Knyga: Lauren Groff "Florida"

 

Lauren Groff. „Florida“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lauren Groff (g. 1978) ir Ann Patchett tikriausiai yra mano mėgstamiausios šiuolaikinės amerikiečių rašytojos. Šios vasaros pradžioje kaip tik perskaičiau kurį laiką mano knygų lentynoje dūlėjusį Matrix romaną ir jis man sugrąžino lengvos, bet įtaigios literatūros skaitymo džiaugsmą, kad net nutariau beveik be eilės grįžti prie praleistos autorės apsakymų knygos Florida (angl. Florida), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Baltos lankos.

 

Pradėsiu emocingai – nuo įspūdžio, kad Lauren Groff yra absoliučiai mano stiliaus rašytoja. Visos jos trys skaitytos knygos, įskaitant ir Floridą, labai patiko. Bandau suvokti, kodėl, ir tegaliu pasakyti, jog rašytoja yra tiesiog puiki ir talentinga pasakotoja. Ne tik pasakotoja, bet ir išmano teksto disciplinos ir valdymo elementus, kurie pritaikyti būtent mano (tikriausiai ir didžiajai daliai skaitytojų) skoniui. Teksto ritmas ir istorijų suvaldymas puikiai išaustas, jame neprarandama pusiausvyra tarp plepėjimo ir intrigos, priešingai – Lauren Groff išlaiko balansą, sukurdama bauginančias Floridos istorijas.

 

Knygą sudaro 11 apsakymų, iš kurių vienos patiko labiau, kitos mažiau. Jau pats knygos pavadinimas sufleruoja, kad knyga bus sutelkta į pietrytinę JAV Floridos valstiją, kuri garsėja tropiniais orais, o dėl savo geografinės padėties nuolat kenčia nuo uraganų ir smarkių liūčių. Tiesa, Floridoje taip pat gausiai veisiasi egzotiški ir pavojingi gyvūnai: nuodingos gyvatės, aligatoriai, pumos. Šie gyvūnai vienaip ar kitaip veikia įvairiuose knygos tekstuose ir kaip simboliai, ir kaip veikėjai ir kaip archetipai. Bendras pasakojimų koloritas yra tirštas ir savitas, dažniausiai istorijos kalba apie veikėjų ribines situacijas, kurios atveda prie tam tikrų egzistencinių suvokimų. Manau, jeigu knyga nebūtų pavadinta Florida, tai tikriausiai būtų pavadinta Uraganas arba Audra, kadangi dažnu apsakymų atveju esminiu įvykių fonu tampa audros leitmotyvas, ar tai būtų emigranto iš Brazilijos įstrigusi parduotuvėje moteris, ar galvos traumą patyrusi moteris, kuri su dviem vaikais bando atokiame miškų namelyje išgyventi audringą naktį. Žodžiu, audringa gamta – tai žmogaus dvasios nušvitimo metas, kada giliausioje nežinioje ir egzistencinėje tamsoje įsijungia žvėriški žmogaus prigimties instinktai išgyventi ir rasti savo gyvenime naujų savęs suvokimo jungčių.

 

Lauren Groff gera atmosferos kūrėja, o tą atmosferą jai padeda kurti unikali Floridos valstijos aplinka, pastaroji išryškina žmogaus prigimtį. „Įsivaizdavo gyvates, miegančias susirangiusias urvuose, ir aligatorius, iškylančius, nes tamsoje ją užuodė, kurnančius į sausumą, baubiančius iš pasalų: ji – tik vienas gyvas pasimetęs padaras tarp daugybės kitų, niekuo neypatinga vien dėl to, kad yra žmogus (p. 168).“ Retsykiais blyksteli puiki teksto poetika, kad ir šiame puikiame stebimo vaiko apibūdinime: „Tarsi tobulas tvenkinys be vėjo, kartą pasakė jos vyras. Įmeti ką nors ir žiūri, kaip grimzta, ir visą likusį gyvenimą matysi tą daiktą, gulintį ant dugno ir spoksantį į tave (p. 181).“

 

Viena svarbiausių visų apsakymo variklių yra baimė. Daugelis veikėjų – moterys. Dažniausiai netekėjusios ir vaikų neturinčios moterys susifokusavusios į asmeninę baimę, kuri alina ir ribinėje situacijoje verčia keisti vertybinį diskursą, neretai tik numanomą, rašytojos net neįvardijamą. Moterys, kurios turi vaikus, dažniausiai išgyvena motiniškos baimės instinktą, kitaip sakant, jos stengiasi apsaugoti vaikus, nors prisipažįsta, kad nėra puikios mamos ir motinomis apskritai niekada nenorėjo būti, tiesiog taip nutiko kaip mūsų Faustai Marijai Leščiauskaitei. Tačiau apsakymų fabula nesistengia nei paneigti, nei kaip nors konfliktuoti feministines temas.

 

Lauren Groff

Turiu keletą apsakymų, apie kuriuos vis dar galvoju ir jie mano mėgstamiausi. Vienas iš jų – Ties pramanytais Žemės apvalios kampais, kurio centre – Floridos pelkių pakraštyje augantis vaikas su vienišu tėvu. Apskritai tai vienas iš apsakymų, kuriame pagrindinis veikėjas yra vyras. Nuosekliai aprėpiamas visas jo gyvenimas nuo vaikystės iki tol, kol jis išleidžia savo dukrą į tolimesnį gyvenimą. Nostalgiškai pavykęs pasakojimas, lūkesčių, meilės, pykčio ir nusivylimų kupinas gyvenimas šalia knibždančių gyvačių verčia svarstyti, ar obuolys nuo obels toli nurieda. Kitas puikus pasakymas – Iporas, kuris pasakoja iš Floridos su dviem mažamečiais sūnumis pabėgusią mamą, kuri apsigyvena Europoje ir bando apkeliauti Bretanės ir Normandijos kraštus, iš kur kilo garsus rašytojas Guy de Maupassanas. Apie pastarąjį bando jau dešimt metų parašyti biografiją. Depresijos ir alkoholizmo kamuojama motina bando susitvarkyti su nusivylimu, augantys vaikai ima suvokti, kad jų mama nėra normali ir jie nėra svetimame krašte normalūs. Autorė išmoningai konstruoja Maupassano biografiją ir geografinį žemėlapį, kryžmina jį su pagrindinės veikėjos nusivylimu ir gyvenimo klystkeliais. Tai ilgiausias knygos apsakymas ir vienas literatūriškiausių, žyminčių gyvenimo nuopuolį ir galimybę atsinaujinti.

 

Taip pat labai man įsiminė Šunys suvilkėja. Apie dvi negyvenamoje saloje paliktas sesutes, kurios bando išgyventi, tikėdamos vien motinos duotu pažadu, kad ji grįš jas pasiimti. Deja, vyresniajai tenka rūpintis nuo bado besigaluojančia jaunėle ir priimti faktą, kad jos niekam daugiau pasaulyje nebereikalingos. Kitas įsimintinas apsakymas – Viršuje ir apačioje, kuriame pasakojama apie jauną studentę, kuri vieną dieną palieką savo vaikiną, namus ir galimybę ko nors pasiekti gyvenime ir pasirinka būti tiesiog bename. Negalėdama paslapčiomis atleisti motinai, kad šioji susikūrė naują santuoką ir nugrimzdo į depresiją, pati nenorėdama tapti josios šešėliu renkasi susinaikinimą. Ilgą laiką ji klajoja su savo automobiliu ir baidosi bet kokios gyvenimiškos kontrolės ir atsakomybės, kol vieną dieną jai palikti kitos benamės vaikai nesudrebina pasaulėlio. Puikus apsakymas apie jaunus žmones, kurie „pakratomi“ gyvenimo socialiniame dugne, kad susivoktų, kad gyvenimą reikia kurti, kartais sunkiai ir uoliai taisant savo tėvų paliktas klaidas.

 

Floridoje esama ir kitų puikių apsakymų, kuriuos verta perskaityti. Šiaip pernelyg dažnai baidausi trumposios prozos knygų, tiesą sakant, nepastebiu, kad daug jos leistų. Turiu galvoje, verstinę, tačiau Florida niekuo nenusileidžia puikiesiems romanams. Žinote, kas man labiausiai patiko? Kad knyga nerėkia kokia nors viena politizuota tema, pavyzdžiui, nėra vien kokia feministinė arba nevaizduoja kokių nors super didvyrių, į socialinius getus kaip probleminį lauką įspraustus veikėjus, kurie neturi pasirinkimo. Lauren Groff pavyksta pralysti pasakojimu ir papasakoti apie susitikimą su nepatogiu savimi. Nėra grėsmingesnio sutvėrimo mums patiems už mus pačius, sako tekstų prasmės. Dažnai nepatogūs ir prie pražūtingų ribinių situacijų priartėję veikėjai neprityrusio rašytojo rankose tikriausiai taptų klišėmis, kitaip sakant, dėl kraupesnio efekto nusuktų jiems galvas, tačiau nė vienas apsakymas nesibaigia kaip serialas, kiekvienam grėsmės akimirkoje paliekamas pilko debesies sidabrinis kraštelis, kitaip tariant, rašytoja palieka už teksto kirbantį saugumo garantą: po šių išmėginimų viskas visiems veikėjams bus gerai. Dievaži, puiki knyga! Labai tikiuosi, kad Baltos lankos nesustos ir galbūt išvers neseniai pasirodžiusią naujausią Lauren Groff knygą The Vaster Wilds.

