Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mokyklos metai"

J. M. Coetzee. „Jėzaus mokyklos metai“. – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 304 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kas mane pažįsta, tas žino, kad neslepiu savo susidomėjimo ir simpatijos J. M. Coetzee kūrybai. Lietuviškai prieš kelerius metus pasirodžiusi Jėzaus vaikystė sulaukė antrosios dalies Jėzaus mokyklos metai (angl. The Schooldays of Jesus), kuris kaip ir pirmoji dalis buvo įtrauktas į ilgąjį Man Booker sąrašą. Besipurtantiems religinių temų, teks nusiminti – bjaurėtis neteks, nes tai taip toli nuo Jėzaus, kaip nuo Žemės iki Mėnulio, tačiau autoriaus gebėjimas kurti Jėzaus alegoriją stebina nuo pat pirmųjų puslapių. Tiesa, skaitydamas vis bandžiau įsivaizduoti, kaip šią knygą „priimtų“ skaitytojai, kurie neskaitė Jėzaus vaikystės? Sunkiai. Taigi pradėsiu nuo nepopuliarios rekomendacijos – pirmiausia rekomenduočiau pradėti nuo pirmosios dalies.

Antrojoje dalyje tęsiama pradėta Simono ir Dovydo pažintis, kuri iš miesto Novijos persikelia į mažą miestelį Estrelą. Senstelėjusio pabėgėlio ir laive pasimetusio vaiko istorija perfiltruojanti Biblijines tiesas, sukuria pasipiktinimo ir kantrybės vertą pasakojimą apie suaugusiojo ir vaiko „gyvenimo mokyklą“. Romiais literatūriniais potėpiais autorius pernelyg niekuo nešokiruodamas sukuria iracionalią erdvę. Iš vienos pusės atrodo, kad visas vaizduojamasis pasaulis tėra fikcija ir romanas labiau kuriamas kaip utopija, kitą vertus, stinga utopinių romano ypatybių. 

Mistika atsiranda iš keistų pabėgėlių tarpasmeninių santykių ir iki nuogos filosofiškai „nuobliuotos“ kalbos. Jeigu pirmojoje knygos dalyje dar galėjo skaitytojas lyg per miglą įžvelgti karo pabėgėlių kolektyvizaciją „kažkur Ispanijos pietuose“, tai šioje dalyje tas numatomas pabėgimas atrodo dar labiau simbolinis istorijos atspirties taškas. Netgi kyla įtarimų, jog tai paralelinė realybė, kurioje atgimsta žmonės, pastarieji laive (kaip persikūnijimo procese) palieka savo praėjusio gyvenimo prisiminimus ir tapatybę, kitą vertus, po mistifikavimu yra ir realybę atliepiančios užuominos: karo išvaryti žmonės turi ištrinti savo praeitį ir pamiršti, priimdami naujoje valstybėje naujas gyvenimo taisykles.

Kaip ir anksčiau, taip ir šioje dalyje J. M. Coetzee, regis, be didelių pastangų iracionalumą užkloja racionalumu, kad knygoje nuolat jaučiama švelniai slegianti priešprieša tarp Simono ir septynmečio berniuko Dovydo. Simonas atstovauja racionaliai mąstymo plotmei, o Dovydas – iracionaliai, metafizinei, kuri peržengia suvokiamų sukurtų sistemų ribas – ypač skaičių pasaulį. Veikėjai tarsi konfrontuoja, bet iš esmės visą liūdesį priima Dovydo globėjas Simonas, kadangi jį slegia kančia, kad jis nesugeba peržengti racionalumo ribas ir mąstyti abstrakčiomis metafizinėmis kategorijomis. Nors Simonas nėra agresyvus ir savo racionalumo „neperša“, tačiau šioje dalyje auklėjimo įvairovės svarba tampa vienu aštriausiu diskusiniu lauku, kuris gniuždo Simoną. 

 Rašytojas J. M. Coetzee.

Berniukas Dovydas mokosi šokių Akademijoje ir per šokį pažįsta pasaulį. Simonas ir Inesa priklauso klasikiniam išsilavinimui, tačiau Dovydui taip nuolaidžiauja, kad netgi tai įvardijama kaip berniuko galia juos valdyti. Tikriausiai daugelį skaitytojų piktina tas akivaizdus faktas, kad berniukas sugeba gauti visko, ko trokšta, o Simonas ir Inesa jį besąlygiškai lepina. Kai kada net kyla mintis, ar nereiktų tiesiog gerai Dovydui įkrėsti į kailį ir „pasibaigtų visi ožiai“, tačiau kadangi berniukas turi metafizinį suvokimą, peržengiantį Inesos ir Simono suvokimo ribas, jis turi Jėzui prilygstančios galios valdyti kitus savo poreikių tenkinimui. Bet autorius vien berniuko savanaudiškumo rakursu neapsiriboja ir paverčia „suaugusiųjų išnaudojimą“ tiesiog pamokomis patiems suaugusiems.

Nemažai šįkart dėmesio skiriama aistros temai, apie kurią sukurpta ir kriminalinė istorijos linija – žmogžudystė iš nepakeliamos aistros. Dovydas pirmą kartą sužino, kad žmonės žudo ir iš meilės, tad bando suvokti bausmės ir veiksmo santykį. Kas atrodo, vaikui lyg ir savaime suprantama, ne visada viskas aišku būna patiems suaugusiems. Protingi Dovydo klausimai kartais veda iš kantrybės net nuolankųjį Simoną, tačiau tuose jo švelniose aiškaus ir tik iš pirmo žvilgsnio planingai išdėstomo pasaulių tiesų tiradose veriasi ir beviltiškas atotrūkis tarp vaiko suvokimo ir suaugusiojo suvokimo. 

Šioje knygos dalyje iki galo dar neaiški Simono misija. Atstovaudamas lyg ir racionalumui jis vis tiek elgiasi neadekvačiai – nebūdamas biologiniu berniuko tėvu, vadovaujasi instinktais, suranda jam motiną, tiki berniuko išskirtinumu, tačiau kažkas jame yra tokio, kas lieka kaip akmeniu pririšta prie schematiško, į nišas sudėlioto pasaulio – tai irgi paslaptis, kuri galbūt pamažu atsiskleis kitose autoriaus knygose.

Didžiausia kūrinio meninė galia yra alegoriškumas, kuris kuria sakralaus teksto įspūdį, kuriuo perteiktos auklėjimo paslaptys, atotrūkis tarp vaiko ir suaugusiojo sąmonių matmenų. Situacijos apverčia viską aukštyn kojom ir kartais knygoje atrodo, kad suaugusieji racionaliai sistemindami pasaulį save „sumažina“, todėl vaiko suvokimas siekia kur kas toliau – tai, kas galbūt glūdi už fizinio kūno t. y. kosmose, žvaigždėse, ankstesniuose gyvenimuose. Šioje Jėzaus mokykloje yra konfrontacija, kad fiziniai dydžiai neatitinka sąmonės dydžių, todėl auklėdami vieni kitus veikėjai iš esmės tobulėja patys, bet kiekvienas vis savo skirtingame vystymosi kelyje. Visgi visa tai autorius perteikia taip vaikiškai, taip natūraliai, kad naudodamas alegoriją nutrina sunkias ir kartais erzinančias filosofines ir religines sąvokas. 

Visgi stipresnį įspūdį padarė Jėzaus vaikystė – ji buvo labiau išplėtota, šioje dalyje viskas žvelgiama per pagrindinį kriminalinį įvykį, bet tai nesumenkina autoriaus išgrynintos vizijos sukurti serijinį pasakojimą, kuriame aidėtų unikali kalba ir rezonuotų platus dorovinis prasmių laukas. Šįkart tekstą jau vertė kita vertėja – patyrusi ir įvertinta Rasa Drazdauskienė, kuri savaip perteikė teksto vibracijas. Galbūt ir pats autorius truputį antrojoje dalyje keitė teksto ritmiką, truputį labiau prisilaikydamas populiariosios literatūros pasakojimo struktūros, todėl Jėzaus vaikystė atrodo truputį sakralesnė už Jėzaus mokyklos metus, bet būtų klaidinga skaidyti šią istoriją į „geresnė“ ar „prastesnė“ kategorijas, nes visumoje šios dalys gali eiti į vieną leidimą po tuo pačiu viršeliu.

Jūsų Maištinga Siela