Knyga: Alessandro Baricco "Be kraujo"

Alessandro Baricco. „Be kraujo“ – Vilnius: Alma littera, 2004. – 96 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Tada pagalvojo: net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą – grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus išgelbėjo. Ji stengėsi susivokti, iš kur randasi toji beprotiška ištikimybė siaubui, bet suprato, kad atsakymo nėra. Kad nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada. Alinančiame pragare, kaip du vandens lašai panašiame į tą, iš kurio atėjome. Bet netikėtai gailestingame. Ir be kraujo (p. 93)“ – štai tokia trečia nuo galo paskutiniojo puslapio pastraipa, kurią užbaigdamas dar neskaitytą italų rašytojo Alessandro Baricco knygą Be kraujo perskaičiau kokius tris kartus...

Ir prisiminiau savo paties patirtas traumas, kaip jos paveikia mano ir tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kaip instinktyviai su tuo kovojame, kaip bėgame ir vėl įpuolame. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, kurią, nepaisant vesterno dvasios, būtų galima dėti prie Paulo Coelho Alchemiko ar to paties A. Baricco Šilko bei Novečento. Tai istorija, kuri kaip aštrus trileris, skirta neįkvėpti gyvenimui, bet susivoki, kaip skaudžios, ribinės gyvenimo situacijos pakeičia žmogaus gyvenimą.

Šioji maža istorija skyla į du epizodus. Pirmajame vaizduojamos šiurpios atokaus užkampio skerdynės. Kompozicija, veikėjų veiksmai ir netgi veiksmai byloja, kad Alessandro Baricco kuria vesterno tipažo pasakojimą, kokį jau regėjome jo romane City. Antroji dalis – keršto istorija po daugel metų moters, tuokart išgyvenusios mažos mergaitės. Visa išpažinties, kaltės ir trauminė situacija byloja, kad tai paskutinio žmogiškumo sunaikinimo istorija, tačiau perteikta truputį nenuspėjamai, įtemptai ir retsykiais makabriškai.

Alessandro Baricco

Manęs neapleido jausmas, kad neskaitau dar vieną A. Baricco knygą, bet žiūriu Q. Tarantino filmą, dar konkrečiau – Negarbingus šunsnukius ar net tą patį Nužudyti Bilą, kur po ilgų ir įtemptų (pseudo)intelektualių dialogų tuoj įvyks kruvinos skerdynės, galingas susišaudymas. Visas žavesys, kaip ir Q. Tarantino filmuose, taip ir Be kraujo knygoje, yra laukimo procesas, į kurį sudėta tiek daug estetiškos psichologijos, kad belieka mėgautis smurto epizodais kaip komiksais (jeigu smurtu galima apskritai mėgautis), tačiau toji trečia nuo galo pastraipa lyg bomba virš visko, ką autorius gana iš pažiūros kukliai aprašė – daug ką paaiškina, bet tikriausiai labiausiai nusako žmogaus prigimtį. Štai kodėl auka dairosi žudiko, nors jis jau nebegyvas, o žudikas dažniausiai grįžta į nusikaltimo vietą.

Galima pasigesti nebent A. Bariccui dažnai būdingos poetinės filosofijos, svajingos metafizinės melancholijos, kažko nepasiekiamo ir neregimo įprastiniame gyvenime. Nors šios knygos atomazgoje tai esame su kaupu, tačiau pati teksto vesterno sąranga buvo nedėkinga visa tam išreikšti. Labai svarbus, kaip ir kiekvienoje A. Baricco knygoje, pasirinktas kalbėjimo kodas ir tonas. Tai poetinės prozos autorius, tą tikriausiai pajuto ir vertėjas Pranas Bieliauskas, vertęs tekstą iš italų kalbos. Nepaisant poetiškumo, metafizinio filosofinio lygmens, šioji knyga itin kinematografiška, skaitydami visą regime kaip kokį įtempto siužeto trilerį.

Įvairių prieštaringų juslių kelianti knyga Be kraujo yra tarpinė tarp plačiosioms masėms skirto skaityti kūrinio iki intelektualo gurmano, kuriam svarbi ne vien tik istorija, bet ir perprasti, kaip veikia kalba, intertekstualumas, tekste „priklydusios“ aliuzijos, asociacijos, pasirinkta kalbėjimo formulė. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, su kuria laikas neprailgsta ir po jos lieka tas gomuryje tirpstantis metafizinis A. Baricco. Dėl to aš jį labai mėgstu.

P. S. Kodėl dingo puikiai Almos litteros leista šioji knygų serija su folijos efekto viršeliais? Pernelyg dažnai šioji leidykla numarina geras idėjas.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Alessandro Baricco "Novečentas"

Alessandro Baricco. „Novečentas“. – Vilnius: Alma littera, 2009 – 100 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie vandenyne plaukiojusį talentingiausią visų laikų pianistą Novečentą ir taip niekada neišlipusį į sausumą istorija tokia įtaigi ir svajingai užliūliuojanti, kad ji, rodos, tikrai turėtų turėti kokį nors prototipą. Kiek žinoma, šį personažą italų rašytojas Alessandro Baricco sukūrė fiktyvų, be jokio vargo įkvėpdamas legendinės dvasios dvelksmą, tarsi kokiam mediniam Buratinui padovanodamas gyvenimą. Pirmiausia Novečentas (ital. Novecento. Un mologo) buvo parašytas teatro scenai, vėliau 1994 metais iš pjesės atsirado ir ši knyga. Tai vienas žaviausių A. Baricco kūrybos laikotarpių, kai jis sukūrė, sakyčiau, pačias unikaliausias ir gražiausias savo knygas – Aistrų pilys, Jūra Vandenynas. Italų režisierius G. Tornatorė 1998 metais pagal šią kuklios apimties knygelę pastatė grandiozinę, vieną brangiausių italų istorijoje kino ekranizacijų Legenda apie pianistą.

Lietuvių kalboje šios mažos monologinės knygutės sulaukėme dviejų leidimų. Pirmasis 2000 metais, skirtas veikiau vaidinimui, o 2009 metais kiek kitokia estetiniu pagrindu, skirta veikiau brangiam atminimui ar net dovanai. Knyga daugiafunkcinė – ją galima remtis statant spektaklius, tai nesudėtinga ir gera medžiaga adaptuojant tekstą scenoje ir, žinoma, tai geras įkvepiantis tekstas sunkioms arba poilsio valandoms. Iš italų kalbos išvertė Audrius Musteikis.

Knygoje Novečentas, nors pagrindinis veikėjas Denis Budmenas T. D. Novečentas, tačiau visąlaik pasakojo vaidmens imasi pašalinis veikėjas – laivo trimitininkas, kuris laiko save geriausiu Novečento draugu. Iš šalies pasakojama istorija įgauna daugiau sakralumo, ilgesio ir legendos prieskonių, neapleidžia jausmas, kad pasakotojas poetizuoja, romantizuoja, suteikdamas mistinių niuansų savo istorijai. Citrinų dėžėje rastas Novečentas tampa tikra žvaigžde laive Virdžinietis, plaukiojantis po vandenynus. Iš šio laivo niekada neišlipęs Novečentas ir niekada jokio pianino mokytojo neturėjęs, tampa unikaliausiu šio instrumento meistru.

Alessandro Baricco

Talentas – tarsi galia, pranašumas prieš kitus laivo keliautojus, bet labiausiai unikaliu Novečentą daro jo charakterio savybės bei gyvenimo filosofija, kuri neįkandama ne tik skaitytojui, bet ir pačiam pasakotojui. Personažo ypatingumą gaubia kažkas neįvardyto, vidinė nujaučiama veikėjo paslaptis, kuri pasireiškia kartais absurdiškais poelgiais, kaip antai Novečentas susiruošia tik kartą per visą savo gyvenimą išlipti į krantą tam, kad pamatytų vandenyną iš sausumos. Tokių paradoksalių ir logiškai sunkiai paaiškinamų dalykų monologe yra ir daugiau, jie padeda sukurti žmogaus legendos įspūdį.

Alessandro Baricco yra talentingas istorijų pasakoti, būtent jam svarbiausia kūrinyje, įskaitant ir patį Novečentą, ne istorijos struktūra, ne charakterių ar įvykių kulminacija ir atomazga ir ne kitos teksto techninės dalys, bet būtent tai, kaip papasakota istorija –pasakojimo perspektyva, kuri reiškiasi gyvenimo filosofijos lygmeniu.

Pasaulėžiūros per ypatingą personažą žiūros taškas dažnai suteikia viltį, kad gyvenimas yra nepakartojamas, ypatingas ir be galo gražus. Novečento istorija, kad ir kokia ji tragiškos baigties (veikėjas susisprogdina ant dinamitų dėžės), teigia, kad gyvenimas yra trumpas, todėl gražus, kad gyvenimas yra pilnas galimybių ir tiek nedaug Novečentas (kartu ir mes visi) galime tomis galimybėmis pasinaudoti. Galbūt tų galimybių gausa ir išgąsdino tuokart Novečentą ant trečiojo laiptelio, lipant iš Virdžiniečio ir jis atgal sugrįžo ten, kur saugu. Galimybės gąsdina ir baugina, todėl jos dar gražesnės ir prasmingesnės.

„Nemanyk, kad aš nelaimingas: aš jau niekada toks nebūsiu (p. 73).

Jūsų Maištinga Siela

Alessandro Baricco knygos / Books by Alessandro Baricco / I libri di Alessandro Barricco

Sveiki, skaitytojai,

Knyga yra toks „sutvėrimas“, kurį galiu įvardyti kaip priklausomybę. Sunku patikėti, juk priklausomybė tik alkoholis, seksas ir išmanieji telefonai... Dar velniai kas žino. Vienos knygos greit pasimiršta, kitos įstringa. Kaip ir rašytojai. Štai italų rašytojos Alessandro Baricco rašo universalias knygas, kurios tiek Švedijoje, tiek Turkijoje, tiek Argentinoje bus paskaitomas ir nereikia ten išmanyti etinių dalykų ar tuo labiau religinių.

Nors yra ir Lietuvoje kritikuojančių šį rašytoją, kad neva jo knygos pernelyg vaikiškos, poetiškos, siužetai išskydę... Tebūnie, bet tai rašytojas, kurį, bent jau man, gera skaityti. Tiesą sakant, jo tekstų vibracija pakylėta, turint galvoje, kad skaitau vertimus, tai kas slypi daugiau nei už kasdienių socialinių niuansų. Tad žaviuosi jo knygomis. Et!

Jūsų Maištinga Siela