Knyga: Clarice Lispector "Žvaigždės valanda"

 

Clarice Lispector. „Žvaigždės valanda“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 112.

 

Sveiki skaitytojai,

 

XX a. brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) literatūrinis atgimimas laikomas tikru stebuklu. Labai panašiai kaip su John Williams romanu Stouneris, tik skirtumas toks, kad J. Williamo kūrybos vertimų nebesulaukėme, o C. Lispector, jeigu šis antrasis vertimas bus sėkmingas, manau, ateityje galėsime sulaukti ir daugiau kūrinių. Naujausias sfinksės (taip įvardijama autorė dėl savo talento ir pasakojimo manieros) romanas vadinasi Žvaigždės valanda (port. A hora da estrela) originalo kalba pirmąkart publikuotas 1977 metais, kai autorė labai smarkiai sirgo kiaušidžių vėžiu ir netrukus tais pačiais metais mirė. Tiesa, kūrėjai taip niekada ir nebuvo pranešta, kad jos diagnozė – vėžys, tačiau kaskart krūpteldavau, kai Žvaigždės valandoje aptikdavau pagrindinės veikėjos įvardytas suglebusias kiaušides, tarsi pati autorė nujaustų savo diagnozę. (Kas žino, gal rašė kentėdama skausmus). Visgi, nepaisant visko, manau, kad šiomis dienomis C. Lispector mitologizuojama, pristatoma kaip literatūrinis stebuklas, seksualumo ir išminties derinio pavyzdys, nepelnytai pamirštas literatūrinis balsas, lyginama su F. Kafka. Visi šie epitetai nėra tušti. Yra dėl ko.

 

Į lietuvių kalbą šį romaną išvertė Audrius Musteikis. Prieš kelerius metus jis išvertė ir debiutinį autorės romaną Arti laukinės širdies, kuris padarė nemažą įspūdį, o šioji galutinai mane panardino į išskirtinį pasakotojos talentą. Šioje recenzijoje bendraisiais štrichais pabandysiu apžvelgti esmingiausius C. Lispector kūrybos bruožus ir perteikti romano esmę, tačiau įspėju, kad knyga ir įvardijimai, ypač kalbant apie C. Lispector, yra visada aptakūs ir abstraktūs, nes jos literatūra linkusi į filosofiją ir neapčiuopiamumą, išdryksta esminis epinis pasakojimas, autorė akivaizdžiai linkusi eksperimentuoti tiek kalba, tiek formomis, tad retsykiais primena brazilišką Virginios Woolf versiją.

 

Istoriją pasakoja vyras Rodrigas S. M., kuris nedalyvauja pagrindiniuose įvykiuose, tačiau jo mintijimai romane itin svarbūs, nes jis reflektuoja arba bent iš dalies imituoja, kad reflektuoja jaunos moters Makabėjos gyvenimą. Makabėja – tai galbūt jo įsivaizduojama mylimoji, galbūt subjektė, kurią jis pastebėjo gatvėje ir savo išmonės pagalba sukūrė jai autobiografiją, o gal tai apskritai tik idėja, inspiruota meilės troškimo. Pats pasakotojas neįvardija daugelį dalykų, dažnai sako nežinau ir nežinojimas arba artėjimas prie žinojimo, keliamos hipotezės prieš skaitytojo akis tampa minties veiksmu ir žodžio faktu. Iš esmės Rodrigą galima laikyti tiesioginiu C. Lisperctor alter ego, kuris šiek tiek erotizuodamas perteikia Makabėjos portretą. Kodėl vyras? Sunku pasakyti. Gal autorė tiesiog norėjo parodyti, kad moteris geba perteikti moters gyvenimą vyro akimis, kad literatūra nėra lyčių stereotipų laukas – priežasčių, sakyčiau, gali būti daug. Visgi Rodrigo funkcija pasakojime, bent romano pradžioje, yra akivaizdi kūrybos užkulisių demonstracija. Nesunku suvokti, kokiu greitumu ir su kokiais sunkumais galbūt susidūrė pati autorė, nes ji byloja alter ego balsu: „Klausiu savęs, ar neturėčiau aplenkti laiko ir iškart nužymėti finalo. Tik kad pats dar gerai nežinau, kuo visa tai baigsis. Ir juk suprantu, kad turiu keliauti žingsnis po žingsnio, laikydamasis valandomis matuojamų terminų: viskam savas laikas (p. 15).“

 

Pasakotojas nuolat balansuoja tarp kūrinio fikcijos ir menininko savirefleksijos. „Kodėl rašau? Visų pirma, užčiuopiau kalbos dvasią, užtat vietomis kaip tik forma nulemia turinį. Taigi rašau ne dėl šiaurrytietės, bet dėl rimtos priežasties, „nenugalimos jėgos“ ... (p. 17).“ Iš vienos pusės pasakotojas supranta savo poreikį kurti, tarnauti savo talentui ir jį valdančiai kūrybinei jėgai. Bet toks atsakymas netrukus subliūkšta, pasakotojas vėl kelia tą patį klausimą ir kaskart atsako vis kitaip, arba atsako nežinau. C. Lispector romanui būdingas neapčiuopiamumas, paneigimas to, kas jau įvardyta ir atsakyta, nes eksperimentinėje prozoje ir rašyme galutinio atsakymo nėra, yra tik pokytis, nuolatinis procesas, o šis pasakotojas būtent toks ir yra. Rodrigas, nors iš dalies suvokia savo talentą, bet yra linkęs prieš skaitytojus susimenkinti, neretai sakydamas, kad pasakoja pernelyg paprastą istoriją ir užsižaidžia sentimentaliomis klišėmis. (Teisinamasi?).

Clarice Lispector 

Visgi romane Žvaigždės valanda svarbu ne tik apie ką, bet ir kaip. Ir tą kaip diktuoja būtent autorės susikurtas alter ego. Kitą pasakojimo pusę užpildo įtaigiai sukurtas Makabėjos charakteris ir Rio de Žaneiro socialinis gyvenimas XX amžiaus viduryje. Rodrigas perteikia Makabėją kaip naiviausią pasaulyje būtybę, kuri netekusi tėvų buvo užauginta religingos sadistės tetos, retkarčiais svajodavo apie filmus, Merlin Monro, dirbo mašininke, tačiau darydavo nepataisomai daug klaidų – priešingybė, sakyčiau, pačiai autorei. Galiausiai, kai ji susipažįsta su savo pirmąja meile garbėtroška Olimpiku, kuriam svarbiausia praturtėti, ima ir šokiruoja merginos keistas savigarbos neturėjimas. Tą išduoda absurdiški jaunuolių dialogai. Ji leidžiasi Olimpiko žeminama, o išsiskyrimo momentu pradeda juoktis. Kartais atrodo, kad ji neadekvati, netgi silpnaprotė Pelenė, kuriai gyvenimas visko pašykštėjo, o labiausiai savęs vertinimo. Mažus ir menkus dalykus, kaip antai žolytę, augančią tarp būrėjos, buvusios prostitutės ir sąvadautojos kiemelio plytelių, nors pasakotojas Rodrigas ima ją ginti: „Silpnaprotė ji nebuvo, bet patirdavo silpnapročiams būdingą grynosios laimės pojūtį (p.80).“

 

Skaitant Makabėjos gyvenimo istoriją, apima jausmas, jog visgi skaitau Pelenės istoriją su nujaučiama nelaiminga pabaiga. Tai tarsi meilės muilo opera, perteikianti ir paneigianti Rio miesto socialinio skurdo standartus. Ar tikrai Makabėja buvo tik kvailelė? Rodrigas gina, kad ji galbūt buvo šventoji ir daug laisvesnė savo svajoklės pasaulėlyje, nei tame sistemos ir socialinių sluoksnių nulemtoje tikrovėje esantys apsukrieji. Esminiai Makabėjos gyvenimo lūžiai, kurie verčia suklusti ir patį skaitytoją yra sprogimai, kurie sietini ne tik su žvaigždės sproginėjimu, bet ir Makabėjos besikeičiančiu suvokimu. Žvaigždės simbolika knygoje dvejopa. Ji reiškia ir tam tikrą Makabėjos vaidmenį, kurį „filmuoja“ Rodrigas, o iš kitos reiškia ir visatoje atsirandančių šviesulių energiją – ar tai būtų saulės, ar tai būtų tokios jautrios sielos kaip Makabėja liepsnojimas. Tekste nemažai dviejų stilių mikso: iš vienos pusės muilo opera, o iš kitos – filosofinis ir fizikinis paaiškinimas. Šie sluoksniai išmoningai apgaubti meninės dirbtuvės, eksperimentavimo, proceso atmosferomis.

 

Skaitant Žvaigždės valandą, – o rekomenduoju suskaityti per vieną popietę, nes bus stipresnis įspūdis, – atsiduriame žvaigždės viduje. Kas toji žvaigždė? Kiekvienam ji bus kita ir kitaip. Man, pavyzdžiui, labiausiai patiko atsidurti C. Lispektor eksperimentinio rašymo šerdyje, suvokti, kaip alter ego paveikia ir pats kinta pasakojime, kitaip sakant, atsidurti savotiškose meninio rašymo dirbtuvėse, kur ganėtinai paprasta istorija tampa gurmanišku literatūriniu kąsniu. Užvertęs knygą pagalvojau: Dieve tu brangus, neleisk, kad šioji knyga iš Lispector kūrybinio paveldo lietuviškai būtų paskutinė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: José Saramago "Pasaka apie neatrastą salą"

 

Jose Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“ – Vilnius: Odilė, 2021. – p. 72.

 

Sveiki,

 

Prieš pradėdamas skaityti vieną naujausių vertimų į lietuvių kalbą sensacingo portugalų rašytojo Jose Samarago (1922-2010) knygelę Pasaka apie neatrastą salą (port. O Conto da Ilha Desconhecida), kurią išvertė į lietuvių kalbą Audrius Musteikis, tikėjausi parašysiąs išsamią ir ilgą šio kūrinio recenziją, tačiau klydau. Knyga, kurią galima suskaityti per pietų pertrauką kur nors ant parko suolelio ar jaukioje kavinėje, tiesiog išgaravo kaip amoniakas. Ji buvo absoliučiai per trumpa, kad manyje paliktų kokius nors esminius įspūdžius, bet, nepaisant visko, pabandysiu perteikti tai, ką pavyko užsifiksuoti.

 

Apie J. Saramago kūrybą ir jo biografiją pasakojimo neplėtosiu, tą esu padaręs ankstesnėse recenzijose. Jo gyvenimas neatsiejamas nuo literatūros, o literatūra nuo autoriaus gyvenimo. Šią ploną geltoną knygelę minkštu viršeliu išleido leidykla Odilė, o kūrinys, lyginant su visu autoriaus palikimu, nėra tas, apie kurį literatūros kritikai daug kalbėtų. 1997 metais originalo kalba pasirodęs pasakojimas turi kitokį žanrą – tai trumputė alegorinė pasaka, kuri papasakota J. Samarago įprastu stiliumi, išvengiant konkrečių geografinių vietų ir vardažodžių, o ir sintaksė – be tiesioginės kalbos tipinės skyrybos. Tą jau galėjome pastebėti ir ankstesniuose autoriaus kūriniuose. Tai paskutinis autoriaus kūrinys, prieš 1998 metais gaunant Nobelio literatūros premiją: kukli, maža pasakaitė, į kurią sudedami tipiškiausi J. Samarago literatūriniai bruožai.

 

Istorija pasakoja apie nežinomą karalystę, kurioje iš esmės galioja mums lyg ir atpažįstami biurokratiniai elementai. Šalį valdo karalius, kuris nuo durų prie durų sprendžia šalies problemas, o iš esmės tą tvarko jo pavaldiniai. Prie prašymo durų vieną dieną atsiranda vyrukas, kuris nori ne pinigų, ne garbės, ne sveikatos, o būtent laivo, kad galėtų išplaukti ir atrasti neatrastą salą. Galiausiai savo užsispyrimu jam pavyksta net iš paties karaliaus gauti laivą, tad neturėdamas jokios jūreivystės patirties, jis vis tiek ryžtasi plaukti į jūrą, o prie jo prisideda rūmų valytoja, esminė visų prašytojų lėmėja, kuriai atsibodo valytojos darbas. Netrukus vyras gauna laivą, tačiau neturi įgulos, jam padedanti moteris valytoja galiausiai ima patikti ir jis pasinėręs į fantazijas susapnuoja, kaip laivu išplaukia į jūrą. Čia derėtų paminėti, kad autorius išskiria dvi tikrovės plotmes: plūduriuojantį tikrąjį laivą prieplaukoje ir tą sapnišką idilinę kelionę, kai laivas, apaugęs vijokliais ir medžiais, tampa sala. Galiausiai pasaka baigiasi labai paprastu moralu: „Apie pusiaudienį, pučiant palankiam vėjui, Neatrastoji sala pagaliau išplaukė į jūrą ieškoti pati savęs (p. 66).“

 

Paprasta kaip du kart du, nors pasakose sudėtingų elementų ir nereikia. Nagrinėjant filosofinę, idėjinę pasakos pusę, galima kalbėti apie žmogaus, šiuo atveju, apie socialinę visuomenės citadelę, kuri gyvena absoliutaus pažinimo pasaulyje, kuriame visos galimos pasaulio kryptys, krantai ir salos yra ištirtos. Žinoma, tai utopija, tačiau neretai stabteldavau ir žvelgdavau į nūdienos visuomenę, kur vėlgi galioja tam tikros pažinimo ir suvokimo sistemos: patogios ir nelabai patogios. Pavyzdžiui, mokslo pasaulis ir vakcinacija, politika, žiniasklaidos patikimumas. Tam tikri šiandienos parametrai akivaizdžiai rodo, kad politikai ir sistemai yra keblus žmogus, kuris kelia klausimus, nepasitiki jam primestais mokslo faktais, nori išsiaiškinti prielaidas. Tokie žmonės labai greitai buvo (ir tebėra) nurašyti, išvadinti antivakseriais, konspiracijų kūrėjais ir priskirti maršistams, tarsi pasaulyje ir Lietuvoje nebūtų galima apskritai kelti nepatogius klausimus, kadangi vienaip ar kitaip atsigręš prieš patį žmogų, individas bus priskirtas kaip neprotingas, neišsilavinęs pilietis. Panašią socialinę sandarą turime ir J. Saramago pasakoje, kurioje atsiranda keistas Don Kichotas, kuris veikia ne dėl patogumo sau ir kitiems, o iš nepažinumo, svajonių ir idėjų inercijos, jog už to dirbtinai sukurto visko aiškumo kupolo egzistuoja tai, kas dar neištirta. Manau, kad tai galinga J. Saramago idėja, tačiau šis pasakojimo žanras tiesiog per mažas ir per paprastas išplėtoti aštriau ir įtaigiau visą šią idėją.

Jose Saramago

 

Kalbant apie literatūrinės pasakos stilistiką, ji be jokios abejonės sofistinė. Socialiniai galios vaidmenų dialogai tarp vyro ir karaliaus primena anekdotines situacijas: „O kas tu toks, kad jį tau duočiau, O kas jūs toks, kad neduotumėt, Aš šitos karalystės valdovas, ir visi karalystės laivai priklauso man, Veikiau jūs jiems priklausote nei jie jums, Ką nori pasakyti, sunerimo karalius, Kad jūs be jų esate niekas, o jie ir be jūsų gali plaukioti (p. 18).“ Autorius remiasi arba bent iš dalies imituoja sofijų pasakos dialogų konstravimo būdą: įtakingas ir galios poziciją užimantysis visada pralaimi prieš socialiai skurdesnį, bet gudresnį veikėją, todėl galiausiai visada protas laimi prieš galią.

 

Dar viena svarbi pasakos tema – gebėjimas sustyguotoje ir aiškiai sukristalizuotoje vaidmenimis visuomenėje prisiimti atsakomybę keisti savo likimą. Pasakoje tą padaro moteris valytoja, kuri meta savo darbą ir susiranda vyrą, kuris svajoja apie neatrastą salą. „Todėl durys, kurių iš tiesų troškau, pagaliau buvo atvertos, ir todėl, kad nuo šiol valysiu tikrai laisvus, Tai tu nusprendei keliauti su manimi ieškoti neatrastos salos, Išėjau iš rūmų pro sprendimų duris... (p. 33).“ Tam tikra prasme tokie svajokliai žmonės, kurie trokšta ir geba išsiveržti iš įprastinių socialinių rėmų ir rizikuoti, visada griauna valdžios galios svertus, nes jų ketinimai pagrįsti laisvės proveržiu ir nežinomybe. Eksperimentuojantys gyvenime yra „nepatogūs“ visuomenei, kuri apsimeta, kad viską pažįstą ir bijo pokyčių, progreso.

 

Galiausiai pasakos pabaiga gana nuspėjama ir tipiška. Kelionė, kuri turėjo išvesti veikėją į pažinimą, tampa savęs pažinimu ir naujų jausmų atradimu. Jis įsimyli moterį ir jo laivas sužydi tarsi sala – alegorinis sielos ir gyvenimo prasmės simbolis. Argi ne visada mes keliaujame dviem kryptimis? Viena kryptis fizinėje erdvėje, o kitoje – dvasinėje. Abi kelionės yra vienodai svarbios. Šioje ryškiai geltonoje knygelėje, kuri nemažai kam patiko, man pristigo įprasto autoriaus aštrumo ir vaizdingumo, tačiau tai tikriausiai dėl žanro kanonų, bet kokiu atveju knygelė estetiška ir netipiška, iliustruota signalinėmis jūros vėliavomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Clarice Lispector "Arti laukinės širdies"

 Clarice Lisppector. „Arti laukinės širdies“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Ilgasis savaitgalis man žadėjo trumpą literatūrinį nuotykį, kuris eis ir praeis, kitaip sakant, susipažinsiu, kažką patirsiu ir bus gana. Kam tos visos skambios antraštės ant knygos viršelių? Dažnai jos atlieka tik reklamos funkciją, neretai neatitinka tikrovės arba atitinka tik iš dalies. Kai į ilgąjį savaitgalį leidausi paskui brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) romaną Arti laukinės širdies (portugal. Perto do coração selvagem), kuris originalo kalba pasirodė 1943 metais (taigi, per Antrąjį pasaulinį karą!), nemaniau, kad teks su šia literatūra pasigalynėti. Audriaus Musteikio išverstas literatūrinis perlas staiga tapo ne ilgojo savaitgalio literatūriniu flirtu, o nuodugnia filosofine studija.

 

Neslėpsiu, kad knygos pradžioje publikuojamas Benjamin Moser įvadinis straipsnis Uraganas Klarisė iš tikrųjų ne juokais sužadina smalsumą. C. Lispector pristatoma kaip neįvertinta literatūrinė XX amžiaus brazilų (ir viso pasaulio) sensacija. Taip jau nutiko, kad per Antrąjį pasaulinį karą labai daug intelektualų žydų pabėgo už Atlanto, o žuvus C. Lispector motinai, ji taip pat atsidūrė Brazilijoje. Kilusi iš vakarų Ukrainos žydų šeimos, ji turėjo savitą literatūrinį braižą, kuris anuomet brazilų rašytojų gretose suskambo itin novatoriškai, kaip teigiama straipsnyje,  nes Clarice nebuvo paveikta nacionalistinių literatūrinių ypatybių, o jos sakinių konstrukcija labai skyrėsi nuo brazilų, tačiau panašėjo į moderniuosius europiečių klasikus. C. Lispector lyginama su Virginia Woolf, James Joyce, Marcel Proust ir kitais XX amžiaus literatūros graundais, tačiau čia pat autorės biografijos tyrinėtojas nuogąstauja, kad autorė dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių nebuvo pasauliniu mastu įvertinta kaip savita ir inovatyvi rašytoja.

 

Nepaisant nuogąstavimų, visgi C. Lispector su debiutuojančiu romanu Arti laukinės širdies buvo pripažinta tarp pačių intelektualų brazilų rašytojų, o jos iškilimas aprašomas Uraganas Klarisė straipsnyje. Eilutės fragmentas, pasiskolintas iš J. Joyce kūrybos, tapo šio debiutinio romano kelrode žvaigžde. Visą likusį knygos skaitymo laikotarpį galvojau, ar tik nebus paties C. Lispector gyvenimas įdomesnis už patį romaną?

 

Arti laukinės širdies centre – keistomis charakterio savybėmis pasižyminti Žoana, apie kurią nuo vaikystės iki santuokos suirimo pasakojama istorija. Autorė šį kūrinį parašė vos 23 metų, todėl abejonių nekelia tam tikri autobiografiškumo niuansai, romano veikėja Žoana yra tarsi pačios C. Lispector alter ego. Istorija prasideda, kai mergaitė Žoana, netekusi motinos, žaidžia vienui viena namuose ir nuolat kalbina savo tėvelį. Ji pro langą regi vištas, kurių galą ir mirtingumą suvokia. Atrodo, kad pasakojime nieko iš esmės nevyksta, nes pasakotoja perteikia tik augančio ir pasaulį tyrinėjančio vaiko mąstymą bei pojūčius. Tekstas iškart pasižymi juslingumu ir skambumu, autorei pavyksta išvengti patetikos, perdėto koketiško lengvumo, kuriuo dažnai pasižymėdavo „vidutinė“ proza. Skaitytojas iškart yra panardinamas į tam tikrą tik iš pažiūros panašų chaotišką pasakojimą. Kai skaitytojas, atrodo, jau pajunta teksto struktūrą ir „sugriebia“ siužetą, staiga pasakotojas keičia rakursą ir pasiberia sąmonės srauto tirada, kuri tėra tų stabiliųjų pasakojimo fragmentų Žoanos emocinė išraiška. Knyga pasižymi pusiausvyra tarp epinio tradicinio pasakojimo ir modernaus sąmonės srauto chaotiškumo, bet einant link knygos pabaigos, man atrodo, kad sąmonės srautas ir neapibrėžtumas galiausiai įveikia stabilumą ir apibrėžtumą.

Clarice Lispector

 

Chaosas ir stabilumas tampa švytuokle, kuri veikia ir pasakojimo pobūdį, ir Žoanos dvilypumą. Mergaitė galiausiai tampa moterimi, tačiau ji savyje laiko tam tikrą blogį, sąmoningą pasipriešinimą laimei, ji tarsi niekina pasaulį ir save, trokšta banalios paprastos moteriškos laimės, bet racionalumu varomas aštrus protas ją atgraso nuo laimę lemiančių pasirinkimų. Baimė būti mylimai ir baimė mylėti, paslėpta po susikurta šalta arogancija, intelektualumu, giliamintiškumu, kuo ir pasižymi prieštaringoji sfinksė Žoana. Iš tikrųjų stebėjausi šios jaunos autorės mokėjimu sukurti kontraversišką personažą, kurios nežinai, ar mylėti, ar ją pateisinti, kol galiausiai suvoki, kad Žoana yra mūsų hiperbolizuotų prieštaringų jausmų ir įsitikinimų būtybė, tam tikra emocinė frankenšteinė, sudurstyta iš skirtingų gabalų: tuo pačiu negalinčias viena be kitos dalis ir tuo pačiu neigiančias.

Veikėja neigia patį dievą: „Betgi natūralu, kad jei neieškotų išorinio dievo, galop sudievintų save, tyrinėtų savąjį skausmą, pamiltų praeitį, ieškotų priebėgos ir šilumos savo mintijimuose, kurie būtų jau kaip meno kūrinio siekis, o tuščiais laikotarpiais – kaip nešviežias maistas. Čia slypi pavojus įstrigti kančioje, įsitaisyti joje, o tai irgi būtų klaida ir raminamieji (p. 89).“ Darosi akivaizdu, kad Žoana laviruoja tarp dviejų blogybių – būti sunaikintai meilės, švelnumo ir prieraišumo arba kentėti atsiskyrusiai, neprisirišusiai, niekam nepriklausančiai (tokia feministiniu šaltumu spinduliuojanti moteris).

 

Žoana nuolat svarsto apie būties prigimtį. Daiktus ji suvokia: „Taip, taip, čia ir bus tiesa: jos egzistuoja labiau už kitus, jos daikto simbolis pačiame daikte. Moteris – pati iš savęs paslaptis, suvokė ji. Visose glūdi pirminės materijos ypatybė, kažkas, kas gali išryškėti, bet kas niekada neišsipildo, nes moters esmė yra „tapsmas“. Juk argi ne per ją praeitis susijungia su ateitimi ir visais laikais? (p 146).“ Labai didelį teksto dalis yra tiesiog pasakotojos per Žoaną filosofinis svarstymas, kuris primena antikinio autoriaus Tito Lukrecijaus Karo eiliuotą veikalą Apie daiktų prigimtį, pastarajame kūrinyje neigiamas dievo egzistavimas. Žoanai taip pat svarbu paneigti dieviškumą, nes pati mažytė buvo be mamos, neteko greitai tėvo, o galiausiai teta ją atidavė į internatą. Saugodamasi nuo amžinybės, ji neigia nemirtingumą ir paradoksalu, kad kūrinio pabaigoje sužinome, jog Žoana paniškai vis dėlto bijo mirties ir bijo pripažinti savo pasaulio matymo spragas, savo dirbtinio šaltumo, kuris buvo iki šiol egzistencinė jos apsauga nuo laimės.

 

Prisipažinsiu, kad pirmoji knygos pusė man rezonavo kur kas patraukliau, nes, atrodė, kad išgyvenu kartu su Žoanos susipriešinusiu pasauliu, suprantu jos pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, tačiau antrojoje dalyje, kur pasakoja apie jos santuoką su Otavijumi, jos sąmonės srautas labiau tampa poezija, šizofrenišku gaudesiu, kuris atliepia tuoj įvyksiantį esminį gyvenimo lūžį: ji sužino, kad Otavijus jai neištikimas, o pati susiranda anoniminį meilužį, nori sunaikinti santuoką, tačiau tuo pat metu trokšta susilaukti vaiko, kad įgyvendintų moters „tapsmo“ gyvenimo misiją... Antrąją knygos dalį gaubia didesni veikėjos prieštaravimai, tačiau į pasakojamą įnešama labiau kafkiško nestabilumo, nei pasaulio paaiškinimo filosofijos, todėl darosi nelengva sekti nuolat kintančio teksto pobūdį ir suprasti to virsmo funkciją, tačiau nė neabejoju, kad akylesni ir geresni skaitytojai nei aš visgi pajus knygos vientisumą ir išlaikys rezonansą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

 

Brazilų literatūros perlas išties primena XX amžiaus moderniosios klasikos šedevrus. Man asmeniškai sunku patikėti, kad šitaip juslingai ir pagaviai aprašytą Žoaną sukūrė jaunutė autorė, kuri perteikia jaunos moters gyvenimą keliais esminiais pjūviais. Vienas iš jų – laikmetis, kada moteris išsivaduoja iš „namų šeimininkės“ vaidmens ir ryžtasi perimti savo gyvenimo kokybę ir likimą į savo rankas, kitas – suluošintos ir vaikystės netektimis pasižymintis sudėtingas moters, bijančios mylėti ir prisirišti psichologinis klodas, o dar kitas pjūvis – filosofinis, savo vietos pasaulyje ieškojimas, apmąstymas su paklydimais ir atradimais, paneigiant dievą ir galbūt jį atrandant iš naujo. Visi šie pjūviai sulipinti į difuziškai sklindantį pasakojimo ritmą, siužetinė linija čia išryškėja, čia vėl praranda formą ir apibrėžtį, todėl Arti laukinės širdies talpiame romane atsiveria nelengvai, bet vertingai skaitoma literatūrinės meistrystės apraiška.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Novečentas"

Alessandro Baricco. „Novečentas“. – Vilnius: Alma littera, 2009 – 100 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie vandenyne plaukiojusį talentingiausią visų laikų pianistą Novečentą ir taip niekada neišlipusį į sausumą istorija tokia įtaigi ir svajingai užliūliuojanti, kad ji, rodos, tikrai turėtų turėti kokį nors prototipą. Kiek žinoma, šį personažą italų rašytojas Alessandro Baricco sukūrė fiktyvų, be jokio vargo įkvėpdamas legendinės dvasios dvelksmą, tarsi kokiam mediniam Buratinui padovanodamas gyvenimą. Pirmiausia Novečentas (ital. Novecento. Un mologo) buvo parašytas teatro scenai, vėliau 1994 metais iš pjesės atsirado ir ši knyga. Tai vienas žaviausių A. Baricco kūrybos laikotarpių, kai jis sukūrė, sakyčiau, pačias unikaliausias ir gražiausias savo knygas – Aistrų pilys, Jūra Vandenynas. Italų režisierius G. Tornatorė 1998 metais pagal šią kuklios apimties knygelę pastatė grandiozinę, vieną brangiausių italų istorijoje kino ekranizacijų Legenda apie pianistą.

Lietuvių kalboje šios mažos monologinės knygutės sulaukėme dviejų leidimų. Pirmasis 2000 metais, skirtas veikiau vaidinimui, o 2009 metais kiek kitokia estetiniu pagrindu, skirta veikiau brangiam atminimui ar net dovanai. Knyga daugiafunkcinė – ją galima remtis statant spektaklius, tai nesudėtinga ir gera medžiaga adaptuojant tekstą scenoje ir, žinoma, tai geras įkvepiantis tekstas sunkioms arba poilsio valandoms. Iš italų kalbos išvertė Audrius Musteikis.

Knygoje Novečentas, nors pagrindinis veikėjas Denis Budmenas T. D. Novečentas, tačiau visąlaik pasakojo vaidmens imasi pašalinis veikėjas – laivo trimitininkas, kuris laiko save geriausiu Novečento draugu. Iš šalies pasakojama istorija įgauna daugiau sakralumo, ilgesio ir legendos prieskonių, neapleidžia jausmas, kad pasakotojas poetizuoja, romantizuoja, suteikdamas mistinių niuansų savo istorijai. Citrinų dėžėje rastas Novečentas tampa tikra žvaigžde laive Virdžinietis, plaukiojantis po vandenynus. Iš šio laivo niekada neišlipęs Novečentas ir niekada jokio pianino mokytojo neturėjęs, tampa unikaliausiu šio instrumento meistru.

Alessandro Baricco

Talentas – tarsi galia, pranašumas prieš kitus laivo keliautojus, bet labiausiai unikaliu Novečentą daro jo charakterio savybės bei gyvenimo filosofija, kuri neįkandama ne tik skaitytojui, bet ir pačiam pasakotojui. Personažo ypatingumą gaubia kažkas neįvardyto, vidinė nujaučiama veikėjo paslaptis, kuri pasireiškia kartais absurdiškais poelgiais, kaip antai Novečentas susiruošia tik kartą per visą savo gyvenimą išlipti į krantą tam, kad pamatytų vandenyną iš sausumos. Tokių paradoksalių ir logiškai sunkiai paaiškinamų dalykų monologe yra ir daugiau, jie padeda sukurti žmogaus legendos įspūdį.

Alessandro Baricco yra talentingas istorijų pasakoti, būtent jam svarbiausia kūrinyje, įskaitant ir patį Novečentą, ne istorijos struktūra, ne charakterių ar įvykių kulminacija ir atomazga ir ne kitos teksto techninės dalys, bet būtent tai, kaip papasakota istorija –pasakojimo perspektyva, kuri reiškiasi gyvenimo filosofijos lygmeniu.

Pasaulėžiūros per ypatingą personažą žiūros taškas dažnai suteikia viltį, kad gyvenimas yra nepakartojamas, ypatingas ir be galo gražus. Novečento istorija, kad ir kokia ji tragiškos baigties (veikėjas susisprogdina ant dinamitų dėžės), teigia, kad gyvenimas yra trumpas, todėl gražus, kad gyvenimas yra pilnas galimybių ir tiek nedaug Novečentas (kartu ir mes visi) galime tomis galimybėmis pasinaudoti. Galbūt tų galimybių gausa ir išgąsdino tuokart Novečentą ant trečiojo laiptelio, lipant iš Virdžiniečio ir jis atgal sugrįžo ten, kur saugu. Galimybės gąsdina ir baugina, todėl jos dar gražesnės ir prasmingesnės.

„Nemanyk, kad aš nelaimingas: aš jau niekada toks nebūsiu (p. 73).

Jūsų Maištinga Siela