Knyga: Marisha Pessl "Naktinis filmas"

Marisha Pessl. „Naktinis filmas“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 – 768 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinį dešimtį metų neturėjome skųstis verčiamais į lietuvių kalbą kuo puikiausiais detektyviniais ir kriminaliniais trileriais. Šioje literatūros nišoje, žinoma, daugiausia dominavo skandinavų literatūra. Niekada nebuvau itin didelis šios literatūros mėgėjas, tačiau, ką teko skaityti, tas labai įtraukdavo, bet nesunku pastebėti bendras tendencijas po kokių penkių perskaitytų skirtingų autorių knygų ir tokia literatūra tiesiog išsikvepia. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tokių knygų buvau pradėjęs vengti.

Bet nelabasis atvedė kartą į knygyną ir tarp naujienų radau amerikiečių autorės Marisha Pessl storiausią detektyvinį romaną Naktinis filmas (angl. Night Film), kurios atgalinė anotacija tiesiog žaibiškai įtraukė, kad per Vilniaus knygų mugę ėmiau ieškoti šios knygos ir, žinoma, įsigijau.

Tiesą sakant, sutinku, kad tokios kompozicijos knygos dar neteko skaityti kaip ir šiemet pasirodžiusios Eleanor Catton romaną Šviesuliai – išties įdomios ir netikėtos struktūros kūriniai, tačiau būna ir taip, kad struktūra stulbinanti, bet pasakojimas susitraukęs į varškės grūdelius ir ne visada „kabina“. Naktinis filmas visų pirmiausia patraukia savo tamsiomis ir paslaptingomis idėjomis, specialiai šiam romanui sukurtais periodinės spaudos straipsniais, fotografijomis bei internetiniais susirašinėjimais, kuriuos skaityti, prisipažinsiu, buvo kur kas įdomiau nei pačią romano detektyvinę liniją.

Autorei pavyko sukurti savotišką kino mitą apie paslaptingą režisierių Kordovą, apie kurį visuomenė tiek mažai žino. Siaubo filmų kūrėjo prototipas panašus į kelių iš tikrųjų gyvenusių „tamsių režisierių“ asmenybių, vienas ryškiausių, savaime suprantama, Alfred Hitchcock. Apie Kordovą pateikta informacija išties išmoningai ir viliojančiai, kad nesunku įsitraukti į detektyvą, nes būtent Kordovos asmenybė, jo tamsios paslaptys ir kuriama antžmogiškas įvaizdis (magas, burtininkas, kerėtojas, vampyras, vunderkindas ir kt.) kaitina skaitytojo vaizduotę. Taip pat ir jo dukros Ešlės gyvenimo ir mirties istorija, apipinta daugybės mitų ir paskalų. Du tamsūs kertiniai akmenys, kuriuos bando išsiaiškinti trijulė – žurnalistas Makgratas, nevykėlė aktorė Nora bei keliaujantis valkata Hauperis.

Būtent šioji trijulė, jų susitikimas, šalutiniai pokalbiai buvo silpniausioji romano dalis, nes priminė pigius amerikietiškus meilės romanus ar net tuos pačius prastus filmus su komedijos elementais. Tie standartiniai juokeliai, tipiniai charakteriai tiesiog gali net suerzinti, ypač tuos, kurie neturi imuniteto populiariosios literatūros klišėms. Romane viso to banalaus flirto, kai kurių detektyvo ir jo padėjėjų pokalbių galėjo apskritai nebūti, nes būtent per daug skiriama dėmesio šalutiniams bereikšmiams įvykiams, pavyzdžiui, žurnalisto ir dukters Sem bendravimas tiesiog trukdydavo augančiai romano įtampai ir imdavo jaustis nereikalingas užtęsimas, kuris sukeldavo jausmą, kad autorė nori tikriausiai išauginti galingą ir didingą pasakojimą daugžodžiaudama. Kad autorei pavyko ambicingas ir sudėtinas detektyvas, tuo net neabejoju, tačiau 150 puslapių sutrumpinti tekstą, atsisakant personažų pasisėdėjimų kavinėje vėl apibendrinant dialogu, ką ir taip ką tik perskaitė skaitytojas, jau toli gražu primena karvės žolės atrajojimą, o ne juvelyrinį romaną.

Marisha Pessl.

Turiu priekaištų ir dėl trijulės charakterių kūrimo. Kitą vertus, klišes būtų galima pateisinti, kad Marisha Pessl kūrė sąmoningai pagal filmams būdingą logiką, o ne dėl to, kad nesugebėjo nuo to pabėgti. Užmojis rekonstruoti klasikinių detektyvinių filmų aplinką ir dėsningumą ir net „išauginti“ kaip perregimą realybę yra stiprios fikcinės literatūros pavyzdys, kur nestandartiniai ir originalūs sprendimai sukuria hipnotizuojantį pasakojimą, kurios svarbiausias intrigos pamatas yra abejonės dėl visko, netgi dėl to, kaip vyksta Makgrato tyrimas.

Ar bereikia sakyti, kad romanas labai amerikietiškas? Jame pasitelkiama tiek mistikos, tiek apgaulės, kad skaitytojas būtų įklampintas į abejones, kad atrodo, jog visa knyga yra skirta vien tik užuominoms ir paslaptingoms nuorodoms, o atsakymų niekada nesulauksime. Aišku, autorė, kaip ir galima numanyti, iki pat paskutinio sakinio išlieka ištikima dviprasmybėms. Iki galo taip ir neaišku, kur nuvedė žurnalistą Kordovos byla, tačiau to žinoti ir nereikia, kadangi pats smagumas ir yra nežinomybė ir siužetiniai klystkeliai bei vingrybės.

Stipriausia visos šios knygos pusė yra idėjinis lygmuo – sukurti knygoje filmo jauseną, kad esi nuolatos filmuojamas, kitaip sakant, realybė tampa filmu, kuris yra tikresnis už pačią realybę. Panašiai kaip Makgratas pasijunta praradęs pusiausvyrą ir sveiką nuovoką, taip ir skaitytojas, sekdamas Makgrato klystkeliais. Pasitelkdama įvairių žanrų formas, autorė sukuria ištisą hipnotizuojančią realybės pojūtį, kurį tikriausiai nesunkiai būtų galima ekranizuoti ir kažin ar tai būtų kur kas įdomiau nei vien tik tekstu sukurti ištisą išgaubtą pasaulį, kuris patenkins ir gurmanus, ir neišrankius populiariosios literatūros skaitytojus.

Jūsų Maištinga Siela

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2018!

Sveiki,

Ar įmanoma apsakyti šių metų Knygų mugės įspūdžius? Žinoma, tik sunku tai padaryti keliais sakiniais. Kitą vertus, ar yra prasmė kažką komentuoti? Tie, kurie nebuvo – nesivargins nė skaityti. Tie, kurie buvo – kam skaityti, jeigu jau asmeninė nuomonė susidaryta?

Žodžiu – daug šurmulio, lakiojimo, pažįstamų veidų (intelektualų ir šou verslo pasaulio). Tiesą sakant, Knygų mugė nenustebino – žinojau, kas laukia ir ko tikėtis, tačiau labiausiai visgi nustebino tik vienas dalykas, kurio nesitikėjau. Didelė ir įvairi pačių įdomiausių renginių Muzikos salė ir kurioje dar buvo „normaliai judėti“. Tarp knygų pasitaršai, praeini ir jau nebenori brautis, nes žinai, kaip lėtai slenka eilės su šimtais ir net tūkstančiais žmonių, apsikabinusių knygas. Daugelis iš jų gerą pusmetį nebeužeis į jokį knygyną, kad ir kaip mėgsta skaityti, nes paprasčiausiai tam nebelieka laiko ir daugelis perka knygas pusmečiui ar net visiems metams. Dalis jų netgi jas išdalija neperskaitę ar perskaitę keliolika puslapių ir pagalvoję, kad apsiriko ir ta knyga – ne jiems. Taip, tokių irgi būna...

Tikriausiai didžiausia trauka visgi Knygų mugėje dar ne vien galimybė susitikti su autoriais bei įsigyti karščiausių naujienų, bet tų renginių gausa, kai per valandą vienu metu vyksta 8-12 renginių įvairiuose sektoriuose – nors persiplėšk į gabalus. Kitą vertus, ar būna jau taip kruopščiai viską pamatyti? Geriausia prieš einant išsianalizuoti programą, džiaugtis tuo, ką pamatei ir mažiau stresuoti dėl to, ko nepavyko pamatyti.

Šiemet parsivežiau nemažai knygų – daugiausia naujausių išleistų. Ir nė velnio mugėje nepigiau! Nebent knyga išleista prieš penkerius metus ir seniau – tada taip, ją galima įsigyti pigiau, tačiau karščiausios naujienos praktiškai parduodamos įprastine kaina ir strategiškai mąstant, netgi pasitelkus kantrybę, galima Maximoje išlaukus tinkamų nuolaidų įsigyti pačias naujausias ir populiariausias knygas dar pigiau nei Knygų mugėje. Tačiau prekybininkai nesiskundžia ir džiaugiasi, kaip knygos tirpo iš rezervo kaip sniegas. Štai Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ – vieną dieną paklausi, dar neturi iš spaustuvės, o kitą – jau tiražas išparduotas. Štai tau! Visgi Knygų mugė yra daugiau nei knygų pirkimas, tai vienas iš metų įvykių, kad ir kaip keistai tai beskambėtų visai neskaitančiam žmogui.

Jūsų Maištinga Siela