušviečia XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios carinės Rusijos aristokratų gyvenimą.

Autorius laviruoja tarp individualizavimo ir istorinių faktų dokumentiškumo. Sakytume, autorius sudursto faktorafinį istoriko stilių su jam būdingu skvarbiu grožinės literatūros kalbėjimo polėkiu ir iš to išgauna kažin kokią savitą istorinės patirties versiją, kurią įdomu skaityti jau vien dėl to, kad mes ten negyvenome ir niekada nepatyrėme, ką reiškė būti tuo laikotarpiu aristokratu.

Vladimir Nabokov

Pasakojimas užburia nuo pat pirmojo sakinio: „Lopšys supasi virš bedugnės ir sveikas protas teigia, kad mūsų egzistencija nėra trumputis šviesos blyksnis tarp dviejų tamsos amžinybių. Jos abi panašios kaip dvynės, tačiau į priešgimtinę bedugnę žmogus dažniausiai žvelgia ramiau negu į tą, kurios linkui keliauja (apytikriai puspenkto tūkstančio širdies dūžių per valandą greičiu) p. 15.“

Skirtingu laikotarpiu ir šiek tiek skirtinga maniera parašyti skyriai buvo siūlomi ir publikuojami skirtinguose leidiniuose. Bandyti vakarų pasauliui papasakoti, ką reiškė Rusija iki revoliucijos ir ką reiškia būti rusų aristokratu bei ką reiškia būti rusu imigrantu vakaruose, nuolat jaučiama toji intencija. Bet dar ryškesnė pasakojimo intencija yra kruopštus savo asmeninės atminties nagrinėjimas, tikslios ir autentiškos detalės, išnyrančios netikėtais rakursais iš praeities, kurios stebina skaitytoją savo natūralumu ir taiklumu. Prisiminimai apie šeimos banketus, atostogas, aukles ir aristokratišką auklėjimą, griežtus mokytojus, jų tikslingai perteikti portretai stebina, nes prikelti iš atminties tampa kartu ir literatūriniais portretais. Vienas įsimintiniausių veikėjų mokytojos iš Prancūzijos vadinamos Madmuazelės paveikslas, kuri šitaip menkai tesuprasdama rusiškai, nuolat įsižeisdavo, kai to norėdavo ir pajusdavo, kad apie jos kraštus atsiliepia rusų aristokratai ne taip gerai, kaip jai atrodytų...

Knyga iš tikrųjų yra lėtojo skaitymo kūrinys, kur kiek chaotiška ir išdrikusi literatūrinė forma, perteikianti atminties klajojimo nenuoseklumą, iš tikrųjų imituoja asociatyvios atminties klajones ir veikimą. Knygoje sentimentalumas tampa ne trūkumu, o būdas perteikti rusų romantizmo dvasia persisunkusią vaikystės nostalgiją. Autorius nevengia išklysti iš individualios istorijos ir „paklajoti“ po giminės istorijas su tiksliomis datomis ir kontekstinių aristokratų vardais ir pavardėm, kurie istoriografams, manau, bus dar įdomesni. Kiekvienas skyrius turi savitą temą, savitą fabulą, savitą atminties dalį, kuri besijungianti su kitomis dalimis sukuria pasaulyje nesuprasto ruso tapatybės patirtį. Gal literatūra yra būdas perteikti tą rusizmo svetur nesuprantamumą ir pagaliau paaiškinti, kas yra toji pasaulyje kitur nesuprantama ruso dvasia? Jeigu ir yra būdas apie tai kalbėti, tai V. Nabokovas, sakyčiau, yra labai arti to.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Maggie O'Farrell "Hamnetas"

 Maggie O‘Farrell. „Hamnetas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 368.

Sveiki skaitytojai,

Ši knyga, literatūrinės premijos Womens‘ Prize For Fiction varžytuvėse aplenkusi net pačią Hilary Mantel Veidrodžius ir šviesą, jau seniai kėlė literatūrinį smalsumą, kaip ir pati aštuonių knygų autorė Maggie O‘Frarrell (g.1972), kurios iki tol nebuvau girdėjęs. Romanas Hamnetas (angl. Hamnet), kurį į lietuvių kalbą išvertė puiki vertėja Rasa Drazdauskienė, neatsitiktinai panašus į V. Šekspyro pjesės veikėją Hamletą – tai autorės istorinių faktų nagrinėjimo ir fantazijos lipdinys. Ar tai istorinis romanas? Iš dalies, tačiau jame kur kas daugiau išmonės, nei tikrų faktų. Lietuvių kalba, pasirodo, Svajonių romanų serijoje turėjome išleistą autorės romaną Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją (Svajonių knygos, 2013).

Romane Hamnetas iš tikrųjų veikia istoriškai dokumentuos asmenybės, autorė, kaip įprasta istorinių romanų autoriams, remdamasi panašiu kūrybos metodu: išlikusiais istoriniais šaltiniais ir nuojauta, įžvelgdama galimas perspektyvas sukuria, atkuria istorinius balsus, tačiau, kaip žinia, jie niekada nebus tikri, veikiau perfiltruoti per autorės pasirinktą perspektyvą ir kūrinio bendrąją idėją. Žinoma, britų ir viso pasaulio literatūros tyrėjų pripažintas genijus dramaturgas ir poetas Viljamas Šekspyras, su kurio literatūra ir gyvenimu lietuvių mokiniai supažindinami dar pagrindinio ugdymo pakopos mokyklose, pripažįsta kaip kertinį autorių, prie kurio derėtų stabtelti literatūros raidos istorijoje. Išties apie pačią V. Šekspyro asmenybę ne tiek daug ir žinoma. Žinoma, kad jo tėvas buvo odos raugyklos savininkas ir pirštinių siuvėjas, žinoma, kad vyrukas turėjo žmoną Anne Hathaway (sutapimas su Princesės dienoraščio, Vargdienių ir Tamsos riterio sugrįžimo aktore!), knygos verstiniame variante ji vadinama Agnese. Taip pat žinoma, kad jis buvo kilęs iš Stradfordo, o kūrybinį laikotarpį pradėjo Londone, įkūręs savo teatrą.

Apie Šekspyro ir jo tėvo sudėtingus santykius galima numanyti, nes paprastai profesijos buvo paveldimos kaip garbės reikalas, o Šekspyras jo neperėmė. Jis iš tikrųjų turėjo tris vaikus, po sūnaus mirties jo santykiai su žmona atšalo, jiedu gyveno atskirai ir iš šeimos tragedijos atsirado dešimtmetį trunkantis „juodasis“ Šekspyro kūrybos periodas t. y. komedijos žanrą jis išmainė į tragediją, kurioje atsirado ir, kaip manoma, mirusio sūnaus Hamneto garbei pavadinta pjesė Hamletas. Tačiau šią informaciją rasite beveik visuose prieinamuose šaltiniuose apie V. Šekspyro kūrybą ir jo gyvenimo sąsajas, kurias kažkada teko garbės neblogai pastudijuoti ir išmanyti. Nebepostringausiu apie Šekspyro kūrybos asmenybės mastą ir įtaką literatūrai, nes šiame M. O“Ferrell romane to beveik nėra, Šekspyro asmenybė čia absoliučiai neprimena bandymų ekranizuoti kūrėjo charizmą, uždegančią paslaptingai genialią ir dožuanišką asmenybę ar kaip kitaip paversti rašytoją hiperbolizuotu personažu. Šiame kūrinyje Šekspyras veikiau reprodukcinis tos epochos vyras, kuris nori ištrūkti iš miestelio, atsikratyti erzinančio tėvo šešėlio, turi šeiminių įsipareigojimų ir privalo prisiimti tėvo vaidmenį. Jo literatūrinis genialumas tampa svarbus tik kaip aidintis fonas, ypač svarbiai iškylantis nebent romano pabaigoje. Tiesa, autorė mini, kad viduramžiais Hamletas ir Hamnetas galėjo skambėti vienodai, o rašyta skirtingai dėl buvusių rašybos versijų.

Visgi, kas skaitė šį romaną, tikriausiai sutiks, kad jis net ne apie patį Hamnetą, Šekspyro sūnų, nors jis ir reikšminga kūrinyje vaizduojamų įvykių figūra. Maggei O“Ferrell kur kas svarbiau Agnesės perspektyva. Kaip ir Kristinai Sabaliauskaitei, rašant Petro imperatorienę, svarbus istoriškai menkai dokumentuotas ir tyčia „marinamas“ moterų vaidmuo tiek istorinėje, tiek šeimos politinėje erdvėje. Tiesą sakant, manęs nebestebina moterys rašytojos, kurioms svarbios iš esmės feministinės istorinio romano perspektyvos: iš vienos pusės lyg ir reikšminga, įdomu, iš kitos – tampa tendencinga, kad visos tos istorijos perteikia vieną ir tą pačią idėją: moterys buvo kur kas didesnės ir svarbesnės istorijoje, nei anuomet norėjo pripažinti vyrai.

Istorija pasakojama iš Agnesės perspektyvos, pradedant nuo Agnesės atsiradimo istorijos. Agnesės motina vaizduojama atėjusi iš miško, pakerėjusi pasiturintį ūkininką. Nuo pat mažens Agnesė perima motinos žolininkės, mistikės ir aiškiaregystės galias, tačiau gana maža kartu su jaunėliu broliu netenka motinos. Augdama su pamote Agnesė tampa tarsi Pelene, kuriai, kaip vyresnėlei, užkrauna daug darbų, tačiau ji nepamiršta raganavimo, augina prijaukintą sakalą ir netrukus susipažįsta su jaunučiu mokytoju, būsimuoju savo vyru. Kitas Agnesės etapas jau motiniškas, vaizduojamas gyvenimas pas uošvius ir jos atskirtis, kadangi ji aiškiaregė ir išmano gydymą, nuolatos padeda žmonėms, o jos vyras pamažu įstrigęs Stratforde suserga depresija. Šiame miestelyje jam per maža vietos kūrybinėms ambicijoms, tačiau netrukus gimsta trys vaikai, o Agnesė ima suprasti, kad pati turi paskatinti vyrą imtis permainų, netgi jei tai kainuotų jos ir vaikų asmeninę laimę... Toks būtų maždaug Agnesės gyvenimas, jis romano fabuloje „sumiksuotas“: praeities įvykiai persipina su Agnesės dabarties įvykiais, kai netikėtai vienas iš dvynių (Džudita) užsikrečia maru ir pradeda kamuotis mirtimi.

Maggie O'Farrell

Iš tikrųjų šio romano centras – Agnesės mistifikuota asmenybė. Jos nuojauta, įžvalgos, ateities vizijos perteikia tą paslaptingą viduramžių dvasią. Autorė gana gerai perteikia Agnesės vidinį pasaulį, kitoniškumo jausmą, nepritapimą nei pamotės, nei uošvės namuose. Daug dėmesio skiriama moteriškai viduramžio namų aplinkai, Agnesės motinystės ir žmonos rūpesčiams. Čia iš tikrųjų autorė įtaigiai perteikia viduramžių buities, uoslės ir regos pojūčiais suvokiamą aplinką tarsi būtų pati dalyvavusi meninio rašymo kursuose, tačiau tos detalės kažin kokios gyvos, apgalvotas, derančios su Agnesės natūraliai suvokiama pasaulėžiūra. Visgi manęs nestebina autorės pasirinkimas padaryti Agnesę „ypatinga“, suteikti jai mistinį atspalvį, nes kitaip tikriausiai romanas nebūtų toks įdomus. „Ji liepia sau valdytis, neminėti, ką žmonės kalba apie tą merginą. Kad ji laukinė ir tūžminga, kad moka prakeikti, kad gali ne tik išgydyti visas ligas, bet ir susargdinti. Visai neseniai nugirdo kažką sakant, kad tie riebaliniai navikai ant jos pamotės skruostų irgi jos darbas: užleidusi juos, kai pamotė atėmė jos sakalą. Ji suraugina pieną vos palietusi jį pirštais (p. 80).“ Tik ar tas mistifikavimas netampa jau kažkokia for fiction romano būtinoji sąlyga, nes neužtenka tik kelių istorinių išlikusių faktų kurti realistinius moterų portretus?

Romanas tiek idėjiškai, tiek užmojais man koreliavo su Hannah Kent romanais Paskutinės apeigos ir Gerieji žmonės, pastarosios rašytojos metodai ir rašymo polėkis labai artimi Maggie O‘Farrell kūrybai, bet Hannah Kent, reikia pripažinti, visa galva aukščiau, kadangi ji renkasi išties sudėtingas ir laikmečio gyvai aštrias moralines problemas, geba įtaigiai per konfliktą atskleisti epochos dvasią, prieštaringus visuomenės procesus, neprarandant įtampos „tarp eilučių“. Visgi Hamnetas, nors ir remiasi tuo metu maro istoriniais faktais (labai pagaviai ir literatūriškai perteikta maro per blusas atkeliavimo scena!), apie kuriuos pats Šekspyras savo pjesėse nė kartelio neužsimena (keista, ar ne?), autorė atrodo romantiškai „patogi“. Ką turiu galvoje? Juk atmetus tam tikrą istorinį sudėtingą kontekstą ir žiupsnelis pritempto mistifikavimo, lieka tipinis namų moters romanas apie vaiko praradimą ir vyrą karjeristo neištikimybes.

Knygoje yra ir labai gražių, taiklių meniškai perteiktų mizanscenų, kurias norėjosi pasibraukti pieštuku, pavyzdžiui, niekur taip gražiai nesu skaitęs vestuvių scenos: „Ištarus Amen, žiedas apjuosia jos bevardį pirštą, per kurį, kaip jai užvakar sakė jaunikis jiems slepiantis sode, eina kraujagyslė tiesiai į širdį. Akimirksnį žiedas, prisilietęs prie odos, atrodo šaltas ir drėgnas nuo švęsto vandens, bet paskui jį sušildo tiesiai iš širdies atplūstantis kraujas ir jis pasidaro kūno temperatūros (p. 128).“ Tačiau tenka pripažinti, kad tos scenos labai romantizuotos, atspindinčios XIX amžiaus romantizmo literatūrą, nei realius ir praktiškus viduramžių įvykius.

Autorė, remdamasi Šekspyro tragedijose naudojimu apgaulės metodu, pavyzdžiui, kai Džuljeta išgeria laikinų nuomario nuodų, manydama, kad perkeis įvykius, Romeo iš tikrųjų nusinuodija, o Džuljeta prisikėlusi mato, kad lemties neišvengė. Ilgą laiką atrodo, kad maru apsikrėtusiai Džuditaa, o ne Hamnetui lemta iškeliauti iš gyvenimo, tačiau dėl dvynių panašumo net namiškiai yra apgaudinėjami. Sakyčiau, šiame romane yra tam tikro šekspyriško žavesio ir siaubo elementų, pagrįstų istoriniais faktais, kai į namus pasibeldžia daktaras, persirengęs juodu ilgu snapu ir tamsiu apsiaustu, manydamas, kad šitaip atbaidys mirtį. Iki šiol šis gotikinis įvaizdis naudojamas siaubo filmuose.

Visgi romanas Hamnetas man pasirodė itin tvarkingai, kruopščiai it mokinukės parašytas romanas, kuris balansuoja tarp nedrąsaus noro eksperimentuoti, tačiau autorė „suveržia“ tekstą į tam tikrus nuspėjamus rėminius štampus. Pradedant knygos fabula, struktūra, baigiant finaliniu Agnesės suvokimu, kai ši pamato Hamleto spektaklį Londone. Istorija orientuota į moters pasaulį, panaudojant visus populiarius istorinio romano (kai mažai faktinės medžiagos) kūrybinius elementus. Man atrodo, kad perskaičiau tiesiog gerai pagal numanomą kurpalių prašytą romaną, kuris turi ir atmosferą, ir gyvus veikėjus, ir istorinį kontekstą, tačiau nepajutau tik vieno: kad tai išties gera knyga, kuri plečia horizontus, leidžia stebėtis nematytais, neregėtais perspektyvų rakursais, suvokti to, ko nežinojau apie epochą, leistis į gelmę, pajusti įtampą. Man Hamnetas tiesiog kaip iš kūrybinio rašymo kurso gerai parašytas romanas be didesnės nuostabos ar intrigos, tačiau neabejoju, kad ši prestižinėmis premijomis įvertinta knyga ras skaitytoją tiek tarp gurmanų, tiek tarp „atsitiktinių“ skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mirtis"

 J. M. Coetzee. „Jėzaus mirtis“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutinieji keleri metai leidyklai Sofoklis tikriausiai buvo coetzee‘ištiški metai, kadangi tiek daug šio rašytojo knygų pasirodė lietuviškai (o jis man vienas mėgstamiausių), kad galiu tik palinkėti, kad išleistų ir likusias, seniau parašytas knygas. Paskutinieji rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) kūrybos etapai buvo sutelkti į alegorinės trilogijos kūrimą. Paskutinioji dalis Jėzaus mirtis (angl. The Death of Jesus) pasirodė 2019 metais, o po metų jau turėjome lietuviškai. Pirmoji trilogijos dalis Jėzaus vaikystė buvo nominuota Booker premijai. Iš anglų kalbos paskutiniąją dalį išvertė Rasa Drazdauskienė.

 

Pati trumpiausia trilogijos dalis toliau tęsia Estreloje gyvenančių atvykėlių Simono, Inesos ir jų globotinio Dovydo gyvenimo istoriją. Pripažinsiu iškart, kad neskaičius nuosekliai, manau, skaitytojas griebęs šią dalį nesuvoks, ką šioji keista istorija nori pasakyti, todėl mano rekomendacija skaityti dalis nuosekliai, nes tik tokiu būdu susideda rišli istorija.

 

Kas vyksta trečiojoje dalyje? Dešimtmetis Dovydas su įtėviais naujame mieste praleido jau ketverius metus. Dovydas toliau mokosi šokio meno ir „šoka skaičius“, kadangi jis negali pakęsti matematikos, bet dievina skaičius kaip atskirus individus. Kitų knygų berniukas nepripažįsta, jis skaito tik „Don Kichotą“ ir tai tampa jo gyvenimo išminties šaltiniu, bet galiausiai ir savotiška pragaištimi. Dovydas susižavi futbolu ir yra patraukiamas trenerio Fabrikantės, pastarasis treniruoja tik našlaičius, todėl Dovydas atsižada įtėvių ir persikrausto į našlaičių namus, kad galėtų žaisti futbolą ir padėti likimo nuskriaustiems laikams.

 

Kaip ir pirmosios istorijos dalys, taip ir šioji, yra pasakojama iš globotojo Simono pozicijos. Simonas save laiko apyseniu vyru, jis Novijos uoste dirbo kroviku ir laive aptiko Dovydą, nuo to laiko juo rūpinasi, tačiau Simono pasaulėžiūra realistiška, ji iš esmės atstovautų mūsų skaitytojų logiškam, racionaliam ir sistemingam mąstymui, o Dovydas – jis kaip Jėzaus Kristaus alegorija, jis mąsto, regi ir suvokia pasaulį kaip paslaptį ir atstovautų tam, ką paprastai sveiko žmogaus sistemomis įrėmintas protas linkęs atmesti. Simonas pakantus berniukui, nes mano, kad jis tiesiog išaugs, pasikeis ir taps toks pat, kaip ir visi, tačiau berniukas turi ypatingą poveikį kitiems. Dovydas geba pavergti kitus, šioje dalyje žmogžudys Dmitrijus ir slaugė jį tiesiogine to žodžio prasme vadina šeimininku. Istorija, jeigu matuosime vien tik logika, absoliučiai absurdiška, tai proto ir jausmų, racionalumo ir iracionalumo, dvasios ir kūno, sistemų ir laisvo būvio grumtynės. Ypač išryškėja mokslo ir dvasios nesuderinamumai, pavyzdžiui, daktaras Ribeire atstovauja tik logiškai medicinos žiniomis grįstomis prognozėmis: „Remdamiesi šia informacija mes tikriname hipotezę, kad jo sąnariai, ypač keliai ir kulkšnys, tapo reakcijos židiniais (p. 81).“ Po to mes sužinome, kad visos hipotezės neduoda jokios naudos, nes Dovydas paprasčiausiai „netipinis“ ir jam negalioja tipiniai šio pasaulio sprendimai ir būdai.

 

Visgi J. M. Coetzee taip autentiškai, taip įdomiai transformuoja atpažįstamo Jėzaus gyvenimo ritmą ir šablonus, kad įveiklintas protas tekste nuolat ima ieškoti aliuzijų į Šventąjį Raštą. Štai karalius Erodas, norėjęs nužudyti Jėzų, užsiundo karius, kad išžudytų visus pirmagimius berniukus, o šiame romane Simonas slepia Dovydą nuo gyventojų surašymo, kadangi patekęs į sąrašus Dovydas gaus numerį, jis gali būti atimtas iš Simono ir Inesos. Kokios sąsajos, kad Simonas ir Inesa atstovauja Juozapą ir Mariją – kol kas neaišku. Šiaip ar taip Marija, nors ir laikoma Jėzaus motina, o Juozapas tik patėviu-globotiniu ir iki šiol toji tėvystės tapatybė gana sudėtingai apibrėžiama pačių evangelistų. Dovydui nors tik dešimt, jis pradeda atmesti globėjus, kurie jį vadina savo sūnumi, jis sakosi esąs našlaitis, priklausąs nežinia kam (dieviškam pasauliui, kaip ir Jėzus?). Iš esmės knygoje klausiama, ką reiškia auginti svetimą vaiką, ypatingų sugebėjimų vaiką, ką reiškia pripažinti kitoniškumą ir kaip vaikui priimti svetimus kaip tėvus? Tas konfliktas tarsi apeliuoja atsigręžti į paties Jėzaus gyvenimą, kurio tapatybė su jo globėjais nėra išryškinama Šventajame Rašte.

J. M. Coetzee

 

Tiesa, nėra iki galo aišku šuns vaidmuo – ar tai galėtų būti keliaujantis su Juozapu asilas, o Dmitrijus – Barabas? Galiausiai berniukas dėl ligos atsiduria ligoninėje, kur jis pamažu netenka jėgų, o tai primena tam tikrą nukryžiavimo procesą ir, atrodo, kad po berniuko mirties, kaip Biblijoje, sulauksime Gerosios naujienos, jog Jėzus – šiuo atveju Dovydas – prisikėlė, tačiau atsirinka visiškai priešingai: Simonas ir Inesa išgyvena skyrybų kančią, Simonas ieško dingusio šuns, aplanko berniuko palaikus ir ieško kituose paliktos žinios, kurios trokšta sužinoti ne tik Simonas, bet ir patys skaitytojai, kuriems toji palikta žinia taptų visrakčiu į visą trilogiją t.y. viena tiesa, kuri paaiškintų kūrinio idėjos prasmę. Tam tikra Simono ir Judo paralelė egzistuoja, išdavystė čia ne už sidabrinius, o už tai, kad nepatikėjai, jog Dovydas yra ypatingas, kitaip sakant, dar viena Jėzaus apsireiškimo versija kitokiame pasaulyje. Algoritmiškai kartojasi sena krikščioniška versija.

 

Kitą vertus, knygoje esama ir kitų inkliuzų, pavyzdžiui, „Don Kichoto“ knygos vaidmuo, prie kurio prisirišęs Dovydas. „Don Kichotas“ – naivus riteris, kovojantis su vėjo malūnais, jis tarsi būtų pats Dovydas, o Sanča Pansa – Simonas, tačiau romano viduryje ima ir viskas apsikeičia, atrodo, kad tai Simonas yra tas naivusis, kuris negali praregėti tikrovės, o Dovydas ją regi ir veda akląjį Simoną. Iš tikrųjų dviprasmybės ir vaidmenų neapčiuopiamumas yra Jėzaus mirties varomoji galia ir tuo pačiu manipuliacija su skaitytoju. Kai jau manaisi, kad perpratai Coetzee, užčiuopei lapės uodegą, žiūrėk, būsi apsirikęs, ir autorius alegorijos dėka viską apverčia aukštyn kojomis.

 

Dualizmu pulsuojantis kūrinys, kuriame svarstoma, kaip galima skirtingomis perspektyvomis suvokti tikrovę, kurios nėra kaip bendros tikrovės. Ji kiekvienam iš mūsų vis kitokia. Normalumas neegzistuoja, jis tik „susitikimas“ viename sutartame taške. Jeigu regėtume pasaulį kaip Dovydas, manau, Simoną laikytume atsilikusiu silpnapročiu, jeigu žiūrėsime iš Simono racionaliosios perspektyvos, atrodo, kad Simonas tiesiog per daug suteikia Dovydui laisvės ir ugdo berniuką neteisingai, o tie stebuklai su monetomis, šokiu, skaičiais iš tikrųjų neegzistuoja. Ši trilogija, neišskiriant paskutiniosios dalies, atrodo iš pažiūros naiviai primityvi, tačiau, kai pradedama analizuoti, ką kiekviena scena reiškia, atsiranda Tvin Pykso raudonų užuolaidų užkulisiai ir patenkame į tam tikrą interpretacijos nesibaigiantį labirintą, kur intelektualiai pertransformuojamos ir sukryžminamos Šventojo Rašto ir viduramžio riterių romano parodija. Kokia galėjo būti toji Dovydo žinia, kurios taip įnirtingai ieškojo Simonas ir nerado? Vieniems toji žinia, kad žinios nėra, ji akliesiems ir pasimetusiems užginta suvokti, kitiems – tai išsilaisvinimas, amžinybė, gerumo ir kelrodės, vilties šviesos žinia; žinia, kad vieną dieną mūsų ieškojimai ir kančios baigsis ir mes visi vėl atsidursime laive ant denio, kur pamiršę visus savo buvusius „aš“, plauksime į Noviją, kur mus pasitiks nauji globojantieji ir tęsime viską iš naujo tam, kad patirtume naujus savo pasireiškimo aspektus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Regimybės"

Graham Swift. „Regimybės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 176 p.

Britų rašytojas Graham Swift (g. 1949) yra tapęs tikra klasika. Jo romanas Vandenų žemė (1983) jau seniai įtrauktas į britų mokyklinę programą kaip vienas svarbiausių romanų, pasirodžiusių po Antrojo pasaulinio karo ir, tiesą sakant, mano akimis, tai geriausias kol kas skaitytas šio rašytojo kūrinys. Lietuvių kalboje turime keturis jo kūrinius. Šiemet originalo kalba pasirodęs nė 200 puslapių nesiekiantis juvelyrinis romanas (norėtųsi sakyti „romaniukas“)  Regimybės (angl. Here We Are) dar net pusmečiui neprabėgus lietuviškai išverstas labai greitai – per kelis mėnesius nuo pasirodymo! Iš anglų kalbos vertė patikima gurmaniškos grožinės literatūros vertėja Rasa Drazdauskienė. Nežinau, ar vertėja, ar leidykla nusprendė kūrinio pavadinimą pakeisti į Regimybės, nors turėjo skambėti Štai ir mes. Paprastai nemėgstu, kai originalus pavadinimas pakeičiamas dėl rinkos dėsnių ar dėl to, kad skamba klaidingai, nepatraukliai, tačiau šįkart lietuviškas pavadinimas kaip niekad geresnis už anglišką variantą.

Jau ne kartą esu išreiškęs pagarbą ir meilę G. Swifto kūrybai. Jis nuostabus, jautrus ir dvasiškai intelektualus rašytojas, kurį priskirčiau prie gurmaniškosios literatūros kūrėjų.  Šįkart net Regimybių atgaliniame viršelyje minimos literatūrinės sąsajos ir panašumai su Julian Barnes, Virginia Woolf, Kazou Ishiguro kūriniais. Nepastebėti neįmanoma ir panašumų su rašytoju Ian McEwan, o gerai apsiskaičiusieji britiškos literatūros, manau, suras dar ne vieną analogišką rašytoją savo literatūrine verte prilygstantį Grahamo Swifto kūrybai.

Kalbant konkrečiai apie Regimybes, kuriose pasakojama šešto dešimtmečio (taigi po karo pirmieji dešimtmečiai) britų iliuzionistų pasirodymų asmeninės istorijos. Galima sakyti, kad tai istorija, kaip būdinga G. Swifto kūrybai, primena rusiškąją lėlę matriošką. Viename sluoksnyje – meilės trikampis, kitame – sceninis gyvenimas, dar kitame – pokarinės visuomenės atšvaitas. Trys knygos veikėjai Ronis, Ivė ir Džekas – tai naujos kartos menininkai, kurie po karo teikia džiaugsmą visko mačiusiems ir mirties baimę patyrusiems žmonėms, štai pastarieji geidauja stebuklų. Veikėjai turi sceninius pseudonimus – Pablas, Eva, Robinsonas, kurie knygoje tampa atskirais tapatybių rėmais. Romano pasakotojas ne sykį, kalbėdamas apie realius ir išgalvotus įvykius, laviruoja tarp šių tapatybių, kalambūriškai žaidžia vardais ir kuria tą trapų realybės ir sceninės iliuzijos ryšį, kuris paprastam žiūrovui nematomas, o kartais, atrodo, kad nematomas ir patiems veikėjams, tačiau puikiai matomas skaitytojams.

Romane daugiausia vietos skiriama apgaulingai Ronio tapatybei. Jo biografinė istorija labai paprasta. Berniuką palieka atsaini ir motiniškų instinktų stokojanti motina Agnesė Doloresa prižiūrėti to meto provincialiems turčiams Erikui ir Penelopei, kol baigsis karas. Berniuko sąmonėje įsirėžė vienas esminis vaikystės įvykis. Jūreivis tėtis jam padovanoja margaspalvę papūgą, kurią motina parduoda nė neatsiklausiusi berniuko. Iš berniuko atimamas paukštis, tam tikra tėvo simbolika, pažadas, kad viskas bus gerai. Vėliau šis margaspalvis paukštis Pablas tarsi sugrįžta vaivorykštės pavidalu į magiškus Ronio ir Evos pasirodymus. Veikėjas žino, kad jokie fokusai nebesugrąžins tėvo, tačiau tam tikri simboliai sukuria iliuzijas, leidžiančias Roniui patikėti, kad per juos galima bent akimirkai susigrąžinti tai, kas prarasta. Tokių simbolių, pasikartojančių dėsnių Regimybėse ir apskritai G. Swifto kūryboje yra labai daug.

Kaip ir romane Motinų sekmadienis, taip ir čia, autorius gręžiasi į senatvę. Garbaus amžiaus sulaukusi Ivė, kuri išduoda Ronį ir išmaino jį į kitą scenos partnerį Džeką, gręžiasi po 49 metų į praeities įvykius su tam tikru apmaudu, jog ji galbūt pasirinko visgi neteisingai. Tiesą sakant, visame romane tos priežastys, kodėl Ivė-Eva renkasi Džeką, o ne Ronį taip iki galo nėra aiškios. Dėl to, kad Ivės motinai labiau patiko Džekas? Dėl to, kad Ronio vaikystės istorija sukėlė abejonių? Dėl to, kad pati išsigando laimės? Sunku pasakyti, kodėl vieni žmonės išsižada laimės: ar jie jaučiasi pernelyg neverti, ar jie suabejoja, jog pasirinks blogai? Tas susidvejinimo ir abejonių motyvas naudojamas romane įvairiausiose lygmenyse ir tampa tam tikru regimybių metodu kalbėti apie matomus ir neregimus dalykus gana dviprasmiškai. Istorijos pabaigoje senutė Ivė nueina miegoti ir tarsi patiria dar vieną regimos ir neregimos realybių plonytę voratinklio ribą – mirties ir gyvenimo, fizinio ir metafizinio potyrio lygmenis. Fokusas tampa ne tik veikėjų pragyvenimo šou, bet ir pasakotojo instrumentu nusakyti pasekmių ir priežasčių elementus, nulemiančius veikėjų likimus.

Graham Swift

„Tamsoje ir būdamas, ir nebūdamas žiūrovu, jis kartais pajusdavo, koks plonytis, koks dirbtinis yra tas prabangus, kerintis jį gaubiantis pastatas. Prabangus? Uždekite visas šviesas ir netrukus, jis puikiai žinojo, pasimatys, koks jis aptriušęs, koks nudrengtas, koks melagingas. Kaip viskas čia priklauso nuo vaizduotės pastangų. Kartais jam pasirodydavo, kad per žiūrovų aikčiojimus ir muistymąsi girdėti, kaip girgžda ir juda pats pirsas, nelyginant didžiulis į dugną grimztantis laivas. Bet gal tik dėl to, kad jis pats jautėsi skęstantis (p. 96).“ Dažnai išorinis vaizdinys ir atmosfera siejami su kokio nors veikėjo vidine būsena, todėl G. Swiftas kuria dar vieną ploną realybių audinį: išorinis pasaulis atliepia veikėjų vidinę būseną.

Kalbant apie prozos struktūrą, ji apgaulingai dinamiška. Retsykiais pasakotojas „šokinėja“ tarp laikų, nuo vieno veikėjo biografijos pereina prie kito, bet visumoje pasakojimas harmoningas, ramus ir mąslus. Bendroji knygos atmosfera visgi susieta su karo ir pokario žmonių būsenomis, tuo slaptingu magišku virsmu, kada prabudus iš siaubo tenka statyti gyvenimą ant pelenų iš naujo tiek fiziniame plane, tiek dvasiniame. Virsmas, transformacija – tai magijos triukas, kuris romane ir magiškas, ir nemagiškas; regimas ir neregimas. Autorius meistriškai laviruoja šiuo dvilypumu ir visada skaitydamas tikiesi būti smarkiai apgautas, tačiau tai tik dar vienas rašytojo fokusas – nesuteikti to, ko tikisi žiūrovas, o šiuo atveju – knygos skaitytojas. Pasakotojas išlaiko paslaptis iki paskutinio romano puslapio, suteikdamas vilties, kad magija, kad ir kaip ji būtų suprantama kaip triukų ar akių dūmimo visuma, visgi egzistuoja už racionalių pasaulio vaizdinių. Stebuklai esti už šou elementų tol, kol žmogus tiki, visai kaip Ivė, kuri senatvėje bando teisingai išberti vyro pelenus – tai ir neaišku, ar ji visą gyvenimą mylėjo vien tik Ronį, o gal ir Džeką – abu vienodai ir kartu šiek tiek skirtingai? Galiausiai pats geriausias dalykas, kad į tokius klausimus pasakotojas nepateikia konkrečių atsakymų, nes pateikus racionalius apibendrinamus būtų sutrikdytas pats stebuklas – nežinoti, kas ir kaip vyksta su mūsų jausmų pasauliu.

Nereikia pamiršti, kaip sakė burtininkas Erikas mažajam Roniui, kad yra burtų lazdelė ir nėra burtų lazdelės. Interpretacija galima tokia: tikrasis stebuklas vyksta, kai priverti tikėti žmogų, jog šiame gyvenime viskas įmanoma, o lazdelė be vidinės žmogaus galios paveikti stebintįjį yra niekinė, tik medžio sudžiūvusi šakelė. Akivaizdu, kad didžiausios šios knygos magas tampa pasakotojas ir už pasakotojo esantis G. Swift talentas fokusuoti literatūrine burtų lazdele taupiai ir lengvai. Nors rašytojo tekstą apibūdinčiau kaip eleginį, minorinio tono pasakojimą, kur nebūna laimingų pabaigų, tačiau būna gražios ir jaudinančios pabaigos. Tai autorius, kuris sukuria vidinį pasakojimo ritmą, tam tikrą nutrūkstantį ir susijungiantį kaskart vis kitaip pasakojimo metodą, sudurstytą iš asociacijų ir pasikartojimo aido, todėl kartais atrodo, kad skaitai tam tikrą verlibru užrašytą prozos variantą.

Skaitydamas ieškojau sąsajų, su kuo dar galėčiau palydinti Regimybes. Tas viešasis šou spektaklis man priminė D. Grassman Užeina kartą arklys į barą bei, sakykime, Christopherio Nolano filmą Prestižas, kuriame du magai kovoja ne tik dėl idėjų, bet ir dėl vienos moters, tačiau Graham Swift visa tai daro kur kas subtiliau, švelniau, plastiškiau ir taupiau. Gražus romanas, kurį galima perskaityti per vieną vakarą, bet galima skaityti ir visą savaitę, tad kiekvienas išgyvens jį savaip. Na, o aš šį kūrinį atsiminsiu kaip dar vieną kruopštų, gerai idėjiškai perteiktą pasakojimą, pasižymintį autoriaus išmone, jautrumu ir elegantiška literatūros laikysena.

Jūsų Maištinga Siela

Netrukus Baltos lankos išleis Graham Swift knygą "Regimybės"

Sveiki,

Tikriausiai kažkas tikrai skaito mano blogo įrašus arba man tiesiog labai sekasi, arba tiesiog... sutapimas! Prieš daugiau nei mėnesį labai labai užsinorėjau, kad būtų išversta daugiau britų subtilaus rašytojo Graham Swift („Motinų sekmadienis“, „Vandenų žemė“, „Į dienos šviesą“) daugiau knygų. Ir šast! Netrukus „Baltos lankos“ išleis mažutę, net 180 puslapių nesiekiančią dar vieną šio rašytojo desertą, vadinkite tai „Rafaelo“, bet net ir „Rafaelo“ tėra tik riešutas beskoniame kreme, o štai G. Swift kūryba – vai tai tai... Ko man ir reikia!

Knyga vadinsis „Regimybės“, kuri originalo kalba pasirodė pernai. Matyt, leidykla orientuojasi maždaug į „Motinos sekmadienio“ apimtis ir tai, kas leidžiama per paskutiniuosius metus. Vis tikiuosi, kad koks vertėjas ar leidykla visgi ruošis pagaliau išversti Bookeriu 1996 metais įvertintą jo romaną „Last Orders“.

Trumpas būsimos knygos aprašas:

Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis, stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.

Vasaros gale kibirkščiuojantis Ivės sužadėtuvių žiedas, kurį jai padovanos Ronis, bus nusviestas į ribuliuojančius vandenis, o vienas iš trijulės visam laikui pradings be žinios.

Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai, likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.

„Savitas literatūros mago apžavų pasaulis.“
Sunday Times

„Nė neįsivaizduoju, kaip Swiftas tai sugeba… Stebuklingas pasakojimas.“
Guardian

„Subtilus išnykusio pasaulio portretas.“
Independent

„Nebylaus liūdesio ir magiško grožio prisodrintas romanas.“
Telegraph

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Regimybės“ – naujausias autoriaus romanas.

Knyga: J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo"

J. M. Coetzee. „Elizabeta Kostelo“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiems metams pasibaigiant net nebemaniau, kad dar surasiu knygą, kuri mane įkvėps pačioms netikėčiausioms literatūrinėms patirtims. Nors puikiai man žinomas rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940), tačiau po paskutiniosios trilogijos dalies Jėzaus mokyklos metai (Sofoklis, 2018) ėmiau šiek tiek abejoti, ar pirmoji Jėzaus vaikystės dalis, kuri man labai patiko, buvo verta šitokio plėtojimo į trilogiją. Tiesą sakant, rašytojas paskutinę dalį pateiks 2020 metais ir jau bus matyti bendras literatūrinis sumanymo vaizdas. Na, o šiandien Sofoklio leidykla, tęsdama senas geras J. M. Coetzee knygų leidimo tradicijas, išleido 2003 metais originalo kalba pasirodžiusį ir į ilgąjį Booker sąrašą patekusį kūrinį Elizabeta Kostelo (angl. Elizabeth Costello). 2003 metai rašytojui, kuris, pasak Sigito Parulskio, (o man tiesiog belieka pritarti), yra svarbiausias nūdienos rašytojas, kuris geba kiaurai skrosti mūsų dabarties visuomenės moralines, kultūrines, socialines pasirinkimų ir gyvenimo būdo prieštaras, taigi, 2003 metai J. M. Coetzee yra ypatingi, nes jis pelnė literatūros Nobelį, dar prieš tai – antrąją Booker premiją ir tai knyga iš auksinio, mano be galo mėgstamo, rašytojo laikotarpio.

