Filmas: "Sent Omeras" / "Saint Omer"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Iš Afrikos kilusi prancūzų režisierė Alice Diop prieš kelerius metus pristatė savo filmą „Sent Omeras“ (pranc. Saint Omer) (2022), kuris buvo rodytas „Kino pavasario“ festivalyje. Šį filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, tad ėmiausi smalsumo vedinas žiūrėti, apie ką ši istorija.

 

Tai šiuolaikinė imigrantų į Prancūziją istoriją, paremta antikine Medėjos istorija. Pasak graikų mitologijos, Medėja, nužudžiusi savo vaikus, pavirto akmeniu. Visais laikais pasakojimai apie vaikžudystę šiurpino visuomenę, o šių pasakojimų imasi ne tik kino kūrėjai, bet ir literatai. Pavyzdžiui, Toni Morrison savo knygoje „Mylima“ atskleidžia vergės savo dukters nužudymo priežastis. Bandymai suprasti, kodėl motina nužudo savo vaiką, yra sudėtingi ir klaidūs. Šiame filme visgi režisierė visą suvokimo „svorį“ meta dviem pagrindinėms veikėjoms – besilaukiančiai literatūros dėstytojai ir rašytojai Ramai, kuri stebi bylos teismo procesus ir dėlioja biografinę knygą bei, aišku, pačiai kaltinamajai Laurencijai, kuri teismo pradžioje prisipažįsta, kad pati nežino, kodėl taip padarė ir kad šis teismas jai turėtų padėti suvokti savo veiksmų priežastis.

 

Šiaip mėgstu teisminio proceso filmus, toji struktūra man priimtina ir suvokiama bei įdomi tuo, kad geba situacijas perteikti analitiniu būdu, dažniausiai atskleidžiant veikėjų veiksmų paradoksalumą. Dažniausiai, kaip ir šios bylos atveju, sudėtinga vienareikšmiškai, žinant aplinkybes ir nusikaltimo kontekstus, pasmerkti kaltinamąją. Visgi filmas kiek priminė seniau matytą „Kryčio anatomiją“, kurioje vėlgi moteris kaltinama savo vyro  nužudymu, tik tame filme labiau veikė detektyvinė paslaptis, o „Sent Omeras“ filme labiau analizuojamos psichologinės ir socialinės priežastys, susijusios su pagrindinės veikėjos imigracijos problemomis, nepateisintais lūkesčiais tėvams.

 

Filme nuskamba tokia įdomi sąvoka „moteris fantomas“ – tai nematoma, asociali, atskirtį ir beviltišką vienatvę patyrusi moteris, kurios viltys sužlugo baltųjų europiečių pasaulyje. Iš tikrųjų labai įdomus filmas pasvarstyti apie visos šios vargšės moters padėtį, kurių dažniausiai visuomenė nenori nei matyti, nei suprasti (prisiminkime Almos Bružaitės bylą prieš daugel metų). Glumina tai, kad pagrindinė veikė išsilavinusi, puikiai kalba prancūziškai, geba skaityti ir analizuoti filosofinius tekstus, tačiau situacija tik rodo, kad akademiniai gabumai nelygūs socialiniai ir kultūriniai adaptacijai. Pats genialiausias žmogus su puikiausiais mokslo pasiekimo rezultatais negavęs meilės, šilumos ir palaikymo gali atimti sau gyvybę, ką čia kalbėti apie į neviltį puolusią motiną... Finale suskamba kaltinamosios advokatės paskutinė ginamoji kalba, kurią reikia atskirai išsirašyti, nes ji pravirkdo – nepaprastai literatūriškai talpi ir esminė kalba, dėl ko verta žiūrėti visą filmą nuosekliai ir iki galo.

 

Mano vertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela