Filmas: "Nuostabi epocha" / "La Belle Époque"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierius Nicolas Bedos man iki šiol buvo žinomas kaip jaunosios kartos romantinių komedijų aktorius, todėl labai nustebau, kad jo režisuotas filmas „Nuostabi epocha“ (pranc. La Belle Époque) (2019) gana įdomi prancūziško stiliaus komedijos drama. Šiame filme pasirodo ryškios prancūzų kino žvaigždės: Fanny Ardant, Daniel Auteuil, Guillaume Canet ir Doria Tillier. Filmas pelnė du „Cezario“ Prancūzijos prestižiškiausio filmų apdovanojimus: už originaliausią scenarijų bei apdovanojimas antro plano aktorei Fanny Ardant.

 

Filmas pasakoja apie pagyvenusią prancūzų porą, kuri po vieno vakaro nusprendžia išsiskirti. Ji – ryški ir aktyvi moteris, pilna kūrybinių ambicijų, o jis – paniuręs ir jau seniai nebedirbantis karikatūristas. Abu netekę gyvenimo aistros, todėl jų gyvenimai išsiskiria. Vyras gauna iš sūnaus psichoterapinį vienos dienos suvaidintą epochos bilietą. Vyras pasirenka 1974-uosius ir aktoriai pagal jo sukurtą scenarijų stengiasi suvaidinti tas pirmojo su žmona pasimatymą akimirkas, kol netikėtai vyrukas pajunta kur kas jaunesnei aktorei simpatiją...

 

Iš tikrųjų šiame karkasiniame ir itin spalvingame filme kaip stebuklų pasaulyje atgimsta pačios įvairios epochos. Kol vieni savo jausmus bando suvokti ir priimti psichoterapeutų kabinetuose, kiti bando išgyventi tai, ko niekada nebegalės susigrąžinti. Tos dekoracijos ir pati idėja apie tokį keistą verstą iš tikrųjų leidžia pačiam žiūrovui pasvajoti apie galimybę sugrįžti į kokią nors epochą ir bent iš dalies išgyventi. Tai tarsi M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ drama su komedijos elementais. Iš tikrųjų vykęs režisieriaus N. Bedos parašytas ir adaptuotas scenarijus, kuris kelia ir šypsnį ir tam tikrą graudulį.

 

Manau, filmas šmaikštus, primena kai kuriuos F. Ozono ir W. Alleno komedijų elementus, todėl dvelkia prancūziško humoro tonais. Veikėjai tampa savo pačių ydų parodijomis, bet tai tik dar vienas psichoterapinis būdas susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Galiausiai visas šis filmas yra bandymas ne tiek grįžti ir gyventi praeityje, įstrigti mūsų įsivaizduojamuose prisiminimuose, bet būtent susigrąžinti dabarties gyvenimo džiaugsmą, o seniems ir gyvenimo monotonijos nuzulintiems sutuoktiniams atrasti vardan ko verta būti kartu. Įdomi pasakojimo forma ir žaismingas pasakojimas, ir pramoga, ir tam tikras gurmaniškas kolibrio gurkšnelis prancūziško romantinio kino mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas tik prasideda" / "Les Beaux Jours"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Gyvenimas tik prasideda“ (pranc. Les beaux jours) (2013), o tiksliau filmą išvertus pažodžiui, turėtų skambėti tiesiog „Gražios dienos“. Aš tiesiog mėgstu prancūzų filmus. Jie minkšti, švelnūs, pilni kažkokios sunkiai nusakomos subtilios kultūros. Panašiai ir šiame filme. Vos tik pamačiau jūrą, kaip pagyvenusi moteris sėdi balkone su vyno taure ir, žinote, viskas, jau nebegaliu. Jau tai prancūziška, jau kitaip. Ir tas vynas visada ir visur – prie stalo, bendraujant, po sekso, prieš susitikimą... Ir niekas neatrodo nusigėrę, visi su šeimomis, sveiki, saikingi. 

Pajutau tą prancūziškos kultūros ir vyno dvelksmą šiame filme. „Gyvenimas tik prasideda“ – tai pasakojimas apie ką tik į pensiją išėjusią dantistę, kuri netekusi savo geriausios draugės, bando „užmušti laiką“ vienišų ir pagyvenusių žmonių kursuose. Ten ir sutinka kone į sūnus tinkantį vyriškį, kuris beregint tampa jos meilužiu. O kaip ilgametis sutuoktinis? Dvi suaugusios dukros? Ar iš tikrųjų gyvenimas tik prasideda tada, kada „suvaikėjame“ senatvėje ir imama elgtis taip, kaip norime, atsikratant atsakomybės ir rūpesčių, kurie ilgus dešimtmečius slėgė?

Kadras iš filmo "Gyvenimas tik prasideda".

Apie tokio amžiaus moteris ir jų jaunus meilužius ir mylimuosius yra sukurtas nė vienas filmas. Paskutinis matytas, kuris dabar šauna į galvą, yra filmas „Glorija“, kai senyva moteris desperatiškai stengiasi susirasti vyrą, tačiau „pritraukia“ vis ne tuos ir ne tuos. Žinoma, kad jaudina tas senyvas gyvenimas, nejučia, klausi, o kaip pats nugyvensi tas dienas? Ar irgi norėsis kažko daugiau už užtarnauto poilsio, už rutiną, už pastovumą? Ar irgi norėsis vėjo, permainų, kažkokių neišsipildytų siekių? Kad ir kaip ten bebūtų, filmas sako, kad kartais suvaikėti iš tikrųjų labai sveika, nes iš naujo permąstai savo gyvenimą, išklibini ir nupūti dulkes nuo vertybių sustabarėjusios skalės. Ir tik klausimas kiekvienam iš mūsų – o ką mes pasirinktume?

Filmas nėra itin įspūdingas, tačiau ramus, prasmingas, gaivus, gražus – žodžiu, prancūziškas. Ir žinoma, puikioji prancūzų aktorė Fanny Ardant, kuri buvo tiesiog puiki. Įdomus jos personažas, gal ne toks galingas ir kibirkščiuojantis kaip kai kurie mano matyti jos vaidmenys, tačiau natūralus stabilumas – tai tikriausiai yra tai, ko būtent reikėjo, kuriant šį vaidmenį.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalas amžinai" / "Marija Kalas" / "Callas Forever"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Marija Kalas“, kai kur verčiamas „Kalas amžinai“ (Callas Forever) (2002), kuri 2010 metais buvo rodoma ir „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Marija Kalas“. Nors iš kino kritikų filmas nesulaukė gerų vertinimų, tačiau kino žiūrovams visgi filmas paliko neblogą įspūdį. Iš pradžių ilgai dvejojau, ar žiūrėti filmą, kuriame nėra atkurta tikroji Marija Kalos, o siužetas sukurtas iš fikcijos, apie jos bandymą prieš mirtį susigrąžinti didžiąją sceną, bet po ilgų dvejonių visgi nusprendžiau pažiūrėti ir... nepasigailėjau.

Nors iš pradžių filmas rutuliojosi sunkokai, Jeremy Irons‘as čia vaidino homoseksualą, kuris blaškosi tarp savo asmeninio gyvenimo ir noro prikelti savo kolegę Mariją Kalas antram gyvenimui, kuri baigia užsidariusi nuo pasaulio merdėti depresijos liūne. Ilgai įkalbinėjama galiausiai Kalas ryžtasi „Karmen“ projektui, tačiau čia prasideda didžioji kova tarp tikrojo dainavimo ir fonogramos – kas yra balsas ir talentas, ar teisinga apgaudinėti žmones senesniais įrašais? Marija Kalas vėl pajunta kūrybingumą, tačiau net ji supranta, kad tikrasis balsas jau prarastas ir jo prikelti nepavyks... Dideli dvasiniai išgyvenimai susiję ne tik su prarasto balso smūgiu, bet ir atėjusios senatvės susitaikymu – žmonės sensta ir jie išeina iš savo „geriausių formų“. Tai gan lėtas filmas, bet toli gražu ne sausas, pilnas noro ir troškimų įžiebti aistros gyvenimui, prisiminti jaunystę, bet šalia nuolat eina depresyvios spalvos, nostalgija ir praradimų skauduliai.

Manau, kad tai vykęs filmas, ir nesuprantu, kodėl kritikai „čiuožė“ ant šio kūrinio. Manau, kad per fikciją pavyko užčiuopti tiek Marijos Kalos gyvybingumą, gležnumą, didybę ir eleganciją – tam visai nereikėjo atkartoti Marijos Kalas biografinių žingsnių – gal dėl to ir rūstinosi kritikai, nežinau. Aišku, šio filmo pažiba tikrai nėra J. Irons, nors ir jis geras, visa energetika ir išraiška buvo sutelkta į Marijos Kalas aktorę Fanny Ardant, kurią puikiai prisimenu iš puikaus Ozon‘o miuziklo „Aštuonios moterys“. Tiesą sakant, per visą filmą negalėjau nuleisti nuo jos akių ir tik po filmo suvokiau, jog aktorė tiesiog buvo nepakartojama tiek jausmingumu, tiek puikiais „banguoto charakterio“ šuoliais. Filmas gan graudokas, nes bėga laikas, dūžta likimai, negalima pakartoti to, kas jau seniai praėjo, todėl gaila, kad tikros legendos turi pasitraukti iš scenos. Visos liaupsės ir pagyros puikiajai Fanny Ardent, kuri ištempė visą filmą – tai tikrai nuostabus ir įtikinamas vaidmuo.

Filmas patiko taip pat, gal šedevru nepavadinčiau, bet buvo įdomus ir atskleidžiantis Marijos Kalas charakterio interpretacijas. Žavi juosta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžiau, aš tave myliu!" / "Paris, Je t'aime"

Sveiki visi,

Kanų kino festivalio puošmena ir nostalgiškasis filmas „Paryžiau, aš myliu tave“ (Paris, Je t‘aime) (2006 m.) pagaliau atkeliavo ir į mano kino pasaulį. Šis filmas unikalus ir ypatingai reto žanro ir tipažo, kuris patiks subtilaus, galgi net prancūziško kino gerbėjams. Vikipedijoje filmas apibūdinamas kaip 18 trumpų novelių almanachas apie meilės miestą Paryžių, kurį sukūrė 20 garsių pasaulio režisierių ir dar daugiau garsių viso pasaulio aktorių. Na, ir iš tikrųjų filmas gali pasigirti skirtingų ir pačių pačiausių tiek prancūzų, tiek ir kitataučių aktorių gausa, kurie sutiko filmuotis trumpose, vos 5 minučių pasakojimuose. 

Filmą kurpia skirtingo braižo ir temperamento režisieriai, kuriems patikėta vis kitoks Paryžiaus kvartalas, kuriuose atskleidžiami vis kitokios meilės rūšys, išryškindami Paryžių kaip pilną netikėtumų, mistikos, meilės, skausmo ir džiaugsmo miestą. Filmas primena koliažą, vitražą iš skirtingų spalvų stiklo gabalėlių – tai didelis užmojis, įkūnijantis didmiesčio katilą, kur tuo pačiu metu sprendžiasi daugybė žmonių likimų, tarpusavio santykiai ir meilė. Žinote, filmas patiko tiek savo unikalumu, tiek savo trumpomis novelėmis. Aišku, kai kada norėjosi, kad filmas driektųsi iki begalybės, ypač tose novelėse, kurios labai patiko, bet buvo ir tokių, kur pagalvoji – kažin, ar šitą istoriją būčiau paišęs į šį filmą. Novelių žanrų spektras ypatingai platus – nuo subtilaus humoro, iki skaudžių dramų bei siaubo pasakojimų. Patiko ir tai, kad filmas reprezentuoja Paryžių daugiasluoksnį nuo lotynų kvartalų, nuo priemiesčių daugiabučių iki Eifelio, homoseksualų kvartalo. 

Po filmo jaučiuosi taip, lyg būčiau vartęs katalogą apie Paryžių. Tai ne tik meno kūrinys, bet ir kartu jausmų ir meilės rūšių ekskursija nuo metro požemių iki žmogžudystės dienos metu plačioje aikštėje, nuo žmogaus įsivaizduojamo pasaulio jo galvoje iki paprasto pasisėdėjimo parke su batono gabalu, kada netikėtai po kojomis atsiveria daugiasluoksnis ir įdomus gyvenimas, tada pasijauti, kad iš tikrųjų gyveni, gyveni, gyveni...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.3


 

Jūsų Maištinga Siela