Filmas: "Kaip Džeinė Ostin sugriovė mano gyvenimą" / "Jane Austen a gâché ma vie"

 

Sveiki,
 
Norėčiau kartoti tą frazę, kurią mėgau prieš kokius dešimt ir daugiau metų: prancūzai tikrai moka kurti išskirtines romantines dramas, turi savo stilių, kino kalbą. Deja, pastaruoju metu esu linkęs nusivilti arba gana kritiškai pasižiūrėti ir į europietišką kiną. Režisierė Laura Piani jau daug dirbusi prie įvairių kino ir serialo projektų pasiūlė romantinę dramą „Kaip Džeinė Ostin sugriovė mano gyvenimą“ (pranc. Jane Austen a gâché ma vie) (2024). Pats pavadinimas nieko kaip ir gero nežada, juk apeliuoja į gyvenimo tragediją, tačiau galbūt prancūzai iš dalies supranta ir tokį humorą, kad tragedija atveria naują perspektyvą ir tos naujos potencialios laimės suvokimą. Atrodo, kad apie tai galėtų būti filmas. Bet kaip yra iš tikrųjų?
 
Visgi filmas tik iš dalies apie tai. Pagrindinė veikėja Agata (aktorė Camille Rutherford) yra didmiesčio (tikėtina, kad Paryžiaus) knygyno darbuotoja. Iš pažiūros snobė, bet iš kitos – nors ir intelektualė, bet nutolusi ne tik nuo įprasto miestietiško gyvenimo, bet ir nuo bohemos. Pasakyti, kad ji konservatyvi, tai reiškia, nieko nepasakyti. Veikiau ji užsisvajojusi XIX amžiaus britų rašytojos Džeinės Ostin romanų veikėja, „iškritusi iš laikmečio“, svajojanti apie netikėtą meilę, bet drauge pernelyg keista šiuolaikiniams vyrukams. Galiausiai vieno draugo pagalba ji laimi rankraščio turą ir yra kviečiama Džeinės Ostin provaikaičių į dvarą kūrybinėms rašymo dirbtuvėms, kuriose (bet tikrai, kaip koks Ostin romano braižas!) ji įsižiūri pasipūtusį Ostin provaikaitį, tačiau niekas jai nepavyksta. Tiesą sakant, Agatai nesiseka ne tik meilėje, bet ir tas kūrybinis rašymas, todėl yra priversta meluoti...
 
Filmas liūdnokas. Jis apie neišsipildančias, bet daug žadančias viltis. Iš vienos pusės gal ir visai nieko, kad nėra to holivudinio Happy End, bet veikėja patenka į tokią padėtį, kur ji „pasimatuoja“, kas gi ji iš tikrųjų esanti: tokia pat knygų skaitytoja, svajoklė, kuri sunkiai tikrovėje leidžiasi į nuotykius, o jei leidžiasi, tai abejonės ir nepasitikėjimas (lūkesčiai?) viską sužlugdo. Kitaip sakant, filmas ne apie evoliucionuojančią veikėją, o veikiau apie tokio tipo žmones, kurie turėję progą pasukti gyvenimą kita linkme dėl tam tikrų charakterio priežasčių ir įsitikinimų pasilieka užsiciklinę. Ir tame yra netgi labai didelės tiesos! Kita vertus, filmas schematiškas, veikėja įvedama į šiltnamio sąlygas, t. y. dalyvauja prabangaus dvaro menininkų seminaruose, atpažįstame vyro ir moters flirto buitinius kuriozus, bet drauge tarsi ir nieko neįvyksta. Nežinau, sužiūrėjau šį filmą su tokiu atsainiu skepticizmu, bet tikiu, kad daliai žiūrovų turėtų galbūt visai neblogai susižiūrėti. Galų gale filmas nepateisino savo pavadinimo: Džeinė Ostin nekalta, už savo likimą yra atsakinga tik veikėja Agata.
 
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 6.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kritimo anatomija" ("Nuopuolio anatomija") / "Anatomie d'une chute"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelę nuraškė prancūzų režisierė Justine Triet su detektyvine kriminaline drama „Kritimo anatomija“ (kai kur verčiama kaip „Nuopuolio anatomija“) (pranc. Anatomie d'une chute) (2023) ir, kaip mėgsta pabrėžti festivalio rengėjai lytiškumą, tai viso labo tik trečioji moteris režisierė, pelniusi šį apdovanojimą (kiti: „Pianinas“ 1993, „Titanė“ 2021). Pernai makabriškai ciniškas „Liūdesio trikampis“ pelnė šakelę švedams.

 

Beveik pustrečios valandos filme, atrodo, lyg ir nieko itin šokiruojančio, kas nenutiktų paprastame detektyve, nevyksta. Filmas europietiškai globalus, todėl savaime multikultūrinis ir probleminis šeimiškai. Pagrindinė veikėja Sandra – vokietė, vyras, kuris numiršta – prancūzas, abu kalbasi namie tik angliškai, o vaikas – hibridas. Suaugusieji turi savų ambicijų dėl gyvenimo veiklų, meninių ambicijų. Užuot rašęs, vyras restauruoja kalnuose paveldėtą savo trijų aukštų namą. Iš jo vieną dieną ir iškritęs miršta, o žmonai Sandrai tenka aiškintis ekspertams ir teisėsaugai, kol jos byla netampa žinoma nacionaliniu lygiu, tada į detektyvą įsitraukia visi, kam patinka šunų lenktynės, kitaip sakant, azartas. Ar nuteis žmoną už vyro nužudymą, ar ne? Ar ji kalta? Ar ji monstras? Režisierė išnaudoja visus klasikinio televizinio kriminalo variantus t. y., narplioja asmeninius šeimos skalbinius, iškelia visą neskanumą ir problemas į viešumą teismo salėje ir dar supriešina visuomenę, hiperbolizuodama plėšrų ir ne visada taktišką prokuroro puolimą įtariamosios atžvilgiu. Tiesiog klasika.

 

Didžiausias koziris istorijoje – aklas sūnus Danielius, kuris liudija netvirtai, iškraipo faktus, privelia nesąmonių, nuo kurių žiūrovui stebėti visą istoriją tik smagiau. Šiaip iš tikrųjų filmas paliečia ne vieną temą. Viena įdomesnių – sudėtingas internacionalinių menininkų gyvenimo priešprieša (noriu pagirti, kad konflikto barnio dialogai iš abiejų veikėjų buvo sukonstruoti ir perteikti labai įtikinamai!); kita tema – kaip viešojoje erdvėje kuriamas žmogaus monstro portretas ir šiuo atveju viešieji teismai, paversti televiziniais cirkais, tampa griaunančia jėga pačiai Sandrai, kad net nebelieka vietos tikrajam gedului. Per pustrečios valandos filme daugmaž išaiškėja tikroji istorija, bet ne tiek, kaip Holivude, kad būtų viskas žiūrovui paraidžiui išskiemenuota. Galiausiai stipriausia filmo dalis yra užkoduota pačiame filmo pavadinime „anatomija“, kas ir reiškia ne tik detektyvinio galvosūkio narpliojimą, bet ir sudėtingų menininkų šeimos santykių peizažą, su sudėtingai utriruotais konfliktais ir veikėjų lūkesčiais, kylančiais iš buitinio lygmens ir peraugančius į labai motyvuotus psichologinius barjerus, traumines patirtis. Čia kriminalas tėra tik paviršius pademonstruoti, kas yra tikrasis šios istorijos vidinis „įdaras“.

 

Pagrindinį Sandros vaidmenį sukūrė vokiečių garsi ir jau mano pamėgta aktorė Sandra Hüller („(Ne)tobulas vyras“, 2021; „Tonis Erdmanas“ 2016‘ „Requiem“ 2006 ir kt.). Pastaroji su šiuo filmu savo karjeron įsirašė dar vieną sudėtingą, įtaigų ir jaudinantį vaidmenį. Jeigu atvirai – filmas nėra kažin koks labai jau novatoriškas, provokatyvus ar aršiai aštrus kaip antrai „Kvadratas“. Klasikiniais triukais režisierei pavyksta sukurti tiesiog gerai užraugintą daugiasluoksnį detektyvą, perteikti jaudinančiai sumontuotus kadrus, daugiau ar mažiau leidžia jaudintis dėl Sandros gyvenimo ir likimo. Tiesiog geras, neskubus europietiškas kinas ilgam žiemos vakarui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela