Knyga: Hernan Diaz "Pasitikėjimas"

Hernan Diaz. „Pasitikėjimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 432.

 

„Dievas yra pats neįdomiausias atsakymas į įdomiausius kl. (p. 413).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra knygų, kada nežinai, ko iš jų tikėtis, nors jos apdovanotos pačiomis įvairiausiomis ir garsiausiomis literatūrinėmis premijomis. Viena iš tokių – argentiniečių kilmės amerikiečio autoriaus Hernan Diaz (g. 1973) antrasis romanas Pasitikėjimas (angl. Trust), nominuotas Booker Prize, o 2023 metais pelnė Pulitzerio premiją. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė-Charles.

 

Reikia pripažinti, kad man labai svetimas Volstryto verslo ir ekonomikos pasaulis, nieko neišmanau nei apie akcijas, nei apie obligacijas ir man tas pinigų sukimosi mechanizmas-sistema absoliučiai nesuvokiamas dalykas, tad, maniau, kad šio pasaulio detalus vaizdavimas apsunkins romano skaitymą, bet visgi nelabai. Tiesa, yra tų skyrių, kur autorius kruopščiai ir detaliai perteikia XX amžiaus pirmosios pusės veikėjo Endriaus Bevelio iškilimą. Jo didžiulis praturtėjimas stebino žmonės, sulaukė apkalbų ir net kaltinimų dėl sukčiavimo. Iš tikrųjų skaitant romaną galima netgi suvokti, kaip veikia didysis verslas, todėl knyga iš esmės nevienalytė, nes, nors ir iš vienos pusės vaizduojami rinkos verslo dėsniai, iš kitos autorius pasakoja asmeninę Bevelio gyvenimo istoriją, susietą su jo žmona Mildreda Bevel.

 

Neįprasta romano struktūra leidžia kurti mitą apie Bevelio iškilimą. Iš vienos pusės, atrodo, kad perpranti vieną tiesą tik iš vienos perspektyvos, tačiau netrukus pateikiamas kitas situacijos matymas. Žinoma, literatūroje tokia perspektyvų „puokštė“ nėra jokia naujovė. Knygą labai gyrė Hernano Diazo kolegė, amerikiečių rašytoja Lauren Groff, kuri taip pat yra išbandžiusi perspektyvų romanų struktūrą kūrinyje Moiros ir Furijos. Pasitikėjimas taip pat turi kažką panašaus į minėtą Lauren Groff romaną, tik tų perspektyvų Diazas pateikia dar daugiau.

 

Pirmasis romano skyrius vadinasi Kapitalas ir tai yra atskiras romanas romane, kurį parašė išgalvotas veikėjas Haroldas Vaneris. Pastarasis remiasi Endriaus ir Mildredos gyvenimais ir sukuria alternatyvią istoriją su pakeistais vardais, o Kapitale dedamas akcentas toks, jog Bevelio prototipas Bendžaminas Raskas buvo verslo ryklys, kuris dėl sunkiai suvokiamų priežasčių sunaikino savo žmoną Heleną Rask beprotnamyje, leisdamas eksperimentuoti pačiais žiauriausiais gydymo būdais. Tai pati darniausia ir, sakyčiau, klasiškai literatūriškiausia romano dalis. Antrojoje Pasitikėjimo dalyje skaitome tikruosius Endriaus Bevelio memuarų Mano gyvenimas apmatus, kuriuos rašo kruopščiai atrinkta kandidatė Aida Pertenca. Šioje dalyje akcentuojami Endriaus šaunumas ir puikumas, o Mildreda kaip jautri filantropė, kuri klausėsi lengvos ir mėgstamos muzikos. Trečiojoje dalyje, jau po Bevelio mirties, Aida Partenca pasakoja apie darbą su Beveliu ir kokį jis norėjo kadaise sukurti apie save ir savo žmoną tiesą, apie savo tyrimus ir įžvalgas, kas iš tikrųjų tokia buvo Mildreda. Galiausiai ji aptinka Mildredos paskutiniųjų gyvenimo dienų dienoraščių įrašus, nuotrupas, kurios tampa viską paaiškinančia ketvirtąja Pasitikėjimo dalimi.

 

Žodžiu, struktūros įvairovė, pasakojimo registrai ir stilius kaskart kiekvienoje dalyje labai kinta. Žinoma, kad nuobodžiausi buvo Endriaus Bevelio memuarai, nes viskas pernelyg gražu ir be intrigos, tačiau tikriausiai šioji knygos dalis svarbi, nes ji perteikia, kaip klastojama ir kuriame istorijos faktai. Tenka pripažinti, kad būtent romano stiprioji pusė pasirodė struktūros pasiteisinimas.

 

Romanas turi savitai svarbų feministinį dėmenį. XX a pirmojoje pusėje, deja, neturime nė vienos verslininkės moters, kuri savo protu ir verslumu prilygtų Volstryto pasaulio vyrukams. Žodžiu, verslą ir ekonomiką, politiką ir karą organizuoja vyrai ir iš tos tradicijos ateina posakis, jog pasaulis priklauso vyrams. Moterų balsai buvo pritildyti, jos slėpėsi už įtakingų ir stiprių vyrų ir kaip aukos, ir kaip slaptos vyrų patarėjos, o dar kai kada – kaip sąmoningos lyderės, kurios suvokė, kad negalėtų save atvirai realizuoti pasaulyje. Iš to, kaip Bevelis perteikia savo „vyrišką“ kasdienybę, galime suvokti, kaip XX a. kostiumuoti vyrai organizavo viešą savo įvaizdį, kuris, tiesą sakant, man toks primityvus, kad beveik niekada tokiu nenorėčiau būti. „Nuo pirmadienio iki penktadienio po darbo aš traukdavau į statybų aikštelę. O kiekvieną savaitgalį vykdavau į „La Fiesloną“ dovanų ir prikrautu automobiliu, kad kompensuočiau savo nebuvimą. Visai kaip ir mano tėvas (p. 173).“ Romane svarbus patriarchalinis galios paveldimumas, kuris tampa esminiu Bevelio pasididžiavimu, maitina jo vyrišką ego.

