Filmas: "Vasaros laikas" / "L'heure d'été" / "Summer Hours"

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai mėgstu prancūzų režisieriaus Olivier Assayas filmus. Jau vien ko vertas „Zils Marijos debesys“ (2014), „Švari“ (2004) arba „Dvilypiai gyvenimai“ (2018), arba įspūdingas politizuotas „Karlosas“ (2010). Neseniai per LRT galėjote išvysti (ir vis dar galite, kol LRT videotekoje laiko šį filmą) senesnį O. Assayas filmą „Vasaros laikas“ (pranc. L'heure d'été) (2008), kuriame pasakojama apie menininkų šeimyną – močiutę ir du sūnus bei dukrą su vaikais, kurie vasaros popietei atvyksta aplankyti mamos provincijoje, netoli Paryžiaus, esančiame vaikystės name. Motina nepaliauja vyresnėliui rodyti mirusio vyro Polio meno dirbinius ir kalbėti apie turto dalybas tarp vaikų, tačiau vaikai nieko nenori girdėti, jiems atrodo, kad mama gyvens dar mažiausiai dešimt metų...

 

Kaip jau galite nuspėti, tylioje vasaros popietėje kalbama apie gyvenimą ir mirtį, apie meno vertę ir karjerą... Ilgi ir plepūs prancūziški dialogai labai primena O. Assayas filmą „Dvilypiai gyvenimai“. Čia iš esmės sudėta viskas, ką labai mėgstu ir vertinu prancūzų šiuolaikiniame kine. Literatūriški ir kartu labai gyvi dialogai, kurių nesustabdomame sraute išryškėja nutylimi faktai, užslopinti jausmai, netgi paslaptys. Prancūziška provincija, nuostabus interjeras, intelektualūs pokalbiai apie meną... Tai Assayos pasaulis, kuris toks prancūziškas, kad prancūziškesnio tikriausiai nelabai ir įsivaizduoju. Laisvė kurti paprastai ir būti įvertintam, gamta ir įsipareigojimas būti laimingam šeiminėje santuokoje... Tai taip vasariška, taiku ir jauku, o čia dar dingsta vertinga Polio vaza, vyresnysis sūnus prisipažįsta, kad visada bijojęs tėvo, o štai jaunėlis nė kiek nebijojęs, motina nagrinėja dovanų gautą telefoną ir žvilgsniu kritikuoja dukters sudarytą tėvo amerikietišką fotoalbumą... Mikroskopiniai judesiai, nesantaika, pyktis ir nepasitenkinimas slopinami vardan šeiminės idilės. Toji atmosfera nepaprastai gerai išgauta.

 

Visgi toji turtų dalybos dalis buvo ganėtinai nyki. Vaikai kratosi namo paveldėjimo, tačiau netrukus atsigręžia į savo šaknis, bet jau po laiko. Kas šiame filme liūdniausia? Kad vasaros popietėje jaučiamas tam tikras gyvenimo ir prancūziškos kultūros dekadansas. Polio darbai vertinami aukcionuose, juos perka svetimi žmonės, kai kurie kūriniai išvežami iš šalies kaip ir patys vaikai išsiskirsto po pasaulį – viena gyvena JAV-ose, kitas išsikelia su šeima į Kiniją ir atrodo, kad dar prieš kelis dešimtmečius buvęs idealus šeiminis prancūziškas gyvenimas nebeturi tęstinumo, jis pasklinda po pasaulį ir išnyksta, praranda unikalumą. Manau, režisieriui pavyko labai paprastai išgauti šiuolaikinės globalizacijos melancholiją, kai praktiškumas įveikia unikalumą, o meną išsidalija kaip karštas bandeles – šast ir nebėra tos šeimos, tų daiktų, kurių negalėjai liesti, kai buvai mažas. Jautriai ir subtiliai savita kino kalba perteiktas vasaros laikas, tolygus šeimos susibėgimo greitumui, kad būtų atstatyta arba sugriauta tai, kas ilgą laiką buvo tarsi tvaru.

 

Norėjau pagirti J. Binoche, tačiau tai vienas nykiausių jos vaidmenų karjeroje, nors kituose O. Assayo projektuose ji demonstruoja pavydėtiną talentą. Nieko nepadarysi, tiesiog toks paprastas jai teko šįkart vaidmuo. Užtat trumpą, bet itin įsimintiną vaidmenį sukuria pernai Anapilin iškeliavusi aktorė Edith Scob.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Karlosas Šakalas" / "Carlos the Jackal"

Sveiki,

„Kino pavasaryje“ mano pamėgtas prancūzų režisierius Olivier Assayas pritraukė pažiūrėti ir jo kiek nestandartinį istorinį kriminalinį filmą „Karlosas Šakalas“ (angl. Carlos the Jackal) (2010), kuriame pasakojama apie Šaltojo karo antroje pusėje veikiančias palestiniečių teroristines grupuotes, kurios slapta vienijosi prieš imperialistinį valdymą ir vykdė Europoje išpuolius. Vienas žinomiausių tų laikų teroristų buvo iš Venesuelos kilęs Illich Ramirez Ramirez Sanchez, kitaip nusikalstamame pasaulyje vadinamu Karlosu Šakalu.

Pasakojimas apima kelis dešimtmečius ir nuosekliai pasakoja, kaip Ramiresas tampa nusikalstomos grupuotės nariu, o vėliau net įtakingu grupuotės vadu. Vienas labiausiai filme vertų scenų yra atkurtas teroristinis aktas, kada Austrijos sostinėje Vienoje jis su grupele teroristų užpuola diplomatus ir juos paverčia savo įkaitais... Paraleliai plėtojama ir jo asmeninė istorija, prifarširuojant ją aštunto dešimtmečio dvasia ir noru sukurti pasaulį geresnį, nei jis yra iš tikrųjų.

Pritrenkiantis aktoriaus Edgar Ramirez pasirodymas, apdovanotas aukščiausiu prancūzų kino apdovanojimu – Cezariu, tad manau nesuklysiu sakydamas, kad tai kol kas geriausias jo gyvenimo vaidmuo, pareikalavęs didelės fizinės transformacijos ir psichologinės ištvermės. Šį aktorių buvau pastebėjęs jau seriale „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas“, kuriame jis sukuria kur kas „minkštesnį“ gėjaus dizainerio, tačiau be galo įsimintiną vaidmenį. Šioje juostoje išties galima mėgautis aktoriaus atsidavimu.

Kiek kitos žvilgsnis į prancūzų režisierių Olivier Assayas, kuris kurdamas šią pusšeštos valandos (trijų dalių) mini serialą buvo nutolęs absoliučiai nuo savo intelektualių ir subtilių, ką aš jo kine labai mėgstu, niuansų. Šįkart jis labai aštrus, kariškas, brutalus režisierius, tačiau nepasakysi, kad jam talkinusi brigada atėmė jo talentą – priešingai, leido kaip režisieriui atsiskleisti universaliai, nors filmas – žiūrėjau adaptuotą beveik 3 valandų filmo versiją, pristatytą Kanuose, ne serialo – vietomis ir atrodo kaip užsakomasis darbas, naudojant jau matytus teroristinius ir aštraus trilerio elementus.

Nepasakyčiau, kad istorija mane asmeniškai kažkuo labai jaudino. Filmas išties gerai nufilmuotas, tikslingai perteikta tiek atmosfera, manau, tiek ir istoriškai. Dėmesys laikmečio detalėmis labiau natūralus nei, kaip neretai būna amerikietiškoje produkcijoje, vardan estetinių elementų. Kiek kiekvienas iš mūsų iš šios istorijos pasiims sau ir gebės mėgautis šia brutalia istorija, tiek šis filmas, manau, ir padarys įspūdį. Man asmeniškai tai tebuvo filmas, kuriame pernelyg nesusitapatinau, neradau tai, kas būtų bent man aktualu ar atspindėtų mano kokias nors pažiūras, bet dėl filmo kokybės nesiginčiju – ji išties gera. Tiesa, visgi neapleido manęs toji klaiki mintis stebint tuos jaunus žmones, iki kaulų įtikėjusius savo tiesa, kuri tampa tokia iškreipta ideologija juos ivsus paverčiančius ištisais lavonų kalnais; mirties reikšmingumą lemia ištikimybė savo idėjai – mano akimis, tai pats didžiausias prakeiksmas, koks tik begali būti – žmonės žūstantys už savo idealus t. y. komunistinio pasaulio iliuzija, kuri pražudė milijonus. Deja, šiame filme tik patvirtinama, kaip žmonės tiesiog aistringai ėjo į mirtį, manydami, kad keičia pasaulį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvilypiai gyvenimai" / "Doubles vies"

Sveiki,

Labai mėgstu prancūzų režisierių Olivier Assayas. Tai tikriausiai trečiasis jo matytas filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (pranc. Doubles Vies) (2018). Anksčiau matyti taip pat puikūs filmai „Zils Marijos debesys“ ir „Asmeninė pirkėja“ išties buvo mane intelektualiai prikaustę, tad beveik neabejojau, kad gerai „pasikrausiu“ ir iš šio filmo.

Istorija pasakoja apie santykių keturkampį knygų leidybos sferoje. Intelektualioje vyno gėrimo ir vakaronių terpėje „trinasi“ vidutinio amžiaus žmonės, kalbantys apie leidybos pokyčius, nė nesuprasdami, kad iš tikrųjų jie kalba apie savo amžiaus pokyčius ir naujos kartos atėjimo. Tai tam tikra šabloninė simbolinė kalbėjimo forma, kurią naudoja režisierius ir savo kituose filmuose. Kita prasme tai filmas apie saviapgaulę, gyvenimas apgaubtas melo, suvokiant jį, bet sąmoningai vengiant tiesos, kad, neduok Dieve, nesugriūtų tiesiog patogus santykis su gyvenimo partneriu. Kitaip sakant, tai ne tik jau prancūziška šiuolaikinė gyvenimo maniera, bet ganėtinai tendencinga ir Lietuvoje...

Filmas „plepus“, jame daug gana specifinės sferos dialogų – apie aktorystę, apie leidybos užkulisius, apie knygos rašymą... Kartais atrodo, kad patys veikėjai yra klišiniai knygos personažai, o jų aprašyti veikėjai kur kas gyvenimiškesni. Režisierius tiesiog nuostabus dialogų kūrėjas! Vien dėl jų eičiau dar kartą pažiūrėti šio iš esmės gero filmo. Nors man labiau patiko jo paskutinieji filmai, ypač „Zils Marijos debesys“, kuriame Juliette Binoche atliko įspūdingą vaidmenį. Na, o „Dvilypiuose gyvenimuose“ ji susilieja su ketviriuke ir aktoriniu požiūriu nelabai kur čia yra aktoriams labai pasireikšti, nes filmas ne apie asmenybes, o apie santykius.

Visgi buvo vieta, kai nesuturėjau juoko. Kai ketveriukė kalbasi prie vasarnamio terasoje apie audio knygos įgarsinimą ir vienas iš jų sako, kad reiktų paskambinti Juliettai Binoche ir susitarti, kad jį įrašytų audio knygą, o ta pati aktorė tame pačiame kadre vaidindama visai kitą personažą sako, kad niekas taip nedaro, nes reikia susisiekti su jos vadybininku... Smulkmena, bet kokia prancūziška ir natūrali! Šiaip filmas gal kiek siužetiškai primena pernelyg paprastą muilo operą ir galima pasigesti originalumo, tačiau intelektualių dialogų dėka filmas kaip koks ledkalnis pasirodo kur kas galingesnis už bet kokį Lotynų Amerikos serialą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Asmeninė pirkėja" / "Personal Shopper"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas praeityje pristatęs tokius kino perlus kaip „Švari“ (2004) ir „Zils Marijos debesys“ (2014) šįkart pasakoja dar keistesnę ir mįslingesnę istoriją pavadinimu „Asmeninė pirkėja“ (angl. Personal Shopper) (2016), pasikvietęs iš prancūzų prestižinį „Cezarį“ nuraškiusią antraplaniame vaidmenyje „Zils Marijos debesys“ amerikiečių aktorę Kristen Stewart ir jis toliau daro mažyčius stebuklus.

Tai jau trečias matytas režisieriaus filmas ir galiu pasakyti, kad jis genialiai moka pasakoti istorijas. Pats rašo scenarijus ir juos režisuoja – visai kaip W. Allen. Iš esmės „Asmeninė pirkėja“ pasakoja apie jauną merginą, kuri perka įžymybėms rūbus, tvarko jų spintas. Tarp tų darbų švysteli ir skaudi merginos istorija – ji neseniai neteko brolio dvynio, tačiau bene pats geriausias „pagardas“ – mistinė šio pasakojimo pusė: mergina laukia ženklo iš anapus, nes brolis jai pažadėjo „pasirodyti“, abu turėję aiškiaregystės galią. Regis, čia labai lengva holivuiškai paslysti, tačiau režisieriui svarbiau papasakoti ne vaiduoklišką istoriją, bet žmogiškąją: susitaikymas su netektimi bei tuo, kad ir tu pats vieną dieną turėsi numirti.

Nuostabi istorija. Man ji labai patiko, nors ji turi visus šansus nepatikti didžiajai žiūrovų daliai, nes gali pasirodyti pernelyg nuobodi, ištęsta, per daug dėmesio kasdienybės detalėms, tačiau čia absoliučiai niekas neerzina, o kaip tik smagu stebėti mikroskopinį merginos pasaulį, kuris veikia per elementariausius buitinius-darbinius sprendimus ir judesius, telefoninį keistą flirtą ir t. t. Nesu tikras, ar režisierių labai mėgstama K. Stewart šiam vaidmeniui itin tiko, štai W. Alleno filme ji tiesiog žėrėjo, o čia tokia depresyvi ir natūrali – kitą vertus to ir reikalavo pats scenarijus, mergina netekusi brolio tikisi ženklų ir su kiekviena diena gęsta jos entuziazmas. Neprikibsi – Kristen Srewart tą padaro išties gerai.

Filmas labai vykęs, gilus, intelektualus, „prancūziškas“ ir tiesiog nežinau, jis turėjo visus šansus man nepatikti, bet įtraukė kaip reikiant. Nebanali gyvenimiška istorija, apie gyvenimo vagoje plaukiantį žmogų. Tokias istorijas aš labai mėgstu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zils Marijos debesys" / "Clouds of Sils Maria"

Sveiki, kino žiūrovai,

Ilgokai laukiau šio filmo. Prancūzų režisierius Olivier Assayas yra ganėtinai įdomus režisierius, kurio kiekvienas darbas susilaukia tarptautinio kino kritikų pripažinimo. Esu matęs jo filmą „Švari“ (2004) ir galiu pasakyti, kad filmas buvo tikrai stulbinamas ir įdomus. Naujausias prancūzų režisieriaus darbas vadinasi „Zils Marijos debesys“ (angl. Clouds of Sils Maria) (2014) ir jame pasirodo pirmumo ryškumo prancūzų aktorė Juliette Binoche bei iškilios ir žinomos dabarties Holivudo žvaigždutės Kristen Stewart bei Chloe Grace Moretz.

Filmas gana nelengvas, jis pilnas nevienareikšmiškų dialogų, pačių keisčiausių poteksčių ir žmogaus charakterizavimo per įvairius psichologinius sąlyčius. Kažin, ar verta pasakoti filmo siužetą, kad jo didžioji dalis nufilmuota Šveicarijoje, nuostabių kalnų apsuptyje – filmas pulsuoja puikiais gamtos gaivalais, netgi šiek tiek simboliškai mistifikuoti. Įdomiausia iš aktorių, žinoma, buvo Juliette Binoche, gal dėl to, kad tai buvo pagrindinis ir pats sudėtingiausias personažas – besiblaškanti tarp savo praeities ir dabarties, analizuodama seną pjesę, pagal kurią po daugel metų ji turi atlikti priešingą vaidmenį. Marija nuolat mintimis ir savastimi grįžta į praeitį ir prisimena, kaip ji atliko vaidmenį, nebegalėdama atsiduoti dabartiniam savo personažui. Praeitis užkloja dabartį, moteris tarsi įkalinta savo senėjimo, pasikeitimo fakto...

