Knyga: Barbara Kingsolver "Demonas Variagalvis"

 

Barbara Kingsolver. „Demonas Variagalvis“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 570.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kai visa širdimi stengiausi likti neišlavintas, iš pono Armstrongo išmokau viena: geras pasakojimas ne vien mėgdžioja gyvenimą, o ir jam priešinasi (p. 539-540).“

 

Ilga šios vasaros knyga tapo amerikiečių rašytojos Barbaros Kingsolver (g. 1955) romanas Demonas Variagalvis (angl. Demon Copperhead), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Labai nebuvau nusiteikęs šiai knygai, bet, tiesą sakant, nepamenu, kada beskaičiau tokią storą knygą, nuo kurios tirptų ranka, nes paprastai jau privengiu storesnių nei 300 puslapių kūrinių, tačiau pradėjęs skaityti supratau, kad vėlgi be jokio reikalo, nes ilgi ir aistringai parašyti pasakojimai buvo tai, ko iš tikrųjų ir norėjau šios vasaros pradžioje, atsiradus laiko daugiau skaityti. Visgi skaitymo procesas sekėsi įvairiai, nes buvo dienų, kada pastrigęs skaitymas neleisdavo grįžti prie knygos, tačiau viską nuo pat pradžių...

 

Nieko nebuvau girdėjęs apie Barbarą Kingsolver, nors JAV-ose ji garsenybė, bet nieko nuostabaus, nes angliškai knygų neskaitau, o ir tai yra pirmasis jos romanas pasirodęs lietuviškai. Tikriausiai tokiai įprastai lietuviškai rinkai yra būtini kokie ryškūs komerciniai laimėjimai, o Demonas Variagalvis iš tikrųjų toks ir yra: 2023 metais pelnė autorei Pulitzerio ir Womens Prize for Fiction premijas. To užtenka, kad knyga būtų išversta į lietuvių kalbą ir viršelyje pažymėta etikete kaip prestižinė. O aš mėgstu prestižinę literatūrą!

 

Istorija pasakoja maždaug apie dešimtą ir pirmąjį XXI amžiaus dešimtmečius, o istorijos centre – Demonas Variagalvis (tikrasis veikėjo vardas Deimonas Fyldas) , kurio pravardė susiformavo pagal Apalačų kalnuose aptinkamą variagalvį žaltį, pastarasis nieko bendro neturi su lietuviška „varine gyvate“, o iš esmės yra nuodinga gyvatė JAV-ose ir jos įkandimas yra ganėtinai pavojingas, bet, kaip teigia šaltiniai, retai kada mirtinas. Žodžiu Demonai (Deimonas) iš tikrųjų tokią pravardę gavo dėl specifinės genetikos, kuri knygoje vadinama melunžeonais (angl. melungeons). Melunžeonai yra istorinė, mišrios rasės gyventojų grupė, gyvenusi ir tebegyvenanti Apalačų kalnuose, ypač Virdžinijos, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijose JAV, paprastai susimaišius baltųjų, indėnų ir Afrikos imigrantų rasėms. Demonas Variagalvis pasižymi tuo, kad jis yra raudonplaukis, labai aukštas ir žalių didelių akių, t. y. mirusio Velnio Duobėje tėvo genetinis palikimas. Autorė fokusuojasi į Vakarų Virdžinijoje ten gyvenančius kaimų ūkiuose ir mažuose miesteliuose gyventojus, prasimaišiusius su anų laikų indėnais, kartu kenčiančiais nuo narkotikų, alkoholio, nedarbo ir smurto.

 

Visgi Demono Variagalvio romano genezę ateina iš britų klasiko Charleso Dickenso romano Deividas Koperfildas. Nesunku susieti: šių dienų Demonas Variagalvis ir anų – Deividas Koferfildas (anglų kalboje ryškesnis pavardžių skambesio žaismas). Anuomet Dickenso romanai labai stipriai sukrėtė britų visuomenę, nes kalbėjo apie vaikus, augančius socialinės neteisybės, smurto ir išnaudojimo paribiuose, tad autorė kuria steigdama šių dienų probleminį gyvenimą JAV-ose, kuris dažnai nėra matomas, o ko čia slėpti, dažnai ir nenorima matyti. Šįkart – tai vaikų narkomanija, apleisti vaikai, tėvų traumos ir pasikartojantis disfunkcinis elgesys iš kartos į kartą.

 

Istorija prasideda išties provokuojančiai, o ją pasakoja pats Demonas Variagalvis apie savo gimimo dieną, kai jį pagimdė narkotikų privartojusi motina. Iš tikrųjų istorija tęsiasi nuo vaikystės iki tol, kol Demonas tampa pilnamečiu, tačiau per šiuos 18 pasakojimo metų jis išgyvena tiek, kiek paprastai gali patirti eilinis žmogus per visą gyvenimą: tėvų netektį ir socialinę kaitą, pabėgimus ir globėjus, įvairiausius narkotikus, begalinį įsimylėjimą, nežabotą seksą ir, atrodo, kad jau knygos pabaigoje Demonui (pagal jo minčių raišką) ne 18, o kokie visi 45 metai!

 

Ilgą laiką Demonas, kaip įprasta tos aplinkos žmonėms, gyveno namelyje ant ratų su narkomane motina, vieną dieną ji, kaip ir buvo galima numanyti, perdozavo. „Galbūt dėl to ji tapo Stounerio žaidimų aikštele, bet aš niekaip nesupratau, kuo jis nusipelnė stovėti prie karsto. Mamą jis pažinojo vos metus. Tai aš šitiek metų šluosčiau jos vėmalus, keldavau iš lovos, surasdavau mašinos raktelius ir rūpindavausi, kad ji laiku nueitų į darbą. Būčiau galėjęs ir paskutinįsyk ją suruošti, bet niekas neprašė (p. 118).“ Neatrodo, kad motinos mirtis labai paveiktų Variagalvį, o skaitytojui kelia nepagrįstas viltis, jog vaiką priims kaimynai ponai Pegotai ir prasidės naujas etapas. Visgi nutinka taip, kad vaikis susiruošia ieškoti savo mirusio tėvo giminaičių ir leidžiasi į pavojingą kelionę, kol galiausiai feministė radikalė močiutė sutvarko jo gyvenimą ir įtaiso futbolo trenerio namuose, kur jis susipažįsta su androgeniška panašaus amžiaus mergaite Angusu, tarp kurių užsimezga toks keistas platoniškos meilės ryšys, teikiantis daug vilties, tačiau... Deimonas netrunka įsimylėti narkomanę gražuolę Dorę, su kuria pats ima vartoti nuskausminamuosius dėl per amerikietiškame futbole patirtos traumos.

 

Nors romanas vadinasi Demonas Variagalvis, visgi autorė be galo myli ir saugo savo kuriamą personažą. Knyga išties primena sėkmingai projektuojamą Netflix serialą, nes kad ir kas Demonui benutiktų, skaitytojas jau beveik nuo romano pradžios gali nujausti, kad visgi autorė vesdama veikėją per baisiausius gyvenimo išbandymus, išves jį į viltingą šviesą. Demonas apdovanotas begaline kantrybe, pvz., jis ne tik geba kęsti skausmą, bet ilgai plušti tabako ir gyvulių ūkių fermoje. Nuostaba kėlė tik vaikų teisių tarnybos atsainumas (argi Amerikoje jos tokios buvo baisios ir nelogiškos?): iš narkomanės atimtas vaikas patupdomas sadistiniame sunkiųjų darbų ūkyje skinti rankomis nuodingą tabaką? Niekas jų beveik net nepatikrino, nei sveikatos, nei psichologinės būsenos, nors visur akcentuojama ūkininko nepriežiūra ir baisi netvarka namuose! Kitaip sakant, tos tarnybos atrodė dar baisesnis variantas, nei gyventi su motina narkomane, bet gal Kingsolver atkreipia dėmesį į šių tarnybų atsainumą ir iš tikrųjų nehiperbolizuoja jų veiklos? Visgi Demonas ne tik augantis kantruolis, bet jis puikus dar ir futbolininkas, apdovanotas puikia dailininko ranka piešti komiksus. Žodžiu, beveik multitalentas!

Barbara Kingsolver

 

Kitaip sakant, Demonas yra absoliučiai pavojingame gyvenime įmestas pašėlęs vaikis, kuris netrukus taps eiliniu sexy blogiuku! Kurdama Demono asmenybės tipažą Kingsolver, man regis, jį kaip reikiant padaro tokį... dirbtinoką, suholivudintą variantą. Kita vertus, knygoje jo blogoms patirtims yra atsvaros – Džunė Pegot, meilė jos įdukrai Emei, vaikystės draugas Magotas (Metju Pegotas), kuris iš esmės yra augantis gėjus, tačiau stebino ir tas suholivudintas Gazo Dugno veikėjas, kuris visus sužavi savo narciziška elgsena ir išvaizdos patrauklumu, pastarasis tampa dideliu Demono autoritetu ir galų gale nusivylimu. Iš esmės Demonas yra blaškomas tarp gerų ir prastų žmonių, išbandomas įvairiose situacijose, stebina ir ankstyvas lytinis gyvenimas ir donkichotiškas naivumas persikelti iš trenerio namų į Dorės namus ir gyventi šeiminį gyvenimą, neturint jokių elementarių gyvenimiškų įgūdžių, t. y. nežinant nei kaip išsilaikyti, nei kaip susimokėti mokesčius. „O vieną dieną nebeatlaikiau. Už sankabos taisymą man pasakė nežmonišką kainą, parėjęs namo radau tuščią šaldytuvą, vis dar dvokiantį nuo ano karto, kai nebuvo elektros, paleidau tuščią degtinės butelį į ekraną. Per visą kambarį – ranką tebeturėjau taiklią. Niekas smarkiai nesudužo, tik susiraukšlėjo paviršius, o ekranu dryžiais pasiliejo spalvos. Durnius. Už tą teliką būčiau galėjęs gauti bent buteliuką „Xanax“. Visai nemąsčiau kaip šeimos galva (p. 457).“

 

Autorė antroje romano pusėje išryškina Demono priklausomybę nuskausminamiesiems ne tik kaip asmeninę veikėjo problemą, bet visos Li apygardos ir, galima sakyti, visos JAV šalies prieinamumą prie visokiausių stiprių priklausomybę skatinančių medikamentų, įskaitant ir medikų nekompetenciją ir korupciją platinant juos nelegaliai už atlygį. Kitaip sakant, liberali vaistų kontrolė pražudė ištisas kartas, tačiau galiausiai, kaip ir galima įspėti, Demonui pavyksta išsivaduoti, tačiau kitiems ne.

 

Galvoju apie šios knygos subalansuotą gėrio ir blogio proporcijas. Knyga veikia ir kaip intensyvus nuotykis, atskleidžiantis socialines problemas (kai kur dar aidi ir įsisenėjusios atleistų Apalačų kalnų angliakasių ir ekologinės problemos), bet kartu jis kaip koks serialas, jame veikia atpažįstamas ir nuostabos jau nekeliantis schematiškumas. Kitaip sakant, autorė žaidžia saugiai ir niekuo pernelyg nenustebina. Kai kada atrodė, jog tikrai esu kažką panašaus skaitęs ir iš prisiminimų ateina Trent Dalton Berniukas nuryja visatą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) bei Douglas Stuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022), kuriuose taip pat vaizduojami augantys berniukai, kurie vieną dieną po didžiausių sukrėtimų, netekčių ir narkotikų išsivaduoja ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Iš kitos pusės Demonas šioje knygoje yra herojus, nes jam pavyksta viską patirti ir atsitiesti, kitaip sakant, Kingsolver pateisina mintį, kad gera literatūra nemėgdžioja, o priešinasi gyvenimui.