Hernan Diaz

 

Užguitos ir visuomenės suprimityvintos moterys – tokią kūrinio probleminę nišą paryškina veikėja Aida Pertenca, kurios memuarai priartėja netgi prie tam tikro detektyvinio žanro. Jos santykiai su italų imigrantu tėvu, neaiškus tipelis draugas Džekas ir slapti įsipareigojimai parašyti galingajam Beveliui įtinkančius memuarus tik parodo, kad vyrų galios pasaulyje moterys vis dar buvo geriausiu atveju be klaidų mašinėle renkanti tarnaitė, tačiau Aida yra ne ką prasčiau įžvalgi, tačiau laikmetis jai neparankus. Aidos analitinis mąstymas leido perteikti skaitytojui tai, ką ir pats skaitytoja jau susidėliojo: „Kai kurie romano elementai turėjo būti grįsti tikrove. Žinoma, tada negalėjau atskirti fakto nuo fikcijos (net ir po visų vėlesnių susitikimų su Beveliu ši skirtis liko neryški), bet įtariau, kad tekste slypi tiesos grūdas. Ką Vaneris išties žinojo apie Endrių ir Mildredą Bevelius? (p 258).“

 

Ateitis skolon – taip vadinasi ketvirtasis skyrius, kuriame skaitytojai pagaliau sužino Mildredos vaidmenį Bevelio gyvenime. Negaliu pasakyti, kad labai nustebino, nes nuo pat pradžių veriasi romano pagrindinė idėja – perteikti daugybę sėkmingų vyrų nutylėtas tikrąsias istorijas iš moters perspektyvos. Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi išmintinga ir galinga moteris yra ne tik folklorinis posakis, bet ir Pasitikėjimo romano esmė. Tiesa, man labai patiko fragmentuotas ir aiškus Mildredos dienoraščių įrašų literatūrinis braižas. Stilius sąmoningai atskleidžia veikėjos imlų protą, sukuria charizmatiškos asmenybės vaizdinį ir tam tikri momentai labai tikroviški ir autentiški, kad kelia įspūdį, jog Hernonas Diazas tikriausiai analizavo panašius moterų dienoraščius iš onkologine liga sergančių kokių nors išlikusių užrašų, nes štrichai labai paveikūs ir įtikinantys.

 

Taigi Pasitikėjimas kruopščiai sukurtas romanas, kuris mums seniai žinomas problemas atskleidžia eksperimentinėmis literatūrinėmis formomis, labiausiai apie viešojo ir privataus gyvenimo neatitikimus. Kur egzistuoja tikroji tiesa? Jeigu ji lieka tik kaip Mildredos dienoraščio įrašai, tai, galima sakyti, kad mes apie pasaulio galinguosius ir Holivudo žvaigždes nežinome nieko, tik dedamės viską labai išmanantys iš to, kas „nubyra“ į socialinius tinklus ir spaudą, ką patys individai mums suprojektuoja ir teigia. Galiausiai romanas leidžia permąstyti, o kaip mūsų pačių tikrovė suprojektuota, ką mes žinome apie savo istorines asmenybes ir politiką? Kas ją kūrė ir perteikė, sudėliojo žodinius vaizdinius? Romanas vadinasi Pasitikėjimas, tačiau kuo iš tikrųjų galime pasitikėti? Knyga, kuri žadina ir verčia reflektuoti apie istorijon nematomus ir nugrimzdusius balsus, dažniausiai įtakingų ir protingų moterų, kurių tikrai būta ne viena.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lauren Groff "Matrix"

 Lauren Groff. „Matrix“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 256.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryškiausia kada nors skaityta knyga apie moterį, kuri krikščionių religiniam pasauliui padarė įtaką, žinoma, buvo autorės Donna Woolfolk Cross Popiežė Joana (Alma littera, 2002). Pamenu labai nemalonius prisiminimus, kaip tikybos pamokoje iškėliau moterų hierarchinį išstūmimą iš katalikų bažnyčios ir kaip pavyzdį savo tikybos mokytojui (o jis buvo kunigas!) paminėjau popiežę Joaną. Anuomet jis nesutriko, nors mano išsišokimai, aišku, jam nepatiko ir aiškiai mane niekino, todėl tarstelėjo, kad tai visiškai neįmanoma, tikriausiai kokių nors perrašytų ir suklastotų dokumentų išmonė, o autorė lengvabūdė eretikė. Kad moterys rašytojas bando kreipti dėmesį į katalikų bažnyčios reikalus ir rekonstruoti arba kažkaip interpretuojant ištaisyti istorinę neteisybę (o jos nepaneigsi!), aišku kaip dieną, kad tai garantuoja sensaciją, nes tai feministiška ir drąsu, kviečia į dialogą, nors tokios literatūrinės sensacijos jau seniai nebe naujiena. Tą daro ir išmoningoji amerikiečių rašytoja Lauren Groff (g. 1978) savo romane Matrix (angl. Matrix), kurį į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė, o išleido Baltos lankos.

 

Lauren Groff lietuviam žinoma iš 3 lietuviškai pasirodžiusių jos knygų. Pirmoji buvo Moiros ir Furijos (Baltos lankos, 2016) – pastaroji buvo tokia gera, kad perskaičiau per kelias dienas ir ji tapo viena geriausių tų metų knygų. Po to pasirodė apsakymų knyga Florida (Baltos lankos, 2019), kuri vis dar laukia manęs knygų lentynoje ir naujausia – Matrix, kuri manęs pralaukė beveik kelerius metus. Šiaip net nebūčiau tikriausiai ėmęs į rankas, nes visada atsiranda degančių svarbių naujienų, tačiau šią vasarą susiėmiau ir pradėjau skaityti laukiančias knygas. Iš tikrųjų net nežinojau, ko tikėtis iš Matrix, nes internete nuomonės vyravo gana prieštaringos, kai kurios bylojo apie knygos klampų bei sudėtingą tekstą, tačiau vos tik pradėjau skaityti, nebegalėjau sustoti. Ak, Lauren Groff, kodėl aš tave tiek ilgai atidėliojau ir neskaičiau, ką?!

 

Autorė iki rašymo darbų padarė didžiulį tyrimą apie kadaise egzistavusią Mariją Prancūzę, vieną pirmųjų moterų poečių istorijoje. Štai ką apie ją sako Visuotinė lietuvių enciklopedija: „Marie de France 1154? 1189?, prancūzų poetė. Gyveno Henriko II Plantageneto ir Eleonoros Akvitanietės dvare. Pirmoji moteris, pradėjusi kurti poeziją prancūzų kalba. Žymiausi kūriniai: pasakėčių rinkinys Ezopas (Isopet) ir naratyvinė poema bretonų legendų siužetais Lė (Lais, parašyta oktosilabine eilėdara nuo 100 iki 1000 eilučių, išliko 12). Poemoje vyrauja bretonų legendoms būdingos meilės ir stebuklo temos: Lė apie Lanvalį (Lais de Lanval), Lė apie sausmedį (Lais de chèvrefeuille), Lė apie Ioneką (Lais D’Yonec), Lė apie Laostiką (Lais du Laostic). Sukūrė savitus herojų paveikslus, kėlė dorovės problemas, pvz., skirtingų lyčių santykių padorumo. Poema aiškios kompozicijos, būdinga nuoseklus įvykių dėstymas. Jos kūryba veikė prancūzų naratyvinės poezijos raidą. 20 a. anglų rašytojas J. Fowlesas pagal Marijos Prancūzės lė Elidukas (Eliduc) sukūrė to paties pavadinimo novelę. Lietuvių kalba išleistas rinkinys Lė (2004).“

 

Iš tikrųjų verta apie ją pasidomėti, kad suvoktumėte, kaip toli ir kaip laisvai rašytoja Lauren Groff interpretuoja šią asmenybę, kurdama jos literatūrinį portretą ne vien tik iš skurdžių istorinių duomenų, bet bandydama interpretuoti ir jos literatūrinį palikimą. Bet, žinoma, romaną galima skaityti puikiai ir be istorinių sąsajų, jis daugiabriaunis ir universalus.

 

Romaną iš dalies galima laikyti istoriniu, nors ir interpretacija. Labiausiai romane veikia autorės tirštas pasakojimas, detalus ir išsamus Anglijos ir Prancūzijos Viduramžių politinis, kultūrinis ir buitinis pasaulis. Akivaizdu, kad autorė rimtai išstudijavo tiek bažnytinę istoriją, tiek karalienės Eleonoros Akvitanietės epochą. Tiesa, autorė laisvai vaizduoja vidinį Marijos jausmų pasaulį ir rezga intymų karalienės ir jos netikros sesers Marijos meilės istoriją. Po Marijos kilmingosios motinos mirties jaunutė Marija Eleonoros paliepimu atiduodama į skurdų moterų vienuolyną, nes ji pernelyg negraži būti ištekinta. Deja, XI-XII amžių sandūroje monarchai turėjo daugybę nesantuokinių vaikų, kuriuos vienaip ar kitaip ištekindavo, apvesdindavo arba atiduodavo bažnyčios globon.

Lauren Groff

 

Marijos išvaizda išskirtinė, primenanti karingąsias amazones. „Net abatė dirba, ir milžiniška Marijos jėga užima Nestei kvapą; abatė kiek panėši į jautkarvę, tą keistą sutvėrimą nei vyriškos, nei moteriškos giminės, abiejų tuo pat metu. Na, Marija visuomet buvo stipri. Nestė jaučia Marijos kūno jėgą, lyg net dabar jis judėtų po jos ranka (p. 110).“ Akivaizdu, kad Marija kaip moteris yra pernelyg vyriška ir nedaili pagal to meto supratimą. Kita vertus, Marijos moterų giminė yra (ne)sėkmingai dalyvavusi moterų Kryžiaus žygyje į Jeruzalę, ji taip pat puikiai joja arkliu ir išmano kovos strategiją. Akivaizdu, kad išvaizda neapdovanota, bet apdovanota apsukrumu ir sumanumu. Patekusi į abatiją, kurioje vienuolės iš bado krenta kaip musės, netrukus dėl savo protinių gebėjimų ji atstato vienuolyną iš pagrindų ir žinia apie šį klestėjimą pasklinda net iki Romos.

 

Man sunku pasakyti, kiek šis romanas yra lesbietiškas. Galgi visai net nėra. Daugiausia Marija myli karalienę Eleonorą, bet dėl tremties bando jos nekęsti. Bėga dešimtmečiai ir susirašinėjimai iš vienuolyno, pačios Eleonoros kalinimas tęsia platonišką meilės ir neapykantos kovą. Dažniausiai Marijos vidiniame pasaulyje. Beveik visas romanas vyksta abatijoje, kur Marija iš vyresniosios galiausiai tampa abate, visų vienuolių motinėle. Autorė įterpdama menamą kalbą į pasakojimo srautą tekstą komponuoja kaip kokį viduramžių epą ar sakmę, kuriame vyksta ir mistinių, ir pramanytų, ir visai realių dalykų. Vienuolynų moterų gyvenimas primena atskirą moterų civilizaciją, nors ji ir paklūsta patriarchalinei bažnytinei sistemai, visgi tai moterų pasaulis ir jų taisyklės, todėl Marija, trokšdama pakeisti ir gerinti moterų gyvenimą, iš feministinės perspektyvos ima laužyti popiežių primestas taisykles. Po vienos nelaimės ji imasi itin eretiškų dalykų, pavyzdžiui, kaip kunigas laikyti mišias, taip pakurstydama apkalbas apie raganavimą, nenuolankumą. „Veidais nusirita sumišimas – kuri nuodėmė mažesnė, palikti mišias ar klausytis, kaip jas aukoja moteris? (p. 179).“

 

Visgi romanas apčiuopia jau Viduramžiuose pasireiškusį moterų emancipacijos poreikį. Tekstas iš vienos pusės apie Mariją abatę ir pamaldžių moterų pasaulį, bet iš kitos jis labai politinis, atskleidžiantis, kad norint išlikti, reikia pamiršti mitus apie moterų neįgalumą, silpnumą ir susitepimą. Skaitydamas stebėjausi, kaip autorė kuria moterų bendruomenę, tarsi visos būtų vyrai amatininkai. Vienos sodininkės, kitos gyvulininkės, jos virėjos ir patarėjos, siuvėjos ir gydytojos, jos veda sąmatą, gamina vyną ir alų, skerdžia gyvulius, kasa griovius ir net stato labirintus, daro tokius sudėtingus užtvankų projektus, kad sugriauna visą įsivaizduojamą Viduramžių nekaltų mergelių kultą. Iš kitos pusės lyg ir logiška, juk tai dėl išgyvenimo būtinybės, bet ar realu, turint galvoje, jog vienuolyne dauguma atvykusių jaunų beraščių pavainikių? Abatijos nuskurdinimas, ligos kilo iš socialinio neraštingumo, nemokėjimo valdyti žemės ekonomikos. „... kad jei pareikalautų nuomininkų sumokėti įsiskolinimus, neliktų aukų abatijai, mat visa diduomenė susigiminiavusi, kai Marija pati žinanti, ir stoti prieš vieną būtų stoti prieš visus (p. 52).“ Nemaža romano dalis yra apie Marijos bandymą suvaldyti vidines vienuolyno intrigas, prietaringumą ir ekonomiką.

 

Autorė kuria įspūdingą Marijos portretą, gyvą ir jautrų, bet kartu ją mitologizuoja, paverčia revoliucioniere, kare Ksena, amazone ar net Žana d‘Ark, kuri gyvens dar tik po kelių šimtmečių. Tiesą sakant, man net nelabai svarbu, kad autorė iš tikrųjų naudojasi stereotipiniais stiprios moters vyrų pasaulyje modeliais, net nelabai reikia žinoti, kiek čia panaudota tikrų istorinių aplinkybių, nes visas teksto skanumas ir įdomumas yra pačiame Lauren Groff pasaukimo aistroje. Pasižymėkite paraštėje, tai puiki rašytoja, kuri turi ugnies savyje, todėl, jeigu girdėjote, kad Matrix skaitosi sunkiai, tai, sakyčiau, yra iš lengvų tekstų lepumo ir skaitytojų, kurie nekelia reikalavimo stiliaus autentikai. Matrix tekstas yra puikus poetinės prozos teksto pavyzdys, kuris aistringai, įtaigiai perteikia epochos aplinką ir aplinkybes, sukuria iliuziją, kad iš tikrųjų taip ir turėjo būti bei galėjo būti – kurti įtaigiai iš šiuolaikinės literatūros perspektyvos apie nebūtą mitą yra tikros rašytojos talentas. Man sunku apsakyti, kokį patyriau malonumą skaitydamas tiesiog tvarkingą ir puikiai Akvilinos Cicėnaitės išverstą tekstą, kuris toli gražu ir nelengvas, bet literatūriškai nušlifuotas ir rafinuotas. Matrix labai skiriasi nuo Moirų ir Furijų, atrodo, lyg parašė visai kita rašytoja, tačiau neatimsi vieno – abiejuose pulsuoja suveržta ir įtaigi pasakojimo aistra ir įtaiga. Ar bereikia sakyti, kad po Matrix bėgau nupūsti dulkių nuo neskaitytos Floridos? Labai tikiuosi, kad skaitytojų prieštaringumas neprivers leidyklos apsigalvoti toliau versti ir leisti Lauren Groff knygas.

 

Maištinga Siela 

Akvilina Cicėnaitė: Akvilinos Cicėnaitės rekomenduojamų knygų sąrašas #VilniusSkaito

 

Geriausios 2023 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

 

Artėjant šių metų pabaigai skubu padaryti geriausių šiais metais perskaitytų knygų ataskaitą ir rekomendacijas Jums, mielieji. 2023 metai nebuvo mano literatūriniai metai, perskaičiau rekordiškai mažai knygų, nes buvau „įkritęs“ į neskaitymo blokus, domėjausi kitomis veiklomis ir ne visada rasdavau laiko knygai. Labai ilgai skaičiau lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (pradėjau rugpjūtį ir baigiau vėlyvą rudenį – laiko oho-ho-ho!), tačiau juk visko ir neįmanoma perskaityti, o ir, žinoma, nereikia, nes už knygos visada yra ir kitas, asmeninis gyvenimas.

 

Visgi džiaugiuosi tam tikromis savo skaitymo tendencijomis, kurios koreliuoja ir su leidyklų pasiūlymais. Šiemet kaip niekad daug LGBTQ+ grožinės ir kokybiškos literatūros, o pagrindinės leidyklos, kurios nesibodi jos leisti yra Baltos lankos ir Kitos knygos. Taip pat išpildžiau savaip anais metais duotą pažadą skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros, tačiau apleidau dokumentiką ir mokslinę literatūrą.

 

Bet... Viena šikna visų laukų neapšiksi!

 

Iš viso perskaityta: 27 knygos.

Užsienio autorių:  18 knygų.

Lietuvių autorių: 9 knygos.

Poezijos: 1 knyga.

 

MANO VERSTINĖS GROŽINĖS LITERATŪROS TOP 10 2023 M.!

Recenzijas perskaitysite paspaudę ant mėlynų nuorodų.

1.Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Metų pradžioje perskaityta knyga paliko visų metų geriausios knygos savotišką šleifą. Jaudinanti škotiška socialinė istorija, menanti asmenybės tapsmą ir savęs priėmimą. Booker premija!

2.Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Daug kas ją spėjo suskaityti dar 2022 metais, tačiau man tik šių metų pirmojoje pusėje. Taip, tai išties įtaigus ir bauginantis romanas apie klaikias pačios rašytojos priklausomybes, o kontekste aidi Danijos besikeičiantis politinis fonas. Dar ilgai galima galvoti apie šią knygą, kuri palieka nevienareikšmišką emocinį foną.

3.Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos“. Didžiulis šių metų skaitinys prilygo kopimui į kalnus, buvo ir šunkelių, nevisai patikusių, tačiau knyga kolosali, suteikianti neįtikėtinai daug žinių apie Vidurio Europą ir jos istorijos raidą. Nepaprasta, tačiau kartu reikia grumtis su teksto platumais, visgi ji viena įsimintiniausių šiemet. 

4. Šių metų grožinę literatūrą baigiau dar vienu Bookerio laureatu – Damon Galgut „Pažadas“. Tai išties skaidrus, poetiškas ir melancholiškas romanas, atskleidžiantis žmogaus prigimties klajones po kultūrinius ir socialinius konstruktų barjerus, prarandant žmogiškumą.

5. J. M. Coetzee „Fo“. Jau sunku įsivaizduoti metų topo be šio autoriaus, nes kasmet pasirodo po naujo romano vertimą ir jis vis dar mano mylimas autorius. „Robinzono Kruzo“ savotiškai nutildytų kontekstų rekonstrukcija, įsimenanti giliomis įžvalgomis, mįslingais kontekstais ir taupia literatūrine išmintimi.

6.Édouard Louis „Edžio Belgelio pabaiga“. LGBTQ romanas apie nelengvą asmenybės tapsmą, įsimenanti savo atjauta, brutalumu ir dėmesingumu smurto antikultūros pasekmėms.

7. Antrasis skaitytas armėnės Narine Abgaryan romanas „Simonas“ nebebuvo toks paveikus kaip anuomet „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, tačiau atpažįstama kaukazietiška atmosfera, folkloriniai magiški niuansai, viltį ir gerumą žadinantis pasakojimas apie galimybę gyvenimo pusiaukelėje atgimti nauju žmogumi. Ir, žinoma, už pamėlynavusias Simono ausis!

8. Agota Kristof „Vakar“ – miniatiūrinis melancholiškas egzistencialistinis vengrų kilmės autorės romanas. Puikiai taupiai perteikta karo imigrantų dalia, slogi ir destruktyvi būtis ir buitis, pagrindinio veikėjo depresija. Vis laikau špygas, kad kas perleistų iš naujo trilogiją „Storas sąsiuvinis“, nes ta knyga dar stipresnė ir reikalingesnė.

9.Olga Ravn „Darbuotojai“. Šiemet sunkokai man su „Raros“ knygomis, nors pernai buvo toks geras derlius, bet be „Regos nervo“, kuri, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė, man kur kas paveikesnė buvo Tarptautiniam Bookeriui nominuota danų rašytojos „Darbuotojai“. Tai savotiška ir netikėta literatūrinė forma išgauta mistika, peržengianti epinio pasakojimo ribas.

10.Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“. Tik pradėjęs skaityti, beveik neabejojau, kad knyga bus prasta arba šiaip sau, o pabaigęs dar ilgai galvojau apie autorę ir jos patirtis. Goncoutų premija! Jautri, sopulinga ir kartu teikianti gydomųjų galių knyga apie tai, kaip traumos ir netektys tampa likusio gyvenimo neišsemiamu savasties šaltiniu.

MANO LIETUVIŲ AUOTORIŲ GERIAUSIŲ KNYGŲ 2023 M. TOP 5!

1.Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“. Vienareikšmiškai nustebinęs atmosferinis kelionių, klajonių ir suvokimų romanas, turintis savo formą ir idėjinę mintį. Iki šiol manau, kad tai vienas stipriausių lietuvių romanų, pasirodžiusių per pastaruosius kelerius metus. Šaunuolė autorė.

2.Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“. Pas mane knyga pragulėjo beveik trejus metus, tačiau tik šią vasarą perskaičiau ir vėl atgaminau puikią teksto tėkmę, pasakojimo ritmą. Šiuo metu knygą aptarinėja nemaža dalis Europos, komercinė sėkmė suprantama ir pagirtina. Autorė fenomenali ir šiaip... Iš knygos sužinojau daug netikėtų istorinių dalykų, kurie stebino ir šokiravo.

3.Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“. Konkuravo pas mane su Kalinauskaitės istoriniu romanu, sakyčiau, savaip lygiavertės, bet Tumasonytė labiau prieinama masėms, suprantamesnė ir jos struktūra man aiškesnė ir lengvesnė. Pamenu, kai skaičiau, tiesiog nereikėjo jokių pertraukų, viskas švaru ir gerai parašyta.

4.Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“. Juvelyrinė literatūra, kur sakinio ritmas ir pikantiški istoriniai faktai puikiai dera su autorės pasirinkta neverkšlenimo literatūrine laikysena ir politika. Tikrai geras ir vertas kūrinys, kuris išliks dar ilgai atmintyje.

5.Virginija Kulvinskaitė „Keturi“. Maniau, šią vietą duosiu visgi Kristinai Tamulevičiūtei už 2013 debiutinę ese knygą „Pasakojimai apie vieną miestą“, tačiau perkračiau galvoje, kad visgi „Keturi“ šiek tiek gal imponavo labiau. Taupiai ir beveik skūpai parašytos istorijos-sušiai susivalgo nepretenzingai greitai ir sočiai, tačiau istorijos pasilieka ilgai, tarsi savaip prasitęstų apie jas mintijant.

Štai ir viskas. Mano skaitymo metai. Daug ko neįtraukiau ir nepaminėjau, tačiau pagaunu išlepinto skaitytojo tendenciją, kad mane vis nustebinti sunkiau ir sunkiau. Gal dėl to tie skaitymo blokai ateina? Niekada nežinosi, tačiau tikiuosi, kad kiti metai bus įdomesni ir gausesni, nors ir šių metų knygų reitinge netrūksta blizgių perliukų. Tikiuosi, kad kas nors bent vieną atsirinks dėl šio įrašo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Akvilina Cicėnaitė "Anglų kalbos žodynas"

 

Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

„Įvykiai praranda savo vietą chronologinėje tėkmėje, praeitis susipina su dabartimi ir ateitimi, knygose nutikimai ima atrodyti tikresni, nei tie, kurie buvo iš tikro (p. 249).“

Sveiki, knygų skaitytojai,

Naujausią Australijoje gyvenančios lietuvių rašytojos ir vertėjos Akvilinos Cicėnaitės (g. 1979) romaną Anglų kalbos žodynas į mano pirkinių krepšelį įkrito dar pernai, tačiau, kaip jau įprasta, didelė dalis knygų pas mane taip ir nesulaukia savo skaitymo laiko, nes dar karštesnė naujiena išstumia seniau susipirktas knygas. Argi tai ne tsundoku? Tačiau šį romaną teko išsitraukti, kai sužinojau, jog Jurgos Ivanauskaitės premija buvo skirta A. Cicėnaitei, o Metų knygos rinkimuose šis romanas taip pat turi potencialo tapti geriausia lietuvių grožine knyga, nepaisant to, kad komisija pareiškė, jog prozos kategorijoje išryškėjo diagnozė: lietuviai nemoka pasakoti. Turint galvoje, kaip buvo anuomet elgiamasi su Kristinos Sabaliauskaitės literatūra, manding, tokie pareiškimai eilinį sykį nerodo jokios komisijos kompetencijos, ji yra lygiai tokia pat subjektyvi, kaip ir bet kurio paprasto skaitytojo be literatūrinio diplomo.

Prieš įsidėdamas romaną į krepšį pagalvojau, kad tikriausiai klaikesnio pavadinimo grožinei literatūrai nė nesugalvosi – Anglų kalbos žodynas. Kaip pretenzinga! Ar nebus Alma littera įkalbėjusi, jog toks pavadinimas labai praktiškas, o ir paieškos sistemoje rinkodaros tikslais tikrai toks pavadinimas nebus nepastebėtas. Nepaisant skeptiško vertinimo, po romano perskaitymo pakeičiau savo išankstinius nusistatymus ir dabar manau, kad knygos pavadinimas labai tinka romanui.

Apie ką ši knyga? Vienareikšmiškai niekas tikriausiai ir neatsakys, nes romano prasminius klodus sudaro ne vienas ryškus matmuo. Istoriją pasakoja vidutinio amžiaus moteris, autorės prototipė, gyvenanti Australijoje, kuri atvirauja, ką reiškia būti emigrantei, ką reiškia ilgėtis namų, Lietuvos, Vilniaus ir kaip sunku susikurti naujus namus. Iš esmės tai gan keruakiška knyga, primenanti ilgą kelionę po prisiminimus ir Australiją. Didžiąją romano dalį veikėja iš tikrųjų keliauja, iš Sidnėjaus leidžiasi per Australijos išdegintas lygumas į Broken Hilą, pažindama šalį, save, savo vyrą, kilusį iš Kanados Monrealio, tačiau jau pamažu pamirštantį, ką reiškia būti kanadiečiu anuomet, nes gyvenimas atitolina nuo praeities miestų. Kelionių romane filosofiškai bandoma apžvelgti žmogaus laiko tėkmėje trūkinėjančius (kartais stiprėjančius) ryšius su praeitimi ir patirtimis, taip pat sprendžiami kultūriniai nesusikalbėjimai, kurie turi ne vien tik kalbiniu požiūriu neišverčiamas prasmes, bet ir panašias dvasines pajautas.

Romano struktūrą nulėmė pats autorės sumanymas skyrius suskirstyti pagal anglų kalbos žodžius, kurie vienaip ar kitaip veikėjos gyvenime atėjo per įvairias patirtis. Kiek anglų abėcėlėje raidžių, tiek šioje knygoje ir skyrių, bandant įvairiais rakursais perteikti šiaip jau vertėjo praktikoje sudėtingiau išverčiamus žodžius. Situacijos, kuriose atsiduria veikėja, yra tų žodžių prasmių liudijimai. Nors mes suprantame, kad literatūra galime sukurti įspūdį, tačiau tiesioginės patirties perduoti neįmanoma, nes kalba yra ribota, tačiau autorės pastangos sukurti unikalius liudijimus nėra bergždžios, kadangi ji randa būdų perteikti nesusikalbėjimo ir vienišumo jausmą, o tai kiekvienas patiriame savo gyvenime. Skaitydamas retkarčiais vis prisimindavau kontekste iškylančius Sofios Coppolos filmo analogiškus Pasiklydę vertime vaizdinius. „Galėčiau mintinai išmokti visą žodyną, bet vis tiek jausiuosi lost in translation, pasiklydusi vertime, srovės nublokšta liksiu paraštėje. Visuomet atsiranda žodis, kuris neturės ribų, krantų, atitikmenų. Žodis, kurį reikės išgalvoti (p. 159).“

Tiesa, nežinau, kiek pati autorė į Anglų kalbos žodyną įdėjo fikcijos, tačiau akivaizdu, jog knyga labai autobiografinė. Autofikcijos įspūdį sustiprina tikriniai vardažodžiai, įsteigtas pirmasis pasakotojos asmuo, daug asmeninių detalių, įskaitant ir santykius su vyru, o tokia intymi atsivėrimo literatūra jau kurį laiką domina skaitytojus. Terapinio pobūdžio rašymą sustiprina ir kai kurie dienoraštinio pobūdžio išpažinties momentai apie, pavyzdžiui, kūrybinius veikėjos blokus, literatūros kritikų paliktus randus. „Kartais naktimis galvodavau apie tai, kaip praradau literatūrinę nekaltybę. Galvodavau apie knygas, kurių neparašiau, nes bijojau. Kritikos – irgi. Įsivaizduodavau, kaip tos literatūros kritikės, kuri kadaise sudirbo mano knygą, kojų pirštus lėtai, su pasimėgavimu, kone filosofiškai apgraužia rudos ir juodos Sidnėjaus žiurkės. Rattus rattus ir Rattus norvegicus (p. 65).“

Atrodo, kad romano vienas iš esminių probleminių ašių būtų moters kaip kūrėjos problematika, tačiau romanas kaip koks australietiškas vaivorykštinis opalas, kaskart vis kitame skyriuje plėtojamos kitos egzistencinės pajautos. Romanas neturi konkretaus epiniam pasakojimui būdingo nuoseklaus siužeto. Pasakojimo dabarties laike pora leidžiasi į kelionę po Australiją, tačiau rašytoja keliauja ir į gyvenimo prasmės apmąstymų kelionę, stabteli pakelėse, aprašo Australijos vaizdus, leidžia įterpti šios šalies istorinių įdomių, kurios, beje, buvo vienas įdomiausių šio romano komponentų, todėl tiems, kurie mažiau žino apie šį žemyną, Anglų kalbos žodynas veikia ir kaip edukacinė literatūra.

Akvilina Cicėnaitė

Autorė romane leidžia būti sau sąžininga, pažeidžiama, tad atvirai pasakoja apie savo gan feministinę poziciją dėl vaikų gimdymo, svetimumo jausmą. Viena stabilesnių romano ašių – vyro gyvenimo istorija, perteikta vengiant buitinio santykių lygmens. „.... ir kai ateina laikas apsispręsti, grįžti ar likti, užuot likęs, jis sėda į lėktuvą ir skrenda atgal į Monrealį, atgal į savo realybę, nors namai bus toji reality, kurią jis visuomet norės palikti. Angliško žodžio reality net nereikėjo versti, gal todėl, kad realybė visose kalbose vienoda (p. 231).“ Protagonistė tyrinėdama savo vyro gyvenimo klaidžiojimo po pasaulį atkarpas bando suprasti save, o permąstydama savo nostalgiją, – paradoksalu! – suvokia ir savo vyro patirtis, nes ne žodžiai, ne skirtingos kultūros vienija šią draugystę, bet bandymas susikalbėti apie tai, kas slypi už apibrėžtų žodžių prasmių t. y., kas neišverčiama į nieką kitą, tik į bendrinę patirtį.

Bandydamas suvokti Anglų kalbos žodyno fenomeną, negaliu nepaminėti, jog tai toji literatūra, kurios tendencijas jau regėjome prieš dešimtmetį. Apie pasaulietinio lietuvio bylojimą globaliame ir margame pasaulyje. Buvo ir tokia tendencija, jog gėdijomės savo neva provincialios literatūros, susitelkusios į lietuvio kasdienybę ir buitį, tad anuomet pasirodęs Gabijos Grušaitės romanas Neišsipildymas, sutiktas kritikų labai palankiai, bylojo apie literatūrą, kuri vaizduoja pasaulietinį lietuvį, besibastantį hipsterišką laisvūną, kuriam lemta išsiveržti iš posovietinio pasaulio gniaužtų, bet tuo metu ima ir šioji pranašystė neišsipildo, nes atsiranda užgimęs istorinis romanas, kuris lyg kurį laiką nurungė šią užgimusią literatūros nišą. Visgi skaitydamas Akvilinos Cicėnaitės knygą aptikau stilistiškai nemažai eseistikai būdingo kalbėjimo būdo, aktualizuojant asmenines pastangas grumtis ir kartu priimti gyvenimo tėkmę, pastarieji romano fragmentai man koreliavo su Dalios Staponkutės eseistika apie Kiprą Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja. „Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes ilgiuosi ne namų ir ne žodžių, bet savęs tuose namuose, savęs tokios, kokios jau nebėra. Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes noriu ir toliau gyventi įsivaizduojamoje tėvynėje (p. 274).“

Apie ką šis romanas? Pačia bendriausia prasme apie suvokimą, jog esi mirtingas ir negali pergalėti šio gyvenimo dėsnio. Bandymas suvokti savo jausmų potvynius ir atoslūgius, staiga užvaldančią nostalgiją, bėgimą ir grįžimą, leidimą pasimesti pasaulyje ir vėl save atrasti. Galiausiai tai apie mūsų gyvenimo prisiminimus, kurie kartais tikresni už esamą tikrovę, kai grįžtame po kurio laiko į savo gimtuosius namus, jau pasikeitusius taip, kad net jaučiamės svetimi. Kaip išversti visa tai į literatūros kalbą, jog gyvenimas keičiasi ir tu keitiesi, sensti, atsilieki? Kuriant naujus žodžius, plečiant jau esamų žodžių reikšmes, netgi kuriant savo asmeninius gyvenimo paaiškinimo žodynus. Nemeluosiu, kad Anglų kalbos žodynas tikriausiai vienas stipriausių pastarųjų kelerių metų lietuvių romanų, kuris teikia skaitytojui literatūrinės gelmės, juslingumo, kalbos pojūčio, poetikos ir visko gaubiančio gražaus liūdesio rūko, arba australietiškos kaitros. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

„Galvoju, kad mes visi esame skruzdėlės, gyvenančios skruzdėlių auginimo dėžutėje, atsakė vyras. Esame aukštesnės civilizacijos būtybių namuose, ant kokio nors vaikio naktinio staliuko. Jis žiūri į mus prieš užmigdamas ir kartkartėmis tapteli pirštu per stiklą, o mums tada atrodo, kad pamatėm Dievą (p. 148).“

Ir atrodo, jog Cicėnaitė taptelėjo į lietuvių literatūros lauką.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Bernardine Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

Bernardine Evaristo. „Mergaitė, moteris, kita“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 432.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Kas stebi Maištingos sielos puslapį, tas tikriausiai pastebėjo, koks esu aistringas Booker Prize ir Booker Prize International literatūrinių premijų sekėjas. Šiemet skaičiau netgi dvi pastarųjų paskutinių metų (moterų!) laimėtojų knygas. 2018 metų laureatės Annos Burn Pienininką bei pernykštę finalininkę Bernardine Evaristo (g. 1959) Mergaitė, moteris, kita (angl. Girl, Woman, Other). Britų rašytoja, aštuonių knygų autorė, kartu su kanadiečių literatūros legenda Margaret Atwood 2019 metais pelnė Booker Prize apdovanojimą.

 

Tiesą sakant, kiek pretenzingai vertinau man negirdėtos britų rašytojos laimėjimą, kadangi suveikė politinis principas: aha, komisijos nariai nenorėdami vien tik apdovanoti „baltuosius rašytojus“, kokia ir yra M. Atwood, kad nesupykdytų visuomenės, apdovanojimą suteikė ir B. Evaristo (tarp kitko). Kaip negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio, taip dažniausiai esu linkęs patikrinti ir savo įtarinėjimus bei nuostatas, todėl greitai perskaičiau pirmiau lietuviškai išverstą B. Evaristo knygą (turint galvoje, kad M. Atwood netgi Lietuvoje yra žvaigždė, tačiau jos Tarnaitės pasakojimo tęsinio teks palaukti). Ir šįkart nesuklysiu sakydamas, kad labai džiaugiuosi, jog knyga Mergaitė, moteris, kita ne tik pakeitė mano požiūrį į juodosios rasės moterų padėtį Britanijoje, bet ir apskritai teko sulaužyti nuostatą, kalbant apie B. Evaristo laimėjimą. Knyga taip pat tapo grožine britų literatūros metų knyga, o rašytoja – metų autore.

 

Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė daug kam žinoma jaunimo ir suaugusiųjų literatūros rašytoja, Lietuvos rašytojos sąjungos narė Akvilina Cicėnaitė, kuri tikino, kad iš pradžių, kol nežinojo, kad jai pasiūlys verti B. Evaristo knygą, romanas nežavėjo ir netraukė. Išversti romaną, kuris savo stilistika primena verlibru užrašytą poeziją, manau, nebuvo lengva, tiesą sakant, man beskaitant pasirodė, kad dėl tam tikrų sąskambio vertimo A. Cicėnaitė labiau laikėsi ne lyrizmo, bet epinio pasakojimo diskurso, nes visgi tai romano pasakojamasis žanras ir svarbiausia lietuviškame variante yra perteikti pasakojimų daugiabalsiškumą, o ne poetinį įspūdį. Visgi neatimsi ir to, kad kai kurias teksto dalis tikrai pavyko perteikti ir poetiškai, o sakinių struktūra – didžiųjų raidžių nepaisymas, skyrybos atsisakymas – koreliuoja su knygos autorės pozicija maištauti prieš tradicinius rėmus tiek žmonių teisių sferoje, tiek literatūrinėje raiškoje.    

 

Interviu su vertėja A. Cicėnaite rašytoja tikino, kad nuo 2000 metų Lietuvoje ji svečiavosi tris kartus. Ir iš tikrųjų, B. Evaristo mini Lietuvą ir Vilnių kaip egzotiškus ir menkai kam žinomus orientyrus pačiame romane, kur mūsų šalis minima mažiau tris kartus. Rašytojos asmeninis gyvenimas neatsiejamas nuo kūrinio, kadangi pati B. Evaristo praeityje ne vieną dešimtmetį buvo įsiliejusi į juodaodžių lesbiečių gyvenimą, kaip viename interviu tikino, kol buvo jauna, ji jautė didelį pyktį dėl rasės ir lytinės orientacijos diskriminacijos. Kaip viena pagrindinių romano veikėja Ama, Bernardine Evaristo taip pat aktyviai dalyvavo teatro gyvenime, statė spektaklius, išmanė meno pasaulio sėkmę ir nesėkmę. Po lesbietiško periodo sekė kitas B. Evaristo gyvenimo etapas – juodaodžių bendruomenė, feminizmas, kol galiausiai rašytojo suvokė, kad šiandienos pasauliui apibrėžti ir paaiškinti, suvokti bei priimti nebeužtenka feministinio diskurso, galiausiai autorė ištekėjo už vyro. Aš asmeniškai manau, kad toji santuoka labiau paremta draugyste (gal net susieta su politika dėl imigracijos) nei klasikinė vyro ir žmonos santuoka, juolab kad B. Evaristo nuotraukose spinduliuoja savitą energetiką.

 

Kodėl kalbu apie autorės seksualinę tapatybę? Nes tikriausiai nepamenu nuo Arundhati Roy Didžiausios laimės ministerijos romano perskaitymo, kada būčiau skaitęs taip aiškiai, sodriai ir daugiaplaniškai išplėtotas žmogaus seksualinių tapatybių perspektyvas. Tokį daugiabriaunį matymą gali perteikti, mano suvokimu, tik rašytoja, kuri pati perėjo per panašias patirtis, gyveno ir stebėjo LGBTQ+ bendruomenės gyvenimą. Mergaitė, moteris, kita autorė knygą rašė net penkerius metus, o pažodinis pavadinimo reikšmės aiškinimas galėtų būti paremtas feministinės teorijos pagrindu, kad mergaitės – tos nekaltosios, į kurias „taikosi“ nuožmusis pasaulis, moteris – apsisprendimas būti savo lyties atstove (prigimtinai ar suformuotai socialinės lyties pagrindu) ir žodis „kita“ iš esmės sunkiai apibrėžiamas stereotipiniais terminais. Iš vienos pusės „kita“ gali romane reikšti bendrąja prasme juodaodžių lesbiečių bendruomenės paribių moterį, kuri tiesiog dėl etiketės nepriskiriama prie „normalių“ moterų ir mergaičių dominuojančių baltosios rasės sociume, o iš kitos – tai savo seksualinę ir fizinę bei socialinę lytį formuojančios asmenybės, kurios save apibrėžia kaip dvinarėmis – žodžiu, nei moteris, nei vyras arba pagal atitinkamą gyvenimo etapą pasirinkimu būti vyru arba moterimi. Autorei šie seksualiniai tapatybės klausimai nepaprastai svarbūs, kadangi per tai yra būdas kalbėti ne tik apie seksizmą, rasizmą, bet ir homofobiją, transfobiją Didžiosios Britanijos XX ir XXI amžių sandūroje, susiejant kelias svarbias žmonių socialines atskirties problemas.  

Bernardine Evaristo

  

 

Daugelis turi nuostatų, kad „socialinis romanas“ – tai nėra man, kad tai manifestuojanti ir gerokai politizuota literatūra, kuri su tikrosios literatūros prabomis neturi nieko bendro. Annos Burns Pienininkas taip pat buvo itin politizuotas kūrinys, tačiau tiek A. Burns, tiek B. Evaristo pavyksta suderinti politines pažiūras, jas pateikti taip, kad būtų ir literatūriškai vertinga, ir meniška, ir dirgintų emocinį intelektą, suteiktų faktinių žinių bei teiktų visapusiško užbaigto meninio kūrinio pasaulėvaizdį.

 

Knygoje Mergaitė, moteris, kita autorė sukuria daugiabalsį dvylikos moterų pasakojimą, kuris susijungia į vieną dvasinių džiaugsmų ir tragedijų bendruomenės monolitą, kurio prasmė pirmajame plane pademonstruoti atskirtį dėl socialinių nuostatų ir įsitikinimų, tačiau už visų atskirties problemų šios istorijos paradoksaliai susijungia į neregimą, bet jaučiamą juodosios rasės moterų bendruomenės tinklą, kurioje taip pat esti savitų atskirčių, įsitikinimų. Autorei pavyko iš feminizmo perspektyvos perteikti ir paties feminizmo ribotų įsitikinimų paradoksus, punktyru brėžti epochomis kintančių idėjų suklestėjimą ir išblėsimą. Paradoksas tas, kad būti lesbietei ir radikaliai feministei – tai pačiai izoliuotis nuo likusios visuomenės kaip priešo, o tai itin būdinga senajai Amos ir Dominykos feminisčių kartai. Autorė tą perteikia įspūdingu Dominykos ir jos mylimosios dominuojančios ir manipuliuojančios partnerės Ngzingos istorija, arba, sakykime, finalinėje scenoje, kada po pergalingo spektaklio apie karingąsias lesbietes juodąsias amazones premjeros vakaro kokaino ir vyno padauginusios Ama ir Dominyka bešnekėdamos apie pasenusias feminisčių idėjas suvokia, kad kiekvienai kartai yra duoda „nešti“ savitą feminizmo idėją.

 

„retkarčiais gyventoja priverčiama pasitraukti dėl netoleruojamo elgesio, pavyzdžiui, smurto ar vagystės, arba jei moteris tampa heteroseksuale ir geidžia santykių su vyrais, ji turi išvykti, bei jei ji laikosi celibato, gali likti, kartą čia gyveno moteris, kuri pakeitė orientaciją, naktį ją sučiupo besivedančią vyrus bendruomenėn (p. 87).“ – štai taip apibrėžiamos XX antrosios pusės, po seksualinės revoliucijos įsikūrusių lesbiečių komunų taisykles. Įdomu ir tai, kad būti lesbiete – tai dar nereiškia priklausyti bendram lesbiečių klanui, nes jos romane dar skaidomos pagal odos spalvą, todėl romane vaizduojamas aštunto, devinto dešimtmečių Londono gyvenimas skvoterių teisėmis nusisavintame pastate gyvenimas primena ironišką atstumtųjų kakofonijos imperiją su savomis nerašytomis taisyklėmis. Tuose dešimtmečiuose būta svarbos save apsibrėžti, įsivardyti, o šiandien – nutrinti tas ribas, nebeskirstyti, nebeskaidyti žmonių į grupes.

 

Daugelis romane vaizduojamų moterų politiškai aršios, štai musulmonė, kuri savo maištininkės valia tyčia nešioja galvos apdangalą, nes tai siutina britus. Reikli ir griežto sukirpimo mokytoja Širlė King padeda prasto imigrantų rajono mergaitei Kerolei puikiai išlaikyti egzaminus, tačiau pati mokytoja niekada gyvenime negavo jokio atpildo, o baisiausia, kad jai nežinant jos tikroji motina permiegojo su jos vyru. Atrodo, iš  pažiūros žmogus yra socialinio įvaizdžio ir savo odos spalvos įkaitu, vos tik gimęs jis yra priverstas perimti primestą vaidmenį ir retai kam pavyksta atitrūkti, kaip antai Kerolei, nuo savo „paveldėto“ socialinio vaidmens. Galiausiai romanas kelia globalų esminį klausimą: kas mes esame, ar tik sraigės, kurios įsipareigoja tęsti ir vilkti ant kupros tradicinį giminės paveldą, įprasminti tėvų ir sociumo lūkesčius, o gal galime neišduodant keisti tiek socialinę, tiek fizinę tapatybę pagal savo asmeninės laimės poreikį? Sakyčiau, aštrios temos Lietuvoje, kai mūsiškiai vis dar nedrąsiai arba su neslepiamomis kamietiškomis nuostatomis bei religinėmis tezėmis gina abstrakčias žmogaus teises nuo mažumų kaip priešų, skaldydami ir pasmerkdami žmones vykdyti socialinių vaidmenų roles, aukojant asmeninę laimę.

 

Man atrodo, kad autorei pavyko sukurti tobulų briaunų pasakojimus taip reikalingus mums, lietuviams, kurie vis dar pripažįsta ir vertina tik vieno tradicinio, heteroseksualaus ir baltosios rasės pasaulėžiūrą katalikiškai krikščioniško fasado šviesoje. Šiandien negalėčiau įvardyti labiau aktualesnio žmogaus teisėmis grožinės literatūros formomis perteikto romano, kuris gyvai ir su emociniu intelektu, nestokodamas gynybinio įniršio ir atseikėdamas tiek pat atjautos ir švelnumo, liudytų apie pasaulio vienybės ilgesį, individo unikalumo luošinimą normatyvus turinčioje visuomenėje. Ar tai knyga apie lesbiečių pasaulį? Tikrai ne. Ar tai knyga apie juodaodžių teises, rasizmą? Tikrai ne. Ar tai knyga apie aršias feministes? Tikrai ne. Bet iš tikrųjų apie viską, bet labiausiai apie mus pačius, įvarytus kaip kiaules į įsitikinimų gardas, kuriose kriuksime savo įsivaizduojamą trumparegišką tiesą, pasmerkdami likusio pasaulio įvairovę. Taip, tai viena geriausių skaitytų šiemet knygų.

 

Jūsų Maištinga Siela