Dienos citata: režisierius Paulius Tamolė apie pasakas ir pasakų galią žmonėms

 

Sveiki!

 

„Pasakos yra galingos. Jos gali mokyti moralės, vertybių. Jos gali mokyti istorijos. Jos gali tapti tiesiog pramoga. Jos gali priversti mus juoktis. Didžioji pasakų vertybė ir nauda yra tai, kad jos sujungia žmones tarpusavyje.“ Paulius Tamolė

 

Paulius Tamolė yra universalus menininkas, kurio profesinė veikla apima platų spektrą nuo dramos teatro scenos iki televizijos ekranų bei edukacinių projektų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį dirbdamas su ryškiausiais šalies režisieriais, o jo vaidybai būdingas išskirtinis fizinis plastiškumas, kurį lėmė papildomos šokio studijos. Aktorius neapsiriboja vien tik vaidyba – jis aktyviai reiškiasi kaip režisierius, kurdamas novatoriškus ir interaktyvius spektaklius, bei yra vertinamas kaip kūrybiškas renginių ir televizijos laidų vedėjas, gebantis rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus auditorijomis. Menininkas sėkmingai jungia klasikinio meno tradicijas su šiuolaikinėmis formomis, todėl jo kūrybinis braižas išlieka aktualus tiek ieškantiems gilių filosofinių prasmių teatre, tiek vertinantiems kokybišką ir įtraukiantį turinį populiariojoje kultūroje.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Piktoji" / "Wicked: Part 1"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pernai metų pabaigoje pasirodęs miuziklas, kuris remiasi „Ozo šalies burtininko“ pasauliu ir kai kuriais veikėjais manęs pasižiūrėti į kino salė neatvedė tik pustrečios valandos trukmės juostos ilgumas, nors filmą jau tada daugelis kino kritikų aptarinėjo palankiai, o ir paprasti žiūrovai negailėjo liaupsių. Bet yra vasara, per kurią galima sužiūrėti praleistas komercines juostas ir šįkart apie Jon M. Chu režisieriaus sukurtą, sakyčiau, šeiminiam žiūrėjimui muzikinę pasaka „Piktoji“ (angl. Wicked: Part 1) (2024). Taigi, pirmoji „Piktosios“ dalis, tad jau šių metų pabaigoje laukia antroji epopėjos dalis.

 

Istorija pasakoja apie Ozo šalies provincijoje gyvenančią ir per atsitiktinumą gimusią Elfabą, kuri išsiskyrė dėl savo neįprastos smaragdinės žalios odos spalvos ir netikėtomis magiškomis galiomis, kai ši supyksta ir pajunta neteisingumą. Nuo vaikystės nemėgstama tėvo, kaltinama ir gėdinama aplinkinių dėl savo odos spalvos ir nesuvaldomų magiškų galių, ji auga gan atsiskyrusi, įnikusi į knygas ir pan. Vieną dieną jos jaunesnioji sesuo įstoja į koledžą, o ji turi lydėti savo sesę, nepaisant aplinkinių patyčių. Netikėtas incidentas leidžia ir jai pačiai įstoti į burtininkų mokyklą ir šitaip ji įsitvirtina viename kambaryje ne su seserimi, bet pačia populiariausia mergina Galinda, kuri taip pat be proto nori išmokti kerėti, tačiau laikosi princesės jautruolės ir viliokės įvaizdžio...

 

Žodžiu, šioje istorijoje nuolat dainuojama, nekenčiama, susitaikoma, demonstruojamos atviros vertybės ir mažos niekšybės, užsimezgusi trapi draugystė, svajonės ir kova už silpnuosius. Filme nusifilmavo aksominio ir stipraus balso atlikėja Cynthia Eviro, pastaroji ir atliko Elfabos piktosios vaidmenį, o jos antigoniste tapo populiarioji JAV atlikėja Ariana Grande, suvaidinusi Galindą. Gražuolės ir pabaisos principas – populiariausia ir nepopuliariausia mokyklos merginos gyvena viename kambaryje. Skiriasi ir personažų vertybiniai nuostatai, laikysena, kol vieną dieną į mokyklą neatvyksta iš tolimos karalystės studijuoti gražuolis Fijero (aktorius Jonathan Bailey). Deja, jis iškart „atitinka“ gražuolei Galinda... Tačiau filmas neapsiriboja vien tik meilės konkurencijos istorija, nes akivaizdu, kad čia pridėta ir kur kas daugiau probleminių situacijų ir politinių aliuzijų į mūsų tikrovę. Pvz., neįmanoma nesuprasti, kad žalia Elfabos spalva ir socialinis jos atstūmimas kalba apie šių dienų rasizmą, o kalbančių gyvūnų pašalinimas iš profesūros ir apskritai iš žmonių pasaulio rodo diktatūrinės galios ir politinius susidorojimus su apskritai kitokios tautinės tapatybės žmonėmis ir tų žmonių idėjų įvairove.

 

Visame tame prastėjančiame Ozo šalies politiniame laikotarpyje turime tik vienintelę Elfabą, kuri elgiasi teisingai, kalba ir nori padėti dėl galios būti empatiška. Visi kiti yra patikli pilka masė, politiškai neraštingi, pasiduodantys ir silpni prieš autoritetus ir diktatūrines valdžios apraiškas. Norisi tikėti, kad Elfaba bus labiau evoliucionuojanti, tačiau šiame filme ji ištikima nuskriaustųjų ginėja, tiesmuka ir elementari. Akivaizdu, kad Ozo šalyje nepaklusus jai uždedama piktadarės kaukė, kad dar labiau jos bijotų ir šalintųsi. Štai taip sistema susidoroja su mąstančiais, empatiškais ir pokyčių trokštančiais žmonėmis, o piktosios raganos įvaizdis tėra tik propagandinis manipuliacinis įrankis. Bet „Piktojoje“ visas politinis mūsų pasaulio atšvaitas perteikiamas, sakyčiau, taip suprantamai ir akivaizdžiai moralizuojant ilgose teatralizuotose scenose, kad atitinka visus standartinius pasakos-miuziklo žanrinius kanonus.

 

Kita vertus, dainos ir istorija surežisuotos taip spalvingai ir dailiai, kad nekyla jokios abejonės, jog stereotipinis kūrinys yra gerai apgalvotas ir pritaikytas masiniam kokybiškam reginiui. Geri aktorių balsai, šokiai, gėrio ir blogio kova kuriama nepasitelkiant nieko naujo, todėl filmas kažkiek panašus į Burtono serialą „Trečiadienė“, filmą „Gėrio ir blogio mokykla“ – konceptas labai panašus: blogiems ir tamsiems veikėjams metas suteikti pateisinimą ir žmogiškumą, paaiškinti ir atleisti jų niekšybes parodant pateisinančias priežastis. Argi tai ne blogiukų aukso amžius kine?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Julius Kaupas apie pasakas, jų reikšmę žmogaus gyvenimui

Sveiki,

 

„Po velnių! Gal ir netinka taip pradėti, mieli draugai, bet negaliu iškentėti nenusikeikęs. Yra žmonių, kurie atrodo rimti ir visai išmintingi, kurie moka tvarkyti savo reikalus, bet kurie, įsivaizduokite, netiki pasakom. Tik pagalvokit, netiki pasakom! Jie mano, kad pasaka yra fantazijos vaisius, įsivaizduotas dalykas, graži iliuzija, taigi netiesa. Į tai galima atsakyti tik taip: pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo. Kas to nesupranta, man rodos, stokoja dvasios ir nėra pilnas žmogus.“ Julius Kaupas

 

Pamenu, kažkada palėpėje pas senelius radau Juliaus Kaipo knygą „Daktaras Kripštukas pragare“. Lyg ir bandžiau skaityti, bet, matyt, buvo tuomet dar per sudėtinga, įdomu, kaip būtų dabar? Šioji citata absoliučiai, sakyčiau, sutampa su poeto Henriko Radausko pozicija, bet galimai ji ir šiek tiek ironiška racionaliųjų žmonių atžvilgiu.

 

Julius Kaupas (1920–1964) – išskirtinis lietuvių išeivijos rašytojas, kurio kūryba tapo intelektualios ir satyrinės prozos etalonu. Gimęs Kaune ir Antrojo pasaulinio karo nublokštas į Vakarus, kur praleido likusį gyvenimą, Kaupas savo kūryboje įžvalgiai tyrinėjo žmogaus egzistencijos problemas, tapatybę ir absurdišką tikrovę. Šios temos ryškiausiai atsiskleidžia jo žymiausiame kūrinyje „Daktaras Kripštukas pragare“. Šioje apysakoje „pragaras“ tampa ne tiek pomirtine vieta, kiek simboline erdve, kurioje per daktaro Kripštuko groteskiškus nuotykius demaskuojamos žmogiškosios ydos, visuomenės tuštybė ir egzistencijos beprasmybė. Kaupo prozai būdingas aštrus intelektas, rafinuota ironija ir elegantiška kalba, kuri derinama su filosofiniais apmąstymais, kviečiančiais skaitytoją permąstyti įprastas vertybes. Per savo kūrybą, ypač per satyrinį-filosofinį pasakojimą, Kaupas tapo ne tik savo kartos išeivijos patirčių įamžintoju, bet ir universalių žmogaus būties dilemų analitiku, kurio įžvalgos išlieka aktualios iki šių dienų. Jis taip pat laikomas miestietiškos/urbanistinės pasakos pradininku Lietuvoje.

 

Maištinga Siela

Knyga: José Saramago "Pasaka apie neatrastą salą"

 

Jose Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“ – Vilnius: Odilė, 2021. – p. 72.

 

Sveiki,

 

Prieš pradėdamas skaityti vieną naujausių vertimų į lietuvių kalbą sensacingo portugalų rašytojo Jose Samarago (1922-2010) knygelę Pasaka apie neatrastą salą (port. O Conto da Ilha Desconhecida), kurią išvertė į lietuvių kalbą Audrius Musteikis, tikėjausi parašysiąs išsamią ir ilgą šio kūrinio recenziją, tačiau klydau. Knyga, kurią galima suskaityti per pietų pertrauką kur nors ant parko suolelio ar jaukioje kavinėje, tiesiog išgaravo kaip amoniakas. Ji buvo absoliučiai per trumpa, kad manyje paliktų kokius nors esminius įspūdžius, bet, nepaisant visko, pabandysiu perteikti tai, ką pavyko užsifiksuoti.

 

Apie J. Saramago kūrybą ir jo biografiją pasakojimo neplėtosiu, tą esu padaręs ankstesnėse recenzijose. Jo gyvenimas neatsiejamas nuo literatūros, o literatūra nuo autoriaus gyvenimo. Šią ploną geltoną knygelę minkštu viršeliu išleido leidykla Odilė, o kūrinys, lyginant su visu autoriaus palikimu, nėra tas, apie kurį literatūros kritikai daug kalbėtų. 1997 metais originalo kalba pasirodęs pasakojimas turi kitokį žanrą – tai trumputė alegorinė pasaka, kuri papasakota J. Samarago įprastu stiliumi, išvengiant konkrečių geografinių vietų ir vardažodžių, o ir sintaksė – be tiesioginės kalbos tipinės skyrybos. Tą jau galėjome pastebėti ir ankstesniuose autoriaus kūriniuose. Tai paskutinis autoriaus kūrinys, prieš 1998 metais gaunant Nobelio literatūros premiją: kukli, maža pasakaitė, į kurią sudedami tipiškiausi J. Samarago literatūriniai bruožai.

 

Istorija pasakoja apie nežinomą karalystę, kurioje iš esmės galioja mums lyg ir atpažįstami biurokratiniai elementai. Šalį valdo karalius, kuris nuo durų prie durų sprendžia šalies problemas, o iš esmės tą tvarko jo pavaldiniai. Prie prašymo durų vieną dieną atsiranda vyrukas, kuris nori ne pinigų, ne garbės, ne sveikatos, o būtent laivo, kad galėtų išplaukti ir atrasti neatrastą salą. Galiausiai savo užsispyrimu jam pavyksta net iš paties karaliaus gauti laivą, tad neturėdamas jokios jūreivystės patirties, jis vis tiek ryžtasi plaukti į jūrą, o prie jo prisideda rūmų valytoja, esminė visų prašytojų lėmėja, kuriai atsibodo valytojos darbas. Netrukus vyras gauna laivą, tačiau neturi įgulos, jam padedanti moteris valytoja galiausiai ima patikti ir jis pasinėręs į fantazijas susapnuoja, kaip laivu išplaukia į jūrą. Čia derėtų paminėti, kad autorius išskiria dvi tikrovės plotmes: plūduriuojantį tikrąjį laivą prieplaukoje ir tą sapnišką idilinę kelionę, kai laivas, apaugęs vijokliais ir medžiais, tampa sala. Galiausiai pasaka baigiasi labai paprastu moralu: „Apie pusiaudienį, pučiant palankiam vėjui, Neatrastoji sala pagaliau išplaukė į jūrą ieškoti pati savęs (p. 66).“

 

Paprasta kaip du kart du, nors pasakose sudėtingų elementų ir nereikia. Nagrinėjant filosofinę, idėjinę pasakos pusę, galima kalbėti apie žmogaus, šiuo atveju, apie socialinę visuomenės citadelę, kuri gyvena absoliutaus pažinimo pasaulyje, kuriame visos galimos pasaulio kryptys, krantai ir salos yra ištirtos. Žinoma, tai utopija, tačiau neretai stabteldavau ir žvelgdavau į nūdienos visuomenę, kur vėlgi galioja tam tikros pažinimo ir suvokimo sistemos: patogios ir nelabai patogios. Pavyzdžiui, mokslo pasaulis ir vakcinacija, politika, žiniasklaidos patikimumas. Tam tikri šiandienos parametrai akivaizdžiai rodo, kad politikai ir sistemai yra keblus žmogus, kuris kelia klausimus, nepasitiki jam primestais mokslo faktais, nori išsiaiškinti prielaidas. Tokie žmonės labai greitai buvo (ir tebėra) nurašyti, išvadinti antivakseriais, konspiracijų kūrėjais ir priskirti maršistams, tarsi pasaulyje ir Lietuvoje nebūtų galima apskritai kelti nepatogius klausimus, kadangi vienaip ar kitaip atsigręš prieš patį žmogų, individas bus priskirtas kaip neprotingas, neišsilavinęs pilietis. Panašią socialinę sandarą turime ir J. Saramago pasakoje, kurioje atsiranda keistas Don Kichotas, kuris veikia ne dėl patogumo sau ir kitiems, o iš nepažinumo, svajonių ir idėjų inercijos, jog už to dirbtinai sukurto visko aiškumo kupolo egzistuoja tai, kas dar neištirta. Manau, kad tai galinga J. Saramago idėja, tačiau šis pasakojimo žanras tiesiog per mažas ir per paprastas išplėtoti aštriau ir įtaigiau visą šią idėją.

Jose Saramago

 

Kalbant apie literatūrinės pasakos stilistiką, ji be jokios abejonės sofistinė. Socialiniai galios vaidmenų dialogai tarp vyro ir karaliaus primena anekdotines situacijas: „O kas tu toks, kad jį tau duočiau, O kas jūs toks, kad neduotumėt, Aš šitos karalystės valdovas, ir visi karalystės laivai priklauso man, Veikiau jūs jiems priklausote nei jie jums, Ką nori pasakyti, sunerimo karalius, Kad jūs be jų esate niekas, o jie ir be jūsų gali plaukioti (p. 18).“ Autorius remiasi arba bent iš dalies imituoja sofijų pasakos dialogų konstravimo būdą: įtakingas ir galios poziciją užimantysis visada pralaimi prieš socialiai skurdesnį, bet gudresnį veikėją, todėl galiausiai visada protas laimi prieš galią.

 

Dar viena svarbi pasakos tema – gebėjimas sustyguotoje ir aiškiai sukristalizuotoje vaidmenimis visuomenėje prisiimti atsakomybę keisti savo likimą. Pasakoje tą padaro moteris valytoja, kuri meta savo darbą ir susiranda vyrą, kuris svajoja apie neatrastą salą. „Todėl durys, kurių iš tiesų troškau, pagaliau buvo atvertos, ir todėl, kad nuo šiol valysiu tikrai laisvus, Tai tu nusprendei keliauti su manimi ieškoti neatrastos salos, Išėjau iš rūmų pro sprendimų duris... (p. 33).“ Tam tikra prasme tokie svajokliai žmonės, kurie trokšta ir geba išsiveržti iš įprastinių socialinių rėmų ir rizikuoti, visada griauna valdžios galios svertus, nes jų ketinimai pagrįsti laisvės proveržiu ir nežinomybe. Eksperimentuojantys gyvenime yra „nepatogūs“ visuomenei, kuri apsimeta, kad viską pažįstą ir bijo pokyčių, progreso.

 

Galiausiai pasakos pabaiga gana nuspėjama ir tipiška. Kelionė, kuri turėjo išvesti veikėją į pažinimą, tampa savęs pažinimu ir naujų jausmų atradimu. Jis įsimyli moterį ir jo laivas sužydi tarsi sala – alegorinis sielos ir gyvenimo prasmės simbolis. Argi ne visada mes keliaujame dviem kryptimis? Viena kryptis fizinėje erdvėje, o kitoje – dvasinėje. Abi kelionės yra vienodai svarbios. Šioje ryškiai geltonoje knygelėje, kuri nemažai kam patiko, man pristigo įprasto autoriaus aštrumo ir vaizdingumo, tačiau tai tikriausiai dėl žanro kanonų, bet kokiu atveju knygelė estetiška ir netipiška, iliustruota signalinėmis jūros vėliavomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalėdų giesmė" / "A Christmas Carol"

Sveiki,

Per pačias Kalėdas norisi su šeima pažiūrėti ką nors neįpareigojančiai kalėdinio, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų devyniolikta sykį rodomas „Vienas namuose“? Šiemet nusprendėme, kad geriausia rinktis klasikinį rašytojo Charles Dickens animacinę ekranizaciją „Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) (2009), kuri daugeliui ir šiaip kaip filmas yra tapęs kalėdine tradicija, o kai kam, pavyzdžiui, man, nė karto taip ir nematytas.

Istorija apie Skrudžą, kuris gyvena Londone ir skaičiuoja centą po cento, visiems yra atgrasus ir piktas seniokas, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios – praeities, dabarties ir ateities, – vien tam, kad pamokytų jį nuolankumo, dosnumo ir gerumo, tokia yra tapusi tikra kino kliše. Šį trijų laiko vaiduoklių motyvą naudoja ir kino filmai, ir TV serialai, pvz., „Simpsonai“, tad daugelis iš mūsų tikrai žino šią istoriją... Visgi šioji ekranizacija, kad ir kokia atrodytų iš pradžių atgrasi, netgi šiek tiek su siaubo elementais, ji atrodo labiausiai priartėjusi prie Čarlzo Dikenso kūrinio koncepcijos: niūrus XIX amžiaus Londonas, didžiulis skurdas ir badas, menki džiaugsmai, ilgos valandos darbe, didelės ir sunkiai gyvenančios šeimos, Viktorijos Epochos gyvenimo būdas... Daug detalių, kurios kelia jaukią senovišką atmosferą; amžių, kada Kalėdos iš esmės įgavo šeimos šventės koncepciją.

Galima ginčytis dėl animacijos kompiuterinės grafikos, šįkart ji man labai patiko, nuteikė ne vien pramogos dėlei, bet ir leido atskleisti Kalėdų dvasiai ir nepramoginei Kalėdų potekstei. Manau, šis filmas absoliučiai pranoksta daugelį kalėdinių istorijų apie visokias pavogtas Kalėdas, Kalėdų senelio rūpesčius arba vaikus, kurie bando išgyventi, spęsdami spąstus vagims.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Stebuklinga spanguolė"

Jurga Ivanauskaitė. „Stebuklinga spanguolė“ – Vilnius: Tyto alba, 2014.  – 80 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jurga Ivanauskaitė literatūros pasaulyje labiau žinoma kaip suaugusiųjų rašytoja, tačiau jos kūryboje yra vietos ir vaikų literatūrai: Stebuklingoji spanguolė (1991), Kaip Marsis žemėje laimės ieškojo (2004). Tiesą sakant, būtent pasaka Stebuklingoji spanguolė ir buvo pirmoji tikroji pažintis su autorės kūryba, trinant pradinių klasių suolą, mat pasakos ištraukos buvo įtrauktos į tuometį skaitinių vadovėlį. Pamenu, kaip skausmingai negalėjau ištarti autorės pavadės, o vuoklio (tokio personažo) tiesioginė kalba buvo lyg dantų gręžimas. Tiesa, nebuvau ir uolus mokinys, kuriam viskas kuo puikiausiai sekėsi, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad kada nors įsigysiu Tyto albos perleistą knygą ir perskaitysiu vienu prisėdimu?

Jurga Ivanauskaitė – puiki pasakotoja, ji panaudoja daugybę stebuklinių pasakos elementų, kurie labai tinka jos turtingam fantastiniam pasauliui. Mažametis berniukas Algiukas atsiduria kaime pas senelius neturi Čepkelių ir išsiruošia rinkti spanguolių ir autorė greitai įpina magiškąjį skaičių septyni Šis skaičius aliteratiškai labai tinka septyni-spanguolė, tokių garsinių žodžių žaismų pasakoje begalės, pvz., staliūtis-liūtastalis... Taigi kas septynerius metus prisirpsta stebuklingoji spanguolė ir ją suvalgęs žmogus patiria transcendentinę kelionę į kitą pasaulį, šįkart į vuoklių šalį, kuri stebina savo spalvomis, prabanga ir netikėtais paradoksais: vuoklei Alisai vietoj plaukų želia geltonų varpelių gėlytės, o Tomui – našlaites primenantys mėlyni drugeliai.

Gamtos ir žmogaus sukryžminimas iš esmės primena kitų šalių folklorines būtybes, ypač fėjas, kurios gyvena miškuose ir yra magiškojo pasaulio dalis, priklauso gamtos ekosistemai ir žmonių akims dažniausiai nematomos. Vuokliai yra tarsi jų atmaina, nors labiau jie primena pagal žodžių etimologiją vaiduoklius. Beregint atsiranda ir didaktinis pasakojimo lygmuo: nešiukšlink, nes palikta šprotų skardinė iškylaujant gali sutrikdyti natūralų gamtos ritmą – štai dėl ko persisukęs Pranciškus ima kalbėti atbulai. Nors pirmame idėjiniame lygmenyje atrodo, kad Pranciškus tiesiog žaismingas „atvirkštukas“, kad autorė galėtų pažaisti su kalba, išgaudama vaikišką kalbėjimą atbulomis kodą, bet iš esmės už to slypi ekologinių problemų pasekmės – na, kuris vaikas dabar ims ir norės būti visąlaik persikreipęs ir skaudančia koja?

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė.

Būtent dėmesys gamtosaugai, ekosistemai ir sveikai gyvensenai, kitaip sakant, Didžiosios Karalienės, Pasaulio Veidrodžio išsaugojimo misiją ir atlieka šis kūrinys, nors ir primena Alisą stebuklų šalyje. Autorė nesibodi būti lyginama su šiuo kūriniu, todėl drąsiai renkasi ir Alisa pavadina vieną iš veikėjų. Galiausiai visas papūgas, triušį ir kilminguosius vuoklius susodina prie stebuklingo vaišių stalo, kurio potekstė – kongreso susirinkimas už gyvybės įvairovės išsaugojimą Žemės planetoje.

Kol veikėjai puotauja, autorė ne kartą transformuoja erdvę, išgaudama pasakišką kone haliucinacijomis grįstą erdvę, kur pasitelkia vieną stipriausių savo talentų ypatybių – kalbos sodrumą. Mamos sijonas buvo išties puikus: ryškiai raudonas, švytintis kaip ugnis, pūstas, puoštas šermuonėlių uodegytėmis, kolibrių plunksnomis, indiškai mezginiais, siuvinėtas kiniško šilko siūlais... (p. 26)“ Daugybė sinonimų ir perteklinių apibūdinimų leidžia mažajam skaitytojui pajusti tapybiškos kalbos grožį, todėl nemažą ekspresyvų pasakos įspūdį kuria aprašomojo pobūdžio tekstas.

Šiandien, kai ekologijos tema vis labiau eskaluojama, šioji pasaka įgauna kitokį didaktinį pobūdį,  tad jos svarbios idėjos, kas anuomet 1991 metais buvo tik pirštu (nu-nu-nu!) grūmojimu, šiandien iš tikrųjų tampa reikalinga mažajam skaitytojui. Knygelė iliustruota pačios autorės tapytais darbais – tokiais pat ekspresyviais kaip ir svaigūs aprašymai tik papildo vaikų literatūros visumą dailės ir raštijos medijų sąsajomis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "Beauty and the Beast"

Sveiki,

Tikriausiai viena pasakos laukiamiausių ekranizacijų buvo „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) (2017), kuri tikriausiai turėjo lenkti visas prieš tai buvusias kino ekranizacijas, o jų, pasirodo, būta pačių įvairiausių. Prieš keletą metų matėme prancūzų versiją, kuri labiau priminė siaubo trilerį ir atmosfera jos buvo kiek kitokia, kurioje jautėsi tikra paslaptinga meilė, o štai šioji amerikietiška paskutinė versija labiau pritaikyta plačiajam masei, ypač, jeigu jūs renkatės kokį nors šeimos vakarą, tai tokia filmo versija išties labai tiks, nes ji marga, spalvinga, žaisminga, daug techninių apgalvotų variantų ir, žinoma, Emma Watons, kuri labai patinka jauniesiems žiūrovams dar nuo Hario Poterio laikų.

Kuo ši pasakos versija skiriasi nuo kitų? Visų pirmiausia, išsigandau pirmųjų penkių minučių, nes tiesiog labai vargina dainuojantys aktoriai, o miuziklas apskritai ne mano žanras, tačiau ne viskas taip blogai, nes vėliau pasaka „įsivažiuoja“ ir galima jausti malonumą tiesiog prisiminant pasakų pasaulio taisykles. Filmas žaižaruoja pasakų pasaulio atmosfera, čia nestinga stebuklų, daug dėmesio skiriama rūmų dvariškiams, paverstiems daiktams, kurie tampa gražuolės pagalbininkais. Filmų kūrėjai saikingai šįkart naudojo humorą, nes stengėsi išlaikyti tarp rimtumo ir humoro pusiausvyrą ir, manau, jiems pavyko neblogai.

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, kurią versiją žiūrėti antrąkart, tai tikriausiai rinkčiausi prancūzišką, kadangi ten kur kas daugiau mistikos, paslapties, mažiau „disnėjaus“ meilumo, kuris tiks mažiesiems. Nors prancūziška versija nesulaukė tiek gerų kritikų atsiliepimo, kiek šioji, tačiau manau, abi versijos yra pakankamai geros ir žiūrimos. Visgi žiūrėdami, galvokite, kad tai pramoginis filmas, skirtas įvairaus amžiaus tarpsnio žmonėms tiesiog praleisti laiką.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Scenarijus (pjesė): scenarijus kalėdiniam vaidinimui - pasaka "Pelenė"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti pasakos „Pelenė“ scenarijumi, kurį sukūriau vienam kalėdiniam vaidinimui. Tai mano klasikinės pasakos adaptacija tiek mokykliniam kalėdiniam vaidinimui, tiek darželiams, tiek kitokio pobūdžio vaidinimams. Nedidelis ir, mano manymu, lankstus scenarijus leidžia laisvai improvizuoti, įterpti šokius, šiuolaikinę ir klasikinę muziką, juokingas išraiškas, kurti kalėdinę stebuklo atmosferą. Pačiam teko realizuoti šią pjesę ir viskas išėjo gana gerai. Galbūt ir Jums ši pjesė pravers. Nėra už ką.

 

S c e n a r i j u s

„Pelenė“

Veikėjai: Pelenė, Pamotė, Sesuo_1, Sesuo_ 2, Karaliaus pasiuntinys, Krikštamotė, Princas, Pelė_1, Pelė_2.

I  scena

Pradžia: Atsidaro užuolaidos ir groja pasaką iliustruojanti muzika. Scenoje – krosnis, du langai, papuošti snaigėmis, stalas, veidrodis, dvi kėdės ir kiti virtuvės-kambario daiktai. Stovi Pelenė su šluota. Kai muzika prityla, Pelenė prieina prie scenos krašto.

Pelenė: Vadinuosi aš Pelenė. Gyvenu pas piktą pamotę ir dvi jos dukras. Mano kambarys – virtuvė, miegu prie krosnies ir dažnai esu purvina, nes esu kukli ir neturiu gražių švarių drabužių. Bet jų man niekas ir neduotų, nes šiuose namuose esu tik našlaitė. Pamotė mane praminė Pelene: „Kad jau tokia murzina, tai nuo šiol būsi tik Pelenė! Cha! Cha! Cha!“. Bet nesu vieniša kaip pirštas, turiu dvi geriausias drauges – virtuvėje gyvenančias peles, (pelės pamojuoja) kurios mane linksmina kasdieną!

Pasigirsta linksma muzika. Viduryje scenos – Pelenė su šluota tvarkosi namus ir šoka pagal muziką. Jai talkina dvi pelės. Pelenė pamato tolumoje žvaigždę ir prieina prie scenos krašto, muzika pamažu nutyla.

Pelenė: Ak, kaip gražiai šiandien sninga! Kaip gražiai, gražiai šiandien sninga! Ak! O kas gi ten?! Žvaigždė? Reikia sugalvoti norą! Noriu... Ko gi aš dabar noriu? A... Labai noriu, labai labai. Kam mano gyvenimas pasikeistų! (Stipriai užsimerkia)

Pelės: (kužda vis garsiau, susispietusios prie Pelenės): Pasikeis, pasikeis, pasikeis!!!

Pasigirsta kalėdinė varpelių muzika. Pelenė šoka ir dabinasi seserų skraistėmis prieš veidrodį, bet netrukus ateina seserys.

Sesuo_1: Pelene! Peleneee! Kur mano pirštinaitės?

Sesuo_2: Pelene! Ar išprotėjai?! (Atima iš jos skraistę). Supurvinai savo baisiomis rankomis!

Sesuo_1: Tik pažiūrėk, kokia medžiaga, koks švelnumas, o blizgesys!

Sesuo_2: Kaip nuostabiai dera prie mano skaisčios odos!

Sesuo_1: Prie manosios labiau. Tavoji kažkokia spuoguota!

Sesuo_2: Nori pasakyti, kad aš spuoguota? Pati tu spuogais aplipusi! Bet tu tik pažiūrėk, kokia medžiaga, kokią suknelę galima iš jos pasiūti!

Sesuo_1: O tu! O tu, baidykle, kaip drįsti liesti, kas ne tavo?!

Sesuo_2: Taip! Baidyklė!

Sesuo_1: Jeigu sugadinsi šią medžiagą, pasakysiu mamai, kad visą mėnesį tave šertų vien sausais miltais! Ar girdėjai, Pelene?

Sesuo_2: Taip, Pelene, ar girdėjai?!

Pelenė: Aš ir neliečiau... aš tik... tik norėjau pažiūrėti, kaip judviem nuostabiai tiktų iš jos pasiūti suknelę. Ir galvojau... Galvojau, kokia šukuosena judviem prie šios suknelės tiktų.

Sesuo_1: Šukuosena! (džiaugsmingai).

Sesuo_2: Suknelė!

Abi sesės: Šukuosena ir suknelė! Aaaaaaaaaaaa! Nu-mir-siu! Aaaaaaa! (Trepsi iš laimės abi ir klykia).

Pelenė: O, kokios gražios jūs atrodysit su pakedentais plaukais! (Pristumia kėdę vienai sesei ir ši atsisėda). Ir kokias smagias garbanėles galiu susukti! (Pristumia kitą kėdę sesei ir ši atsisėda). Visoj karalystėj nerasite gražesnės ir puošnesnės merginos!

Sesuo_1: Taip! Taip!

Sesuo_2: Taip!

Pelenė: Sušukuosiu judvi taip, kaip dar niekas visoje karalystėje nematė! (Pradeda kedenti plaukus).

Prasideda muzika, pagal kurią dvi seserys pustosi, kvėpinasi kvepalais kaip kirpykloje, tauška, o Pelenė aplink jas šokinėja. Muzika pamažu nutyla.

Sesuo_2: O kad nors kartą gautume kvietimą į jaunojo princo pokylį pilyje!

Sesuo_1: O jis dar nevedęs! Esu beveik tikra, jeigu jis mane išvystų su nauja suknele ir puikia šukuosena, jis beregint mane vestų! (Pasilipa ant kėdės). O jei jis mane vestų tai aš... tai aš... būčiau karalienė! (Pasilipa ant kėdės) Ka-ra-lie-nė!

Sesuo_2: Kvaile, tai būčiau karalienė! Aš! (Griebia už skraistės ir tempia).

Sesuo_1: Aš būčiau! Aš! Aaaaaaš! (Tempia skraistę atgal).

Kol seserys ginčijasi, o Pelenė atsitraukusi jas stebi, į sceną įeina juodai apsirengusi pamotė, seserys sustingsta ir Pamotė su vėduokle žingsniuoja pagal lėtą ir elegantišką muziką. Kai pasibaigia eisena, seserys atgyja ir ginčijasi.

Pamotė: Mergaitės! Mergaitės! Na, kas jums pasidarė? Dėl ko vėl pešatės? Ko vėl nepasidalijate?

Sesuo_1: Mamyte, ji neatiduoda mano medžiagos, kurią dėdė parvežė iš Venecijos!

Sesuo_2: Jis parnešė ją man!

Sesuo_1: Man! Man! (Abi vėl pradeda tampyti medžiagą).

Staiga pasigirsta trimito garsai ir visi nutyla žvalgydamiesi į žiūrovus. Į steną įeina karaliaus pasiuntinys.

Pamotė: Labas vakaras, ponaiti, kuo galėčiau padėti tokį puikų žiemos vakarą? (Pasitaiso plaukus, dukros irgi išsitiesia).

Karaliaus pasiuntinys: Labą vakarą, ponia. Labas vakaras, panelės, labas vakaras... (žvilgteli į Pelenę).

Sesuo_2: O čia niekas! (Užstoja nugara Pelenę).

Sesuo_1: Čia tik Pelenė. Mūsų namų tarnaitė. Tik tiek.

Pamotė: Sakykite, jaunikaiti, kokios bėdos atvedė pas mus į svečius?

Karaliaus pasiuntinys: Noriu perduoti linkėjimų nuo karalystės princo ir pakviesti visas šios karalystės merginas į rūmų pokylį. Princui jau metas susirasti nuotaką, o ir karalystei jau seniai reikia naujos karalienės, todėl visos jaunos, dailios ir netikėjusios karalystės panelės kviečiamos į rūmų pokylį!

Sesuo_1: Nu-al-psiu! Oi! (Krinta seseriai ant rankų, Pelenė pripuolusi ima vėdinti vėduokle).

Sesuo_2: Tai norit pasakyti, kad aš tapsiu naująja karaliene?!

Sesuo_1: Na jau ne! Ne, ne, ne ir dar kartą ne! Tai aš būsiu naujoji karalienė. Ka-ra-lie nė!

Pamotė: Mergaitės, susimildamos, mes gi turime svečių! (Mergaitės vėl įsitiesia). Ačiū, jaunikaiti už tokią nuostabią naujieną. Mano dukros būtinai dalyvaus ir kas žino... Kas žino...

Karaliaus pasiuntinys: Nėra už ką, aš tik atlieku savo pareigą. Viso gero, geroji ponia, viso labo, mielosios panelės, viso labo... (pasisuka vėl į Pelenę).

Sesuo_1: O čia niekas!

Sesuo_2: Čia tik Pelenė. Mūsų namų tarnaitė.

Karaliaus pasiuntinys: Viso geriausio. (Nusilenkia ir išeina).

Visos namiškės; Viso geriausioooo! (Mojuoja pasiuntiniui).

Pamotė: Žiūrėkite, kad neužpustytų jums kelio!

I scenos pabaiga.

II scena

Pasiuntiniui išėjus, toliau kalbasi namiškiai.

Sesuo_1: Šitoks šansas tapti karaliene!

Sesuo_2: Visoje žemėje nerasi gražesnio princo už mūsų karalystės princą!

Pamotė: Mergaitės, mergaitės... Gali būti, kad netrukus paliksime šiuos varganus namus ir gyvensime pilyje! Ar žinote, ką tai reiškią?

Sesuo_1: Tai reiškia, kad sėdėsiu kasdien pasipuošusi didžiulėje pilies menėje!

Sesuo_2: Kad viso pasaulio turtingieji gabens man dovanas, norėdami man įsiteikti!

Pamotė: Ne tai, kvaišos, ne tai!.. Kartais atrodo, kad ant jųdviejų pečių ne galvos, o kopūstai! Tai reiškia, kad turite pasitempti! Pakelti smakrus! (Mergaitės išsirikiavusios įtempia smakrus) Įtraukti pilvus! (įtraukia) Stovėti tiesiai! (išsitiesia) Gražiai šypsotis (juokingai išsiviepia) ir su-ža-vė-ti jo didenybę!

Seserys: Taip, mamyte!

Pamotė: O šiandien, mergaitės, eisite miegoti be vakarienės.

Seserys: Bet mamyte...!

Pamotė: Jokių „mamytė“! Juk nenorite pokylio dieną atrodyti storos ir neįlįsti į sukneles! O dabar bėkite ruoštis. Bėkite! Bėkite!

Seserys išeina iš scenos ir rengiasi užkoliuose naujas sukneles. Pamotė vėl pavaikšto po sceną pagal iškilmingą muziką ir nemaloniai nužiūrinėja Pelenę.

Pamotė: O tu, Pelene, turėsi mano dukroms pasiūti sukneles! Kad ir kokia purvina bebūtum, niekas nepaneigs tavo auksinių rankų galios! Moki siūti puikiausias sukneles visoje karalystėje. Kaip ir tavo mama, kai dar buvo gyva... Tik gaila, kad niekas tavęs niekada nepastebės.

Pelenė: Mamute, mamute, ar leisite ir man pasisiūti iš atraižų suknelę ir dalyvauti princo pokylyje?

Pamotė: Cha, cha, cha... Nejuokink, Pelene! Kas į tave tokią pilką ir bjaurią žiūrės?!

Pelenė: Mamute, labai prašau!!!

Pamotė: Aš tau jokia ma-mu-tė! Čia aš tau esu šių namų ponia! Ar supratai?!

Pelenė: (linksi galva) ...bet labai prašau! Išleiskite mane į pokylį...

Pamotė: Visų pirma niekas tavęs ten tokios driskės neįleis! Antra – užrakinsiu tave namuose, kad nesugalvotum padaryti man gėdos! Liksi namuose plauti indų ir šveisti grindų!

Pelenė: Bet mamute...

Pamotė: Aš tau dar kartą kartoju, kad nesu jokia tavo mamutė! Ir niekur tu nekeliausi! Pasiimk adatą, žirkles, siūlų ir sėsk siūti suknelių! Pradėk dabar, nes laiko nebeliko, tad siūsi per kiauras naktis, kad jas kuo greičiau užbaigtum! Ir paskubėk Pelene, nes įmesiu tave į šaltą palėpę, kur pilna vorų ir liksi ten tol, kol man praeis pyktis. Pradėk darbą dabar, Pelene!

Pelenė labai nuliūsta ir nebenori nieko sakyti Pamotei, o Pamotė vėl pavaikšto pagal iškilmingą muziką ir išeina iš salės.

Pelenė: Ir visada man šitaip! Ir visada lieku kvailelės vietoje! Ir ką man dabar daryti?!

Pelės lenda iš pašonių ir bando paguosti verkiančią Pelenę. Šie ją guodžia, glosto savo letenytėmis ir Pelenė pavargusi užsnūsta ant kėdžių pagal lopšinės dainą.

Pirmoji Pelė: Pavargo mūsų Pelenė.

Antroji pelė: Kol ji miegojo kiaurą naktį...

Pirmoji pelė: ... Pamotė su dukromis visoms karalystės draugėms...

Antroji pelė: gyrėsi apie gautą pakvietimą į princo pokylį.

Visos pelės: Oi, oi, oi!

Pelės nubėga ir pasislepia. Į sceną ateina Krikštamotė ir pradeda baksnoti Pelenę burtų lazdele.

Krikštamotė: Mergaite. (Laukia) Mergaite, kelkis... Nepabunda. (Prieina prie scenos ir prašo žiūrovų pagalbos). Gerai, laikas pažadinti Pelenę. Ar Jūs man padėsite? Kai pasakysiu Tys-keturi, noriu, kad visi šauktumėt PE-LE-NE! Gerai? (Salė sutinka). Trys-keturi!

Pelenė atsibunda nuo triukšmo ir ima žiovauti.

Pelenė: Kas nutiko?

Krikštamotė: Kas nutiko? Mergaite, kokia tu pervargusi! Neatpažįsti manęs?

Pelenė: (išsigandusi) O kas tu tokia? Pirmą kartą tave matau...

Krikštamotė: Na, žinoma, kai tave mačiau paskutinį kartą, buvai dar visai mažytė. Tilpai man ant rankelių. Tai aš! Aš! Tavo geroji fėja, tavo krikštamotė. Atvykau iš elfų ir fėjų karalystės, nes išgirdau tavo tylią raudą...

Pelenė: Aš net nežinojau, kad turiu krikštamotę...

Krikštamotę: Nieko tokio, vaikeli. Bet kas gi nutiko? Kodėl linksmieji elfai atnešė man apie tave tokią liūdną žinią?

Pelenė: Ak, krikštamote, kad tu žinotum, kokia aš čia nelaiminga!!

Krikštamotė: Vaikeli, papasakok, kas nutiko.

Pelenė pasakoja Krikštamotei savo įstoriją. Kol pasakoja, groja muzika, o Pelenė lyg per šaradas be žodžių imituoja savo sunkų gyvenimą. Kai muzika nutyla...

Krikštamotė: Sugalvojau! (Pašoka iš vietos!). Pasuksiu laiką į priekį, truputį atgal, dar į priekį ir padarysiu taip, kad šį vakarą vyks princo pokylis! Arba-kadabra, tebūnie pokylis.

Pasigirsta laikrodžių dūžiai.

Pelenė: Bet, geroji Krikštamote, aš neturiu gražios suknelės.

Krikštamotė: Nesijaudink, brangioji, aš tuoj prisiminsiu burtažodį. Koks jis ten... Palauk... Užmiršau... Ooooo! Prisiminiau! Arba-kadabra, tebūnie suknelė!

Pelės įneša gražią suknelę. Pelenė džiaugiasi kurį laiką.

Pelenė: Geroji krikštamote, bet aš negaliu eiti su tokiais sudriskusiais batukais...

Krikštamotė: Ko iškart nesakei? Arba-kadabra, tebūnie nauji bateliai!

Pelės įneša batelius.

Pelenė: O su kuo aš suspėsiu į princų rūmus? Aš neturiu karietos.

Krikštamotė: O moliūgų sode turi?

Pelenė: Apsidairyk, krikštamote, neseniai pasnigo. Moliūgai sode jau nebeauga.

Krikštamotė: Aha... Pratirpinsiu tau sausą takelį, o į pokylį tu nuvyksi dviračiu! Ar tinka!?

Pelenė: Aišku, kad tinka! Labai labai tau ačiū.

Pelės įveža dviratį.

Krikštamotė: Važiuok, mergaite, atsargiai, tik atmink, kad išmušus dvyliktai valandai, mano kerai dings ir viskas sugrįš į savo vietas.

Nenustygsta vietoje iš laimės ir jau matuojasi suknelę. Krikštamotė išeina į priekį.

Krikštamotė: Palaukime, kol Pelenė nuvyks į rūmus ir pažiūrėkime, kaip viskas bus toliau.

Pelės uždaro užuolaidas. Visi tvarko salę.

II scenos pabaiga

III scena

Scena daugiau dinamiška, veikėjai turi mažiau žodžių, todėl daug ką užpildo jų veiksmai ir muzika, todėl reikia padirbėti ties judesiais. Kol Pelenė rengiasi ir šokėjai ruošiasi už užuolaidų. Į sceną įeina seserys. Viena iš vienos pusės, o kita iš kitos.

Sesuo_2: Žmonės, žmonės!! Tai norite pasakyti, kad aš tikrai spuoguota?!!

Sesuo_1: Kas į tave begali žiūrėti!? Pokylyje vos tik tave princas pamatys, pamanys, kad niekuo nesiskiri nuo mūsų baisiosios Pelenės! Cha, cha, cha...

Sesuo_2: Ak, tu  rupūže!!! Jis mane vos pamatęs įsimylės!

Sesuo_1: Ot, ir ne!!!

Sesuo_2: Ot, ir taip!!!

Krikštamotė: Sustinkite, nedorėlės!!! (Seserys sustingsta). Vaikai, dabar padėkite man jas nupūsti nuo scenos, nes jos niekada nenutils. Ar galite jas nupūsti? Sukaupkite visas savo jėgas, giliai įkvėpkite ir pūskite, pūskite, pūskite!

Salė pučia ir seserys atgijusios vėl pasislepia už užuolaidų.

Krikštamotė: Kol visi ruošiasi karaliaus pokyliui, prašau įspėkite mano mįslę: Akmens kojos, medžio liemuo, stiklo akys, šiaudų kepurė. Kas? Gerai, šaunuoliai, regis, žinote mįsles. Štai įspėkite dar vieną. Eina be kojų, muša be rankų. Kas?

Pasigirsta trimitai. Pokylis prasideda.

Krikštamotė: Tik paklausykite! Pokylis prasideda!

Krikštamotė išbėga, įbėgusios pelės atitraukia užuolaidas, o scenoje žvakės ir šokėjai, princas sėdi menės soste ir žvalgosi. Visi šoka pagal muziką, Pelenė priekyje pravažiuoja su dviračiu ir pasiruošia prie kitų merginų. Visos su kaukėmis, taip pat ir pamotė, ir seserys. Prasideda šokis, kai jis pasibaigia, princas pereina per pasipuošusias merginas, seserys bando užlįsti į priekį, tačiau jis išsirenka Pelenę.

Princas: Ar pašoksite su manimi, gerbiamoji panele, šį puikų kalėdinį vakarą?

Pelenė: Žinoma, prince!

Princas su Pelene pradeda šokti viduryje, visi spiečiasi iš kampų ir žiūri, kaip šoka pagrindinė pora, jiems pritaria linguodami. Tik staiga nuaidi laikrodžio gongas ir visi sustingsta, o Pelenė kaip paklaikusi bėgioja po scena, nusispiria batelį, išbėga į scenos priekį ir sustingsta. Tada atgyja pokylio scena ir princas randa batelį.

Princas: Kieno šis batelis? Kieno? Vesiu tą merginą, kuriai tiks šis batelis!

Karaliaus pasiuntinys: Gerai damos, gerai, damos, nesistumdome, nesigrūdame... Išsirikiuojame batelio pasimatavimui!

Pelenė laukia sustingusi, seserys matuojasi batus.

Pamotė: Nagi, kišk tą savo storą koją!

Sesuo_1: Ji, mama, visai nestora! Tai batelis per mažas!

Pamotė: Pasitrauk, tu niekam tikusi. Matuokis tu! (Patraukia dukrą, pastato kitą, kuri taip pat niekaip neįauna kojos).

Sesuo_2: Mama, aš negaliu... Aš netelpu!

Pamotė: Abi mano dukros ir abi kvailos per visą pilvą! Pasitraukit, leiskite man!

Patraukusi dukras Pamotė bando pati įkišti koją, bet jai nelenda ir Pasiuntinys atima iš jos batą.

Princas: Ar yra dar kur nors mergina, kuri nesimatavo šio batelio?

Visi kuždasi, rodo į Pelenę pirštais. Staiga Pelenė atgyja ir ateina į priekį.

Karaliaus pasiuntinys: Štai šioji mergaitė dar nesimatavo. Prašom, panele!

Ateina Pelenė ir ji kuo puikiausiai apsiavi batelį, suskamba laikrodžiai ir ji nusiima kaukę.

Pamotė: Tai gi čia mūsų Pelenė!

Seserys abi: Mūsų Pelenė?!!! Nu-mir-siu!

Princas: Gražioji mergele, ar tekėsi už manęs ir tapsi šios karalystės valdove?

Pelenė: Taip, mano prince!

Visi: Ji pasakė taip!!!

Pasigirsta kalėdinė muzika, visi pagal ją linguodami išeina į priekį ir nusilenkia.

Pabaiga