Knyga: J. M. Coetzee "Lėtas žmogus"

J. M. Coetzee. „Lėtas žmogus“ – Vilnius: Metodika, 2012. – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Sunku rasti kažką panašaus į rašytojo J. M. Coetzee, nes jo knygos išties išskirtinės. Visai ne dėl to, kad jis dukart pelnė Booker premiją ir turi literatūros Nobelį, bet dėl jo knygų moralinės ir etinės vertybės, aštrios ir kartais aršios diskusijos vertos tematikos. Jo romanas Letas žmogus (angl. Slow Man) pasirodė 2005 metais ir ją išleido leidykla Metodika (dabar vadinasi Sofoklis).

Rašytojas Sigitas Parulskis J. M. Coetzee pavadino pačiu svarbiausiu šiuolaikiniu rašytoju. Negaliu nepritarti, kad viską, ką turime išsivertę į lietuvių kalbą, yra nepaprastai gurmaniška, verta dėmesio, laiko ir diskusijų. Tai ne toji literatūra, kurią probėgšmais paskaitysite prie kavos gurkšnio, skubėdami į darbą ar pliažą – tai mąslaus susikaupimo reikalaujanti istorija (kaip ir visos šio autoriaus knygos).

Lėtas žmogus, kaip jau ir įprasta J. M. Coetzee, dėmesio centre – jau nebejaunas vyriškis, šiuo atveju šešiasdešimtmetis Polas, kuris lemtingą dieną važiuodamas dviračiu papuola į eismo įvykį. Jam atliekama kojos amputacija, kadangi amžius ne be tas, kad atstatytų kaulus ir nuo čia, regis, turėtų prasidėti ilga ir niūri susitaikymo su senatve, neįgalumu ir apskritai su nereikalingumu istorija. Iš esmės atsidūręs lėtoje laiko tėkmėje, kasdieninėje reabilitacijos ritme, atrodo, kad Polas nekenčia savęs, kol jo gyvenime neatsiranda nauja slaugytoja Marijana. Iki tol gyvenęs fotografo gyvenimą ir nė nesusimąstęs apie palikuonis, prispaustas negalios, jis nuolat svarsto, kas būtų, jeigu jis vis dėlto būtų pratęsęs savo giminę. Tai panašu į savigraužą, bet iš esmės jautriai perteikiama žmogaus saulėlydžio problemą: kol jaunas gyvenu sau, o kai pasenau, žiūrėk, nėra kam nė pasiguosti.

Marijana staiga tampa ne vien tik vaisinga moteris, bet ir jo aistros subjektu, aistros, kuri irgi, regis, ilgą laiką buvo užslėpta. Iš esmės tai vyro neprieinamumas, kuris turėjo psichologinį lūžį, nes tik po amputacijos jis vėl prisileido moterį. Didžiausia problema vis dėlto yra moralinis apsisprendimas mylėti ištekėjusią ir vaikų turinčią imigrantę iš Kroatijos. Kartais Polo svarstymai atrodo infantilūs, nelogiški, prieštaringi, pavyzdžiui, laiškų rašymas, kuriame atsiprašinėja, įrodinėja, kad šios šeimos nepersekioja, bet pats veiksmas rodo ką kitą. Tai beviltiškoje vienatvėje atsidūrusio žmogaus psichologija, kuri vienu metu ir neigia, ir griebiasi šiaudo.

Jeigu Marijanos ir Polo santykis aiškus kiekvienam skaitytojui, tai daugiausia abejonių kelia atsiradęs rašytojos Elizabetos vaidmuo. Tiesą sakant, net suabejojau, ar autorius staiga neperėjo į absoliučiai fiktyvią fantaziją – atsiuntė angelą, pradėjo pasakoti alegorinį Biblijos motyvais paremtą pasakojimą. Kartais autorius net sukuria įspūdį, kad Elizabeta – tai paties Polo išgalvotas veikėjas, sąžinės rekonstrukcija, kadangi ir pati Elizabeta kalba kaip Polas, įterpdama prancūziškų kalbos elementų. Paties romano finalas visgi kur kas „žemiškesnis“ ir, pasirodo, kad Elizabeta iš tikrųjų tėra (bet ar iš tikrųjų?) tik skurstanti sena rašytoja, kuriai nėra šiame pasaulyje vietos. Romano emocinis krūvis, rodos, visada ėjęs apie pagrindinį veikėją Polą staiga „pereina“ Elizabetai. Pats banaliausias dalykas moralistiniam autoriui finalą sukurti, kad pagrindinis veikėjas išmoko aiškią pamoką, tačiau net užbaigus knygą tenka pasvarstyti, ko visgi Polas išmoko, kad jis atstūmė Elizabetą?

J. M. Coetzee

Iš dalies galima sakyti, kad tai knyga ne vien apie aistrą vedusiai moteriai, bet ir tam tikrą nerealizuotos tėvystės duoklę, netgi savotišką atpirkimą, kurį Polas stengiasi kompensuoti padėdamas Marijanos vaikams. Iš kitos pusės viena keisčiausių scenų buvo aklosios Marianos (be „j“) pasirodymas, kad net nustebau, ar čia J. M. Coetzee pokštauja, ar tiesiog Polui tiek turėjo pakrikti nervai, kad jis susigundo „sutenerės“ Elizabetos atvesta akląja? Toji scena itin makabriška, bet iš esmės ji demaskuoja palūžusio žmogaus psichiką – Polas pasiduoda Marijanos (su „j“) vardo asociacijai.

Autorius pasižymi lengvu stiliumi, geba kalbėti iš esmės apie sudėtingus dalykus labai kasdieniškai. Atsisakęs kalbos puošnumo, jis neria į sudėtingus veikėjų dialogus, tad jo personažai atrodo šiek tiek perdėtai šekspyriški, todėl sąlygiški, nes kalba labai nutolusi nuo šnekamosios, neretai pakylėtai biblijinė. Ypatingai šis autoriaus bruožas pasireiškia jo alegoriniuose romanuose Jėzaus vaikystė ir Jėzaus mokyklos metai. Netgi susidaro sąlygiški veikėjo Polo charakterio variantai iš skirtingų perspektyvų: Elizabeta regi jį esant itin šaltą, nors jo tapatybė su pasakotojo tonu lyg ir sufleruoja, kad Polas išties geraširdis, tik niekas nemato ir neįvertina jo gerumo. Kodėl Polą aplinkiniai regi irzlų ir piktą? Dėl to, kad nepasiduoda naujovėms, iš esmės yra įstrigęs dėl savo negalios, nesiveržia ir nemato naujų gyvenimo prošvaisčių? Sąlygiškai pateikiami keli požiūriai, šis efektas stipriai pasireiškė J. M. Coetzee romane Nešlovė, kuriame veikėjas suviliojęs studentę nieko blogo savo poelgyje nemato, tačiau aplinkinių spaudimas sukuria galingą atoveiksmį.

Šįkart turėčiau priekaištų ir vertėjai Irenai Daugirdaitei ir korektūros redaktoriams. Už akių kliuvo korektūros klaidos, pavyzdžiui, žodis mąstymas, mano supratimu, vis dar rašomas nosine raide žodžio šaknyje. Taip pat nustebau perskaitęs vertimą „išpūtė ausis“, nors šiaip jau įtempiame ką nors įdėmiai klausydami.

J. M. Coetzee romane Letas žmogus atrodo viskas šiek tiek sąlygiška, viskas šiek tiek nerealu ir kartu viskas logiškai „sukrenta“. Visgi tai idėjinis autorius, kurio kūriniai nėra lengvi analizuoti, kadangi interpretacijų gali būti pačių įvairiausių – čia kaip su Jose Saramago knygomis, ką pats skaitytojas įskaitys, tokias išvadas ir pasidarys. Norisi sakyti, kad knyga ne vien apie giminės pratęsimą, ne vien apie pavėluotą ir niekada neišsipildysiančią meilę, apie ribines gyvenimo situacijas ir ne vien apie šeimos tvirtumą, rūpestį ir darbą, ne vien apie imigrantų patirtį svetimoje šalyje, bet visas šias temas apjungus išryškėja pati svarbiausia tema: žmogaus (ne)reikalingumas ir gyvenimo prasmė. Gal tai ir nėra pati mėgstamiausia J. M. Coetzee knyga, tačiau vis vien tai aukšto lygio egzistencinė literatūra.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mokyklos metai"

J. M. Coetzee. „Jėzaus mokyklos metai“. – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 304 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kas mane pažįsta, tas žino, kad neslepiu savo susidomėjimo ir simpatijos J. M. Coetzee kūrybai. Lietuviškai prieš kelerius metus pasirodžiusi Jėzaus vaikystė sulaukė antrosios dalies Jėzaus mokyklos metai (angl. The Schooldays of Jesus), kuris kaip ir pirmoji dalis buvo įtrauktas į ilgąjį Man Booker sąrašą. Besipurtantiems religinių temų, teks nusiminti – bjaurėtis neteks, nes tai taip toli nuo Jėzaus, kaip nuo Žemės iki Mėnulio, tačiau autoriaus gebėjimas kurti Jėzaus alegoriją stebina nuo pat pirmųjų puslapių. Tiesa, skaitydamas vis bandžiau įsivaizduoti, kaip šią knygą „priimtų“ skaitytojai, kurie neskaitė Jėzaus vaikystės? Sunkiai. Taigi pradėsiu nuo nepopuliarios rekomendacijos – pirmiausia rekomenduočiau pradėti nuo pirmosios dalies.

Antrojoje dalyje tęsiama pradėta Simono ir Dovydo pažintis, kuri iš miesto Novijos persikelia į mažą miestelį Estrelą. Senstelėjusio pabėgėlio ir laive pasimetusio vaiko istorija perfiltruojanti Biblijines tiesas, sukuria pasipiktinimo ir kantrybės vertą pasakojimą apie suaugusiojo ir vaiko „gyvenimo mokyklą“. Romiais literatūriniais potėpiais autorius pernelyg niekuo nešokiruodamas sukuria iracionalią erdvę. Iš vienos pusės atrodo, kad visas vaizduojamasis pasaulis tėra fikcija ir romanas labiau kuriamas kaip utopija, kitą vertus, stinga utopinių romano ypatybių. 

Mistika atsiranda iš keistų pabėgėlių tarpasmeninių santykių ir iki nuogos filosofiškai „nuobliuotos“ kalbos. Jeigu pirmojoje knygos dalyje dar galėjo skaitytojas lyg per miglą įžvelgti karo pabėgėlių kolektyvizaciją „kažkur Ispanijos pietuose“, tai šioje dalyje tas numatomas pabėgimas atrodo dar labiau simbolinis istorijos atspirties taškas. Netgi kyla įtarimų, jog tai paralelinė realybė, kurioje atgimsta žmonės, pastarieji laive (kaip persikūnijimo procese) palieka savo praėjusio gyvenimo prisiminimus ir tapatybę, kitą vertus, po mistifikavimu yra ir realybę atliepiančios užuominos: karo išvaryti žmonės turi ištrinti savo praeitį ir pamiršti, priimdami naujoje valstybėje naujas gyvenimo taisykles.

Kaip ir anksčiau, taip ir šioje dalyje J. M. Coetzee, regis, be didelių pastangų iracionalumą užkloja racionalumu, kad knygoje nuolat jaučiama švelniai slegianti priešprieša tarp Simono ir septynmečio berniuko Dovydo. Simonas atstovauja racionaliai mąstymo plotmei, o Dovydas – iracionaliai, metafizinei, kuri peržengia suvokiamų sukurtų sistemų ribas – ypač skaičių pasaulį. Veikėjai tarsi konfrontuoja, bet iš esmės visą liūdesį priima Dovydo globėjas Simonas, kadangi jį slegia kančia, kad jis nesugeba peržengti racionalumo ribas ir mąstyti abstrakčiomis metafizinėmis kategorijomis. Nors Simonas nėra agresyvus ir savo racionalumo „neperša“, tačiau šioje dalyje auklėjimo įvairovės svarba tampa vienu aštriausiu diskusiniu lauku, kuris gniuždo Simoną. 

 Rašytojas J. M. Coetzee.

Berniukas Dovydas mokosi šokių Akademijoje ir per šokį pažįsta pasaulį. Simonas ir Inesa priklauso klasikiniam išsilavinimui, tačiau Dovydui taip nuolaidžiauja, kad netgi tai įvardijama kaip berniuko galia juos valdyti. Tikriausiai daugelį skaitytojų piktina tas akivaizdus faktas, kad berniukas sugeba gauti visko, ko trokšta, o Simonas ir Inesa jį besąlygiškai lepina. Kai kada net kyla mintis, ar nereiktų tiesiog gerai Dovydui įkrėsti į kailį ir „pasibaigtų visi ožiai“, tačiau kadangi berniukas turi metafizinį suvokimą, peržengiantį Inesos ir Simono suvokimo ribas, jis turi Jėzui prilygstančios galios valdyti kitus savo poreikių tenkinimui. Bet autorius vien berniuko savanaudiškumo rakursu neapsiriboja ir paverčia „suaugusiųjų išnaudojimą“ tiesiog pamokomis patiems suaugusiems.

Nemažai šįkart dėmesio skiriama aistros temai, apie kurią sukurpta ir kriminalinė istorijos linija – žmogžudystė iš nepakeliamos aistros. Dovydas pirmą kartą sužino, kad žmonės žudo ir iš meilės, tad bando suvokti bausmės ir veiksmo santykį. Kas atrodo, vaikui lyg ir savaime suprantama, ne visada viskas aišku būna patiems suaugusiems. Protingi Dovydo klausimai kartais veda iš kantrybės net nuolankųjį Simoną, tačiau tuose jo švelniose aiškaus ir tik iš pirmo žvilgsnio planingai išdėstomo pasaulių tiesų tiradose veriasi ir beviltiškas atotrūkis tarp vaiko suvokimo ir suaugusiojo suvokimo. 

Šioje knygos dalyje iki galo dar neaiški Simono misija. Atstovaudamas lyg ir racionalumui jis vis tiek elgiasi neadekvačiai – nebūdamas biologiniu berniuko tėvu, vadovaujasi instinktais, suranda jam motiną, tiki berniuko išskirtinumu, tačiau kažkas jame yra tokio, kas lieka kaip akmeniu pririšta prie schematiško, į nišas sudėlioto pasaulio – tai irgi paslaptis, kuri galbūt pamažu atsiskleis kitose autoriaus knygose.

Didžiausia kūrinio meninė galia yra alegoriškumas, kuris kuria sakralaus teksto įspūdį, kuriuo perteiktos auklėjimo paslaptys, atotrūkis tarp vaiko ir suaugusiojo sąmonių matmenų. Situacijos apverčia viską aukštyn kojom ir kartais knygoje atrodo, kad suaugusieji racionaliai sistemindami pasaulį save „sumažina“, todėl vaiko suvokimas siekia kur kas toliau – tai, kas galbūt glūdi už fizinio kūno t. y. kosmose, žvaigždėse, ankstesniuose gyvenimuose. Šioje Jėzaus mokykloje yra konfrontacija, kad fiziniai dydžiai neatitinka sąmonės dydžių, todėl auklėdami vieni kitus veikėjai iš esmės tobulėja patys, bet kiekvienas vis savo skirtingame vystymosi kelyje. Visgi visa tai autorius perteikia taip vaikiškai, taip natūraliai, kad naudodamas alegoriją nutrina sunkias ir kartais erzinančias filosofines ir religines sąvokas. 

Visgi stipresnį įspūdį padarė Jėzaus vaikystė – ji buvo labiau išplėtota, šioje dalyje viskas žvelgiama per pagrindinį kriminalinį įvykį, bet tai nesumenkina autoriaus išgrynintos vizijos sukurti serijinį pasakojimą, kuriame aidėtų unikali kalba ir rezonuotų platus dorovinis prasmių laukas. Šįkart tekstą jau vertė kita vertėja – patyrusi ir įvertinta Rasa Drazdauskienė, kuri savaip perteikė teksto vibracijas. Galbūt ir pats autorius truputį antrojoje dalyje keitė teksto ritmiką, truputį labiau prisilaikydamas populiariosios literatūros pasakojimo struktūros, todėl Jėzaus vaikystė atrodo truputį sakralesnė už Jėzaus mokyklos metus, bet būtų klaidinga skaidyti šią istoriją į „geresnė“ ar „prastesnė“ kategorijas, nes visumoje šios dalys gali eiti į vieną leidimą po tuo pačiu viršeliu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus vaikystė"

J. M. Coetzee. „Jėzaus vaikystė“ – Vilnius: Sofoklis, 2014.

Sveiki, skaitytojai, 

Recenziją pradėsiu prisipažinimu, kad J. M. Coetzee yra vienas mylimiausių mano rašytojų! Kruopščiai kaip mokyklinukas jį suskaitau ir kartu kiekvieną jo į lietuvių kalbą išverstą romaną tausoju kaip gelbėjimosi šiaudą. Jo romanas Barbarų belaukiant kažkada išties mane sukrėtė, o kiti kūriniai tiesiog pribloškė savo paprastu genialumu, tad visai nenuostabu, kad kiekvienas jo kūrinys nominuojamas prestižiškiausiems pasaulinės literatūros apdovanojimams. 

Leidykla Sofoklis knygų serijoje Kultinės knygos pirmą kartą lietuviškai išleido Jėzaus vaikystė (angl. Childhood of Jesus), kuris originalo kalba pasirodė 2013 metais ir iškart buvo nominuotas Booker‘io premijai. Sunkiausia kalbėti apie labai patikusią knygą, nes visada norisi išryškinti tai, kas joje labiausiai jaudina, pamirštant bet kokias kitas kritines priekabes, panašiai ir su šiuo J. M. Coetzee romanu, kuris, kaip teigia atgalinė viršelio pusė: „ne biblijinė istorija“. Pavadinimas, kaip ir daugelis rašytojų romanų, yra alegorinis ir iš pirmo žvilgsnio nieko bendro su Jėzumi neturi, tačiau turinio prasmės daugiau ar mažiau eina lygiagrečiai, todėl susidaro įspūdis, kad autorius pertransformuoja kitas istorijas ir suteikia jiems kitokį prasmių lauką.

Kaip jau įprasta autoriui, Jėzaus vaikystėje jis pasaulį kuria be aiškiai apibrėžtų ribų, vengdamas politinio konkretumo, tikslių sienų, situacijos ir laikmečio įvardijimo, todėl kaip ir Barbarų belaukiant, kaip ir Maiklo K gyvenimas ir laikai, skaitytojas yra įtrauktas į distopinį pasaulį, kuriame esti kiek ekstremali, karinė jėga grįsta pagrindinių veikėjų pasaulio pertvarkymo principais. Jėzaus vaikystėje taip pat yra šio chaoso ir tik iš tam tikrų užuominų galima numanyti, kad veiksmas vyksta kažkur pietų Ispanijoje, jūrų uoste – aplinkos detales atskleidžia ne ilgi aprašymai, bet veikėjų veiksmai, įpročiai, darbas, bendravimas. Nesunku suvokti, kad J. M. Coetzee Jėzaus vaikystės pasaulis išgalvotas, jis neturi konkretaus istorinio įvykio, tai alternatyvi tikrovė, kuri grįsta daugybe numano karo pabėgėlių kasdienybe, tačiau romane net neminima, kad veikėjai yra karo pabėgėliai, tačiau iš to, kad jie turi pamiršti praeitį, pakeisti istoriją tik dabartimi, galima suvokti, jog ankstesnis jų gyvenimas buvo absoliučiai sugriautas.

Distopinį vaizdinį kuria tam tikros pabėgėlio miestelio-miesto taisyklės, jų malonybinė bendravimo maniera, kurie balansuoja ties absurdiškumo riba: sumenkinamas seksualumas, agresija, aistros... Tarsi eliminuojamos žmogiškos aistros ir tokiame pasakojimo centre atsiduria kiek senesnis nei vidutinio amžiaus vyras su penkiamečiu berniuku Dovydu. Istorija primena kiek kvailo žmogaus, įsikalusio sau į galvą moralines tiesas, kuriomis vadovaudamasis ieško berniuko pasimetusios mamos. Teikdamas savo įsitikinimus apie prigimtinę motinos ir vaiko ryšį, jis suranda absoliučiai nebiologinę vaiko „motiną“ ir pripažįsta savo užduotį atlikęs, vadovaudamasis intuicija, paneigiančią bet kokius sveiku protu suprantamus įstatymus. Toks veikėjo iš pažiūros bukas įsitikinimas kelia skaitytojui pasipiktinimą, netgi švelniai šokiruoja, kaip autorius lengvais potėpiais gali sukurti tokį „mūsų teisingam pasauliui“ prieštaringą veikėją, tačiau nuolat prabrėkštomis minimas noras pamiršti aną sugriuvusį pasaulį, verčia veikėją pasąmoningai vadovautis ne sveiku protu, bet prigimtiniais instinktais, nes anas „sveiko proto“ pasaulis, kaip jau galima nujausti, pagrindinį veikėją ne tik nuvylė, bet ir sugriovė jo gyvenimą.

 J. M. Coetzee.

Kitas keistas dalykas, kuris kirba tarp romano eilučių yra veikėjų verbalinė kalba, kuri pilna biblijinio bendravimo ir didaktinių filosofavimų, kas kiek keistai skamba karo pabėgėlių lūpomis. Matomai pagrindinis veikėjas išsilavinęs, žino krikščioniškojo pasaulio tiesas, tačiau neapleidžia jausmas, kad jis iš maurų arba, kitaip sakant, musulmoniškosios religijos atstovas, tačiau autorius eliminuoja bet kokias aiškias religijos žymes, palikdamas tik filosofinę plotmę, kurioje lyg fotografija tirpale išryškėja kuriama egzistencialistinės literatūros paveikioji galia, kuri supurto skaitytojo žinias apie gyvenimą, kitaip sakant, tai vienas iš distopinių alegorinių romano bruožų. 

Romane neatsiejama pagrindinio veikėjo bendravimas su Dovydu nuo biblijinės alegorijos – vaiko auklėjimas, kalbos ir kultūros priėmimo aiškinimas mažajam žmogui naujojo pasaulio sąrangoje sukelia Mažojo princo efektą, netgi priverčia toptelėti, kaip lengvai per kalbą su vaiku, gali būti išgaubtas ir perduotas pasaulio vaizdinys, prasmės suvokimas. Autorius slysteli skaitytoją ledu: kaip lengvai tą pasaulį galima iškreipti ir paversti jį susipriešinusių įsitikinimų karo lauku. 

Persiritus romanui į antrą pusę, sustiprėja vaiko Dovydo įtaka, kurį rašytojas ima vis labiau mistifikuoti, suteikdamas jaunojo pranašo, netgi naujojo Mesijo įvaizdį. Tiesa, sunku pasakyti, ar tai iš dalies vyksta pasakotojo pastangomis Simono suvokiamoje realybėje ar iš tikrųjų distopinėje istorijoje. Skaičiai ir literatūra, pastangos pamiršti buvusį gyvenimą, perprasti besikeičiantį pasaulį verčia veikėjus imtis nestandartinių mąstymo ir realybės priėmimo strategijų. Alegoriškiausias tampa knygos finalas, kai autorius sufalsifikuoja viską, kas jau buvo lyg ir aišku. Kirba vienintelis klausimas: ar berniukas iš tikrųjų ypatingas ir turi stebuklingų „jėziškų“ galių? J. M. Coetzee iki galo žongliruoja dvilypiškumu, kurdamas nenuspėjamų intuicijų paralelines visatas, integruodamas ir stilizuodamas ne tik biblijinę istoriją, bet ir Servanteso Don Kichotą. Šioje visatoje visi herojai atrodo daugiau ar mažiau Don Kichotais, tik kai kurie iš jų mano esą Sanča Pansomis, bet kokiu atveju, jų tarpusavio santykiai ir kasdienybės filosofija persmelkti pokalbiai ir nuojautos tampa ypatingu moralinių ir amoralių taisyklių kompleksu, leidžiančiu intuityviai pamatuoti skaitytojo suvokiamą ne tik knygos realybę, bet ir nūdienos pasaulį.

Jėzaus vaikystė – kaip visada, J. M. Coetzee išskleista didinga idėja, kuri kažin kokiais paprastais žodžiais tampa stipriu moralinių vertybių alegoriniu užtaisu, kuris verčia piktintis ir žavėtis išgautu demaskuojamosios egzistencinės literatūros radaru. Labai nudžiugau, kai rašydamas šią recenziją, aptikau, jog Sofoklio leidykla jau iš spaustuvės gabena šio romano tęsinį Jėzaus mokyklos metai – tai viena džiugiausių, bent jau man, literatūrinių naujienų šiemet. Labai tikiuosi, kad leidykla, pristačiusi ne vieną J. M. Coetzee romaną, ryšis išversti ir senesnius, dar nė karto lietuviškai nepristatytus romanus. Tai tarsi naujų laikų F. Dostojevskis, kurį reikia turėti kiekvienam aukštą literatūrinę prabą vertinančiam skaitytojui.

Jūsų Maištinga Siela