Filmas: "Kritimo anatomija" ("Nuopuolio anatomija") / "Anatomie d'une chute"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelę nuraškė prancūzų režisierė Justine Triet su detektyvine kriminaline drama „Kritimo anatomija“ (kai kur verčiama kaip „Nuopuolio anatomija“) (pranc. Anatomie d'une chute) (2023) ir, kaip mėgsta pabrėžti festivalio rengėjai lytiškumą, tai viso labo tik trečioji moteris režisierė, pelniusi šį apdovanojimą (kiti: „Pianinas“ 1993, „Titanė“ 2021). Pernai makabriškai ciniškas „Liūdesio trikampis“ pelnė šakelę švedams.

 

Beveik pustrečios valandos filme, atrodo, lyg ir nieko itin šokiruojančio, kas nenutiktų paprastame detektyve, nevyksta. Filmas europietiškai globalus, todėl savaime multikultūrinis ir probleminis šeimiškai. Pagrindinė veikėja Sandra – vokietė, vyras, kuris numiršta – prancūzas, abu kalbasi namie tik angliškai, o vaikas – hibridas. Suaugusieji turi savų ambicijų dėl gyvenimo veiklų, meninių ambicijų. Užuot rašęs, vyras restauruoja kalnuose paveldėtą savo trijų aukštų namą. Iš jo vieną dieną ir iškritęs miršta, o žmonai Sandrai tenka aiškintis ekspertams ir teisėsaugai, kol jos byla netampa žinoma nacionaliniu lygiu, tada į detektyvą įsitraukia visi, kam patinka šunų lenktynės, kitaip sakant, azartas. Ar nuteis žmoną už vyro nužudymą, ar ne? Ar ji kalta? Ar ji monstras? Režisierė išnaudoja visus klasikinio televizinio kriminalo variantus t. y., narplioja asmeninius šeimos skalbinius, iškelia visą neskanumą ir problemas į viešumą teismo salėje ir dar supriešina visuomenę, hiperbolizuodama plėšrų ir ne visada taktišką prokuroro puolimą įtariamosios atžvilgiu. Tiesiog klasika.

 

Didžiausias koziris istorijoje – aklas sūnus Danielius, kuris liudija netvirtai, iškraipo faktus, privelia nesąmonių, nuo kurių žiūrovui stebėti visą istoriją tik smagiau. Šiaip iš tikrųjų filmas paliečia ne vieną temą. Viena įdomesnių – sudėtingas internacionalinių menininkų gyvenimo priešprieša (noriu pagirti, kad konflikto barnio dialogai iš abiejų veikėjų buvo sukonstruoti ir perteikti labai įtikinamai!); kita tema – kaip viešojoje erdvėje kuriamas žmogaus monstro portretas ir šiuo atveju viešieji teismai, paversti televiziniais cirkais, tampa griaunančia jėga pačiai Sandrai, kad net nebelieka vietos tikrajam gedului. Per pustrečios valandos filme daugmaž išaiškėja tikroji istorija, bet ne tiek, kaip Holivude, kad būtų viskas žiūrovui paraidžiui išskiemenuota. Galiausiai stipriausia filmo dalis yra užkoduota pačiame filmo pavadinime „anatomija“, kas ir reiškia ne tik detektyvinio galvosūkio narpliojimą, bet ir sudėtingų menininkų šeimos santykių peizažą, su sudėtingai utriruotais konfliktais ir veikėjų lūkesčiais, kylančiais iš buitinio lygmens ir peraugančius į labai motyvuotus psichologinius barjerus, traumines patirtis. Čia kriminalas tėra tik paviršius pademonstruoti, kas yra tikrasis šios istorijos vidinis „įdaras“.

 

Pagrindinį Sandros vaidmenį sukūrė vokiečių garsi ir jau mano pamėgta aktorė Sandra Hüller („(Ne)tobulas vyras“, 2021; „Tonis Erdmanas“ 2016‘ „Requiem“ 2006 ir kt.). Pastaroji su šiuo filmu savo karjeron įsirašė dar vieną sudėtingą, įtaigų ir jaudinantį vaidmenį. Jeigu atvirai – filmas nėra kažin koks labai jau novatoriškas, provokatyvus ar aršiai aštrus kaip antrai „Kvadratas“. Klasikiniais triukais režisierei pavyksta sukurti tiesiog gerai užraugintą daugiasluoksnį detektyvą, perteikti jaudinančiai sumontuotus kadrus, daugiau ar mažiau leidžia jaudintis dėl Sandros gyvenimo ir likimo. Tiesiog geras, neskubus europietiškas kinas ilgam žiemos vakarui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvilypiai gyvenimai" / "Doubles vies"

Sveiki,

Labai mėgstu prancūzų režisierių Olivier Assayas. Tai tikriausiai trečiasis jo matytas filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (pranc. Doubles Vies) (2018). Anksčiau matyti taip pat puikūs filmai „Zils Marijos debesys“ ir „Asmeninė pirkėja“ išties buvo mane intelektualiai prikaustę, tad beveik neabejojau, kad gerai „pasikrausiu“ ir iš šio filmo.

Istorija pasakoja apie santykių keturkampį knygų leidybos sferoje. Intelektualioje vyno gėrimo ir vakaronių terpėje „trinasi“ vidutinio amžiaus žmonės, kalbantys apie leidybos pokyčius, nė nesuprasdami, kad iš tikrųjų jie kalba apie savo amžiaus pokyčius ir naujos kartos atėjimo. Tai tam tikra šabloninė simbolinė kalbėjimo forma, kurią naudoja režisierius ir savo kituose filmuose. Kita prasme tai filmas apie saviapgaulę, gyvenimas apgaubtas melo, suvokiant jį, bet sąmoningai vengiant tiesos, kad, neduok Dieve, nesugriūtų tiesiog patogus santykis su gyvenimo partneriu. Kitaip sakant, tai ne tik jau prancūziška šiuolaikinė gyvenimo maniera, bet ganėtinai tendencinga ir Lietuvoje...

Filmas „plepus“, jame daug gana specifinės sferos dialogų – apie aktorystę, apie leidybos užkulisius, apie knygos rašymą... Kartais atrodo, kad patys veikėjai yra klišiniai knygos personažai, o jų aprašyti veikėjai kur kas gyvenimiškesni. Režisierius tiesiog nuostabus dialogų kūrėjas! Vien dėl jų eičiau dar kartą pažiūrėti šio iš esmės gero filmo. Nors man labiau patiko jo paskutinieji filmai, ypač „Zils Marijos debesys“, kuriame Juliette Binoche atliko įspūdingą vaidmenį. Na, o „Dvilypiuose gyvenimuose“ ji susilieja su ketviriuke ir aktoriniu požiūriu nelabai kur čia yra aktoriams labai pasireikšti, nes filmas ne apie asmenybes, o apie santykius.

Visgi buvo vieta, kai nesuturėjau juoko. Kai ketveriukė kalbasi prie vasarnamio terasoje apie audio knygos įgarsinimą ir vienas iš jų sako, kad reiktų paskambinti Juliettai Binoche ir susitarti, kad jį įrašytų audio knygą, o ta pati aktorė tame pačiame kadre vaidindama visai kitą personažą sako, kad niekas taip nedaro, nes reikia susisiekti su jos vadybininku... Smulkmena, bet kokia prancūziška ir natūrali! Šiaip filmas gal kiek siužetiškai primena pernelyg paprastą muilo operą ir galima pasigesti originalumo, tačiau intelektualių dialogų dėka filmas kaip koks ledkalnis pasirodo kur kas galingesnis už bet kokį Lotynų Amerikos serialą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "120 dūžių per minutę" / "120 battements par minute" / "BPM (Beats per Minute)"

Sveiki,

Prieš daugiau nei kelerius metus pristatytas iš Maroko kilusios prancūzų kino režisieriaus Robin Campillo filmas „Vaikinai iš Rytų“ festivalio Kino pavasario žiūrovų nepaliko abejingų, jis sugrįžo su nauju LGBT temos filmu „120 dūžių per minutę“ (pranc. 120 battements par minute) (2017), kuris tarptautiniame Kanų kino festivalyje pelnė Didįjį žiūri prizą. Ilgas, beveik pustrečios valandos filmas praskrieja kaip per minutė ir nejauti, kaip įsiveli ir gyveni dešimto dešimtmečio gėjų ir lesbiečių, sergančių AIDS bendruomenėje.

Aišku, galima padejuoti, kam reikalingas toks filmas Lietuvoje, kai purkštaudami žmonės bėga iš kino salės, prisidengę veidus? Atsakymų įvairių galima sugalvoti, bet tuokart šovė tik vienas – kad nebebėgtų iš salės, kad nebenusigręžtų nuo bendrų žmonijos problemų lyg tai jų visiškai „neliestų“, kaip tai kruopščiai darė farmacininkai, delsdami dėl gydymo preparatų. Nors šįkart seanse niekas nebėgo iš salės, nes daugelis žinojo, į kokį filmą atėjo ir ko iš jo tikėtis, tad tik per itin atviras erotines scenas vyrai žemais bosais krizeno kosėdami, o moterys spigiai kikeno, neturėdamos kur dėti akių. Prisiminiau, kad nėra jokios panašios reakcijos, kai per kokį kitą Kino pavasarį filmą rodoma, pavyzdžiui, intymi heteroseksualų sekso scena...

Grįžtant prie paties filmo – jis labai margas. Pirmoji pusantros valandos filmo dalis kaip vaivorykštės spalvos tiesiog kibirkščiuoja – daug nesutarimų, agresijos, po kuria slepiasi mirties baimė, protestų, ginčų, nuomonių. Viskas rodoma iš aktyvistų „lizdo“, bet netrukus ima išryškėti pagrindinė santykių istorija, kuri filmą nutempia iš esmės prie minorinių nuotaikų ir filmas iš šurmulingo daugiakalbio triukšmo tampa panašus į amerikiečių tikrai gerus filmus „Normali širdis“ ar „Dalaso klubas“, na gerai, netgi šiek tiek primena „Filadelfija“. Iš esmės filmo finalas susmūgiuoja ir kyla daug prieštaringų apmąstymų, kai regi mirštantį palatoje žmogų, kuriam paskutinis malonumas yra, kai jam pamasturbuoja, kai vyrai eina į naktinį klubą ir šoka tiek, kiek gali, nes po pusmečio geriausiu atveju galės tik stebėti nuo baro kėdės, nes dėl ligos judesiai bus riboti... Tas gyvenimo troškulys, išreikštas taip stipriai ir erotiškai visiškai filme pateisinamas, nes pasaulyje nėra jėgos ir ramsčio, kurie tos sergančius palaikytų – religija nusigręžusi, didžioji visuomenės dalis irgi, farmacininkai delsia ir t. t. Kaip kabintis į gyvenimą, jeigu ne savo kūnu ir mėgautis likusiu laiku?

Apskritai kol kas tai pirmasis „Kino pavasario“ filmas, po kurio šiek tiek susigraudinau ir namo grįžau galvodamas apie raudonai nudažytą ankstyvą rytmetį Paryžiaus upę Seną.

Nuoroda į Kino pavasario filmo tinklapį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela