Knyga: J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo"

J. M. Coetzee. „Elizabeta Kostelo“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiems metams pasibaigiant net nebemaniau, kad dar surasiu knygą, kuri mane įkvėps pačioms netikėčiausioms literatūrinėms patirtims. Nors puikiai man žinomas rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940), tačiau po paskutiniosios trilogijos dalies Jėzaus mokyklos metai (Sofoklis, 2018) ėmiau šiek tiek abejoti, ar pirmoji Jėzaus vaikystės dalis, kuri man labai patiko, buvo verta šitokio plėtojimo į trilogiją. Tiesą sakant, rašytojas paskutinę dalį pateiks 2020 metais ir jau bus matyti bendras literatūrinis sumanymo vaizdas. Na, o šiandien Sofoklio leidykla, tęsdama senas geras J. M. Coetzee knygų leidimo tradicijas, išleido 2003 metais originalo kalba pasirodžiusį ir į ilgąjį Booker sąrašą patekusį kūrinį Elizabeta Kostelo (angl. Elizabeth Costello). 2003 metai rašytojui, kuris, pasak Sigito Parulskio, (o man tiesiog belieka pritarti), yra svarbiausias nūdienos rašytojas, kuris geba kiaurai skrosti mūsų dabarties visuomenės moralines, kultūrines, socialines pasirinkimų ir gyvenimo būdo prieštaras, taigi, 2003 metai J. M. Coetzee yra ypatingi, nes jis pelnė literatūros Nobelį, dar prieš tai – antrąją Booker premiją ir tai knyga iš auksinio, mano be galo mėgstamo, rašytojo laikotarpio.

Elizabeta Kostelo santūriai ir taupiai parašytas romanas, kuris savyje talpina esmines dabarties žmogaus problemas: moralinius pasirinkimus, blogio ir gėrio, dvasingumo ir hedonistinio gyvenimo konceptus, kurie paprastai mūsų visuomenę linksta suskaldyti pagal įvairiausius įsitikinimus. Šįkart autorius itin kruopščiai apgalvoja romano fabulą, jos struktūra tampa daugiamačiu literatūriniu rebusu, nes kiekvienas knygos skyrius iš esmės kalba trimis lygmenimis: 1) E. Kostelo gyvenimo istorija; 2) gvildeną opią visuotinę problemą; 3) įprasmina tam tikrą literatūros teorijos probleminį konceptą.

Pasakojimo centre – sena „nužydėjusi“, bet visuotinai gerbiama rašytoja Elizabeta Kostelo, kuri leidžiasi po pasaulį, skaitydama įvairius literatūrinius pranešimus. Ji pasauliui žinoma už ketvirtą savo romaną Namas Eklzo gatvėje, kurį pasirinko parašyti pagal James Joyce Uliso veikėjos Molės Blum perspektyvą, taip išplėsdama vadinamo moters rašymo ir moters „padėties“ literatūroje akiratį, už ką E. Kostelo, kaip iš romano konteksto regime, labai mėgsta įvairaus plauko feminisčių.

Daugiabriauniame pasakojime pirmiausia dėmesys skiriamas realizmui ir kaip literatūros konceptui, ir kaip tam tikram mąstymo būdui. E. Kostelo su sūnumi leidžiasi iš Australijos į JAV atsiimti literatūrinio apdovanojimo; šlovės nualinta senyva moteris ruošiasi iškilmingai kalbai, tačiau pirmojoje romano dalyje regime tik tos šlovės padarinius: motinos ir sūnaus išbalansuotus santykius, kuriuos neretai gyvenime motinai teko aukoti vardan kūrybos. Raškydamas motinos kūrybos vaisius, sūnus užmezga vienadienį meilės nuotykį su moterimi, kuri trokšta pažinti ne jį, bet jo motiną... Tiesą sakant, medžiaga taip subtiliai perteikiama savo lakoniškumu ir atmosfera, kad nežinau kito rašytojo, kuris tokia lengva plunksna sugebėtų neišsiplėsdamas per puslapius papasakoti viso gyvenimo motinos ir sūnaus emocines grumtynes, visą tą numanomą santykių bangavimo liūną, kurioje sūnui teko užaugti. Kitą vertus, pirmojoje romano dalyje nepalikta vietos motiniškiems instinktams ir rašytojos savigraužai, ji neanalizuoja, ką būtų pakeitusi, nes priima šlovę ir pasaulį su senatviniu nuovargiu, kaip tikriausiai ir daugelis iš mūsų, kurie gyvena gyvenimo diktuojame ritme.