Puikus filmas. Nieko pernelyg neturiu ko pasakyti ir apie jaunąsias amerikiečių aktores, jos irgi buvo puikios, ypač C. G. Moretz, kurios šiaip nemėgstu, bet buvo žybsnis, grėsminga psichologinė antitezė J. Binoche kuriamam personažui. K. Stewart, aišku, vėl galima kaltinti „lentos efektu“, nes tik iš pirmo žvilgsnio atrodė negyva, bet norėčiau šįkart ją apginti, nes jaučiasi šios aktorės pastangos, o ir filmo kūrėjai, manau, stūmė ją eiti šiuo „ramaus vidinio“ chaoso takeliu. Žinoma, lyginant su J. Binoche aktyvumu, natūralumu, K. Stewart atrodė šiek tiek susikausčiusi, gal ir dėl to, kad jos personažas niekaip negalėjo užmiršti, kad yra tik asistentė, o ne lygiavertė J. Binoche personažo partnerė.

Ilgai po seanso galvojau apie filmą, apie tai, kokią įtaką turi praeitis dabarčiai ir kaip kartais sunku nuo jos atsiplėšti. Juliette Binoche – neįtikėtinas talentas atskleisti šių spąstų sudėtingumą ir jausenų, būsenų margumą. Jos pastangos jau įvertintos prancūzų „Oskarais“ – Cezario nominacija kaip geriausia pagrindinė aktorė.

Filmas pilnas galios, gėlos, noro prasiveržti, nepaliekant seno. Filmas ne kiekvienam, netgi gurmanams gali ne visiems patikti, o man jis patiko. Netgi labai.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švari" / "Clean"

Sveiki visi,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas Kanų kino festivaliui  pristatė kino filmą „Švari“ (Clean) (2004 m.), kuriame iš Hong Kong‘o kilusi aktorė Maggie Cheung gavo Auksinę Palmės šakelę kaip geriausia metų aktorė. Nutariau nedelsiant pasižiūrėti šį filmą ir esu patenkintas po seanso išlikusiomis nuotaikomis. Filmas „Švari“ – tai pakankamai lėta drama apie roko žvaigždės sugyventinę, kuri išėjusi iš kalėjimo stengiasi atsikratyti narkotikų, kad galėtų tapt švari ir susigrąžinti pas senelius augantį sūnelį ir pradėti gyvenimą iš naujo. Pradžia moteriai ypatingai sunki ir kančia liejasi per kraštus – priklausomybės, lengvabūdžiai draugai, alkoholis, atleidimai iš darbo... Nepaisant visko, filmas man priminė kitą prancūzų-belgų filmą „Aš taip ilgai tave mylėjau“, kada motina išėjusi iš kalėjimo bando pradėti gyvenimą iš naujo.

Tai vienas iš tų filmų, kuris ir tamsus, ir skaudus, bet tai būtinas apsivalymas, kad būtų rasta išeitis į šviesą ir kitokią gyvenimo kokybę. Filmas demonstruoja neįtikėtiną moters valią, kuri viena, be psichologų pagalbos sugeba per skausmą ir muzikinę kūrybą atsitiesti gyvenimui. Režisierius sukūrė pakankamai gyvenimišką, realistišką scenarijų ir su juo daug, mano galva, pasiekė pakankamai daug, nes filmas tikrai vertas kinomano akies. Gal filmas ne iš tų, kuris turėtų sukrėsti, priversti manipuliuoti žiūrovų jausmais, jo tikslas visai kitoks – juodžiausiose gyvenimo vilko valandose ieškoti ne užmaršties, bet žiburio, nesvarbu, ar tai tik įsivaizduojamas žiburys, ar tikrai pilnas vilčių švytintys korys.

Labai nustebino pagrindinė vaidmens aktorė Maggie Cheung, su kuria, tikriausiai, susidūriau pirmą kartą, bet šis susidūrimas buvo ypatingai malonus, nes aktorė pasirodė superinė, tad nutariau ateityje pažiūrėti dar vieną jos darbą, kuris sukasi mano sąrašuose ir niekaip neprieina prie mano akių, bet nuo šiol ketinu tai padaryti. Tai ypatingo grožio, energetikos ir temperamento aktorė. Šiame filme ji vaidino net trejomis kalbomis – anglų, kinų ir prancūzų su labai gera tarsena, o ir išskirtinis balso tembras, išvaizda, neleidžia abejoti jos visapusiškomis galimybėmis.

Filmą rekomenduoju rimtesnių ir rimtų dramų gerbėjams, kurie tiki, kad žmogus gyvenime gali pasikeisti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.9



 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžiau, aš tave myliu!" / "Paris, Je t'aime"

Sveiki visi,

Kanų kino festivalio puošmena ir nostalgiškasis filmas „Paryžiau, aš myliu tave“ (Paris, Je t‘aime) (2006 m.) pagaliau atkeliavo ir į mano kino pasaulį. Šis filmas unikalus ir ypatingai reto žanro ir tipažo, kuris patiks subtilaus, galgi net prancūziško kino gerbėjams. Vikipedijoje filmas apibūdinamas kaip 18 trumpų novelių almanachas apie meilės miestą Paryžių, kurį sukūrė 20 garsių pasaulio režisierių ir dar daugiau garsių viso pasaulio aktorių. Na, ir iš tikrųjų filmas gali pasigirti skirtingų ir pačių pačiausių tiek prancūzų, tiek ir kitataučių aktorių gausa, kurie sutiko filmuotis trumpose, vos 5 minučių pasakojimuose. 

Filmą kurpia skirtingo braižo ir temperamento režisieriai, kuriems patikėta vis kitoks Paryžiaus kvartalas, kuriuose atskleidžiami vis kitokios meilės rūšys, išryškindami Paryžių kaip pilną netikėtumų, mistikos, meilės, skausmo ir džiaugsmo miestą. Filmas primena koliažą, vitražą iš skirtingų spalvų stiklo gabalėlių – tai didelis užmojis, įkūnijantis didmiesčio katilą, kur tuo pačiu metu sprendžiasi daugybė žmonių likimų, tarpusavio santykiai ir meilė. Žinote, filmas patiko tiek savo unikalumu, tiek savo trumpomis novelėmis. Aišku, kai kada norėjosi, kad filmas driektųsi iki begalybės, ypač tose novelėse, kurios labai patiko, bet buvo ir tokių, kur pagalvoji – kažin, ar šitą istoriją būčiau paišęs į šį filmą. Novelių žanrų spektras ypatingai platus – nuo subtilaus humoro, iki skaudžių dramų bei siaubo pasakojimų. Patiko ir tai, kad filmas reprezentuoja Paryžių daugiasluoksnį nuo lotynų kvartalų, nuo priemiesčių daugiabučių iki Eifelio, homoseksualų kvartalo. 

Po filmo jaučiuosi taip, lyg būčiau vartęs katalogą apie Paryžių. Tai ne tik meno kūrinys, bet ir kartu jausmų ir meilės rūšių ekskursija nuo metro požemių iki žmogžudystės dienos metu plačioje aikštėje, nuo žmogaus įsivaizduojamo pasaulio jo galvoje iki paprasto pasisėdėjimo parke su batono gabalu, kada netikėtai po kojomis atsiveria daugiasluoksnis ir įdomus gyvenimas, tada pasijauti, kad iš tikrųjų gyveni, gyveni, gyveni...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.3


 

Jūsų Maištinga Siela