Filmas: "Peteris von Kantas" / "Peter von Kant"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Prancūzų režisierius François Ozon praeityje yra sukūręs, mano galva, ne vieną gerą filmą, tačiau pastarųjų dešimtmečių filmai mano skoniui atrodo gan teatrališki ir lėkštoki. Pastaruoju metu kasmet pateikia po kokį nors kūrinį, mano nuostabai, juos gerai įvertina kino kritikai, o aš vis neprarandu vilties, kad išgyvensiu ką nors įdomaus, žiūrėdamas jo juostas, tad nusprendžiau ir vėl suteikti šansą jo pandemijos metu nufilmuotas filmą „Peteris von Kantas“ (pranc. Peter von Kant) (2022).

 

Medžiaga šiaip labai įdomi. Apskritai F. Ozonui rūpi LGBT temos, problemos, aistros ir klausimai kine. Galima sakyti, jis vienas ryškiausių prancūzų LGBTQ kino kūrėjų, dažnai laviruojantis homoerotikos tema savo kūriniuose. Šis filmas – tai nauja vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio 1972 m. filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“ versija. Ozonas pakeitė pagrindinių veikėjų lytį (iš moterų į vyrus). Kas nežino Fassbinderio, priminsiu, kad tai realiai egzistavęs vokiečių režisierius, kūręs erotizuotas dramas, o pats, nors ir turėjęs santuoką, gyveno savo rate gana atvirą ir komplikuotą homoseksualaus režisieriaus gyvenimą. Galima sakyti, kad pagrindinis veikėjas Ozono filme yra savotiškas Fassbinderio prototipas, nors ir perkurtas iš pastarojo filmo: išvaizda labai panaši. Tiesa, teko matyti apie šį skandalingą režisierių ir biografinį meninį filmą pavadinimu „Enfant Terrible“ (režisierius Oskar Roehler) ir pastarasis man patiko kur kas labiau, nei Ozono filmas.

 

Pasakojimas hermetiškas kaip lėlių namelis, beveik nufilmuotas (matyt dėl pandemijos sąlygų) viename bute. Peteris – garsus režisierius, kuris pasiduoda periodiškai savo mūzoms ir pasijoms, jas dievina, aukština, iškelia, integruoja į savo kūrybos procesą. Atėjo metas, kada Peteris, išgyvenęs vieną etapą, leidžiasi į kitą; jis susipažįsta su jaunu neturtingu imigrantu iš Australijos Amiru, kuris netrukus tampa aikštingu ir išlepintu jaunuoliu. Galiausiai po 9 mėnesių Amiras dėka Peterio tampa pripažintu aktoriumi, bet jau senstelėjęs režisierius nebegali sulaikyti jauno ir arogancijos įgavusio jaunuolio savo bute, todėl panyra į obsesišką nelaimingos meilės savimelodramą...

 

Filmas man nepatiko. Jis pasirodė lėkštai dekoratyvus, ribotas, pernelyg akivaizdus. Veikėjai panašūs į Pedro Almodovaro veikėjus: jie perdėtai komiškai patetiški, nenatūralūs, tarsi „išlupti“ iš kokios pigios devinto dešimtmečio muilo operos. Dialogai neretai irgi sukonstruoti teatrališkai, dažnai perspaustai komiškai. Aš suprantu, kad tai daroma sąmoningai, nes bandoma savaip interpretuoti Fassbinderio kino palikimą, bet toji perdėta aistra būtent ir atrodo neaistringa. Veikėjai kankinasi, bet komiškai, veikia disfunkciškai, nes iš to kaip ir maitinasi. Filme ryškinama Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portreto“ įtampa: senstelėjęs menininkas mėgaujasi jaunuolio kūnišku žavesiu, nes grožis svarbiausias menininko įrankis, aišku, kol jis sureikšminimas.

 

Visgi filmas kalba ne vien apie obsesišką meilę, bet ir apie fetišizmą. Vienas iš tyliausių ir keisčiausių veikėjų – tarnas Karlas, kuris namie slampinėja kaip pantera ir dirba režisieriui. Filmo pabaigoje Karlo vaidmuo pasiekia kulminaciją. Kai Peteris bando „pasikeisti“ ar atsiprašyti, Karlo reakcija (išėjimas arba tylus maištas) parodo, kad net ir didžiausia kantrybė turi ribas. Tai vienintelis momentas, kai Karlas atgauna savo subjektyvumą – jis nustoja būti „daiktu“ ir tampa asmenybe, priimančia sprendimą. Visgi tai teatrališka, sintetiška, todėl su filmo žmonėmis sunku susitapatinti, nes visur tyčia veikia kičas ir sukarikatūrinti veikėjai bei situacijos. Kaip stipriausius filmo aspektus išskirčiau aktoriaus Denis Ménochet pasirodymą (man absoliučiai jo netikėtas vaidmuo) ir garso takelis. F. Ozon tiesiog dievina prancūziškas ano amžiaus stilistikos balades, kurios iliustruoja pagrindinių veikėjų aistrą, bejėgystę ir laikiną jaunystės grožį.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kodas nežinomas" / "Code inconnu" / "Code Unknown"

 

Sveiki,

 

Nepaslėpsiu, kad esu didelis prancūzų aktorės Juliette Binoche gerbėjas, man ji prancūziško kino aktorystės etalonas. Taip pat mėgstu Michael Haneke režisūrą, jis išties yra sukūręs labai puikių ir intriguojančių kino juostų, pvz., „Pianistė“ (2001), „Meilė“ (2012) ir „Paslėpta“ (2005), kuriame taip pat filmavosi J. Binoche. Kitaip sakant, Binoche ir Heneke yra tai, ko paskutiniosiomis dienomis dairiausi kine, tad pasižiūrėjau, kad yra dar senesnis filmas pavadinimu „Kodas nežinomas“ (2000) (pranc. Code inconnu: Récit incomplet de divers voyages). Kaip jau įprasta, kai jau daug gyvenime filmų pamatęs, jau ne visus spėju ir prisiminti. Pasirodo, filmą visgi buvau matęs kokiais 2007 ar 2008 metais, tad tam tikras scenas puikiai atsiminiau, tačiau pamačiau ir bendrąją filmo idėją, kurios galimai anuomet nebuvau permąstęs.

 

Filmas pasakoja apie Paryžiuje gyvenančius sudėtingo likimo imigrantus, kurie kasdien susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Iš tikrųjų pasakojamos dvi atskiros paralelinės istorijos, kurioms vieną dieną lemta persipinti tiesiog... ant sostinės šaligatvio. Pasakojimas gan padrikas, jo struktūra dėl montažo išėjusi, sakyčiau, eksperimentinė, todėl sudėtingai siejasi į vientisą kino idėją. Atskaitos taškas – itin pavykusi pirmoji scena, kada Ana susitinka su savo vaikino jaunesniuoju broliu Žanu, kuris nori pas ją apsistoti, tačiau negalėjo patekti į butą, nes nežinojo durų kodo... Galiausiai Ana nuperka jam bandelę, o pati skuba į aktorės darbą. Žanas numeta šiukšlę ant benamės, kurią stoja ginti imigrantas iš Afrikos, dėl ko įvyksta didžiulis konfliktas, įtraukdamas imigrantų iš visokiausių pasaulio kampelių sūkurį, o pastarieji nesusikalba kultūriškai, nes kiekvienas savo elgesį „matuoja“ savo supratimo lygiu, todėl negali susitarti, kas yra pagarba ir kiti dalykai.

 

Galiausiai rodomi intarpai iš Anos filmavimo aikštelės, kur ji filmuojasi trileryje, kurį montuoja su filmo kūrėjų komanda, taip pat rodoma benamės moters iš Rumunijos asmeninė imigracijos ir deportacijos istorija. Žodžiu, visi sukasi ir malasi savo socialiniuose burbuluose, problemose, darbuose. Režisierius nevysto labai intensyvių ir giliamintiškų vientisų naratyvų kaip, pvz., savo filme „Pianistė“, jis tiesiog žaidžia kino montažu kurdamas mozaikinį koliažą iš nuotrupų, rodydamas Paryžiaus šaligatvio įvykius kaip lemtingus, tačiau žmogaus akiai dažniausiai nepastebimus atsitiktinumus. Labai svarbus Paryžiaus imigrantų tautinis margumas, iš ko kyla, kaip jau sakiau, nesusikalbėjimai – filmas taip ir pavadintas „Kodas nežinomas“, nes nėra būdų ne tik ateiti į Anos butą, bet ir būdų komunikuoti su kitos kultūros, rasės, tautinės tapatybės žmonėmis, nes pasaulėžiūra pernelyg skirtinga. Kitaip sakant, žmonės yra šiame filme pasmerkti būti vieni kitiems svetimi ir tolti vieni nuo kitų, nors ir paradoksalu – jie tankėja, glaudžiasi viename dideliame mieste, tačiau neužtenka empatijos viskam suvokti ir prie visko prisitaikyti.

 

Šiaip filmą buvo sunku žiūrėti, tikėjausi geresnio įspūdžio, daugiau intrigos, besijungiančių sąsajų su pasakojimo fragmentais, tačiau įspūdis, kad bendroji susvetimėjimo problema pavykusi, tačiau įtrauka į patį filmą išliko netolygi. Įspūdinga scena pavadinčiau Anos kelionę metro, kai ją užsipuola agresyvūs kitataučiai provokatoriai, o ji iš visų jėgų stengiasi ignoruoti ir išlikti rami, o iš kitos pusės – šioji situacija būtent atspindi Anos sukurtos personažės filmuojame trileryje būseną, kaip ji nebegali išeiti iš netrukus sudegsiančio kambario. Tiesa, Haneke sukūrė optinę iliuziją, kad nebeaišku, kurios filmo dalys yra Anos gyvenimas, o kurios jos pačios gyvenimas, kitaip sakant, režisierius sulieja filmą filme tikroves ir išgauna lemtingų atsitiktinumų pilną paradoksalių sutapimų matricą, kurios kodas iš tiesų filmo veikėjams neperkandamas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žvėrys" / "The Beasts" / "La bête"

 Sveiki,

 

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen jau nebe pirmą sykį mano dėmesio centre. Prieš kelerius metus matyta jo drama „Mama“ (2019) gal ir netapo geriausiu tuo metu matytu filmu, tačiau šiek tiek išsiskyrė savo šaltumu, rimtumu ir psichologine įtaiga, bet gal man pasirodė pernelyg psichoterapinis, toks per lėtas, stokojantis nepatogumo, nors buvo ir to. Kitas jo filmas „Žvėrys“ (angl. The Beasts) (2022) labai jau nustebino. Jau filmo viduryje teko sustabdyti ir šiek tiek prasikvėpuoti, nes... Nes to labai reikėjo. Aš tokius emocingus sukrėtimus, kuriuos daro kinas, labai mėgstu. Kiti nemėgsta, kitiems reikia patogesnio, aiškesnio kino.

