Knyga: Alessandro Baricco "Misteris Gvynas"

Alessandro Baricco. „Misteris Gvynas“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 157 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu italų rašytojas Alessandro Baricco leidžia nedidelės apimties knygeles, kurios greitai išverčiamos į lietuvių kalbą. Mėgstu šį rašytoją, nors esama įvairių nuomonių apie jį, net tarp intelektualų atsiranda vienas kitas skeptikas. Beveik kelerius metus mano lentynoje pragulėjusi knyga Misteris Gvynas (angl./ital. Mr Gwyn) savo vėlavimo į skaitomų knygų šūsnį galėtų pa(si)teisinti nebent tuo, kad kūrinys sulaukęs prastų skaitytojų vertinimų ir, žinoma, dėl to, kad norėjosi patausoti A. Baricco subtilybes kokiai nors progai. Progos nebuvo, knyga pati „įšoko“ į rankas.

Kad skaitytojai burnoja dėl šio romano, dar nereiškia, kad kūrinys prastas, neretai ši tendencija patvirtina, kad knyga kviečia diskutuoti arba yra iš tikrųjų yra labai prasta. Tiesą sakant, viską, ką A. Baricco parašė iki 2000 metų, mano akimis, yra nuostabu, tačiau po 2000 metų autorius pristigo kūriniuose gelmės ir raiškos harmonijos. Jaunoji nuotaka nepadarė didelio įspūdžio, o štai Misteris Gvynas, kad ir ne prasta knyga, visgi lyginant bariciados kontekste irgi neatrodo iš tų, dėl kurios būtų galima dūsautis ir žavėtis.

Visų pirma, autorius pasirinko šiuolaikinį pasaulį, kurio centre – dvylika metų rašytoju dirbęs Džasperis Gvynas, kuris galiausiai parašo į svarbų leidinį savo 52 gyvenimo taisykles, ko daugiau niekada nebedarysiąs. Viena iš jų – neberašysiąs jokių knygų. 52 taisyklės tampa buvusios tapatybės atsikratymo įrankiais, tad vadovaudamasis jomis ima ieškoti kitos profesijos ir „susigalvoja“, kad nuo šiol bus kopijuotoju, tačiau nė pats nežino, ką tai reiškia, kol galiausiai ima kurti aprašomojo pobūdžio portretus, kurie labiau primena intensyvius psichologijos seansus.

D. Gvyno charakteriui kurti autorius pasiteikia japonišką minimalizmą, tarsi eliminuodamas žmogiškąją aistrą, Gvyną paverčia žmogumi be ryškesnių savybių, keistą dzenbudistinių pedantiškų bruožų vyruką, kuris gyvenimą bando įprasminti nubrėžtomis taisyklėmis. Nei jis dėl kažko nervinasi, nei jis kankinasi dėl vienatvės, nei įsimyli, nei kažką blogo daro – tarsi žmogus, kuris negalėtų sukelti skaitytojui provokacijos. Toks „sausas“ personažas kai kam gali pasirodyti pernelyg snobiškai nuobodus, o garsioji A. Baricco poetika irgi kažkokia suslėgta, tausojanti, bet tik vertinant jo kūrybos visumą, pačiame Misteryje Gvyne viskas atrodo proporcingai išlaikyta – ir poetika, ir siužetas.

Rašytojas Alessandro Baricco.

Autoriui nesvarbu šokiruoti, regis, jam net nesvarbu sudominti skaitytoją, jam įdomiausia pasakoti savo istoriją, viziją. Akivaizdu, kad Gvynas yra personažas įprasminantis A. Baricco filosofiją – pasaulį regėti ir gyventi pagal tam tikrą schemą. Reiškinius bei daiktus suprasti kiek kitokiu žiūros kampu, truputį poetiškai, suteikiant mistikavimo elementų. Kaip ir knygoje City ar Aistrų pilys, taip ir čia pasakotojui svarbūs skaičiai, kurie autoriui gal ir ką nors reiškia, o skaitytojui – nieko, tačiau skaičiai tampa filosofiniu pagrindu: aštuoniolika vaikiška šviesa šviečiančių lempučių, dėsnis – visos užgesta netikėtai, tam tikras portretų aprašymo lapų skaičius ir t. t. Skaičių visata aplink veikėją sukuria mistinį gyvenimo įspūdį, kuris įtikina, tačiau močiutė neperšlampama skarele atrodo kiek prėskai – kartą sutikta ir vėliau po mirties tapusia Gvyno sąžinės balso projekcija ir net „drauge“ primena nelabai vykusį poetinį ir jau tiek literatūroje, tiek kinematografijoje tapusia kliše.

Kitas veikėjas – Rebeka, kuri įsimyli Gvyną, jam pozuoja nuoga, tačiau dėl metafizinių dalykų, keistai poetiškos logikos nė nesistengia užmegzti su juo santykių. Erotikos ne tiek ir mažai, bet ji šiame romane kažin kokia neįmanoma, nes veikėjai apsitvėrę taisyklėmis ir skaičiais, kad nebelieka nei geidulio, nei pavojaus, tik melancholiška neįmanomybės būsena, kuria apskritai pasižymi daugiau ar mažiau visi Alessandro Baricco kūriniai ir dėl to jį taip mėgsta daugelis pasaulio skaitytojų.

Vis be paliovos galvojau, ką autorius šiuo kūriniu nori pasakyti? Koks tikrasis prasmių laukas, palikęs už teksto? Po knygos mintys visgi nepaliko „plaukioti“, kaip po stebėtinai gerą poetišką gylį palikusio romano Jūra vandenynas. Misteris Gvynas – tai apie nemažai gyvenime patyrusį vyrą, kuris radikaliai ir kiek neįprastai bando atrasti kitą gyvenimo ritmą, atsisakydamas savasties. Kad ši tapatybė būtų pakeista, jam tenka kopijuoti kitų gyvenimus, kol galiausiai jis dingsta kaip rašytojas ir apskritai kaip veikėjas, todėl knygos pabaigoje pagrindinio veikėjo virsmą („išnykimą“) liudija ne pats veikėjas, bet Rebeka.

Nepasakyčiau, kad Misteriu Gvynu nusivyliau – tikrai ne. Netgi pajutau kažin kokį keistą skaitymo malonumą, prielankumą autoriaus išreikštai filosofijai ir kūrybiniam sumanymui. Kaip dažnai trokštame gyvenime permainų, tačiau vis tiek esame linkę likti prie seno. Misteris Gvynas – knyga apie radikalius gyvenimo pokyčius, kviečianti netgi iš pirmo žvilgsnio nepopuliariam ir netgi neracionaliam sprendimui – keisti sėkmingą rašytojo tapatybę į nežinomybę, į gyvenimo eksperimentą, nesitikint nieko daugiau, nei vien intuicija grįstų naujų pokyčių.

Jūsų Maištinga Siela