 

Visgi romanas primena dėl savo schematiškų veikėjų ir tam tikrų scenų, situacijų populiariosios literatūros braižą. Iš kitos dėl savo chuliganiško slengo tarsi tyčia pamina išdailintą ir supoetintą klasikinį romano žanro kalbėjimą. Čia laurus reikėtų skirti puikiai šią knygą išvertusiai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kuri pasitelkusi netaisyklingos kalbos manierą sukūrė paaugliškai jaunatvišką Demono toną ir filosofiją ir, kaip kiti teigė, išvertė ir pritaikė lietuvių kalbai tai, kas iš pažiūros sunkiai pritaikoma ir išverčiama. Tai tiesa. Visgi pirmoji romano dalis buvo efektyvesnė ir įtraukesnė, stebino Demono vaikystės padėtis, kalba, aplinka ir situacijos, tačiau vėliau romanas šiek tiek prailgsta, atsiranda pernelyg pabrėžtinas Demono schematiškumas ir jo šiek tiek nemotyvuotas dorovingumas niekšelių apsuptyje, pvz., gailestis, užuojauta, empatija ir požiūris į kitus žmones... Turint galvoje, kokia tai vaizduojama socialinė terpė, Demono orumas ir sąžiningumas pasirodė šiek tiek suherojinti variantai, tad nebelieka jokių abejonių, kad Demonas Variagalvis, nors ir apie klystantį žmogų, tačiau visada moraliai pateisintą, todėl, sakyčiau, knyga pasmerkta pritikti masiniam skaitytojui. Beje, manęs tas ne itin erzino ir suskaičiau pakankamai įtraukiai ir įdomiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalėdų giesmė" / "A Christmas Carol"

Sveiki,

Per pačias Kalėdas norisi su šeima pažiūrėti ką nors neįpareigojančiai kalėdinio, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų devyniolikta sykį rodomas „Vienas namuose“? Šiemet nusprendėme, kad geriausia rinktis klasikinį rašytojo Charles Dickens animacinę ekranizaciją „Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) (2009), kuri daugeliui ir šiaip kaip filmas yra tapęs kalėdine tradicija, o kai kam, pavyzdžiui, man, nė karto taip ir nematytas.

Istorija apie Skrudžą, kuris gyvena Londone ir skaičiuoja centą po cento, visiems yra atgrasus ir piktas seniokas, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios – praeities, dabarties ir ateities, – vien tam, kad pamokytų jį nuolankumo, dosnumo ir gerumo, tokia yra tapusi tikra kino kliše. Šį trijų laiko vaiduoklių motyvą naudoja ir kino filmai, ir TV serialai, pvz., „Simpsonai“, tad daugelis iš mūsų tikrai žino šią istoriją... Visgi šioji ekranizacija, kad ir kokia atrodytų iš pradžių atgrasi, netgi šiek tiek su siaubo elementais, ji atrodo labiausiai priartėjusi prie Čarlzo Dikenso kūrinio koncepcijos: niūrus XIX amžiaus Londonas, didžiulis skurdas ir badas, menki džiaugsmai, ilgos valandos darbe, didelės ir sunkiai gyvenančios šeimos, Viktorijos Epochos gyvenimo būdas... Daug detalių, kurios kelia jaukią senovišką atmosferą; amžių, kada Kalėdos iš esmės įgavo šeimos šventės koncepciją.

Galima ginčytis dėl animacijos kompiuterinės grafikos, šįkart ji man labai patiko, nuteikė ne vien pramogos dėlei, bet ir leido atskleisti Kalėdų dvasiai ir nepramoginei Kalėdų potekstei. Manau, šis filmas absoliučiai pranoksta daugelį kalėdinių istorijų apie visokias pavogtas Kalėdas, Kalėdų senelio rūpesčius arba vaikus, kurie bando išgyventi, spęsdami spąstus vagims.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sarah Perry "Esekso slibinas"

Sarah Perry. „Esekso slibinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Britų rašytojus visada sveikinu, ypač tuos, kurie papuola į gerai įvertintos literatūros lauką, tad beveik neabejojau, kad man, mistikos mėgėjui, vien pavadinimas Esekso slibinas (angl. The Essex Serpent) kėlusiam smalsumą, Sarah Perry (g. 1979) gali būti geras šių metų verstinės literatūros atradimas.

Esekso slibinas yra antroji knyga, temomis susieta su anksčiau pasirodžiusiu šios rašytojos romanu After Me Comes The Flood, tačiau tai atskiros istorijos, kurios sudaro Slibino istorijos (Serpent‘s Tail) seriją. Esekso slibinas 2016 metais tapo Didžiosios Britanijos metų knyga ir gimtinėje sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Karalienės Viktorijos laikų „tapetinis“ viršelis sufleruoja, kad romanas galėtų būti tamsių paslapčių persmelktas gotikinio stiliaus pasakojimas, tačiau visgi jis labiau šliejasi prie klasiko Charles Dickens maniera rašomos literatūros. Nieko nuostabaus, nes ne veltui Ch. Dikensas laikomas klasiku, jo literatūroje pasiliko visa, ką galima drąsiai vadinti Viktorijos epochos mąstymo, pasaulėžiūros ir gyvenimo būdo pamatais.

Autorė tik iš dalies rekonstruoja Viktorijos laikmečio socialinį gyvenimą. Našlė Kora po vyro mirties išvyksta su sūnumi Frensiu ir palydove Marta į provinciją. Pajutusį laisvos moters gyvenimo privalumus, ji be paliovos džiaugiasi pačiais paprasčiausiais buitiniais dalykais, susižavi fosilijomis ir moterimis mokslininkėmis, kas apskritai prieštarauja Viktorijos laikų moterų moraliai ir gyvenimo būdui gerti arbatą ir plepėti, apkalbinėti, keliaujant iš vieno salono į kitą. Koros charakteris primena maištininkę, bandančią išsilaisvinti nuo itin suvaržyto etiketo ir vyro smurto bei abejingumo, ji nepakenčia korseto, tad net kaime dažnai rengiasi kaip papuola, retai žiūri į veidrodį. Aštrus ir žingeidus Koros protas bei pastoriaus Vilio susitikimas patvirtina seną gerą knyginę tiesą – priešingybės traukia, tačiau pastorius vedęs Stelą ir turi vaikų. Taigi romanas kaip Ch. Dikenso pasaulyje, problemiškai formuojamas per moralės principus.

Emocinį susipažinimo ir užgintos, kone Biblijinės Adomo ir Ievos pažinimo nuodėmės tono istoriją spalvina trijų pasaulių sandūra – senasis pagoniškasis (mitologinis), krikščioniškasis ir naujasis mokslo. Atsiradus paskaloms apie slibiną, kaimiečiai pasiduoda panikai ir baimei, nors niekas kažin kokių konkrečių įrodymų neturi. Vilis tai vadina Neramumais, Kora mokslininko verto tyrinėjimu, na, o kaimiečiai – prakeiksmu. Iš esmės slibinas šiame romane atlieka keletą funkcijų, demaskuoja laikmečio sandūros pasaulėžiūros prieštaravimus bei virsta iliuzijų simboliu, tiek kaimiečiams, tiek Koros ir Vilio santykiams. Derėtų paminėti, kad ši mokslo, religijos ir prietarų sandūra primena rašytojos Hannah Kent Gerieji žmonės, tačiau H. Kent, mano akimis, kur kas meistriškesnė, kuriant šių skirtingų pasaulėžiūrų prieštaringumo tragediją. Nors S. Perry galbūt prieštaravimų ir neieško, jai svarbios diachroninės sąsajos su nūdienos tendencijomis, kaip pati byloja pabaigos žodyje, ji žvelgia šiuo romanu į Viktorijos laikus kaip į mūsų laikų paveldėtas tendencijas.

Sarah Perry

Derėtų paminėti romano Blekvoterio, kuris egzistuoja iš tikrųjų, atmosferą – atšiaurūs Esekso pakrantės vėjai, potvyniai, kvapai, rūkas ir garsai prideda nemažai mistikos, leidžia pasijusti prie jūros. Atšiaurumą įgalina ir Stelos tuberkuliozė, jos maniakiškas polinkis mėlynai spalvai. Kai kada visa tai perteikta išties nebanaliai, bet poetiškai su tam tikra estetine filosofine Viktorijos laikų sugestija.

Sarah Perry romano pasakojimą plečia nestokodama dėmesio antraeiliams veikėjams – apsigimusiam chirurgui ir medicinos maniakui Lukui Garetui, jo draugui Spenseriui, palydovei Martai, galų gale sūnui Frenciui ir Stelos vaikams. Iš esmės autorė sukuria mažą „šokantį“ savo tragedijoje ir džiaugsme pasaulėlį, kuriame daug veikėjų, įkūnijančių Viktorijos laikų gyvenseną, aistras ir praradimus.  Šį veikėjų sujungimą į vienalytę epochos pasakojimo koliažą pavadinčiau sėkmingu, ypač viską vainikuoja laiškų žanras, nuolat įsiterpiantis į pasakojimą kaip esminė komunikacinė tų laikų priemonė ir, aišku, galimybė išreikšti dvilypį siuntėjų ir adresatų psichologiją. Šįkart buvo smagu paskaityti išnašose Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės, kuri vertė kūrinį, komentarus.

Visgi romanas, kaip jau komentavo Aušra Maldeikienė Goodreads portale, skirdama kūriniui tris žvaigždutes iš penkių, yra madingas. Neneigsiu, kad vietomis prisiminiau paauglystėje skaitytą Harį Poterį ir Paslapčių kambarį, kur burtų ir kerėjimo mokykloje slankiojo basiliskas ir visus savo žvilgsniu paversdavo akmeniu. Visgi romanas dvelkia lengvu priėjimu bet kokiam skaitytojui, jame dera tai, kas iš esmės paskutiniu metu labai populiaru ne vien britų literatūroje – gurmaniško skaitymo ir populiariosios, „greitosios“ literatūros junginys – romane minimas auksas, kuriuo japonai senovėje sulipdydavo sudužusias indus, sakyčiau, taip ir su šių literatūrų prabomis – kuris iš dalies patenkina gurmaną skaitytoją, iš dalies patenkina ir metro ar vieškeliu autobusu važiuojantį nors kiek prakutusį valstietį skaitytoją. Gražus romanas apie meilės formas laikmečio moralės gniaužtuose, apie feministinį išsilaisvinimą ir apsisprendimą gyventi dėl savęs, apie mokslo ir prietarų grumtynes, kurios ne visada baigiasi tragedija, bet veikiau krikščioniška didaktika. Gražus romanas, lengvas skaitymas su iš anksto numanomu siužetiniu vingiu, skirstas daugeliui skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eleanor Catton "Šviesuliai"

Eleanor Catton. „Šviesuliai“. – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 752 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jauniausia per visą istoriją Man Booker literatūrinė premiją pelniusi 2013 metais jauna rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su dideliu ambicingu romanu Šviesuliai (angl. The Luminaries), kurį Vilniaus knygų mugei kaip karščiausią naujieną pristatė leidykla Baltos lankos. Tiesą sakant, abejojau, ar norėjau šią knygą įsigyti, tačiau kas nerizikuoja, tas negeria šampano ir tie beveik 800 puslapių smulkaus teksto, tiesa, tikrai kartais gali apkartinti skaitytojo gyvenimą. Šįkart taip nenutiko, nors šiokių tokių abejonių skaitydamas visgi turėjau.