Elizabeta Kostelo santūriai ir taupiai parašytas romanas, kuris savyje talpina esmines dabarties žmogaus problemas: moralinius pasirinkimus, blogio ir gėrio, dvasingumo ir hedonistinio gyvenimo konceptus, kurie paprastai mūsų visuomenę linksta suskaldyti pagal įvairiausius įsitikinimus. Šįkart autorius itin kruopščiai apgalvoja romano fabulą, jos struktūra tampa daugiamačiu literatūriniu rebusu, nes kiekvienas knygos skyrius iš esmės kalba trimis lygmenimis: 1) E. Kostelo gyvenimo istorija; 2) gvildeną opią visuotinę problemą; 3) įprasmina tam tikrą literatūros teorijos probleminį konceptą.

Pasakojimo centre – sena „nužydėjusi“, bet visuotinai gerbiama rašytoja Elizabeta Kostelo, kuri leidžiasi po pasaulį, skaitydama įvairius literatūrinius pranešimus. Ji pasauliui žinoma už ketvirtą savo romaną Namas Eklzo gatvėje, kurį pasirinko parašyti pagal James Joyce Uliso veikėjos Molės Blum perspektyvą, taip išplėsdama vadinamo moters rašymo ir moters „padėties“ literatūroje akiratį, už ką E. Kostelo, kaip iš romano konteksto regime, labai mėgsta įvairaus plauko feminisčių.

Daugiabriauniame pasakojime pirmiausia dėmesys skiriamas realizmui ir kaip literatūros konceptui, ir kaip tam tikram mąstymo būdui. E. Kostelo su sūnumi leidžiasi iš Australijos į JAV atsiimti literatūrinio apdovanojimo; šlovės nualinta senyva moteris ruošiasi iškilmingai kalbai, tačiau pirmojoje romano dalyje regime tik tos šlovės padarinius: motinos ir sūnaus išbalansuotus santykius, kuriuos neretai gyvenime motinai teko aukoti vardan kūrybos. Raškydamas motinos kūrybos vaisius, sūnus užmezga vienadienį meilės nuotykį su moterimi, kuri trokšta pažinti ne jį, bet jo motiną... Tiesą sakant, medžiaga taip subtiliai perteikiama savo lakoniškumu ir atmosfera, kad nežinau kito rašytojo, kuris tokia lengva plunksna sugebėtų neišsiplėsdamas per puslapius papasakoti viso gyvenimo motinos ir sūnaus emocines grumtynes, visą tą numanomą santykių bangavimo liūną, kurioje sūnui teko užaugti. Kitą vertus, pirmojoje romano dalyje nepalikta vietos motiniškiems instinktams ir rašytojos savigraužai, ji neanalizuoja, ką būtų pakeitusi, nes priima šlovę ir pasaulį su senatviniu nuovargiu, kaip tikriausiai ir daugelis iš mūsų, kurie gyvena gyvenimo diktuojame ritme.

Antrasis romano skyrius vadinasi Romanas Afrikoje, kurioje aprašoma E. Kostelos kelionė kruiziniu laivu prie Antarktidos. Laive ji skaito literatūrinę paskaitą ir sutinka seną savo meilužį – emigravusį rašytoją iš Afrikos, kuris skaito paskaitą apie literatūrą Afrikoje. Skaitovas iškelia idėją, kad Afrikoje romanas nėra gyvybingas, nes afrikiečiai apskritai yra sakytinių pasakojimų tradicijų tęsėja, jiems svetima invazinė nauja literatūra, jos formos ir tų formų atšakos. Laive įvyksta literatūrinis konfliktas, kada E. Kostelo bando pasipriešinti, teikdama, kad afrikiečiai nė nebando kurti savo romano sava kalba, o naudojasi anglų ir kuria literatūrą kaip egzotiką pasaulio rinkai. Esminis literatūrinis požiūrių ginčas slepia senus meilužių karo kirvius, iš tikrųjų J. M. Coetzee randa būdą pakalbėti apie skirtingas Afrikos literatūros vertinimo perspektyvas, bet nenutolsta nuo asmeninės E. Kostelo dramos, nes veikėjai turi vienas kitam senų nuoskaudų, todėl literatūrinis ginčas tėra tik senas santykių sąskaitų suvedinėjimas, todėl įkūnija pačios literatūros formos esmė – kalbėti kitaip apie esminius dalykus, pridengiant nuoskaudas. Sakyčiau, tai labai snobiška, paprasta, tačiau, kai tai perteikia J. M. Coetzee, atrodo, mažų mažiausiai genialu!

Trečiasis romano skyrius Humanitarika Afrikoje pasakoja apie E. Kostelo kelionę pas savo seserį, kuri besanti Afrikoje vienuolė. Tarp seserų įvyksta idėjinės grumtynės. Autorius per veikėjas kuria filosofinių karų ir pozicijų bataliją. Vienoje pozicijoje – ką tik mokslinį laipsnį apsigynusi sesuo Blanša, kuri tvirtina, kad humanitarika iškreipia tikėjimą, pripildo jį nedorų dalykų ir apskritai nesuteikia nieko žmonijai kaip mokslas. Čia daug autorius „prifarširuoja“ slidžių ir painių monologų, kuriuose išryškėja tam tikri prieštaravimai, neaiškumai, galima tai netgi vadinti ironija, kada pašiepiami konceptualūs, vienkrypčių įsitikinimų besilaikantys intelektualai. Štai E. Kostelo, pasibaisėjusi gotikine Kristaus mirties vaizdavimo kultūra, užsipuola seserį, kodėl ši neskleidžia apie Kristų gerosios žinios, kol jis dar buvo gyvas. Hedonistinė senoji graikų kultūra ir kenčiančioji krikščioniškoji Viduramžių tradicija (tarp kitko ilgai konkuravusi tiek filosofijoje, tiek literatūros kontekste kaip dvi idėjinės ir moralinės priešpriešos) vėlei atgimsta kiek skirtingais rakursais E. Kostelo ir jos sesers Blanšos santykiuose. Kaip ir buvo galima tikėtis, J. M. Coetzee nepateikia šio konflikto išrišimo, kadangi jo nėra visuotinai, tikriausiai negali būti idėjinių paliaubų ir tarp seserų.

J. M. Coetzee

Ketvirtojoje dalyje Blogio problema gvildenama rašytojo atsakomybės problema rašyti jam ir kitiems priimtinus dalykus arba provokuoti. E. Kostelo Amsterdame atsiduria kiek juokingoje, tačiau nepavydėtinoje padėtyje, kada jai tenka skaityti pranešimą apie Polo Vesto romaną, kuriame rašoma apie Hitlerį, koncentracijos stovyklas ir garsiai bauginančią korimo sceną, kuri smarkiai kaip skaitytoją paveikia Kosleto, kad ši rengėsi savo pranešime supeikti P. Vesto kūrinį. Ji dalyvių sąraše pamato, kad renginyje dalyvaus pats rašytojas, todėl susizgrimba, kad jos kalba kaltinamojo pobūdžio ir neetiška, bando jį taisyti, tačiau nesugeba peržengti savo įsitikinimų ribos. Šioji istorija yra apie rašytojos principingus įsitikinimus, kurie nėra patogūs nei visuomenei, nei jai pačiai, todėl jos skandalinga kalba tampa ir jos pa(si)smerkimu, bliūkštančios šlovės burbulu – kas realiai dažnai ir būna, sakykim, nobelistams rašytojams, kurių politiniai įsitikinimai, įskaitant ir antisemitizmą, prieštarauja jų nuostabiems literatūros kūriniams. Kitaip sakant, J. M. Coeetze sukuria prieštaringos, visuomenės lūkesčių nepateisinančią E. Kostelo įvaizdį, kas, savaime sakoma, kad net ir genialūs kūrėjai visgi tėra savo įsitikinimų vergai.

Blogio problemos dalyje apskritai keliami labai įdomūs probleminiai etiniai klausimai, kas galima, o kas negalima literatūroje. Ar literatūra apskritai turi būti ribojama etiniais ir moraliniais sumetimais? Čia skvarbūs paties J. M. Coetzee sukurti argumentai ir kontrargumentai, įrėminantys susiskaldžiusią literatūros skaitytojų auditoriją. Štai, ką sako E. Kostelo: „Tai, ką rašome, gali tapti mums pavojinga – bent man taip atrodo. Todėl, kad jeigu tai, ką rašome, turi galių mus padaryti geresniais žmonėmis, tai lygiai taip pat gali padaryti ir blogesniais (p. 128).“ Moralinės ir paveikiosios literatūros galios poveikis nėra apčiuopiamos, jos kiekvieną individą veikią skirtingai ir galbūt toji moteris, kuri paklausia pačios rašytojos, buvo teisi sakydama, kad galbūt E. Kostelo pernelyg silpna pakelti realumo ir kartu pripažinti žmonijos keliamo blogio grėsmės siaubą ir mastą.

Man asmeniškai mažiausiai patikęs knygos skyrius (pats trumpiausias) pavadinimu Erosas, kuris nagrinėja dieviškumo ir mirtingumo santykį, graikų ir romėnų dievų seksualines sueitis su mirtingaisiais. Erotizavimas literatūroje aptinkamas jau nuo Atikinės literatūros laikų ir turėjo tiek gyvenime, tiek literatūroje sudėtingų istorinių raidos etapų. Šioji knygos dalis labiau eseistiška, joje mažiausiai apčiuopiamas ir literatūriškai įprasminamas Elizabetos Kostelos gyvenimas. Autorius labiau susitelkia aiškinamuoju paskaitų principu. Nemenka tekstų dalių romane Elizabeta Kostelo yra panaudota iš paties autoriaus įvairių paskaitų, kuriuos jis adaptavo šiam romanui, tad suprantamas tam tikras nukrypimas, kadangi nenorėta praleisti erotikos temos kaip svarbios žmonijai ir literatūrai sudedamosios (prigimtinės?) dalies. „Potraukis ir atsitiktinumas, galingas duetas, tikrai pakankamai galingas sukurti kosmologijai: nuo atomų ir tų niekučių kvailais pavadinimais, iš kurių sudaryti atomai, iki Kentauro Alfos ir Kasiopėjos, iki begalinių juodų tolybių. Dievai ir mes bejėgiškai leidžiamės nešami atsitiktinumo vėjų, tačiau kartu turime trauką vieni prie kitų – ne tik B, C ir D, bet ir prie X, Y ir Z ir net prie Omegos (p.150-151).“

Paskutinis romano skyrius Prie vartų – pats netikėčiausias, nes jis išeina iš realistinio psichologinio romano plotmės ir iš esmės įkūnija literatūros mistifikavimą, gebėjimą kalbėti alegorijomis, kas apskritai būdinga J. M. Coetzee kūryboje: ar tai būtų jo romanas Barbarų belaukiant, ar Jėzaus vaikystė. Prie vartų – tai tam tikra kafkiškosios literatūros šedevrų Proceso ir Pilies perfrazuotos idėjos, kurios sako, kad literatūra visada turi ištakas ir tęstinumą. E. Kostelo stengiasi patekti pro vartus, o tie vartai, žinoma, yra tiesiausias kelias į Rojų, tačiau kad patektų, ji turi surašyti savo įsitikinimus. Kas gali būti lengviau rašytojai? Tačiau čia ji užstringa ir prasideda absurdiški teismus primenantys procesai, kada rašytoja turi įrodyti, iššokti aukščiau bambos ir pripažinti, kad ji, nors ir garsi rašytoja, visgi tėra kaip ir visi – mirtingas žmogus, tačiau viską ji stengiasi vertinti pagal senuosius šlovę užsitarnavusios rašytojos asmenybės konceptus. Tam tikra prasme, tai grumtynės su savimi, su sistema ir beprasmybe, sizifiškas darbas. „Aš esu rašytoja ir rašau tai, ką girdžiu. Aš esu sekretorė to, kas nematoma, viena iš daugelio per šimtmečius buvusių sekretorių. Toks mano pašaukimas: užrašinėti, kas diktuojama (p.159).“

Elizabeta Kostelo laikoma rašytojo J. M. Coetzee alter ego, kuri švysteli ir romane Lėtas žmogus ir lietuviškai neišverstame Gyvieji gyvūnai. Elizabeta Kostelo puikiai išreiškia paties autoriaus poziciją, kartais politinę, kartais komplikuotą literatūriškai, kartu tai alter ego, kuris leidžia įvairiais pjūviais pamatyti žmonių nesusikalbėjimo tragediją. Elizabeta Kostelo, mano suvokimu, yra vienas geriausių, brandžiausių J. M. Coetzee romanų, kuris turi puikią pasakojimo fabulą, aprėpia pačias filosofines gelmes, atskleidžia (kas autoriui dažnai labai gerai sekasi) tam tikras prieštaras, ir tų prieštarų formuojamus žmonių likimus. Romanas sako, kad gyvename vertiname taip, kokie yra šiandienos mūsų įsitikinimai, kurie, – Elizabetos Kostelos pavyzdys rodo, – gyvenimo laikui einant, pas žmogų keičiasi, tačiau tai nėra savo ankstesniųjų versijų išdavystė, tiesiog tokia žmogiškoji prigimtis – nuolat keistis, klysti, per klydimą plėstis. Šiaip ar taip nuostabios daugiabriaunės romano potekstės, kad ir kokios jos atrodo filosofiškai painios, kartais skambančios absurdiškai dėl susikalbėjimo problematikos, tačiau akivaizdu, kad viduje esame viena, nekintanti esmė, tačiau mūsų sukurtos laikinos šlovingos asmenybės (kaip kad E. Kostelo) per įsitikinimus nuolat keičiasi lėtoje gyvenimo eigoje. Nuostabus, aukščiausios prabos J. M. Coetzee romanas!

Jūsų Maištinga Siela