Filmas: "Naujasis Testamentas" / "Le Tout Nouveau Testament"

Sveiki,

Režisierius Jaco Van Dormal praeityje sukūręs koliažiniu principu įstabų filmą „Ponas niekas“ (Mr. Nobody) (2009) Kanuose pristatė naują savo darbą gana „originaliai“ lietuviškai išverstu pavadinimu „Naujasis Testamentas“ (pranc. Le Tout nouveau testament) (2015), kurioje kaip „Ponas Niekas“ laikosi išraiškingos ir žaismingos režisūros, kas man asmeniškai labai patinka.

Tiesą sakant, „Naujasis testamentas“ atėjo pagal nuotaiką pačiu laiku; juokino juodojo humoro pasakų principu kuriama alegorinė tėvų ir vaikų santykių komedija, įterpiant biblijos niuansus. Kas būtų, jeigu staiga 12 apaštalų patektų į šiuolaikinį Paryžių? Absurdo tragedija, tačiau režisieriui rūpi šviesiosios ir komiškos istorijos pusės, kad atrodo, jog filmas toks nučiuožęs, kad praktiškai tiktų prie pasakų žanro. Anaiptol filmas ne vaikams, tai istorija šaržuojanti mūsų ydas, paverčiant jas mūsų privalumais: visame pasaulyje iš piktojo Dievo, sėdinčio Briuselyje, žmonės gauna tiksinčius laikrodžius iki mirties datos. Visiems skirtingos ir nulemiančios kiekvieno iš jų tolesnį likimą. Čia randasi keletas personažų, kurie absoliučiai pasiduoda savo ydoms ir tampa priešingybėms šiaip jau realiai po kaukėmis besislepiantiems žiūrovams šiapus ekranų.

Regis, daug kur filmas lyginamas su „Ponu Nieku“, tačiau man asmeniškai jis labiau priminė atvirkščio ir iškreipto veidrodžio pasaulio filmus kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, ar prancūzų nuotaikingąjį filmą „Žalia“, kur šiuolaikinio Paryžiaus gatvėmis šlaistosi moterėlė iš kitos planetos ir bando perprasti šios civilizacijos ypatumus.

„Naujasis testamentas“ – jaukus, šiltai ironiškas filmas su geru scenarijumi, kuris liudija, kad genialumas slypi labai paprastose idėjose, tik reikia jas mokėti perteikti. Filmas taip pat patvirtino mano jau šiaip klišinę nuostatą, kad geriausios pasaulio komedijos visgi sukuriamos ne Holivudo kalvėje, bet Prancūzijoje.

P. S. Visgi, kad ir komedija, nepamenu nuo režisieriaus Alejandro Jodorowsky laikų, kai pamačiau jo „Šventasis kalnas“ (1973) šitaip šventvagiškai vaizduojančių Biblijos personažų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi žalioji" / "La Belle Verte"

Sveiki, skaitytojai,

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Prancūzų kinas dažniausiai viską ištaiso ir pakelia nuotaiką. Iki šiol manau, kad geriausios komedijos yra būtent prancūziškos, tą galėtų paliudyti režisierės ir aktorės Coline Serreau sukurta netikėta komedija „Nuostabi žalioji“ (pranc. La Belle Verte) (1996). Visiškai netikėtas perliukas iš prancūzų kino industrijos. Filmas pasakoja apie ateivius iš kitos planetos, kurie kas kelis amžius į žemę siunčia po atstovą, kad praneštų gerąją žinią. Šįkart į Žemės planetą atsiunčiama moteris, kuri turi giminysčių su žemiečiais, geba bendrauti telepatiškai ir keisti žmonių nuostatas. 

Iš esmės beveik be specialiųjų efektų sukurta fantastiška komedija, kur subtilus humoras liejasi upeliais, situacijos paralyžiuoja žandus ir verčia suklusti, kas gi bus toliau? Režisierė, kuri, beje, sukūrė dar ir pagrindinį šiame filme Milos vaidmenį, nesivaiko madų ir kuria teatralizuotą ateivių išskirtinumą, būtent žiūrovą ir pagauna neišrankūs būdai, kurie įvairiuose situacijose priartėja prie visiško absurdo demonstravimo – telepatiniai niuansai, vandens reikiamybė, norint susisiekti su kitos planetos gyventojais ir t. t. Nepaisant absurdiškumo, tai filme nė kiek neatrodo banalu, priešingai – netgi originalu.

Filme pasirodo dar visai jaunutė, bet šiuo metu viena geidžiamiausių aktorių Marion Cotillard – tai buvo netikėta nuostaba. Apskritai filmas kažkaip prašviesino protą, nors jo temos savaime aiškios ir „žoliosios“ – mylėti gamtą, žemę, žmones, gyvenimą, – tačiau naujos ir originalios filmo formos bei scenarijuos leido į tai pažiūrėti visai linksmai ir blaiviai. Gurmaniška kino juosta. Rekomenduoju. 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Serafina" / "Seraphine"

Sveiki, kino mylėtojai,

Skubu pasidalyti įspūdžiai apie prancūzų filmą „Serafina“ (pranc. Seraphine) (2008). Filmą vienu momentu galėjote išvysti kino teatre „Skalvija“, o dabar tikriausiai tik nelegaliai. Šiaip ar taip – labai verta, nes filmas nominuotas net 7 „Cezariams“ t. y. prancūziškieji „Oskarai“ – du iš jų laimėti – tai geriausios aktorės ir geriausio filmo apdovanojimai. 

Prisipažinsiu, kad filmas iš tikrųjų maloniai mane nustebino, nes paskutiniu metu mačiau labai prastų filmų, bet tikriausiai dėl to, kad orientavausi labiau į komercinį kiną ir šiek tiek pasigedau to, ką duodavo europietiškas nepriklausomas kinas. Filmas „Serafina“ buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, bet labai malonus perkūnas. Tai pasakojimas apie 1914 metais atrastą dailininkę Serafiną, kuri buvo neišsilavinusi valytoja, bet naktimis prie žvakių šviesos mėgo tapyti gėlių ornamentus iš savo pasidarytų dažų – kraujo, vyno, purvo, gėlių žiedų ir pan. Ją netikėtai pastebi paveikslų kolekcionierius, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas juos išskiria, tačiau Serafina tapo toliau, netgi tada, kai sproginėja bombos... 1927 metais istorija tęsiasi toliau ir kolekcionierius vėl sutinka Serafiną bei jos gerokai patobulėjusius darbus, kurie pagaliau įvertinti.

Kadrai iš filmo "Serafina".

Stebėtina biografinė istorija – neišsilavinusi, tapanti iš savo pačios atrastos technikos, turinti prigimtinį ryšį su gamta. Serafina turi psichologinių problemų, vėliau ji bus uždaryta į beprotnamį, o jos paveikslai eksponuojami Paryžiuje. Sudėtingai įdomi asmenybė, o dar įdomiau stebėti tai, kaip režisieriui pavyko nesugadinti šio prigimtinio charakterio, nuosekliai pavaizduoti dvasinius personažų parametrus. Esu nustebintas pagrindinės aktorės pasirodymu – ji nepakartojama, tokia impulsyvi, organiška, natūrali, kad nė akimirkai nesudvejosi. Autorius labai bijojo mistifikuoti, nes prisipažino, kad tokio tipažo filmai labai sudvasinti, apstatyti simboliais, metaforomis, o jam „Serafinoje“ pavyko atskleisti be mistikos prigimtinę žmogaus magiją, sukurti nuostabiai sudėtingą dvasinį žmogaus gyvenimą. Na, ir žinoma, puiki laikmečių transliacija, atmosfera ir... net nežinau, tokie filmai šiaip sau nesilaido – jį būtina pamatyti besidomintiems menu, kinu kaip puikų pavyzdį, kaip reikia kurti biografines dramas, nes tai vienas sudėtingiausių žanrų kine. Primygtinai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžiau, aš tave myliu!" / "Paris, Je t'aime"

Sveiki visi,

Kanų kino festivalio puošmena ir nostalgiškasis filmas „Paryžiau, aš myliu tave“ (Paris, Je t‘aime) (2006 m.) pagaliau atkeliavo ir į mano kino pasaulį. Šis filmas unikalus ir ypatingai reto žanro ir tipažo, kuris patiks subtilaus, galgi net prancūziško kino gerbėjams. Vikipedijoje filmas apibūdinamas kaip 18 trumpų novelių almanachas apie meilės miestą Paryžių, kurį sukūrė 20 garsių pasaulio režisierių ir dar daugiau garsių viso pasaulio aktorių. Na, ir iš tikrųjų filmas gali pasigirti skirtingų ir pačių pačiausių tiek prancūzų, tiek ir kitataučių aktorių gausa, kurie sutiko filmuotis trumpose, vos 5 minučių pasakojimuose. 

Filmą kurpia skirtingo braižo ir temperamento režisieriai, kuriems patikėta vis kitoks Paryžiaus kvartalas, kuriuose atskleidžiami vis kitokios meilės rūšys, išryškindami Paryžių kaip pilną netikėtumų, mistikos, meilės, skausmo ir džiaugsmo miestą. Filmas primena koliažą, vitražą iš skirtingų spalvų stiklo gabalėlių – tai didelis užmojis, įkūnijantis didmiesčio katilą, kur tuo pačiu metu sprendžiasi daugybė žmonių likimų, tarpusavio santykiai ir meilė. Žinote, filmas patiko tiek savo unikalumu, tiek savo trumpomis novelėmis. Aišku, kai kada norėjosi, kad filmas driektųsi iki begalybės, ypač tose novelėse, kurios labai patiko, bet buvo ir tokių, kur pagalvoji – kažin, ar šitą istoriją būčiau paišęs į šį filmą. Novelių žanrų spektras ypatingai platus – nuo subtilaus humoro, iki skaudžių dramų bei siaubo pasakojimų. Patiko ir tai, kad filmas reprezentuoja Paryžių daugiasluoksnį nuo lotynų kvartalų, nuo priemiesčių daugiabučių iki Eifelio, homoseksualų kvartalo. 

Po filmo jaučiuosi taip, lyg būčiau vartęs katalogą apie Paryžių. Tai ne tik meno kūrinys, bet ir kartu jausmų ir meilės rūšių ekskursija nuo metro požemių iki žmogžudystės dienos metu plačioje aikštėje, nuo žmogaus įsivaizduojamo pasaulio jo galvoje iki paprasto pasisėdėjimo parke su batono gabalu, kada netikėtai po kojomis atsiveria daugiasluoksnis ir įdomus gyvenimas, tada pasijauti, kad iš tikrųjų gyveni, gyveni, gyveni...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.3


 

Jūsų Maištinga Siela