 

Istorija pasakoja apie atokią Ispanijos provinciją, kur kalnuotoje vietovėje nuo seno (tikriausiai netoli Prancūzijos) gyvena ispanų ūkininkai. Daugybę šimtmečių gyvenę vien gamtos ritmu jie beregint susigundo norvegų siūlomais pinigais išpirkti žemes, kad šie galėtų statyti vėjo jėgaines. Visi neišsilavinę ispanai, pavargę nuo darbų ir skurdo pasirašo ir parduoda savo žemes, išskyrus čionai iš Prancūzijos esantį atvykėlį Antuaną ir jo žmoną Olgą. Jiedu svajoja čionai pasenti augindami kopūstus ir pomidorus, tačiau vietos gyventojai suvokia, jeigu Antuanas irgi neparduos žemių, jie taip pat nieko negaus. Prasideda didelis persekiojimas ir teroras, sumišęs su vietos įsitikinimais, genamais socialinio smurto bei nacionalizmo fanatizmo. Netrukus vietos ispanai ima Antuaną užgaulioti, nes jis prancūzas, taigi tik svetimšalis, kuris trukdo jiems gyventi. Prasideda ūkininkų karai, persimaišę su įvairaus plauko patyčiomis, agresija ir persekiojimu...

 

Puikus scenarijus! Kine kalbėti apie smurtą dėl būtinybės sau geriau gyventi ir išgyventi atšiauriame pasaulyje nėra lengva. Ypač, jeigu tai mažo teroro aplinkybės, kitaip sakant, kaimynai ginčijasi dėl gabalo žemės. Bet filmui pavyksta šį konfliktą išplėtoti iki nacionalinio lygmens, nes jame atsispindi seni tautų tebesantys konfliktai ir nesutarimai. Pasirodo, filmas pastatytas pagal tikruosius įvykius ir iš tikrųjų būta kažkas panašaus. Antrojoje filmo dalyje viskas pasisuka gana netikėta linkme, filmas iš dusinančios toksiškos psichologinės atmosferos tampa kriminaliniu trileriu, kažkiek man primenančiu „Kryčio anatomiją“, tačiau be visų tų teisminių scenų. Motinos ir dukters konfliktas papasakojo kur kas daugiau, kodėl žmonės ryžtasi spjauti į pinigus ir visgi iš idėjos pasirenka gyventi geriau sunkiau, sumurkdę rankas į žemes. Žiūrėdamas filmą, aišku, nepateisinau kaimiečių veiksmų, bet supratau jų aklą norą gyventi geriau ir už tai kovoti. Manau, dažnas lietuvis elgtųsi labai panašiai su naujakuriais, galgi net aš pats. Iš tikrųjų čia grumiasi sunkus darbas ir bei daugel amžių užgyventos žemės ir apylinkių teisėtumas prieš Antuano žmogišką siekį tiesiog prigyti svetimame krašte. Banalu, bet pinigai suskaldo bendruomenę. Šiaip filmas man priminė kai kuriais atžvilgiais rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev „Leviataną“ (2014).

 

Filmas slogus, lėtokas, tačiau jame daugybę nepatogių ir psichologiškai aštrių scenų, socialinės ir nacionalinės politinės neteisybės (pvz., policijos lepšiškas neveiksnumas dėl to, kad auka – prancūzas). Filmas, sakyčiau, labai pavykęs ir labai teisingas. Esu pats šokiruotas, kad jam rašau apvalų 10, nes nerandu prie ko prikibti. Nebent tik prie vieno – buvo galima suspausti filmą, sumažinti jį kokiu pusvalandžiu, tačiau netektume gražių kraštovaizdžių.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sent Omeras" / "Saint Omer"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Iš Afrikos kilusi prancūzų režisierė Alice Diop prieš kelerius metus pristatė savo filmą „Sent Omeras“ (pranc. Saint Omer) (2022), kuris buvo rodytas „Kino pavasario“ festivalyje. Šį filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, tad ėmiausi smalsumo vedinas žiūrėti, apie ką ši istorija.

 

Tai šiuolaikinė imigrantų į Prancūziją istoriją, paremta antikine Medėjos istorija. Pasak graikų mitologijos, Medėja, nužudžiusi savo vaikus, pavirto akmeniu. Visais laikais pasakojimai apie vaikžudystę šiurpino visuomenę, o šių pasakojimų imasi ne tik kino kūrėjai, bet ir literatai. Pavyzdžiui, Toni Morrison savo knygoje „Mylima“ atskleidžia vergės savo dukters nužudymo priežastis. Bandymai suprasti, kodėl motina nužudo savo vaiką, yra sudėtingi ir klaidūs. Šiame filme visgi režisierė visą suvokimo „svorį“ meta dviem pagrindinėms veikėjoms – besilaukiančiai literatūros dėstytojai ir rašytojai Ramai, kuri stebi bylos teismo procesus ir dėlioja biografinę knygą bei, aišku, pačiai kaltinamajai Laurencijai, kuri teismo pradžioje prisipažįsta, kad pati nežino, kodėl taip padarė ir kad šis teismas jai turėtų padėti suvokti savo veiksmų priežastis.

 

Šiaip mėgstu teisminio proceso filmus, toji struktūra man priimtina ir suvokiama bei įdomi tuo, kad geba situacijas perteikti analitiniu būdu, dažniausiai atskleidžiant veikėjų veiksmų paradoksalumą. Dažniausiai, kaip ir šios bylos atveju, sudėtinga vienareikšmiškai, žinant aplinkybes ir nusikaltimo kontekstus, pasmerkti kaltinamąją. Visgi filmas kiek priminė seniau matytą „Kryčio anatomiją“, kurioje vėlgi moteris kaltinama savo vyro  nužudymu, tik tame filme labiau veikė detektyvinė paslaptis, o „Sent Omeras“ filme labiau analizuojamos psichologinės ir socialinės priežastys, susijusios su pagrindinės veikėjos imigracijos problemomis, nepateisintais lūkesčiais tėvams.

 

Filme nuskamba tokia įdomi sąvoka „moteris fantomas“ – tai nematoma, asociali, atskirtį ir beviltišką vienatvę patyrusi moteris, kurios viltys sužlugo baltųjų europiečių pasaulyje. Iš tikrųjų labai įdomus filmas pasvarstyti apie visos šios vargšės moters padėtį, kurių dažniausiai visuomenė nenori nei matyti, nei suprasti (prisiminkime Almos Bružaitės bylą prieš daugel metų). Glumina tai, kad pagrindinė veikė išsilavinusi, puikiai kalba prancūziškai, geba skaityti ir analizuoti filosofinius tekstus, tačiau situacija tik rodo, kad akademiniai gabumai nelygūs socialiniai ir kultūriniai adaptacijai. Pats genialiausias žmogus su puikiausiais mokslo pasiekimo rezultatais negavęs meilės, šilumos ir palaikymo gali atimti sau gyvybę, ką čia kalbėti apie į neviltį puolusią motiną... Finale suskamba kaltinamosios advokatės paskutinė ginamoji kalba, kurią reikia atskirai išsirašyti, nes ji pravirkdo – nepaprastai literatūriškai talpi ir esminė kalba, dėl ko verta žiūrėti visą filmą nuosekliai ir iki galo.

 

Mano vertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas pagal Dalvą" / "Meilė pagal Dalvą" / "Love According to Dalva"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierė Emmanuelle Nicot bandė provokuoti savo debiutiniame ilgametražiniame filme „Gyvenimas pagal Dalvą“ (kai kur verčiama „Meilė pagal Dalvą“ ir jis būtų pagal turinį tikslesnis) (pranc. Dalva) (2022) ir kalbėti seksualine prievartos tema iš aukos pozicijos, kai auka nesupranta, kad yra auka, yra įdomiau nei nesibaigiančios smurtinės scenos atviruose filmuose. Filmas gana trumpas, nesiekia net pusantros valandos ir tai yra didelis pliusas tiems, kurie filmus paprastai žiūri vakare prieš miegą ir negali ilgiau išžiūrėti nei dviejų valandų.

 

Istorija pasakoja apie Dalvą, kuri atrodo kaip elegantiška jauna ledi, tačiau jau žiūrint į puikiai sufokusuotas belgų kilmės aktorės Zeldos Samson akis, aišku, kad toli gražu veikėja nėra jokia ledi. Ji tik bando atrodyti kaip suaugusi moteris, nes tokią ją aprengė ir auklėjo tėvas, mat motina ją paliko penkerių. Filme Dalvai viso labo tik dvylika, ji pagal lietuviškus standartus turėtų būti šeštokė, tačiau tėvas ją tvirkino nuo mažumės. Kol tėvas sulaikytas, Dalvai kaip nepilnametei tenka gyventi nuskriaustų vaikų ir paauglių internatinėje prieglaudoje, tačiau vienintelis jos troškimas, kad kuo greičiau tėvą paleistų ir jiedu galėtų būti drauge amžinoje meilėje...

 

Čia vienas iš tų psichopatinių filmų, kuriuos turėtų būti nemalonu žiūrėti, tačiau žiūrint gaila tik pačios Dalvos, nes ji nesuvokia, kad yra auka. Prisiminiau Nabokovo naiviąją Lolitą, tai Dalva ne kažin kuo skiriasi, tik kad nemoka flirtuoti su vyrais ir kaip naivioji Džuljeta deklaruoja meilę tėvui. Mokykloje Dalva patiria užgaules, tačiau užtenka jėgos pritalžyti klasiokę. Nieko nuostabaus, nes smurtinė aplinka „įjungia“ veikėjos savisaugos instinktus ir orumą. Filmo didžiausia intriga yra tikriausiai žiūrovo laukiamas iš Dalvos nušvitimas ir savivoka, jog ja buvo pasinaudota ir kad jai iš tikrųjų reikia visokeriopos pagalbos. Šviesulys visgi yra netikėtai atsiradusi motina, kuri niekaip negalėjo susisiekti su dukra, nes tėvas ją slėpė (kaip veikia Prancūzijoje vaikų teisės, aš nesu tikras, bet negi taip įmanoma, kad motina ieškotų dukters be organizacijų ir teisinės sistemos pagalbos?). Visgi filmas, nors ir nagrinėja sudėtingas seksualinės prievartos padarinius, man jis susižiūrėjo skystokai, tarsi jau matytos temos ir problemos, tačiau neatimsi vieno – ilgai dar atsiminsiu lolitišką jaunosios aktorės veidą, kuris kaip kokios neūžaugos iš Estijos, serijinės žudikės veidelis iš siaubo filmo „Našlaitė“ (2009), kuri į ožio ragą dėl savo apgaulingos išvaizdos surietė ne vieną augalotą ir šiek tiek smegenų turintį vyrą. Tik aišku, Dalva ne toji monstrė iš „Našlaitės“, tačiau tas gebėjimas kadre pavirsti lolitiška auka stebina savo skaidriu naivumu ir įtaiga.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gurmaniška aistra" / "La passion de Dodin Bouffant"

 

Sveiki,

 

Kai praėjusį rudenį keliavau per Paryžių, tada viena iš reklaminių afišų apie prancūzų kiną buvo reprezentuojanti vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran dramą „Gurmaniška aistra“ (pranc. La passion de Dodin Bouffant) (2023) su Juliette Binoche ir Benoît Magimel. Po to teko iš lietuvių girdėti puikių atsiliepimų apie filmą, tačiau tik visai neseniai pačiam teko tuo įsitikinti.

 

Pati istorija siužetiškai nėra niekuo įspūdinga. Ji pasakoja apie realiai XIX amžiuje egzistavusį gurmanišką kulinarijos meistrą Dodin Bouffant, tačiau istorija sutelkta ne į jo karjeros ir pripažinimo užkulisius, bet į tylią meilės istoriją virtuvėje. Tikriausiai tektų atskirai domėtis, kiek scenarijuje yra išmonės, o kiek tikrovę atliepiančių faktų, bet filmas įdomus ne dėl tikslių faktografinių detalių, kiek dėl magiškos virtuvės atmosferos, kurią sukuria režisierius su operatoriais. Namų šefas jau 20 metų su pagalbininke Eugenija dirba virtuvėje ir kasdien gamina pačius įmantriausius patiekalus. Dodinas myli Eugeniją, jis peršasi jai, tačiau Eugenija tikriausiai nujausdama savo fizinę būklę ilgai atsisakinėjo. Galiausiai filme nieko neįvyksta, tik Dobinas veda Eugeniją, tačiau šeiminiu gyvenimu, regis, pasimėgauja vos kelis mėnesius...

 

Lėtame ir apgaulingai „nieko nevykstančioje“ istorijoje yra svarbi tapybiška virtuvės estetika, kurią operatoriai žaismingai „išsiūbuoja“ kadrais. 15 minučių žiūrėti, kai Binoche kuriama veikėja gamina gurmanams vyrams nuostabiausius patiekalus, atrodo, neįtikėtina! Ne tik estetika, bet kuriama ir šiokia tokia įtampa: ar tikrai veikėjai virtuvėje nesusimaus, neatsitiks koks nors gėdingas reikalas? Tačiau tiek siužetiškai, tiek scenarijuje išvengiama visų įmanomo populiariojo kino intrigos kūrimo elementų, todėl „Gurmaniška aistra“ pavyko kaip koks romantizmo epochos švelnus eilėraštis, meilės istorija iš ciberžolių ir rozmarinų!

 

Visgi be visos šios poetikos galima savitai užjausti XIX amžiaus virtuvės virtuozus: kiek daug reikėjo laiko pagaminti samtį sultinio, kad jį galėtum tik užpilti ant veršienos paviršiaus! Turiu galvoje, kad mes šiandien padažiukus nusiperkame už kelis eurus, sultinio kubelių irgi, o tų laikų žmonės turėjo kuistis pusdienį ir ilgiau, kad galėtų pagardinti pagrindinius patiekalus. Neįtikėtina kantrybė ir atsidavimas maisto ruošos aistrai. Šiaip nepaisant visko, filmas demonstruoja spartietiškas virtuvės darbo pastangas ne tik smaginti kitų gomurį, bet ir parodo, kiek daug tikrojo darbo ir nuovargio bei streso atitenka profesionalas. (Čia prisiminiau TV šou laidą „Pragaro virtuvė“ ir Oliverio laidas, kai niekuo rūpintis nereikia, viskas stačiai drebiama iš pakelio tiesiai į puodą ir volia!). Visgi filmas tapybiškas, jautrus ir subtilus. Manausi, kad nesu didelis kulinarinių filmų mėgėjas, bet vis žiūrėdamas ir juos girdamas turiu pripažinti, kad tie filmai mane paveikia itin gurmaniškai!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metai buvo sunkūs" / "Une année difficile"

 Sveiki,

 

Su metais imu vertinti komedijas kaip kino žanrą! Anksčiau galvodavau, jog tamsios, niūrios ir sudėtingos dramos yra geriausia, ką galima pasirinkti Kino pavasaryje, tačiau pastebiu, jog taip nebemanau. Sėdėdamas kino salėje ir žiūrėdamas naujausią prancūzų režisierių Éric Toledano ir     Olivier Nakache komediją „Metai buvo sunkūs“ (pranc. Une année difficile) (2023) pagavau save vėl besijuokiantį iš prancūziškų juokingų situacijų. Bet visgi pridursiu, jog kaskart susierzinu, kai kur nors pamatau tų pačių režisierių be proto populiarų filmą „Neliečiamieji“, kuris man pernelyg holivudinis ir banalus, tačiau prieš daugel metų tapęs Kino pavasario metų žiūroviškiausiu filmu.

 

Visgi „Metai buvo sunkūs“ visais atžvilgiais įdomesnis ir aktualesnis. Tikriausiai daug kas domisi ir galėtų išdėstyti argumentus vienokiu ar kitokiu klausimu dėl klimato kaitos, tačiau vis daugiau ir daugiau vakariečių pametę galvas dėl šio reikalo ne tik atsisako susiveržti vartotojo diržą, bet ir plačiai bei agresyviai protestuoja. Kitaip sakant, jeigu žmogui gerai praskalautos smegenys, klimato kaitos judėjimas ir idėjos gali tapti galinga politine jėga. Ir agresyvi jėga. Ten, kur norima gerų pokyčių, visada atsiranda, kas geba geras idėjas paversti savo interesų ginklu ir kurstyti nesantaiką. Juk į valdžią anuomet atėję bolševikai su socialistinėmis gražiomis idėjomis irgi norėjo gero, tačiau kažkas pasinaudojo tomis idėjomis pasistatyti visiškai kitokią imperiją. Neretai susimąstydavau, jog po šia iš pažiūros lengvoka prancūzų komedija visgi keliamos nevienareikšmiškos idėjos apie protestuotojų etiką, viešą smurtą ir tariamus bei galimus galios demonstravimo variantus. Du prasilošę draugeliai (Albertas ir Bruno) prisiplaka prie klimato kaitos aktyvistų, siekdami sau naudos, ir tampa dar aršesni to judėjimo šalininkai, nors jiems nerūpi nei vegetarų pozicija, nei tuo labiau tikrieji šio judėjimo principai. Jie tiesiog linksminasi iš to, ką daro, nes tai jiems naudinga.

 

Nesakau, kad žaliasis radikalusis judėjimas ir protestai panašūs į performansus yra blogi, tačiau jau dabar net mūsų mokyklas drebina bauginančios žinios, ši problema itin braunasi į švietimą ir yra dažniausiai mitologizuojama statistikos skaičiais. Statistika, juk žinia, yra sąmokslo teorijos prostitutė, ji labai greitai pažeria nepamatuotų skaičių ir gąsdina, gąsdina, todėl natūralu, jog ir šiame filme gan kritiškai galima įžvelgti ne tik vartotojų savanaudiškumą, bet ir pačių protestuotojų klimatologines žinias, kurias, kaip žinia, negalime niekaip patikrinti, tik tikėti  kažkieno pateiktais skaičiais. Gal tiesa iš tikrųjų randasi kur nors per vidurį?

 

Visgi filmo klimato kaitos radikalusis judėjimas tėra tik svogūno lukštas, filmas iš tikrųjų tik naudojasi aktualijomis tarsi nuotaka, kuri matuojasi vestuvinę suknelę, bet tekėti nesiruošia. Visgi filmo didysis vyksmas yra komiškas nevykėlių lošėjų gebėjimas įsitvirtinti tam tikroje sektą primenančioje komunoje, laviruoti savo kėslus su grupės interesais ir iš to komiškai dar išlošti. Filmas linksmas, dinamiškas, jame skamba puikių garso takelių, kurie brėžia paryžietiškas nūdienos spalvas, bet ir primena kai kada XX a. vidurio romantiškus bučinius ant Senos upės tiltų. Filme pasirodo šių dienų tikrosios prancūzų kino žvaigždės, sukūrusios ne vieną įsimintiną vaidmenį, tad dažnas iš jų vėl juos atpažins.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Benedeta" / "Benedetta"

 Sveiki, kino žiūrovai,

 

Nyderlandų kilmės režisierius Paul Verhoeven kartu su belgų ir prancūzų aktoriais pandemijos apsiustoje Europoje ir Kanų kino festivalyje pristatė erotiškai pulsuojantį trilerį apie XVII amžiuje, kai Italiją siaubė maras, vienuolyne gyvenusią seserį Benedetą. Filmas „Benedeta“ (pranc. Benedetta) (2021) buvo kino kritikų sutiktas palankiai, giliai tikinčiųjų – nelabai dėl tam tikrų savaime suprantamų įsitikinimų. Taip pat nesunku suprasti ir priežastis, kodėl kine (nors gal esama kokių nors ir senesnių kino pastatymų?) nesiryžo kalbėti apie Benedetos gyvenimą.

 

Benedeta – turtingų ir religingų italų šeimos mergaitė, kuri paliekama vienuolyne. Tikinti, dievobaiminga ir pamaldi Benedeta iš tikrųjų nuolat kalba apie stebuklus, filmo scenose jie ir įvyksta (paukštis nusituština ant plėšikų galvos, statula maldos metu vos nesutraiško mergaitės). Augdama vienuolyne ir tapdama moterimi Bernedetos tėvai vieną apsilankymo dieną išperka netašytą ir tėvo prievartaujamą jauną merginą, kad ši pereitų vienuolių globon. Naujoji vienuolė Bartolomėja netrukus suvilioja savo užtarėją Benedetą ir prasideda ilgas kančios, savęs engimo, priėmimo Benedetos etapas, iliustruotas bauginančiais mistiniais religiniais regėjimais. Benedeta tiek įtikėjusi, kad yra Jėzaus Kristaus sužadėtinė, kad visur regi savo ganytoją kaip šviesos karį, kol jis netampa erotiškai gundančiu velniu.

 

Filmas balansuoja tarp kūniško geidulio, su kuriuo vienuolės kovoja ir neretai pralaimi, bei mistinio trilerio dėmens. Kai šitokia slogi ir paveiki vienuolyno atsidavimo tikėjimui atmosfera, keista, kad kas antra vienuolė nėra paskelbta šventąja dėl atsivėrusių stigmų ir vizijų. Tiesa, Benedetai taip pat atsiveria visos stigmos, įskaitant ir kaktoje paliktas Jėzaus erškėčio vainiko žaidas. Galiausiai viskas pateikiama, kad tai buvo prasimanymas ir Benedetos melas, vaidyba ir žaizdas ji susipjaustė šukėmis. Kitą vertus, kai Benedetos pasaulyje visi, įskaitant ir popiežiaus nuncijų, kuris Bartolomėjai surengė su budeliu kankinimo išbandymus, suponuoja, kad reikia protingai suktis galios ir įtakų pasaulyje, kuriame, deja, nieko nėra švento. Kitą vertus, iš vaikystės statulėlės draugės nudrožtas sekso žaisliukas – tai ne to, ko galbūt tikiesi šiame tik iš pirmo žvilgsnio dievobaimingame filme. Toli gražu filmas ne apie tikėjimą ir regėjimus, kiek apie apčiuopiamą politinę galią, kuri manipuliuoja tikinčiaisiais, priversdama juos jaustis kaltais ir nuodėmingais, menkais ir atgailaujančiais. Atrodo, Benedeta pasirenka malonumų kelią ne dėl to, kad yra sugundoma, bet ir iš dalies suvokdama, kad dalyvauja galios žaidime. Galiausiai ji tampa vienuolyno Motinėle naudodama tuos pačius manipuliacijos triukus.

 

Filmo pabaiga, kai nuncijus nori sudeginti Benedetą, o miesto aikštėje įsiutusi minia nuteisia patį popiežiaus atstovą už maro atnešimą, atrodo daugiau nei cirkas. Tai makabriškai nufilmuota scena, kuri juda kaip kokia karikatūra, nebelieka didingos ir mistifikuotos įtampos, veikiau tik išlauktas holivudinio braižo atpildas: blogiukai gauna į skudurus, o gerieji ir toliau gyvena savo gyvenimus. Iš vienos pusės filmas estetiškas, pagalvojau netgi apie Tinto Brasso erotinius niuansus, veikėjus, apsėstus misterinės jėgos, tačiau iš esmės tyrinėjančius savo prigimtinį kūną, kuris buvo ideologiškai niekinamas, tad, kad pasitenkintum, reikėjo per tuos regėjimus nematyti savęs. Kitą vertus, Benedeta po suirutės ir sukrėtimų vis tiek pasiryžta grįžti į vienuolyną ir ten praleidžia visą likusį gyvenimą, tikriausiai gyvendama iš tų nuotykių (o kaip tai kitaip pavadinsi?) prisiminimų. Kartą pamatyti filmą gal ir verta, jeigu nesibodite provokacijomis ir atskiriate šventumą nuo erotikos, o gal priešingai – ieškote šių dalykų sąsajų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvyliktosios naktis" / "La nuit du 12"

 Sveiki,

 

Mėgstu kriminalinius detektyvus, tačiau neretai nutinka taip, kad filmai vieni įtraukia ir išlaiko įtampą iki galo, o kiti tiesiog praeina be didesnės intrigos. Tiesą sakant, daug kas man rekomendavo pažiūrėti prancūzų režisieriaus Dominik Moll pastatytą „Dvyliktosios naktis“ (pranc. La nuit du 12) (2022), pastarasis Kanų kino festivalyje sulaukė nemažai pagyrimo ir puikių vertinimų. Iš filmo visgi tikėjausi nemažai, juolab kad neseniai žiūrėjau Auksine palmės šakele įvertintą „Kritimo anatomiją“ – puikią kriminalinę istoriją, tad kontekste visgi „Dvyliktosios naktis“ atrodo netgi prastas filmas.

 

Istorija pasakoja apie vidurnaktį nužudytą jauną moterį. Ją kažkas apipylė benzinu ir padegė, o prancūzų policininkai ir kriminalinių bylų detektyvai bando išsiaiškindami kvosdami tai geriausią žuvusiosios draugę, tai jos meilužius, tačiau viskas, prie ko jie prisikasa, vėliau vienaip ar kitaip jiems išsprūsta iš rankų. Pagrindinis veikėjas Johanas tiria byla ir kartais, bent jau man, priminė Nedą Flandersą iš „Simpsonų“, nes toks beskonis ir vertybių vertybes utriruojantis veikėjas gali atbaidyti bet ką. Jis tiesiog tobulai neįdomus, kaip, beje, ir pats tyrimas ir nusikaltimas, kuris nekelia didelio įspūdžio, o vietomis netgi nuobodžiai sekamas neįdomus Johano gyvenimas, išskirtinai susietas tik su stresiniu darbu.

 

Filmas absoliučiai klasikinio kriminalinio „sukirpimo“, tiesa, pabaigoje taip ir nesužinome, kas iš tikrųjų nužudė moterį – lyg ir turėtų būti gero filmo bruožas nepasakyti visko iki galo, tačiau šioje istorijoje nelabai tai suveikia, nes istorija lyg ir statoma pagal klasikinius detektyvo modelius, kai pabaigoje atskleidžiama tiesa. Tiesa, vienintelis lūžis įvyksta nuobodžiajam Johanui, kuris galiausiai pradeda jausti naujai detektyvei potraukį ir nebesijaučia toks flandersiškas tarp haumeriškų savo kolegų. Jeigu rimtai, filmas labai vidutinis visais atžvilgiais, o retkarčiais epizodiškai ir nuobodokas.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kritimo anatomija" ("Nuopuolio anatomija") / "Anatomie d'une chute"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelę nuraškė prancūzų režisierė Justine Triet su detektyvine kriminaline drama „Kritimo anatomija“ (kai kur verčiama kaip „Nuopuolio anatomija“) (pranc. Anatomie d'une chute) (2023) ir, kaip mėgsta pabrėžti festivalio rengėjai lytiškumą, tai viso labo tik trečioji moteris režisierė, pelniusi šį apdovanojimą (kiti: „Pianinas“ 1993, „Titanė“ 2021). Pernai makabriškai ciniškas „Liūdesio trikampis“ pelnė šakelę švedams.

 

Beveik pustrečios valandos filme, atrodo, lyg ir nieko itin šokiruojančio, kas nenutiktų paprastame detektyve, nevyksta. Filmas europietiškai globalus, todėl savaime multikultūrinis ir probleminis šeimiškai. Pagrindinė veikėja Sandra – vokietė, vyras, kuris numiršta – prancūzas, abu kalbasi namie tik angliškai, o vaikas – hibridas. Suaugusieji turi savų ambicijų dėl gyvenimo veiklų, meninių ambicijų. Užuot rašęs, vyras restauruoja kalnuose paveldėtą savo trijų aukštų namą. Iš jo vieną dieną ir iškritęs miršta, o žmonai Sandrai tenka aiškintis ekspertams ir teisėsaugai, kol jos byla netampa žinoma nacionaliniu lygiu, tada į detektyvą įsitraukia visi, kam patinka šunų lenktynės, kitaip sakant, azartas. Ar nuteis žmoną už vyro nužudymą, ar ne? Ar ji kalta? Ar ji monstras? Režisierė išnaudoja visus klasikinio televizinio kriminalo variantus t. y., narplioja asmeninius šeimos skalbinius, iškelia visą neskanumą ir problemas į viešumą teismo salėje ir dar supriešina visuomenę, hiperbolizuodama plėšrų ir ne visada taktišką prokuroro puolimą įtariamosios atžvilgiu. Tiesiog klasika.

 

Didžiausias koziris istorijoje – aklas sūnus Danielius, kuris liudija netvirtai, iškraipo faktus, privelia nesąmonių, nuo kurių žiūrovui stebėti visą istoriją tik smagiau. Šiaip iš tikrųjų filmas paliečia ne vieną temą. Viena įdomesnių – sudėtingas internacionalinių menininkų gyvenimo priešprieša (noriu pagirti, kad konflikto barnio dialogai iš abiejų veikėjų buvo sukonstruoti ir perteikti labai įtikinamai!); kita tema – kaip viešojoje erdvėje kuriamas žmogaus monstro portretas ir šiuo atveju viešieji teismai, paversti televiziniais cirkais, tampa griaunančia jėga pačiai Sandrai, kad net nebelieka vietos tikrajam gedului. Per pustrečios valandos filme daugmaž išaiškėja tikroji istorija, bet ne tiek, kaip Holivude, kad būtų viskas žiūrovui paraidžiui išskiemenuota. Galiausiai stipriausia filmo dalis yra užkoduota pačiame filmo pavadinime „anatomija“, kas ir reiškia ne tik detektyvinio galvosūkio narpliojimą, bet ir sudėtingų menininkų šeimos santykių peizažą, su sudėtingai utriruotais konfliktais ir veikėjų lūkesčiais, kylančiais iš buitinio lygmens ir peraugančius į labai motyvuotus psichologinius barjerus, traumines patirtis. Čia kriminalas tėra tik paviršius pademonstruoti, kas yra tikrasis šios istorijos vidinis „įdaras“.

 

Pagrindinį Sandros vaidmenį sukūrė vokiečių garsi ir jau mano pamėgta aktorė Sandra Hüller („(Ne)tobulas vyras“, 2021; „Tonis Erdmanas“ 2016‘ „Requiem“ 2006 ir kt.). Pastaroji su šiuo filmu savo karjeron įsirašė dar vieną sudėtingą, įtaigų ir jaudinantį vaidmenį. Jeigu atvirai – filmas nėra kažin koks labai jau novatoriškas, provokatyvus ar aršiai aštrus kaip antrai „Kvadratas“. Klasikiniais triukais režisierei pavyksta sukurti tiesiog gerai užraugintą daugiasluoksnį detektyvą, perteikti jaudinančiai sumontuotus kadrus, daugiau ar mažiau leidžia jaudintis dėl Sandros gyvenimo ir likimo. Tiesiog geras, neskubus europietiškas kinas ilgam žiemos vakarui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panelė Šambon" / "Mademoiselle Chambon"

 

Sveiki,

 

Kino kirtikai kaips susitarę gyrė prancūzų filmą „Panelė Šambon“ (pranc. Mademoiselle Chambon) (2009), kurį pagal romaną pastatė Stéphane Brizé. Pastarasis rodytas Lietuvoje per „Žiemos ekranai“ kino festivalį bei per LRT televiziją (gal dar galite pamatyti jų videotekoje). Retai kada bepažiūriu senesnę kino juostą, tačiau visgi jaučiu sentimentus prancūziškam kinui, tad nutariau nepraleisti progos.

 

Istorija pasakoja apie statybininką Žaną, kuris turi žmoną ir vaiką, atrodo, jo santuoka puiki, problemų nėra, tačiau vieną dieną jis sutinka sūnaus mokykloje pravesti pasakojimą apie savo profesiją ir netikėtai susižavi elfiškos išvaizdos blondine mokytoja Veronika (beveik Vienuolio „Paskenduolė“ – mano asociacijos). Pastaroji užsisako jo statybos paslaugų ir Žanas mielai pagelbsti panelei Šambon. Netrukus jų santykiai perauga į subtilų flirtą.

 

Atrodo, kad filmas niekuo neypatingas. Paprasta vargana vyro neištikimybės istorija, o mokytoja vilioklė, truputi infantili, truputį nerealizavusi save muzikoje, užmetusi smuiką, flirtuoja savo ilgomis gėlėtomis suknelėmis ir... suvilioja Žaną. Žanas irgi leidžiasi vedamas šio nuotykio. Visa tai perteikiama ne kaip deginanti aistra, pasiutpolkė, bet priešingai – melancholiškai, su klasikinės muzikos intarpais, sakytum, prancūziškai meniškai, išryškinant pagrindinių veikėjų kaltės ir aistros santykį. Iš vienos pusės toks filmas gan jau senamadiškas, paremtas estetiniais sumetimais ir gerai parinktų aktorių duetu, – į juos išties lengva, gal kiek nepatogu dėl neištikimybės, stebėti, kuo viskas pasibaigs. Tiesa, panelės Šambon asmeninė istorija taip ir nepapasakota iki galo, kodėl ji leidžiasi į tokius nuotykius, nepritampa, matome tik iš subtilių detalių, kad ji kenčia, yra vieniša, nerealizavusi savęs ir galbūt dėl tokio būdo pasmerkta likti senmerge.

 

Stebina tai, kad Prancūzijoje yra pedagogų, kurie „kilnojami“ iš vienos vietos į kitą, iš vieno miesto į kitą – panelė Šambon tokia, kuri pavaduoja į dekretą išėjusius ar laikinai dirbti negalinčius pedagogus, o kai jie sugrįžta, jai pasiūlo kitą įstaigą. Patogi sistema. Pagalvojau, kad Lietuvoje visgi šis reikalas nepaeitų...

 

Grįžtant prie filmo. Jis lėtas, subtilus, pirmoji filmo pusė išties intriguoja, subtilumas neretai žavi, ypač gerai susikalbėjo aktorių pora, įdomu buvo stebėti Žaną, užgrūdintą sunkių statybų ir šitaip lengvai pasiduodančiam švelniam flirtui. Filmas pastatytas dar tada, kai kompaktai buvo madingi ir skolinami! O atrodo, kad dar ne taip seniai... Visgi filmo pabaiga buvo niekuo neypatinga, Šambon nepalenda po traukiniu kaip Karenina, o Žanas lieka šeimoje – vienos vasaros flirtas, kuris davė abiem veikėjams savito svaigulio ir vilties, tačiau lyg ir nieko esmingo ar griaunančio neįvyko.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela