Knyga: Lauren Groff "Florida"

 

Lauren Groff. „Florida“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lauren Groff (g. 1978) ir Ann Patchett tikriausiai yra mano mėgstamiausios šiuolaikinės amerikiečių rašytojos. Šios vasaros pradžioje kaip tik perskaičiau kurį laiką mano knygų lentynoje dūlėjusį Matrix romaną ir jis man sugrąžino lengvos, bet įtaigios literatūros skaitymo džiaugsmą, kad net nutariau beveik be eilės grįžti prie praleistos autorės apsakymų knygos Florida (angl. Florida), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Baltos lankos.

 

Pradėsiu emocingai – nuo įspūdžio, kad Lauren Groff yra absoliučiai mano stiliaus rašytoja. Visos jos trys skaitytos knygos, įskaitant ir Floridą, labai patiko. Bandau suvokti, kodėl, ir tegaliu pasakyti, jog rašytoja yra tiesiog puiki ir talentinga pasakotoja. Ne tik pasakotoja, bet ir išmano teksto disciplinos ir valdymo elementus, kurie pritaikyti būtent mano (tikriausiai ir didžiajai daliai skaitytojų) skoniui. Teksto ritmas ir istorijų suvaldymas puikiai išaustas, jame neprarandama pusiausvyra tarp plepėjimo ir intrigos, priešingai – Lauren Groff išlaiko balansą, sukurdama bauginančias Floridos istorijas.

 

Knygą sudaro 11 apsakymų, iš kurių vienos patiko labiau, kitos mažiau. Jau pats knygos pavadinimas sufleruoja, kad knyga bus sutelkta į pietrytinę JAV Floridos valstiją, kuri garsėja tropiniais orais, o dėl savo geografinės padėties nuolat kenčia nuo uraganų ir smarkių liūčių. Tiesa, Floridoje taip pat gausiai veisiasi egzotiški ir pavojingi gyvūnai: nuodingos gyvatės, aligatoriai, pumos. Šie gyvūnai vienaip ar kitaip veikia įvairiuose knygos tekstuose ir kaip simboliai, ir kaip veikėjai ir kaip archetipai. Bendras pasakojimų koloritas yra tirštas ir savitas, dažniausiai istorijos kalba apie veikėjų ribines situacijas, kurios atveda prie tam tikrų egzistencinių suvokimų. Manau, jeigu knyga nebūtų pavadinta Florida, tai tikriausiai būtų pavadinta Uraganas arba Audra, kadangi dažnu apsakymų atveju esminiu įvykių fonu tampa audros leitmotyvas, ar tai būtų emigranto iš Brazilijos įstrigusi parduotuvėje moteris, ar galvos traumą patyrusi moteris, kuri su dviem vaikais bando atokiame miškų namelyje išgyventi audringą naktį. Žodžiu, audringa gamta – tai žmogaus dvasios nušvitimo metas, kada giliausioje nežinioje ir egzistencinėje tamsoje įsijungia žvėriški žmogaus prigimties instinktai išgyventi ir rasti savo gyvenime naujų savęs suvokimo jungčių.

 

Lauren Groff gera atmosferos kūrėja, o tą atmosferą jai padeda kurti unikali Floridos valstijos aplinka, pastaroji išryškina žmogaus prigimtį. „Įsivaizdavo gyvates, miegančias susirangiusias urvuose, ir aligatorius, iškylančius, nes tamsoje ją užuodė, kurnančius į sausumą, baubiančius iš pasalų: ji – tik vienas gyvas pasimetęs padaras tarp daugybės kitų, niekuo neypatinga vien dėl to, kad yra žmogus (p. 168).“ Retsykiais blyksteli puiki teksto poetika, kad ir šiame puikiame stebimo vaiko apibūdinime: „Tarsi tobulas tvenkinys be vėjo, kartą pasakė jos vyras. Įmeti ką nors ir žiūri, kaip grimzta, ir visą likusį gyvenimą matysi tą daiktą, gulintį ant dugno ir spoksantį į tave (p. 181).“

 

Viena svarbiausių visų apsakymo variklių yra baimė. Daugelis veikėjų – moterys. Dažniausiai netekėjusios ir vaikų neturinčios moterys susifokusavusios į asmeninę baimę, kuri alina ir ribinėje situacijoje verčia keisti vertybinį diskursą, neretai tik numanomą, rašytojos net neįvardijamą. Moterys, kurios turi vaikus, dažniausiai išgyvena motiniškos baimės instinktą, kitaip sakant, jos stengiasi apsaugoti vaikus, nors prisipažįsta, kad nėra puikios mamos ir motinomis apskritai niekada nenorėjo būti, tiesiog taip nutiko kaip mūsų Faustai Marijai Leščiauskaitei. Tačiau apsakymų fabula nesistengia nei paneigti, nei kaip nors konfliktuoti feministines temas.

 

Lauren Groff

Turiu keletą apsakymų, apie kuriuos vis dar galvoju ir jie mano mėgstamiausi. Vienas iš jų – Ties pramanytais Žemės apvalios kampais, kurio centre – Floridos pelkių pakraštyje augantis vaikas su vienišu tėvu. Apskritai tai vienas iš apsakymų, kuriame pagrindinis veikėjas yra vyras. Nuosekliai aprėpiamas visas jo gyvenimas nuo vaikystės iki tol, kol jis išleidžia savo dukrą į tolimesnį gyvenimą. Nostalgiškai pavykęs pasakojimas, lūkesčių, meilės, pykčio ir nusivylimų kupinas gyvenimas šalia knibždančių gyvačių verčia svarstyti, ar obuolys nuo obels toli nurieda. Kitas puikus pasakymas – Iporas, kuris pasakoja iš Floridos su dviem mažamečiais sūnumis pabėgusią mamą, kuri apsigyvena Europoje ir bando apkeliauti Bretanės ir Normandijos kraštus, iš kur kilo garsus rašytojas Guy de Maupassanas. Apie pastarąjį bando jau dešimt metų parašyti biografiją. Depresijos ir alkoholizmo kamuojama motina bando susitvarkyti su nusivylimu, augantys vaikai ima suvokti, kad jų mama nėra normali ir jie nėra svetimame krašte normalūs. Autorė išmoningai konstruoja Maupassano biografiją ir geografinį žemėlapį, kryžmina jį su pagrindinės veikėjos nusivylimu ir gyvenimo klystkeliais. Tai ilgiausias knygos apsakymas ir vienas literatūriškiausių, žyminčių gyvenimo nuopuolį ir galimybę atsinaujinti.

 

Taip pat labai man įsiminė Šunys suvilkėja. Apie dvi negyvenamoje saloje paliktas sesutes, kurios bando išgyventi, tikėdamos vien motinos duotu pažadu, kad ji grįš jas pasiimti. Deja, vyresniajai tenka rūpintis nuo bado besigaluojančia jaunėle ir priimti faktą, kad jos niekam daugiau pasaulyje nebereikalingos. Kitas įsimintinas apsakymas – Viršuje ir apačioje, kuriame pasakojama apie jauną studentę, kuri vieną dieną palieką savo vaikiną, namus ir galimybę ko nors pasiekti gyvenime ir pasirinka būti tiesiog bename. Negalėdama paslapčiomis atleisti motinai, kad šioji susikūrė naują santuoką ir nugrimzdo į depresiją, pati nenorėdama tapti josios šešėliu renkasi susinaikinimą. Ilgą laiką ji klajoja su savo automobiliu ir baidosi bet kokios gyvenimiškos kontrolės ir atsakomybės, kol vieną dieną jai palikti kitos benamės vaikai nesudrebina pasaulėlio. Puikus apsakymas apie jaunus žmones, kurie „pakratomi“ gyvenimo socialiniame dugne, kad susivoktų, kad gyvenimą reikia kurti, kartais sunkiai ir uoliai taisant savo tėvų paliktas klaidas.

 

Floridoje esama ir kitų puikių apsakymų, kuriuos verta perskaityti. Šiaip pernelyg dažnai baidausi trumposios prozos knygų, tiesą sakant, nepastebiu, kad daug jos leistų. Turiu galvoje, verstinę, tačiau Florida niekuo nenusileidžia puikiesiems romanams. Žinote, kas man labiausiai patiko? Kad knyga nerėkia kokia nors viena politizuota tema, pavyzdžiui, nėra vien kokia feministinė arba nevaizduoja kokių nors super didvyrių, į socialinius getus kaip probleminį lauką įspraustus veikėjus, kurie neturi pasirinkimo. Lauren Groff pavyksta pralysti pasakojimu ir papasakoti apie susitikimą su nepatogiu savimi. Nėra grėsmingesnio sutvėrimo mums patiems už mus pačius, sako tekstų prasmės. Dažnai nepatogūs ir prie pražūtingų ribinių situacijų priartėję veikėjai neprityrusio rašytojo rankose tikriausiai taptų klišėmis, kitaip sakant, dėl kraupesnio efekto nusuktų jiems galvas, tačiau nė vienas apsakymas nesibaigia kaip serialas, kiekvienam grėsmės akimirkoje paliekamas pilko debesies sidabrinis kraštelis, kitaip tariant, rašytoja palieka už teksto kirbantį saugumo garantą: po šių išmėginimų viskas visiems veikėjams bus gerai. Dievaži, puiki knyga! Labai tikiuosi, kad Baltos lankos nesustos ir galbūt išvers neseniai pasirodžiusią naujausią Lauren Groff knygą The Vaster Wilds.

 

Maištinga Siela