Alessandro Baricco knygos / Books by Alessandro Baricco / I libri di Alessandro Barricco

Sveiki, skaitytojai,

Knyga yra toks „sutvėrimas“, kurį galiu įvardyti kaip priklausomybę. Sunku patikėti, juk priklausomybė tik alkoholis, seksas ir išmanieji telefonai... Dar velniai kas žino. Vienos knygos greit pasimiršta, kitos įstringa. Kaip ir rašytojai. Štai italų rašytojos Alessandro Baricco rašo universalias knygas, kurios tiek Švedijoje, tiek Turkijoje, tiek Argentinoje bus paskaitomas ir nereikia ten išmanyti etinių dalykų ar tuo labiau religinių.

Nors yra ir Lietuvoje kritikuojančių šį rašytoją, kad neva jo knygos pernelyg vaikiškos, poetiškos, siužetai išskydę... Tebūnie, bet tai rašytojas, kurį, bent jau man, gera skaityti. Tiesą sakant, jo tekstų vibracija pakylėta, turint galvoje, kad skaitau vertimus, tai kas slypi daugiau nei už kasdienių socialinių niuansų. Tad žaviuosi jo knygomis. Et!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Misteris Gvynas"

Alessandro Baricco. „Misteris Gvynas“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 157 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu italų rašytojas Alessandro Baricco leidžia nedidelės apimties knygeles, kurios greitai išverčiamos į lietuvių kalbą. Mėgstu šį rašytoją, nors esama įvairių nuomonių apie jį, net tarp intelektualų atsiranda vienas kitas skeptikas. Beveik kelerius metus mano lentynoje pragulėjusi knyga Misteris Gvynas (angl./ital. Mr Gwyn) savo vėlavimo į skaitomų knygų šūsnį galėtų pa(si)teisinti nebent tuo, kad kūrinys sulaukęs prastų skaitytojų vertinimų ir, žinoma, dėl to, kad norėjosi patausoti A. Baricco subtilybes kokiai nors progai. Progos nebuvo, knyga pati „įšoko“ į rankas.

Kad skaitytojai burnoja dėl šio romano, dar nereiškia, kad kūrinys prastas, neretai ši tendencija patvirtina, kad knyga kviečia diskutuoti arba yra iš tikrųjų yra labai prasta. Tiesą sakant, viską, ką A. Baricco parašė iki 2000 metų, mano akimis, yra nuostabu, tačiau po 2000 metų autorius pristigo kūriniuose gelmės ir raiškos harmonijos. Jaunoji nuotaka nepadarė didelio įspūdžio, o štai Misteris Gvynas, kad ir ne prasta knyga, visgi lyginant bariciados kontekste irgi neatrodo iš tų, dėl kurios būtų galima dūsautis ir žavėtis.

Visų pirma, autorius pasirinko šiuolaikinį pasaulį, kurio centre – dvylika metų rašytoju dirbęs Džasperis Gvynas, kuris galiausiai parašo į svarbų leidinį savo 52 gyvenimo taisykles, ko daugiau niekada nebedarysiąs. Viena iš jų – neberašysiąs jokių knygų. 52 taisyklės tampa buvusios tapatybės atsikratymo įrankiais, tad vadovaudamasis jomis ima ieškoti kitos profesijos ir „susigalvoja“, kad nuo šiol bus kopijuotoju, tačiau nė pats nežino, ką tai reiškia, kol galiausiai ima kurti aprašomojo pobūdžio portretus, kurie labiau primena intensyvius psichologijos seansus.

D. Gvyno charakteriui kurti autorius pasiteikia japonišką minimalizmą, tarsi eliminuodamas žmogiškąją aistrą, Gvyną paverčia žmogumi be ryškesnių savybių, keistą dzenbudistinių pedantiškų bruožų vyruką, kuris gyvenimą bando įprasminti nubrėžtomis taisyklėmis. Nei jis dėl kažko nervinasi, nei jis kankinasi dėl vienatvės, nei įsimyli, nei kažką blogo daro – tarsi žmogus, kuris negalėtų sukelti skaitytojui provokacijos. Toks „sausas“ personažas kai kam gali pasirodyti pernelyg snobiškai nuobodus, o garsioji A. Baricco poetika irgi kažkokia suslėgta, tausojanti, bet tik vertinant jo kūrybos visumą, pačiame Misteryje Gvyne viskas atrodo proporcingai išlaikyta – ir poetika, ir siužetas.

Rašytojas Alessandro Baricco.

Autoriui nesvarbu šokiruoti, regis, jam net nesvarbu sudominti skaitytoją, jam įdomiausia pasakoti savo istoriją, viziją. Akivaizdu, kad Gvynas yra personažas įprasminantis A. Baricco filosofiją – pasaulį regėti ir gyventi pagal tam tikrą schemą. Reiškinius bei daiktus suprasti kiek kitokiu žiūros kampu, truputį poetiškai, suteikiant mistikavimo elementų. Kaip ir knygoje City ar Aistrų pilys, taip ir čia pasakotojui svarbūs skaičiai, kurie autoriui gal ir ką nors reiškia, o skaitytojui – nieko, tačiau skaičiai tampa filosofiniu pagrindu: aštuoniolika vaikiška šviesa šviečiančių lempučių, dėsnis – visos užgesta netikėtai, tam tikras portretų aprašymo lapų skaičius ir t. t. Skaičių visata aplink veikėją sukuria mistinį gyvenimo įspūdį, kuris įtikina, tačiau močiutė neperšlampama skarele atrodo kiek prėskai – kartą sutikta ir vėliau po mirties tapusia Gvyno sąžinės balso projekcija ir net „drauge“ primena nelabai vykusį poetinį ir jau tiek literatūroje, tiek kinematografijoje tapusia kliše.

Kitas veikėjas – Rebeka, kuri įsimyli Gvyną, jam pozuoja nuoga, tačiau dėl metafizinių dalykų, keistai poetiškos logikos nė nesistengia užmegzti su juo santykių. Erotikos ne tiek ir mažai, bet ji šiame romane kažin kokia neįmanoma, nes veikėjai apsitvėrę taisyklėmis ir skaičiais, kad nebelieka nei geidulio, nei pavojaus, tik melancholiška neįmanomybės būsena, kuria apskritai pasižymi daugiau ar mažiau visi Alessandro Baricco kūriniai ir dėl to jį taip mėgsta daugelis pasaulio skaitytojų.

Vis be paliovos galvojau, ką autorius šiuo kūriniu nori pasakyti? Koks tikrasis prasmių laukas, palikęs už teksto? Po knygos mintys visgi nepaliko „plaukioti“, kaip po stebėtinai gerą poetišką gylį palikusio romano Jūra vandenynas. Misteris Gvynas – tai apie nemažai gyvenime patyrusį vyrą, kuris radikaliai ir kiek neįprastai bando atrasti kitą gyvenimo ritmą, atsisakydamas savasties. Kad ši tapatybė būtų pakeista, jam tenka kopijuoti kitų gyvenimus, kol galiausiai jis dingsta kaip rašytojas ir apskritai kaip veikėjas, todėl knygos pabaigoje pagrindinio veikėjo virsmą („išnykimą“) liudija ne pats veikėjas, bet Rebeka.

Nepasakyčiau, kad Misteriu Gvynu nusivyliau – tikrai ne. Netgi pajutau kažin kokį keistą skaitymo malonumą, prielankumą autoriaus išreikštai filosofijai ir kūrybiniam sumanymui. Kaip dažnai trokštame gyvenime permainų, tačiau vis tiek esame linkę likti prie seno. Misteris Gvynas – knyga apie radikalius gyvenimo pokyčius, kviečianti netgi iš pirmo žvilgsnio nepopuliariam ir netgi neracionaliam sprendimui – keisti sėkmingą rašytojo tapatybę į nežinomybę, į gyvenimo eksperimentą, nesitikint nieko daugiau, nei vien intuicija grįstų naujų pokyčių.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Jaunoji nuotaka"

Alessandro Baricco „Jaunoji nuotaka“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Jau tikriausiai pastebėjote, kad labai mėgstu italų rašytoją Alessandro Baricco. Kol kas skaičiau jo romanus, parašytus iki 2000 metų, ir jie išties kėlė nepaprastą žavesį. Romanas Jaunoji nuotaka (ital. La Sposa Giovane) yra vienas naujausių šio rašytojo kūrinių, neseniai išverstas į lietuvių kalbą. Apskritai Lietuvoje sklando tokios nuomonės ir gandai, kad paskutinieji A. Baricco kūriniai yra kur kas silpnesni ir palyginus su tokiais jo kūriniais kaip Aistrų pilis, City ir Jūra vandenynas, jie praradę pasakojimo skaidrumą ir gilumo įspūdį. Tiesą sakant, sunku tuo patikėti, tad nusprendžiau pats perskaityti naujausią kūrinį ir įvertinti, kaip A. Baricco kuria šiomis dienomis ir kokios temos jį domina.

Jaunoji nuotaka išties nustebina A. Baricco kūrybos kontekste. Visų pirma romaną norisi pavadinti erotine literatūra, nes knyga pulsuoja erotinėmis fantazijomis, gal net erotine fantastika. Šiek tiek netikėta iš grakštus ir subtilaus A. Baricco, tačiau, jeigu prisiminsite ankstesnius jo kūrinius, juose taip pat esama poetizuotų keistenybių – kanibalizmas, jausmų eliminavimas ir t. t. Pirmajame knygos plane, kitaip sakant, paviršiuje skaitytojas mato nenuginčijamai gaivališkus erotines keistenybes, kurie nepaiso nei amžiaus cenzo, nei lyties, nei tuo labiau giminystės ryšių. Tiesą sakant, literatūroje, kaip ir gyvenime, nieko čia naujo lyg ir nėra bei stebinti nebeturėtų – lesbietiškas seksas, seksas su Sūnumi, šiek tiek su Tėvu, šiek tiek su Dukra, šiek tiek su Motina. Atrodo, kad to seksualinio prado knygoje būtų daug, tačiau jis kažin kaip pasislepia, „susigeria“ po mistifikavimu ir labiau skaitytoją jaudina ne tiek erotinės scenos, bet tas kirbantis klausimas – o kas po viso tuo slepiasi? Ar A. Baricco kuria romaną, kuris žongliruoja kažin kokiomis moralinėmis normomis? Bando provokuoti ir sąmoningai dirginti skaitytoją? Kad ir kokios bebūtų tos seksualinės scenos, skaitytoją neapleidžia abejonės, jog autorius kažką sumanęs ir visa tai tėra sudedamoji paslapties dalies. Štai taip šį kūniškų geidulių pažinties kelionę bando paaiškinti knygos veikėjai: „...galime vargti, kiek tik norime, ieškodami rafinuočiausių ar dirbtiniausių paaiškinimų, tačiau mūsų visų kilmė ugnimi išdeginta kūnuose – ar tai būtų širdies kliauda, ar nepadoriai geidulingas grožis, ar brutalus aistros objektas“ (p. 120). Taigi, visgi žmonės iš prigimties yra geidulingi. 

 Rašytojas Alessandro Baricco.

Siužetinė linija gana paprasta. Mistifikuota istorija apie amžinai laukiančią jaunąją nuotaką. Apskritai A. Baricco mėgsta XX amžiau pradžią, tad ir šiame romane juntamai atkuriami pirmieji šio amžiaus dešimtmečiai – pirmieji automobiliai, pampų Argentinoje apgyvendinimas, ilgos kelionės po Europą, o išvis labiausiai laikmetį kuria aristokratiškas gyvenimas ir tarno Modesto pozicija. Iš esmės aplinka suręsta kaip pas snobus britus ir kiek primena serialo Dauntono abatija bei K. Ishiguro romano Dienos likučiai tarnų ir šeimininkų preciziškumą. Tai knygai suteikia prabangos ir elegancijos, o istorijai – aristokratiškumo. Autorius kruopščiai mistifikuoja kiekvieną siužetinę liniją, netgi veikėjų dialogai tampa metaforiški, pilni neatskleistos paslapties, tačiau viską gaubia keistos šeimynos ceremonijų vienodumas. Regis, svarbiausia išlaikyti besikartojančius veiksmus, kurie pasireiškia kaip gyvastingumo, klestėjimo ir saugumo garantas, todėl Nuotaka savaime savo būvimu ima griauti nusistovėjusią tvarką. Būtent pasikartojimų ritualas, o ne erotika tampa kertiniu šios istorijos akmeniu ir tuo pačiu raktu į istorijos žavesį. Kol per didžiąją kūrinio dalį autorius leidžia mums spėlioti ir stebėti snobiškus šeimos pusryčius, galiausiai kūrinio pabaigoje kartu su Nuotaka mes išmokstame pasikartojimo stebuklo, kuris tampa gyvenimo pratęsimo pamokomis.

A. Baricco kaip visada rūpi ne tik siužetinė linija, bet ir kūrinio kompozicija. Neretai jis pasirenka keletą siužetinių linijų, tačiau Jaunoji nuotaka labiau konstruojama per pasakojimo pobūdžio žaismę. Būtent pasakotojas užima reikšmingą jungtį tarp rašytojo, kuris rašo knygą apie Jaunąją nuotaką ir pačios Jaunosios nuotakos istorijos. Tai tarsi knyga knygoje, o tai sukuria kūrinio gilumo įspūdį. Knygos pirmojoje pusėje pasakotojas apskritai nesuvokiamas, jis ima staiga kalbėti pirmuoju asmeniu kitų veikėjų lūpomis, todėl atrodo, kad istoriją kuria patys veikėjai, tačiau tik vėliau paaiškėja, jog pasakotojo nesvarumas yra pakrikusio rašytojo balsas. Neretai gali pasirodyti, kad A. Baricco atvirai ironizuoja savo paties rašymo principus, nes rašytojas rašantis apie Nuotaką nemažai filosofuoja apie teksto atsiradimo procesus bei apskritai apie kūrybą. Tiesą sakant, šis manevras nėra naujas literatūroje ir kiek atrodo kaip senos idėjos perdirbimas pagal A. Baricco, kitą vertus, jeigu jo nebūtų ir liktų vien istorija apie Nuotaką, knyga atrodytų išties prėska.

Jaunoji nuotaka, sako, yra A. Baricco sugrįžimas prie jo ankstesnių „stipriųjų“ kūrinių. Galimas daiktas, kad tame yra nemažai tiesos, tačiau tenka pripažinti, kad lyginant su City, Aistrų pilys ar Jūra Vandenynas, ši knyga, kad ir kokia gera bebūtų, nepalieka kažin kokio atviro ir gaivališko praverto sielos peizažo, kur herojai susidūrę su savo prigimtimi ir sunkiai kovoję, ilsisi skaitytojo ranka užverstoje knygoje. Šis romanas nesukėlė tokios nostalgijos, kažin kokios sunkiai nusakomo egzistencinio sopulio, kad vieną dieną dar tikrai atsiversi šią knygą ir skaitysi tą nuostabų pasaulį iš naujo. Jaunoji nuotaka atrodo pirmųjų autoriaus romanų kontekste šiek tiek suplokštėjusi, tačiau vis dar siūlanti puikų A. Baricco pasakojimo stilių, kur kone magiško realizmo prieskoniais apibarstytas siužetas eina kartu su žaisminga kūrinio fabula. Tiesą sakant, knyga nenuvilianti, tačiau, mano akimis, neprilygsta pirmiesiems autoriaus romanams.

Jūsų Maištinga Siela

Skaitymo ypatumai: knyga prie jūros - man ne "draugė"

Sveiki, 

Va, šįryt padaryta nuotrauka: rytinė kava su knygomis prie apskrito stalelio. Galvojau, kokią knygą vežtis į prie jūros. Visos lyg ir savo formatu tinka – nedidelės apimties, patogios, žinomi autoriai, žinoma, ko daugiau ar mažiau iš jų tikėtis. Na, išskyrus Rolandą Rastauską (RoRa), kurio eseistikos dar niekad neskaičiau, bet baisiausiai knieti, gal dėl to, kad jo kaip eseisto nepažįstu ir palikau namuose. Kaip sakant, geresniems laikams ir maloniems literatūriniams atradimams. 

Alessandro Baricco „Jaunoji nuotaka“ ar J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“? Kad ir kaip norėčiau griebti „Barbarus...“, visgi pasiėmiau „Jaunoji nuotaka“ – pradėsiu nuo jos. A. Baricco visada gaivus ir lengvai bei poetiškai tinkantis praslysti prie jūros ir... ak, koks nusivylimas.

Ne, ne knyga, bet beveik nemoku skaityti prie jūros. Jeigu išvis įmanoma skaityti. Gerai, atsiguli ant audinio, atkiši nugarą saulei kepinti ir iškenti 5-10 minučių, pro juodus stiklo akinius tekstas srūva prakaitu ir į galvą lenda mintys, kad geriau trauktis į pavėsį ar pasiklausyti mp3. Ir žinote, tai ne pirmas kartas, kai tiesiog knyga nesiskaito prie jūros. Jūra nori dėmesio sau, o knyga sau. Tai nesuderinama. Kaip meilė ir kaktusas. Kaip gaivios ir traškios salotos lyginant su riebiais šunienos kotletas. Geriausia visgi, manau, knygų prie jūros man nuo šiol nebesinešioti, o skaityti ten, kur geriausiai skaitosi – namuose. 

P. S. Na, ir taip, aš pavydžiu žmonėms, kurie gali skaityti bet kur ir bet kada, kad ir važiuodami viešuoju transportu.

 

Jūsų Maištinga Siela