Knyga: Eleanor Catton "Šviesuliai"

Eleanor Catton. „Šviesuliai“. – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 752 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jauniausia per visą istoriją Man Booker literatūrinė premiją pelniusi 2013 metais jauna rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su dideliu ambicingu romanu Šviesuliai (angl. The Luminaries), kurį Vilniaus knygų mugei kaip karščiausią naujieną pristatė leidykla Baltos lankos. Tiesą sakant, abejojau, ar norėjau šią knygą įsigyti, tačiau kas nerizikuoja, tas negeria šampano ir tie beveik 800 puslapių smulkaus teksto, tiesa, tikrai kartais gali apkartinti skaitytojo gyvenimą. Šįkart taip nenutiko, nors šiokių tokių abejonių skaitydamas visgi turėjau.

Vengiu kriminalinių istorijų iš vesterno gyvavimo laikų – man tai nuotykių literatūrinis jau kadaise nukvėpęs angažuotas rašymas. Tačiau šįkart iš laukinių vakarų panašiu metu veiksmas nukeliamas į tolimąją Naująją Zelandiją XIX amžiaus vidurį, kur atokiame aukso karštinės apimtame miestelyje prie jūros Hokitikoje (realiai egzistuojantis miestelis) ir vyksta pagrindinis veiksmas.

E. Catton labai atsargiai kuria viso miestelio pasaulį, remdamasi astrologija t. y. dangaus kūnų planetų judėjimu dangumi, todėl pateikia anų laikų tikslias planetų pozicijas. Tie, kurie nors kiek išmano astrologiją, netruks susigaudyti, kaip tiksliai ir unikaliai sukomponuotas šis pasakojimas. Romano pradžioje pateiktas veikėjų sąrašas atitinka tam tikras planetas ir buveines (astrologiniai terminai iš esmės kiek skiriasi – čia tikriausiai vertėjos pasirinkta pozicija), todėl nežinantiems astrologijos kiek sudėtinga suprasti, kad kiekvienas veikėjas elgiasi pagal tam tikras zodiako ypatybes – jas taip pat reikia atsekti ir atrasti, o buveinė – veikia tiksliai pagal prieš skyrių nurodytoje astrologinėje schemoje, todėl pasakojimo struktūrą iš esmės valdo ir autorė, ir tikslios datos dangaus kūnų išdėstymo pozicijos. Tik perskaičius romaną, galima susimąstyti, kiek reikėjo talento, išmonės ir kantrybės derinant tik iš pirmo žvilgsnio veržliai chaotišką pasakojimą prie dangaus kūnų nekintamų tikslių matematinių pozicijų.

Jeigu astrologija ir nėra jūsų stiprioji pusė – nusivilti tikrai nereikia. Nors ir gali smilkti rankos, laikant šią nelengvą knygą, visgi skaitymo malonumas susideda ne vien iš tikslios astrologinės kompozicijos, bet ir dėl daugelio kitų dalykų. Pavyzdžiui, pasirinktos temos. Jų šioje knygoje yra labai daug, bet labiausiai jas vienija kriminalinis įvykis, susijęs su auksu. Daugybė personažų, kurie kontaktuoja vieni su kitais, narplioja ir dar labiau klampina šią neįtikėtinai unikaliai suregztą istoriją. Neslėpsiu, nekantresnis skaitytojas gali šiek tiek pavargti ir net nusivilti, nes kartais dešimtimis puslapių besidriekiantys pokalbiai gali atrodyti tik perdėtas autorės plepumas, kuris nelabai, rodos, tiktų šiuolaikiniam kūriniam ir dar apdovanotam Man Booker.

Tas perdėtas plepumas pateisinamas, kadangi autorė imituoja XIX amžiaus anglų romanistikos stilių. Atgalinėje viršelio pusėje, anotacijoje, lyginama su Charles Dickenso romanų stiliumi, o lietuvių recenzentai jau lygina ir su Kristinos Sabaliauskaitės barokinės mąstymo formos rekonstrukcija Silva Rerum romanų serijoje. Man asmeniškai nemažai dvelktelėjo ir paties F. Dostojevskio romanų stilius ir atmosfera – kas yra skaitę XIX amžiaus klasikus, tas iškart turėtų pajusti šio romano pagaviai išplėtotą veikėjų plepėjimą, kuriame atsiveria veikėjų mąstymo forma, laikmečio filosofinės tendencijos ir gyvenimo būdas.

Rašytoja Eleanor Catton.

Nemažai galima užčiuopti autorės ištirtų laikmečio detalių, pavyzdžiui, kelionės laivu, opijaus pardavimas, politinė Kinijos ir Viktorijos laikų Anglijos politika, aukso karštinės sąlygos, praturtėjimo teisės ir teismų sistema. Visa tai padeda tarp tų natūraliai plaukiančių galybės veikėjų sankirtų ir pasikalbėjimų pajusti jau istorijon nugrimzdusį senąjį britų kolonijinį pasaulį, kurį dar retkarčiais užtinkame nebent kokiame istoriniame filme ar seriale – čia tie, kurie jau nebeskaito klasikos, nes atrodo nebeaktuali.

Kalbant apie patį pasakojimą ir veikėjų charakterius, autorė pasitelkia ištisus luomus – nuo turtingųjų iki visiškų prasigėrusių valkatų ir prostitučių. Nors romane daugybė vardų ir, regis, galima pasimesti kaip kokiame M. G. Marquez Šimtas metų vienatvės romane, bet netrunka autorė įskiepyti tam tikras charakterių ypatybes, kurios galiausiai leidžia atskirti personažus. Didelėje dėlionėje narpliojama istorija dar ir sumistifikuota, kas apskritai būdinga XIX amžiaus mąstysenai ir kultūrai. Dvasių kvietimas, Taro kortų dėliojimas, opijus, apkvaitimas, regis, prarasti sveiką protą pasauli pakraštyje išties yra kur. O kur dar ir vietinių maorių kultūros palikimas, kuris visoje šioje britiškoje istorijoje irgi užima svarbią vietą.

Labiausiai vyriškame pasaulyje, – nes iš esmės toks ir yra šios romanas, – didelį vaidmenį lemia dvi moterys – Lidija Vels ir prostitutė Ana Veterel, su kuriomis aprašytos scenos tikriausiai ir buvo vienos įdomiausių. Tačiau tik paviršiumi šie pasiplepėjimai apie nusikaltimus gali atrodyti kaip itin populiariąją literatūrą primenantį pasakojimą. Iš tikrųjų taip ir yra, bet nesutikčiau su kai kuriais lietuvių recenzentais, kad romanas neturi filosofinio lygmens. Jeigu ir nerasite šioje knygoje žmogaus vidinio pasaulio analizės, tai nereiškia, kad knyga popsinė. Filosofinis matmuo tikriausiai būtų užprogramuotas paties romano pavadinime ir paties Hokitikos pavadinime, kuris iš maorių kalbos praktiškai neišverčiamas, bet bandant tai nusakyti, reiškia tarsi išėjimą iš savęs, apėjimą apie save ratu ir vėl grįžimą į pradžią t. y. tarsi visuminis pasaulio ar situacijos matymas – tokiu principu, remiantis astrologija, ir yra atskleidžiamas šis pasakojimas. Dangaus šviesuliai lemia žmogiškąjį likimą, stumdo juos tarsi šachmatų figūrėles – tą daro autorė su veikėjais, bet iš esmės viską lemia dangaus kūnai ir tikslus gimimo laikas.

Nors skaitymas nebuvo lengvas, tačiau užvertus knygą ir permąsčius, kaip reiktų pačiam visa tai parašyti, nekyla abejonių, kad knyga unikali, nes joje tiek daug visko sutalpinta ir tos filosofinės paraštės tokios išsiliejusios, kad nebekyla klausimų, kodėl Man Booker paskirta būtent šiai rašytojai. Dabar neabejoju, kad tai bus viena stipriausių knygų, perskaitytų šiemet.

Jūsų Maištinga Siela

3 priežastis, dėl ko verta gyventi: knygos

Sveiki,

Trečioji priežastis: kai ant knygos stirtos paliekamas mylimo žmogaus raštelis „būk geras“. Na, banalybių banalybė, bet kaip gera! Ant knygų! Atskirų, žodžiais „suvystytų“ pasaulių krūvos, kuriuos dar nenugyvenau, bet trokštu nugyventi. Argi dėl to neverta gyventi? Žmonės tie, kurie mano, kad knygų skaitymas – laiko švaistymas, kad reikia gyventi ir veikti kažką įdomaus. Dažniausiai tie patys sėdi ant sofutės priešais TV, maigo žaidimo kompiuterius, spokso savaitgaliui skirtus tuščius šou, kur kažkas kažką parodijuoja, imituoja, dainuoja, šoka ant parketo... Būk žvaigžde! Būk X factoriumi! Būk anuo ar tuo ir vis tiek metai iš metų tu ant tos pačios sofutės tuščias ir neabejingas tik blizgučiams. Bet tai nepalyginamai nykiau, nei, tarkim, perskaityti kokią nors Sigito Parulskio tekstą.

Jūsų Maištinga Siela

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2018!

Sveiki,

Ar įmanoma apsakyti šių metų Knygų mugės įspūdžius? Žinoma, tik sunku tai padaryti keliais sakiniais. Kitą vertus, ar yra prasmė kažką komentuoti? Tie, kurie nebuvo – nesivargins nė skaityti. Tie, kurie buvo – kam skaityti, jeigu jau asmeninė nuomonė susidaryta?

Žodžiu – daug šurmulio, lakiojimo, pažįstamų veidų (intelektualų ir šou verslo pasaulio). Tiesą sakant, Knygų mugė nenustebino – žinojau, kas laukia ir ko tikėtis, tačiau labiausiai visgi nustebino tik vienas dalykas, kurio nesitikėjau. Didelė ir įvairi pačių įdomiausių renginių Muzikos salė ir kurioje dar buvo „normaliai judėti“. Tarp knygų pasitaršai, praeini ir jau nebenori brautis, nes žinai, kaip lėtai slenka eilės su šimtais ir net tūkstančiais žmonių, apsikabinusių knygas. Daugelis iš jų gerą pusmetį nebeužeis į jokį knygyną, kad ir kaip mėgsta skaityti, nes paprasčiausiai tam nebelieka laiko ir daugelis perka knygas pusmečiui ar net visiems metams. Dalis jų netgi jas išdalija neperskaitę ar perskaitę keliolika puslapių ir pagalvoję, kad apsiriko ir ta knyga – ne jiems. Taip, tokių irgi būna...

Tikriausiai didžiausia trauka visgi Knygų mugėje dar ne vien galimybė susitikti su autoriais bei įsigyti karščiausių naujienų, bet tų renginių gausa, kai per valandą vienu metu vyksta 8-12 renginių įvairiuose sektoriuose – nors persiplėšk į gabalus. Kitą vertus, ar būna jau taip kruopščiai viską pamatyti? Geriausia prieš einant išsianalizuoti programą, džiaugtis tuo, ką pamatei ir mažiau stresuoti dėl to, ko nepavyko pamatyti.

Šiemet parsivežiau nemažai knygų – daugiausia naujausių išleistų. Ir nė velnio mugėje nepigiau! Nebent knyga išleista prieš penkerius metus ir seniau – tada taip, ją galima įsigyti pigiau, tačiau karščiausios naujienos praktiškai parduodamos įprastine kaina ir strategiškai mąstant, netgi pasitelkus kantrybę, galima Maximoje išlaukus tinkamų nuolaidų įsigyti pačias naujausias ir populiariausias knygas dar pigiau nei Knygų mugėje. Tačiau prekybininkai nesiskundžia ir džiaugiasi, kaip knygos tirpo iš rezervo kaip sniegas. Štai Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ – vieną dieną paklausi, dar neturi iš spaustuvės, o kitą – jau tiražas išparduotas. Štai tau! Visgi Knygų mugė yra daugiau nei knygų pirkimas, tai vienas iš metų įvykių, kad ir kaip keistai tai beskambėtų visai neskaitančiam žmogui.

Jūsų Maištinga Siela