 

Maištinga Siela

Knyga: Lauren Groff "Matrix"

 Lauren Groff. „Matrix“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 256.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryškiausia kada nors skaityta knyga apie moterį, kuri krikščionių religiniam pasauliui padarė įtaką, žinoma, buvo autorės Donna Woolfolk Cross Popiežė Joana (Alma littera, 2002). Pamenu labai nemalonius prisiminimus, kaip tikybos pamokoje iškėliau moterų hierarchinį išstūmimą iš katalikų bažnyčios ir kaip pavyzdį savo tikybos mokytojui (o jis buvo kunigas!) paminėjau popiežę Joaną. Anuomet jis nesutriko, nors mano išsišokimai, aišku, jam nepatiko ir aiškiai mane niekino, todėl tarstelėjo, kad tai visiškai neįmanoma, tikriausiai kokių nors perrašytų ir suklastotų dokumentų išmonė, o autorė lengvabūdė eretikė. Kad moterys rašytojas bando kreipti dėmesį į katalikų bažnyčios reikalus ir rekonstruoti arba kažkaip interpretuojant ištaisyti istorinę neteisybę (o jos nepaneigsi!), aišku kaip dieną, kad tai garantuoja sensaciją, nes tai feministiška ir drąsu, kviečia į dialogą, nors tokios literatūrinės sensacijos jau seniai nebe naujiena. Tą daro ir išmoningoji amerikiečių rašytoja Lauren Groff (g. 1978) savo romane Matrix (angl. Matrix), kurį į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė, o išleido Baltos lankos.

 

Lauren Groff lietuviam žinoma iš 3 lietuviškai pasirodžiusių jos knygų. Pirmoji buvo Moiros ir Furijos (Baltos lankos, 2016) – pastaroji buvo tokia gera, kad perskaičiau per kelias dienas ir ji tapo viena geriausių tų metų knygų. Po to pasirodė apsakymų knyga Florida (Baltos lankos, 2019), kuri vis dar laukia manęs knygų lentynoje ir naujausia – Matrix, kuri manęs pralaukė beveik kelerius metus. Šiaip net nebūčiau tikriausiai ėmęs į rankas, nes visada atsiranda degančių svarbių naujienų, tačiau šią vasarą susiėmiau ir pradėjau skaityti laukiančias knygas. Iš tikrųjų net nežinojau, ko tikėtis iš Matrix, nes internete nuomonės vyravo gana prieštaringos, kai kurios bylojo apie knygos klampų bei sudėtingą tekstą, tačiau vos tik pradėjau skaityti, nebegalėjau sustoti. Ak, Lauren Groff, kodėl aš tave tiek ilgai atidėliojau ir neskaičiau, ką?!

 

Autorė iki rašymo darbų padarė didžiulį tyrimą apie kadaise egzistavusią Mariją Prancūzę, vieną pirmųjų moterų poečių istorijoje. Štai ką apie ją sako Visuotinė lietuvių enciklopedija: „Marie de France 1154? 1189?, prancūzų poetė. Gyveno Henriko II Plantageneto ir Eleonoros Akvitanietės dvare. Pirmoji moteris, pradėjusi kurti poeziją prancūzų kalba. Žymiausi kūriniai: pasakėčių rinkinys Ezopas (Isopet) ir naratyvinė poema bretonų legendų siužetais Lė (Lais, parašyta oktosilabine eilėdara nuo 100 iki 1000 eilučių, išliko 12). Poemoje vyrauja bretonų legendoms būdingos meilės ir stebuklo temos: Lė apie Lanvalį (Lais de Lanval), Lė apie sausmedį (Lais de chèvrefeuille), Lė apie Ioneką (Lais D’Yonec), Lė apie Laostiką (Lais du Laostic). Sukūrė savitus herojų paveikslus, kėlė dorovės problemas, pvz., skirtingų lyčių santykių padorumo. Poema aiškios kompozicijos, būdinga nuoseklus įvykių dėstymas. Jos kūryba veikė prancūzų naratyvinės poezijos raidą. 20 a. anglų rašytojas J. Fowlesas pagal Marijos Prancūzės lė Elidukas (Eliduc) sukūrė to paties pavadinimo novelę. Lietuvių kalba išleistas rinkinys Lė (2004).“

 

Iš tikrųjų verta apie ją pasidomėti, kad suvoktumėte, kaip toli ir kaip laisvai rašytoja Lauren Groff interpretuoja šią asmenybę, kurdama jos literatūrinį portretą ne vien tik iš skurdžių istorinių duomenų, bet bandydama interpretuoti ir jos literatūrinį palikimą. Bet, žinoma, romaną galima skaityti puikiai ir be istorinių sąsajų, jis daugiabriaunis ir universalus.

 

Romaną iš dalies galima laikyti istoriniu, nors ir interpretacija. Labiausiai romane veikia autorės tirštas pasakojimas, detalus ir išsamus Anglijos ir Prancūzijos Viduramžių politinis, kultūrinis ir buitinis pasaulis. Akivaizdu, kad autorė rimtai išstudijavo tiek bažnytinę istoriją, tiek karalienės Eleonoros Akvitanietės epochą. Tiesa, autorė laisvai vaizduoja vidinį Marijos jausmų pasaulį ir rezga intymų karalienės ir jos netikros sesers Marijos meilės istoriją. Po Marijos kilmingosios motinos mirties jaunutė Marija Eleonoros paliepimu atiduodama į skurdų moterų vienuolyną, nes ji pernelyg negraži būti ištekinta. Deja, XI-XII amžių sandūroje monarchai turėjo daugybę nesantuokinių vaikų, kuriuos vienaip ar kitaip ištekindavo, apvesdindavo arba atiduodavo bažnyčios globon.

Lauren Groff

 

Marijos išvaizda išskirtinė, primenanti karingąsias amazones. „Net abatė dirba, ir milžiniška Marijos jėga užima Nestei kvapą; abatė kiek panėši į jautkarvę, tą keistą sutvėrimą nei vyriškos, nei moteriškos giminės, abiejų tuo pat metu. Na, Marija visuomet buvo stipri. Nestė jaučia Marijos kūno jėgą, lyg net dabar jis judėtų po jos ranka (p. 110).“ Akivaizdu, kad Marija kaip moteris yra pernelyg vyriška ir nedaili pagal to meto supratimą. Kita vertus, Marijos moterų giminė yra (ne)sėkmingai dalyvavusi moterų Kryžiaus žygyje į Jeruzalę, ji taip pat puikiai joja arkliu ir išmano kovos strategiją. Akivaizdu, kad išvaizda neapdovanota, bet apdovanota apsukrumu ir sumanumu. Patekusi į abatiją, kurioje vienuolės iš bado krenta kaip musės, netrukus dėl savo protinių gebėjimų ji atstato vienuolyną iš pagrindų ir žinia apie šį klestėjimą pasklinda net iki Romos.

 

Man sunku pasakyti, kiek šis romanas yra lesbietiškas. Galgi visai net nėra. Daugiausia Marija myli karalienę Eleonorą, bet dėl tremties bando jos nekęsti. Bėga dešimtmečiai ir susirašinėjimai iš vienuolyno, pačios Eleonoros kalinimas tęsia platonišką meilės ir neapykantos kovą. Dažniausiai Marijos vidiniame pasaulyje. Beveik visas romanas vyksta abatijoje, kur Marija iš vyresniosios galiausiai tampa abate, visų vienuolių motinėle. Autorė įterpdama menamą kalbą į pasakojimo srautą tekstą komponuoja kaip kokį viduramžių epą ar sakmę, kuriame vyksta ir mistinių, ir pramanytų, ir visai realių dalykų. Vienuolynų moterų gyvenimas primena atskirą moterų civilizaciją, nors ji ir paklūsta patriarchalinei bažnytinei sistemai, visgi tai moterų pasaulis ir jų taisyklės, todėl Marija, trokšdama pakeisti ir gerinti moterų gyvenimą, iš feministinės perspektyvos ima laužyti popiežių primestas taisykles. Po vienos nelaimės ji imasi itin eretiškų dalykų, pavyzdžiui, kaip kunigas laikyti mišias, taip pakurstydama apkalbas apie raganavimą, nenuolankumą. „Veidais nusirita sumišimas – kuri nuodėmė mažesnė, palikti mišias ar klausytis, kaip jas aukoja moteris? (p. 179).“

 

Visgi romanas apčiuopia jau Viduramžiuose pasireiškusį moterų emancipacijos poreikį. Tekstas iš vienos pusės apie Mariją abatę ir pamaldžių moterų pasaulį, bet iš kitos jis labai politinis, atskleidžiantis, kad norint išlikti, reikia pamiršti mitus apie moterų neįgalumą, silpnumą ir susitepimą. Skaitydamas stebėjausi, kaip autorė kuria moterų bendruomenę, tarsi visos būtų vyrai amatininkai. Vienos sodininkės, kitos gyvulininkės, jos virėjos ir patarėjos, siuvėjos ir gydytojos, jos veda sąmatą, gamina vyną ir alų, skerdžia gyvulius, kasa griovius ir net stato labirintus, daro tokius sudėtingus užtvankų projektus, kad sugriauna visą įsivaizduojamą Viduramžių nekaltų mergelių kultą. Iš kitos pusės lyg ir logiška, juk tai dėl išgyvenimo būtinybės, bet ar realu, turint galvoje, jog vienuolyne dauguma atvykusių jaunų beraščių pavainikių? Abatijos nuskurdinimas, ligos kilo iš socialinio neraštingumo, nemokėjimo valdyti žemės ekonomikos. „... kad jei pareikalautų nuomininkų sumokėti įsiskolinimus, neliktų aukų abatijai, mat visa diduomenė susigiminiavusi, kai Marija pati žinanti, ir stoti prieš vieną būtų stoti prieš visus (p. 52).“ Nemaža romano dalis yra apie Marijos bandymą suvaldyti vidines vienuolyno intrigas, prietaringumą ir ekonomiką.

 

Autorė kuria įspūdingą Marijos portretą, gyvą ir jautrų, bet kartu ją mitologizuoja, paverčia revoliucioniere, kare Ksena, amazone ar net Žana d‘Ark, kuri gyvens dar tik po kelių šimtmečių. Tiesą sakant, man net nelabai svarbu, kad autorė iš tikrųjų naudojasi stereotipiniais stiprios moters vyrų pasaulyje modeliais, net nelabai reikia žinoti, kiek čia panaudota tikrų istorinių aplinkybių, nes visas teksto skanumas ir įdomumas yra pačiame Lauren Groff pasaukimo aistroje. Pasižymėkite paraštėje, tai puiki rašytoja, kuri turi ugnies savyje, todėl, jeigu girdėjote, kad Matrix skaitosi sunkiai, tai, sakyčiau, yra iš lengvų tekstų lepumo ir skaitytojų, kurie nekelia reikalavimo stiliaus autentikai. Matrix tekstas yra puikus poetinės prozos teksto pavyzdys, kuris aistringai, įtaigiai perteikia epochos aplinką ir aplinkybes, sukuria iliuziją, kad iš tikrųjų taip ir turėjo būti bei galėjo būti – kurti įtaigiai iš šiuolaikinės literatūros perspektyvos apie nebūtą mitą yra tikros rašytojos talentas. Man sunku apsakyti, kokį patyriau malonumą skaitydamas tiesiog tvarkingą ir puikiai Akvilinos Cicėnaitės išverstą tekstą, kuris toli gražu ir nelengvas, bet literatūriškai nušlifuotas ir rafinuotas. Matrix labai skiriasi nuo Moirų ir Furijų, atrodo, lyg parašė visai kita rašytoja, tačiau neatimsi vieno – abiejuose pulsuoja suveržta ir įtaigi pasakojimo aistra ir įtaiga. Ar bereikia sakyti, kad po Matrix bėgau nupūsti dulkių nuo neskaitytos Floridos? Labai tikiuosi, kad skaitytojų prieštaringumas neprivers leidyklos apsigalvoti toliau versti ir leisti Lauren Groff knygas.

 

Maištinga Siela 

Kalėdinės dovanėlės iš leidyklos "Baltos lankos" Maištingai Sielai

Sveiki,

Iš tikrųjų net nustebau... Ėjau atsiimti siuntinio, nežinodamas, nei kas jį siuntė, nei iš kur, bet tam tikrų įtarimų turėjau. Jau antri metai, kai leidykla Baltos lankos nustebina savo kalėdinėmis dovanėlėmis – knygomis ir specialiai man skurta įsegama emblema. Nežinau, kada prisėsiu prie šių knygų, nes dabar eilėje laukia nemaža susikaupusių naujai išleistų geros literatūros knygų stirta. Bet reikia manyti, kad greitai, reikia manyti...

Ačiū leidyklai už tokį išskirtinį dėmesį.

Jūsų Maištinga Siela