Knyga: Kate Atkinson "Užmirštos bylos"

Kate Atkinson. „Užmirštos bylos“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 362.

Sveiki, skaitytojai!

Esu dėkingas britų rašytojai Kate Atkinson (g. 1951), kad pernai su savo debiutiniu romanu Anapus fotografijų (Alma littera, 1999) pralaužė mano neskaitymo etapą. Toji knyga tapo 2025 metais asmeniškai vienu geriausių skaitytų kūrinių, tad iškart ėmiau dairytis, ką dar lietuviškai turime iš Kate Atkinson literatūros. Leidykla Tyto alba kaip tik buvo išleidusi jos 2004 metais originalo kalba pasirodžiusį detektyvą Užmirštos bylos (angl. Case Histories), kurią į lietuvių kalbą išvertė Augustė Burbaitė.

Užmirštos bylos turi, kaip ir visos populiarios knygos, skambias antraštes, šįkart kūrinį šlovina amerikiečių siaubo romanų karalius Stephen King, teigdamas, kad Atkinson romanas geriausias to dešimtmečio parašytas detektyvas. Neslėpsiu, kad detektyvų skaitau itin mažai, o tuos, kuriuos per pastaruosius penkerius metus įveikiau, jaučiausi apgaulingai, nes atrodė, kad turėčiau skaityti geresnę literatūrą ir nešvaistyti laiko tuščiai. Kaip su K. Atkinson Užmirštomis bylomis, kuri kai kurių skaitytojų jau laikoma klasikų klasika ir pagal kurį sukurtas to paties BBC dviejų sezonų (2011-2013) serialas su garsiu aktoriumi Jason Isaacs? Tiesa, serialo nemačiau, tad knygos negaliu palyginti su ekranizacija, tačiau jo IMDb reitingas gana aukštas, siekiantis 7,8 (savo balsus atidavė kiek daugiau nei 5,5 tūkstančiai interneto vartotojų).

Nuo pirmųjų puslapių Užmirštos bylos mane pribloškė... savo panašumu į debiutinį autorės romaną Anapus fotografijų. Kuriama šeimos saga, kai kurių veikėjų vardai tie patys. Pirmoji byla pasakoja mergaitės Olivijos dingimą, kai šioji su seserimi Amelija nusprendžia pernakvoti pastatytoje palapinėje. Po nakties Olivija dingsta, Amelija pabudusi jos neberanda, tiesą sakant, mergaitė niekada taip ir neatsiranda, o šią bylą po daugel metų iš naujo bando spręsti Džeksonas Brodis, bendraudamas jau su suaugusiomis šios istorijos moterimis: Amelija, Džulija ir Silvija. Tai išties primena šeimos sagą, tačiau Atkinson šįkart kuria trinarę istoriją, susiedama per Džeksono personažą dar dvi atskiras istorijas: Teo netenka savo aštuoniolikmetės mylimos dukters Loros; pogimdyvine depresija serganti jauna moteris perskelia kirviu savo vyrui galvą...

Po daugel metų šių istorijų veikėjai susitinka, tęsia savo istorijas. Užmirštos bylos, tiesą sakant, labai įtraukė, turint galvoje, kad Kate Atkinson šįkart kuria žanrinę literatūrą, gal ne tokią sodrią kaip anuomet Anapus fotografijų, tačiau labai aiškiai juntamas literatūrinis talentas pasakoti tiek iš vaikų perspektyvos, tiek iš moters, tiek iš vyrų. Nors romanas subalansuotas kaip detektyvas, visgi, man pasirodė, kad moterų personažai įdomesni, įtaigingesni (ar tai susiję su tuo, kad rašytoja irgi moteris, todėl linkusi išmanyti moters charakterio subtilybes?). Mažiausiai man patiko pats Džeksonas, jis man buvo tipinis detektyvinių serialų klišinis veikėjas be įdomybių. Žinoma, Džeksonas gyvena dviejuose pasauliuose, kaip ir pridera detektyvams: suirusios šeimos griuvėsiuose stengiasi būti pavyzdingas tėvas mažametei dukrai ir neapkenčia buvusios žmonos naujojo sutuoktinio, kurį mato kaip savo dukters potencialų pedofilą. Tai skaitydamas vis galvojau: kur aš tai jau mačiau ar skaičiau?

Šįkart K. Atkinson kuria savitą humorą, nemažai per seksualinio pobūdžio situacijas ir pokalbius, o tai man pasirodė šiek tiek dirbtinokai. Nors bylos apie žmogžudystes, tačiau rašytoja randa savitus (britiškojo?) humoro elementus. Pavyzdžiui, vienas ryškesniu leitmotyvų lyginti ir ligintis su šunų veislėmis pagal charakterio pobūdį (panašiai kaip horoskopai): „Džeksonui buvo nė motais, kai ji pasakė, kad jis primena anglų pointerį, bet išgirdęs, jog Džulija jį palygino su vokiečių aviganiu, kaip mat nušvito. Džulija parinko jam tobulą veislę – ne dobermanas, ne rotveileris ir tikrai jau ne pointeris, o iš akies luptas vokiečių aviganis (p. 148). Kiti veikėjai irgi turi savo šuniškus prototipus.

Kate Atkinson

Amelija ir Džulija – vienos ryškiausių šios knygos personažių. Amelija – drovi, uždara ir viską, kas seksualu, niekinanti moteris, tiesa, dar ir save laikančia nutukusia ir negražia. Štai sesuo liūtė – aktorė Džulija, jos priešingybė, atvira, aistringa ir gal net kiek per tiesmuka, bet tokios patinka vyrams. Jos iš esmės romane sudaro klasikinę komišką porą, kaip koks Don Kichotas ir Sančo Pansa. Tenka pripažinti, kad jų bendravimo kodas knygoje vietomis kėlė nerimą, nes daug buitiškumo, pasiplepėjimo erzinant viena kitą. Ką noriu pasakyti? Kad tai nėra įtempto siužeto trileris, autorė daug dėmesio skiria charakterio kūrimui, aplinkai, kasdieniniams veikėjų ritualams, tad įtampa čia nėra svarbiausias dalykas, kur kas svarbiau atskleisti veikėjų psichologiją ir motyvus, traumas, patirtas po lemtingos tragedijos ir suformavusias jų ilgalaikius stereotipus. „Amelija žinojo, kad iš dalies Džulija visada liks aštuonerių, lygiai kaip ir ji pati – vienuolikos, tokio amžiaus, kai pasaulis ėmė ir sustojo (p. 211).“

Neslėpsiu, kad romano pradžia man patiko kur kas labiau, nei pati pabaiga, kurios paslaptys pamažu išaiškėja be didesnės kulminacinės įtampos, kaip kad būdinga labiau šeimos sagos istorijoms, nei detektyvams. Autorės strategija savo apoloniškosios prozos plunksną priderinti prie detektyvams būdingų šablonų pasiteisino, tad knyga išėjo kaip tiesiog kitoks detektyvas, t. y. intelektualesnis, sodresnis ir literatūriškesnis.

Užmirštos bylos pasiteisina, nes intriga nedingsta, bet ir pasakojimas, nors ir turi retsykiais banalokų ir pernelyg paprastų sprendimų, pvz., peroksidinė benamė išgelbsti kapinaitėse storulio Teo gyvybę ir jiedu lieka kartu – happy end! Skaitant ištiko ir šiokia tokia nostalgija. Prisiminiau Džeksono klausomus country muzikos garso takelius ir XXI amžiaus pradžios pop muzikos garsiausius atlikėjus, kurie minimi romane: Justin Timberlake, Christina Aguilera, kurių plakatai tuomet kabėjo ant sienos (romanas išleistas 2004 m.). Ar dabar kas nors ant sienų vis dar klijuoja plakatus, kai visų dėmesys sutelktas į išmaniųjų ekranus?

Užmirštos bylos, pasirodo, yra tik pirmoji serijos apie tyrėją Džeksoną dalis. Iš viso jau yra pasirodžiusios 6 dalys, kurias, kaip teigiama internete, galima skaityti kaip atskiras knygas be jokio eiliškumo, jas jungia tik pats Džeksonas. Ar bus jos verčiamos ir leidžiamos lietuviškai Tyto albos, kaip kad Lucinda Riley Septynių seserų serija, sunku pasakyti. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Manau, kad taip, nes tai savitai sodrus detektyvas, kuris pakylėjo skaitymo malonumą į kitokį, nei vien populiariosios literatūros teikiamo džiaugsmo lygį.

Maištinga Siela

Filmas: "Pabusk miręs" ("Prisikėlęs iš mirusiųjų") / "Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Absoliučiai dėl įtraukios pramogos nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Rian Johnson režisuotą detektyvinį filmą „Pabusk miręs“ arba kai kur verčiama kaip „Prisikėlęs iš mirusiųjų“ (angl. Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery) (2025). Pasirodo, šis filmas – tai jau trečiojo garsiojo detektyvo Benoit Blanc, kurį visose trijose dalyse suvaidino aktorius Daniel Craig, frančizės dalis. Pirmąją dalį „Ištraukti peiliai“ (2019) teko matyti, reiktų, manau artimiausiu metu pažiūrėti ir antrąją „Stiklinis svogūnas“ (2022). Visus filmus galima žiūrėti atskirai, nes tai atskiros istorijos, nors jas jungia vienas ir tas pats detektyvas Benoit.

 

Filmas labai britiškas, primenantis Agatos Kristi detektyvinių romanų tam tikras ekranizacijas ar net patį legendinį serialą apie Erkiulį Puaro. Istorija mus nukelia į atokią britišką provinciją, kurios parapijoje atsiduria jaunas kunigas, buvęs boksininkas Judas (aktorius Josh O'Connor), kuris susikerta su vietos ekstravagantišku kunigu Samsonu, o pastarasis po konflikto netrukus miršta. Didžiausi kaltinimai krenta būtent jaunajam kunigui. Netrukus prisistato detektyvas Benoit ir imasi tirti incidentą pačiais klasiškiausiais būdais.

 

Filmas iš dalies pavykęs. Man jis spalvingas, o jau aktorių koks žvaigždynas, tai vien dėl jų daugelis, manau, tikrai šį filmą pažiūrėsite. Visgi žiūrėdamas galvojau, kodėl jis taip aukštai ir puikiai įvertintas tiek kino žiūrovų ir kritikų. Ar iš nostalgijos seniesiems klasikiniams detektyvams? Juk kaip bepažiūrėsi, šioji istorija neįtikėtinai absurdiškai. Žudikas praktiškai nuspėjamas jau per pirmąjį pusvalandį, jo motyvai taip pat, tačiau dar dvi valandas vilkinamos įvairios prielaidos ir paralelinės istorijos, kurios lyg ir įdomios, tačiau jos nepaklaidina žiūrovų. Perfrazuojama Kristaus prisikėlimo istorija, įteigiama mintis, kad miręs senasis parapijos kunigas iš tikrųjų prisikėlė iš kapo. Šioji istorija, kaip ir „Ištrauktuose peiliuose“ balansuoja ant detektyvų žanro parodijų ribos, nes veikėjai tipažiniai, trafaretiniai, veikiantys ne kaip individualūs sudėtingi veikėjai, o kaip profesijų atstovų klišės. Boksininkas-kunigas man kažkiek priminė lenkų filmą „Kristaus kūnas“ siužetinį apmatą, bet visgi... Pažiūrėjus atrodo, kad kunigu gali būti bet kas, kas eina kelkraščiu pro kunigų seminariją ir užsinori.

 

Visgi filmas linksmas, prikaišiotas ir sudurstytas tyčia pagal detektyvinius kanonus, lengvai iš tų stereotipų jis ir ironizuoja, bet iki tam tikros ribos. Rimtai į šį filmą nežiūriu, jis komiškas, pozuojantis, trafaretinis, spalvingas ir skirtas absoliučiai pramogai. Visgi, jeigu ieškote ko nors originalesnio, manau, reikėtų kažko novatoriško pasiieškoti, nes „Pabusk miręs“, kaip ir pirminis filmo pavadinimo vertimas sako, jog detektyvas pasakos apie rimtus dalykus nerimtai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Serialas: "Saugotojai" / "The Keepers" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad pats geriausias visų laikų dokumentinis serialas apie kriminalą man yra „Apkaltintas žmogžudyste“ du sezonai – tas serialas toks geras, kad nuolat prie jo grįžtu apmąstyti ir taip laukiu, kad būtų pradėtas trečiasis sezonas, bet kažin ar jis apskritai bus kuriamas. Visgi to paties serialo kūrėjai, pasirodo, 2017 metais sukūrė septynių serijų kitą dokumentinę istoriją – „Saugotojai“ (angl. The Keepers), kuri nagrinėja labai seną vienuolės Cathy Cesnik neįtikėtinai painią nužudymo istoriją. Galiu drąsiai teigti, kad serialą tiesiog nežiūrėjau, o prasižiojęs prarijau, nes jis absoliučiai įtraukia nuo pat pirmosios serijos!

 

Istorija išties sudėliota labai puikiai, turint galvoje, kad pasakojama apie tokius senus įvykius, kad sudėtinga apskritai viską iš naujo po 50 metų sudėlioti į lentynas. O viskas prasidėjo nuo sesers vienuolės Cathy Cesnik (Keti Kesnik, naudosiu rašydamas anglišką variantą) 1969 metų lapkričio 7 dienos dingimo Baltimorėje. Jai tuo metu tebuvo 26 metai, o jos kūnas atrastas apleistoje vietoje tik sausio 3 dieną Launsdaune, Baltimorės priemiestyje. Įdomu tai, kad jos purvinas automobilis buvo pastatytas dar tą patį vakarą už gatvės vingio, netoli jos namų, kur ji gyveno viename kambaryje su kita vienuole seserimi Rasell. Cathy Cesnik, kurios pilnas vardas Catherine Anne Cesnik (1942-1969), kurį laiką buvo atrinkta ir išleista gyventi pasaulietinį gyvenimą ir dirbo viename iš katalikiškų mokyklų mokytoja. Po daugiau nei 50 metų jos buvusios mokinės (dabar jau garbingo amžiaus pensininkės) imasi iš naujo tirti jos nužudymo istoriją, kurią pakankamai atsainiai anuomet tyrė Baltimorės pareigūnai...

 

Iš pradžių atrodo, kad serialas detaliai narstys pačias įvairiausias Cathy nužudymo versijas, tačiau serialas netikėtai pasisuka visiškai kita linkme ir ima pasakoti paralelines istorijas, susijusias su Cathy mokykla, kurioje ji dirbo mokytoja. Patikėkite, suaugusių ir jau senstelėjusių moterų liudijimai, kai jos dar tebuvo tik pažeidžiamos mokinės, išties sukrečia. Serialas tyrinėja galimą Bažnyčios ir policijos dangstymą, siekiant nuslėpti įtarimus dėl seksualinio piktnaudžiavimo ir susijusius nužudymus. Kai kurios buvusios mokinės teigė, kad tėvas Maskell netgi parodė joms sesers Cathy kūną po jos dingimo, siekdamas jas įbauginti ir priversti tylėti. Buvusios sesers Cathy mokinės Gemma Hoskins ir Abbie Fitzgerald Schaub, nepriklausomai ėmėsi tyrimo ir surinko šokiruojančius liudijimus iš kitų aukų ir susijusių asmenų, bandydamos išspręsti paslaptį ir rasti teisingumą seseriai Cathy. Serialas parodo jų didžiules pastangas ir kliūtis, su kuriomis jos susidūrė.

 

Įdomu tai, kad tėvas A. Josephas Maskellas (gimęs 1939 m. balandžio 13 d. – miręs 2001 m. gegužės 7 d.) buvo kapelionas ir patarėjas Archbishop Keough vidurinėje mokykloje, kur mokytojavo sesuo Cathy Cesnik 1969 metais. Jis dirbo šioje visų mergaičių katalikiškoje mokykloje Baltimorėje nuo 1967 iki 1975 metų ir tvirkino daugybę mergaičių savo kabinete, vaizduodamas ginekologą, išvarinėdamas velnią ir leisdamas savo atsivestiems vyrams prievartauti nepilnametes. Tuo metu Baltimorėje katalikų kunigai buvo labai įtakingi, o Maskellis ypač buvo apsaugotas, kadangi jo brolis dirbo policijoje. Pasiskųsti ir užtraukti savo šeimai gėda prieš Baltimorės visuomenę tiesiog... tuo metu negalėjai. Pirmieji rimti kaltinimai viešai buvo pateikti tik 1992-1994 metais, kai kelios jau šeimą sukūrusios moterys ryžosi bylinėtis, tačiau jos netgi tada buvo pasmerktos visuomenės ir liko nesuprastos.

 

Baisiausia yra tai, kad katalikų Bažnyčia viską neigia. Yra išlikusių įrašų, kad tėvas Maskellas kurį laiką „gydėsi“ nuo potraukio nepilnamečiams, tačiau iš esmės jis iš vienos Baltimorės katalikiškos mokyklos buvo perkeliamas vis į kitą, stengiantis viską užglaistyti. Iš esmės visas serialas lyg ir demaskuoja beprotišką katalikų Bažnyčios sąmokslą, pateisinančią vaikų seksualinį išnaudojimą, slapstymąsi ir melagystes. Pasirodo, prieš tėvą Maskellą jau 1967 metais buvo pareikštas skundas dėl berniuko išnaudojimo, tačiau katalikų Bažnyčia tą neigia, nors pati perkėlė tuo metu kunigą į kitą mokyklą, slėpdama įkalčius ir tėvą Maskellą.

 

Paskaičiuojama, kad per tuos metus vien tik toje mokykloje tėvas išnaudojo per 30 mergaičių, o kiek dar tokių, apie kurių istorijas nė nežinoma. Kaskart, kai tėvas būdavo perkeliamas į kitą mokyklą, jis darydavo tą patį ir Bažnyčios liuciferiai (kitaip jų gi nepavadinsi, ar ne?) apie tai žinojo. Sesuo Cathy apie tai žinojo ir ketino apie tai pranešti, todėl labai tikėtina, kad tėvas Maskellas su savo sėbrais suorganizavo Cahty nužudymą.

 

Šiaip šiame be proto įtraukiame pasakojime atsiranda ir daug abejonių, ypač iš moterų liudijimų, kurios sutraumuotos ir su „striginėjančia atmintimi“ bando rekonstruoti traumuojančias patirtis. Kas iš tikrųjų nužudė Chaty taip ir nesužinome, tačiau sužinome, jog katalikų Bažnyčia visur kiša savo riebią ir bjaurią nosį, tyčia stabdydama įstatymus dėl seksualinio išnaudojimo. Serialas filmuotas 2016-2017 metais ir vis dar Baltimorėje šios aukos laikomos prietrankomis, o įstatymus vetuoja katalikų Bažnyčios paklikai. Tėvo Meskello negali nuteisti ir paskelbti jį seksualiniu tvirkintoju, nes, kai buvo pateikti kaltinimai, jis jau buvo senaties amžiaus, o, beje, dar ir 2001 metais miręs. JAV teismų absurdiškumą rodo ir gubernatoriaus Larry Hogan šaltakraujiškumas, jis vetavo įstatymo pataisas taip palikdamas aukas ir vėl ant ledo, įskaitant ir pagrindinę liudytoją Jean Hargadon Wehner, kurios istorija išties šokiruoja.

Pagal liuditojų parodymus abu šie kunigai tvirkino ir prievartavo moksleives. Kairėje – pagrindinis iniciatorius tėvas A. Joseph Maskell.

Viena iš pagrindinių liudytojų Jean Hargadon Wehner.

Cathy Cesnik

 

Teisybės nėra, nes yra interesų kovos, kol korumpuota ir įstatymais apsikarsčiusi katalikų Bažnyčia kartu su korumpuotais JAV policininkais, teisėsaugininkais gins smurtautojus, todėl turėsime tokias istorijas. Galima sakyti, kad Cathy tebuvo tik šio didžiulio tinklo auka, net neabejoju, kad būtent su ja susidorojo tėvas Maskellas ir jis tikrai veikė ne vienas. Šokiruoja ir tai, kad toje tikinčiųjų bendruomenėje, kurie su Kristaus mokymu susieti tikriausiai tiek pat, kiek aš su astronautais ar balerinomis, visgi atsiranda tokių tikrai tikinčių ir pasiryžusių kalbėti tiesą, netgi suvokiant, kad tai gali baigtis gana sudėtingai. Ypač, man regis, kai kalbama apie teisėsaugą ir nukentėjusias, yra pažeidžiamos moterys, į jas žiūrima kaip į kokias karves už aptvaro, o visuomenė, kuri perima patriarchalinį smerkimo modelį, linčiuoja jas nė nebandydami suprasti, kas, kaip ir kodėl. Kaip čia gali kaip nors išsispręsti, jeigu pati visuomenė (bent jau dalis jos) nenori pripažinti katalikų Bažnyčios piktadarybių?

 

Šiaip serialas „Saugotojai“ vienareikšmiškai yra puikus, šokiruojantis ir daug apie parodomąją JAV visuomenę pasakantis dokumentinis serialas. Labai rekomenduoju sukrečiančių istorijų gerbėjams. Pasirodę „Saugotojai“ iš esmės padarė visuotinį poveikį, nes paskatino aukas prabilti. Daugybė moterų, kurios buvo tėvo Maskellio ar kitų kunigų aukos, bet tylėjo dešimtmečius, galėjo jaustis įkvėptos prabilti po to, kai seriale pamatė Jean Hargadon Wehner ir kitų aukų drąsą. Nors serialas koncentravosi į konkretų atvejį, jo poveikis išsiplėtė į platesnį aukų judėjimą. Judėjimai adidino spaudimą Bažnyčiai. Serialas išprovokavo didelį visuomenės spaudimą Baltimorės arkivyskupijai ir Katalikų Bažnyčiai apskritai, reikalaujant daugiau skaidrumo ir atskaitomybės. Po serialo pasirodymo, arkivyskupija buvo priversta viešai komentuoti kaltinimus ir netgi atnaujinti savo svetainės DUK skiltį, neigdama, kad žinojo apie Maskellio piktnaudžiavimą iki 1992 metų (nors serialas teigia priešingai). Nors Merilando gubernatorius Larry Hoganas vetavo HB 1 įstatymo projektą (dėl senaties terminų panaikinimo), serialas akivaizdžiai padidino visuomenės palaikymą tokiems teisės aktams. Jis atskleidė teisinių sistemų trūkumus, kurie trukdo aukoms siekti teisingumo, ir paskatino tolesnes pastangas pakeisti senaties terminus Merilande ir kitose JAV valstijose.

 

„Saugotojai“, sakyčiau, labai sėkmingai sugebėjo sukurti gilų emocinį ryšį tarp žiūrovų ir piktnaudžiavimo aukų. Jis ne tik pristatė faktus, bet ir parodė ilgalaikę traumą bei skausmą, kurį patiria išgyvenusieji. Serialas paskatino daugybę „interneto detektyvų“ ir paprastų žmonių patiems gilintis į bylą, dalintis informacija ir kurti teorijas socialinėje žiniasklaidoje, taip išlaikant bylą visuomenės dėmesio centre. Dokumentika padėjo humanizuoti aukas, parodydama jų ilgas ir sunkias kovas už išgijimą ir teisingumą, taip didindama visuomenės empatiją ir supratimą apie seksualinio piktnaudžiavimo aukų patirtis.

 

Nors serialas, kaip minėjau, nepateikė galutinio atsakymo, kas nužudė seserį Cathy Cesnik, jo poveikis bylos atnaujinimui, spaudimui Bažnyčiai ir visuomenės sąmoningumo didinimui apie seksualinį piktnaudžiavimą yra neginčijamas. Tai puikus pavyzdys, kaip dokumentinis pasakojimas gali paveikti realius įvykius ir prisidėti prie socialinių pokyčių, tad labai rekomenduoju įsitraukti į šią nepamirštamą istoriją, kuri, sakyčiau, pranoksta daugelį detektyvinių meninių filmų. Man „Saugotojai“ bus vienas iš tų auksinių dokumentinių serialų kaip ir „Apkaltintas žmogžudyste“.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Žmogžudystė tame pačiame pastate" /"Only Murders in the Building" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

 

Serialo „Žmogžudystė tame pačiame pastate“ (angl. Only Murders in the Building) pirmąjį sezoną sužiūrėjau be didesnės nuostabos ir pretenzijų, trokšdamas tiesiog pramogos, kad serialas būtų dinamiškas, įtraukiantis, bet ne koks nors šedevras, kurį reikėtų sunkiai permąstyti ar analizuoti. Šis serialas jau sulaukė keturių visame pasaulyje pripažintų sezonų, o paskutinysis net rekordinių Emmy nominacijų, todėl, reikia manyti, kad su kiekvienu sezonu „Žmogžudystė tame pačiame pastate“ tik gerės ir gerės. Man šis serialo sezonas turėjo savų privalumų ir savų trūkumų, todėl apžvelgsiu keliais esminiais štrichais, kaip man pasirodė pirmasis sezonas.

 

Pirmiausia serialą pasirinkau dėl didelio populiarumo, gerų vertinimų ir, žinoma, aktorių. Seriale pasirodo pop muzikos žvaigždė Selena Gomez (Mabelė), komikai aktoriai, dainininkai Steve Martin (Čarlis) ir Martin Short (Oliveris), kurie tampa centriniais veikėjais šiame ir būsimuose sezonuose. Šioji trijulė gyvena vienuose prabangiuose nuomojamuose centrinio didmiesčio apartamentuose. Namas didžiulis, jame gyvena įvairiausio plauko asmenys, įskaitant ir čionai apsistojusius Holivudo aktorius ar pasaulinio garso žvaigždes, pavyzdžiui, dainininkas Stingas, kuris nusifilmuoja viename epizode, suvaidinęs patį save. Pirmojoje sezono serijoje Mabelė, Čarlis ir Oliveris susipažįsta lemtingą žmogžudystės vakarą. Jie visi trys vieni kitų nepažįsta, tačiau netrukus išsiaiškina, kad juos vienija didžiulė aistra detektyvinėms tinklalaidžių istorijoms, visi klausosi vieno ir to paties įrašo ir su nekantrumu laukia vis kitos tinklalaidės laidos. Žmogžudystė, kuri įvyksta tą naktį, juos paskatina susibičiuliauti ir įtraukia į tikrovės įvykius, galiausiai jie patys tampa populiarūs detektyvai, kurie kuria savo tinklalaidę.

Kadrai iš serialo.

 

Serialas stengiasi išlaikyti lengvą ir pramoginį koloritą, t. y. pateikti pagrindinius veikėjus kaip lengvai nerūpestingus vyrukus su jaunąja dama priešaky. Trijulė išties komiška, nes nederanti, tačiau jie visi randa pamažu daug paslapčių ir sezonas iš tikrųjų kiekvienoje serijoje pateikia vis naujų ir gan netikėtų detektyvinių hipotezių, aišku, planingai klaidinančių, nes jos tuoj visos sugriūna. Komiškos situacijos ir kraupi žmogžudystė iš tikrųjų išgauna kažką panašaus į animacinį serialą „Skubis Du“ – nepalioviau apie tai galvoti. Kompetencijų neturintys, tačiau kvailą smalsumą ir visur norą tirti, kištis ir atskleisti tiesą veikėjai kaip užprogramuoti tampa karikatūriniais veikėjais. Galiausiai per šį sezoną sužinome, kodėl Čarlis vienišas, kepa kiaušinienę ir kaskart vis išmeta, kodėl Oliveris bankrutavęs ir tuoj jį išmes iš namų, kokias santykių paslaptis slepia Mabelė. Jų biografijos nesudėtingos, bandoma atskleisti ir išbalansuoti jų karikatūras į žmogiškąją pusę, parodyti, kad net ir kvailelius primenantys pseudo detektyvai turi savo skaudžius išgyvenimus ir... tai gana tipiška, tikėtina ir kiek nuvalkiota.

 

Nepaisant to, kad veikėjai žaižaruojantys, mano nuomone, serialas šiek tiek pernelyg infantilus. Čia nesitikėkite kokio nors „išlaužto“ subtilaus britiško humoro, kokį dedasi turintis, tarkim, Puaro. Ne, serialas remiasi amerikietiškų lėkštokų komedijų ištakomis ir to neslepia. Nepasakyčiau, kad ir detektyvinė linija kažin kuo smarkiai ypatinga. Iš tikrųjų smagu, kol žiūri be perstojo seriją po serijos ir viskas teka sava vaga, tačiau atsitraukus nuo serialo ir permąsčius visą jo koncepciją, man pasirodė, kad pirmasis sezonas per lėkštas, nuspėjamas, karikatūrinis ir vietomis beveik priartėjantis prie situacijų parodijų, pavyzdžiui, kaip serialas „Draugai“.

 

Pasigedau įdomesnės pačios serialo idėjos, geresnio ir labiau svaiginančio siužeto, nes dabar iš esmės serialo kūrėjai pelningai gudrauja, pastatydami priešaky populiariąją Seleną Gomez (dėl ko serialą būtinai žiūrės jaunimas) ir senesniąją kartą, iš esmės pataikaudami žiūrovams, jie sulydo Agata Kristi primenančius gana vienplanius siužetinius detektyvinius elementus su amerikietiškos komedijos tradicija. Turime iškeptą puikų ir populiarų serialą visuomenei, tačiau kokybine prasme, jis tik pramoginis, pernelyg lėkštas ir, tiesą sakant, nuspėjamas. Tenka išsiduoti, kad nuspėjau ir šio sezono pagrindinį žudiką, tai buvo pernelyg akivaizdu.

 

Tiesa, mano draugas, kuris irgi žiūrėjo šį serialą, iškart užsimanė antrojo sezono, o aš pasavau, nes reikia truputį atsigauti, pasižiūrėti ko nors įdomesnio ir paveikesnio. Net nežinau, ar verta žiūrėti antrąjį sezoną, tačiau, kai norėsis lengvo ir neįpareigojančio, turėsiu galvoje, kad šis serialas turi ir kitų sezonų, galgi net geresnių už pirmąjį.

P. S. Čia galite lietuviškai paskaityti įdomių faktų apie šį serialą ir filmavimo procesą. ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Dvyliktosios naktis" / "La nuit du 12"

 Sveiki,

 

Mėgstu kriminalinius detektyvus, tačiau neretai nutinka taip, kad filmai vieni įtraukia ir išlaiko įtampą iki galo, o kiti tiesiog praeina be didesnės intrigos. Tiesą sakant, daug kas man rekomendavo pažiūrėti prancūzų režisieriaus Dominik Moll pastatytą „Dvyliktosios naktis“ (pranc. La nuit du 12) (2022), pastarasis Kanų kino festivalyje sulaukė nemažai pagyrimo ir puikių vertinimų. Iš filmo visgi tikėjausi nemažai, juolab kad neseniai žiūrėjau Auksine palmės šakele įvertintą „Kritimo anatomiją“ – puikią kriminalinę istoriją, tad kontekste visgi „Dvyliktosios naktis“ atrodo netgi prastas filmas.

 

Istorija pasakoja apie vidurnaktį nužudytą jauną moterį. Ją kažkas apipylė benzinu ir padegė, o prancūzų policininkai ir kriminalinių bylų detektyvai bando išsiaiškindami kvosdami tai geriausią žuvusiosios draugę, tai jos meilužius, tačiau viskas, prie ko jie prisikasa, vėliau vienaip ar kitaip jiems išsprūsta iš rankų. Pagrindinis veikėjas Johanas tiria byla ir kartais, bent jau man, priminė Nedą Flandersą iš „Simpsonų“, nes toks beskonis ir vertybių vertybes utriruojantis veikėjas gali atbaidyti bet ką. Jis tiesiog tobulai neįdomus, kaip, beje, ir pats tyrimas ir nusikaltimas, kuris nekelia didelio įspūdžio, o vietomis netgi nuobodžiai sekamas neįdomus Johano gyvenimas, išskirtinai susietas tik su stresiniu darbu.

 

Filmas absoliučiai klasikinio kriminalinio „sukirpimo“, tiesa, pabaigoje taip ir nesužinome, kas iš tikrųjų nužudė moterį – lyg ir turėtų būti gero filmo bruožas nepasakyti visko iki galo, tačiau šioje istorijoje nelabai tai suveikia, nes istorija lyg ir statoma pagal klasikinius detektyvo modelius, kai pabaigoje atskleidžiama tiesa. Tiesa, vienintelis lūžis įvyksta nuobodžiajam Johanui, kuris galiausiai pradeda jausti naujai detektyvei potraukį ir nebesijaučia toks flandersiškas tarp haumeriškų savo kolegų. Jeigu rimtai, filmas labai vidutinis visais atžvilgiais, o retkarčiais epizodiškai ir nuobodokas.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kritimo anatomija" ("Nuopuolio anatomija") / "Anatomie d'une chute"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelę nuraškė prancūzų režisierė Justine Triet su detektyvine kriminaline drama „Kritimo anatomija“ (kai kur verčiama kaip „Nuopuolio anatomija“) (pranc. Anatomie d'une chute) (2023) ir, kaip mėgsta pabrėžti festivalio rengėjai lytiškumą, tai viso labo tik trečioji moteris režisierė, pelniusi šį apdovanojimą (kiti: „Pianinas“ 1993, „Titanė“ 2021). Pernai makabriškai ciniškas „Liūdesio trikampis“ pelnė šakelę švedams.

 

Beveik pustrečios valandos filme, atrodo, lyg ir nieko itin šokiruojančio, kas nenutiktų paprastame detektyve, nevyksta. Filmas europietiškai globalus, todėl savaime multikultūrinis ir probleminis šeimiškai. Pagrindinė veikėja Sandra – vokietė, vyras, kuris numiršta – prancūzas, abu kalbasi namie tik angliškai, o vaikas – hibridas. Suaugusieji turi savų ambicijų dėl gyvenimo veiklų, meninių ambicijų. Užuot rašęs, vyras restauruoja kalnuose paveldėtą savo trijų aukštų namą. Iš jo vieną dieną ir iškritęs miršta, o žmonai Sandrai tenka aiškintis ekspertams ir teisėsaugai, kol jos byla netampa žinoma nacionaliniu lygiu, tada į detektyvą įsitraukia visi, kam patinka šunų lenktynės, kitaip sakant, azartas. Ar nuteis žmoną už vyro nužudymą, ar ne? Ar ji kalta? Ar ji monstras? Režisierė išnaudoja visus klasikinio televizinio kriminalo variantus t. y., narplioja asmeninius šeimos skalbinius, iškelia visą neskanumą ir problemas į viešumą teismo salėje ir dar supriešina visuomenę, hiperbolizuodama plėšrų ir ne visada taktišką prokuroro puolimą įtariamosios atžvilgiu. Tiesiog klasika.

 

Didžiausias koziris istorijoje – aklas sūnus Danielius, kuris liudija netvirtai, iškraipo faktus, privelia nesąmonių, nuo kurių žiūrovui stebėti visą istoriją tik smagiau. Šiaip iš tikrųjų filmas paliečia ne vieną temą. Viena įdomesnių – sudėtingas internacionalinių menininkų gyvenimo priešprieša (noriu pagirti, kad konflikto barnio dialogai iš abiejų veikėjų buvo sukonstruoti ir perteikti labai įtikinamai!); kita tema – kaip viešojoje erdvėje kuriamas žmogaus monstro portretas ir šiuo atveju viešieji teismai, paversti televiziniais cirkais, tampa griaunančia jėga pačiai Sandrai, kad net nebelieka vietos tikrajam gedului. Per pustrečios valandos filme daugmaž išaiškėja tikroji istorija, bet ne tiek, kaip Holivude, kad būtų viskas žiūrovui paraidžiui išskiemenuota. Galiausiai stipriausia filmo dalis yra užkoduota pačiame filmo pavadinime „anatomija“, kas ir reiškia ne tik detektyvinio galvosūkio narpliojimą, bet ir sudėtingų menininkų šeimos santykių peizažą, su sudėtingai utriruotais konfliktais ir veikėjų lūkesčiais, kylančiais iš buitinio lygmens ir peraugančius į labai motyvuotus psichologinius barjerus, traumines patirtis. Čia kriminalas tėra tik paviršius pademonstruoti, kas yra tikrasis šios istorijos vidinis „įdaras“.

 

Pagrindinį Sandros vaidmenį sukūrė vokiečių garsi ir jau mano pamėgta aktorė Sandra Hüller („(Ne)tobulas vyras“, 2021; „Tonis Erdmanas“ 2016‘ „Requiem“ 2006 ir kt.). Pastaroji su šiuo filmu savo karjeron įsirašė dar vieną sudėtingą, įtaigų ir jaudinantį vaidmenį. Jeigu atvirai – filmas nėra kažin koks labai jau novatoriškas, provokatyvus ar aršiai aštrus kaip antrai „Kvadratas“. Klasikiniais triukais režisierei pavyksta sukurti tiesiog gerai užraugintą daugiasluoksnį detektyvą, perteikti jaudinančiai sumontuotus kadrus, daugiau ar mažiau leidžia jaudintis dėl Sandros gyvenimo ir likimo. Tiesiog geras, neskubus europietiškas kinas ilgam žiemos vakarui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Mer iš Rytų centro" / "Mare of Easttown" ("Merė iš Rytų")

 

Sveiki,

Apie detektyvinį septynių serijų mini serialą „Mer iš Rytų centro“ (kai kur verčiama "Merė iš Rytų") (angl. Mer of Easttown) (2021) tikriausiai pirmąkart sužinojau, kai puikioji aktorė Kate Winslet nuraškė „Emmy“ kaip geriausia pagrindinė aktorė. Serialą režisavo ir jam netgi patį scenarijų parašė Brad Ingelsby, kuriam K. Winslet per „Emmy“ apdovanojimus nepaliaudama dėkojo.

Serialą buvau atsidėjęs juodesnei dienai arba kai turėsiu daugiau laisvo laiko, nes tie, kurie matė šį serialą, sakė, kad geriau net nepradėti žiūrėti, jeigu neturėsi laiko užbaigti, nes po to graušiesi, iš kur atrasti laiko. Taip šis serialas pas mane ir „užpelkėjo“, o ir per pastaruosius kelerius metus, nepaisant, kad tai savizoliacijos ir pandemijos metai, visgi buvau atitolęs nuo serialų ir laisvu metu rinkausi vien vaidybinius filmus. Gal buvau nusivylęs serialas, gal neatradau to, kuris mane įtrauktų, o gal tiesiog reikėjo ilgos pertraukos atsitraukti nuo televizijos projektų. Nepaisant to, visgi žiūrėjau keletą serialų, kuriuos čia aprašiau arba visai neaprašiau: „Ką mes veikiame šešėliuose“, „Tarnaitės istorija“, „Amerikietiška siaubo istorija“... Visgi, kad sėsčiau ir per kelias dienas sužiūrėčiau visą sezoną, jau seniai to nebuvo.

Grįžtant prie paties serialo „Mer iš Rytų centro“, neapsiriksiu pasakęs, kad tai labai amerikietiškas serialas, nes veiksmas vyksta dideliame Pensilvanijos mieste, o tiksliau Rytinėje menamo miesto dalyje, kur dirba pagrindinė veikėja Mer (vardas sutrumpintas). Pastaroji yra visa ko serialo centras ir visas įdomumas, o pagrindinė vaidmenį atlieka, žinoma, Kate Winslet. Mer yra detektyvė-policininkė, kuri be atvangos ir atostogų dirba sunkų ir retsykiais monotonišką darbą t. y., važinėja pas senelius, kurie mato maniakus, padeda su smulkiais nusikaltėliais, tačiau Mer nėra išsprendusi jaunos merginos Keitės dingimo istorijos, todėl miestelėnai ant jos (kaip ir visos policijos) rūstauja. Po metų nesėkmių byla vėl atnaujinama, bet netrukus dingsta dar viena mergina, o kita rasta nužudyta upėje...

Serialas neskubus. Daugelis jį apibūdina kaip itin įtempto siužeto, tačiau vargiai pats galėčiau pavadinti, kad jis labai dinamiškai įtemptas, lyginant su kokiais įprastiniais detektyviniais filmais, pvz., „Kaulų kolekcionierius“ (1999) ar „Septyni“ (1995). Siužetas dvilypis. Iš vienos pusės serialo kūrėjas derina draminio serialo principus su detektyvine byla ir dėl to išgaunama neskubi Mer šeimos ir jos artimiausių draugų rato istorija. Su byla susiję ne tik tolimi įtariamieji, bet į tą įstoriją įsivelia ir Mer dukra bei jos buvęs vyras.

Mer šeima netipinė. Ji yra netekusi sūnaus Kevino, kuris sirgo paveldima psichine liga, todėl bijo, kad sūnaus paliktas vaikas, dabar jos globai kol kas patikėtas anūkas, taip pat gali sirgti chroniška depresija, vedančią prie narkotikų ir savižudybės. Mer nesidžiaugia ir kitapus kieme gyvenančiu buvusiu vyru, kuris susižadėjo su nauja moterimi, bet pastarasis nuolat lankosi Mer namuose, nes jiedu turi anūką ir dukrą bei bendrauja ganėtinai draugiškai, tačiau Mer turi problemą – ji nekalba apie sūnaus mirtį, jos sielvartas užlėptas, todėl nuolat atrodo pervargusi, prislėgta ir iš esmės paskendusi tyliame liūdesyje.

Iš esmės serialas, (kaip jau po kelių serijų tampa aišku), remiasi Mer sudėtinga neigimo psichologija. Dėl bandymo išsaugoti anūko globą, ji padaro lemtingą klaidą, tad ji nuo bylos nušalinama, būtent tada, kai kažką pagaliau jai ir jos naujajam kompanionui detektyvui Kolinui Zabeliui pavyksta išsiaiškinti. Bet čia jau pasirodo ir pirmoji labai ryški detektyvinių filmų ir serialų klišių, siūlančių išeitį: Mer negali susidoroti su savo asmeninėmis problemomis, todėl kišasi be leidimo į bylos vyksmą ir dėl to dar labiau „nukepa“, nors galiausiai pabaigoje ji vis tiek lieka didvyre, nes suseka tikrąjį žudiką. Kolino Zabelio pagrindinį vaidmenį atliko „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters ir man taip buvo smagu matyti jo naująjį amplua, kad net nustėrau dėl jo sukurto veikėjo lemties šiame seriale.

Kadrai iš serialo.

Visgi Kolinsas simpatizuoja kur kas vyresnei detektyvei Mer, nors šioji jau mezga santykius su tokiu savanaudžiu ir šiek tiek egoistišku rašytoju Ričardu, kurio vaidmenį atliko daug kam puikiai pažįstamas Guy Pearce. Bet neatrodo, kad Mer ras laimę, nors ji ir stengiasi, kol ne tik neišspręs šios bylos, bet ir nesusitvarkys jos asmeninis gyvenimas. Visgi akivaizdu, kad asmeninė Mer gyvenimo dilema eina lygiagrečiai su sprendžiama byla ir tai yra neblogas, sakyčiau, struktūruotas būdas plėtoti tiek draminį, tiek detektyvinį naratyvą, išlaikant šių žanrų balansą.

Kalbant apie detektyvinę istorijos žaismę ir tą galvosūkį, be kurio tikriausiai neįmanomas joks normalesnis detektyvas, čia paslaptis išlaikoma kaip slyva kompoto dugne iki pat paskutinės serijos. Nors per penktą seriją išaiškinama pirmoji bylos dalis, tačiau tikrasis smagumas laukia pačioje pabaigoje. Serialo kūrėjas gerai suvelia tą galvosūkį, nes visgi galvojau apie tam tikrus žudikus, bet man pabaigoje taip ir nepavyko įspėti, kas jis toks. O tai buvo šioks toks siurprizas, nes galvosūkis nėra jau toks lengvai ir primityviai nuspėjamas, kaip dažnai būna mažiau išplėtotuose viensiužetiniuose filmuose. Yra kur paklysti, bet tai ir yra viso serialo parakas, kuris ir veda žiūrovą per serijas. Čia atsiranda tiek melagysčių, kad atrodo, jog visi Mer pažįstami įklimpsta į šią bylą. Įterpiamas ir kunigo pedofilijos skandalas, sunkių ir smurtu pasižyminčių paauglių-jaunuolių istorijos, prostitucijos tinklas bei šantažai. Žodžiu, galimybių ir paralelinių šalutinių istorijų yra ir jos visos sukasi apie Mer asmeninį gyvenimą.

Visgi viso serialo gėris, jeigu galima taip liaudiškai išsireikti, pirmuoju smuikeliu grojanti Kate Winslet, kuri sukūrė sudėtingą pasimetusios ir ryžtingos detektyvės, mamos ir močiutės vaidmenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek reikėjo atidaryti alaus butelių per visą tą filmavimą, nes Mer, jeigu netraukia tos elektronkinės cigaretės, tai prie popierių ir prie picos progai pasitaikius visada iš kakliuko plempia alų. Serialas atmosferiškai tirštas, linksmų spalvų ar klounų-džokerių su spalvingomis sadistinėmis istorijomis, nueinančiomis į komikso lygį, nesitikėkite. Tai ganėtinai niūrus, šaltas serialas, kurio beveik visi veikėjai yra ŽIAURIAI netobuli, įklimpę į siaubingas psichologines ir socialines problemas, bet, kitą vertus, jeigu norite pabėgti iš savo pilkos kasdienybės į alternatyvią kitą pilką kasdienybę, kodėl jums nepažiūrėjus serialo „Mer iš Rytų centro“?

Jūsų Maištinga Siela