Vengiu kriminalinių istorijų iš vesterno gyvavimo laikų – man tai nuotykių literatūrinis jau kadaise nukvėpęs angažuotas rašymas. Tačiau šįkart iš laukinių vakarų panašiu metu veiksmas nukeliamas į tolimąją Naująją Zelandiją XIX amžiaus vidurį, kur atokiame aukso karštinės apimtame miestelyje prie jūros Hokitikoje (realiai egzistuojantis miestelis) ir vyksta pagrindinis veiksmas.

E. Catton labai atsargiai kuria viso miestelio pasaulį, remdamasi astrologija t. y. dangaus kūnų planetų judėjimu dangumi, todėl pateikia anų laikų tikslias planetų pozicijas. Tie, kurie nors kiek išmano astrologiją, netruks susigaudyti, kaip tiksliai ir unikaliai sukomponuotas šis pasakojimas. Romano pradžioje pateiktas veikėjų sąrašas atitinka tam tikras planetas ir buveines (astrologiniai terminai iš esmės kiek skiriasi – čia tikriausiai vertėjos pasirinkta pozicija), todėl nežinantiems astrologijos kiek sudėtinga suprasti, kad kiekvienas veikėjas elgiasi pagal tam tikras zodiako ypatybes – jas taip pat reikia atsekti ir atrasti, o buveinė – veikia tiksliai pagal prieš skyrių nurodytoje astrologinėje schemoje, todėl pasakojimo struktūrą iš esmės valdo ir autorė, ir tikslios datos dangaus kūnų išdėstymo pozicijos. Tik perskaičius romaną, galima susimąstyti, kiek reikėjo talento, išmonės ir kantrybės derinant tik iš pirmo žvilgsnio veržliai chaotišką pasakojimą prie dangaus kūnų nekintamų tikslių matematinių pozicijų.

Jeigu astrologija ir nėra jūsų stiprioji pusė – nusivilti tikrai nereikia. Nors ir gali smilkti rankos, laikant šią nelengvą knygą, visgi skaitymo malonumas susideda ne vien iš tikslios astrologinės kompozicijos, bet ir dėl daugelio kitų dalykų. Pavyzdžiui, pasirinktos temos. Jų šioje knygoje yra labai daug, bet labiausiai jas vienija kriminalinis įvykis, susijęs su auksu. Daugybė personažų, kurie kontaktuoja vieni su kitais, narplioja ir dar labiau klampina šią neįtikėtinai unikaliai suregztą istoriją. Neslėpsiu, nekantresnis skaitytojas gali šiek tiek pavargti ir net nusivilti, nes kartais dešimtimis puslapių besidriekiantys pokalbiai gali atrodyti tik perdėtas autorės plepumas, kuris nelabai, rodos, tiktų šiuolaikiniam kūriniam ir dar apdovanotam Man Booker.

Tas perdėtas plepumas pateisinamas, kadangi autorė imituoja XIX amžiaus anglų romanistikos stilių. Atgalinėje viršelio pusėje, anotacijoje, lyginama su Charles Dickenso romanų stiliumi, o lietuvių recenzentai jau lygina ir su Kristinos Sabaliauskaitės barokinės mąstymo formos rekonstrukcija Silva Rerum romanų serijoje. Man asmeniškai nemažai dvelktelėjo ir paties F. Dostojevskio romanų stilius ir atmosfera – kas yra skaitę XIX amžiaus klasikus, tas iškart turėtų pajusti šio romano pagaviai išplėtotą veikėjų plepėjimą, kuriame atsiveria veikėjų mąstymo forma, laikmečio filosofinės tendencijos ir gyvenimo būdas.

Rašytoja Eleanor Catton.

Nemažai galima užčiuopti autorės ištirtų laikmečio detalių, pavyzdžiui, kelionės laivu, opijaus pardavimas, politinė Kinijos ir Viktorijos laikų Anglijos politika, aukso karštinės sąlygos, praturtėjimo teisės ir teismų sistema. Visa tai padeda tarp tų natūraliai plaukiančių galybės veikėjų sankirtų ir pasikalbėjimų pajusti jau istorijon nugrimzdusį senąjį britų kolonijinį pasaulį, kurį dar retkarčiais užtinkame nebent kokiame istoriniame filme ar seriale – čia tie, kurie jau nebeskaito klasikos, nes atrodo nebeaktuali.

Kalbant apie patį pasakojimą ir veikėjų charakterius, autorė pasitelkia ištisus luomus – nuo turtingųjų iki visiškų prasigėrusių valkatų ir prostitučių. Nors romane daugybė vardų ir, regis, galima pasimesti kaip kokiame M. G. Marquez Šimtas metų vienatvės romane, bet netrunka autorė įskiepyti tam tikras charakterių ypatybes, kurios galiausiai leidžia atskirti personažus. Didelėje dėlionėje narpliojama istorija dar ir sumistifikuota, kas apskritai būdinga XIX amžiaus mąstysenai ir kultūrai. Dvasių kvietimas, Taro kortų dėliojimas, opijus, apkvaitimas, regis, prarasti sveiką protą pasauli pakraštyje išties yra kur. O kur dar ir vietinių maorių kultūros palikimas, kuris visoje šioje britiškoje istorijoje irgi užima svarbią vietą.

Labiausiai vyriškame pasaulyje, – nes iš esmės toks ir yra šios romanas, – didelį vaidmenį lemia dvi moterys – Lidija Vels ir prostitutė Ana Veterel, su kuriomis aprašytos scenos tikriausiai ir buvo vienos įdomiausių. Tačiau tik paviršiumi šie pasiplepėjimai apie nusikaltimus gali atrodyti kaip itin populiariąją literatūrą primenantį pasakojimą. Iš tikrųjų taip ir yra, bet nesutikčiau su kai kuriais lietuvių recenzentais, kad romanas neturi filosofinio lygmens. Jeigu ir nerasite šioje knygoje žmogaus vidinio pasaulio analizės, tai nereiškia, kad knyga popsinė. Filosofinis matmuo tikriausiai būtų užprogramuotas paties romano pavadinime ir paties Hokitikos pavadinime, kuris iš maorių kalbos praktiškai neišverčiamas, bet bandant tai nusakyti, reiškia tarsi išėjimą iš savęs, apėjimą apie save ratu ir vėl grįžimą į pradžią t. y. tarsi visuminis pasaulio ar situacijos matymas – tokiu principu, remiantis astrologija, ir yra atskleidžiamas šis pasakojimas. Dangaus šviesuliai lemia žmogiškąjį likimą, stumdo juos tarsi šachmatų figūrėles – tą daro autorė su veikėjais, bet iš esmės viską lemia dangaus kūnai ir tikslus gimimo laikas.

Nors skaitymas nebuvo lengvas, tačiau užvertus knygą ir permąsčius, kaip reiktų pačiam visa tai parašyti, nekyla abejonių, kad knyga unikali, nes joje tiek daug visko sutalpinta ir tos filosofinės paraštės tokios išsiliejusios, kad nebekyla klausimų, kodėl Man Booker paskirta būtent šiai rašytojai. Dabar neabejoju, kad tai bus viena stipriausių knygų, perskaitytų šiemet.

Jūsų Maištinga Siela