Antrasis romano skyrius vadinasi Romanas Afrikoje, kurioje aprašoma E. Kostelos kelionė kruiziniu laivu prie Antarktidos. Laive ji skaito literatūrinę paskaitą ir sutinka seną savo meilužį – emigravusį rašytoją iš Afrikos, kuris skaito paskaitą apie literatūrą Afrikoje. Skaitovas iškelia idėją, kad Afrikoje romanas nėra gyvybingas, nes afrikiečiai apskritai yra sakytinių pasakojimų tradicijų tęsėja, jiems svetima invazinė nauja literatūra, jos formos ir tų formų atšakos. Laive įvyksta literatūrinis konfliktas, kada E. Kostelo bando pasipriešinti, teikdama, kad afrikiečiai nė nebando kurti savo romano sava kalba, o naudojasi anglų ir kuria literatūrą kaip egzotiką pasaulio rinkai. Esminis literatūrinis požiūrių ginčas slepia senus meilužių karo kirvius, iš tikrųjų J. M. Coetzee randa būdą pakalbėti apie skirtingas Afrikos literatūros vertinimo perspektyvas, bet nenutolsta nuo asmeninės E. Kostelo dramos, nes veikėjai turi vienas kitam senų nuoskaudų, todėl literatūrinis ginčas tėra tik senas santykių sąskaitų suvedinėjimas, todėl įkūnija pačios literatūros formos esmė – kalbėti kitaip apie esminius dalykus, pridengiant nuoskaudas. Sakyčiau, tai labai snobiška, paprasta, tačiau, kai tai perteikia J. M. Coetzee, atrodo, mažų mažiausiai genialu!

Trečiasis romano skyrius Humanitarika Afrikoje pasakoja apie E. Kostelo kelionę pas savo seserį, kuri besanti Afrikoje vienuolė. Tarp seserų įvyksta idėjinės grumtynės. Autorius per veikėjas kuria filosofinių karų ir pozicijų bataliją. Vienoje pozicijoje – ką tik mokslinį laipsnį apsigynusi sesuo Blanša, kuri tvirtina, kad humanitarika iškreipia tikėjimą, pripildo jį nedorų dalykų ir apskritai nesuteikia nieko žmonijai kaip mokslas. Čia daug autorius „prifarširuoja“ slidžių ir painių monologų, kuriuose išryškėja tam tikri prieštaravimai, neaiškumai, galima tai netgi vadinti ironija, kada pašiepiami konceptualūs, vienkrypčių įsitikinimų besilaikantys intelektualai. Štai E. Kostelo, pasibaisėjusi gotikine Kristaus mirties vaizdavimo kultūra, užsipuola seserį, kodėl ši neskleidžia apie Kristų gerosios žinios, kol jis dar buvo gyvas. Hedonistinė senoji graikų kultūra ir kenčiančioji krikščioniškoji Viduramžių tradicija (tarp kitko ilgai konkuravusi tiek filosofijoje, tiek literatūros kontekste kaip dvi idėjinės ir moralinės priešpriešos) vėlei atgimsta kiek skirtingais rakursais E. Kostelo ir jos sesers Blanšos santykiuose. Kaip ir buvo galima tikėtis, J. M. Coetzee nepateikia šio konflikto išrišimo, kadangi jo nėra visuotinai, tikriausiai negali būti idėjinių paliaubų ir tarp seserų.

J. M. Coetzee

Ketvirtojoje dalyje Blogio problema gvildenama rašytojo atsakomybės problema rašyti jam ir kitiems priimtinus dalykus arba provokuoti. E. Kostelo Amsterdame atsiduria kiek juokingoje, tačiau nepavydėtinoje padėtyje, kada jai tenka skaityti pranešimą apie Polo Vesto romaną, kuriame rašoma apie Hitlerį, koncentracijos stovyklas ir garsiai bauginančią korimo sceną, kuri smarkiai kaip skaitytoją paveikia Kosleto, kad ši rengėsi savo pranešime supeikti P. Vesto kūrinį. Ji dalyvių sąraše pamato, kad renginyje dalyvaus pats rašytojas, todėl susizgrimba, kad jos kalba kaltinamojo pobūdžio ir neetiška, bando jį taisyti, tačiau nesugeba peržengti savo įsitikinimų ribos. Šioji istorija yra apie rašytojos principingus įsitikinimus, kurie nėra patogūs nei visuomenei, nei jai pačiai, todėl jos skandalinga kalba tampa ir jos pa(si)smerkimu, bliūkštančios šlovės burbulu – kas realiai dažnai ir būna, sakykim, nobelistams rašytojams, kurių politiniai įsitikinimai, įskaitant ir antisemitizmą, prieštarauja jų nuostabiems literatūros kūriniams. Kitaip sakant, J. M. Coeetze sukuria prieštaringos, visuomenės lūkesčių nepateisinančią E. Kostelo įvaizdį, kas, savaime sakoma, kad net ir genialūs kūrėjai visgi tėra savo įsitikinimų vergai.

Blogio problemos dalyje apskritai keliami labai įdomūs probleminiai etiniai klausimai, kas galima, o kas negalima literatūroje. Ar literatūra apskritai turi būti ribojama etiniais ir moraliniais sumetimais? Čia skvarbūs paties J. M. Coetzee sukurti argumentai ir kontrargumentai, įrėminantys susiskaldžiusią literatūros skaitytojų auditoriją. Štai, ką sako E. Kostelo: „Tai, ką rašome, gali tapti mums pavojinga – bent man taip atrodo. Todėl, kad jeigu tai, ką rašome, turi galių mus padaryti geresniais žmonėmis, tai lygiai taip pat gali padaryti ir blogesniais (p. 128).“ Moralinės ir paveikiosios literatūros galios poveikis nėra apčiuopiamos, jos kiekvieną individą veikią skirtingai ir galbūt toji moteris, kuri paklausia pačios rašytojos, buvo teisi sakydama, kad galbūt E. Kostelo pernelyg silpna pakelti realumo ir kartu pripažinti žmonijos keliamo blogio grėsmės siaubą ir mastą.

Man asmeniškai mažiausiai patikęs knygos skyrius (pats trumpiausias) pavadinimu Erosas, kuris nagrinėja dieviškumo ir mirtingumo santykį, graikų ir romėnų dievų seksualines sueitis su mirtingaisiais. Erotizavimas literatūroje aptinkamas jau nuo Atikinės literatūros laikų ir turėjo tiek gyvenime, tiek literatūroje sudėtingų istorinių raidos etapų. Šioji knygos dalis labiau eseistiška, joje mažiausiai apčiuopiamas ir literatūriškai įprasminamas Elizabetos Kostelos gyvenimas. Autorius labiau susitelkia aiškinamuoju paskaitų principu. Nemenka tekstų dalių romane Elizabeta Kostelo yra panaudota iš paties autoriaus įvairių paskaitų, kuriuos jis adaptavo šiam romanui, tad suprantamas tam tikras nukrypimas, kadangi nenorėta praleisti erotikos temos kaip svarbios žmonijai ir literatūrai sudedamosios (prigimtinės?) dalies. „Potraukis ir atsitiktinumas, galingas duetas, tikrai pakankamai galingas sukurti kosmologijai: nuo atomų ir tų niekučių kvailais pavadinimais, iš kurių sudaryti atomai, iki Kentauro Alfos ir Kasiopėjos, iki begalinių juodų tolybių. Dievai ir mes bejėgiškai leidžiamės nešami atsitiktinumo vėjų, tačiau kartu turime trauką vieni prie kitų – ne tik B, C ir D, bet ir prie X, Y ir Z ir net prie Omegos (p.150-151).“

Paskutinis romano skyrius Prie vartų – pats netikėčiausias, nes jis išeina iš realistinio psichologinio romano plotmės ir iš esmės įkūnija literatūros mistifikavimą, gebėjimą kalbėti alegorijomis, kas apskritai būdinga J. M. Coetzee kūryboje: ar tai būtų jo romanas Barbarų belaukiant, ar Jėzaus vaikystė. Prie vartų – tai tam tikra kafkiškosios literatūros šedevrų Proceso ir Pilies perfrazuotos idėjos, kurios sako, kad literatūra visada turi ištakas ir tęstinumą. E. Kostelo stengiasi patekti pro vartus, o tie vartai, žinoma, yra tiesiausias kelias į Rojų, tačiau kad patektų, ji turi surašyti savo įsitikinimus. Kas gali būti lengviau rašytojai? Tačiau čia ji užstringa ir prasideda absurdiški teismus primenantys procesai, kada rašytoja turi įrodyti, iššokti aukščiau bambos ir pripažinti, kad ji, nors ir garsi rašytoja, visgi tėra kaip ir visi – mirtingas žmogus, tačiau viską ji stengiasi vertinti pagal senuosius šlovę užsitarnavusios rašytojos asmenybės konceptus. Tam tikra prasme, tai grumtynės su savimi, su sistema ir beprasmybe, sizifiškas darbas. „Aš esu rašytoja ir rašau tai, ką girdžiu. Aš esu sekretorė to, kas nematoma, viena iš daugelio per šimtmečius buvusių sekretorių. Toks mano pašaukimas: užrašinėti, kas diktuojama (p.159).“

Elizabeta Kostelo laikoma rašytojo J. M. Coetzee alter ego, kuri švysteli ir romane Lėtas žmogus ir lietuviškai neišverstame Gyvieji gyvūnai. Elizabeta Kostelo puikiai išreiškia paties autoriaus poziciją, kartais politinę, kartais komplikuotą literatūriškai, kartu tai alter ego, kuris leidžia įvairiais pjūviais pamatyti žmonių nesusikalbėjimo tragediją. Elizabeta Kostelo, mano suvokimu, yra vienas geriausių, brandžiausių J. M. Coetzee romanų, kuris turi puikią pasakojimo fabulą, aprėpia pačias filosofines gelmes, atskleidžia (kas autoriui dažnai labai gerai sekasi) tam tikras prieštaras, ir tų prieštarų formuojamus žmonių likimus. Romanas sako, kad gyvename vertiname taip, kokie yra šiandienos mūsų įsitikinimai, kurie, – Elizabetos Kostelos pavyzdys rodo, – gyvenimo laikui einant, pas žmogų keičiasi, tačiau tai nėra savo ankstesniųjų versijų išdavystė, tiesiog tokia žmogiškoji prigimtis – nuolat keistis, klysti, per klydimą plėstis. Šiaip ar taip nuostabios daugiabriaunės romano potekstės, kad ir kokios jos atrodo filosofiškai painios, kartais skambančios absurdiškai dėl susikalbėjimo problematikos, tačiau akivaizdu, kad viduje esame viena, nekintanti esmė, tačiau mūsų sukurtos laikinos šlovingos asmenybės (kaip kad E. Kostelo) per įsitikinimus nuolat keičiasi lėtoje gyvenimo eigoje. Nuostabus, aukščiausios prabos J. M. Coetzee romanas!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Lėtas žmogus"

J. M. Coetzee. „Lėtas žmogus“ – Vilnius: Metodika, 2012. – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Sunku rasti kažką panašaus į rašytojo J. M. Coetzee, nes jo knygos išties išskirtinės. Visai ne dėl to, kad jis dukart pelnė Booker premiją ir turi literatūros Nobelį, bet dėl jo knygų moralinės ir etinės vertybės, aštrios ir kartais aršios diskusijos vertos tematikos. Jo romanas Letas žmogus (angl. Slow Man) pasirodė 2005 metais ir ją išleido leidykla Metodika (dabar vadinasi Sofoklis).

Rašytojas Sigitas Parulskis J. M. Coetzee pavadino pačiu svarbiausiu šiuolaikiniu rašytoju. Negaliu nepritarti, kad viską, ką turime išsivertę į lietuvių kalbą, yra nepaprastai gurmaniška, verta dėmesio, laiko ir diskusijų. Tai ne toji literatūra, kurią probėgšmais paskaitysite prie kavos gurkšnio, skubėdami į darbą ar pliažą – tai mąslaus susikaupimo reikalaujanti istorija (kaip ir visos šio autoriaus knygos).

Lėtas žmogus, kaip jau ir įprasta J. M. Coetzee, dėmesio centre – jau nebejaunas vyriškis, šiuo atveju šešiasdešimtmetis Polas, kuris lemtingą dieną važiuodamas dviračiu papuola į eismo įvykį. Jam atliekama kojos amputacija, kadangi amžius ne be tas, kad atstatytų kaulus ir nuo čia, regis, turėtų prasidėti ilga ir niūri susitaikymo su senatve, neįgalumu ir apskritai su nereikalingumu istorija. Iš esmės atsidūręs lėtoje laiko tėkmėje, kasdieninėje reabilitacijos ritme, atrodo, kad Polas nekenčia savęs, kol jo gyvenime neatsiranda nauja slaugytoja Marijana. Iki tol gyvenęs fotografo gyvenimą ir nė nesusimąstęs apie palikuonis, prispaustas negalios, jis nuolat svarsto, kas būtų, jeigu jis vis dėlto būtų pratęsęs savo giminę. Tai panašu į savigraužą, bet iš esmės jautriai perteikiama žmogaus saulėlydžio problemą: kol jaunas gyvenu sau, o kai pasenau, žiūrėk, nėra kam nė pasiguosti.

Marijana staiga tampa ne vien tik vaisinga moteris, bet ir jo aistros subjektu, aistros, kuri irgi, regis, ilgą laiką buvo užslėpta. Iš esmės tai vyro neprieinamumas, kuris turėjo psichologinį lūžį, nes tik po amputacijos jis vėl prisileido moterį. Didžiausia problema vis dėlto yra moralinis apsisprendimas mylėti ištekėjusią ir vaikų turinčią imigrantę iš Kroatijos. Kartais Polo svarstymai atrodo infantilūs, nelogiški, prieštaringi, pavyzdžiui, laiškų rašymas, kuriame atsiprašinėja, įrodinėja, kad šios šeimos nepersekioja, bet pats veiksmas rodo ką kitą. Tai beviltiškoje vienatvėje atsidūrusio žmogaus psichologija, kuri vienu metu ir neigia, ir griebiasi šiaudo.

Jeigu Marijanos ir Polo santykis aiškus kiekvienam skaitytojui, tai daugiausia abejonių kelia atsiradęs rašytojos Elizabetos vaidmuo. Tiesą sakant, net suabejojau, ar autorius staiga neperėjo į absoliučiai fiktyvią fantaziją – atsiuntė angelą, pradėjo pasakoti alegorinį Biblijos motyvais paremtą pasakojimą. Kartais autorius net sukuria įspūdį, kad Elizabeta – tai paties Polo išgalvotas veikėjas, sąžinės rekonstrukcija, kadangi ir pati Elizabeta kalba kaip Polas, įterpdama prancūziškų kalbos elementų. Paties romano finalas visgi kur kas „žemiškesnis“ ir, pasirodo, kad Elizabeta iš tikrųjų tėra (bet ar iš tikrųjų?) tik skurstanti sena rašytoja, kuriai nėra šiame pasaulyje vietos. Romano emocinis krūvis, rodos, visada ėjęs apie pagrindinį veikėją Polą staiga „pereina“ Elizabetai. Pats banaliausias dalykas moralistiniam autoriui finalą sukurti, kad pagrindinis veikėjas išmoko aiškią pamoką, tačiau net užbaigus knygą tenka pasvarstyti, ko visgi Polas išmoko, kad jis atstūmė Elizabetą?

J. M. Coetzee

Iš dalies galima sakyti, kad tai knyga ne vien apie aistrą vedusiai moteriai, bet ir tam tikrą nerealizuotos tėvystės duoklę, netgi savotišką atpirkimą, kurį Polas stengiasi kompensuoti padėdamas Marijanos vaikams. Iš kitos pusės viena keisčiausių scenų buvo aklosios Marianos (be „j“) pasirodymas, kad net nustebau, ar čia J. M. Coetzee pokštauja, ar tiesiog Polui tiek turėjo pakrikti nervai, kad jis susigundo „sutenerės“ Elizabetos atvesta akląja? Toji scena itin makabriška, bet iš esmės ji demaskuoja palūžusio žmogaus psichiką – Polas pasiduoda Marijanos (su „j“) vardo asociacijai.

Autorius pasižymi lengvu stiliumi, geba kalbėti iš esmės apie sudėtingus dalykus labai kasdieniškai. Atsisakęs kalbos puošnumo, jis neria į sudėtingus veikėjų dialogus, tad jo personažai atrodo šiek tiek perdėtai šekspyriški, todėl sąlygiški, nes kalba labai nutolusi nuo šnekamosios, neretai pakylėtai biblijinė. Ypatingai šis autoriaus bruožas pasireiškia jo alegoriniuose romanuose Jėzaus vaikystė ir Jėzaus mokyklos metai. Netgi susidaro sąlygiški veikėjo Polo charakterio variantai iš skirtingų perspektyvų: Elizabeta regi jį esant itin šaltą, nors jo tapatybė su pasakotojo tonu lyg ir sufleruoja, kad Polas išties geraširdis, tik niekas nemato ir neįvertina jo gerumo. Kodėl Polą aplinkiniai regi irzlų ir piktą? Dėl to, kad nepasiduoda naujovėms, iš esmės yra įstrigęs dėl savo negalios, nesiveržia ir nemato naujų gyvenimo prošvaisčių? Sąlygiškai pateikiami keli požiūriai, šis efektas stipriai pasireiškė J. M. Coetzee romane Nešlovė, kuriame veikėjas suviliojęs studentę nieko blogo savo poelgyje nemato, tačiau aplinkinių spaudimas sukuria galingą atoveiksmį.

Šįkart turėčiau priekaištų ir vertėjai Irenai Daugirdaitei ir korektūros redaktoriams. Už akių kliuvo korektūros klaidos, pavyzdžiui, žodis mąstymas, mano supratimu, vis dar rašomas nosine raide žodžio šaknyje. Taip pat nustebau perskaitęs vertimą „išpūtė ausis“, nors šiaip jau įtempiame ką nors įdėmiai klausydami.

J. M. Coetzee romane Letas žmogus atrodo viskas šiek tiek sąlygiška, viskas šiek tiek nerealu ir kartu viskas logiškai „sukrenta“. Visgi tai idėjinis autorius, kurio kūriniai nėra lengvi analizuoti, kadangi interpretacijų gali būti pačių įvairiausių – čia kaip su Jose Saramago knygomis, ką pats skaitytojas įskaitys, tokias išvadas ir pasidarys. Norisi sakyti, kad knyga ne vien apie giminės pratęsimą, ne vien apie pavėluotą ir niekada neišsipildysiančią meilę, apie ribines gyvenimo situacijas ir ne vien apie šeimos tvirtumą, rūpestį ir darbą, ne vien apie imigrantų patirtį svetimoje šalyje, bet visas šias temas apjungus išryškėja pati svarbiausia tema: žmogaus (ne)reikalingumas ir gyvenimo prasmė. Gal tai ir nėra pati mėgstamiausia J. M. Coetzee knyga, tačiau vis vien tai aukšto lygio egzistencinė literatūra.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mokyklos metai"

J. M. Coetzee. „Jėzaus mokyklos metai“. – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 304 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kas mane pažįsta, tas žino, kad neslepiu savo susidomėjimo ir simpatijos J. M. Coetzee kūrybai. Lietuviškai prieš kelerius metus pasirodžiusi Jėzaus vaikystė sulaukė antrosios dalies Jėzaus mokyklos metai (angl. The Schooldays of Jesus), kuris kaip ir pirmoji dalis buvo įtrauktas į ilgąjį Man Booker sąrašą. Besipurtantiems religinių temų, teks nusiminti – bjaurėtis neteks, nes tai taip toli nuo Jėzaus, kaip nuo Žemės iki Mėnulio, tačiau autoriaus gebėjimas kurti Jėzaus alegoriją stebina nuo pat pirmųjų puslapių. Tiesa, skaitydamas vis bandžiau įsivaizduoti, kaip šią knygą „priimtų“ skaitytojai, kurie neskaitė Jėzaus vaikystės? Sunkiai. Taigi pradėsiu nuo nepopuliarios rekomendacijos – pirmiausia rekomenduočiau pradėti nuo pirmosios dalies.

Antrojoje dalyje tęsiama pradėta Simono ir Dovydo pažintis, kuri iš miesto Novijos persikelia į mažą miestelį Estrelą. Senstelėjusio pabėgėlio ir laive pasimetusio vaiko istorija perfiltruojanti Biblijines tiesas, sukuria pasipiktinimo ir kantrybės vertą pasakojimą apie suaugusiojo ir vaiko „gyvenimo mokyklą“. Romiais literatūriniais potėpiais autorius pernelyg niekuo nešokiruodamas sukuria iracionalią erdvę. Iš vienos pusės atrodo, kad visas vaizduojamasis pasaulis tėra fikcija ir romanas labiau kuriamas kaip utopija, kitą vertus, stinga utopinių romano ypatybių. 

Mistika atsiranda iš keistų pabėgėlių tarpasmeninių santykių ir iki nuogos filosofiškai „nuobliuotos“ kalbos. Jeigu pirmojoje knygos dalyje dar galėjo skaitytojas lyg per miglą įžvelgti karo pabėgėlių kolektyvizaciją „kažkur Ispanijos pietuose“, tai šioje dalyje tas numatomas pabėgimas atrodo dar labiau simbolinis istorijos atspirties taškas. Netgi kyla įtarimų, jog tai paralelinė realybė, kurioje atgimsta žmonės, pastarieji laive (kaip persikūnijimo procese) palieka savo praėjusio gyvenimo prisiminimus ir tapatybę, kitą vertus, po mistifikavimu yra ir realybę atliepiančios užuominos: karo išvaryti žmonės turi ištrinti savo praeitį ir pamiršti, priimdami naujoje valstybėje naujas gyvenimo taisykles.

Kaip ir anksčiau, taip ir šioje dalyje J. M. Coetzee, regis, be didelių pastangų iracionalumą užkloja racionalumu, kad knygoje nuolat jaučiama švelniai slegianti priešprieša tarp Simono ir septynmečio berniuko Dovydo. Simonas atstovauja racionaliai mąstymo plotmei, o Dovydas – iracionaliai, metafizinei, kuri peržengia suvokiamų sukurtų sistemų ribas – ypač skaičių pasaulį. Veikėjai tarsi konfrontuoja, bet iš esmės visą liūdesį priima Dovydo globėjas Simonas, kadangi jį slegia kančia, kad jis nesugeba peržengti racionalumo ribas ir mąstyti abstrakčiomis metafizinėmis kategorijomis. Nors Simonas nėra agresyvus ir savo racionalumo „neperša“, tačiau šioje dalyje auklėjimo įvairovės svarba tampa vienu aštriausiu diskusiniu lauku, kuris gniuždo Simoną. 

 Rašytojas J. M. Coetzee.

Berniukas Dovydas mokosi šokių Akademijoje ir per šokį pažįsta pasaulį. Simonas ir Inesa priklauso klasikiniam išsilavinimui, tačiau Dovydui taip nuolaidžiauja, kad netgi tai įvardijama kaip berniuko galia juos valdyti. Tikriausiai daugelį skaitytojų piktina tas akivaizdus faktas, kad berniukas sugeba gauti visko, ko trokšta, o Simonas ir Inesa jį besąlygiškai lepina. Kai kada net kyla mintis, ar nereiktų tiesiog gerai Dovydui įkrėsti į kailį ir „pasibaigtų visi ožiai“, tačiau kadangi berniukas turi metafizinį suvokimą, peržengiantį Inesos ir Simono suvokimo ribas, jis turi Jėzui prilygstančios galios valdyti kitus savo poreikių tenkinimui. Bet autorius vien berniuko savanaudiškumo rakursu neapsiriboja ir paverčia „suaugusiųjų išnaudojimą“ tiesiog pamokomis patiems suaugusiems.

Nemažai šįkart dėmesio skiriama aistros temai, apie kurią sukurpta ir kriminalinė istorijos linija – žmogžudystė iš nepakeliamos aistros. Dovydas pirmą kartą sužino, kad žmonės žudo ir iš meilės, tad bando suvokti bausmės ir veiksmo santykį. Kas atrodo, vaikui lyg ir savaime suprantama, ne visada viskas aišku būna patiems suaugusiems. Protingi Dovydo klausimai kartais veda iš kantrybės net nuolankųjį Simoną, tačiau tuose jo švelniose aiškaus ir tik iš pirmo žvilgsnio planingai išdėstomo pasaulių tiesų tiradose veriasi ir beviltiškas atotrūkis tarp vaiko suvokimo ir suaugusiojo suvokimo. 

Šioje knygos dalyje iki galo dar neaiški Simono misija. Atstovaudamas lyg ir racionalumui jis vis tiek elgiasi neadekvačiai – nebūdamas biologiniu berniuko tėvu, vadovaujasi instinktais, suranda jam motiną, tiki berniuko išskirtinumu, tačiau kažkas jame yra tokio, kas lieka kaip akmeniu pririšta prie schematiško, į nišas sudėlioto pasaulio – tai irgi paslaptis, kuri galbūt pamažu atsiskleis kitose autoriaus knygose.

Didžiausia kūrinio meninė galia yra alegoriškumas, kuris kuria sakralaus teksto įspūdį, kuriuo perteiktos auklėjimo paslaptys, atotrūkis tarp vaiko ir suaugusiojo sąmonių matmenų. Situacijos apverčia viską aukštyn kojom ir kartais knygoje atrodo, kad suaugusieji racionaliai sistemindami pasaulį save „sumažina“, todėl vaiko suvokimas siekia kur kas toliau – tai, kas galbūt glūdi už fizinio kūno t. y. kosmose, žvaigždėse, ankstesniuose gyvenimuose. Šioje Jėzaus mokykloje yra konfrontacija, kad fiziniai dydžiai neatitinka sąmonės dydžių, todėl auklėdami vieni kitus veikėjai iš esmės tobulėja patys, bet kiekvienas vis savo skirtingame vystymosi kelyje. Visgi visa tai autorius perteikia taip vaikiškai, taip natūraliai, kad naudodamas alegoriją nutrina sunkias ir kartais erzinančias filosofines ir religines sąvokas. 

Visgi stipresnį įspūdį padarė Jėzaus vaikystė – ji buvo labiau išplėtota, šioje dalyje viskas žvelgiama per pagrindinį kriminalinį įvykį, bet tai nesumenkina autoriaus išgrynintos vizijos sukurti serijinį pasakojimą, kuriame aidėtų unikali kalba ir rezonuotų platus dorovinis prasmių laukas. Šįkart tekstą jau vertė kita vertėja – patyrusi ir įvertinta Rasa Drazdauskienė, kuri savaip perteikė teksto vibracijas. Galbūt ir pats autorius truputį antrojoje dalyje keitė teksto ritmiką, truputį labiau prisilaikydamas populiariosios literatūros pasakojimo struktūros, todėl Jėzaus vaikystė atrodo truputį sakralesnė už Jėzaus mokyklos metus, bet būtų klaidinga skaidyti šią istoriją į „geresnė“ ar „prastesnė“ kategorijas, nes visumoje šios dalys gali eiti į vieną leidimą po tuo pačiu viršeliu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus vaikystė"

J. M. Coetzee. „Jėzaus vaikystė“ – Vilnius: Sofoklis, 2014.

Sveiki, skaitytojai, 

Recenziją pradėsiu prisipažinimu, kad J. M. Coetzee yra vienas mylimiausių mano rašytojų! Kruopščiai kaip mokyklinukas jį suskaitau ir kartu kiekvieną jo į lietuvių kalbą išverstą romaną tausoju kaip gelbėjimosi šiaudą. Jo romanas Barbarų belaukiant kažkada išties mane sukrėtė, o kiti kūriniai tiesiog pribloškė savo paprastu genialumu, tad visai nenuostabu, kad kiekvienas jo kūrinys nominuojamas prestižiškiausiems pasaulinės literatūros apdovanojimams. 

Leidykla Sofoklis knygų serijoje Kultinės knygos pirmą kartą lietuviškai išleido Jėzaus vaikystė (angl. Childhood of Jesus), kuris originalo kalba pasirodė 2013 metais ir iškart buvo nominuotas Booker‘io premijai. Sunkiausia kalbėti apie labai patikusią knygą, nes visada norisi išryškinti tai, kas joje labiausiai jaudina, pamirštant bet kokias kitas kritines priekabes, panašiai ir su šiuo J. M. Coetzee romanu, kuris, kaip teigia atgalinė viršelio pusė: „ne biblijinė istorija“. Pavadinimas, kaip ir daugelis rašytojų romanų, yra alegorinis ir iš pirmo žvilgsnio nieko bendro su Jėzumi neturi, tačiau turinio prasmės daugiau ar mažiau eina lygiagrečiai, todėl susidaro įspūdis, kad autorius pertransformuoja kitas istorijas ir suteikia jiems kitokį prasmių lauką.

Kaip jau įprasta autoriui, Jėzaus vaikystėje jis pasaulį kuria be aiškiai apibrėžtų ribų, vengdamas politinio konkretumo, tikslių sienų, situacijos ir laikmečio įvardijimo, todėl kaip ir Barbarų belaukiant, kaip ir Maiklo K gyvenimas ir laikai, skaitytojas yra įtrauktas į distopinį pasaulį, kuriame esti kiek ekstremali, karinė jėga grįsta pagrindinių veikėjų pasaulio pertvarkymo principais. Jėzaus vaikystėje taip pat yra šio chaoso ir tik iš tam tikrų užuominų galima numanyti, kad veiksmas vyksta kažkur pietų Ispanijoje, jūrų uoste – aplinkos detales atskleidžia ne ilgi aprašymai, bet veikėjų veiksmai, įpročiai, darbas, bendravimas. Nesunku suvokti, kad J. M. Coetzee Jėzaus vaikystės pasaulis išgalvotas, jis neturi konkretaus istorinio įvykio, tai alternatyvi tikrovė, kuri grįsta daugybe numano karo pabėgėlių kasdienybe, tačiau romane net neminima, kad veikėjai yra karo pabėgėliai, tačiau iš to, kad jie turi pamiršti praeitį, pakeisti istoriją tik dabartimi, galima suvokti, jog ankstesnis jų gyvenimas buvo absoliučiai sugriautas.

Distopinį vaizdinį kuria tam tikros pabėgėlio miestelio-miesto taisyklės, jų malonybinė bendravimo maniera, kurie balansuoja ties absurdiškumo riba: sumenkinamas seksualumas, agresija, aistros... Tarsi eliminuojamos žmogiškos aistros ir tokiame pasakojimo centre atsiduria kiek senesnis nei vidutinio amžiaus vyras su penkiamečiu berniuku Dovydu. Istorija primena kiek kvailo žmogaus, įsikalusio sau į galvą moralines tiesas, kuriomis vadovaudamasis ieško berniuko pasimetusios mamos. Teikdamas savo įsitikinimus apie prigimtinę motinos ir vaiko ryšį, jis suranda absoliučiai nebiologinę vaiko „motiną“ ir pripažįsta savo užduotį atlikęs, vadovaudamasis intuicija, paneigiančią bet kokius sveiku protu suprantamus įstatymus. Toks veikėjo iš pažiūros bukas įsitikinimas kelia skaitytojui pasipiktinimą, netgi švelniai šokiruoja, kaip autorius lengvais potėpiais gali sukurti tokį „mūsų teisingam pasauliui“ prieštaringą veikėją, tačiau nuolat prabrėkštomis minimas noras pamiršti aną sugriuvusį pasaulį, verčia veikėją pasąmoningai vadovautis ne sveiku protu, bet prigimtiniais instinktais, nes anas „sveiko proto“ pasaulis, kaip jau galima nujausti, pagrindinį veikėją ne tik nuvylė, bet ir sugriovė jo gyvenimą.

 J. M. Coetzee.

Kitas keistas dalykas, kuris kirba tarp romano eilučių yra veikėjų verbalinė kalba, kuri pilna biblijinio bendravimo ir didaktinių filosofavimų, kas kiek keistai skamba karo pabėgėlių lūpomis. Matomai pagrindinis veikėjas išsilavinęs, žino krikščioniškojo pasaulio tiesas, tačiau neapleidžia jausmas, kad jis iš maurų arba, kitaip sakant, musulmoniškosios religijos atstovas, tačiau autorius eliminuoja bet kokias aiškias religijos žymes, palikdamas tik filosofinę plotmę, kurioje lyg fotografija tirpale išryškėja kuriama egzistencialistinės literatūros paveikioji galia, kuri supurto skaitytojo žinias apie gyvenimą, kitaip sakant, tai vienas iš distopinių alegorinių romano bruožų. 

Romane neatsiejama pagrindinio veikėjo bendravimas su Dovydu nuo biblijinės alegorijos – vaiko auklėjimas, kalbos ir kultūros priėmimo aiškinimas mažajam žmogui naujojo pasaulio sąrangoje sukelia Mažojo princo efektą, netgi priverčia toptelėti, kaip lengvai per kalbą su vaiku, gali būti išgaubtas ir perduotas pasaulio vaizdinys, prasmės suvokimas. Autorius slysteli skaitytoją ledu: kaip lengvai tą pasaulį galima iškreipti ir paversti jį susipriešinusių įsitikinimų karo lauku. 

Persiritus romanui į antrą pusę, sustiprėja vaiko Dovydo įtaka, kurį rašytojas ima vis labiau mistifikuoti, suteikdamas jaunojo pranašo, netgi naujojo Mesijo įvaizdį. Tiesa, sunku pasakyti, ar tai iš dalies vyksta pasakotojo pastangomis Simono suvokiamoje realybėje ar iš tikrųjų distopinėje istorijoje. Skaičiai ir literatūra, pastangos pamiršti buvusį gyvenimą, perprasti besikeičiantį pasaulį verčia veikėjus imtis nestandartinių mąstymo ir realybės priėmimo strategijų. Alegoriškiausias tampa knygos finalas, kai autorius sufalsifikuoja viską, kas jau buvo lyg ir aišku. Kirba vienintelis klausimas: ar berniukas iš tikrųjų ypatingas ir turi stebuklingų „jėziškų“ galių? J. M. Coetzee iki galo žongliruoja dvilypiškumu, kurdamas nenuspėjamų intuicijų paralelines visatas, integruodamas ir stilizuodamas ne tik biblijinę istoriją, bet ir Servanteso Don Kichotą. Šioje visatoje visi herojai atrodo daugiau ar mažiau Don Kichotais, tik kai kurie iš jų mano esą Sanča Pansomis, bet kokiu atveju, jų tarpusavio santykiai ir kasdienybės filosofija persmelkti pokalbiai ir nuojautos tampa ypatingu moralinių ir amoralių taisyklių kompleksu, leidžiančiu intuityviai pamatuoti skaitytojo suvokiamą ne tik knygos realybę, bet ir nūdienos pasaulį.

Jėzaus vaikystė – kaip visada, J. M. Coetzee išskleista didinga idėja, kuri kažin kokiais paprastais žodžiais tampa stipriu moralinių vertybių alegoriniu užtaisu, kuris verčia piktintis ir žavėtis išgautu demaskuojamosios egzistencinės literatūros radaru. Labai nudžiugau, kai rašydamas šią recenziją, aptikau, jog Sofoklio leidykla jau iš spaustuvės gabena šio romano tęsinį Jėzaus mokyklos metai – tai viena džiugiausių, bent jau man, literatūrinių naujienų šiemet. Labai tikiuosi, kad leidykla, pristačiusi ne vieną J. M. Coetzee romaną, ryšis išversti ir senesnius, dar nė karto lietuviškai nepristatytus romanus. Tai tarsi naujų laikų F. Dostojevskis, kurį reikia turėti kiekvienam aukštą literatūrinę prabą vertinančiam skaitytojui.

Jūsų Maištinga Siela