Knyga: Ričardas Gavelis "Jauno žmogaus memuarai"

 Ričardas Gavelis. „Jauno žmogaus memuarai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 280 p.

 

Mieli skaitytojai,

 

Kai Prancūzijoje pirmąkart prancūziškai po beveik 30 metų išėjo Ričardo Gavelio (1950-2002) legendinis romanas Vilniaus pokeris, spaudą užplūdo liaupsinančios recenzijos. Kai kas Lietuvoje ėmė dūsauti, kad R. Gavelio talentas tėvynėje neįvertintas, o rašytojas nepelnytai užmirštas, tačiau, ar kas nors paskaičiavo algoritmiškai, kas kelerius metus mes turime lietuviškai vis perleidžiamus Vilniaus pokerius? (Neseniai perleisti ir kiti R. Gavelio kūriniai). Tuos pačius pokerius, kuriuos gali paskaityti ne kiekvienas baigęs dvylika klasių, o tuo labiau perprasti sudėtingai bravūrišką R. Gavelio pasaulį.

Šiomis dienomis mokyklinės literatūrinės programos kontekste rekomenduojame literatūros sąraše yra įtrauktas pirmasis Ričardo Gavelio romanas Jauno žmogaus memuarai, kuris 1989 metais buvo publikuotas periodinėje spaudoje Pergalė (dabar Metai), tais pačiais metais išleisti kaip atskira knyga, o netrukus pasirodo ir Vilniaus pokeris. Galima sakyti, kad 1989 metais R. Gavelis išjudina lietuvių literatūros lauką, įgalina miestietišką literatūrą, smarkiai atsitraukdamas nuo kaimiškosios kultūros ir išvesdamas literatūrą į naują traumuojančio sovietinio režimo lauko vaizdavimą ir apmąstymą. Tai lėmė ne tik ankstesnis rašytojo rašymas „į stalčių“, bet ir tuo metu prasidėjusi persitrekia, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, kultūrinis sambrūzdis, Sąjūdis, atšilimas. Paprastai Jauno žmogaus memuarai suvokiamas kaip rašytojo romano debiutas, Vilniaus pokerio priešistorė, kurioje autorius įveda pagrindines sovietines ir postsovietines savo kūrybos sąvokas, pastarosios bus itin svarbios kuriant Vilniaus aplinką kituose R. Gavelio kūriniuose. Apie tai daugiau ir plačiau rašo R. Gavelio tyrinėtoja ir literatūrologė Jūratė Čerškutė įvadiniame knygos straipsnyje Laiškas skaitytojui, arba ketvirčio amžiaus egzaminas atminčiai, praeičiai ir kritiniam mąstymui.

 

Knygą sudaro po mirties (iš Anapilio) rašomo Leono Cipario 14 laiškų ciklas. Pastarieji laiškai skirti Cipario mokytojui Tomui Kelertui, kuris taps pagrindiniu veikėju Vilniaus pokeryje. Laiškai be atsako iš pradžių skirti T. Kelertui, kuris įvardijamas kaip mokytojas, tačiau, kaip vėliau sužinome, kad T. Kelertas yra vyresnis mokslo draugas ir jiedu gyveno viename studentų kambaryje. Nuo pat pradžių juntami L. Cipario dviprasmiški jausmai adresatui. Iš vienos pusės T. Kelertas jam yra mokytojas, neginčijamas autoritetas, tačiau kartu laiškų autorius kaltina jį nužudžius. Visuose laiškuose išreiškiama meilė ir žavesys, kaip vienintelis subjektas, kuris tarp gyvųjų galėjęs Ciparį suprasti iki galo. Retsykiais tas susižavėjimas Kelertu perauga į neišrašytus homoerotinius prisipažinimus, tačiau visa seksualinė L. Cipario patirtis (Virginija, Nijolė, Birutė) byloja, kad jis heteroseksualus. Kas per meilė T. Kelertui? Veikiau ideologinė, toji idiliška siekiamybė būti autoriteto šešėlyje pripažintam savarankiam individui be jokio Uošvio užnugario, vien dėl to, kad tu turi galios ir jėgos savaip užsitarnauti aplinkinių pagarbą. Kai L. Ciparis pirmąkart pamato T. Kelertą, duoda sau pažadą tapti tokiu pat autoritetingu ir pripažintu, kaip ir jo idiliškasis subjektas T. Kelertas. Ar tai meilė? Vėliau Ciparis apmąsto, jog T. Kelertas toks, koks jis buvo tikrovėje ir Cipario susikurtame pasaulyje, buvo du skirtingi žmonės. T. Kelertas po pažeminimo, kai Ciparis jį sužlugdė kaip komjaunuolių komisijos narys, kambariokas dingo iš jo gyvenimo...

 

Viena pagrindinių Jauno žmogaus memuarų probleminių ašių yra jauno žmogaus savasties ir tapatybės problema. Leonas Ciparis, gabus jaunuolis, idealistas, kuris tiki komunistinėmis gražiomis pasakaitėmis ir žmogaus garbe, pats taip dėl savo politinių naivių pažiūrų nebuvo priimtas nei į fizikų gretas, nei tarp pačių komjaunuolių, nei dar kitur. Netgi globojamas Uošvio ir vėliau tam tikro laikino dvasinio autoriteto Didžiojo Li, neranda savo vietos po saule. Bendruomeniškumo idėja jaunam žmogui itin svarbi, o atskirties pasaulis jam pernelyg atšiaurus. Vėliau, kai jis veda Virginiją ir sužino apie Uošvio kriminalinį pasaulį, jaunasis veikėjas pradeda suvokti, kodėl taip, priešingai nei T. Kelertas, neužsitarnavo pagarbos dirbdamas Sibire. Nes visuomenės įvaizdis, galingojo dukra, pasirodę straipsniai spaudoje formuoja sovietinio parsidavėlio įspūdį aplinkiniams.

Atrodo, kad L. Ciparis iš pradžių net nesuvokia, kad tai uzurpatorių primesta sistema, kurioje jis ieško neegzistuojančių dalykų. Kaip žinia, be užtarimo, galios, manipuliacijų ir smurto neįmanoma užsitarnauti vien iš gerų paskatų pagarbos, gali nebent tik įbauginti. Galiausiai L. Ciparis patiria lūžį, jis ima suvokti, jog nėra ir negali būti šios supuvusios sistemos dalimi, ima kelti lietuvybės klausimus, nors pats savęs lietuviu ir nėra linkęs laikyti. Kas lietuvį padaro lietuvių? Kas jis pats ir kaip atrodo jis iš šalies jį pažįstantiems? Štai ką jam atsako draugai: „Tavęs niekas neklausė, vaikeli. Jei norėjai būt Jėzum, reikėjo daryti stebuklus. Kitaip minios nesužavėsi. Ne, tu nebuvau Jėzus Kristus, buvai... buvai toks... naivus kvailelis. Atleisk, žinoma, bet juk prašei teisybės (p. 196).“ „Kvailelės ieškojo gražuolių plieniniais raumenimis, o tave niekino. Tačiau išmintingos merginos troško tave suvilioti. Ir aš taip pat. Tačiau tu buvai drovuolis, tu buvai angelas, nė neprastebėjai, kad tau rezgamos pinklės. Buvai žaviai, pribloškiamai naivus (p. 201).“

Ričardas Gavelis

 

Naivumas yra L. Cipario prapultis, o gal ir reikšminga kiekvieno jauno žmogaus, besiruošiančio užkariauti pasaulį, daug ir nuoširdžiai dirbti, kad būtų pripažintas už savo nuopelnus, tačiau tam idiliškam nusiteikimui lemta sunykti. L. Cipario atveju tai dėl sovietinio režimo, mūsų laikais dėl nepastovumo ir konkurencijos. Skaitydamas nuolat galvojau apie L. Cipario uždegančią kalbą, kuri atliepia aistringą ir gyvą jauno žmogaus laikyseną ir mąstyseną. Neretai galėjau ir pats save atpažinti, ir nesvarbu, apie kurį režimą būtų rašoma, jauno žmogaus toliaregiški siekia ir galimybės amžinai nepamatuojamos dėl vieno labai svarbaus dalyko – jis nežino, kas yra sau ir kokią nišą užimą visuomenėje. Štai L. Cipario gyvenime atsiranda Uošvis, Maskvos apmokytas vietos galingas mafijozas, pasižymintis erudicija, bet kartu ir šaltakraujiškumu. Uošvis turi „užmetęs galingą interesų tinklą“, jis reketuoja, gąsdina, netgi žudo ir žlugdo jam nepaklūstančius, nors savo žentui Leonui yra pakantus ir netgi gelbsti jį iš jaunatviškų naivių politinių klaidų, už kurias Ciparis jau būtų buvęs įkalintas KGB.

 

Uošvis yra ne tik asmuo, šiame romane jis apskritai simbolizuoja Sovietų Sąjungos režimo mechanizmą, Maskvos primestą diktatūrą bei kultūrą, kuri verta vien panikos. Uošvis – ne tik Cipario priešingybė, bet ir priešingybė Didžiajam Li, korėjiečiui sensėjui, kuris pasitelkęs gražią budistinę retoriką apie žmogaus išlaisvinimą vien savo mąstymu ir veiksmų pasirinkimo valia, priverčia tiek Virginiją, tiek patį Ciparį atsigręžti į dvasines vertybes, paniekinant komunistinį režimą, tačiau ir čia veikėjui naivumui nėra galo. Sensėjas netrukus yra ne tik priešinga Uošvio versija, bet netrukus perima tuos pačius galios svertus valdyti savo sektos žmones, priversti juos išlaikyti jį patį ir net tenkinti seksualinius įgeidžius. Ciparis nuolat regi ir patiria DDN (Didžioji Dievo Neteisybė), kuris kartu su fantasmagoriškomis sporomis tampa esminiais raktažodžiais, perteikiant sovietinio jauno žmogaus neteisybės ir nusivylimo patirtis.

 

Užburiančia intelektualia kalba parašyti Jauno žmogaus memuarai šiandien gali tapti ne tik aktualizuojamu mokyklos suole kūriniu, bet ir tam tikru tapatinimosi manifestu prieš apskritai sankcionuotą sisteminį pasaulį. Iš vienos pusės galima kelti klausimą: ar iškelti Cipario idealai, o gal sisteminis homo sovieticus režimas pražudė jaunus žmones? Kiek kaltas Cipario naivumas, o kiek nusivylimas ir sisteminis režimas? Knygoje keliami ne tik tapatybės ir tapatumo klausimai, bet ir vaizduojami sudėtinga išorinių aplinkybių ir žmogaus prigimties pasireiškimų sankirta. Bet kokiu atveju, knyga yra ryškus anų laikų, kurie vis dar emociniame mūsų visų lygmenyje „šnopuoja į nugarą“, liudijimas. Sensta tik knygos istorinis kontekstas, tačiau jaunas žmogus, trokštantis pripažinimo, meilės ir galimybės savirealizuoti sisteminiame pasaulyje, vis dar tebėra aktuali problema.

 

Jauno žmogaus memuarai nepateikia jokių atsakymų, kaip ir ką reikėjo L. Cipariui daryti teisingiau, kad viskas būtų pakrypę ne vien mirties linkme. Kodėl vieni turi galios ir ryžto prisitaikyti ir transformuoti save, o kiti vedami naivumo taip ir lieka sisteminėmis aukomis? Ar tai auklėjimas? Žmogaus prigimtinė dvasia? Brendimo etapas, kurį ne visi gali pereiti dėl savo perdėto jautrumo? Bet kokiu atveju, knyga leidžia tuos vertybinius, moralinius ir žmogaus dvasinius parametrus iškelti į paviršių ir apmąstyti istoriniame kontekste. Skaičiau su didžiuliu užsidegimu ir smalsumu, kiekviename žingsnyje atpažindamas save patį. Jeigu mokiniai dabar ir nesusitapatins, neatpažins savęs L. Cipario asmenyje, manau, kai jiems bus koks trisdešimt ir beveik pusė gyvenimo kelio jau bus nueita, Jauno žmogaus memuarai staiga gali tapti tam tikru jauno žmogaus mąstymo ir nuolatinio savęs ieškojimo atpažinimo atlasu.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Ričardas Gavelis „Wileński Poker” książka / Ričardas Gavelis "Vilniaus pokeris"

Sveiki,

Po itin gero ir sėkmingo Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ pasirodymo Prancūzijoje, mano supratimu, šio kultinio kūrinio atgimimas ir aptarimas atsigavo ir pačioje Lietuvoje. Kiek gėda prisipažinti, bet nesu skaitęs nė vieno Gavelio kūrinio... Tiesa, mokykliniais laikais būta bandymų, tačiau pakrypau Jurgos Ivanauskaitės keliais ir Gavelis liko užnugaryje. Jau kuris laikas ruošiuosi „Vilniaus pokerio“ skaitymui, na, o kol kas dalijuosi dar vienu Gavelio sklaida pasaulyje. Ką tik jo romanas buvo išverstas ir išleistas Lenkijoje lenkų kalba. Dalijuosi knygos viršeliu.

Jūsų Maištinga Siela

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2018!

Sveiki,

Ar įmanoma apsakyti šių metų Knygų mugės įspūdžius? Žinoma, tik sunku tai padaryti keliais sakiniais. Kitą vertus, ar yra prasmė kažką komentuoti? Tie, kurie nebuvo – nesivargins nė skaityti. Tie, kurie buvo – kam skaityti, jeigu jau asmeninė nuomonė susidaryta?

Žodžiu – daug šurmulio, lakiojimo, pažįstamų veidų (intelektualų ir šou verslo pasaulio). Tiesą sakant, Knygų mugė nenustebino – žinojau, kas laukia ir ko tikėtis, tačiau labiausiai visgi nustebino tik vienas dalykas, kurio nesitikėjau. Didelė ir įvairi pačių įdomiausių renginių Muzikos salė ir kurioje dar buvo „normaliai judėti“. Tarp knygų pasitaršai, praeini ir jau nebenori brautis, nes žinai, kaip lėtai slenka eilės su šimtais ir net tūkstančiais žmonių, apsikabinusių knygas. Daugelis iš jų gerą pusmetį nebeužeis į jokį knygyną, kad ir kaip mėgsta skaityti, nes paprasčiausiai tam nebelieka laiko ir daugelis perka knygas pusmečiui ar net visiems metams. Dalis jų netgi jas išdalija neperskaitę ar perskaitę keliolika puslapių ir pagalvoję, kad apsiriko ir ta knyga – ne jiems. Taip, tokių irgi būna...

Tikriausiai didžiausia trauka visgi Knygų mugėje dar ne vien galimybė susitikti su autoriais bei įsigyti karščiausių naujienų, bet tų renginių gausa, kai per valandą vienu metu vyksta 8-12 renginių įvairiuose sektoriuose – nors persiplėšk į gabalus. Kitą vertus, ar būna jau taip kruopščiai viską pamatyti? Geriausia prieš einant išsianalizuoti programą, džiaugtis tuo, ką pamatei ir mažiau stresuoti dėl to, ko nepavyko pamatyti.

Šiemet parsivežiau nemažai knygų – daugiausia naujausių išleistų. Ir nė velnio mugėje nepigiau! Nebent knyga išleista prieš penkerius metus ir seniau – tada taip, ją galima įsigyti pigiau, tačiau karščiausios naujienos praktiškai parduodamos įprastine kaina ir strategiškai mąstant, netgi pasitelkus kantrybę, galima Maximoje išlaukus tinkamų nuolaidų įsigyti pačias naujausias ir populiariausias knygas dar pigiau nei Knygų mugėje. Tačiau prekybininkai nesiskundžia ir džiaugiasi, kaip knygos tirpo iš rezervo kaip sniegas. Štai Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ – vieną dieną paklausi, dar neturi iš spaustuvės, o kitą – jau tiražas išparduotas. Štai tau! Visgi Knygų mugė yra daugiau nei knygų pirkimas, tai vienas iš metų įvykių, kad ir kaip keistai tai beskambėtų visai neskaitančiam žmogui.

Jūsų Maištinga Siela